Bendrosios vystymosi ypatybės

Bendrosios vystymosi ypatybės

Paauglystė – sudėtingas amžiaus tarpsnis žmogaus psichologinio vystymosi kelyje. Prasideda didelis socialinės ir psichologinės permainos, kurios sutampa su audringu fiziologiniu vystymusi. Permainos paauglio psichikoje vyksta ne tolygiai: vienos psichologinės struktūros vystosi sparčiau, kitos – lėčiau, todėl atsiranda tam tikras psichologinis disbalansas, kuris daugmaž išsilygina tik paauglystės amžiaus tarpsnio pabaigoje. Paauglio gyvenimas dažnai kupinas konfliktinių krizinių momentų. Tai susiję su paauglio psichikos vystymosi netolygumais: jam labai svarbu save išreikšti, atskleisti savo individualybę, charakterio bruožai, leidžia tą individualybę realizuoti, dar tik formuojasi. Paaauglys nori būti savarankiškas, nepriklausomas, trokšta, kad su juo būtų skaitomasi. Kriziniai momentai būna ne tik biologiškai, bet ir socialiai sąlygoti. Tai susiję su šiuolaikinės išsivysčiusios visuomenės sudėtingumu ir prieštaringumu. Pvz.; psichologai, tyrę Ramiojo vandenyno salų gyventojų psichologinę vystymosi, paauglystės krizės požymių neaptiko.Vaikai greitai bręsta, sukuria šeimą, pradeda dirbti, ir perėjimas iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį būna žymiai spartesnis ir paprastesnis. Tačiau iš kitos pusės, manoma jog, sudėtingėjant visuomenės gyvenimui, paauglystės amžiaus tarpsnis išsivysčiusiose šalyse gali tapti problematišku ir reikalaus dar diidesnio psichologų, pedagogų ir tėvų dėmesio.

Paauglio psichikos vystymasis, didele dalimi priklauso nuo jo individualių ypatumų. Vieniems krizinės situacijos pasireiškia staigiai, kitiems – nuosaikiau ir tolygiau. Sunkiausias laikotarpis yra paauglystės amžiaus tarpsnio pradžioje, gali būti ir pabaigoje. Pasitaiko, kad paauglystės amžiaus ta

arpsnis praeina ramiai, o vidinės problemos išryškėja vėliau. Akceleracijos dėka fiziologinis brendimas prasideda anksčiau, o psichologinė ypač socialinė branda ateina vėliau. Pvz.; vidurinėje mokykloje vieni paaugliai kelia tėvams ir mokytojams ir mokytojams daug rūpesčių, kiti – stropiai mokosi, yra darbštūs ir pareigingi. Jiems konfliktai, pasireiškia po kelerių metų – baigus mokyklą, išvykus studijuoti ar panašiai.
Eriksono nuomone žmogus save realizuoja tik tada, kai priimtinu būdu įveikia tam tikras krizes ir išsprendžia esmines psichosocialines problemas. Kiek viena krizė vienokiu ar kitokiu pavidalu egzistuoja iki lemiamo įveikimo momento. Jei sėkmingai įveikiama krizė, sustiprina bręstančią asmenybę ( Erikson, 1963).
Ankstyvoje vaikystėje vyksta priešpriešos tarp savarankiškumo ir gėdos, abejonių krizė. Vaikas tikrina savo tėvus ir aplinką, norėdamas sužinoti, ką jis gali valdyti, tvarkyti, o ko ne.

Per didelė tėvų koontrolė sukelia abejonės dėl savo sugebėjimų, gėdos dėl kurių nors savo poreikių ar kūno jausmus.Vaiko savarankiškumo jausmo pradžia – pirminis išsivadavimas iš motinos globos.
Viduriniojoje vaikystėje vyksta priešpriešos tarp iniciatyvumo ir kaltės jausmo krizė. Pasitikintis ir savarankiškas vaikas gali tapti iniciatyvus. Jis gali vienas eiti į nepažįstamas vietas, neriboti smalsumo. Šiame amžiuje atsiranda pareigos jausmas, iniciatyvumo stiprėjimas ir su juo susijęs kaltės potyris pradeda formuoti sąžinę. Vaikas sužino ką reiškia „NE!“.Pažeidus šiuos draudimus – tikrovėje ar vaizduotėje – jis jaučiasi kaltas.Tėvai ir mokytojai, nuolat blokuojantis in

