Paauglio psichosocialinė raida

Raidos psichologija nagrinėja žmogaus vystymąsi, kokie veiksniai įtakoja elgesį, aplinkos ir prigimties sąveika. Pvz. kalbos raida, mąstymo raida, socialinio elgesio raida ir t.t.

Eriksonas labai išsamiai suformavo asmenybės vystymasi pagal gyvenimo etapus.
Knygoje “Vaikystė ir visuomenė” E. Eriksonas paskelbė 15 metų klinikinių stebėjimų išvadas, kurios gerokai papildė ego teoriją:
o Psichosocialinis brendimas, kurių metu individas turi susidaryti pagrindines orientacijas į save kaip į socialinio pasaulio detalytę;
o vaikystė nėra žmogaus vystymosi pamatas. Asmenybė vystosi visą gyvenimą;
o kiekviena fazė turi ir teigiamų ir neigiamų komponentų.
Jis rutuliuoja kaip žmogus vystosi, didelį dėmesį krreipia į aplinką:
o Iš pasąmonės lygio. Pagrindinis dėmesys asmenybei;
o Asmenybės vystymosi procese žiūrėjo kokią įtaką daro visuomenė;
o Jis žiūrėjo asmenybės vystymasi nuo gimimo iki mirties;
o Jis neneigia instinktų, bet įpatingo dėmesio nekreipia;
o Pabrėžia žmogaus vertingumą.
Kiekviename gyvenimo tarpsnyje žmogus pergyvena krizę, nuo to priklauso jo tolimesnis vystymąsis.
Paauglio vystymosi stadijos ypatumai
Šioje fazėje žmogus turi rasti savo ego identiškumą, tapti pačiu savimi, labai didelė visuomenės įtaka- turi įtakos visi identifikacijos etapai, turi suderinti savo poreikius su galimybėmis. Identifikacija – su kuo save sutapatiname, aplinkiniai turi jį pripažinti bendravimo formoje. Jeei nepasiseka, sutapatinama su kuo nors kitu. Krizė- juonuolis nemato tolimesnės krypties. Būna klystkelių.
Ankstyvosios brandos stadijos ypatumai (pagal Eriksoną)
Žmogus subręsta meilei, platesne prasme. Intymumas- kai jaučiam kito tapatumą neprarasdami savęs. Žmogus subręsta intymumui, kai pasiekia identifikaciją, bendražmogiškos vertybės grožis, meilė gė

ėris.
Psichologinė fazė- intymumas-izoliacija, Nauja vetybė – meilė, Socialinė išraiška- Etika.
Instinktyvus elgesys, refleksai – įgimtos veiksmų grandinės neurologiniu pagrindu. Darvino natūrali atranka: išlieka adaptyvūs instinktai. Keičiantis aplinkai, įtvirtinamos naujos veiksmų grandinės, kurios vėliau irgi tampa įgimtomis.
Paauglio psichosocialinėje raidoje svarbus išmokimo aspektas, kurie iš jų pagrindiniai šie:
– sistemingas elgesio pasikeitimas, atsirandantis kartojantis tai pačiai stimulinei situacijai;
– elgesio pasikeitimas individualus (tai yra ne visai rūšiai būdingas pasikeitimas brendimo ar mutacijos pasekoje);
– atminties įjungimas;
– tie elgesio pasikeitimai turi būti susiję asociatyviniais ryšiais su atitinkamomis sritimis CNS;
– elgesio pasikeitimas turi būti adaptyvus ir pasireikšti ne tik kiekybiniais, bet ir kokybiniais parametrais (nuovargis ir psichinių procesų pokyčiai tam tikrų medžiagų poveikyje nesiskaito).
Bet kuriuo atveju išmokimas – tai jau įgytas elgesys. Sąlyginai žmogaus išmokimas skirstomas į percepcinį (patyręs šlifuotojas pastebi 1/1000 mm plyšį metale, o paprastas žmmogus tik 1/10 mm plyšį); motorinį; verbalinį; “protingąjį” (adaptyvus elgesio pasikeitimas, atsirandantis iš karto).

Teigiamas arba neigiamas pastiprinimas (apdovanojimas arba bausmė) yra naudojami ir žmonių išmokime. Tačiau tokiu pastiprinimu gali būti net žvilgsnis ar šypsena. Pažymiai, baudos, socialinis ignoravimas ir kt.

Bausmės naudojimas efektyvus, tačiau reikia labai mokėti ją naudoti. Taip pat ir su apdovanojimais – jie gali “išmokyti” visai ko nors kito. 1969 metais elektrošoko pagalba buvo išgydytas berniukas, kuris išvemdavo bet kokį maistą. Per porą savaičių jis atsistatė.
Bausmių taikymo taisyklės.

