TOLERANCIJA

TURINYS

ĮVADAS..............................2
I. TOLERANCIJOS IDĖJOS ISTORINĖ RAIDA...........................3
II. TOLERANCIJOS OBJEKTŲ SRITIS..............................4
1. TOLERANCIJOS SĄLYGOS..............................4
2. KĄ TOLERUOJAME?..............................5
III. TOLERANCIJOS SRITYS..............................6
1. RELIGINĖ TOLERANCIJA..............................6
2. POLITINĖ TOLERANCIJA..............................6
3. KŪRYBINĖ TOLERANCIJA..............................7
IŠVADOS..............................8
LITERATŪROS SĄRAŠAS..............................9ĮVADAS
Tolerancija (lot. tolerantia – pakanta, atlaidumas) – universalus bendravimo kultūros dorovinis principas. Priešybė – fanatizmas, artimos sąvokos – kantrybė, pakanta.

Tolerancija gina žmogaus teisę gyventi pagal savo paties pažiūras ir įsitikinimus. Kartu ji reikalauja tas pačias teises pripažinti ir kitiems. Tolerancija suponuoja žmonių tarpusavio santykių lygiateisiškumą, abipusę pagarbą ir tarpusavio supratimą. Tik tuo remiantis įmanoma pasiekti žmonių santykių darną.

Tolerancija kyla iš dvasinės kultūros gelmių. Be aukštos kultūros apskritai nėra ir toolerancijos. Kita vertus, pati tolerancija yra aukštos dorovinės kultūros principas, kilni žmoniškumo versmė. „Tarpusavio žmonių supratimas ir taika gali būti pasiekti tik lavinant ir auklėjant tuos privalumus, kurie žmogų daro žmogumi. Vienas iš pačių gražiausių žmoniškumo reiškinių, būtinas supratimui ir taikai žmonėse užtikrinti – yra tarpusavio tolerancija“ (J. Blažys).

Netolerancija pasireiškia kitokių įsitikinimų žmonių niekinimu ir neapkentimu, priešiškumu. Netolerantiški asmenys mano, kad tik jie vieni teisūs ir dori, o kiti – išklydę nedorėliai.

Šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje tolerancija tyrinėjama įvairiais požiūriais: kultūrologiniu, religijotyriniu, sociologiniu, etiniu irr kitais. Tolerancijos sąvoka naudojama įvairių socialinių reiškinių aprašymo ir tyrimo srityse, ja žymimas tam tikras tose srityse funkcionuojantis principas, kurio esmę sudaro laisvas apsisprendimas nenaudoti prievartos ir jėgos skirtingų ar priešingų įsitikinimų, požiūrių, skonių ar poelgių atžvilgiu. Gali būti sk

kiriama politinė tolerancija, religinė tolerancija, dorovinė tolerancija.

Etinėje literatūroje tolerancija dažnai traktuojama kaip pakanta.

Tolerancija yra gyvenimo nuostata, priesakas, liepiantis pripažinti kitiems teisę savarankiškai ieškoti tiesos ir gėrio.

2I. TOLERANCIJOS IDĖJOS ISTORINĖ RAIDA
Terminas „tolerancija“ kilęs iš senosios graikų kalbos žodžio talao arba tlao, reiškiančio: ištveriu, pakeliu, pakenčiu. Lotyniškai tolerans – kantriai pakeliantis, iškenčiantis, tolerantia – kantrybė. Tik Renesanso epochoje terminui „tolerancija“ buvo suteikta filosofinė prasmė. Šia prasme terminas buvo įvestas XVI a. religinių kovų laikotarpiu žymėti religiniam pakantumui, pasisakant prieš protestantų persekiojimą arba ir prieš pačių protestantų nepakantumą.

Techniniuose ir kituose matavimuose tolerancija – leistinas nukrypimas nuo normos, matuojamo parametro didžiausios ir mažiausio leistinos reikšmės skirtumas.