niciatyvą, gali užauginti nuolat jaučiantį kaltę, suvaržytą vaiką.
Vėlyvojoje paauglystėje vyksta priešpriešos tarp tapatumo ir vaidmenų sumaišties krizė. Berniukai ir mergaitės neišvengiamai ima virsti vyrais ir moterimis, bet nejaučia tarpusavio artumo ir prieraišumo. Jų kūnai ir hormonai taip kinta, kad seksualinės jėgos dažnai nustelbia kitus dalykus, užvaldo vaizduotę ir sukelia uždraustus norus. Pagrindinė šio laikotarpio problema – įtvirtinti tapatumo jausmą. Paaugliams kyla daugybė klausimų, kuriais jie mėgina išsiaiškinti, kas jie yra ir koks turėtų būti jų vaidmuo visuomenėje.

Paauglio psichologinė problema – tai perėjimas iš vaikų į suaugusiųjų pasaulį. Paauglio elgesyje palaipsniui pradeda atsirasti vis daugiau suaugusiam žmogui būdingų savybių. Paauglys siekia tapti suaugusiu, nebenori būti vaiku ir stengiasi kuo greičiau pereiti iš vienos amžiaus grupės į kitą. Suaugusieji, nenori juos pripažinti lygiaverčiais bendravimo partneriais, paauglys atsiduria dviprasmiškoje padėtyje. Iš vaikų pasaulio jis jau išėjo, o į suaugusiųjų pasaulį dar neįžengė. Tada atsiranda paauglių subkultūra su savo nuostatomis, elgesio taisyklėmis bei madomis. Susiformuoja tarsi atskira paauglių visuomenė, kurios dėsnius suaugusieji ne visad pajėgia ar nori suprasti. Kai kalbama apie paauglio pareigas, suaugę neretai linkę spręsti, atsižvelgdami į suaugusiems taikomus kriterijus: „Nebūk mažas vaikas!, Elkis kaip pridera – juk tu jau suaugęs!“ ir panašiai. Kai kalbama apie paauglio teises, suaugusiųjų pozicija keičiasi: „Esi per mažas apie tai spręsti!“ ir panašiai.

Paauglystėje pi
irmąsyk pradedama suvokti save kaip asmenybę. Paauglys labai jautriai, bando suvokti ir išsiaiškinti, kaip jis atrodo kitų žmonių akimis, surinkti visą galimą informaciją apie save. Paauglys intensyviai ieško savojo „Aš“.

Tačiau paauglys, nėra pasiruošęs priimti bet kurią informaciją apie save. Kritišką, išsakytą vertinimą, moralizuojančiu tonu pareikštas pastabas paauglys gali iškarto atmesti. Taip atsitinka, kai išsakomi priekaištai yra teisingi, ir paauglys viduje tą supranta.

Norėdami suteikti paaugliui kuo daugiau objektyvesnių žinių apie jį patį, geriausių rezultatų pasieksime nuoširdaus ir lygiaverčio bendravimo metu.

Vaikui įžengus į paauglystę, atsiranda nauji idealai, kiti vertinimo kriterijai, būdingi paauglių subkultūrai. Juos visiškai priimti ir suprasti gali tik kitas toks pat paauglys: suaugusiajam tai vargiai įmanoma. Vaikas verčiamas išsipasakoti, arba, dar blogiau – kai jis sekamas, domimasi jo veikla, vargu ar duos norimų rezultatų. Greičiau atvirkščiai, tai gali iššaukti audringą protesto reakciją. Neretai vyresnės kartos žmonės, samprotaudami apie dabartinius paauglius, mėgstama pabrėžti: „Mes jų metų būdami elgiamės visiškai kitaip. Mes buvome paklusnesni, darbštesni.“ ir
pan. Spręsti apie tai, kaip jaučiasi, kuo gyvena šiandienos paauglys, remiantis savo asmeniniais prisiminimais – ne visada adekvatu. Kiekviena karta gyvena vis kitose, skirtingose nuo ankstesnių, socialinėse, politinėse ir ekonominėse sąlygose, todėl naujos kartos paauglystės laikotarpis turi savo specifiką.
F i z i n ė r a i d a

Paauglio am

mžius – tai laikotarpis, kada organizmas smarkiai auga ir vystosi. Žmogus niekada neauga taip audringai, kaip šiuo amžiaus tarpsniu. Hormonų antplūdis sukelia sparčios, dvejus metus trunkančios raidos laikotarpį, kuris mergaitėms prasideda apie 11 – uosius metus, o berniukams – apie 13 – uosius.