Bene svarbiausias žmogui yra iš
šmokimas stebint, mėgdžiojant. Būtinos sąlygos išmokimui stebint:
-dėmesys;
– sugebėjimas atsiminti;
– galimybės (fizinės) atlikti elgesį;
– motyvacija.
Išmoktas bejėgiškumas (M.Seligman): išmoktas įsitikinimas, jog esi nepajėgus kontroliuoti aplinkos, gali tik prisitaikyti ir iškesti. Bandymai su šunimis, kurie negalėjo išvengti elektros šoko (skaudaus, bet nekenksmingo). Kai šunys jau turėjo galimybę išvengti šoko, jie to nebedarydavo, tiesiog pralaukdavo. Panašūs bandymai su studentais (stiprus garsas).
Išmokimas ir sąlygojimo dėsningumai taikomi mokymo ir gydymo procese. Atsikratant blogų įpročių, auklėjant, siekiant kuo daugiau ar kuo greičiau išmokti, mokinant neįgalius vaikus. Taip pat išmokimas ir sąlygojimo dėsningumai taikomi elgesio modifikacijai. Pvz. sutuoktiniai, kurie kivirčijosi dėl niekų; mokėjo baudą vienas kitam. Elgesio keitimo programa.
Bet koks išmokimas remiasi atmintimi. Be atminties gyvenimas būtų panašus į akimirką trunkančių epizodų rinkinį. Negalėtume suregzti net paprasčiausio pokalbio.
Skirtingi atminties tipai: faktų įsiminimas, įgūdžių įsiminimas, asmeninė patirtis, bendri faktai ir t.t. Asmeninei patirčiai – epizodinė atmintis; bendroms žinioms apie pasaulį – semantinė atmintis; įgūdžiams – procedūrinė atmintis. Trumpalaikė – aktyvioji, trunka keletą sekundžių; ilgalaikė – pasyvioji, trunka nuo kelių minučių iki ištisų metų. Trumpalaikė atmintis labai svarbi sąmoningame mąstyme, problemų sprendime. Trumpalaikė atmintis svarbi ir suprantant kalbą, tačiau šis vaidmuo laibai komplikuotas ir dar neaiškus. Įsiminimas ilgalaikėje atmintyje nei vizualinis, nei akustinis, o prasminis. Pvz. atsimename sakinio prasmę. Atsimename žodžius, panašius pagal prasmę. Yra, kita vertus, ir ki
itoks kodavimas. Akustinis – atpažįstame žmogaus balsą, vizualinis, kvapų, skonio ir kt.

Atminties sutrikimai: amnezija – dalinis ar visiškas atminties praradimas. Tokių žmonių studijavimas daug informacijos suteikė apie pačią atmintį. Anterogradinė amnezija – neatsimena dabartinių įvykių, neįsimena. Retrogradinė amnezija – neatsimena įvykių prieš pažeidimą. Amnezijos atvejų nagrinėjimas patvirtina ir jau anksčiau minėtų skirtingų atminties tipų egzistavimą. Pvz. kai kurie amnezijos ištikti žmonės neprisimena faktų, bet prisimena įgūdžius. Motoriniai, percepciniai ir net kognityviniai įgūdžiai yra (arba labai greitai atstatomi), o faktų neatsimenama. Skirtingose atminties srityse talpinami ir asmeniniai bei bendri faktai. Žmogus atsimena bendrus faktus (kiek mėnuo turi dienų) bet neatsimena asmeninių faktų (kas yra mano vyras).

Vaikystės amnezija. Šis terminas priklauso Froidui. Jis pirmasis pastebėjo, kad jo pacientai visiškai neprisimena to, kas buvo iki 3 ar net 5 metų amžiaus. Daugybė tyrimų (dabartinių) tai patvirtina. Froidas šią amneziją aiškino tuo, kad vaikas išstumia visus seksualinius ir agresyvius impulsus, kuriuos jautė tėvams. Tačiau i amnezija apima visas atminties sritis. Priimtinesnis aiškinimas: yra didžiulis (kokybiškas?) skirtumas tarp to, kaip vaikai įsimena (vyksta informacijos kodavimas) ir kaip tai daro suaugusieji. Suaugusieji tai daro, iš karto priskirdami kažkokioms tai kategorijoms, schemoms, o vaikai – be jokių asociacijų ( kažkaip panašiai į eidetinę atmintį). Skirtumai tarp vaikų ir suaugusiųjų ar normaliai besivystančių ir atsilikusiųjų atminties veikimo yr
ra dėl skirtingų strategijų naudojimo, o ne dėl sugebėjimų. Mokant, treniruojant, kai kurie iš šių skirtumų gali būti panaikinami.

Mąstymas – tai problemų sprendimas, apibendrinimai, išvadų darymas, filosofavimas ir kt. Kognityvistai – kognityvinės psichologijos specialistai daugiausiai nagrinėja šį psichinį procesą, kurdami įvairius informacinius veikimo modelius. Tokių tyrimų pagalba bandoma sukurti ir dirbtinį intelektą, gerinti kompiuterių problemų sprendimo galimybes.

Žmogaus informacijos perdirbimo modelis vaizduojamas maždaug taip:

Tai, kad šis informacijos perdirbimas nėra toksai paprastas, rodo daugybė klaidų. Vienos klaidos įvyksta suvokiant ir interpretuojant informaciją. Kitos klaidos – parenkant ir vykdant atsakymą. Pastarosios klaidos dažniausiai įvyksta tada, kai veikiame beveik automatiškai ar mažai kreipdami į tai dėmesio.
Sąvokos, vaikui augant, yra išmokstamos. Sąvokos svarbios mąstymo procesui, kita vertus, sąvokos sudaromos, pasitelkiant tam tikras mąstymo operacijas – analizė, sintezė, apibendrinimas, lyginimas, konkretizavimas, abstrahavimas.
H.Furth (1964) teigė, kad ne. Jis studijavo kurčnebylius vaikus, nemokytus gestų kalbos. Kruopščiai juos ištyręs, autorius teigė, kad tų vaikų kognityvinis vystymasis trūkumų neturi. Taigi jis daro išvadas, kad mąstymas visiškai gali būti be jokios kalbos ir kad mąstymas nėra sutrikdomas kalbos netekimo. Kol kas ryšys tarp kalbos ir mąstymo nėra visiškai ištirtas, manoma, kad jis labai sudėtingas ir nevienareikšmis. Šitai parodo, beje, kad yra ir kitoks – nekalbinis mąstymas. Samprotavimas antroji (loginio) mąstymo forma. Samprotavimas – kai iš kelių prielaidų gaunama išvada. Samprotavimai remiasi logika. Silogizmai – iš dviejų teiginių (prielaidų) daroma išvada. Logikos taisyklės (iš klaidingo gali sekti teisingas?). Arba jeigu visi A yra C ir visi B yra C, tai nereiškia, kad visi A yra B. Taigi vien tik logika pasikliauti negalime, reikia žinoti ir apie pasaulį. Žinoti, ar prielaida yra teisinga ar klaidinga. Netgi tada, kai samprotavimai yra neteisingi, nelogiški, žmonės linkę juos priimti, jeigu tai atitinka jų įsitikinimus ar troškimus. Sprendimai – trečioji mąstymo forma. Problemų sprendimą aprašo keturi dalykai (būdingi ypatumai):
– tai, ką jūs turite (problema) nėra tai, ko norėtume turėti (sprendimas);
– kelias tarp problemos ir sprendimo nėra žinomas;
– dažniausiai reikia įdėti nemažai pastangų suprantant ar diagnozuojant problemą;
– problemos diagnozavimui arba pašalinimui reikia suformuluoti keletą hipotezių apie tai, kuriuo keliu eiti, ir tikrinti tas hipotezes.

