Atmintis
Jutimu, suvokimu, mąstymu ir kitais būdais gautos informacijos įsiminimas, laikymas ir atsiminimas vadinamas atmintimi.Atmintis būna kelių rūšių: tiesioginė, netiesioginė, motorinė, vaizdinė, emocinė, žodinė, valinga, nevalinga, mechaniška, logiška, semantinė, epizodinė. Atgaminimas (reprodukcija) – tikslus įvykio ar jų sekos atsiminimas, jam nesikartojant. Eksperimentiškai atgaminimą galima tirti davus tiriamiesiems įsiminti skiemenis, žodžius, skaitmenis, daiktus ar jų atvaizdus, prasmingus tekstus ir t.t.prašoma atgaminti arba tuoj pat poįsiminimo (betarpiškas atgaminimas), arba praėjus kuriam laikui (uždelstas atgaminimas). Betarpišku atgaminimu tiriama trumpalaikė atmintis, o uždelstu, ypač jei uždelsimas trunka kelias valandas ar dienas, – ilgalaikė atmintis. Nevalingas atgaminimas vyksta savaime, be išankstinio keitimo, o valingas atgaminimas būna iš ankstonumatytas ir reikalauja didesnių ar mažesnių valios pastangų. Valingą atgaminimą pa¬lengvina mnemotechnikos priemonės (pvz., asociacijos). Paprastai žmogui tenka įsiminti didelį kiekį informacijos, lai¬kyti. ją atmintyje ir atsiminti, esant reikalui. Nemaža tos infor¬macijos užmirštama. Atsimenant reikia užmirštus faktus atstatyti ir įjungti į visą faktų sistemą. Tai ne paprastas atgaminimas, o atkūrimas. Silpniau įsiminta medžiaga rekonstruojama, papildo¬ma ankstesnio patyrimo. faktais, samprotavimu. Atkūrimo pavyz¬džiu gali būti žinių dėstymas per egzaminą. Studentas savais žodžiais atpasakoja (atkuria) iš vadovėlio ar paskaitų įsimintą medžiagą. Atkūrimas pasireiškia ypač tada, kai įsimenama vienu būdu’ (pvz., stebint įvykius), o atkuriama kitu (atpasakojama žodžiais) . Ypatingai sunkus ir lėtas, reikalaujantis didelės psichinės įtam¬pos atkūrimas psichologijoje vadinamas prisiminimu. Po tokio prisiminimo įtampa atslūgsta, ir žmogus dažnai pasako: “paga¬liau prisiminiau”.Kai atkūrimas apima įvykių nuoseklumą, jų foną, situacijų nuoseklumą laike, jis vadinamas atsiminimais. Jų rašytinė išraiška yra memuarai. Atsiminimai yra atgaivinti ir emociškai nu¬spalvinti žmogaus gyvenimo įvykiai. Tai susisteminta epizodinė atmintis.
Mąstymas
Mąstymo procesas – tam tikro žmogui svarbaus uždavinio sprendimas. Jo eiga priklauso nuo uždavinio reikšmingumo, nuo individo pasiruošimo jį spręsti, nuo veiklos, kurioje uždavinys iškyla. Sunkesnio mąstymo uždavinio sprendimas paprastai susideda iš kelių pagrindinių momentų (fazių): 1. uždavinio situacijos susidarymo ir klausimo iškėlimo;2. sprendimo būdo ieškojimas;3. sprendimo suradimo;4. jo patikrinimo.Visos šios fazės glaudžiai siejasi, tačiau kiekviena iš jų turi specifinių ypatumų.Susidarius uždavinio situacijai, imama įsisąmoninti uždavinį ir formuluoti klausimą. Pirmiausia išsiaiškinama, kas jau žinoma (uždavinio sąlyga), ir kas nežinoma, ką reikia surasti. Įsisąmonintas nežinomasis virsta ieškomuoju – klausimo turiniu. Suformulavus klausimą, mąstymas įgauna kryptį: klausimas nurodo ne tik ko ieškoti, bet iš dalies ir kaip ieškoti, kokios pagrindinės mąstymo operacijos tam reikia. Todėl svarbu klausimą teisingai iškelti, suformuluoti ir išlaikyti mintyse per visą uždavinio sprendimo laiką. Klausimas duoda kryptį sprendimo ieškojimui, bet visos eigos jis nenurodo. Sprendimo ieškojimas priklauso visų pirma nuo tam tikro sprendimo būdo, programos ar strategijos. Skiriami tokie dažnesni sprendimo būdai: 1. Mėginimų ir klaidų (žmogus gana dažnai pradeda ieškoti sprendimo principo, kai neturi numatęs veikimo plano ar strategijos).2. Algoritmų panaudojimas padeda visada teisingai išspręsti uždavinį, apsaugo nuo klaidų.3. Euristinis ieškojimas padeda trumpiausiu keliu ir greičiausiai gauti laukiamų rezultatų. 4. Individualios sprendimo strategijos:a. Vienalaikis (simultaninis) tyrinėjimas, kai tiriamasis iš karto kelia įvairias prielaidas ir bando jas įvertinti;b. Nuoseklus (sukcesyvus) tyrinėjimas, kai vienu metu iškeliama ir tikrinama tik viena prielaida, paskui pereinama prie kitos.