Intensyviausias brendimas yra 13 – 14 metais. Berniukai paauga apie 7,5 cm., per metus, o mergaitės – apie 4, 5 cm., ir taip pirmąkart vidutinis vyro ūgis ryškiai pralenkia vidutinį moters ūgį (Nr.1). Šio augimo šuolio metu sparčiai formuojasi dauginimosi organai, t.y., ryškėja pirminiai lytiniai požymiai. Kartu formuojasi ir antriniai lytiniai požymiai – vyriškieji ir moteriškieji bruožai, nesusiję su dauginimosi funkcijomis: didėja mergaičių krūtys ir platėja klubai, berniukų – didėja veido plaukuotumas, žemėja balsas, ir vieniems, ir kitiems pradeda augti gaktos ir pažastų plaukai (Nr.2).

Lytinio subrendimo požymiai yra pirmoji berniukų ejakuliacija, prasidedanti apie 14 – uosius metus, ir mergaičių pirmosios menstruacijos, atsiranda apie 13 – uosius metus. Gerai šiam įvykiui paruoštos mergaitės paprastai menstruacijų pradžią išgyvena kaip teigiamą gyvenimo pokytį. Nepaisant amžiaus, mergaitės pradeda daugiau save skirti nuo berniukų, o jų elgesys rodo, kad jos tampa vis mažiau priklausomos nuo tėvų ( Golub, 1983).

Numatyti galima tik fizinių pokyčių tvarką (pvz.; krūtys pradeda formuotis ankščiau negu pradeda augti gaktos plaukai ir pan.), bet ne konkretų jų atsiradimo laiką. Kai kurios mergaitės labai paauga jau devintaisiais gyvenimo metais , o kai kurie berniukai – tik šešioliktaisiais. Mary Cover Jones ir jos ir jos kolegų 1950 m. atlikti tyrimai parodė, kad ankstyvas brendimas yra palankesnis berniukams. Anksti pradėję bręsti berniukai, jau ankstyvos paauglystės metu būdami stipresni, atletiškesni, atrodydami nevaikiškai, būna populiaresni tarp draugų, labiau pasitiki savimi ir yra labiau nepriklausomi.

Mergaitėms ankstyvas brendimas gali sukelti nemažai sunkumų. Jauna mergaitė, kurios kūnas nesiderina su emociniu brendimu ir su tuo, ką patiria jos draugės, gali pradėti bendrauti su vyresniais draugais bei elgtis ne pagal savo amžių. Be to, vienuolikmetė, ūgiu toli pralenkusi savo klasės draugus ir tapusi seksualinio dėmesio objektu, tam tikrą laiką gali jaustis sutrikusi ir dėl to kitų erzinama (Petersen, 1987). Tačiau kai bendraamžiai ją pasiveja, aukštesnėse klasėse tokios mergaitės patirtis gali net padėti jai siekiant pripažinimo ir pasitikėjimo savimi.
Intensyvus lytinis brendimas paauglystėje, taip pat ūgio kitimas susilpnina organizmo atsparumą ligoms, padidėja jautrumas, dirginimas. Paauglystės pradžioje labai būdinga nuotaikų nepastovumas, nerviškumas, neramumas, jautrumas. Seksualiniai potraukiai šiuo metu taip pat įgyja ryškesnes formas, atsiranda emocinė įtampa. Dabar lytinio ir fizinio brendimo požymiai pasirodo maždaug dviem metais ankščiau, negu prieš keliasdešimt metų. Šis fizinio bei lytinio augimo ir brendimo greitėjimas vadinamas akceleracija. Ją sąlygoja išorinės (socialinės) sąlygos ir vidiniai (genetiniai) organizmo ypatumai.

P a a u g l i o p a ž i n t i n ė r a i d a
Mąstymas

Plėtojantis paauglių mąstymo gebėjimams, tobulėja jų socialinis supratingumas ir moraliniai sprendimai. Gebėdami mąstyti apie savo pačių ir kitų žmonių mąstymą, jie pradeda suprasti, ką kiti žmonės galvoja apie juos. Daugelis paauglių pradeda galvoti apie tai, kas yra idealu, ir tampa gana kritiški visuomenės, savo tėvų ir savų trūkumų atžvilgiu.

