Tautiniai konfliktai

Turinys

Turinys 2
Įvadas 3
1. Holokaustas ir jo iškėlimas 5
1.1 Neigiama Holokausto eskalacija 5
1.2 Holokausto iškėlimas 5
1.3 Dar viena holokausto mistifikacija 7
2. Holokaustas ir spekuliacija 9
2.1 Holokausto klastojimas 9
2.2 “Susigrąžinimo“ problema 10
Išvados 11
Literatūros sąrašas 13Įvadas
Sakoma, jog šiandieniniame pasaulyje politiniai virsmai yra nulemiami ne tik politinių priežasčių. Daugybė įvykių jau laikomi religinių, psichologinių nesutarimų padariniais.
Darbo tikslas – apžvelgti vyraujančius požiūrius ir suformuluoti pagrindines konfliktų kilimo prielaidas arba priežastis, trukdančias įvykti diskusijai ir konflikto deeskalacijai, pateikti konfliktingos veikos pavyzdžių bei nustatyti galimas visuomenės reakcijas į minimą veiką.
Šiame darbe bus remiamasi ko gero dažniausiai eskaluojamais, aptariamais, diskutuojamais ir galiausiai, tikrai akivaizdžiai pasitaikančiais konfliktais ir konfronacija taarp žydų ir kitų tautų; apie kurią susidaryta ko gero daugiausiai nuomonių, schemų ir stereotipų. Taip pat kiek kitu kampu bus apžvelgiamos galimos antisemitizmo (?!) atsiradimo bei radikalesnių antisemitinių (?) judėjimų formavimosi priežastys.
Požiūrio taškas, kuriuo remtasi darbe yra nevisai stereotipiškas; tokią nuomonę išreiškiantys autoriai yra (ir ko gero bus) pastovios etninės grupės dalies (ypač tos, apie kurią kritiškai atsiliepiama) aštriai kritikuojami, jų darbai tiesiog menkinami, nepaisant to, kad neretai minėtieji autoriai patys yra žydų tautybės mokslininkai. Todėl nenuostabu, jog tokią nuomonę attspindinčios literatūros nėra gausu.

Pagrindine darbo atrama rašymui apie konfliktingą žydų veiką pasirinkta JAV politologo Norman G. Finkelstein‘o (verta paminėti, jog autorius yra gimęs koncentracijos stovyklas išgyvenusių žydų šeimoje) studija „Holokausto industrija“, kuri taipogi apskritai galėtų būti pavadinta kaip šio darbo įk

