Dėmesys, jo rūšys, ypatybėsOrganizmo judesiai ir veiksmai, atsakant į įvairių dirgiklių poveikius, nėra chaotiški. Jie nuosekliai, tam tikru dėsningumu seka vieni paskui kitus. Nervų sistema atrenka ir filtruoja tai, kas individui reikšminga, slopina reakcijas į nereikšmingus įvykius. Atrankos, filtracijos, susitelkimo funkcijas vykdo dėmesys – savitas individo nervų sistemos mechanizmas, užtikrinantis jam efektyvų psichinės veiklos organizuotumą. Taip galima apibūdinti gyvūno ir žmogaus dėmesį. Būtinai reikia pabrėžti, kad žmogaus dėmesys, palyginti su gyvūno dėmesiu, turi specifinių bruožų. Žmogus gali sąmoningai organizuoti psichinę veiklą, kad galėtų geriau pajusti ir suvokti išorinius poveikius, ryškiau įsivaizduoti prisimintą įvykį, greičiau išspręsti uždavinį ir t.t. Tai, į ką sutelktas dėmesys (suvokiamas daiktas, jo vaizdas, veiksmas, mintis, emocinis išgyvenimas), vadinama dėmesio objektu, o visa, kas supa dėmesio objektą laike ir erdvėje (pvz., klausantis melodijos – gatvės triukšmas, skaitomą žodį supantys kiti žodžiai), vadinama dėmesio fonu. Dėmesio objektas dinamiškas – nuolat keičiasi. Dėmesys primena į įvairias puses nukreipiamo prožektoriaus šviesą: tai, kas apšviesta, – dėmesio objektas, kas tamsoje – jo fonas. Dėmesys pagal pasireiškimo formas (ir sritis) skirstomas į rūšis:Pagal platumą dėmesys skirstomas į selektyvų ir paskirstytą. Selektyvus dėmesys yra tada, kai kai sąmonė nukreipta į vienos rūšies veiklą ar informaciją, o paskirstytas – kai tenka atlikti du ar daugiau veiksmų arba suvokti informaciją, pateikiamą dviem ar daugiau kanalų (pvz.: regai ir klausai, dešiniajai ir kairiajai ausims).Dėmesio objektu gali būti išorės ar organizmo pokyčių sukelti jutimo ir suvokimo reiškiniai, atminties vaizdiniai, intelektinės operacijos, mintys, protiniai veiksmai, emocinės reakcijos ir būsenos bei motoriniai veiksmai. Pagal šias pasireiškimo sritis dėmesys skiriamas į sensorinį (arba sensorinį – percepcinį), motorinį, emocinį (arba afektinį) ir intelektinį. Sensorinis dėmesys savo ruožtu skirstomas į regimąjį, girdimąjį, lytėjimo ir interocepcinį.
Pagal išankstinį dėmesio krypties pasirinkimą ir valingą susikaupimo palaikymą dėmesys skirstomas į nevalingą ir valingą. Nevalingu dėmesiu vadinamas sąmonės nukreipimas į objektą be išankstinio ketinimo išskirti jį arba jo elementus iš aplinkos. Ši dėmesio rūšis dar vadinama refleksiniu dėmesiu arba tiesiog orientaciniu refleksu. Pagrindiniai nevalingo dėmesio veiksniai yra stimulo nujautimas, neįprastumas bei objektų judėjimas. Valingas dėmesys – iš anksto numatytas ir valios palaikomas dėmesio objekto išsiskyrimas iš aplinkos. Toks dėmesys labiau priklauso nuo individualių, asmeninių veiksnių (sveikatos būklės, veiklos tikslų, motyvacijos stiprumo ir kt.). svarbų vaidmenį, kontroliuodama valingą vaidmenį, atlieka kalba. SuvokimasSuvokimas suprantamas kaip psichinis procesas, kurio metu susidaro suvokinys – suvokimo rezultatas, daiktų ar reiškinių vaizdas mūsų sąmonėje. Psichologinėje literatūroje šie terminai nekiriami, vartojamas vienas – “suvokimas“. Pirminias žinias apie pasaulį mes gauname ne tik pojūčiais, bet ir suvokimu. Šie abu procesai vienas su kitu susiję, jie yra vieningo proceso – jutiminio pažinimo – grandys. Suvokimas skiriasi nuo pojūčio. Pojūčio – tik atskirų daiktų ar reiškinių savybių atspindys /kažkas šalta, šilta, saldu ir t.t./, o suvokimas – daikto ar reiškinio visumos atspindys /šaltas ledas, saldus cukrus, mažas vaikas ir t.t./. Dažniausiai jusdami kartu ir suvokiame visuma. Suvokinys – tai daiktų bei reiškinių įvairių savybių bei detalių visumos atspindys, kai jie tiesiogiai veikia jutimo organus. Suvokimas nėra paprasta pojūčių suma. Tai sudėtingas psichinis procesas, priklausąs nuo tam tikrų santykių tarp pojūčių. Be pojūčių negalimas suvokimas, bet į suvokimą įeina ir patirtis; turi reikšmės mąstymas, kalba. Žmogus ne tik žiūri, bet ir mato; ne tik klauso, bet ir girdi. Būtent taip jis suvokia daiktų prasmę, jų reikšmę.Apercepcija ir suvokimas. Žmogų veikia nepaprastai daug daiktų ir reiškinių, todėl neįmanoma visų vienodai suvokti bei į juos reaguoti. Išskiriant tik kai kuriuos, jie geriau suvokiami, įsisąmoninti. Toks pavienių daiktų išskyrimas suvokimo procese vadinamas suvokimo atrenkamumu. Čia pasireiškia atspindimosios žmogaus veiklos aktyvumas, sugebėjimas atrinkti objektus. Atrenkamumą dažnai lemia žmogaus interesai, poreikiai, asmenybės kryptingumas. Pvz., spektaklyje išskiriami ir atidžiau stebimi tik kai kurie aktoriai, varžybose domimės tik vienu sportininku.