Brandžiai mąstyti nepradedama staiga, tai galima paaiškinti tuo, kad daugelis paauglių pervertina savo galimybes ir savo atsparumą narkotikams, alkoholiui ar palaidam lytiniam gyvenimui. Ankstyvoje paauglystėje mąstymas yra egocentriškas. Dažnai paaugliai galvoja, kad jų asmeninis patyrimas yra unikalus ir kad jų tėvai bei draugai (kurie yra patyrę tą patį) negali suprasti, ką reiškia skirti pasimatymą ar nekęsti mokyklos.

Konkretus operacinis mąstymas

Piaget nuomone, kognityviškai subręstama per formalaus operacinio mąstymo periodą, 11 – 16 metų. Formaliam operaciniam mąstymui būdingas sugebėjimas abstrakčiai mąstyti, neatsižvelgiant į konkrečius faktus.

Piaget pirmasis nustatė tai, ką dabar daugelis raidos psichologų pripažįsta skiriamuoju paauglio mąstymo bruožu: daug dėmesio skiriama ne realybei, o galimybei. Konkretus operacinis mąstymas, sprendžiant problemas, yra racionalus ir logiškas, bet jis nesusijęs su galimybėmis. Abstrakčiai mąstyti pradedama maždaug vienuoliktais gyvenimo metais ir šis mąstymas galutinai susiformuoja dažniausiai penkiolikos metų.

Prasidėjus formalaus operacinio mąstymo stadijai, paauglys jau sugeba samprotauti taip, kaip mokslininkas, ieškantis sprendimo, o prasidėjus konkretaus operacinio mąstymo stadijai – jau gali „operuoti realybę“.
Abstraktus mąstymas

Piaget teigia, kad yra du pagrindiniai požymiai skiriantys formalų operacinį mąstymą, būdingą paaugliui, nuo vaikui būdingo konkretaus operacinio mąstymo. Tai – hipotetinis – dedukcinis ir propozicinis (teoretinis) mąstymo būdas.

Hipotetinis – dedukcinis mąstymas – atspindi tai, kuo formalaus operacinio mąstymo strategijos skiriasi nuo tų, kurios prieinamos jaunesniam vaikui. Susidūręs su problema, paauglys vadovaujasi bendra teorija, apimančią visus galimus veiksnius, nuo kurių priklauso rezultatas. Paauglio problemų sprendimo strategijos prasideda nuo galimybės ir no jos pereinama prie realybės, o konkretaus operacinio mąstymo stadijos metu vaikas pradeda nuo realybės, nesugeba sugalvoti naujų alternatyvų ir negali problemos išspręsti.

Piaget sukūrė uždavinius, kuriais tyrė logikos raidą, aiškindamasis, ar vaikas (nuo 5 – 15 m.) gali sukurti kai kuriuos fizikos dėsnius, manipuliuodamas tam tinkamomis medžiagomis. Piaget pateikdavo vaikams penkiolika fizikos ir matematikos uždavinių apie kūnų plaukiojimą vandens paviršiuje, metalų lankstumą, svarstyklių pusiausvyrą ir kt. Tyrimai parodė, kad 7 – 10 metų vaikas vadovaujasi tik jam pateikta medžiaga, sugeba klasifikuoti elementus, nustatyti jų panašumą ir, remdamasis savo patirtimi, rasti keletą dėsningumų. 12 -15 metų paaugliai po kelių panašių manipuliacijų su medžiaga pradeda eksperimentuoti ir formuluoti visas galimas hipotezes, stengdamiesi pamažu atskirti veiksnius ir ištyrinėti kiekvieno jų įtaką atskirai, kitus išlaikydami pastovius.