Problemų sprendimų etapai:
– problemos supratimas (diagnozavimas)
– plano problemos sprendimui sudarymas
– plano įvykdymas
– rezultatų įvertinimas.

Kalba. Kalba turi du pagrindinius elementus:
-simboliai (žodžiai)
– gramatika (taisyklių, kaip tie simboliai kombinuojami, rinkinys).
Tipiškas studento žodžių bagažas – 50000-100000 žodžių.
Fonema – mažiausias garso vienetas, galintis keisti kalbos prasmę (šnekos).
Fonema – nebūtinai raidė (anglų kalboje 26 raidės ir 40 fonemų). Tačiau pačios savaime fonemos nėra prasmingos.
Morfema – mažiausias prasmingas kalbos vienetas. Morfemos – tai ir priešdėliai, priesagos.
Žodžiai – sudaromi iš vienos ar daugiau morfemų. Žodžiai jungiami į sakinius pagal sintaksės taisykles. Taip pat reikia atsižvelgti ir į semantiką (tai yra, koks žodis su kokiu gali būti derinami pagal prasmę, ne tik pagal gramatikos taisykles).
Chomskis N. (Chomsky 1957) – lingvistikos, kalbos nagrinėjimo pradininkas. Jei nagrinėsime tiktai žmogaus kalbą, niekuomet nesuprasime daugelio dalykų. Turi būti abstraktesnis kalbos analizės būdas. Taigi paviršutiniška struktūra (išsakomi žodžių deriniai) ir gilioji struktūra (abstraktus sakinyje reiškiamų santykių atvaizdavimas). Tai paskatino ištisus žmogaus verbalinio elgesio tyrinėjimus.

Žodžių ir sakinių supratimas. (paveikslėlis)

Idėja (teiginys)

Frazė (-ės)

“Jo smūgis buvo baisus”

Morfemos

Fonemos

Nesąmoningą ilgesnį sakinį, kuriame įvedamos tam tikros gramatinės taisyklės ir sintaksė, žmonės įsimena lengviau nei trumpesnį ir visai nesąmoningą sakinį. Tai reiškia, kad sintaksės įvedimas leidžia žmogui dalinti informaciją gabalais ir ją taip lengviau įsiminti.
Pokalbio metu kalbos supratimui didelę įtaką turi daugybė kitų veiksnių – tai, kaip abu pašnekovai supranta tą dalyką, kontekstas, apie ką kalbama, intonacija, etc. Pagaliau, jumoro, žargono, etc. supratimas.
Kalbos vystymasis. Gugavimas, skiemenys, jau žymintys tam tikrus dalykus, atskiri žodžiai (savitos sąvokos), pirmieji sakiniai (telegrafinė kalba), klausimai, santykių, apibendrinimų ir kt. įjungimas.
Kalbos mokomasi per imitavimą ir sąlygojimą (išmokimas). Vaikas mėgdžioja garsus, skiemenis, žodžius. Pradeda kalbėti negramatiškai. Gramatikos išmokstama. Būtina turėti įgimtas galimybes kalbėti. Kurčnebylių vaikų kalbos mokymasis praeina panašias stadijas.

Motyvacija – tai, kas “judina” mus, lemia mūsų aktyvumą. Motyvacija nurodo veiksnius (motyvus), kurie inicijuoja mūsų elgesį, suteikia jam kryptį, intensyvumą ir palaiko tą elgesį. Sužinoję motyvus, mes galime suprasti absurdiškiausią elgesį. Žmogaus motyvaciją veikia biologiniai, kognityviniai, emociniai ir socialiniai faktoriai.

Motyvacijos teorijos:
– Instinktų teorija. Mūsų elgesį valdo įgimti biologiniai instinktai. McDougall (1908) vienas pirmųjų ėmė vardinti ir įrodinėti žmonių elgesį paaiškinančius instinktus. Jis rado 18, bet jų “pritrūko” žmogaus elgesio paaiškinimui, todėl vėliau rasta net iki 10000 instinktų (jumoras: instinktas ieškoti instinktų). Ir vis tiek tai nepaaiškino viso žmogaus elgesio, ypač to fakto, kad vis tiek egzistuoja imokimas. Kai kurių instinktų buvimą, žinoma, irgi sunku paneigti.
– Potraukių mažinimo teorija. Homeostazė – gyvų būtybių tendencija palaikyti fiziologines sistemas pastoviame pusiausvyros lygyje. Motyvai kyla iš homeostazės sutrikdymo. Atsiranda kokia nors reikmė (poreikis) – biologinis poreikis gerbūvio atstatymui. Būdai, kaip sumažinti potraukį, yra paprastai išmokti. Ši teorija nepaaiškina smalsumo ir kitokio elgesio, kuris kaip tik griauna homeostazę (motyvacijos ardyti homeostazę).
– Sužadinimo teorija. Kiekvienas žmogus turi optimalų fiziologinio sujaudinimo lygį., kurį nori palaikyti. Sujaudinimo būsena būdinga visai žmogaus veiklai. Per mažas sujaudinimas – apatija, per didelis – šokas, stresas. Sujaudinimo lygis didinamas arba mažinamas. Ši teorija nurodo motyvacijos ir emocijų sąryšį.
– Paskatų teorija. Tos trys teorijos nurodo tik vidinius elgesio “variklius”, o paskatų teorija pabrėžia išorinius veiksnius, kurie motyvuoja elgesį. Veiksmai nukreipiami teigiamų paskatų gavimui, neigiamų vengimui. Didelę reikšmę turi laukiama vertė. K.Levino lauko teorija. Siekimo-siekimo, siekimo-vengimo, vengimo-vengimo motyvų konfliktai.
– Priešingo proceso teorija. Dviejų pastarųjų teorijų kombinacija. Kiekviena reakcija į stimulą automatiškai sąlygoja ir priešingos reakcijos (krūptelėję nuo didelio garso, tuoj pat atsipalaiduojame). Po keleto to paties stimulo pakartojimų pirminė reakcija susilpnėja ir priešingas procesas sustiprėja. Ši teorija iš dalies paaiškina emocinius pasikeitimus, priklausomai nuo aktyvumo rūšies. Vartojant narkotikus, pirminė reakcija- malonumas, priešingas procesas – nemalonumas, blogumas. Vėliau sustiprėja tik priešinga reakcija. Šokant parašiutu – atvirkščiai.
Taigi elgesys valdomas fizinių, psichologinių ir emocinių malonumo ir diskomforto modelių.

