TĖVŲ POŽIŪRIS Į PSICHOLOGINĮ KONSULTAVIMĄ

TĖVŲ POŽIŪRIS Į PSICHOLOGINĮ KONSULTAVIMĄ

Klaipėda, 2006
Turinys

ĮVADAS 3
1. Analitinė dalis 5
1.1. Psichologinis konsultavimas ir jo esmė 5
1.2. Efektyvus psichologas/konsultantas 6
1.3. Vaikų psichologiniai sunkumai 8
1.4. Mokyklinis konsultavimas 9
1.5. Paramos vaikui samprata 10
2. Procedūrinė dalis 12
2.1. Metodika 12
2.2. Rezultatai 13
2.3. Rezultatų aptarimas 20
IŠVADOS 23
LITERATŪRA 24
PRIEDAI 25

Įvadas

Psichologinis konsultavimas – gana nauja sritis psichologijos praktikoje. Jis atsirado norint pagelbėti žmonėms, neturintiems kliniškai apibūdinamų problemų ar sutrikimų, o tiesiog ieškantiems psichologinės pagalbos. Todėl, psichologinis konsultavimas pirmiausia reikalingas žmonėms, kuriems iškyla kasdieninio gyvenimo sunkumų. Psichologinis konsultavimas grindžiamas profesiniu santykiu tarp kvalifikuoto konsultanto ir kliento. Dažniausiai šis procesas vyksta tarp dviejų asmenų, tačiau galima konsultuoti ne vieną asmenį, o visą šeimą ar grrupę. Psichologinis konsultavimas yra skirtas padėti klientams išsiaiškinti ir suprasti tai, kas vyksta jų gyvenimo erdvėje, išmokti siekti tikslo prasmingai, pagrįstai remiantis ir sprendžiant emocinio ir tarpasmeninio pobūdžio problemas. (Kočiūnas,1995).
Reikia žinoti, kad psichologinis konsultavimas turi vieną labai svarbų vaidmenį: suteikti žmogui sugebėjimų pačiam reguliuoti savo vystymąsi, spręsti konkrečias problemas, tapusias vidinių konfliktų, krizių priežastimis. Tokiais atvejais, svarbiausia nepatingėti pažinti ir suprasti save patį, artimuosius ar kitus asmenis, kurie gal ir nenorėdami įsitraukia į problemines situacijas. Tokio konsultavimo principas – ne duoti konkretų paatarimą, ką dabar reikia daryti, jo paskirtis – mokyti, padėti, kad žmogus geriau suvoktų save, savo sunkumus, kad kiekvienas galėtų imtis atsakomybės už save ir pakreiptų savo gyvenimą norima linkme. (Plužek,1996).
Psichologinis konsultavimas turi daug rūšių, viena jų – vaikų psichologinis konsultavimas. Vaikai, ta

aip pat, kaip ir suaugę turi problemų, kurios kartais suaugusiems yra nepastebimos, tačiau patiems vaikams jos atrodo „katastrofiškos“. Vaikų psichologiniai sunkumai pradeda ryškėti nuo 4-6 metų. Psichologų teigimu, tokio amžiaus vaikai jau susiduria su vidiniais prieštaravimais ir turi sunkumų bendraujant šeimoje. Vaikui sulaukus 7-9 metų, jis susiduria su tokiais gyvenimo pokyčiais kaip mokykla, nauji draugai, padidėjusi atsakomybė, atsiranda pareigos, reikalaujančios savarankiškumo, aktyvesnio bendravimo ir t.t. Tada iškyla naujų sunkumų – tiek šeimoje, tiek mokykloje. (Navaitis, 1997).

Psichologinis vaikų konsultavimas mokyklose, arba tiesiog mokyklinis konsultavimas, šiandien tampa vis aktualesnis dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia, atgavus nepriklausomybę Lietuva tapo atvira kitų užsienio valstybių patirčiai įvairiose gyvenimo srityse, į ją drauge su pažanga plūstelėjo ir destrukcinių tendencijų: narkomanija, smurtas, pornografija, komercinis ir seksualinis vaikų bei paauglių išnaudojimas ir t.t. Mookytojai, pedagogai, ir vaikų tėvai dažnai jaučiasi bejėgiai susidūrę su šiomis problemomis, kurios lengvai gali įtraukti kiekvieną vaiką. Taigi, šiandien vis aktualesnis tampa vaikų psichologinis konsultavimas mokykloje. 1990 m. Švietimo ir kultūros ministerija specialiu potvarkiu ugdymo įstaigose įteisino psichologo etatą. Pamažu mokyklose pradėjo rastis psichologų, iš kurių buvo tikimasi pagalbos sprendžiant vis dažniau iškylančias ugdymo problemas. (Vaikų psichologinis konsultavimas, 1999).
Kadangi Lietuvoje, ne taip kaip daugelyje kitų šalių, dar nėra prigijusi tendencija, jog eiti pas psichologą yra „normalu“, darosi įdomu, ar šiandien yr
ra mąstoma taip pat, kaip ir prieš dešimt ar dvidešimt metų. Anksčiau, paprasčiausiai dėl žinių stokos, žmonės galvodavo, jog psichologai gydo nesveikus žmones arba į juos kreipiasi visiškai beviltiški žmonės, kurie negali susitvarkyti su juos užklupusiomis didžiulėmis problemomis. Mokykloje, eiti pasikalbėti su psichologu/konsultantu taip pat būdavo gėda, tiesiog nepriimtina, o daugelis vaikų psichologus net pavadindavo „psichais”. Taigi, mano manymu, požiūris į psichologinį konsultavimą buvo ir yra neigiamas, nes psichologija yra jaunas, neseniai atsiradęs mokslas, o psichologinė pagalba dar nėra taip paplitusi Lietuvoje. Tačiau, kaip yra iš tikrųjų? Siekiant tai sužinoti – aktualu tirti požiūrį į psichologinį konsultavimą, o šiuo atveju – moksleivių tėvelių požiūrį. Šis tyrimas padės atskleisti ką mamos ir tėčiai galvoja apie psichologinį konsultavimą, ar jis naudingas, reikalingas, kokia jo esmė. Taip pat, atskleis jų supratimą apie psichologą/konsultantą, jo darbo esmę.
Taigi, šio darbo tikslas – ištirti tėvų požiūrį į psichologinį konsultavimą.
Tikslas gali būti pasiektas vadovaujantis tokiais uždaviniais:
• Palyginti, kaip skiriasi požiūris į psichologinį konsultavimą priklausomai nuo tėvų išsilavinimo.
• Išsiaiškinti, ar iškilus nesutarimams su vaiku, tėvai yra labiau linkę eiti patys pas psichologą ar verčiu veda vaikus.
• Nustatyti, koks tėvų supratimu turi būti psichologas/konsultantas.
• Išsiaiškinti, koks tėvų požiūris į psichologo/konsultanto darbo esmę.
• Išanalizuoti, kokios vaikų problemos tėvams atrodo svarbiausios ir palyginti jas su tomis dėl kurių jau buvo lankytasi pa
as psichologą.
Šiam tyrimui keliamos dvi hipotezės:
1. Aukštąjį išsilavinimą turintys tėvai palankiau vertina psichologinio konsultavimo reikalingumą ir naudingumą.
2. Tėvai labiau yra linkę vesti savo vaikus pas psichologą/konsultantą, nei eiti patys.