Pinigų srityje tolerancija – neišvengiamas, įstatymų leidžiamas monetų nustatyto svorio ir prabos nukrypimas.

Medicinoje tolerancija vadinamas galėjimas pakelti tam tikras vaistų dozes, dirginimus ir kiitas medicinines procedūras. Psichiatrijoje tolerancija- sąvoka, apibūdinanti asmens gebėjimą ištverti vidutinį asmenį žlugdančių poveikių kiekį, nepaslankumą tuos poveikius šalinant, atsirandantį depresijos metu.

Kalbotyroje pripažįstama. kad kiekvienoje natūralioje kalboje esama skolinių, svetimybių, barbarizmų, kuriuos keblu iš kalbos pašalinti. to nedaroma ir tokie žodžiai toleruojami.

Istoriškai žvelgiant, tolerancija ankstesnė už civilizaciją. Tolerancijos šaknys siekia pačią žmonijos raidos pradžią. Pirmykštėje bendruomenėje vienu iš besiformuojančios dorovės bruožu tapo abipusiškumas. Pakantumas formavosi kartu su viso žmogiškojo ethos sklaida. Reikšmingiausias įvykis įprasminant toleranciją buvo filosofijos atsiradimas. Antikinė filosofija įt

tvirtino teorinį pliuralizmą. Ji ir dar politeistinė graikų religija, atrodo, turėjo būti natūralus tolerancijos pamatas. Tačiau nedera idealizuoti antikinės visuomenės, joje būta daug netolerancijos apraiškų, ypač politinio gyvenimo srityje.

Viduramžiais pagrindiniu lauku, kuriame sprendėsi tolerancijos problema, tapo religijos sritis. Taip buvo ir naujaisiais amžiais. Religijos srityje tolerancijos problema viduramžiais buvo sprendžiama kaip sąžinės laisvės problema sąveikaujant dviem institucijoms – valstybei ir bažnyčiai, pasaulietiškumui ir religiniam pradui

Renesanso teoretikai suformulavo tolerancijos problemai lemtingą nuostatą – pakeitė tiesos ir gėrio sampratą. Renesanso ideologijos revoliucinė reikšmė buvo paskelbimas, kad bažnyčios susirinkimas gali klysti, kad kiekvienas turi teisę ieškoti tiesos ir gėrio, kad tiesa ir gėris yra ne kolektyvios, bet individualios iniciatyvos reikalas. Naują turinį tolerancijos sklaidai suteikė reforma
cija, paneigdama viduramžiškąją Bažnyčios ir valstybės santykio nuostatą.
3II. TOLERANCIJOS OBJEKTŲ SRITIS
1. TOLERANCIJOS SĄLYGOS
Tolerancijos sfera gana plati. Toleruojame įvairias situacijas, asmenis , jų poelgius ir veiksmus, pažiūras bei įsitikinimus, organizacijas. Pakenčiame mus gaišinantį įkyruolį, klausomės plepio paskalų, atlaidžiai žvelgiame į įvairias madas, ekstravagantišką elgesį, į trukdantį dirbti motociklų riaumojimą po langais ir t.t. toleruojame tai ką vertiname neigiamai, su kuo nesutinkame, kas sukelia nemalonumų, nepatinka, nervina. Tolerancijos objektas negali būti tai, kam pritariame, kas patinka, malonu, ką laikome gėriu, ką skelbiame. Taip pat tolerancijos objektu negali būti ir tai, kam esame abejingi, indiferentiški, neutralūs, kas vi
isiškai mūsų nejaudina.

Tolerancijos situacija nusakoma pažintiniais vertybiniais terminais (vertiname neigiamai, nepritariame, nesutinkame) ir moralės bei psichologijos terminais (nedera, nepatinka, nemalonu, nervina).

Pirmoji tolerancijos sąlyga – neigiamas vertinimas, nepatikimas ir nemalonumas. Antroji tolerancijos sąlyga – manymas ar žinojimas, kad galima pasipriešinti tam, kas vertinama neigiamai, kas sukelia nepritarimą, nepatogumų, nemalonumą, kančių. Trečioji tolerancijos sąlyga – apsisprendimas laisva valia ištverti tai, kas vertinama neigiamai, atsisakant siekio pašalinti to priežastį.