Teorinis samprotavimas – tai proporcinis, paauglys gali nukreipti dėmesį į žodinį tvirtinimą ir vertinti jo vidinį, loginį validumą, neatsižvelgdamas į realaus pasaulio aplinkybes. D. Oshersonas ir E. Markmanas atliko tyrimus su žetonais, ir eksperimentorius apie juos pateikdavo tam tikrų teiginių. Tyrimai parodė, kad 6 – 10 metų vaikai atkreipdavo dėmesį į konkrečias žetonų savybes, o ne į teiginių logiškumą. Kai nematydavo žetonų negalėdavo nuspręsti, ar abu teiginiai teisingi; o kai matydavo juos, nuspręsdavo, kad abu teiginiai teisingi. Paaugliai priešingai, sugebėdavo įvertinti teiginių logiškumą kaip tam tikrus tvirtinimus (proporcijos). Sugebėdavo pripažinti, kad teiginys, sudarytas principu: „arba.arba“(pvz.;“jis yra arba žalias, arba nežalias“), visada teisingas, o teiginys, sudarytas su „ir“ („jis yra žalias ir nėra žalias“), klaidingas. Abstrakčius protinius sugebėjimus paauglys sugeba pritaikyti, naudodamas kalba pagrįstas sistemas, kurios visiškai atskirtos nuo konkrečios realybės ir kalbos dėka formuluodamas tokias prielaidas, kurios susijusios su abstrakčiomis sąvokomis( „Kas yra tiesa? ir pan.).

Kombinacinis mąstymas

Paaugliams būdingas eksperimentinio samprotavimo būdas, pagrįstas aiškiais priežastiniais modeliais. Jis yra susijęs su dviem loginėmis struktūromis – kombinacinę struktūra ir grįžtamumo supratimu. Kombinacinė sistema yra sudėtinga visų galimų probleminės situacijos elementų matrica. Vaikas kuriam būdingas konkretus operacinis mąstymas, susieja du gretimus elementus, bet nemoka susieti jų tuo pat metu ir su kitais elementais. Piaget tyrimais parodė, kad 12 – 15 metų paauglys pradeda naudoti kombinacinės analizės operacijas, kurios apima galimų santykių tarp dviejų įvykių visumą.

Piaget nuomone, formalaus operacinio mąstymo kokybinius pasikeitimus lemia INRC grupė. Ji susideda iš keturių tarpusavyje susijusių loginių operacijų (taisyklių): indentiškumo (I), neigimo (N), reciprokinės (R), ir koreliacijos(C) operacijų. INRC grupė leidžia paaugliui, mąstančiam simboliais, atlikti mąstymo operacijas dviem kryptimis – pirmyn ir atgal. INRC grupė paaiškina būdą, kuriuo paauglys manipuliuoja savo mintimis ir teoriniais teiginiais visiškai laisvai, nesieja jų su konkrečia situacija.

Vaikas, prasisėjus konkretaus operacinio mąstymo stadijai, gali lengvai realizuoti indentiškumą ir neigimą. Indentiškumas reiškia ką tik atliktos operacijos kartojimą, neigimas – tiesioginį atsisakymą nuo tos operacijos. Pvz.; reikia išbalansuoti svarstykles: pusiausvyra galima sutrikdyti į vieną svarstyklių lėkštutę pakartotinai įdėjus tam tikrą svorį (indentiškumo operacija), o tą svorį nuėmus, pusiausvyra sugrįžta (neigimo operacija).

Šių formalių operacijų logikai būdinga dvigubo grįžtamumo sistema, kuri Piaget nuomone, prieinama tik paaugliui ir kuri atveria kelią į tolesnes sudėtingesnes konceptualines sistemas.

Paauglystės amžiaus tarpsnyje pradedama savarankiškai tenkinti naujų žynių poreikius. Tai yra aiškios krypties ir tikslo savišvieta. Ji padeda formuotis aktyviam, savarankiškam ir kūrybiškam mąstymui, reikalingam ateities veiklai.

K a l b a

Paauglystės amžiaus tarpsnyje išsiplečia paauglio žodyną. Paauglio kalba tampa spalvingesnė, turtingesnė, pagyvinta išraiškingais posakiais. Paauglys, reikšmingose situacijose stengiasi kalbėti ypač raiškiai, teisingai. Tačiau paaugliui ne visada pavyksta sėkmingai kontroliuoti savo kalbą. Emociškai įtemptuose situacijose paauglys gali užsikirsti, nemokėti išsireikšti arba nesugebėti susivaldyti, pasirenkant kalbos toną bei žodžius. Giliai ir rimtai ką nors pergyvendamas,
paauglys gali būti šiurkštus, grubus, rėksmingas tiek kalbėdamas su bendraamžiais, tiek su suaugusiais. Dėl nesklandžios ar nekorektiškos kalbos paauglys pergyvena, dėl to gali pradėti formuotis nepilnavertiškumo jausmas. Todėl paaugliui svarbu žinoti, kad sugebėjimas kalbėti aiškiai ir raiškiai ateina ne iš karto.