1. Analitinė dalis
1.1. Psichologinis konsultavimas ir jo esmė

Terminas „psichologinis konsultavimas“ apibrėžiamas kaip psichologo teikiami žmonėms profesionalūs patarimai, rekomendacijos, paaiškinimai. (Psichologijos žodynas, 1993).
Psichologinis konsultavimas gali būti suprantamas kaip tam tikras galimų veiksmų repertuaras; kaip pagalbos santykių rūšys; kaip psichologinis procesas. Taigi šis terminas gali būti apibrėžiamas labai skirtingai, nes į psichologinį konsultavimą patenka labai daug problemų. Kočiūnas išskyrė keletą svarbiausių elementų, būdingų daugumai šio termino apibrėžimų:
1. Konsultavimas padeda žmogui veikti pasirinktinai;
2. Konsultavimas padeda mokytis naujai elgtis;
3. Konsultavimas skatina asmenybę tobulėti;
4. Konsultuojant, pripažįstama, kad klientas yra nepriklausomas ir atsakingas;
5. Konsultavimo esmė – kontaktas tarp kliento ir konsultanto, kurio pagrindas yra į klientą orientuoto konsultavimo filosofija. (Kočiūnas, 1995)
Psichologo profesinės etikos kodekse (1963) yra teigiama tokia prielaida: „Psichologas yra įsitikinęs kiekvieno žmogaus verte ir orumu. Jo užduotis – uoliai padėti žmogui vis geriau suprasti save patį ir kitus žmones“. Šiame psichologo užduočių apibūdinime būtiniausia pažinti bendrąją tiesą, kad kiekvienas žmogus yra vertas pagarbos ir kad privaloma visada stengtis padėti kitiems pažinti save ir kitus. Tokie psichologo uždaviniai nulemia ir mokslinių tyrimų pobūdį, ir pagalbą, kurią psichologas teikia sveikiems ir ligoniams, jauniems ir seniems įvairiose situacijose. Šiais principais turi re

emtis ir psichologinis konsultavimas.
Konsultavimas turi daug rūšių, kurių funkcijos yra skirtingos. Daugiausia psichologinių konsultacijų veikia sveikatos apsaugos įstaigose; čia psichologas priklauso gydytojų personalui ir atlieka nustatytą diagnostikos bei terapijos darbo dalį. Dažniausiai jis bendradarbiauja su psichiatru, pediatru, neurologu ir kitais medicinos specialistais. Esama specializuotų konsultacijų darbui mokyklose, pramonės įmonėse, įdarbinimo įstaigose, kalėjimuose ir t.t. ( Plužek,1996).
Psichologinis konsultavimas turi siekti keleto tikslų. Pirmasis konsultavimo tikslas – padėti žmogui atsiskleisti save ir ugdyti savigarbos ir savosios vertės jausmą. Antrasis – padėti žmogui vis geriau pažinti save patį bei jį ištikusių sunkumų, krizių, konfliktų ar nesugebėjimo prisitaikyti priežastis. Trečia – psichologinis konsultavimas yra ir pažintinio (diagnostinio) ir terapinio (gydomojo) pobūdžio. Pažindamas save, lesdamasis į kalbą su kitu asmeniu, žmogus taip pat išsivaduoja nuo emocijų pertekliau arba nuo nepageidaujamų emocijų. Konsultuojant galima daugiau dėmesio skirti kuriam nors vienam iš tų tikslų – pažintiniam arba gydomajam. Šie du aspektai yra konsultavimo šerdis. (Plužek, 1996)
Psichologinis konsultavimas yra tapatinamas su psichoterapija. Nors visiškai atskirti šias sritis yra labai sudėtinga, nes aiškios ribos tarp jų nėra, tam yra kelios priežastys. Visų pirma, abiejų sričių specialistams keliami panašūs reikalavimai. Antra, naudojamasi tais pačiais profesiniais įgūdžiais. Trečia, naudojamasi tom pačiom procedūrom ir būdais. Ir ketvirta, abejais atvejais būtina bendrauti su klientu ir užmegzti glaudų ryšį. Tiek psichoterapija, tiek psichologinis konsultavimas yra psichologinis poveikis klientui. Tačiau konsultavimo atveju šiš poveikis yra mažesnis, negu terapijos atveju. Vis dėlto, tarp konsultavimo ir psichoterapijos esama ir didesnių skirtumų. Konsultavimas orientuojasi į psichiškai sveiką asmenybę, į pozityvią sveikatą, į problemas, kylančias sąveikaujant klientui ir aplinkai, į trumpalaikę pagalbą, į kliento dabartį ir ateitį; konsultuojant, siekiama, kad klientas tobulėtų (Kočiūnas, 1995).

1.2. Efektyvus psichologas/konsultantas

Nuo pat psichoterapijos pradininko S. Freudo laikų iki šių dienų taip ir nerasta vienareikšmio atsakymo, kaip psichologai ir psichoterapeutai padeda žmonėms. Vienas iš paplitusių atsakymų – psichoterapijos ir konsultavimo efekto paslaptis slypi konsultanto asmenybėje (Vaikų psichologinis konsultavimas, 2002).
Kadangi konsultanto asmenybės svarba yra didžiulė, jam svarbu žinoti, kas ir koks jis yra pats, kokios yra jo nuostatos konkretaus kliento atžvilgiu, kaip jis supranta savo vietą psichologiniame procese. Tai jo vaidmens apibrėžtumo, asmenybės bruožų ir esminių nuostatų klausimai. Konsultantui labai svarbu suvokti savo vaidmenį konsultavimo procese, nes kitaip kiltų grėsmė, kad jis orientuosis vien į kliento lūkesčius. Tokiu atveju kliento priklausomybė nuo konsultanto nuolat didėtų. O iš tikrųjų klientui reikia tik padėti spręsti savo problemas, nes joks konsultantas negali pasakyti kitam žmogui, kaip gyventi. K. Schneider psichologiniame konsultavime įžvelgia 3 svarbius matmenis:
1. Vidinis konsultanto brandumas – mokėjimas efektyviai spręsti savo gyvenimo problemas, atvirumas ir nuoširdumas sau.
2. Tarpasmeninis konsultanto brandumas – mokėjimas padėti kitiems spręsti jų problemas, atvirumas ir nuoširdumas jiems.
3. Konsultanto brandumas yra procesas, o ne būsena. Tai reiškia, kad negalima būti brandžiam visur ir visada. (Vaikų psichologinis konsultavimas, 2002.).
Į klientą orientuotoje terapijoje akcentuojama pozityvi žmogaus patirtis – jam būdinga įgimtas siekimas tapti pilnaverčiu (funkcionuojančiu). Problemos kyla išstumiant kai kuriuos jausmus iš sąmonės lauko, iškraipant patyrimo vertinimus. Psichinės sveikatos pagrindą sudaro atitikimas tarp idealaus Aš ir realaus Aš, pasiekiamas realizuojant savo asmenybės potencialą, siekiant geriau save pažinti, pasitikėti savimi ir t.t.
Rogers (1957) darbai, pratęsti Truax ir Carkuff (1967) yra tikriausiai patys žinomiausi. Jis išskyrė svarbiausias gero terapeuto savybes. Jas identifikavo kaip nuoširdumas, tvirtumas, dėmesingumas, rūpestis. Strong ir Dixon (1971) teigia, kad per pirmus terapijos seansus konsultantas turi sudaryti kuo geresnį įspūdį savo pacientui, t.y. kelti pasitikėjimą juo, būti tikru ekspertu. Nuo to priklauso ar pacientas pasitikės tiek konsultantu, tiek pačiu psichologiniu konsultavimu. Vėliau, LaCrosse (1980), ieškojo pozityvių koreliacijų tarp Strong ir Dixon, pateiktų savybių ir konsultavimo rezultatų. Taigi, matome, kad daug tyrėjų ir rašytojų turėjo savo nuomonę apie tai koks turi būti kompetentingas konsultantas, tačiau taip iki galo ir nebuvo nutarta. (Wheeler ,2000)
Combs su savo bendradarbiais (1969; cit. pgl. George R.L., Christiani T.S., 1990) atliko keletą tyrimų, ir nustatė, kad efektyvų konsultantą nuo neefektyvaus skiria asmenybės bruožai. S.Freud į klausimą apie efektyvų psichoterapeutą yra atsakęs, kad psichoanalitikui nėra būtinas medicininis išsilavinimas, o svarbiausia yra įgimta įžvalga į žmogaus dvasią. Taigi pagrindinė psichologinio konsultavimo technika yra „aš – kaip instrumentas“, t.y. pagrindinė priemonė, skatinanti tobulėti kliento asmenybę, yra konsultanto asmenybė (A.Adler: „gydymo technika privalo būti jumyse“).
Konsultanto efektyvumas priklauso nuo asmenybės ypatybių, profesinių žinių ir specialių konsultavimo įgūdžių. Kai kiekvienos iš šių sferų lygis aukštas, kontaktas, kuris ir yra psichologinio konsultavimo šerdis, bus kokybiškas. Jis ir lemia galutinį konsultavimo efektą, kurį galima apibūdinti proceso (konsultanto reakcijų konstruktyvumo) ir rezultato (kliento pasikeitimo po konsultavimo) terminais.
Labai dažnai profesionalai ar klientai aprašo efektyvų konsultantą vartodami tokias sąvokas: atviras, šiltas, nuoširdus, lankstus, pakantus. Profesinės organizacijos taip pat mėgina apibrėžti konsultanto ypatybes savo rėmuose. Pavyzdžiui, JAV Nacionalinė profesinio orientavimo asociacija suformulavo šias svarbias konsultanto asmenybės ypatybes, tačiau tai nebuvo paremta moksliniais tyrimais (cit. pgl. George R.L., Christiani T.S., 1990):
• Gilus domėjimasis žmonėmis ir kantrumas būnant su jais;
• Emocinis stabilumas ir objektyvumas;
• Gebėjimas kelti kitų žmonių pasitikėjimą
• Pagarba kitų žmonių teisėms.
JAV Konsultantų rengimo asociacija 1964 m. nustatė, kad konsultantas privalo turėti šias 6 asmenybės ypatybes (cit. pgl. George R.L., Christiani T.S., 1990):
• Pasitikėti kiekvienu individu;
• Gerbti individualias žmogaus vertybes;
• Būti budrus, atsižvelgdamas i pasaulines problemas;
• Neturėti išankstinių nusistatymų;
• Suprasti save;
• Būti pareigingas;
L. Wolberg (1954) akcentuoja tokias konsultanto savybes: jautrumas, objektyvumas (vengiant susitapatinti su klientu), lankstumas, empatija ir rimtų emocinių problemų neturėjimas. Empatija – mokėjimas įsijausti į kitų emocinę būklę.
Efektyvaus konsultanto modelis gali pasirodyti per daug jau neįgyvendinamas, tačiau jis atitinka efektyvaus žmogaus bruožus. Taip pat, efektyvaus konsultanto asmenines savybes galime laikyti konsultavimo tikslu – atsiskleidusios šios kliento savybės gali būti konsultavimo efektyvumo rodiklis.(Kočiūnas,1995 ).