c. Susitelkimo strategija (fokusavimas). Kai tiriamasis nagrinėja ne kokią nors konkrečią hipotezę, o mėgina išskirti esminį bruožą, kuris vėliau gali būti pagrindas hipotezei sudaryti.
Sprendimo suradimą dažnai sudaro du momentai: tikėtinos hipotezės iškelimas ir įžvelgimas (insaitas). Hipotezė – moksliškai pagrįstas uždavinio sprendimo modelis, tam tikra numatymo forma, kurios dėka žmogus pereina nuo ieškojimų prie sprendimų vykdymo. Įžvelgimas – po ilgesnio intensyvaus mąstymo kilęs staigus sprendimo supratimas, nagrinėjamo dalyko esmės atskleidimas.Tada seka sprendimo būdo patikrinimas. Geriausiai sprendimo būdą patikrinti galima jį panaudojant naujiems uždaviniams spręsti, taikant juos praktikoje.praktika atskleidžia teorinių teiginių teisingumą ir tikrąją vertę.
Tema: Trumpalaikės atminties apimties nustatymas pagal Džekobso metodiką.Tyrimo metodika: tiriamajam yra pateikiami septynios skaitmenų serijos, kuriose yra nuo 4 iki 10 skaitmenų. Serijos yra sudaromos pagal atsitiktinių skaičių lentelę. Eksperimentatorius skaito kiekvienos serijos skaitmenis po vieną kartą, pradėdamas nuo trumpiausios serijos. Perskaičius seriją, tiriamasis po 2 3 sekundžių raštu protokolo blanke atgamina skaitmenis pateikimo tvarka. Tyrimas kartojamas 4 kartus (skaitmenys turi būti skirtingi). Eksperimentatorius užrašo tiriamojo atsakymus.Tiriamasis: Asta PaušaitėEksperimentatorius: Ineta Mikeliūnaitė
Tiriamąjai skaičiau štai tokius skaitmenis:Serijos eilės Nr. 1 kartas 2 kartas 3 kartas 4 kartas1. 9532 2053 1472 13502. 76194 24125 39751 912473. 857231 531098 362175 2957434. 0198732 2067314 5792503 81452375. 5310246 75910238 92135802 303614816. 25914703 181959113 673487509 7227059247. 198652301 1986112908 9145860371 4618960356Tiriamoji man pateikė tokius atgaminimo rezultatus ir sužimėjau teisingus ir neteisingus atgaminimus: Serijos eilės Nr. 1 kartas 2 kartas 3 kartas 4 kartas1. 9532 + 2053 + 1472 + 1350 +2. 76194 + 24125 + 39751 + 91247 +3. 857231 + 531098 + 362175 + 2957243 –4. 0198732 + 2067314 + 57925503 – 8145237 +5. 5310246 + 754 – 92135802 + 303 –6. 25914703 + 1815911 – 67348509 – 7227904 –7. 19865203 – 19861129 – 9186 – 4618094635 –Pagal jos visus atsakymus sudariau štai tokią apibendrintą duomenų lentelę:
TyrimoNr. Atgaminimo rezultatai 4 5 6 7 8 9 101 + + + + + + –2 + + + + – – –3 + + + – + – –4 + + – + – – –
Tada apskaičiavau atminties apimtį pagal formulę:
V = A + m/n + K/2 = 5 + 14/4 + ½ = 9.