Valgymo sutrikimai:
-Nutukimas: suvartojama daugiau kalorijų, nei organizmas pajėgia metabolizuoti, arba sudeginti. Išrankus valgymas: mėgstamo maisto suvalgoma žymiai daugiau, nemėgstamo – mažiau. Priežasčių daug.
– Nervinė anoreksija ir bulimija (Psichologija Tau 1995 Nr. 1). Bulimija – valgomi milžiniški kiekiai maisto, po to išvemiama.

Seksualinio elgesio motyvacija. Hormonų vaidmuo: moteriškieji – estrogenas, progestinas, estradiolas ir progesteronas; vyriškieji – androgenai, testosteronas. Visuose žmonėse yra abiejų hormonų, bet atitinkamos rūšies daugiau (pas vyrus androgenų, pas moteris – estrogenų ir progestino). Tyrimai rodo, kad androgenas gali aktyvuoti susidomėjimą abiejų lyčių asmenimis, estrogenas irgi gali aktyvuoti seksualinį susidomėjimą moterimis. Hormoninis gydymas, kai hormonų sekrecija sutrikusi ar neįmanoma. Socialiniai faktoriai: seksualinio elgesio išmokimas, nuostatos, įsitikinimai, kultūrinės normos ir kt.

Pasiekimo motyvai. Aukštus pasiekimo motyvus turintys žmonės numato sau sunkius, pastangų ir užsispyrimo reikalaujančius, bet realistinius tikslus. Jie dažnai patiria sėkmę ir moka ja džiaugtis. Tačiau nesėkmės, jeigu buvo daroma visa, kas įmanoma, nepriimamos skaudžiai. Žemų pasiekimų motyvaciją turintys žmonėms sėkmė atneša ne džiaugsmą, bet atodūsį, kad buvo išvengta nesėkmės. Į nesėkmę reaguoja skaudžiai.

Manoma, kad pasiekimo motyvacijos išmokstama vaikystėje. Pvz. berniukų su aukšta pasiekimų motyvacija mamos skatindavo savarankišką mąstymą, o kiekvieną sėkmę apdovanodavo bučiniu, apkabinimu ar kitokiu šiltu elgesiu. Berniukų su žemais pasiekimo motyvais tėvai, vaikui atliekant sunkias užduotis, buvo susierzinę, niekindavo vaikų pasekmes, neskatindami pamėginti, kišdavosi į vaikų darbą ir galiausiai patys už juos padarydavo. Kultūriniai skirtumai. Pasiekimų motyvacijos gali būti vystoma ir studentavimo laikais.

Emocijos. Tai praeinanti būsena, apibūdinama 6 bruožais.
– tai nei akivaizdus elgesys, nei tam tikros mintys; emocijos – patyrimas, išgyvenimas.
– emocijos turi valentingumą: jos neigiamos arba teigiamos; jas norisi pratęsti arba pašalinti, taigi jos keičia ir motyvaciją;
– tai tik užsidegimas, išsiliejimas (tipo energijos judėjimas), bet ne veiksmas.
– emocijos yra ir aš, ir mano; jos ir mus “ištinka”, ir jas mes suvokiame; ne tik pati situacija, bet ir galvojimas apie situaciją sukelia emocijas.
– emocijas lydi kūno pokyčiai;
emocijų intensyvumas skirtingas.
Emocijų funkcijos:
Paruošia mus veiksmui;
Modeliuoja elgesį ateityje;
Padeda reguliuoti socialinį sąveikavimą.

Emocijos susiję su autonomine nervų sistema, įtakoja visus pagrindinius organus ir liaukas. Bėgti ar kovoti sindromas – paruošia organizmą kovoti arba bėgti nuo grasinančių situacijų. Autonominės NS sujaudinimu paremtas ir melo detektorius, todėl juo tikėti beveik neverta (apie juos “Psichologija Tau”).`
Emocinio patyrimo komponentai:

Kognityvinis Emocinis

įvertinimas įsitikinimas

Stimulinis Patiriama
įvykis emocijomis

Autonominis Suvokiamas

sujaudinimas sujaudinimas

Emocinis vystymasis – tai kognityvinio įverčio keitimasis, tobulėjimas. Taip pat ir emocinės problemos – kognityvinio įvertinimo keitimas (kognityvinė terapija). Kuo labiau žmogus atrodo išsilavinęs, tuo jo emocijos “aukštesnio lygio”.