1.3. Vaikų psichologiniai sunkumai

Anot A. Gučo, kiekvienas amžiaus tarpsnis turi tipingų bruožų, kurie ilgainiui kinta, suteikdami elgesiui naują formą. Norima pasakyti, kad vaikui augant kinta jo elgesys, todėl svarbu tai pastebėti, o ypatingai, kokios naujos problemos iškyla. Tarp vieno ir kito tarpsnio įsiterpia perėjimo fazė, kai vieni psichikos ypatumai pasidaro nebe tokie reikšmingi, atsiranda kiti ir jiems tenka pagrindinis svoris asmenybės struktūroje. Šiame kitimo procese labai svarbų vaidmenį atlieka vyraujanti vaiko veikla, naujas tos veiklos turinys, nauji santykiai su suaugusiais. (Gučas, 1981)
Augantis žmogus nuolat patiria psichologinių problemų, kylančių dėl tam tikrų amžiaus krizių ir asmenybės formavimosi dėsningumų, savęs aktualizavimo sunkumų, tarpusavio santykių keblumų, įsitvirtinimo formaliose ir neformaliose grupėse, adaptavimosi mokykloje ir įvairių socialinių priežasčių – tėvų skyrybų, ekonominio, fizinio ar seksualinio smurto, panaudoto prieš jį patį, materialinio skurdo ir pan. Trapi vaiko psichika be tinkamo šeimos, pedagogo ar psichologo paramos neretai palūžta slegiama įvairių sunkumų naštos, ir vaiko elgesys įgauna įvairiai pasireiškiančių negatyvių bruožų. (Vaikų psichologinis konsultavimas, 2002).
Taip pat, vaiko elgesį dažnai sąlygoja jam daromas kitų žmonių poveikis: jie siekia įsprausti vaiko individualybę į sau parankius rėmus, o susidūrę su akivaizdžiais vaiko sunkumais, nenoriai analizuoja, kaip jam padėti, ir vengia keistis. Vaikas taip pat gali pasirinkti destruktyvią gyvenseną, o matydamas, kokią ji daro žalą ir kai susijusi su negatyviu aplinkinių reagavimu, nesistengia siekti realios brandos ir vengia atsakomybės. (Navaitis, 1997)
Psichologinės paramos poreikis mokykloje aktualėja, dėl vis naujų išraiškos formų įgyjančio visuomenės susiskaldymo pagal socialinę ir ekonominę padėtį, dėl bendrų šalies ekonominių sunkumų. Dėl ekonominių problemų sutrikdyta ne tik materialinė šeimos gerovė bet ir jos kultūrinis bei vertybių pamatas. Šios blogybės atitinkamai veikia vaikų elgesį. Psichologai, pedagogai ir tėvai nuolat susiduria su įvairiomis vaikų ir paauglių elgesio, bendravimo sutrikimų apraiškomis. Šiandien dažniausiai skundžiamasi:
• neadaptyviu, situacijai neadekvačiu bendravimu su tėvais, mokytojais, bendraamžiais;
• agresyviu, delinkventišku elgesiu;
• emociniais sutrikimais – nerimastingumu, slogia nuotaika, baime;
• sutrikusia mokymosi motyvacija, nenoru ir nesugebėjimu mokytis dėl priežasčių, nesusijusių su intelekto ar specifinių pažintinių funkcijų sutrikimais;
• visuomenėje įprastų elgesio normų nepaisymu;
• atsipalaidavimo tendencijomis, pasireiškiančiomis malonumų ir nepatirtų įspūdžių ieškojimu alkoholyje, narkotikuose ir t.t. (Vaikų psichologinis konsultavimas, 2002).

1.4. Mokyklinis konsultavimas

Mokyklinis konsultavimas, anot A. Schneiderio, sprendžia konfliktų, kilusių tarp mokytojo ir mokinio, problemas. Šie konfliktai nagrinėjami tarsi viena kryptimi, nes yra analizuojamas mokinių elgesys, kuris skyrėsi nuo mokytojo pageidaujamo, ir ieškoma būdų, kaip paveikti mokinį mokytojo norima linkme. Taigi, mokyklinio konsultavimo uždavinys – pasiekti dviejų lygiaverčių partnerių – mokytojo ir mokinio – bendradarbiavimą.
Tarp mokinių ir mokytojų iškyla daug konfliktų. Nesutarimų iniciatoriumi gali būti tiek konfliktiškas mokytojas, tiek konfliktiškas mokinys. Yra žinoma, kad nemaža dalis mokytojų nuolat konfliktuoja su mokiniais, sukaldami psichologinių sunkumų sau ir vaikams. Švietimo sistemoje mokinio ir mokytojo veikla dar dažnai nepakankamai susietos: mokytojas vadovaujasi vienomis nuostatomis, elgiasi pagal vienus pricipus, mokinys – pagal kitus. Situacijose kai mokytojas suvokia mokinį ne kaip partnerį, o kaip poveikio objektą, slypi konfliktų užuomazgos ir būsimi vaiko psichologiniai sunkumai.
Atlikti tyrimai, kurie atskleidžia galimas vaikų nepasitenkinimo bendravimu su mokytoju tendencijas. Daugelis ikimokyklinio ir jaunesnio amžiaus vaikų besąlygiškai priima tėvų požiūrį ir pripažįsta jų autoritetą, taip pat ir mokykloje nuo pirmų dienų vaikui kuriamas autoritetingo ir teisingo mokytojo vaizdinys. Tačiau atėjus tam tikram amžiui (paauglystei), viskas pradedama vertinti žymiai kritiškiau. Tai ir sąlygoja mokinių ir mokytojų pasikeitusius santykius. Ši bendresnė tendencija gali turėti savas variacijas. Kai kurios iš jų sukelia psichologinius sunkumus. (Navaitis, 1997)