(čia V – atminties apimtis, A – ilgiausios serijos, kuri buvo teisingai atgaminta visais atvejais, ilgis; n – tyrimų skaičius (šioje užduotyje n = 4); m – teisingai atgamintų serijų, ilgesnių už A, skaičius, K – intervalas tarp serijų (šioje užduotyje K = 1).
Tiriamoji Asta Paušaitė, buvo geros nuotaikos, tačiau gan susikaupusi. Iš pradžių abi mes pasijuokėme, kad atminties apimtis pas mus bus 0. tačiau susikaupėme ir pradėjome dirbti. Kai skaičiau skaičių eilutes, ji pirma iškalusydavo ir tik tada puldavo rašyti ką atsimena.
Tyrimo išvados: šis jos rezultatas yra aukščiausias pagal Milerio postulatą (7 ± 2). Tai reiškia, kad jos atminties apimtis yra didelė, kad ji gali gana lengvai įsiminti naujus dalykus, pvz.: gimimo datas, šeip reikšmingus skaičius, lengvai išmoksta sakyti eilėraščius mintinai. Tai patvirtino ir ji pati.
Tema: „Vaikiško“ suaugusiųjų mąstymo tyrimas
Galvosūkis „Trys išminčiai“ ne kartą buvo pritaikytas psichologiniams mąstymo tyrimams. Buvo gauta duomenų, kad žmonėms labai sunku spręsti šią užduotį. N. Podgoreckaja atkreipė dėmesį į šio uždavinio sprendimą. Psichoardner ir S. Kowal savo knygose siūlo naują variantą, kuris padeda išvengti visų tradicinių tradiciniam formulavimui būdingų trūkumų.Priemonės: instrukcija, kuri tiriamiesiems pateikiama raštu. Jos tekstas. Šiame tyrime buvo tiriamas 48 metų vyro ir 46 metų moters mąstymas. Jie gavo uždavinio tekstą, įdėmiai jį perskaitė. Jie naudojosi tekstu, savomis shemomis, piešiniais, žymėjosi tai, kas jiems atrodė reikalinga. Tada garsiai išdėstė užduotį išsprendusiojo išminčiaus minčių eigą. Sprendimo laikas nefiksavau.
Sprendimo eiga: kol tiriamieji sprendė, jiem netrukdžiau, nepertraukinėjau, nepavykus kelis kartus iškelti alternatyvių hipotezių, prašiau dar pagalvoti, neskubėti, susikaupti. Tyrimo metu nebuvo jokių trukdžių, kambaryje buvo visiška tyla.
Sprendimas: tiriamieji turėjo pateikti maždaug štai tokį sprendimą.Ž – samprotavo taip: A atsakys teigiamai tik tada, jei jis matys dvi baltas kepures. Jis pasakė „nežinau“, vadinasibent viena iš dviejų kepurių, kurias mato, nėra balta. Tarkim, kad ant mano galvos balta kepurė. Tada V mato baltą kepurę ir išgirdęs neigiamą atsakymą, supranta, kad ant jo galvos turi būti juoda kepurė, nes priešingu atveju A matytų dvi baltas kepures ir atsakytų teigiamai, bet jis to nepadarė. Vadinasi, jis mato ant mano galvos juodą kepurę. Taigi mano pirmoji prielaida yra klaidinga – ant mano galvos juoda kepurė.
