Tarybinė psichologija

Turinys
Įvadas 1.Trumpa tarybinės psichologijos apžvalga 2.Levas Vygotskis 2.1.L.Vygotskis apie mąstymo ir kalbos vystymasi 3.Aleksandras Lurija 3.1.Kalbos reikšmė psichinių procesų eigai 4.Borisas Ananjevas 4.1. B.Ananjevas apie žmogaus ontogenezę 5.Išvados
Įvadas
Nuo XX amžiaus pradžios psichologija, visiškai neseniai tapusi savarankišku mokslu, labai intensyviai plėtojosi visose šalyse, neišimtis ir Tarybų sąjunga. Psichologija plėtojosi įveikdama įvairiausias sudėtingas to amžiaus krizes ir keisdama žmonių mąstymo kryptis bei pagrindinius moralinius principus.
Didžiausią įtaką tarybinei psichologijai darė leninizmas – V. Lenino išplėtotas ir naujoms istorinėms sąlygoms pritaikytas marksizmas. Tarybų sąjungoje vis daaugiau mokslininkų ėmė domėtis psichologija ir kūrė savo naujas vystymosi teorijas, kurios sudarė pagrindus tolesnei tarybinės psichologijos raidai.

Trumpa tarybinės psichologijos apžvalga
Pirmaisiais Tarybų valdžios metais vyravo gamtamokslinė psichologijos kryptis. Jos plėtojimuisi labai didelę įtaką darė I. Pavlovo teorijos. XX amžiaus pradžioje I. Pavlovas pradėjo tirti aukštąją nervinę veiklą. Jisai sukūrė sąlyginių refleksų teoriją, padėjusią tirtis psichinius procesus. I. Pavlovas atskleidė slopinimo reiškinį smegenų žievėje, tyrė slopinimo rūšis, jaudinimo ir slopinimo iradiaciją ir koncentraciją. Nagrinėjo miego atsiradimo mechanizmus ir nustatė miego fazes. Taaip pat I. Pavlovas sukūrė nervų sistemos tipų teoriją, kurią pagrindė jaudinimo ir slopinimo procesų stiprumu, pusiausvyra ir paslakumu. Šie ir dar daugelis kitų I. Pavlovo mokslinių darbų buvo svarbūs ne tik fiziologijai, bet ir turėjo įtakos artimoms biologijos ir me

edicimos mokslo šakoms, pedagogikai bei psichologijai.
Šiuo laikotarpiu įsigalėjo refleksologija, reaktologija, taikomosios psichologijos šakos: psichotechnika, darbo, pedagoginė, teismo psichologija.
XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje Tarybų sąjungoje pradėjo klostytis marksistinė-leninistinė psichologija. Tai buvo rusiška marksizmo transformacija. Marksizmu-leninizmu ypač domėjosi bei jo raidai turėjo įtakos N. Dobryninas, K. Kornilovas, A Lurija, B. Teplovas, L. Vygotskis ir daugelis kitų. Ypač leninizmo formavimuisi buvo reikšmingi tokie veikalai:
L. Vygotskio aukštųjų psichinių funkcijų kilmės, struktūros ir vystymosi teorija;
P. Blonskio genetinė atminties ir mąstymo vystymosi teorija;
S. Rubinšteino mąstymo teorija;
B. Teplovo gabumų koncepcija.
Vėliau, ketvirtajame dešimtmetyje, remiantis leninine atspindėjimo teorija, buvo pradėta tirti pažinimo procesų psichologinę struktūrą. Tam didelį dėmesį skyrė B. Ananjevas, N. Menčinskaja, P. Ševariovas. D. Uznadzė sukūrė nuostatos teoriją.
Dar vėlesniais dešimtmečiais E. Aleksandrianas, P. Galperinas, A. Zaporožecas ir kiiti žymiai išplėtojo vystymosi ir pedagoginę psichologiją, diferencine psichologija ir psichofiziologija domėjosi K. Gurevičius, J. Klimovas, patopsichologija ir neuropsichologija – J. Chomskaja, L. Cvetkova, A. Lurija, darbo – V. Zinčenka, T. Kudriavcevas, B, Lomovas, socialine – I. Konas, A. Makarenka, A. Petrovkis, bendrąja psichologija bei psichologijos istorija – K. Abulchanova-Svalskaja, L. Ancyferova, A. Gučas, M. Jaroševskis ir kiti.
Trumpai atžvelgsime keletą žymiausių to metų psichologų.

