Turinys
Turinys 2Įvadas 31. Globalizacijos grėsmės 41.1 Terorizmo grėsmė 41.2 Grėsmės ekonominiam saugumui 51.3 Kultūrinis suvienodėjimas 62. Nacionalinių strategijų reakcija į globalizacijos iššūkius 82.1 Reakcija į terorizmo grėsmę 82.2 Reakcija į grėsmes ekonominam saugumui 92.3 Kultūrinio suvienodėjimo problemos sprendimas 10Išvados 12Literatūros sąrašas 13ĮvadasŠiandieninės globalizacijos sąlygomis kinta daug valstybinių ir tarpvalstybinių elementų. Pasibaigus Šaltajam karui ir sparčiai kintant saugumo politikos darbotvarkėms, tuo pačiu dėl visuotinės integracijos atsirandant naujiems spręstiniems klausimams iškilo naujų strategijų poreikis.Šio darbo uždavinys – apžvelgti, kaip globalizacija paveikia valstybių strategijas ir strategines koncepcijas. Kadangi gilintis iš naujos pusės tokio pobūdžio ir lygmens darbe sunku, darbo tikslas yra pateikti vyraujančias tyrinėtojų nuomones strategijų globalėjimo klausimu, arba kaip nacionalinės strategijos „reaguoja“ į globalizacijos keičiamą politinę ir kitokią darbotvarkę.Reikia paminėti, jog literatūros šia tema yra pakankamai gausu, tačiau iškilo kitų problemų: darbe aprašomi klausimai, kaip ir jų sprendimui numatomi būdai ir priemonės yra pakankamai dinamiški (ypač kalbant apie su saugumu susijusius klausimus), todėl kartais sunku pasirinkti tinkamus ir nepasenusius šaltinius.Darbe daug kur remiamasi Lietuvos pavyzdžiu. Iš vienos pusės taip buvo pasielgta todėl, kad aprašyti daugiau valstybių tokio pobūdžio darbe tiesiog fiziškai nepakaktų vietos, antra vertus, kai kurių klausimų sprendimo keliai tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse, kuriose siekiama panaikinti panašaus tipo problemas, yra labai panašūs.Kaip galima pastebėti, darbe bandoma surasti valstybių strategijų pokyčius (arba strategines „reakcijas“) pakankamai nedaugelyje sričių. Taip, vėlgi, pasielgta dėl to, kad norint aprašyti daugiau jų reikėtų nebe kursinio darbo apimties; todėl pasirinkti trys, darbą rašiusiojo nuomone, akivaizdžiausi visuotinės integracijos sukelti spręstini klausimai.1. Globalizacijos grėsmės
1.1 Terorizmo grėsmėŠiuolaikinis terorizmas dažniausiai yra tarptautinis terorizmas, kitaip tariant, beveik visada turintis tarptautinių pasekmių. Viena pagrindinių priežasčių, kodėl darbe minimas terorizmas yra jo globalėjimas. Šiandien teroristinės grupuotės yra ne tik pajėgios rengti išpuolius bet kurioje pasaulio vietoje, bet ir sukelti pasekmes, turinčias globalų pobūdį. Rugsėjo 11-osios įvykiai JAV iš tiesų parodė, jog nė viena pasaulio valstybė nepriklausomai nuo jos politinės, geografinės situacijos, dydžio ar galios, negali jaustis saugi. Vis dažniau teroristinės grupuotės siekia įgyti masinio naikinimo ginklus, įskaitant ir branduolinius. Globalizacija ir visuotinė kompiuterizacija skatina stiprina kibernetinio terorizmo grėsmę – sukurta daugybė potencialių teroristinio pobūdžio atakų scenarijų. Atsitiktinės, tačiau realios krizės patvirtina, jog tokie scenarijai – realūs ir įmanomi. Per pastaruosius trejetą metų buvo pasiektas visuotinis sutarimas, kad ši grėsmė yra ypač rimta ir kad terorizmas nepripažįsta sienų. Anksčiau į terorizmą buvo