1.5. Psichologinės paramos vaikui samprata

Nors psichologinės paramos vaikui teorija ir praktika remiasi skirtingais teoriniais modeliais bei metodais, tačiau juos vienija tai, kad jie apsprendžia psichologinių sunkumų įveikimo uždavinius, taiko psichologinio poveikio vaikui būdus. Vienodai suprantamos ir bendriausios vaiko psichologinių sunkumų ištakos. Jų ieškoma vaiko socialinėje aplinkoje, bendravimo patirtyje arba jo psichinių ir asmens savybių raidos sutrikimuose.
Psichologinės paramos vaikui tikslus R. Winkler suformulavo taip: psichologas konsultuojantis vaiką siekia pagerinti jo socialinę adaptaciją, sudaryti sąlygas atsiskleisti gebėjimams, asmenybei ir saviraiškai. Šie psichologinės paramos tikslai nekelia abejonių, tačiau juos taikant konkrečiam vaikui, numatant jų realizavimo metodus, situacija tampa painesnė. Atsižvelgiant į psichologinius vaiko sunkumus numatomos reikšmingiausios paramos vaikui kryptys:
1. Psichologinė parama šeimai. Šio pobūdžio pagalbą vaikui galima suteikti, sprendžiant jam reikšmingų suaugusiųjų tarpusavio santykių problemas ar mokant juos naujų vaiko kontrolės ir skatinimo būdų.
2. Psichologinė parama vaikui, patiriančiam sunkumų mokykloje. Taigi, mokyklinis konsultavimas yra parama tam tikru aspektu „silpnesniems“ vaikams“, dažniau tiems, kurie jaučia vidinius prieštaravimus.
3. Psichologinė parama vaikui, patiriančiam bendravimo su bendraamžiais sunkumų. Kita šios paramos krypties atmaina – bendravimo su kita lytimi tobulinimas.
4. Psichologinė parama vaikui įveikiant vaiko vidinius psichologinius sunkumus. (Navaitis, 1997).

2. Procedūrinė dalis
2.1. Metodika

Tiriamieji
Tyrime dalyvavo Klaipėdos „Varpo“ vidurinės mokyklos 5-tų klasių moksleivių tėvai. Reikia paminėti, kad iš pradžių buvo susitarta tyrimą atlikti su „Versmės“ vidurinės mokyklos penktos klasės mokiniais, tačiau atėjus daryti tyrimą paaiškėjo, kad mokykloje jau ilgus metus nedirbo psichologas/konsultantas, taigi buvo didelė tikimybė, kad tyrimas neatskleis norimos informacijos. Respondentams atrinkti – taikoma atsitiktinė atranka. Atrankos imtis – 30 respondentų: 24 mamos ir 6 tėčiai. Jų amžius svyravo nuo 30 iki 49 metų.

Tyrimo vieta ir laikas
Tyrimas buvo atliktas 2006 metų, balandžio 24-28 dienomis. Tyrimas vyko mokykloje, pamokų metu. Prieš tai buvo gautas mokyklos direktoriaus leidimas. Tyrimą padėjo pravesti ir klasėms pristatė mokyklos psichologė, dirbanti ten penkerius metus.

Tyrimo priemonės
Šiame tyrime, duomenų surinkimui, buvo naudojamas anketinės apklausos metodas. Anketą sudaro 18 klausimų. (žr. 1 priedą) Anketoje pateikiamos – viena dichotominė skalė (1kl.), šešios kokybinės renginės skalės (7,9,11,12,13kl.), du uždari klausimai (4,16kl.), šeši modeliuoti (pusiau atviri) klausimai (3,5,6,14,15,17kl.) ir keturi atviri klausimai (2,8,10,18kl.).

Tyrimo eiga
Tiriamaisiais pasirinkti 5a klasės moksleivių tėveliai, turėjo užpildyti paruoštas anketas. Šios klasės mokiniams buvo išdalintos 35 anketos, kurias vaikai turėjo nunešti savo tėveliams ir grąžinti užpildytas. Deja, susigrąžinus anketas, paaiškėjo, kad tyrimą reikės pakartoti dar su viena klase (5b), nes buvo grąžintos tik 19 anketų. Kai kurie vaikai sakė, jog tėveliai atsisakė pildyti anketas. Kartojant tyrimą su 5b klase, buvo pateikta dar 30 anketų, iš kurių sugrįžo tik 15.

Duomenų apdorojimas
Duomenų apdorojimui buvo naudojama programa – Statistika. Reikia pastebėti, kad ne visos anketos buvo pilnai užpildytos, kai kurie klausimai palikti neatsakyti. Tokios anketos nebuvo naudojamos tyrimui. Atsižvelgiant į faktą, kad daug respondentų atsisakė pildyti anketas, nuomonių įvairovė gali būti nedidelė.
2.2. Rezultatai

Atlikus tyrimą, duomenys suvedami į lenteles arba vaizdžiai pateikiami grafikuose. Pirmiausia buvo analizuojami demografiniai rodikliai, vėliau visi likę duomenys remiantis iškeltu šio darbo tikslu, uždaviniais ir hipotezėmis.

1 pav. Tėvų pasiskirstymas pagal amžių

Pirmame paveikslėlyje pateiktas tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžių. Daugiausia (43%) tiriamųjų yra 30 – 35 metų amžiaus. Po 27% tiriamųjų priklauso 36-40 ir 41-45 amžiaus intervalams. Mažiausiai (3%) tiriamųjų patenka į 46-50 amžiaus intervalą. Tyrimo dalyvių amžiaus vidurkis 37,5 metų.

1 lentelė
Tėvų pasiskirstymas pagal socialinę padėtį
Socialinė padėtis tėvai(%) mamos(%) visi(%)
Dirbantis /(-i) 100% 84% 87%
Bedarbis /(-ė) 0% 13% 10%
Dirbantis studentas/(-ė) 0% 3% 3%

Pirmoje lentelėje tėvai paskirstyti pagal jų socialinę padėtį. Daugiausia imtį sudaro dirbantys respondentai – 87%. Iš jų 100% tėvų ir 84% mamų. Taip pat, dalyvavo 10% respondentų kurie neturi darbo, iš jų 13% visų mamų. Tyrimo metu išaiškėjo, kad kai kurie tėvai ir dirba ir mokosi, jų 3% (mamos).

2 lentelė
Tėvų išsilavinimas
Išsilavinimas Tėvai % Mamos% Visi%
Aukštasis 17% 42% 37%
Aukštesnysis 17% 29% 27%
Profesinis 50% 17% 23%
Vidurinis 17% 13% 13%

2 pav. Tėvų pasiskirstymas pagal išsilavinimą

Antroje lentelėje ir antrame paveikslėlyje pateiktas tėvelių išsilavinimas. Daugiausia jų turi aukštąjį išsilavinimą (37%), iš jų daugiau mamų (42%) nei tėvų (17%). Aukštesniojo išsilavinimo yra 27% tėvų. 23% respondentų turi profesinį išsilavinimą. O vidurinio išsilavinimo respondentų – mažiausiai (13%), iš jų daugiau tėčių (17%) nei mamų (13%).

Vadovaujantis pirmu tyrimo uždaviniu palyginsime, kaip skiriasi tėvų požiūris į psichologinį konsultavimą priklausomai nuo išsilavinimo. Šiam uždaviniui sudaroma lentelė, kurioje pateikiami psichologinio konsultavimo reikalingumo, naudingumo, suteiktos psichologinės pagalbos ir psichologo galimybių įvertinimų vidurkiai. Tiriamieji konsultavimą visais šiais aspektais turėjo įvertinti nuo 1 iki 5 balų. 5 balai aukščiausias įvertinimas, 1 balas žemiausias įvertinimas. Be to, tiriamieji buvo paskirstyti į dvi grupes: 1 – aukštojo išsilavinimo tiriamieji, 2 – žemesnio nei aukštasis išsilavinimas tiriamieji (žr. 3 lentelė).