kvėpėja. Panašios literatūros stoka nulėmė ir tai, jog darbas teturės vieną pagrindinį atraminį šaltinį, o detalėms – keletą kitų, vietomis naudojama literatūra ir autorių pasirinkimas gali sudaryti netgi keistoko kontrasto įspūdį (JAV politologo svarstymų kontekste Lietuvos nacionaldemokratų partijos vadovo nepasitenkinimo pareiškimai).
Tokia darbo tema reikalauja didelio atsargumo. Ne vien todėl, kad neįsigilinus darbui gali būti priklijuota „antisemitinio“ etiketė, bet ir todėl, kad net ir apžvelgiant tam tikras nuomonių grupes iš esmės reiktų vengti vienareikšmiškumo. Dėl šių priežasčių nė vienoje teksto dalyje jokiu būdu neturima omenyje visos žydų tautos, tą galima pastebėti iš vartojamų terminų „dalis žydų etninės grupės“ ir pan.1. Holokaustas ir jo iškėlimas
1.1 Neigiama Holokausto eskalacija
Sistemiškas įvairių etninių, religinių, tautinių ir kitų grupių genocidas (etninis valymas) Antrojo pasaulinio karo metu (1941-1945 m.), nacių vyykdytas koncentracijos stovyklose yra vienas pagrindinių šio darbo atramos taškų.
Šis XX a. istorinis įvykis, kurio metu buvo išžudyta beveik 6 mln. vienos tautos žmonių, teisėtai vadinamas vienu didžiausių žmonijos nusikaltimu žmogiškumui.
Tačiau žiūrint iš šiandienos perspektyvos matyti, jog šiandien žydų holokaustas prisimenamas kur kas dažniau nei prieš kelis dešimtmečius ir kur kas dažniau nei kitų etninių grupių genocidas, kurio atvejų taipogi yra daug. Anot Norman G. Finkelsteino, šiandien holokaustas yra tapęs pasaulio nusikaltimu žydams, nenutrinama kalte, už kurią kiekvienas nežydas turėtų jaustis ka
altas.
Galbūt tokio lygmens darbe būtų kiek per drąsu cituoti autoriaus mintis, jog egzistuoja ryšys tarp kai kurių Izraelio politinių bei karinių veiksmų ir vis dažniau prisimenamos kovos prieš antisemitizmą (apie kurį darbe bus rašoma kiek vėliau) ir kad holokausto atminimu yra naudojamasi kaip ypatingu diplomatiniu ginklu, siekiant pateisinti savo agresiją, įgyti imunitetą kritikai ir pagrįsti išskirtines pretenzijas. Tačiau nešališkam darbo skaitytojui būtina palikti teisę susiformuoti nuomonę pačiam, o tam reikia pateikti ir alternatyvų požiūrį apie galimą šiandieninių konfliktų kilmę; esminė požiūrio argumentacija išdėstoma sekančiuose darbo skyriuose.1.2 Holokausto iškėlimas
Tai yra viena iš kelių pagrindinių darbe minėsimų XXI amžiuje vykstančių neigiamų dalies (galbūt ir didžiosios dalies) žydų etninės grupės veikų su holokaustu, savo ruožtu vykdančių tautinių konfliktų eskalaciją (apie ją kitame skyriuje).

Kaip teigiama minėtoje holokausto studijoje, šiandien daugelis JAV aukštųjų mokyklų dėstytojų gali patvirtinti, jog dauguma studentų daug tiksliau ir plačiau gali papasakoti apie žydų holokaustą, o ne, pavyzdžiui, JAV Pilietinį karą, Perl Harborą ar Hirosimą ir Nagasakį (neretai netgi negali nurodyti pastarųjų įvykių datų). Šie teiginiai galėtų būti laikomi savotišku įvadu į pirmąjį konkretų konfliktingą elementą – pačių žydų vykdomą holokausto svarbos iškėlimą aukščiau kitų, objektyviai žiūrint, ne mažiau svarbių įvykių (pavyzdžiui, bet kokios kitos tautos tuo pačiu metu vykdytą genocidą).

Eskaluojant tik Ho
olokausto temą, bei nubraukiant Genocidą ir jo kaltininkus, pažeidžiama visos žmonijos lygybė prieš įstatymus, teisingumą ir tiesą. Taip per penkiasdešimt metų suformuota tikrovės neatitinkanti Genocido ir Holokausto disproporcija, įtvirtinanti tik žydų tautos netektis ir nubraukianti likusios žmonijos kančias, žalą bei atminimą.

Pastaroji pastraipa, kurioje cituojama kone dažniausiai Lietuvoje konfliktų su žydais kontekste minimos partijos ideologinio vadovo M. Murzos mintis iš pareiškimo Lietuvos Respublikos Prezidentui bei teisėsaugos institucijoms, ko gero gana aiškiai atspindi nepasitenkinimo ir konfliktų kilimo priežastis, kurios yra pati dalies žydų vykdoma konfliktą skatinanti veika, šiuo atveju – iškėlimas.

Šiam skyreliui yra ir daugiau veikos pavyzdžių, glaudžiai susijusių su Norman G. Finkelstein‘ o vartojamu terminu „Holokausto industrija“. Vienas jų – Amerikos žydų tautinės tapatybės paieška Holokauste ir „aukos vaidmens perėmimas“. Tačiau, kaip teigia autorius, iš savo aukos vaidmeniu besiskundžiančių grupių, tokių kaip juodaodžiai, lotynų amerikiečiai, indėnai, moterys, gėjai ir lesbietės, Amerikos visuomenėje vieninteliai žydai nėra atsidūrę nepalankioje padėtyje.