Emocijų teorijos – ar verkiame todėl, kad liūdna, ar liūdna todėl, kad verkiame? James-Lange teorija sako, kad verkiam, todėl liūdna. Emocijų šaltinis yra periferinės reakcijos ir jų suvokimas. Išoriškai galime sukelti kai kurias pagrindines emocijas. Cannon-Bard teorija – emocijų patyrimas tiesiogiai remiasi CNS (pvz. malonumo ar skausmo centrai talamuse). Taigi pirmiausiai pasidaro liūdna, tada verkiame. Žmonės su stuburo pažeidimais patiria įvairiausias emocijas, nors ir negauna atsako iš periferinių reakcijų. Schachter-Singer teorija: periferinės reakcijos yra pirminis emocijų šaltinis, bet emocijos pavadinimui (įvardinimui) reikalingas kognityvinis situacijos interpretavimas (priskyrimas, atribucija). CNS generuoja nespecifines fizines reakcijas, o jų interpretavimas sukuria emociją. Fizinio aktyvumo sukurtas sujaudinimas gali būti transformuojamas ir padidinti tam tikros emocijos intensyvumą.

Emocijų išraiškos. Ir išraiškos, ir jų supratimas įgimti (kūdikių stebėjimas). Vėliau prisideda socialinis išmokimas – valdyti, pateikti ir įvertinti emociją.

Valingus veido judesius ir nevalingas išraiškas valdo skirtingos smegenų dalys. Dešinioji priekinė sritis aktyvuoja neigiamas emocijas. Kairioji priekinė dalis – teigiamas emocijas. Visgi dešinioji pusė dominuoja, todėl kairioji veido pusė yra išraiškingesnė (pas suaugusius žmones).
Brandžios asmenybės savybės pagal A. Maslow
Tai save realizuojanti asmenybė. Būdingos savybės:
Tolerancija. Priima tikrovę tokią, kokia yra su trūkumais, privalumais ir apribojimais.
Spontaniškumas ir paprastumas, elgiasi natūraliai.
Orientacija į problemas. Siekia tikslo ir orientuojasi į uždavinio sprendimą.
Atsiribojimas nuo aplinkos. Santykinai labiau vertina vienatvę, kurioje geriau moko save.
Savarankiškumas. Sugeba atsispirti kitų nuomonem ir siekia savo.
Pastovus naujumo motyvas. Kiekvieną gyvenimo akimirką pastebi naujus aspektus. Būdingi aukštuminiai motyvai – jungia vienybę su kosmosu.
Gilūs tarpasmeniniai santykiai. Supranta savo naudą kitiems.
Kūrybiškumas – smalsūs, išradingi.
Būdingas humoro jausmas. Korektiškas jumoras.
Priešinasi sukultūrinimui.
Laisvi nuo gynybinių mechanizmų.