3 lentelė

Psichologinio konsultavimo reikalingumo, naudingumo, suteiktos psichologinės pagalbos, ir psichologo galimybių įvertinimų vidurkiai
Išsilavinimas Tiriamųjų sk. 1 2 3 4 5

Naudingumo vertinimų vidurkiai Reikalingumo vertinimų vidurkiai Suteiktos psichologinės pagalbos tėvams įvertinimo vidurkiai Suteiktos psichologinės pagalbos vaikui įvertinimo vidurkiai Psichologo galimybių padėti spręsti problemas įvertinimo vidurkiai
Aukštasis 11 4,18 4,54 3,3 4 4,2
Aukštesnysis, profesinis, vidurinis 19 4,16 4,37 3,7 3,9 4,4

3 pav. Įvertinimų vidurkių palyginimas priklausomai nuo išsilavinimo
Iš trečios lentelės ir grafinio vaizdo, matome, kad įvertinimų vidurkiai priklausomai nuo išsilavinimo labai mažai skiriasi. Geriausiai abi tiriamųjų grupės įvertino psichologinės pagalbos reikalingumą (1 grupė – 4,54 balo, 2 grupė – 4,37 balo). Psichologinio konsultavimo naudingumą tiriamieji taip pat įvertino labai aukštais balais. Aukšti įvertinimai rodo, kad tėvų požiūris į psichologinį konsultavimą yra pozityvus. Vidutiniais balais, t.y. šiek tiek prasčiau tiriamieji įvertino jau kažkada suteiktą psichologinę pagalbą sau (3,3 ir 3,7 balo), ir šiek tiek geriau įvertino suteiktą pagalbą vaikams (4 ir 3,91 balo). O psichologo galimybes padėti iškilus problemoms tiriamieji vertino dar palankiau. Iš šių duomenų, galime spėti, kad suteikta psichologinė pagalba tiek tiriamiesiems tiek jų vaikams nelabai atitiko jų lūkesčius, tačiau dabartines psichologų galimybes padėti, tiriamieji vertina geriau.
Norint patikrinti ar įvertinimų vidurkiai skiriasi statistiškai reikšmingai paskaičiuota p reikšmė. Vidurkiai statistiškai reikšmingai skiriasi, kai p<0,05. Šiuo atveju p=0,752, p>0,05, statistiškai reikšmingų skirtumų tarp vidurkių nėra.

Vida.(aukštasis) Vida.(kiti išsilav.) t-value p
IŠSILAV. 4,055 4,1575 -0,33036 0,752357

Vidurkiai statistiškai reikšmingai nesiskiria, taigi tiek aukštojo tiek žemesnio išsilavinimo tiriamieji psichologinio konsultavimo aspektus (reikalingumą, naudingumą, buvusią ir galimą psichologinę pagalbą) vertina gana vienodai. Todėl, pirmoji šio tyrimo hipotezė – „Aukštąjį išsilavinimą turintys tėvai palankiau vertina psichologinio konsultavimo reikalingumą ir naudingumą“ – nepasitvirtino.
Norint išsiaiškinti, ar iškilus nesutarimams su vaiku, tėvai yra labiau linkę eiti patys pas psichologą spręsti problemas ar verčiau veda konsultuoti vaikus. Prieš tai, dar nustatysime kiek tiriamųjų apskritai yra buvę psichologo konsultacijose ir keik iš jų su šiuo reiškiniu dar nebuvo susidūrę. Taip pat, kas dažniau lankėsi pas psichologą konsultantą (tėvai ar vaikai), gauti tokie rezultatai (žr.4, 5 pav.).

4 pav. Psichologo konsultacijas lankiusių ir nelankiusių tėvų palyginimas

5 pav. Tėvų ir vaikų lankymosi pas psichologą/konsultantą dažnumo palyginimas
Remiantis ketvirto paveikslėlio duomenimis, 16% tiriamųjų vieną ar keletą kartų yra buvę psichologo konsultacijose, o didžioji dalis tiriamųjų 84% su šiuo reiškiniu dar niekada nebuvo susidūrę. Galime daryti prielaidą, kad šis faktas, kad dauguma tėvų niekada nebuvo pas psichologą gali įtakoti kitus vertinimus (psichologo/konsultanto asmenybės, psichologo darbo esmės). Iš trečio paveikslėlio matome, kad tiek tėvai, tiek vaikai yra buvę pas psichologą. Nuolat lankosi 3% tėvų ir 3% vaikų. Vieną arba du kartus yra lankęsi 27% vaikų ir 13% tėvų. Niekada nėra buvę pas psichologą, bet apsilankytų jei reikėtų 70% tėvų, o jei reikėtų sutiktų nuvesti savo vaiką 67% tiriamųjų. Kita vertus, 16% tėvų teigė, kad niekada nesilankytų patys ir nevestų savo vaikų pas psichologą. Remiantis šias duomenimis antroji tyrimo hipotezė „Tėvai labiau yra linkę vesti savo vaikus pas psichologą/konsultantą, nei eiti patys“- atmetama. Sužinojome, kad pas psichologą/konsultantą nuolatos lankosi panašus skaičius tėvų ir vaikų, o dabar išsiaiškinsime tėvų požiūrį į psichologo konsultanto asmenybę. Iš 24 asmenybės bruožų, tiriamieji galėjo pasirinkti penkis, kurie jų manymu labiausiai turėtų tikti psichologui/konsultantui (žr. 4 lentelė).

4 lentelė
Tėvų požiūris į psichologo/konsultanto asmenybę
Bruožas Ats.sk. Proc.
1. geras 4 3%
2. nuoširdus 18 12%
3. šiltas 8 5%
4. daug klausinėjantis 4 3%
5. atidus 6 4%
6. paslaptingas 2 1%
7. išklausantis 29 19%
8. kalbus 1 1%
9. visada teisus 2 1%
10. malonus 3 2%
11. griežtas 0 0
12. rūpestingas 5 3%
13. užjaučiantis 6 4%
14. gražus 0 0
15. rimtas 0 0
16. teisingas 8 5%
17. pagarbus 3 2%
18. linksmas 1 1%
19. protingas 9 6%
20. tvarkingas 1 1%
21. keliantis pasitikėjimą 21 14%
22. draugiškas 3 2%
23. patariantis 12 8%
24. plepus 0 0

Ketvirta lentelė atspindi koks tėvų nuomone turi būti psichologas/konsultantas. Daugiausia tėvai mano, kad jis turi būti išklausantis (19%), keliantis pasitikėjimą (14%), nuoširdus (12%), patariantis (8%) ir protingas (6%). Taip pat, tėvams svarbu, kad psichologas konsultantas būtų šiltas (5%) ir teisingas (5%). Taigi, tiriamiesiems svarbu, kad psichologas pirmiausia išklausytų. Jis turi kelti pasitikėjimą, kad žmogus galėtų išsipasakoti savo problemas. Tiriamieji tikisi nuoširdaus ir šilto psichologo, su kuriuo būtų lengva bendrauti. Be to, yra tikimasi, kad psichologas protingai, teisingai patars kaip spręsti problemas.

Mažiau priskiriamos savybės: užjaučiantis (4%), atidus (4%), rūpestingas (3%), geras (3%), daug klausinėjantis (3%), malonus, pagarbus, draugiškas (po 2%). Kai kurie tėvai psichologo/konsultanto asmenybei priskiria tokius bruožus: paslaptingas, kalbus, visada teisus, linksmas, tvarkingas (po 1%). Nė vienas tiriamasis nepaminėjo, kad konsultantas turėtų būti plepus, griežtas, rimtas arba gražus. Remiantis šiais duomenimis, galima teigti, kad tiriamiesiems ne taip svarbu psichologo užuojauta. Taip pat, jiems neimponuoja labai kalbus, plepus, daug klausinėjantis psichologas. Daugumai tiriamųjų išvis nesvarbu ar psichologas linksmas ar rimtas, gražus ir tvarkingas. Kai kuriems atrodo, kad jis turi būti net šiek tiek paslaptingas.
Išsiaiškinę, koks tėvų požiūris į psichologo/konsultanto darbo esmę, galėsime duomenis susieti su ankstesniais rezultatais ir tuomet dar labiau atskleisti tėvų požiūrį į psichologinį konsultavimą. Taigi, sudaroma dar viena lentelė, kurioje pateikti psichologo uždaviniai ir tėvų pasirinkimai. (žr. 5 lentelė)

5 lentelė
Kokią pagalbą tėvų manymu turi suteikti psichologas/konsultantas
Psichologo uždaviniai

Ats.sk. Ats.proc.
1. Turėtų padėti suprasti vaiką 18 14%
2. Turėtų duoti tikslius nurodymus kaip elgtis su vaiku 7 6%
3. Turėtų įklabėti vaiką elgtis taip kaip nori tėvai 1 1%
4. Turėtų padėti vaikui mokytis 5 4%
5. Turėtų išsiaiškinti kuo vaikas domisi 9 7%
6. Turėtų sudominti vaiką naujais pomėgiais 4 3%
7. Turėtų patarti tėvams kaip auklėti vaiką 17 13%
8. Turėtų atskleisti vaiko vidinį pasaulį (baimes, norus) 24 19%
9. Turėtų išsiaiškinti vaiko problemų priežastis ir pasakyti jas tėvams 24 19%
10. Turėtų nuolat patarti kaip elgtis iškilus naujoms problemoms 18 14%