Tolerancija yra kompromiso išraiška. Be neigiamo vertinimo, nepritarimo ir atmetimo, joje yra ir sutikimo momentas. Nepritariantys kokiai nors gyvensenai vis dėlto sutinka, kad tą gyvenimo būdą pripažįstantys žmonės turėtų galimybę jį realizuoti.

Tad kai toleruojama, tai ir sutinkama. Kai toleruojami azartiniai lošimai, tai sutinkama, kad jie nebūtų draudžiami; kai toleruojamos apeigos, sutinkama, kad kištis ir tų apeigų neleisti nedera. Sutikimas būna įvairaus lygmens ir laipsnio, gali net išsiplėtoti iki bendradarbiavimo.

2. KĄ TOLERUOJAME

PAŽIŪROS BEI ĮSITIKINIMAI. Tie kurie kalba apie minties laisvę, turi omenyje minties reiškimo, t.y. žodžio laisvę. Minties tolerancijos nėra, nes kol kas įsikišti į mąstymą neįmanoma. Tolerancija reiškia ne tai, kad patvirtinama ir gerbiama teisė turėti savo pažiūras bei įsitikinimus, skelbti juos ir pagal juos gyventi. Tolerancijos nereikia suprasti taip, kad turime gerbti pažiūras, kurias laikome klaidingomis, įsitikinimus, kurie neracionalūs. gerbti jų nėra už ką, reikia juos kritikuoti ir atmesti. Gi

inčas, diskusija, kova su klaidingomis pažiūromis neprieštarauja tolerancijai. Klaidos, klaidingi sprendimai įvairiose gyvenimo srityse toleruotini ta prasme, kad jie tiesiog neišvengiami, suklydimas yra veiklos palydovas.

SKONIO IR POLINKIŲ SRITIS. Ją sunku atskirti nuo pažiūrų, nes kiekvienas turi tam tikras pažiūras į grožį ir negražumą. Vienas mėgaujasi klasikine tapyba ir nevertina abstrakčiojo meno, kitas pripažįsta tik džiazą ir nepajėgus klausytis simfoninės muzikos. Reikia kiekvienam pripažinti teisę turėti savo skonius ir polinkius, neleistina persekioti už kitokį skonį negu mūsų. Skonio ir polinkių sričiai priklauso įpročiai ir papročiai. Įpročiai yra asmens elgesio reguliatoriai, jie apibūdinami polinkiu panašiomis aplinkybėmis daryti panašius veiksmus. papročius galima laikyti visuomeniniais įpročiais. Įpročiai yra skonio išraiška, pakitus skoniui, keičiasi įpročiai.

VEIKSMAI IR JŲ MOTYVAI. Yra nemaža veiksmų, kuriems galima nepritarti: santuokinė neištikimybė, skyrybos, azartiniai lošimai, pornografija, skandalų kėlimas ir t.t. Tai galima toleruoti arba netoleruoti. Didelė jų dalis vertinama vartojant sąvokas „ gėris“, „blogis“, suprantamas moraline ir socialine prasme. Kalbėti apie gerų veiksmų toleravimą netikslu nei pakantos prasme, nei tolerancijos prasme – gėrį visuomenė savaime tvirtina, nėra jokio reikalo pripažinti ir gerbti teisė daryti tai, ko žmonės ir šiaip jau siekia.

ASMENYS. Tolerancijos objektas gali būti pažiūrų ir veiksmų reiškėjai – patys asmenys. Tai, ką asmuo skelbia , gali būti visai priimtina, tačiau dėl asmeninio pobūdžio priežasčių gali būti nemalonus pats tų pažiūrų sk.elbėjas. Gali nepatikti kito asmens elgesio maniera, drabužiai, veido išraiška ir t.t.