Asmenybės poreikiai. Poreikių egzistavimo požymiai (pagal Murray)
Asmenybės funkcionavimas. Psixologai žmogaus mąstyseną aiškino per poveikius, troškimus, valios pasireiškimus.
Poreikiai-ko žmogui reikia. Tai sukelia įtampą, išreiškia žmogaus atvirumą.
Siekiai-noras turėti naujas vystymosi sąlygas.
Sunku nustatyti, ko žmogus siekia. Svarbiausia atskleisti žmogaus kryptingumą, ką siekia, kur eina, kokie tikslai. Dėl poreikių kyla įtampa. Tarp asmenybės ir objektų kyla sąveika, kuri virsta motyvu.
Poreikis-asmuo ieko objekto ar subjekto arba jo vengia.
Poreikiai. 1) pažeminimo poreikis –troškimas priklausyti nuo kitų, nesipriešinti išorinėms jėgoms. Bausmių, skausmo nevengti. 2) Pasekimo poreikis – troškimas priklausyti nuo kitų, noras viską daryti geraširdiškai, būti pripažintu. 3) Prisijungimo poreikis-bendrauti, palaikyti nuolatinius kontaktus su artimaisiais 4) Agresijos poreikis – užgauti, keršyti, kaltinti kitus. 5) Autonomijos poreikis – išsivaduoti nuo įvairių apribojimų. Būti nepriklausomam, veikti pagal savo įsitikinimus. 6) Pasipriešinimo poreikis – kovoje valdyti situaciją. Poreikis nugalėti baimę, silpnumą. Užsitarnautą gėdą atitaisyti veixmais. 7) Gynybos poreikis – gintis nuo kritikos, kaltinimų, užpuolimų. Slėpti savo klaidas,nesėkmes. 8) Pagarbos poreikis-gerbti kitus, laikytis papročių, pripažinti taisykles, lyderius. Gerbti aukštesnes pareigas. 9) Dominavimo poreikis – kontroliuoti aplinką, įtikinėti, drausti, vadovauti, būti lyderiu. 10) Pasirodymo poreikis – noras pasirodyti, daryti įspūdį. Būti dėmesio centre. 11)Žalos vengimo poreikis – ruoštis iš anxto vengti žalos. 12) Gėdos vengimo poreikis – vengti pažeminimo, situacijų, kur asmenybė gali būti išjuokta, pažeminta. Poreikis susilaikyti nuo veixmų, norint išvengti nesėkmės. 13) Pagalbos poreikis – poreikis padėti kitam, padrąsinti, būti maloniu kitiems, padėti vargstantiems, nelaimingiems. 14)Tvarkos poveikis – poveikis tvarkyti, siekti tixlumo, organizuotumo. Numatyti darbo detales. 15) Žaidimo poreikis-žaisti, šokti, juoktis. 16)Atstūmimo poreikis; 17) Emocinio (jausminio malonuomo) poreikis; 18) Sexo poreiki; 19) Palaikymo poreikis – norėti globos, rūpinimosi. 20) Supratimo poreikis.
Asmenybės brandos apibūdinimai pagal Allport’ą
Asmenybė vystosi visą gyvenimą. Tai nenutrūkstamas procesas. Brandžiai asmenybei būdinga autonomija ir motyvų sąmoningumas. Bruožai:
turi plačias “aš “ ribas;
brandi asmenybė sugeba užmegsti šiltus santykius;
priima toks koks yra nesigilina į smulkmenas;
sugeba pažinti save ir turi humoro jausmą;
mato gyvenimą , jo vaizdą ir savo vietą jame. Turi gyvenimo Filosofiją.
Žmogaus bruožai susiję su savo gyvenimo filosofija.
Prielaidos apie žmogaus prigimtį (dichotomijos)
Laisva valia ar determinizmas (negyvoje gamtoje egzistuojantys dėsniai)
Racionalumas ar iracionalumas (kokiu mastu žmogaus gyvenimą lemia instinktai)
Subjektyvumas ar objektyvumas (vidinės nuostatos, mintys potraukiai ar išorės įvykiai)
Prigimtis ir aplinka (kas nulemia žmogaus elgesį ir jo savybes)
Visibiškumas ar elementarumas
Proaktyvumas as reaktyvumas (kur žmogaus aktyvumo vieta: viduje sąmonėje ar aplinkoje)
Homeostazė (lygsvara) ar heterostazė (nėra įtampos, stabilu ar įtampa)
Pažinumas ar nepažinumas
Anglų mokslininkai S. Aleksanderis ir I. Kempbelas 1966 metais paskelbė 1410 nepilnamamečių tyrinėjimų duomenis. Paaiškėjo, kad iš tų, kurių tėvai smerkia girtavimą ir kurių draugai negeria, alkoholį vartoja tik 12%. Bet jeigu tėvai neprieštarauja, kad būtų geriamas alkoholis, ir du artimiausi paauglio draugai kartkartėmis išgeria, minėtas rodiklis didesnis 7,4 karto – 89%. Šie tyrinėjimai parodė dar vieną patraukiantį dėmesį faktą: po kartą per savaitę išgeria 8% tokių paauglių, kurie nekilnoja taurelių kartu su tėvais arba bičiuliais, ir 43% tokių, kurie dažni tėvo ir motinos arba draugužių išgertuvių kompanionai. Sunku surasti akivaizdesnį
Psichiatras Ė. Krepelinas teigė, kad alkoholikais daugiausia tampa tie, kurie pradeda išgėrinėti būdami jaunesni nei 20 metų. Ši nuomonė nepaneigta iki šiol. Įvairiose šalyse atlikti tyrimai patvirtino – kuo jaunesnis žmogus įninka į vyną ir degtinę, tuo jų poveikis žalingesnis. Šią išvadą paremia ir statistiniai dumenys, pateikti 1971 metais išleistoje A. Potnovo ir I. Piatnickojos knygoje “Alkoholizmo klinika”. Apie 80% alkoholikų, besigydančių psichoneurologijos dispanseryje arba klinikoje, pradėjo vartoti alkohoį iki 20 metų amžiaus, 16 – 18% – 20 – 25 metų ir 1,5 – 3,7% – 26 – 30 metų. Visai menkas procentas ligonių pradėjo vartoti alokoholį senesnio amžiaus.
Sunku čia nubrėžti ribą, tik viena aišku – kuo atlaidesnis vaiko požiūris į alkoholio vartojimą, tuo lengviau jis nusprūsta į nuolatinio girtavimo liūną. Dar paauglystėle jį užvaldo įprotis, kuris gali pražudyti.
Tyrinėtojai ieškodami alkoholikų vaikystėje aplinkybių, kurios paauglysėts arba brandos amžiuje galėjo paskatinti šios sunkios negalios eigą, labai daug dėmesio skyrė tam, kaip buvo ugdoma ligonio asmenybė. Papročiai ir aplinka ne tik formuoja augančio individo pažiūrą į alkoholinius gėrimus, bet neišvengiamai veikia ir jo asmenybę. Antra vertus, nuo asmenybės bruožų priklauso, kiek individas linkęs į alkoholį.