Paauglių kalboje gali pasirodyti specifiniai, kitose amžiaus grupėse nevartojami žodžiai, savotiškas paauglių žargonas. Tai elementas, kurio paaugliai stengiasi parodyti savo savitumą, išskirtinumą iš kitų amžiaus grupių. Tačiau augant keičiasi ir paaugliu žodynas.

Emocijos ir jausmai

Paauglio gyvenimas paprastai yra pakankamai emocionalus. Džiaugsmas, pasitenkinimas savimi dažnai kaitaliojasi su nepasitenkinimu ir net viltimi – tai sparčiai besikeičiančios gyvenimiškos situacijos ir audringai besiformuojančiu naujų paauglio psichologinių bruožų išdava. Vienus emocinius išgyvenimus paaugliai išreiškia atvirai arba net drastiškai, kitus stengiasi kruopščiai slėpti nuo aplinkinių akių. Ypač nenoriai atskleidžiami tie pergyvenimai, kurie paauglių tarpe laikomi nevyriškais, neprestižiniais arba gali būti pajuokiami. Psichologiniai tyrimai rodo, kad, nemaža paauglių kenčia dėl nepilnavertiškumo jausmo. Paauglys pergyvena, kad jis nepakankamai patrauklus, stiprus ar protingas. Vienas iš tipiškiausių paauglio bruožų yra drovumas. Ypač sunkiai jį išgyvena berniukai, neretai bandydami maskuoti jį po išorinio šiurkštumo kauke.

Dažnai su paauglių nepasitenkinimu savimi ir kitais susijęs jų agresyvumas, kartais peraugantis į nemotyvuotą žiaurumą. Psichologiniai tyrimai liudija, jog charakteringiausias paauglystės amžiaus tarpsnio elgesio sutrikimas yra ne asocialus elgesys, be depresinės būsenos.
Šį depresijos jausmą paaugliai paprastai yra linkę slėpti. Paauglių depresija gali būti dvejopa. Pirmoji – tai abejingumo ir tuštumo pajautimas. Jis dažnai kyla supratus, jog vaikystė jau baigėsi, o suaugusiu žmogumi dar nesi. Antruoju atveju depresija atsiranda dėl vienas po kito einančių nesėkmių gyvenime. Paauglys iš visų jėgų stengiasi įveikti jam iškilusias problemas, tačiau nesėkmingai. Kraštutiniu atveju tokia emocinė būsena gali baigtis savižudybe. Paauglių savižudybėms būdinga tai, jog dažniausiai jos įvyksta ne po ilgų svarstymų, bet pasidavus momento įtakai, kilus ūmiai nevilties bangai.

Dažnas paauglystės palydovas yra nerimas. Nerimas išveda paauglį iš pusiausvyros, jis blaškosi, neranda vietos. Sąlygas nerimui atsirasti gali sudaryti sudėtingi santykiai su tėvais, mokytojais ar bendraamžiais, augimo sunkumai, seksualinio brendimo problemas.

Įveikti nerimą, depresiją ar įvairias baimes dėl psichinių ar fizinių trūkumų gali padėti bendraamžiai, demonstruodami teisingą ir ramią reakciją į vieną ar kitą gyvenimo reiškinį. Todėl paaugliui reikalingas tvirtas, patikimas draugas.

Draugiškų jausmų išgyvenimas labai ryškus. Draugavimas paauglystės laikotarpiu būna gilesnis, turiningesnis ir patvaresnis, emociškai intensyvesnis negu jaunesniame mokykliniame amžiuje. Siekimas bendrauti su draugais tampa svarbia paauglio gyvenimo dalimi. Nutrūkę draugystės ryšiai paprastai išgyvenami sunkiai, kartais net liguistai.

Atskira ir opi tema – paauglių meilė. Kartais ši meilė perauga į rimtą, pastovų ilgalaikį prisirišimą, tačiau dažniausiai susiduriama su stipria, bet nelabai ilgai trunkančiu emociniu išgyvenimu. Paauglių jausmai tokie pat stiprūs, o sugebėjimas džiaugtis ir liūdėti toks pat didelis, kaip ir suaugusiųjų. Suaugę, kurie rimtai nežiūri į paauglių meilę, yra nejautrūs ir trumpos atminties.