Žydų tapatybė šiuo atveju yra anaiptol tampa nebe kliūtimi sėkmei, netgi priešingai – raktu į ją. Kaip rašoma minėtoje studijoje, pasaulietinio Amerikos žydų pasisekimo istorija (kalbama apie faktus po II-ojo Pasaulinio karo: pavyzdžiui, iš keturiasdešimties turtingiausių amerikiečių šešiolika yra žydai) patvirtino esminį naujai įgytos judėjo tapatybės principą – „kas dabar galėtų ginčytis, jog žydai – ne išrinktoji tauta?“.
Toliau autoriaus pateikiamos citatos dar labiau sutvirtina išskirtinumo siekiamybės įspūdį: „Žydai būtų menkesni žmonės, jei jie iš viso būtų atsisakę minties apie išskirtinumą“; „Amerikos žydams yra nepaprastai sunku visiškai atsisakyti išskirtinumo jausmo, kad ir kaip jie stengtųsi jį nuslopinti“ ; „Amerikos žydų vaikas iš tėvų paveldi „ne įstatymo raidę, ne mokymą ir kalbą, ., o savotišką psichologiją, kurią galima išreikšti trimis žodžiais: žydai yra geresni“.

Šios ištraukos dar kartą galėtų patvirtinti žydų savi-iškėlimą kaip vieną iš tautinių konfliktų eskalatorių.1.3 Dar viena holokausto mistifikacija
Rašant darbą atsirado dar vienas aspektas, kurį, manyta, reikėtų aprašyti. Čia irgi bus rašoma apie holokausto iškėlimą, galbūt tai gali pasirodyti panašu į ankstesniojo skyrelio mintis, tačiau dabar prie šio teiginio bus prieinama iš kiek skirtingos ir visgi paminėtinos pusės.
Holokausto mistifikacija, arba holokausto anomalija yra kategoriškas jo išskirtinumas iš kitų istorinių įvykių, turint omenyje, jog kiekvienas istorinis ivykis yra unikalus, kadangi vyksta unikaliu laiku, unikalioje vietoje; nors turi ir panašių su kitais įvykiais bruožų, turi ir savo išskirtinių.
Kiekvieną kartą, kai koks nors holokausto unikalumo argumentas yra empiriškai paneigiamas, vietoje jo iškyla naujas argumentas; siekiant patobulinti ankstesnįjį argumentą kiekvienas naujas pradedamas nuo nulio. Kitaip tariant, unikalumas suvokiamas tik holokausto rėmuose; užduotis – tai įrodyti, abejoti unikalumu – tolygu neigti holokaustą.