Dėl šito būtų galima ir ginčytis, tačiau dauguma alkoholizmo problemų tyrinėtojų tvirtina, kad iki susirgimo alkoholikai patiria įvairiausių asmenybės pokyčių, kurių šaknys siekia kūdikystę. Būsimo alkoholiko asmenybei būdingas nepilnavertiškumas, nepakankamas socialinis prisitaikymas, nesugebėjimas bendrauti su kitais žmonėmis. Asmenybės nepilavertiškumo priežastis – neteisingas auklėjimas. Netikęs auklėjimas, t. y. perdėtas griežtumas arba besaikis lepinimas, palieka pėdsaką visam gyvenimui. Ir vienu, ir kitu atveju ugdomas neprisitaikiusios asmenybės, labai linkusios į vidinius ir išorinius konfliktus, kuriems spręsti reikia didžiausių pastangų.
Besaikis lepinimas galbūt net blogiau už perdėtą griežtumą, rašo Portnovas. Paauglys su išugdytu vartotojo charakteriu, pretenzinga asmenybė nuolatos reikalauja, kad būtų tenkinamos visos ambicijos, bet realybė trukdo. Paauglys niršta, jį užvaldo vidinis protestas. Jis norėtų, kad nebūtų jokių kliūčių jo troškimams, nors ir jaučia savo vidinius trūkumus. Priklausomo ir nepilnavertiškumo jausmas gali išsilieti visokeriopais nukrypimais nuo elgesio normų, bet dažniausiai kokiu nors nesaikingumu, pavyzdžiui, besaikiu alkoholio vartojimu. (Žinoma, be alkoholizmo, pasitaiko ir kitokių narkomanijos formų, sekso, apsirijimo ir net plepumo!). Alkoholis šitokioje situacijoje nuramina ir patenkina sukilusias aistras. Matyt, yra teisus žinomas narkologas R. Naitas, tvirtindamas, jog alkoholio potraukis – tai simptominis mėginimas išspręsti emocinį konfliktą. Be abejonės, iš anksto turėtų būti aišku, kad šis mėginimas nepavyks.
Yra dar vienas labai svarbus nepilnamečių girtavimo bruožas. Vaikai 20 kartų jautresni nuodų poveikiui negu suaugusieji. Alkoholis vaikams ypač pavojingas, daugiausia dėl jauname organizme nepakankamai išlavėjusios sistemos, kuri padaro nekenksmingas nuodingąsias medžiagas, ir palyginti didelio vandens kiekio. Medicinos literatūroje galima rasti daugybę pavyzdžių, kai menkiausia alkoholio doze vaikai yra labai sunkiai apsinuodiję. Žindomam kūdikiui net spirito kompresas gali būti pavojingas gyvybei. Šie faktai visus tėvus turėtų padaryti atsargesnius. Vaikams vartoti alkoholį pavojinga ne vien dėl ne tiesioginių nepageidaujamų padarinių, bet ir dėl galimybės dvasiškai ir fiziškai sužaloti sveikatą.
Jaunimas, kaip viena aktyviausių visuomenės grupių, gana jautriai reaguoja į įvairius sociokultūrinius, ekonominius ir politinius pokyčius, vykstančius visuomenėje. Jauno žmogaus socializacija, vykstanti šeimoje, mokykloje bei aplinkoje, kurioje jis praleidžia nemažai laiko, įtakoja jo elgesį bei vertybines orientacijas, o taip pat ir nusikaltėlišką elgesį. Reikia pažymėti, jog nepilnamečių nusikaltimų skaičiaus augimas prilygsta bendroms nusikalstamumo augimo tendencijoms Lietuvoje. Galima pastebėti, jog aštuntame šio šimtmečio dešimtmetyje nusikaltimų skaičius buvo pakankamai stabilus. Kalbant apie jaunimo nusikaltimus, vienas svarbiausių klausimų yra augantis nepilnamečių ir kitų jaunų žmonių (18-24 metų amžiaus) pakartotinių nusikaltimų skaičius. Tiriant faktorius, įtakojančius nusikaltimų recidyvą, buvo pastebėta tendencija, jog kuo jaunesnis asmuo padaro nusikaltimą, tuo didesnė tikimybė, jog ateityje jis įvykdys pakartotinį nusikaltimą. Ši tikimybė dar labiau sustiprėja, analizuojant nepilnamečių nusikaltimų recidyvų atvejus, kuomet jaunam žmogui buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė. Šiuo metu kai kuriose Lietuvos griežto režimo kolonijose pastebima nuteistųjų jaunėjimo tendencija. Asmuo, anksti pradėjęs nusikaltėlišką karjerą, neturi pradinio socialinio kapitalo, o įgyti jį įkalinimo vietose yra praktiškai neįmanoma. Taigi didėja skaičius nuteistųjų, turinčių tik pradinį išsimokslinimą, neturinčių šeimų, o taip pat ir jokios darbo patirties, nekalbant jau apie profesinį mokymą. Akivaizdu, jog išvardinti veiksniai yra vieni svarbiausių ir padedančių jaunam žmogui vėl pritapti laisvėje, todėl jų nebuvimas gali reikšti tai, jog vis labiau silpnėja jauno žmogaus galimybės pritapti visuomenėje. Apibendrinant reikia pažymėti, jog nepilnamečių nusikaltimų recidyvas žymi paskirtos bausmės neefektyvumą bei pakartotinų nusikaltimų skaičiaus augimą. Todėl gana realu, jog dėl resocializacijos silpnumo ir neefektyvumo įkalinimo įstaigose po kelerių metų gali išaugti nusikaltimų skaičius. Taip pat yra labai svarbu pažymėti kitą veiksnį, įtakojantį nepilnamečių nusikaltimus – tai vaikų ir jaunimo neužimtumas. Kartojasi jau aukščiau minėta formulė: jaunas nusikaltėlis laisvės atėmimo įstaigoje: bedarbis – bemokslis ar turintis pradinį išsimokslinimą – nesukūręs šeimos – praradęs socialinius ryšius arba net nespėjęs jų įgyti – žmogus, padaręs du, tris, keturis . nusikaltimus. Taigi kyla klausimas, kas yra lengviau: daugiau valstybės biudžeto lėšų skirti įkalintųjų išlaikymui ir saugiau jaustis tuos keletą metų, kol žmogus atliks bausmę (nes tuo metu jis bus izoliuotas ir nekels grėsmės visuomenei), ar vis dėlto jam suteikti dar vieną galimybę, įtraukiant socialinius darbuotojus, psichologus, pedagogus, tėvus. Žinoma visuomenei būtų daug ramiau, jei visi tie, kurie nepakluso jos normoms ir įstatymams, būtų iš naujo “auklėjami” ir “taisomi” pataisos darbų kolonijose. Tačiau ar neatsitiktų tai, jog už grotų atsidurtų apie trečdalis visų gyventojų, nes beveik tiek asmenų per metus vienaip ar kitaip susiduria su teisėsaugos sistema. Taigi nereikia didelių matematinių