Paauglių meilėje yra daug kritiškų momentų. Išsiskyrimas su mylimu žmogumi paauglį gali įstumti į gilią depresiją. Patys paaugliai teigia, tada atrodo, kad gyvenimas baigiasi, ir niekada daugiau nebus įmanoma džiaugtis ir šypsotis. Dažniausiai išsiskyrimo skausmas palaipsniui aprimsta. Gerai, jei šiuo laikotarpiu greta yra artimas draugas, su kuriuo galima pasidalinti savo pergyvenimais.
psichologai pastebėjo, kad sėkmingiausiai su glaudžių emocinių santykių problemomis susitvarko paaugliai, kurie yra gerai įvaldę socialinius vaidmenis.Tie paaugliai, pradžioje išmoksta palaikyti gerus santykius su tos pačios lyties, o vėliau – ir priešingos lyties bendravimo partneriais.

Paaugliai, kurių laikas griežtai suplanuotas ir kurių tėvų santykiai jiems atrodo pavyzdiniais, daug rečiau įsimyli paauglystės laikotarpiu, ir atvirkščiai. Paaugliai, kurie gyvena pilnoje šeimoje, realistiškiau žiūri į meilę, negu paaugliai, kurių tėvai išsiskyrę ar vienas iš tėvų miręs. Psichologiniai tyrimai rodo, kad paauglių emociniai ryšiai susiję ir su savęs vertinimu. Mergaitės su aukštu savęs vertinimu paprastai dažniau draugauja su berniukais, tačiau šie santykiai – trumpalaikiai, negu jų bendraamžių su žemesniu savęs vertinimu.

Svarbus psichologinis reiškinys paauglystėje yra besiformuojantis subrendimo jausmas. Tai požiūris į save kaip į suaugusi, pasirengimo tapti pilnaverčiu suaugusių visuomenės narių išgyvenimas. Subrendimo jausmas skatina paauglius siekti savarankiškumo ir nepriklausomumo. Todėl kyla didelis, o kartais liguistas jautrumas kritiškam suaugusiųjų vertinimui, aštrus reagavimas į tikras ar tariamas suaugusiųjų pastangas menkinti jų reikšmingumą, ignoruoti jų subrendimo lygį, nesiskaityti su jų teisėmis.
V a l i a

Toliau vystosi valios bruožai – atkaklumas, užsispyrimas, siekiant tikslo, sugebėjimas įveikti kliūtis ir sunkumus. Ankščiau sugebėdavo atlikti tik atskirus valingus veiksmus, tai paauglystės laikotarpyje jis jau pajėgus nuolatinei valingai veiklai. Pradeda kelti sau tikslus, pats planuoja jų įgyvendinimą. Tačiau paauglio socialinė situacija sparčiai sudėtingėja; ne visada sugeba sėkmingai orientuotis ir planuoti valingus veiksmus. Paauglys gali tapti bejėgiu prieš vis dažniau iškylančius gyvenimiškus sunkumus, kartais susidaro įspūdis, jog jis mažiau valingas, negu anksčiau. Pvz.; rodydamas atkaklumą vienoje veiklos srityje, jis pritrūksta valios kitoje. Valingam paauglio elgesiui neretai būdingas ir impulsyvumas. Atsitinka taip, kad paauglys pirma ką nors padaro, o po to galvoja, ar vertėjo tai daryti.

Paauglystėje vyksta – valios ugdymas. Būdai, kuriais paauglys bando ugdyti savo valią, mums atrodo drastiški, mes juos vertiname kaip netikusius ar juokingus. Tačiau paauglys sąmoningai kenčia fizinį skausmą, šaltį ar nepatogumus, kadangi tik tokius kraštutinius valios pasireiškimus laiko vertais dėmesio. Paauglys trokšta kuo greičiau pasijusti suaugusiu, jam svarbu pajusti, jog jis gali priešintis vyresniųjų valei. Šiame amžiaus tarpsnyje įvyksta konfliktai, kai paauglys iš principo atsisako vykdyti kokius nors suaugusiųjų nurodymus. Tai rodo paauglio siekimą tapti savarankiška valinga asmenybe. To siekiama pagal paauglišką supratimo lygį.

Analizuodami savo elgesį, keldami reikalavimus sau, paaugliai neretai nusivilia, nes jų aukšti siekiai ne visada derinasi su realiomis paauglio galimybėmis. Paauglys gali pasijusti esąs nevykėlis, silpnavalis. Nepasitenkinimas savimi, formuoja nepilnavertiškumo jausmą. Todėl suaugusieji užuot priekaištavę, turėtų aktyviau paremti jo siekius ir ketinimus. Tai padės paaugliui greičiau įgyti reikiamus valingos veiklos įgūdžius.