Tėvų manymu, psichologo konsultanto svarbiausias darbo su vaikais uždavinys – išsiaiškinti vaiko problemų priežastis ir pasakyti jas tėvams, su tuo sutinka 19% tėvų. Taip pat, 19% sutinka su tuo, jog psichologas konsultantas turi atskleisti vaiko vidinį pasaulį (baimes, norus). Be to, psichologas konsultantas tėvų manymu (14%) turi padėti suprasti vaiką, bei nuolat patarti kaip elgtis iškilus naujoms problemoms. Šioje vietoje, galime priminti, kad daugumai tiriamųjų labai svarbu, kad konsultantas būtų „patariantis“ (žr. 4 lentelė). Taip pat, tėvai tikisi, kad konsultantas patars kaip auklėti vaiką (13%). Keletas tėvų mano, kad psichologo uždavinys yra išsiaiškinti kuo vaikas domisi (7%), turi duoti nurodymus kaip elgtis su vaiku (6%), turi padėti vaikui mokytis (4%), turi sudominti vaiką naujais pomėgiais (3%). O vienas tiriamasis mano, kad psichologas konsultantas turi įkalbėti vaiką elgtis taip kaip nori jo tėvai. Taigi, matome, kad tiriamieji labai akcentuoja psichologo patarimus. Jie nori, kad konsultantas atskleistų vaiko vidinį pasaulį, sunkumų priežastis, išsiaiškintų pomėgius ar kas jam nesiseka. Galima daryti prielaidą, kad tėvai ne visada patys gali prakalbinti savo vaikus, išsiaiškinti kad negerai. Tai sunkūs uždaviniai tėvams, todėl tikimasi, kad psichologas padės juos įvykdyti.
Išsiaiškinome, ko tikisi tėvai iš psichologų, dabar išanalizuosime kokie vaikų sunkumai tėvams atrodo svarbiausi. Tuo pačiu, palyginsime ar jie sutampa su realiomis vaikų problemomis, dėl kurių prireikė psichologinės pagalbos. (žr. 6 lentelė) Analizuodami šnekėsime, apie tėvų suvokimą ir realią situaciją.

6 lentelė
Tėvų požiūrio į vaikų sunkumus ir realybės atitikimo palyginimas
Priežastys Tiriamųjų sk, kurie kreipėsi į psichologą dėl šių priežasčių Tiriamųjų sk.,kurie laiko šias priežastis svarbiomis

Sk. Proc. Svertinis vidurkis Rangas
1. Kai vaikui nesiseka bendrauti su bendraamžiais 21 13% 6,125 5
2. Kai vaikui nesiseka mokytis 9 5% 4,93 6
3. Kai vaikas nenori eiti į mokyklą dėl neaiškių priežasčių 21 13% 6,43 4
4. Kai vaikas labai nepasitiki savimi 22 14% 8 I
5. Kai vaikas hiperaktyvus/nemoka susikaupti 12 7% 4,18 7
6. Kai vaikas skundžiasi kitų vaikų užgauliojamas 9 5% 3,5 9
7. Kai vaikas neklauso tėvų 11 6% 3,56 8
8. Kai vaikas neatranda pomėgių 7 4% 3 10
9. Kai vaikas nešnekus, labai užsidaręs savyje 22 14% 6,56 III
10. Kai vaiką kankina košmarai 20 12% 6,75 II
11. Kai norima išsiaiškinti kam vaikas gabus 11 6% 1,62 11
12. Kai vaikas itin gabus 1 1% 0,06 12

Svarbiausiomis priežastimis galime išskirti 1, 3, 4, 9, 10, o realiai egzistuojančiomis pagal svarbą taip pat šias penkias priežastis. Likusios priežastys daugiau mažiau atitinka tiriamųjų suvokimą. Daugiausia tiriamųjų rinkosi 4 priežastį „kai vaikas labai nepasitiki savimi“ – realiai ji bene svarbiausia priežastis dėl kurios buvo kreipiamasi psichologinės pagalbos. Antroje vietoje svarbiausia priežastis – „kai vaiką kankina košmarai“, ji taip pat patenka tarp 5 svarbiausių priežasčių, bet ne antroje vietoje. Trečioje – „kai vaikas nešnekus, labai užsidaręs savyje“, realiai, ji atitinka tėvų suvokimą apie didelę šios priežasties svarbą. Priežastis „kai vaikas nenori eiti į mokyklą dėl neaiškių priežasčių“ – ketvirtoje vietoje tarp svarbiausiųjų, o penktoje „kai vaikui nesiseka bendrauti su bendraamžiais“. Darome išvadą, kad tėvų suvokimas apie vaikų sunkumus atitinka realią situaciją. Reikia pastebėti, kad nors tėvai turėjo galimybę anketoje parašyti daugiau priežasčių, ne vienas to nepadarė.