ORGANIZACIJOS. Politinės partijos, religinės, švietimo, etinės, profesinės ir kitos sąjungos bei draugijos, įvairūs klubai – tai organizuotos bendruomenės, jų galia stipresnė negu individo galia, Organizacijas sunku atskirti nuo jų skelbiamų pažiūrų. Visa dėlto pažiūrų tolerancija ne visada sutampa su grupių tolerancija. Galima toleruoti partijos skelbiamas pažiūras, tačiau nebūtina toleruoti partiją kaip tų pažiūrų reiškėją.

5III. TOLERANCIJOS SRITYS
1. RELIGINĖ TOLERANCIJA
Istorinė tolerancijos idėjos ir praktikos sklaida rodo, kad netolerancijos kitaminčiams pagrindas buvo absoliutumo pretenzija: tikrąjį Dievo žodį žino tik Bažnyčia, jos autoritetas kyla iš Šventojo Rašto autoriteto – ką teigia Bažnyčia, tas teisinga. Teokratinė tendencija siekė Bažnyčią įgalinti reguliuoti visas gyvenimo sritis: valstybę, teismus, švietimą, mokslą ir meną, net ekonomiką. Tokiomis sąlygomis apie toleranciją kitaminčiams nėra kalbos.

Praėjus krikščionybės kultūrinio viešpatavimo epochai, katalikybė ir kitos krikščioniškosios konfesijos įrodė, kad joms būdinga atsinaujinimo dvasia, kad katalikybė pajėgi teigti tikėjimo laisvę be netolerancijos, be absoliutumo pretenzijos. Absoliutumo pretenzija logiškai ir psichologiškai susijusi su netolerancija. Ši pretenzija ypač pavojinga gyvenimui ir kultūrai, kai siejama su dieviškuoju apreiškimu. krikščionybės sklaidoje susikūrė barjeras, ribojantis destruktyvią absoliutumo pretenzijos jėgą.

Religijos vaidmuo įtvirtinant žmoniškesnius santykius šiandieniniame pasaulyje yra humanistinis. Tai pripažįstant, įmanomas dialogas tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų, viena pusė gali pasimokyti iš kitos.

Bažnyčia kaip religinė organizacija tiesiogiai nedalyvauja valstybės politiniame gyvenime. Jos dalyvavimas netiesioginis- politiniame gyvenime dalyvauja tikintieji. Religinei tolerancijai itin reikšmingas valstybės ir Bažnyčios santykio klausimas deramai sprendžiamas tada, kai įgyvendinamas principas, jog šiuolaikinės valstybės pamatą sudaro pasaulietiškumas.

Religinės tolerancijos panašumai akivaizdūs: ji yra visuomeniškai vertingesnė laikysena negu režimas, diskriminuojantis piliečius už tai, kad jie tuokiasi bažnyčioje ir krikštija vaikus.2. POLITINĖ TOLERANCIJA
Politinės tolerancijos raiška – pilietinio , valstybinio gyvenimo sritis. Politinė tolerancija šioje srityje yra strategija, įtvirtinanti pilietines laisves. Politinė tolerancija yra pripažinimas ir gerbimas teisės pasirinkti nuostatas bei veiklą, determinuojančias pilietinį gyvenimą, turėti savus politinius įsitikinimus ir juos skelbti, jungtis į partijas, sąjungas, organizacijas. Šios tolerancijos tikslas – socialinis teisingumas, o tolerancijos objektas yra šio tikslo siekimo priemonės.