sugebėjimų, norint suprasti, jog po kelerių metų būtų lengviau izoliuoti tuos kelis tūkstančius laimingųjų nuo visos likusios prasikaltusios visuomenės. Akivaizdu, jog vien tik asmenų, o ypač nepilnamečių, izoliacija visų problemų neišspręsi. Be to, mes vis garsiau kalbame apie pilietinę visuomenę, kurioje kiekvienas žmogus gali laisvai kilti socialinio statuso laiptais. Manyčiau, jog ypač jaunimui turėtų būti nubrėžiama starto linija, pateikiamos veiksmų realizavimo alternatyvos visų pirma švietimo bei užimtumo srityse, kad jaunam žmogui būtų įdomu ir prasminga stengtis bei siekti savo tikslo teisėtu būdu. Šiuo metu greta neigiamų socialinių ir politinių procesų – didėjančio alkoholizmo, narkomanijos, šeimų nestabilumo, įstatymų neatitikimo šių dienų aktualijoms – keičiasi ir visuomenės vertybinės orientacijos. Jaunimas yra jautrus minėtiems neigiamiems procesams. Ši visuomenės grupė gana sunkiai atsispiria pagundai savo poreikius ir visuomenės reikalavimus įgyvendinti neteisetu būdu. Galima teigti, jog jaunas žmogus šiuo metu dažnai atsiduria tam tikrame įtampos lauke, kuomet visuomenėje egzistuojančios vertybės susiduria su nepilnamečio nesugebėjimu ar nepajėgumu jas užsitikrinti. Kuomet siekiai ir poreikiai yra didesni, nei galimybės, atsiranda pavojus, jog ieškodamas išeities, jaunas žmogus sulaužys įstatymą. Visa tai galima iliustruoti paprastais pavyzdžiais: dar vis galima teigti, jog mūsų visuomenėje neblėsta turto siekimo tikslas, o tuo pačiu ir noras būti turtingu. Sudėtinga šalies ekonominė situacija, didėjanti bedarbystė ir t..t vis labiau apriboja legalius šio tikslo siekimo būdus. Kaip parodė sociologinis tyrimas, atliktas Lietuvos įkalinimo įstaigose, kuo jaunesnis nuteistasis, tuo dažniau jo pirmas nusikaltimas buvo sąlygotas materialinių veiksnių. Taigi, dar neturinčiam 21 metų jaunuoliui yra labai svarbu turėti pakankamai pinigų, jų stoka ir siekimas neatsilikti nuo kitų visuomenės narių verčia žmogų nusikalsti. Tyrimas parodė, jog vyresnio amžiaus asmenys nusikaltimus dažniau įvykdo dėl neatsargumo, atsitiktinumo, draugų įtakos. Galima daryti prielaidą, jog jaunimas savo gyvenimo sėkmės šaltiniu laiko materialinę gerovę. Realizuojant savo susikurtą gyvenimo viziją atsirandantys sunkumai bandomi spręsti įstatymų laužymo būdu. Tai yra vienas pavyzdys, atskleidžiantis poreikių bei visuomenėje vyraujančių vertybių neatitikimo pasekmes. Tačiau žvelgiant į ateitį galima prognozuoti, kas gali atsitikti, didėjant mokslo prestižui. Pastarųjų metų patirtis rodo, jog vis daugiau jaunų žmonių bando įsigyti aukštąjį ar aukštesnįjį išsimokslinimą. Kasmet didėja norinčiųjų tapti studentais skaičius. Lietuvoje veikia jau penkiolika aukštųjų mokyklų. Tačiau tuo pačiu vis dažniau kalbama (ir daroma), jog mokslas (ypač gimnazijose, licėjuose, aukštosiose mokyklose) turi būti mokamas. Akivaizdu, jog greitai susidarys tam tikra terpė, kurioje atsiras jauni žmonės, nepatekę į norimą aukštesniąją ar aukštąją mokyklas. Be to, galima tvirtinti, jog iš anksto šioje terpėje dalį sudaro maždaug 30 tūkst. jaunuolių, kurie šiuo metu nelanko vidurinių mokyklų. Galima daryti prielaidą, jog vis aukštesnis mokslo vertinimas visuomenėje skatins vidine asmens įtampą tarp poreikio siekti visuomeninio pripažinimo ir realių galimybių. Taigi gali atsitikti taip, kad mokslo prestižo augimas skatins nusivylimą tų, kurie neturi galimybių įsigyti aukštąjį ar aukštesnįjį išsimokslinimą, bei didins jų norą užsiimti pavojinga ir priešinga teisei veika. Apibendrinant reikia pažymėti, jog nepilnamečiai bei šiek tiek vyresni jų draugai yra savarankiška socialinė grupė, kurios narius sieja bendros teisės, pareigos, siekiai ir interesai. Nuo šios grupės socializacijos ir moralės priklausys ateities visuomenės transformacijos. Kriminologiniai samprotavimai verčia interpretuoti nepilnamečių nusikaltimus kaip specifinę nusikaltimų rūšį. Todėl ir jų prevencija yra viena esminių teisėtvarkos užtikrinimo krypčių. Manyčiau, svarbiausia, kad jauni žmonės neliktų vieni dėl kartais keistų ir “dideliems žmonėms” sunkiai suprantamų jų interesų ir norų.
Jaunų žmonių savižudybės – rimta šiuolaikinių visuomenių problema. Pavyzdžiui, 1997 Jungtinėje karalystėje savižudybės sudarė 18 % visų jaunų asmenų mirčių; bandymų nusižudyti skaičius nuo 1985 metų Anglijoje ir Velse išaugo 172 %. Remiantis pasaulinės sveikatos organizacijos (World Health Organization) duomenimis, industrializuotose šalyse nusižudo maždaug 4 kartus daugiau jaunų vyrų nei moterų. Šis santykis skirtingose valstybėse svyruoja nuo 11 (Airijoje) iki 1 (Švedijoje). Lietuvoje jaunų vyrų nusižudo 7 kartus daugiau nei moterų. Japonija bei dauguma Vakarų Europos šalių pasižymi gana žemu jaunuolių savižudybių lygiu – mažiau nei 15 atvejų per metus 100 000 jaunų vyrų. Aukščiausias jaunuolių savižudybių lygis – daugiau nei 30 atvejų 100 tūkstančių – užfiksuotas Suomijoje, Latvijoje, Naujojoje Zelandijoje, Rusijos federacijoje, Slovėnijoje. Lietuva pasižymi didžiausiu jaunų vyrų savižudybių skaičiumi. 1994 metais “Task Force of Suicide” organizacijos Kanadoje atliktas tyrimas patvirtino, kad jaunų asmenų savižudybės susijusios su seksualine ir emocine prievarta, stresu, neplanuotu nėštumu, seksualinių orientacijų problemomis, bedarbyste, įkalinimu bei bėgimu nuo problemų namuose.

Leave a Comment