2.3. Rezultatų aptarimas
Taigi, atlikus tyrimą su 30 tiriamųjų (24 mamos ir 6 tėčiai), kurių amžius svyravo nuo 30 iki 49 metų gauti labai įvairūs rezultatai, kurie atspindi tėvų požiūrį į psichologinį konsultavimą. Svarbu atsižvelgti į tai, kad duomenys buvo surinkti iš tų tiriamųjų, kurie sutiko užpildyti anketas. Beveik tokia pat dalis tiriamųjų atsisakė atsakinėti į klausimus šia tema. Taigi, galima sakyti, šiuo tyrimu atskleista tik pozityvioji požiūrio į psichologinį konsultavimą pusė. Vien iš to, kad daug tiriamųjų nepildė anketų, galima spręsti, jog jų požiūris į psichologinį konsultavimą skeptiškas, atsainus. Gali būti, kad ši tema daugeliui dar yra „tabu“, žmonės yra mažai apšviesti šia tema, nepakanka informacijos spaudoje, per televiziją, mokyklose.
Tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti tėvų požiūrį į psichologinį konsultavimą, todėl anketoje buvo užduotas atviras klausimas (18 Lk.), kuriame tėvai galėjo išsakyti laisvas savo mintis šia tema. Iš trisdešimties tiriamųjų savo nuomonę pareiškė dešimt tiriamųjų. Tai yra dar mažesnė imtis, iš kurios atsakymų tikrai negalime spęstį apie visą populiaciją. Tačiau šie tėvai pabrėžia labai akivaizdžius dalykus, jog daugelis žmonių dar nesupranta psichologinio konsultavimo reikšmės, bet vis dėlto pripažįsta, kad psichologinis konsultavimas yra reikalingas, tiek vaikams, tiek patiems tėvams. Jo poreikis vis auga ir auga, bet ne visi žmonės gali pripažinti jog jiems reikia psichologinės pagalbos.
Požiūris į tam tikrus dalykus priklauso nuo žinių, kurias mes turime. Išsakyta nuomonė, kad yra aiškus žinių trūkumas apie šią sritį. Psichologai turėtų daugiau skaityti paskaitas tėvams apie vaiko psichologiją, elgesio sutrikimus. Šiuo metu labai populiari televizija, taigi yra pageidavimų, kad per televiziją rodytų kuo daugiau psichologinių laidų ir ypatingai apie vaikų psichologines problemas su konkrečiais patarimais, kaip jas spręsti.
Tėvų apgailestavimu, mokyklose psichologų trūksta, jie užversti popierizmu. Tiesiog, trūksta dėmesio žmogui. Kai kurie tėvai turi tvirtą nuomonę, koks turi būti psichologas. Pvz.: „Geras psichologas turi būti labai gerai teoriškai pasiruošęs, apsiskaitęs, kaupti realią, gyvenimišką patirtį, daug bendrauti, stebėti, įvairių žmonių elgesį, gyvenimus, daryti išvadas, aiškintis priežastis ir turėti didelį norą padėti žmonėms ir tikėti, kad jis šioje srityje bus autoritetas. Reikia prie to prisiliesti ir protu ir širdimi.“ Taip pat, „psichologas/konsultantas turi būti toks, kad atrastų kelią į vaiko širdį. Šį darbą gali dirbti tik turintis pašaukimą žmogus.“ Tiriamieji pripažįsta, jog psichologo darbas – nelengvas, reikalaujantis pašaukimo, atsidavimo. Iš tėvų lupų išsakoma dar viena problema – nepakankamas dėmesys neįgalių vaikų integravimui į visuomenę. Tikimasi pagalbos iš psichologų.
Šiuo tyrimu išsiaiškinta, kad didžioji dauguma tėvų ir jų vaikų išvis nėra buvę pas psichologą/konsultantą, tačiau teigia apsilankysią jeigu prireiktų. Taigi, matome, kad reikalui esant tėvai nebijotų patys eiti pas psichologą ar nuvesti savo vaikų. Nors, būta ir neigiamų nuomonių – keletas tėvų teigė, jog niekada neitų pas psichologą ir tuo labiau neleistų konsultuoti savo vaikų. Taip pat, išsiaiškinta, kad tiriamųjų tėvelių vaikai yra buvę pas psichologą/konsultantą daugiau kartų nei patys tėvai. Labai mažai tėvų ir tiek pat vaikų nuolatos lankosi pas psichologą. Tačiau, didesnis procentas vaikų negu tėvų yra buvę pas psichologą vieną ar du kartus.
Taip pat, paaiškėjo kad tiek aukštojo, tiek aukštesniojo, tiek profesinio ir vidurinio išsilavinimo tėvai turi panašų požiūrį į psichologinio konsultavimo reikalingumą, naudingumą, suteiktą psichologinę pagalbą, ar galimybes ją sutiekti. Tiriamieji psichologinio konsultavimo reikalingumą bei naudingumą vertino aukščiausiais balais, todėl galima teigti, kad tėvai iš tiesų yra įsitikinę, kad šiandien psichologinis konsultavimas yra reikalingas ir turi didelę naudą. Tiriamieji, kurie jau yra patyrę psichologinį konsultavimą vertina jo naudą taip pat gana aukštais balais, nuo 3 iki 5 balų, išskyrus vieną, kuris davė tik 1 balą. Suteiktą pagalbą vaikui tiriamieji vertino šiek tiek geriau nei suteiktą pagalbą jiems patiems. Galima teigti, kad vaikams suteiktą psichologinę pagalbą jie laiko efektyvesne. Tie tiriamieji, kurie niekada nebuvo pas psichologą šiek tiek labiau pesimistiški vertindami psichologo galimybes padėti spręsti problemas. Jų vertinimai buvo įvairesni (nuo 1 iki 5 balų).
Tyrimo anketoje buvo prašoma pagrįsti psichologinio konsultavimo reikalingumo ir naudingumo įvertinimus. Beveik visi tėveliai bandė išsakyti savo nuomonę. Nuomonės buvo gana panašios, daugiausia teigiamos. Kai kurios mintys: „konsultavimas yra naudingas, jei pats žmogus nori pagalbos ir supranta, kad ji jam reikalinga.“, „konsultavimas reikalingas, nes tėvai ne visada žino, kaip padėti savo vaikui, kad jis jaustųsi geriau“, „psichologinis konsultavimas reikalingas, kad išsiaiškinti mokymosi sunkumus, kam vaikas gabus, ypač pereinant prie profilinio mokymo, taip pat, kai vaikas nepasitiki savimi, turi baimių.“ „Psichologas padeda įvertinti problemą, tada lengviau rasti sprendimą“, „psichologas mokykloje reikalingas, nes yra labai mažai vaikų, kurie neturėtų elgesio, bendravimo ar mokymosi problemų“ – štai tokios nuomonės, iš kurių galima suprasti, kad tėvai vis dėlto žino, kam reikalingas psichologas mokykloje. Labiau skeptiški požiūriai į psichologus ir psichologinį konsultavimą skamba taip: „vien psichologo patarimais ir samprotavimais aklai nesivadovauju, atsižvelgiu į situaciją“, „manau, kad tik silpnas žmogus pasikliautų vien psichologu“, „mūsų psichologai ne tokio lygio, kad galima būtų į juos kreiptis“.
Kalbant apie vaikų problemas, tėvai mano jog būtina apsilankyti pas psichologą, jei vaikas labai nepasitiki savimi, kai vaiką kankina košmarai ir kai vaikas nešnekus, labai užsidaręs savyje. Tai yra trys svarbiausios priežastys, kurias jie išskyrė. Požiūris į konsultanto asmenybę atsiskleidė išsiaiškinus kokius bruožus tėvai priskiria psichologui/konsultantui. Dauguma tėvų mano, kad psichologas turi būti pirmiausia išklausantis, keliantis pasitikėjimą, nuoširdus, protingas ir mokantis patarti. Palyginimui galime paimti paprasčiausią, t.y. kiekvienam suprantamais žodžiais pateiktą konsultanto modelį (pgl. George R.L., Christiani T.S., 1990). Taigi, labai dažnai profesionalai ar klientai aprašo efektyvų konsultantą vartodami tokias sąvokas: atviras, šiltas, nuoširdus, lankstus, pakantus. Kaip matome, šio tyrimo dalyvių supratimas šiek tiek panašus, vienas bruožas tiksliai atitinka – „nuoširdus“. O „išklausantis“ psichologas – atitikmuo „pakančiam“. „Gebėjimas kelti kitų žmonių pasitikėjimą“ minimas JAV Nacionalinės profesinio orientavimo asociacijos suformuluotame konsultanto asmenybės modelyje. Taigi, šio tyrimo tiriamųjų sukurtas modelis turi panašumų su kitais efektyvaus konsultanto modeliais.
Remiantis tyrimo duomenimis, svarbiausi psichologo uždaviniai dirbant su vaiku – padėti suprasti vaiką, atskleisti jo vidinį pasaulį (baimes, norus), išsiaiškinti problemų priežastis ir pasakyti jas tėvams. Anot tiriamųjų, konsultantas turi patarti kaip auklėti vaiką ir kaip spręsti naujai iškilusias problemas.
Apibendrinat tyrimo rezultatus, galima pasakyti, kad tėvų požiūris į psichologinį konsultavimą atsiskleidė nepilnai. Šiame tyrime dauguma nuomonių yra teigiamos. Nors didelė dalis tėvų suvokia, kad psichologinis konsultavimas yra reikalingas ir naudingas, vis dėlto jie yra linkę abejoti psichologo galimybėmis suteikti efektyvią pagalbą.

Išvados

• Šiuo tyrimu, atskleista pozityvioji požiūrio į psichologinį konsultavimą pusė.
• Psichologinis konsultavimas tėvų požiūriu yra reikalingas ir naudingas.
• Psichologinio konsultavimo reikalingumo ir naudingumo vertinimai nepriklauso nuo tėvų išsilavinimo.
• Tėvai geriau vertina suteiktą psichologinę pagalbą savo vaikams nei jiems patiems.
• Tiriamieji palankiai vertina psichologo galimybes padėti spręsti iškilusias problemas.
• Tėvų požiūris į psichologo/konsultanto asmenybę, kai kuriais bruožais, atitinka kitus efektyvaus konsultanto modelius. Daugiausia jam priskiriami tokie bruožai: išklausantis, keliantis pasitikėjimą, nuoširdus, patariantis, protingas.
• Svarbiausiais psichologo/konsultanto uždaviniais konsultuojant vaiką laikomi: atskleisti vaiko vidinį pasaulį, padėti suprasti vaiką, paaiškinti jo problemų priežastis, patarti kaip auklėti vaiką, patarti kaip elgtis iškilus naujom problemom.
• Tiriamųjų suvokimas apie vaiko sunkumus atitinka realią situaciją. Priežastys, dėl kurių dažniausiai kreipiamasi psichologinės pagalbos – laikomos svarbiausiomis.
• Pirmoji tyrimo hipotezė „Aukštąjį išsilavinimą turintys tėvai palankiau vertina psichologinio konsultavimo reikalingumą.“ – nepasitvirtino.
• Antroji tyrimo hipotezė „Tėvai labiau yra linkę vesti savo vaikus pas psichologą/konsultantą, nei eiti patys.“ – atmesta.