A t m i n t i s

Paauglių atminties procesai – įsiminimas, atgaminimas, kurios kinta priklausomai nuo paauglių gyvenimo ir veiklos sąlygų.

Paauglystėje būdinga – atminties valingumo augimas – ryškėja sąmoningas įsiminimo
pobūdis. Taip pat gerėja atminties produktyvumas ir žymiai pasikeičia įsiminimo būdai. Įsimenant medžiagą, didesnę reikšmę įgyja įsiminimas, tarpininkaujant žodžiams, tačiau vaizdinės medžiagos įsiminimas viršija žodinės medžiagos įsiminimo rodiklius (E. Faraponovas).

Nesąmoningai paauglys įsimena tai, kas ryšku, spalvinga, kas susiję su jo emocijomis, tačiau neįsisavina ir neįsimena, kas yra reikalinga ir jo žiniose atsiranda spragų. Tyrimai rodo, kad nevalingai lengviau įsimenama tai, kas susiję su konkrečia paauglio veikla (A. Smirnovas). Pvz.; piešdami geografines schemas, žemėlapius, paauglys įsimena upių, ežerų, kalnų išsidėstymą. Tokia medžiaga gerai įsimenama, nors tikslo įsiminti nebuvo.

Valingas įsiminimas visada yra atrenkamojo pobūdžio. Paauglys, turi mokintis išskirti tai, kas reikalinga ir svarbiausia įsiminti. Mokytojas turi padėti paaugliui, išskirti tai, kas reikalinga ir svarbiausia įsiminti. Pamažu paauglys įpranta tai atlikti savarankiškai. Valingas įsiminimas, susijęs su sąmoningu tikslu įsiminti. Įsiminti medžiagą paaugliai sugeba trumpam arba ilgam laiku – tai viena įsiminimų kryptis. Mokytojas turi laikytis griežtos taisyklės: nereikia perkrauti moksleivio įsimintiną medžiagą. Bet jeigu ką nors jis turi įsiminti, tai privalo įsiminti būtinai. Jei nėra tikslo įsiminti mokomąją medžiagą pažodžiui, tada įsimenamas dėstymo nuoseklumas, sudaromas planas, numatoma pasakojimo eiga, keliami klausymai, panaudojami specialus būdai įsiminti. Mokiniai, turi įsiminti medžiagą pamokos metu, nes tada jie neperkraunami namų užduotimis.

Norėdamas geriau įsiminti medžiagą, paauglys, mokydamasis turi tą medžiagą atgaminti. Tai padeda geriau suprasti, glaudžiau susieti anksčiau išmoktą medžiagą su nauja.

Dėmesys

Organizuotas mokymo procesas ugdo dėmesį. Aktyvų dėmesį galima išugdyti, tik aktyviai veikiant. Dėmesys – valingas ir nevalingas. Nevalingas dėmesys paauglio gyvenime yra labai reikšmingas. Įdomus darbas, paauglį patraukia, kad jis gali su užsidegimu dirbti ilgą laiką, nejausdamas nuovargio, ir be jokios prievartos grįžta prie šios veiklos, jei ji buvo nutraukta.

Dėl paauglio amžiaus ypatybių dėmesys – nepastovus ir išsklaidytas. Nepastovus ir išsklaidytas dėmesys atsiranda, dėl neįdomios veiklos. Todėl sutelkti dėmesį į mokymąsi, paauglys turi būti sudomintas užsiimama veikla. Kad dėmesys būtu sukoncentruotas, turi būti visiška tyla, nestiprus triukšmas, išsklaido paauglio dėmesį. Dėmesio ugdymas glaudžiai susijęs su intereso atsiradimu. Ugdant dėmesį, pirmieji poslinkiai, prasideda nuo įdomios veiklos. Užsiimdami įdomia veikla, paaugliai pratinasi būti atidūs ir, jei tai nėra atsitiktinis dalykas, o trunka ilgesnį laiką, įgunda ir įpranta atidžiai. Įvairūs dėmesio atsitraukimai, silpnina paauglio atidumą, ugdo nerūpestingumą dirbant.

Nedėmesingumas atsiranda tada, kai mokiniui duodamas per sudėtingas darbas.

Leave a Comment