Tiriamųjų atsakymai. 48 metų vyras garsiai skaitė užduotį, kiekvieną sakinį gerai įsigilindamas. Tačiau jis buvo nesenai grįžęs iš darbo, mieguistas, pavargęs, todėl didelio noro sprendimo aiškinimui neparodė. Perskaitęs šią užduotį pradėjo garsiai juoktis, nes galvojo, jog tai logiškai negali būti paaiškinama. Atsakymas pirmasis jo buvo kad Ž išminčius atspėjo, kad ant jo galvos juoda kepurė. Tačiau kai pasakiau, jog yra loginis paaiškinimas, jis pradėjo mąstyti apie gudresnį sprendimą. Tada mąstė taip: viršutinis mato 2 juodas kepures, vidurinis vieną juodą. Pasitikslino, ar tie išminčiai tik tyliai galvojo apie tai kokias kepures matė, ar garsiai pasakė. Išsiaiškinęs, kad tik tyliai savyje mąsto išminčiai, tada pradėjo ieškoti įvairesnių sprendimų. Tačiau buvo labai nesusikaupęs, nes vis blaškėsi, klausinėdavo kas dar sprendė šią užduotį, kaip sekėsi kitiem, ar gerai išsprendė ir t.t. vėliau pradėjo mąstyti vien apie uždavinį: jei A mato 2 juodas kepures, tai pas jį tada arba juoda arba balta, todėl pasakė „nežinau“. Būdavo, kad pasitaikydavo ir taip, kad jis pasakydavo kokią nors mintį ir po to jos nebegalėdavo pagrįsti ar iš naujo pasakyti ir paaiškinti. Labai trukinėdavo mintys. Sprendė labiau iš matematinės pusės. Kai jau pavargo galvoti, paprašė, kad kitą rytą galėtų pabaigti išsiaiškinti. Taigi, kitą dieną jis jau šiek tiek protingiau pradėjo aiškinti ir pasakė daug daugiau.: jei A mato 2 juodas kepures, tai pas Ž tada arba juoda arba balta, todėl A pasakė „nežinau“. Tada Ž galėtų išmąstyti, kad bent viena kepurių kurias A mato, nėra balta. Sakykim, kad ant Ž galvos yra balta kepurė. Tada V mato baltą kepurę ir išgirdęs neigiamą A atsakymą suprastų, kad pas jį juoda kepurė, nes kitaip A matytų 2 batas kepures ir pasakytų, kad pas jį juoda kepurė. Tačiau kadangi to nepadrė, tai Ž supranta, kad V pas jį mato juodą kepurę.
Antra tiriamoji buvo 46 metų moteris. Ji viską aiškino labai paprastai, nepagrįstai. Tiesiog spėliojo pagal tikimybių teoriją. Daugiau niekaip paaiškinti jai nepavyko. Nors ir buvo sudarytos tokios pat salygos kaip ir pirmam tiriamajam. Pateikiu ir tai, ką piešė tiriamoji.Išvados: pirmasis tiriamasis teisingai suformulavo hipotezes. Samprotavimai atlikti iki galo, tačiau samprotavimų eigoje nėra įvairių išminčių pozicijų diferenciacijos: „Tas, kuris pasakė, kad jam uždėta juoda kepurė, samprotavo sekančiu būdu: jis mato prieš save 2 juodas kepures, reiškia jis mano, kad pas jį arba balta arba juoda kepurė. Antrasis sėdi ir trečiasis sėdi ir tyli, vadinasi, jeigu jie matytų baltą ar juodą kepurę, jie išsakytų savo požiūrį apsirikdami arba teisingai pasisakydami ir atspėdami. Bet jeigu jie tyli, reiškia, jie mato ant mano galvos irgi juodą kepurę. Vadinasi ant mano galvos juoda kepurė“. Pagal N. Podgoreckajos sudarytus uždavinio sprendimo vertinimo rodiklius taip įvertinčiau pirmą tiriamąjį. Antrąjai tiriamąjai priskirčiau štai tokį vertinimo kriterijų: „Itikinimo“ teorijos priėmimas. „Praeivis nori įtikinti, kad visos kepurės juodos. Tikimybė to, kad jis duos visiems juodas kepures didesnė, todėl, kad juodų kepurių daugiau. Išminčius gali samprotauti taip: „Tikriausiai, aš įsitikinęs, kad ant mano galvos juoda kepurė“.