Literatūra

1. Bromley D. B. Title: Academic contributions to psychological counselling. 1. A philosophy of science for the study of individual cases. Counselling Psychology Quarterly, Vol.3, Issue 3.,1990.
2. Counceling pupils in schools. Skills and strategies for teachers. 2003.
3. Geldard K./Geldard D. Working with children in groups. Palgrave. 2001.
4. Gučas A. Vaiko psichologija. – V.: 1981.
5. Jack Martin, Alan G. Slemon, ect., Journal of Counselling Psychology ,Volume 36, Issue 4, 1999.
6. Kočiūnas R. Psichologinis konsultavimas. – V.: LUMEN l-kla, 1995.
7. Myers David. G. Psichologija. – Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2000.
8. Navaitis G. Psichologinė parama vaikui. – Vilnius, 1997.
9. Plužek Z. Pastoracinė psichologija – V.: Amžius, 1996.
10. Psichologijos žodynas. – V.: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993.
11. Tahka, V. Psichoterapijos pagrindai: remiantis psichoanalizės teorija. Vilnius, 1999.
12. Tarptautinių žodžių žodynas – V.: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985.
13. Valstybinis psichinės sveikatos centras. Vaikų psichologinis konsultavimas. Vilnius: Persvika, 1999.
14. Wheeler S., Title: What makes a good counsellor? Anaysis of ways in which counselloer traines construe good and bad counselling trainees. Counselling Psychology Quarterly, Vol.13, Issue 1.,2000.

Priedas 1

ANKETA
Laba diena! Aš esu Klaipėdos universiteto, pedagogikos fakulteto, III kurso, psichologijos studentė. Šio tyrimo tikslas yra išsiaiškinti mamų ir tėčių požiūrį į psichologinį konsultavimą. Jūsų nuomonė tyrimui labai svarbi, todėl prašau atvirai ir nuoširdžiai užpildyti šią anketą. Pageidautina, kad tėvai tarpusavyje nesitartų, o atsakytų į klausimus individualiai. Atsakymus apveskite apskritimu, prie kitų klausimų nurodyta kaip žymėti. Anonimiškumas garantuojamas.

1. Jūs esate:
1) Tėtis
2) Mama

2. Jūsų amžius: _____ .

3. Jūs esate:
1) studentas/(-ė)
2) dirbantis/(-i)
3) bedarbis/(-ė)
4) kita _________________ .

4. Jūsų išsilavinimas:
1) vidurinis
2) profesinis
3) aukštesnysis
4) aukštasis

5. Ar Jūsų vaikas yra buvęs pas psichologą/ konsultantą:

1) Taip, lankosi pas psichologą/konsultantą nuolatos.
2) Taip, yra buvęs/usi vieną ar du kartus.
3) Ne, tačiau apsilankytumėme, jei prireiktų.
4) Ne, ir manau niekada neleistume vaiko pas psichologą/konsultantą.
5) Kita (įrašykite patys) _______________________________________

6. Ar Jūs esate buvęs/usi pas psichologą/konsultantą:

1) Taip, lankausi pas psichologą/konsultantą nuolatos.
2) Taip, esu buvęs/usi vieną ar du kartus.
3) Ne, tačiau apsilankyčiau, jei prireiktų.
4) Ne, ir manau niekada neičiau pas psichologą/konsultantą.
5) Kita (įrašykite patys) _______________________________________

7. Ar, Jūsų manymu, psichologinis konsultavimas yra naudingas? Psichologinio konsultavimo naudingumą įvertinkite 5 balų skalėje (1 balas – „visiškai nenaudingas“, 5 balai – „labai naudingas“):

1 2 3 4 5
8. Parašykite kodėl: _________________________________________________

9. Ar Jūsų manymu psichologinis konsultavimas yra reikalingas? Psichologinio konsultavimo reikalingumą įvertinkite 5 balų skalėje (1 balas – „visiškai nereikalingas“, 5 balai – „labai reikalingas“):
1 2 3 4 5

10. Parašykite kodėl: __________________________________________________

11. Jei vaikas yra buvęs pas psichologą/konsultantą, įvertinkite jo pagalbą 5 balų skalėje (1 balas – „visiškai nepadėjo“, 5 balai – „labai padėjo“):
1 2 3 4 5

12. Jei Jūs esate buvęs/usi pas psichologą/konsultantą, įvertinkite jo pagalbą 5 balų skalėje (1 balas – „visiškai nepadėjo“, 5 balai – „labai padėjo“):
1 2 3 4 5

13. Jei niekada nesilankėte pas psichologą/konsultantą, įvertinkite jo galimybes padėti 5 balų skalėje (1 balas – „visiškai nepadėtų“ išspręsti problemas, 5 balai – „labai padėtų“).
1 2 3 4 5

14. Ar esate vedę vaiką pas psichologą/konsultantą dėl šių priežasčių (šalia kiekvieno teiginio pažymėkite Jums priimtiniausią atsakymą. Žymėkite „varnele“):

Taip Ne
Kai vaikui nesiseka bendrauti su bendraamžiais
Kai vaikui nesiseka mokytis
Kai vaikas nenori eiti į mokyklą dėl neaiškių priežasčių
Kai vaikas labai nepasitiki savimi
Kai vaikas hiperaktyvus
Kai vaikas skundžiasi kitų vaikų užgauliojamas
Kai vaikas neklauso tėvų
Kai vaikas neatranda pomėgių
Kai vaikas nešnekus, labai užsidaręs savyje
Kai vaiką kankina košmarai
Kai norima išsiaiškinti kam vaikas gabus
Kai vaikas itin gabus
Kita priežastis(parašykite):

15. Kokia iš šių priežasčių Jums atrodo svarbiausia kreiptis dėl vaiko į psichologą/konsultantą? Įvertinkite nuo 10 iki 1 balo. (10 balų skirkite svarbiausiai priežasčiai, 9 balus – mažiau svarbiai, ir taip toliau iki 1
balo. Nežymėkite to pačio balo kelis kartus.)

1. Kai vaikui nesiseka bendrauti su bendraamžiais
2. Kai vaikui nesiseka mokytis
3. Kai vaikas nenori eiti į mokyklą dėl neaiškių priežasčių
4. Kai vaikas labai nepasitiki savimi
5. Kai vaikas hiperaktyvus/nemoka susikaupti
6. Kai vaikas skundžiasi kitų vaikų užgauliojamas
7. Kai vaikas neklauso tėvų
8. Kai vaikas neatranda pomėgių, niekuo nesidomi
9. Kai vaikas nešnekus, labai užsidaręs savyje
10. Kai vaiką kankina košmarai
11. Kai norima išsiaiškinti kam vaikas gabus
12. Kai vaikas itin gabus
13. Kita (parašykite):

16. Koks Jūsų nuomone turėtų būti psichologas/konsultantas? Pažymėkite kryžiuku 5 bruožus, kurie Jums atrodo labiausiai tinkami psichologui/konsultantui:

1. geras
2. nuoširdus
3. šiltas
4. daug klausinėjantis
5. atidus
6. paslaptingas
7. išklausantis
8. kalbus
9. visada teisus
10. malonus
11. griežtas
12. rūpestingas
13. užjaučiantis
14. gražus
15. rimtas
16. teisingas
17. pagarbus
18. linksmas
19. protingas
20. tvarkingas
21. keliantis pasitikėjimą
22. draugiškas
23. patariantis
24. plepus

17. Kokią pagalbą, Jūsų nuomone, turėtų suteikti psichologas/konsultantas?

Turėtų padėti suprasti vaiką
Turėtų duoti tikslius nurodymus kaip elgtis su vaiku
Turėtų įklabėti vaiką elgtis taip kaip nori tėvai
Turėtų padėti vaikui mokytis
Turėtų išsiaiškinti kuo vaikas domisi
Turėtų sudominti vaiką naujais pomėgiais
Turėtų patarti tėvams kaip auklėti vaiką
Turėtų atskleisti vaiko vidinį pasaulį (baimes, norus)
Turėtų išsiaiškinti vaiko problemų priežastis ir pasakyti jas tėvams
Turėtų nuolat patarti kaip elgtis iškilus naujoms problemoms
Kita (parašykite):

18. Ar dar galite ką nors pasakyti šia tema?_______________________________________
__________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________

Ačiū už atsakymus Odeta J.

Leave a Comment