LEVAS VYGOTSKIS
(1896 – 1934)
Rusų psichologas, aukštesniųjų psichinių funkcijų kultūrinės-istorinės raidos teorijos kūrėjas Levas Vygotskis gimė Oršoje, Baltarusijoje. 1913 – 1917 metais studijavo vienu metu teisę Maskvos ir

r istoriją bei filosofiją Šavenskio universitetuose. Nuo 1924 metų dirbo Maskvos eksperimentinės psichologijos institute, vėliau Defektologijos institute. Marksistinės metodologijos pagrindais sukūrė kultūrinę-istorinę psichikos vystymosi teoriją, akcentuojančią siocialinį ir istorinį psichokos sąlygotumą. Šios teorijos pagrindu susidarė tarybinės psichologijos mokykla. L. Vygotskis tyrė sąmonės struktūrą, laikė ją dinamiška prasmine objektinių, valios ir intelektinių procesų vienovės visuma.
L. Vygotskis nagrinėjo psichologijos teorijos, istorijos ir metodologijos problemas, aukštesniųjų, žmogui būdingų, psichinių funkcijų (valingo dėmesio, loginės atminties, mąstymo sąvokomis) kilmę ir raidą, šių funkcijų įsisamoninimo ir įvaldymo „įrankius“ – ženklus ir jų sistemas, mąstymo ir kalbos sąryšį, naujų kalbos formų ir žodžio reikšmės vystymasi, mąstymo raidos stadijas, psichikos raidos ir mokymo, aplenkiančio raidą mokymo ir „artimiausios raidos zonos“ sąryšį. Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais L. Vygotskis domėjosi intelektinės ir emocinės raidos ryšiu.
Iš ilgo ir labai plataus, moksliniu požiūriu, šio psichologo veikalų (apie 190) sąrašo minėtini:
„Meno psichologija“ (1925 m.)
„Psichologinės krizės istorinė prasmė“ (1927 m.)
„Genetinės mąstymo ir kalbos šaknys“ (1929 m.)
„Aukštesniųjų psichinių funkcijų vystymosi istorija“ (parašyta 1930 – 1931 m.m., išleista 1960 m.)
„Įrankis ir ženklas“ (1930 m.)
„Mąstymas ir kalba“ (1934 m.) ir t.t.

L. Vygotskis apie mąstymo ir kalbos vystymasi
L. Vygotskis labai domėjosi kalbos ir mąstymo ryšiais. Daug dėmesio skyrė vaiko mąstymui, žodžio raidai.
Žodžio reikšmių vystymosi ir jų nepastovumo bei nekonstantiškumo, kintamumo atradimas buvo svarbiausias, pagrindinis atradimas, kuris įgalino mokslininką toliau pl