Holokausto unikalumo propaguotojų sakoma, jog šis reiškinys yra už žmogiškojo paaiškinimo ribų, jo mastai yra nei apibūdinami, nei įsivaizduojami, jis pats yra neperteikiamas. Tokių pasisakymų kontekste Norman G. Finkelstein‘as pateikia dar keletą žydų žurnalisto ir rašytojo Elie Wieselio (g. 1928) pasisakymų. Vienas jų, pamačius Niujorko bulvarinio leidinio parodiją, pavadintą „M. Jacksonas ir 60 milijonų kitų miršta dėl branduolinio holokausto“, buvo protestas „Kaip žmonės drįsta tai, kas nutiko vakar, pavadinti Holokaustu? Holokaustas buvo vienintelis<.>“; kitas – naujausiuose memuaruose peikiamas aštuntasis Izraelio ministras pirmininkas Shimon Peres‘as už kalbas apie „du XX amžiaus Holokaustus: Aušvicą ir Hirosimą“ – „Taip nederėtų“.
Apibendrinant skyreliuose išsakytus teiginius galima būtų dar kartą iš jų tarsi sukonstruoti prielaidos tautinio konflikto kilimui schemą. Nuolatinė išskirtinumo paieška, demonstravimas, pabrėžimas bei abejotinai grindžiamas „išsskirtinės kančios“ bei „išskirtinės aukos“ statusas nemažos visuomenės dalies nuomone (jau nekalbant apie radikalesnes tos visuomenės dalis) yra nukentėjusių nuo genocido ir žydų tautų lygiateisiškumo pažeidimas; taip pat kai kuriose šalyse (kuriose tas išskirtinumas ypač pabrėžiamas) dalis visuomenės gali susidaryti ir dvigubų standartų taikymo įspūdį ne tik holokausto kontekste. Todėl natūralu, jog dėl to gali kilti (ir kyla) nepasitenkinimas, neteisingumo jausmas, kas vėliau lengvai mutuoja į tautinę nesantaiką, kurios pavyzdžių šiandien netrūksta ko gero kiekvienoje šalyje.2. Holokaustas ir spekuliacija
2.1 Holokausto klastojimas
Šiame skyriuje rašoma apie dar vieną konfliktingą dalies žydų veiką – tiesioginio pelno siekį pasinaudojant tikrųjų holokausto aukų kankinyste. Studijos autorius pateikia duomenis iš holokausto tyrinėtojo Henry Friedlander‘io veikalo „Darkness and Dawn in 1945: The Nazis, the Allies and the Survivors”. Anot jo, karo pabaigoje išgyvenusių holokaustą (getus, koncentracijos stovyklas) buvo apie 100000 , be abejo, iki šiandien jų išliko kur kas mažiau.
Pagrindinis klastojimo principas yra tas, jog daugelis žydų, praleidę karą kitur, pasiskelbė taipogi esą “išgyvenę holokaustą”, siekdami gauti materialinės naudos iš Vokietijos vyriausybės skiriamų lėšų. Anot autoriaus, daugelis mokslininkų išsakė abejonių dėl aukų liudijimo patikimumo. Suabejoti galima buvo ne tik dėl atsiminimų trūkumo, bet ir dėl tokių priežasčių, kaip absurdiškų teiginių bei fiziškai neįmanomų faktų priėmimas be jokių komentarų: pavyzdžiui, vienas holokaustui skirto internetinio puslapio rėmėjas teigia (nors ir praleidęs karą Tel Avive), jog jis yra holokausto auka, nes Aušvice mirė jo senelė.
Pažvelgus į šiandieninę enciklopediją matyti kiek kitokie skaičiai. Išsamiame holokausto aprašyme galima rasti ir skyrelį “Survivors welfare” (“Išgyvenusiųjų gerovė”), kuriame teigiama, jog 2005 metais Izraelyje gyveno per 400000 holokausto aukų.

Norman G. Finkelstein’as teigia, jog nesunku rasti svarbiausią motyvą peržiūrėti ir išpūsti skaičius: jei yra išlikusi tik saujelė gyvų Holokausto aukų, sunku masiškai kelti naujus reikalavimus dėl kompensacijų.