Politinės tolerancijos pagrindas – lygių teisių sistema. Antai praeityje moterys buvo politiškai diskriminuojamos. Pradinė politinės tolerancijos sąlyga – visuomenės skilimas į daugumą ir mažumą, nelygus jėgų pasiskirstymas. Šiuolaikinėse valstybėse nesą sąlygų bešališkai, grynajai politinei tolerancijai, jose tolerancija – veidmainiška
6

valdžios instrumentas stiprinant visuomenės kontrolę. Politinės tolerancijos požiūriu partijos, kaip politinio pliuralizmo išraiška, yra būtinas reiškinys.3. KŪRYBINĖ TOLERANCIJA
Išreikšdama kūrybos laisvės postulatą, kūrybinė tolerancija yra strategija, kurios paskirtis – padėti kūrybos sklaidai. Tolerancija moksliniame tyrime ir meninėje kūryboje kai kuriais požymiais yra panašus procesas. Ji gali būti orientuota ne į toleranciją kitoniškomis idėjomis ir meno stiliams, bet visai priešingai – aukštinti režimui palankias bei jo aprobuotas idėjas ir meno stilius. Politiniams režimams sunkiau valdyti mokslinę kūrybą, nors ir čia vienos mokslo kryptys gali būti aprobuojamos, o kitos smerkiamos. Keblumas aptariant kūrybinę toleranciją susijęs su pačia kūrybos samprata.

Kūrybos laisvė – viena pagrindinių piliečio teisių. kūrybinės tolerancijos objektas yra kitoniškos negu mūsų idėjos, kitų krypčių teorijos ir hipotezės, metodai ir stiliai. Moksle pozityviai žvelgiama į kitų krypčių buvimą, nes žinoma, kad jokios priemonės nėra universalios. Panašiai ir meninėje kūryboje: nors kūrybos principai, kurių laikomasi, vertinami labiau negu kitų krypčių principai, tačiau nemanoma, kad jie vieninteliai priimtini.

Tolerancijos objektas yra ir kūrybos strategija bei taktika. Nėra abejonės, kad tolerancijos objektas yra ir mokslinėje kūryboje pasitaikančios klaidos. Klaidos moksliniame darbe nenusimanantįjį gali stebinti, tačiau patiems mokslininkams akivaizdu, kad jos neišvengiamos. Yra kategorija darbuotojų, kurie gerai sugeba atskleisti klaidas kolegų kūryboje. Tai kritikai griovėjai. Nors jiems sunkiau sekasi pasenusias mokslo žinias pakeisti naujomis, tačiau jie mokslui naudingi ir reikalingi.

Tolerancijos ribas apibrėžia tie įsitikinimai ir vertybės, kurie reglamentuoja veiklą kaip mokslinę. Netoleruojama nesąžiningumas ir plagiatai, duomenų rinkimas tik patvirtinti savajai hipotezei, o nutylėjimas ar nesistengimas ieškoti hipotezę griaunančių duomenų; nuslėpimas aplinkybių, kurios gautus rezultatus parodytų visai kitoje šviesoje; savo įrodymų ir metodų silpnų vietų nuslėpimas; kritikos vengimas, slėpimasis už autoritetų, nesugebant pažvelgti plačiau ir t.t. Tolerancija turėtų baigtis tada, kai prasideda lengvų kelių paieškos. Meninėje kūryboje tolerancijos ribas keblu apibrėžti dar ir dėl to, kad čia nėra mokslui būdingo visuotinio galiojimo. Ribos, nustatytos mokslinėje kūryboje, tampa diskutuotinomis, kai ieškoma jų analogo mene.

7IŠVADOS
1. Tolerancija kyla iš dvasinės kultūros gelmių. Be aukštos kultūros apskritai nėra ir tolerancijos.

2. Tolerancijos sąlygos – neigiamas vertinimas, nepatikimas, nemalonumas; manymas ir žinojimas, kad galima pasipriešinti tam, kas vertinama neigiamai ir apisprendimas laisva valia visa tai ištverti.

3. Toleruojame pažiūras bei įsitikinimus, skonį ir polinkius, veiksmus ir jų motyvus, asmenis ir organizacijas.

4. Išskiriamos trys tolerancijos sritys – religinė, politinė ir kūrybinė.

8LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Plečkaitis R., – Tolerancija V., 1998
2. Pagarba ir pakanta – V., 1987
3. Bendravimo etika – V., 1988

Leave a Comment