lėtoti visą mąstymo ir kalbos teoriją. L. Vygotskis pabrėžė tai, jog žodžio reikšmė yra nepastovi – ji kinta vaikui vystantis. Taip pat žodžio reikšmė kinta ir keičiantis minties funkcionavimo būdams. Žodžio reikšmė yra daugiau dinamiškas negu statiškas darinys.
Tada, kai buvo teisingai suprasta pačio žodžio reikšmės prigimtis, pasidarė įmanoma nustatyti ir reiškinių kintamumą. Reikšmės prigimtį atlkleidžia apibendrinimas – pagrindinis ir centrinis bet kokio žodžio momentas, nes kiekvienas žodis pats savaime jau apibendrina. Tačiau L. Vygotskis pabrėžia ir tai, kad jei žodžio reikšmės vidinė prigimtis gali kisti, vadinasi kinta ir minties santykis su žodžiu. Norint suprasti šį kintamumą ir dinamiką būtina išsiaiškinti žodžio reikšmės mąstyme funkcinį vaidmenį.
Tyrėjai iš karto neturėjo galimybių įsigilinti į žodinį mąstymą. Tačiau L. Vygotskiui su bendradarbiais surinkus visus duomenis, jau buvo galima bendrais bruožais įsivaizduoti, kaip tai vyksta. Siekiant apibūdintį žodinį mąstymą reikia atsižvelgti ne į reikšmių vystymąsi ir jų struktūros kitimą, o į reiksmių funkcionavimo gyvame žodiniame mąstyme procesą. L. Vygotskis sakė, kad jei tai bus išnagrinėta, bus galima įrodyti, kad kievienoje vystymosi pakopoje egzistuoja ne tik jos ypatingo žodžio reikšmės struktūra, bet ir šios struktūros sąlygotas ypatingas mąstymo ir kalbos santykis.
L. Vygotskis tyrimais parodė, kad nors vidinė, prasminė, semantinė kalbos pusė ir išorinė, garsinė, fazinė ir sudaro vienovę, bet kiekviena turi sa
avo ypatingus judėjimo dėsnius. Tokia kalbos vienovė yra labai sudėtinga, o ne homogeninė ir vienarūšė. Tai psichologas įrodė faktais iš vaiko vystymosi srities.
L. Vygotskis teigė, kad prasminė kalbos pusė vystosi nuo bendro link atskiro, nuo sakinio link žodžio, o išorinė – eina nuo atskiro link bendro, nuo žodžio link sakinio. Skirdamas daug dėmesio šiems tyrimams L. Vygotskis suformulavo teiginį, kad garsinė ir prasminė žodžio pusės vaikui yra betarpiškai susiliejusios, nediferencijuotos ir neįsisąmonintos. Viena iš pagrindinių vaiko kalbinės raidos linijų yra jų atskyrimas.
Tirdamas kalbos raidą L. Vygotskis stengėsi kuo giliau įsiskverbti į vidinę kalbos pusę. Pasak tyrėjo, semantinės kalbos plotmė yra tik pradinė ir pirmoji iš visų vidinių plotmių. Po jos atsiskleidžia vidinės kalbos plotmė. Mokslininkas pabrėžė, kad be tinkamo jos psichologinės prigimties supratimo nėra jokios galimybės išsiaiškinti tikrai sudėtingus minties ir žodžio santykius.
Tinkamas vidinės kalbos supratimas turi remtis tokiu teiginiu: vidinė kalba yra ypatingos psichologinės prigimties darinys, ypatinga kalbinės veiklos veiklos rūšis, turinti visiškai specifinius ypatumus ir sudėtingais santykiais susijusi kitomis kalbinės veiklos rūšimis. Norint ištirti šiuos vidinės kalbos santykius iš vienos pusės su mintimi, iš kitos – su žodžiu, pirmiausia reikia išsiaiškinti jos specifinius skirtumus tarp vieno ir kito.
L. Vygotskis tyriant gautų rezultatų buvo verčiamas daryti išvadą, kad nemažai egocentrinio kalbėjimo pakopų egzistuoja prieš vidinės kalbos vystymasi. Tokios mintys apie egocentrinį kalbėjimą įgalino L. Vygotskį ir bendradarbius iš esmės pertvarkyti visą egocentrinio kalbėjimo teoriją, taip pat leido įsiskverbti į vidinės kalbos prigimties gelmes.
L. Vygotskio tyrimai šia tema atvėrė naujų perspektyvų. Jie atvedė mokslininką prie kitos, dar platesnės, dar gilesnės už mąstymą problemos – prie suvokimo problemos. Savo darbais tyrėjas siekė ištirti žodžio santykį su objektu, su tikrove. Stengėsi eksperimentų pagalba ištirti dialektinį perėjimą nuo pojūčio prie mąstymo ir parodyti, kad mąstymas tikrovę atspindi visiškai kitaip negu pojūtis, kad pagrindinis žodžio skiriamasi bruožas yra apibendrintas tikrovės atspindys.
L. Vygotskis teigė, kad minties ir žodžio ryšys nėra išankstinis, vieną kartą visam laikui duotas ryšys. Jis atsiranda vystymosi eigoje ir vystosi pats.

ALEKSANDRAS LURIJA
(1902 – 1977)
Aleksandras Lurija – rusų psichologas, vienas iš neurupsichologijos pradininkų, žymus psicholingvistikos ir neurolingvistikos atstovas. L. Vygotskio bendradarbis ir jo darbų tęsėjas. Studijuodamas Kazanės universitete pradėjo psichologinius tyrinėjimus. 1924 metais buvo pakviesta į Maskvos eksperimentinės psichologijos institutą, kuriame savo sukurta metodika tyrinėjo emocines reakcijas, motorinius ir verbalinius afektų simptomus, kartu su L. Vygotskiu – žmogaus psichinių funkcijų specifiką, istorinių-kultūrinių sąlygų įtaka joms.
A.Lurija – psichologijos ir medicinos mokslų daktaras, nuo 1945 metų Maskvos universiteto profesorius. 1968 metais tapo JAV Nacionalinės mokslų akademijos nariu, o nuo 1969 iki 1972 metų – tarptautinės psichologų asociacijos viceprezidentas.
A.Lurija ilgą laiką magrinėjo kalbos ir jos nevinių mechanizmų problemas, pagrindines kalbos funkcijas, jų raidą ir vaidmenį įvairioje veikloje.
Svarbiausi mokslininko veikalai:
„Trauminė afazija“ (1947 m.)
„Žmogaus smegenų žievės aukštosios funkcijos ir jų sutrikimai dėl smegenų lokalinių pažeidimų“ (1962 m.)
„Neuropsichologijos pagrindai“ (1973 m.)
„Atminties neuropsichologija“ (1974 – 1976 m.m.)
„Pagrindinės neurolingvistikos problemos“ (1975 m.)
„Kalba ir sąmonė“ (1979 m.) ir t.t.