žiūrima greičiau kaip į pavienius nacionalinius reiškinius, pabrėžiant teroristų grupių skirtumus, o dabar tarptautinis terorizmas suprantamas kaip viena, tačiau daugybę išraiškų turinti problema. Anksčiau buvo ignoruojami svarbūs saitai, todėl nepakankamai įvertinta plataus bendradarbiavimo tarp vyriausybių svarba , kas vėlgi reikalauja strategijų peržiūrėjimo ir pritaikymo.Dar vienas paminėtinas globalizacijos, kaip terorizmo, pavadinkime, skatintojos, aspektas yra tai, jog pažengusioms demokratijoms šis procesas sudaro galimybes plėstis bei pasiekti dar aukštesnį gerovės lygmenį, kai tuo tarpu mažiau arba mažai pažengusiose valstybėse lobsta negausus politinis elitas, o likusi dalis negailestingos konkurencijos sąlygomis lieka skurde. Anot politologės E. Dranseikaitės, kaip tik dėl šios priežasties skirtinguose pasaulio regionuose globalizacijos pasekmės vertinamos nevienodai; yra labai daug tokių, kurie yra nukentėję, arba mano tokiais esą. Ir būtent šia prasme globalizacija “maitina pykčiu” antivakarietiškai nusiteikusius režimus, ideologijas, asmenis (taip pat ir teroristus), kurie siekia nubausti visus nesėkmių kaltininkus. Taip pat reikia paminėti cituotame straipsnyje minimą komunikacijos aspektą. Išaugusios komunikacijos galimybės sudarė sąlygas terorizmui plėstis ir plėsti savo geografiją, taip lengviau užtikrinant savo pagrindinį savo tikslą – viešumą. Globalizacijos amžiuje, anot autorės, atstumai prarado prasmę; teroristai panaudodami modernias informacines sistemas ir technologijas, yra pajėgūs rengti išpuolius bet kurioje pasaulio vietoje, o atstumai nuo geopolitinių ir karštųjų taškų negarantuoja saugumo Apibendrinant išdėstytas mintis galima teigti, jog globalizacijos procesas, kad ir netiesiogiai, tapo viena iš prielaidų tolesnei terorizmo plėtrai, todėl terorizmo grėsmė yra teisingai įvardinta kaip viena iš globalizacijos grėsmių. Kaip į tai regauoja nacionalinių strategijų kūrėjai – kitame skyriuje.1.2 Grėsmės ekonominiam saugumuiŠioje dalyje bus aprašoma dar viena iš svarbiausiųjų globalizacijos grėsmių.Daugiausiai, kaip minėta įvade, bus remiamasi Lietuvos pavyzdžiu. Kaip jau minėta, globalizacija ir integracija verčia peržiūrėti strategijas, šiuo atveju, procesai verčia sugrįžti prie ekonominio saugumo strategijos. Ekonomistas A.Grebliauskas, kurio straipsniu yra paremta ši darbo dalis, išskyrė tris pagrindines išorinių grėsmių ekonominiam šalies saugumui grupes: didelę energetinių išteklių tiekėjų derėjimosi jėgą, nepakankmą infrastruktūros šakų išvystymą bei nepakankamą užsienio ekonominės veiklos modelio išvystymą. Be abejo, remiantis Lietuvos pavyzdžiu, reikia atsižvelgti ir į tai, jog tai yra mažos valstybės „mažos“ ekonomikos pavyzdys, ir kalbant apie globalizacijos sukeltas grėsmes ekonominiam saugumui, neretai gali būti netaikytinas ekonomiškai labiau pažengusioms, tarkime, Vakarų Europos valstybėms, ypač turinčioms galią strateginių ekonominių išteklių skirstyme. Ekonominio saugumo kontekste svarbu paminėti jo ryšį su vienu ryškesnių globalizacijos „produktu“ – transnacionalinėmis korporacijomis. Apie šį ryšį galima kalbėti trejopai: kaip apie transnacionalinės