Kodėl tai minima kalbant apie tautinės nesantaikos kurstymą? Verta atkreipti dėmesį į tai, kad aklas holokausto klastojimas anaiptol tiek neliečia Izraelio biudžeto, kiek liečia Vokietijos, Šveicarijos ir kitų šalių biudžetus. Kas vėlgi tiek politine, ir, (apie ką ir rašoma darbe) – psichologine prasme skatina natūralią netoleranciją ir kitas konfliktiškas jos pasekmes.2.2 “Susigrąžinimo“ problema
Šiandien vis dažniau žiniasklaidoje galima išgirsti apie žydų pretenzijas į prieš karą turėtą turtą. Ši, pavadinkime, industrijos apraiška turi dvi puses: viena jų – tai teisėti žydų savininkų reikalavimai, grįsti aiškiais ir teisingais įrodymais, kas, objektyviai žvelgiant, jokių prielaidų konfliktui nesudaro.
Tačiau antroji šios apraiškos pusė yra tamsi, Normano G. Finkelstein’o pavadinta “atviru reketu”, kuomet daugybė visų gyvų ir mirusių žydų pretenzijų buvo grįstos apgaule siekiant finansinės naudos.
Knygoje paminimas aiškus nesenas pavyzdys su Šveicarija. 1995 metais Šveicarijos prezidentui oficialiai atsiprašius už žydų pabėgėlių ignoravimą nacių holokausto metais, atsinaujino diskusija apie karo ir pokario metų žydų indėlius Šveicarijos bankuose. Šioje istorijoje Izraelio žurnalistai citavo dokumentą, įrodantį, kad Šveicarijos bankuose iki šiol saugomi milijardus dolerių sudarantys holokausto meto žydų indėliai. Kaip vėliau paaiškėjo – dokumentas buvo klaidingas.
Kiek praplečiant pavyzdį su Šveicarija verta paminėti pradėta didelę kampaniją prieš Šveicarijos bankininkus, „vadovaujamą“ Pasaulinio žydų kongreso atsakingojo direktoriaus Elano Steinbergo. Pagrindinė jo priemonė buvo nepatogumų sukėlimas, bauginimas, nepatvirtintų faktų ir istorikų laikytų gandais hipotezių pateikimas kaip neginčytinos ir nekritikuotinos patikimos informacijos. Religinis autoritetas Rabbi Singer‘is teigė „Bankams mažiausiai reikia neigiamos nuomonės apie juos viešinimo. Mes nesiliausime, kol bankininkai nepasakys norį kompromiso“. Žurnalistas Itamaras Levinas čia aiškiai nurodo galimą konflikto užuomazgą: „Kai žiniasklaida stato užtvankas, suplakdama tiesą ir prielaidas, faktus ir beletristiką, nesunku suprasti, kodėl daugybė šveicarų tiki, jog jų šalis tapo savotiško tarptautinio sąmokslo auka“Išvados
Įvade paminėtas darbo tikslas – apžvelgti vyraujančius požiūrius ir suformuluoti pagrindines konfliktų kilimo prielaidas arba priežastis, trukdančias įvykti diskusijai ir konflikto deeskalacijai čia gali būti aprašomas tik iš dalies, kaip jau minėta – kiek netradiciškai.
Pagrindinės konfliktą eskaluojančios priežastys jau buvo paminėtos; apibendrinant – tai neteisingumo jausmas, kylantis dėl natūraliai konfliktingais laikytinų vienos etninės grupės (tiksliau, jos dalies) žingsnių.
Kaip jau minėta įvade, rašant pakankamai jautriomis viešinimui temomis reikia laikytis atsargumo. Dėl šios priežasties (ne tik dėl metodinių reikalavimų) darbe nepalikta jokių įasmeninimų iš darbą rašiusiojo pusės.
Be abejo, šiame darbe paminėti tik keli iš galimų keliolikos, keliasdešimties ar dar daugiau konfliktingų aspektų. Paminėta tiek, kiek reikalauja tokio pobūdžio darbo apimtis ir kiek reikia pasiūlyti dar vienam alternatyviam požiūriui į galimas konfliktų kilimo priežastis.
Ar lieka atviras klausimas – kas trukdo deeskalacijai ir dialogui?
Turbūt teisinga būtų pasakyti, jog konflikto deeskalacijai ir apskritai, pačių prielaidų neatsiradimui trukdo didelis konfliktingos veikos užslėptumas. Tai trukdo išsivystyti rimtam dialogui, kadangi vis dar (ir visai pagrįstai) visuomenėje (lygiai taip pat ir jaučiančioje neteisingumą) egzistuoja natūrali baimė gauti “antisemito” etiketę.
Galbūt keista, kodėl darbe visiškai neminima ir nebandoma siūlyti tokio pobūdžio konfliktų sprendimo krypties ar kelio. Taip pasielgta todėl, kad visų pirma, darbo apimtis būtų tiesiog fiziškai per didelė, o antra – kad tai jau atskiros studijos reikalaujantis klausimas.Literatūros sąrašas
1. Finkelstein Norman G., Holokausto industrija,Vilnius: Dialogo kultūros institutas, 2004
2. Vikipedia, laisvoji enciklopedija, www.wikipedia.org
3. Savaitraštis Laisvas laikraštis, 2006 m. Nr. 7

Leave a Comment