TEMPERAMENTAI IR JŲ TIPAI
Psichologija yra kilęs iš dviejų kalbos graikų kalbos žodžių : psyche – siela ir logos – mokslas. Taigi lietuviškai reiškia “sielos mokslas”. Tačiau pavadinimo vertimas nėra pakankamai apibrėžtas mokslui. Psichologija yra mokslas apie psichikos reiškinius , jų dėsnius ir mechanizmus. Mokslas koks jis bebūtų , visuomet reiškia žinių sistemą apie tam tikrą tikrovės sritį. Psichologija – tai žinių sistema apie psichikos reiškinius. Dalis psichinių reiškinių mums yra žinomi iš praktinės patirties. Bendraudami su žmonėmis , jau nuo ankstyvo amžiaus mes pastebime, kad jie, be fizinių savybių ( veido bruožų, kūno konstitucijos, išorinių judesių ir kt.), dar turi atminties, emocijų, mąstymo ir daug kitų vidinio gyvenimo reiškinių, kurių mes negalime nei pamatyti, nei išgirsti. Siekiant paaiškinti psichikos reiškinių prigimtį, buvo iškelta keletas hipotezių. Senovės Graikijos filosofas Platonas aiškino, kad žmogus yra sudarytas iš dviejų skirtingų būtybių- kūno ir sielos. Pastoviausi psichikos reiškiniai yra vadinami psichinėmis savybėmis. Tai psichinių veiksmų tempų, darbštumo ar tingumo, gabumų ir sugebėjimų, įvairių siekimų ir idealų savybės. Kai kurios šių savybių mažai tesikeičia (pvz. temperamento tipai) per visą žmogaus gyvenimą. Senovės Graikijos gydytojas Hipokratas dar V amžiuje prieš Kristų sukūrė teoriją, kuri davė pradžią mokslui apie temperamentus. Hipokrato nuomone, žmogaus temperamento skirtumus nulemia pagrindinių jo organizmo syvų (skysčių ) proporcija. Ir iš tų laikų liko šiuolaikiniai temperamentų pavadinimai: choleriškas(gr.-tulžis), kurio organizme vyrauja tulžis, sangvinikas(lot.- kraujas), jei organizme vyrauja kraujas, flegmatikas(gr.flegma- gleivės), kuris daugiau turi gleivių, ir melancholikas (lot. Melas chole). Hipotezė apie temperamento priklausomumą nuo pagrindinių syvų proporcijų jau seniai atmesta. Temperamentu vadiname pastovias asmenybės savybes, pasireiškiančias psichinių reiškinių intensyvumu, tempais ir pastovumu.Temperamentas savotiškai “nuspalvina”asmenybės charakterį, valios ir sugebėjimų pasireiškimus, bendravimo manieras, keičia veiklą.
Šiuo metu populiariausia yra cheminė temperamentų tipologija. Pasak šios tipologijos, temperamentų skirtumai priklauso nuo vidaus sekrecijos liaukų. Buvo pastebėta, kad atskirų individų endokrininės liaukos yra skirtingų dydžių ir svorių. Kuo daugiau liauka išskiria hormonų, tuo stiprėja tam tikra organizmo veikla. Pavyzdžiui, asmuo, kurio adrenalininės liaukos daugiau išskiria adrenalino, būna labiau jautrus ir nervingas. Kiekvienas žmogus turi įvairių ypatybių, dominuojant kurio nors vieno temperamento savybėms, nors grynųjų temperamentų tikrovėje nėra. Sangvinikas. Psichinių procesų tempai greiti. Labai energingas ir darbingas. Emocijos kyla greitai ir ryškiai, pasireiškia veido mimika ir pantomimika. Būdinga lengva interesų ir emocijų kaita. Linksmas ir draugiškas, dėl to pageidaujamos draugijose. Sangvinikas dažnai nėra pastovus: džiaugiasi ir juokiasi, tačiau greitai gali nuliūsti iki ašarų, supykti dėl menkniekių ir greitai pamiršta nuoskaudas. Tai smagūs, draugiški, nepastovūs žmonės. Iš įžymių žmonių sangvinikai buvo vokiečių poetas Gėtė, muzikas Mocartas. Cholerikas. Labai energingas, greitų reakcijų, stiprių emocijų su ryškiais išoriniais pasireiškimais žmogus.Choleriškai siekia pirmauti ir stipriai priešinasi viskam, kas jam trukdo. Didesnis polinkis į afektus ir jų prasiveržimus. Tai dažnai pusiausvyrą ir taktišką bendravimą prarandantys žmonės. Lyginant su sangvinikais, cholerikai yra daug pastovesni savo siekimais ir emociniu gyvenimu.Žymių žmonių – choleriško temperamento atstovų randame labi daug: L. van. Bethovenas, A.Puškinas, V. Lansbergis ir kt.Flegmatikas. Lėti psichinių procesų tempai, labai didelis pastovumas ir maža kaita. Tai ramūs, lėti., uždari žmonės.Emocijos menkai tepasireiškia išoriškai.. Flegmatiško temperamento žmonės nerodo didesnio aktyvumo tikslų, tačiau pradėtus darbus paprastai užbaigia ištvermingai ir tiksliai.Iš žymių žmonių flegmatikai buvo pasakėčių rašytojai Lafontenas, I.Krylovas.
Melancholikas. Būdingiausias bruožas – labai didelis jautrumas. Emocijos gilios ir pastovios, tačiau jų išorinės išraiškos silpnos, balsas tylus. Dažnai trūksta energijos, ištvermės ir pasitikėjimo savimi, tačiau dėl didelio jautrumo ir pastovumo melancholiško temperamento žmonės pasiekimais lenkia kitus. Vengia draugijų, triukšmo, dėl to jiems sunkiau užmegzti kontaktus ir bendrauti didesnėse kompanijose. Iš melancholikų žymūs buvo F.Šopenas, V.M. Čiurlionis, S.Nėris.
Temperamentas yra susijęs su įgimtomis žmogaus anatominėmis savybėmis. Vienaląsčių dvynių, augusių tose pačiose ir skirtingose šeimose, tyrimai parodė, kad 85 proc. Atvejų temperamentas yra ne tik įgimta, bet ir paveldėta savybė. Į temperamentus būtina atsižvelgti, renkantis profesiją. Dirbti prie sudėtingų valdymo pultų, veikti ekstremaliose situacijose , be abejo , geriau sugebės tie žmonės, kurių temperamentai turi daugiau judrumo, energingumo. Tačiau daugumos profesijų, kur nėra didelių įtampų, įvairių temperamentų žmonės susiranda savo veiklos sritį. Galima manyti, kad pedagogo veikla geriausiai tiks choleriško ir sangviniško temperamento asmenys. Flegmatiškas pedagogas gali daugiau sukaupti įvairios informacijos ir kitokios medžiagos. O melancholiški mokytojai gali geriau suprasti ir atjausti moksleivius įvairių nesėkmių atvejais. Temperamentų pakeisti neįmanoma – nėra ir tikslo, nes geriau adaptuosimės prie gamtinės ir visuomenės aplinkos ir vieni prie kitų būdami įvairesnių temperamentų. Tačiau saviugdos tikslas turėtų būti siekiama sumažinti neigiamus kiekvieno temperamento pasireiškimus. Idealu būtu jei sangvinikas taptų – pastovesnis, cholerikas – santūresnis, flegmatikas –energingesnis, o melancholikas drąsesnis.
Paruošta pagal A. Jacikevičiaus knygą Siela , mokslas, gyvensena, 1994.