korporacjos ir priimančios šalies santykius; transnacionalinės korporacijos ir buvimo šalies santykius bei priimančios ir buvimo šalies santykius. Šiame kontekste vienas svarbesnių paminėtinų dalykų yra valstybės padėtis strateginių išteklių, esančių ar judančių per valstybės teritoriją, kontrolės atžvilgiu, taip pat ir klausimas – iki kokio mažiausio (!) laipsnio valstybė gali sau leisti kontrolioti strateginių išteklių judėjimą per savo teritoriją.1.3 Kultūrinis suvienodėjimasGlobalizacija kartu siejama ir su kultūra, t.y. su gyvenimo būdo, požiūrių, vartojimo ir pan. supanašėjimu tarp pasaulio gyventojų. Tiesa, literatūroje tai kur kas rečiau minimas spręstinas klausimas, todėl jį aprašyti irgi kiek labiau problemiška.Neretai galima pamatyti ir išgirsti kai kurių valstybių, visuomenių priešiškumą JAV ar apskritai Vakarų valstybėms, kurį galima suvokti kaip priešinimąsi vesternizacijai arba amerikanizacijai, siekiant išlaikyti savo kultūrinį išskirtinumą bei tapatumą. Netgi Vakarų Europos valstybėse stiprėja kraštutinės dešinės partijos, pasižyminčios nacionalistine retorika ir griežtais pasisakymai imigrantų klausimais. Globalizacija veikia žmonių kasdienę praktiką, pavyzdžiui, vartojamų prekių pasirinkimo supanašėjimą. Čia nenorima pasakyti, jog kultūriniai skirtumai (pasaulėžiūra, tradicijos), jau išnyko arba yra ant išnykimo ribos.Vienas iš globalizacijos fenomeno bruožų yra valstybių suvereniteto mažėjimas tiek dėl jų tarptautinių įsipareigojimų išaugimo, tiek dėl tokių globalių problemų, kaip aplinkosauga ar ginklų neplatinimas, kurių valstybės pačios vienos nėra pajėgios išspręsti. Tarptautinės organizacijos riboja valstybių suverenitetą, nes valstybės, tapdamos jų narėmis, prisiima atitinkamus įsipareigojimus, kuriuos privalo vykdyti , todėl natūraliai išgirdus žodį “globalizacija” daugumos nacionalinio idetiteto saugotojų pareiškimuose pirmuoju numeriu iškyla dekultūrizacijos problema ir priemonių tautiškumo išsaugojimui būtinybė.2. Nacionalinių strategijų reakcija į globalizacijos iššūkius2.1 Reakcija į terorizmo grėsmęPo rugsėjo 11 – osios įvykių JAV, terorizmo grėsmė atsirado pirmose saugumo strategijų eilutėse bei tarp svarbiausių politikos sričių beveik visose pasaulio (bent jau vadinamojo Vakarų pasaulio) valstybėse, nepriklausomai nuo jų ankstesnės terorizmo patirties, užsienio politikos bei interesų, terorizmo grėsmės suvokimo visuomenėje. Pagrindinės anksčiau numatomos priemonės tradicinei kovai su tradiciniu terorizmu buvo ekonominės sankcijos, derybos tarp priešiškų pusių, konfliktų sprendimas, politinių nesutarimų šalinimas (kadangi terorizmo kilmė praktiškai visada aiški, aiškūs ir politiniai reikalavimai). Tačiau tokio pobūdžio terorizmas yra kaip tik toks, apie kurį nebekalbame globalizacijos kontekste. Šiuolaikinio, naujojo terorizmo šaltiniai ir priežastys nebėra tokios aiškios. Valstybių bendradarbiavimas šioje sritiyje iki tol buvo ribotas (dažniausiai dėl nesutarimo kas laikytina terorizmu). Situacija pasikeitė po rugsėjo 11-osios atakų. Ir pirmuoju susitarimo dėl terorizmo apirėžimo pavyzdžiu tapo Europos Sąjunga, kuri per kelis mėnesius sutarė dėl bendro terorizmo apibrėžimo, veiksmų, laikytinu terorizmu, sąrašo, bendrų kovos su terorizmu priemonių ir įpareigojo visas valstybes imtis nacionalinių priemonių užtikrinti, kad teroristiniai išpuoliai arba bandymai juos rengti, dalyvavimas teroristinėse organizacijose ar teroristinės veiklos rėmimas ir pan. būtų griežtai baudžiami kaip tokie, o ne tiesiog kaip bendrieji kriminaliniai nusikaltimai.2.2 Reakcija į grėsmes ekonominam saugumuiAnkstesniame skyrelyje, kuriame buvo rašoma apie grėsmes ekonominam saugumui, labiausiai buvo remiamasi Lietuvos pavyzdžiu; logiška, jog su tuo susiję strateginiai pokyčiai taipogi bus labiau apžvelgiami iš Lietuvos pozicijos.Paminėtina, jog bendrai ekonominis saugumas dažniau linkęs būti laikomas kaip bendrosios saugumo politkos komponentas. Tik nedaugelis valstybių yra paskelbusios išsamias ir daugelį problemų apimančias savo saugumo koncepcijas. Lietuvos ekonomikos augimo ir struktūros plėtotės strategijoje įvardinamos šios pagrindinės grėsmės Lietuvos ekonomikai: pasaulinės ekonomikos nuosmukio ir krizių sąlygomis dėl Lietuvos ūkio internacionalizacijos padidėję ekonominiai šalies sunkumai; dalis nacionalinio ūkio grandžių dėl importinės produkcijos konkurencijos, užsienio kompanijų veiklos plėtimosi šalyje atsiduria sunkioje padėtyje; poindustrializacijos procesas sukelia papildomų sunkumų daliai visuomenės narių prisitaikant prie naujos situacijos; praktiškai sunkiai prognozuojami pasaulinės ekonomikos cikliniai nuosmukiai ir nereguliarios krizės visuomet turės didesnių ar mažesnių neigiamų padarinių nacionalinei Lietuvos ekonomikai; užsienio transnacionalinės korporacijos turi savų interesų, kurie gali nesutapti su nacionaliniais Lietuvos interesais. Dėl didelio išvardintų ir kitų grėsmių ekonominiam saugumu skaičius yra gana didelis, sakoma, jog viena rimtesnių problemų yra tinkamų politinių priemonių saugumo užtikrinimui pasirinkimas. Įstatymuose yra įvardinami keturi svarbiausi saugumą užtikrinantys vidaus politikos principai ekonomikos srityje:• Seimo sprendimu turi būti nustatytos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčos įmonės, taip pat jų nuosavybės forma bei privataus kapitalo dalis šiose įmonėse.• Vyriausybė turi užtikrinti alternayvius strateginės reikšmės išteklių (kuro, žaliavų) įsigijimo šaltinius. • Bankų ir finansų apsauga nuo apgavysčių ir nelegalios kilmės pinigų.• Lietuvos geležinkelių rekonstrukcija pagal Europos standartus. Kaip jau minėta skyrelio pradžioje, dažniausiai ekonominis saugumas labiau apžvelgiamas kaip nacionalinio saugumo komponentas. Tai matyti ir čia: kai kurios bendresnio pobūdžio direktyvos nėra paremtos aiškia analize bei tiksliai suformuluotais tikslais, pavyzdžiui, kodėl tam tikri objektai gali būti neprivatizuotini.2.3 Kultūrinio suvienodėjimo problemos sprendimasŠi grėsmė yra ko gero sunkiausiai apibrėžiama ir valdoma globalizacijos palydovė. Aprašant strateginius tikslus, numatomas dekultūrizacijos prevencijos nuostatas vėlgi daugiausiai remtasi Lietuvos pavyzdžiu. Tą visai nesunku suprasti, kadangi vienai mažiausių Europos valstybių ir tautų ši problema turėtų būti kone labiausiai aktuali.Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintuose Lietuvos kultūros politikos nuostatuose teigiama, jog globalizacijos, integracijos į Europos Sąjungą procesai, stiprėjantis didžiųjų pasaulio valstybių kultūrų ir kalbų spaudimas sąlygoja atitinkamus kultūros tapatumo išsaugojimo ir puoselėjimo uždavinius. Valstybės ilgalaikės veiklos strategijoje nustatytos pagrindinės kultūros strateginės kryptys valstybės ir savivaldybės institucijoms, siekiančioms kultūros politikos tikslų, saugant ir puoselėjant nacionalinės kultūros tapatumą – puoselėti etninę kultūrą, vietos tradicijas, įgyvendinti regioninę kultūros politiką. Toliau Lietuvos kultūros politikos nuostatuose išvardinami uždaviniai ir principai ko gero galėtų būti pritaikomi ir bet kurios kitos valstybės kultūros išsaugojimo strateginei koncepcijai: kalbos apsauga, etninės kultūros ir vietos tradicijų globa, kultūros paveldo ir jo kultūrinės vertės išsaugojimas, parama užsienio tautinėms bendruomenėms ir organizacijoms, parama šalyje gyvenančių tautinių mažumų kultūrai. Kaip minėta, nos šie principai ir yra Lietuvos kultūros išsaugojimo doktrinos dalis, tačiau jie visi yra nesunkiai taikytini ir kaip kitų šalių strateginės direktyvos dekultūrizacijos grėsmės išgyvendinimui.IšvadosKaip minėta įvade, darbe apžvelgtos tik keletas pagrindinių globalizacijos uždavinių valstybėms ir valstybių strategijoms.Reikia paminėti, jog panašiausias daugumos valstybių politinių direktyvų klausimas yra tvarkymasis su ko gero „jauniausia“ visuotina grėsme – terorizmu. Šis tarptautinis reiškinys ir pats yra labiausiai paveiktas globalizacijos, todėl ir jo sprendimo būdai iš esmės nepriklauso nuo sprendžiančios šalies (čia nekalbama apie detalius skirtumus, tokius kaip išteklinės galimybės vykdyti šio tipo grėsmių minimizavimą). Taipogi iš esmės pasitvirtina ir įvade minėtas teiginys (prielaida), jog kitų grėsmių sprendimo būdai, nors ir mažiau visuotiniai (t.y. kiekviena šalis pati sau kuria ekonominį ir juo labiau kultūrinį saugumą), bet vėlgi, savo pagrindiniais atraminiais taškais yra daugelio valstybių tarpusavyje panašūs.Gali kilti klausimas, kodėl pasirinktos būtent šios visuotinės integracijos grėsmės ir pateikiamos būtent į jas orientuotos politinės koncepcijos. Kaip iš dalies minėta įvade, taip pasielgta todėl, kad objektyviai žvelgiant, tarptautinis terorizmas ir ekonominis saugumas yra visgi dažniausiai šiandieninėje literatūroje, moksliniuose straipsniuose ir žiniasklaidoje minima problema. O dekultūrizacija ko gero yra jau ilgai egzistuojantis, tik savo pobūdį ir intensyvumo laipsnį keitęs spręstinas klausimas.Literatūros sąrašas1. Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2002, Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 20032. Nato Review, http://www.nato.int3. Geopolitinių studijų centras http://www.geopolitika.lt4. Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2004, Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 20055. Lietuvos Respublikos Vyriausybės tinklalapis www.lrv.lt6. Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos tinklalapis www.lrkm.lt7. Lietuvos Respublikos Ūkio ministerijos tinklalap