Kalbos reikšmė psichinių procesų eigai
Anot A. Lurijo pirmojoje kalbos įsisavinimo stadijoje motina, bendraudama su vaiku, nukreipia jo dėmesį („paimk kamuoliuką“, „pakelk ranką“, „kurlėlė?“ ir t.t.) ir vaikas vykdo šias kalbos instrukcijas.
Pateikdama vaikui šias kalbos instrukcijas, motina pertvarko jo dėmesį: išskirdama daiktą iš bendro fono, ji savo kalba organizuoja vaiko judesių aktus. Taigi, A. Lurija rašo, šiuo atveju valingą aktą atlieka du žmonės: vaiko judesio aktas prasideda motinos kalba, o baigiasi jo paties judesiu.
Tik tolesniame vystymosi etape vaikas įvaldo kalbą ir pradeda sau duoti nurodymus kalba: iš pradžių – išorine kalba, paskui – vidine kalba. Pasak A. Lurijo, būtent todėl valingo akto šaltiniai yra vaiko bendravimas su suaugusiuoju, be to, vaikas iš pradžių turi paklusti kalbinei suaugusiojo instrukcijai, kas tolesniuose raidos etapuose taptų pajėgus šią „interpsichologinę“ veiklą paversti savu, vidiniu „intrapsichologiniu“ savireguliacijos procesu. Taigi valinio valios akto esmę sudaro tai, kad šis aktas taip pat turi savo priežastį, kaip ir visi kiti aktai, tik ši priežastis slypi socialinėse elgesio formose.
Per kalbą kyla sąmoningas valingas vaiko veiksmas. Toks teiginys turi principinę reikšmę mokslinei psichologijai – ji sudėtingus procesus traktuoja ne kaip biologinio vystymosi rezultatą, bet kaip visuomeninių žmogaus veiklos formų rezultatą.
Pragmatinė arba reguliuojamoji kalbos funkcija ilgą laiką buvo ignoruojama, ir tik kai kurie tyrynėtojai ją išskyrė iš kitų. Kalbos reguliuojamosios funkcijos vystymosi šaltinis yra vaiko sugebėjimas klausytis, ką sako suaugusieji. Suaugusiojo kalba, dažnai lydima nurodančiojo gesto, yra pirmasis etapas darantis esminių pakitimų vaiko psichinės veiklos organizavime. Galimybė paklusti kalbinei suaugusiojo instrukcijai formuojasi laipsniškai.
Faktai rodo, kad pačios paprasčiausios formos vaikų reguliuojamoji kalbos funkcija – galimybė atlikti judesius pagal kalbinį suaugusiojo įsakymą – vystosi palaipsniškai. Todėl iškilo klausimas, dėl kokių fiziologinių priežasčių suaugusiojo kalbos reguliuojamosios funkcijos įtaka vaiko judesiam įvairiose šios funkcijos formavimosi etapuose nėra stabili. Taip pat, kokiu laipsniu paties vaiko kalbos įjungimas gali reguliuoti jo reagvimą judesiais.
A. Lurija kartu su kitais tyrėjais, norėdamas atsakyti į iškilusius klausimus pasitelkė spacialius tyrimus, padedančius nustatyti vaikų kalbos reguliuojamosios funkcijos formavimosi ryšį su judesiais. Iš daugybės tyrimų gauti faktai ne tik suteikė galimybę tirti dėsningumus, kurie yra kalbos reguliuojamojo vaidmens vystymosi pagrindas, bet ir sukurti patikimą, objektyvų diferencinės diagnostikos metodą, padedantį atskirti protiškai atsilikusius vaikus.

BORISAS ANANJEVAS
(1907 – 1972)
Armėnų kilmės Rusijos psichologas, V. Bechterevo pradėtų kompleksinių žmogaus tyrimų Peterburge tęsėjas, šio miesto psichologijos mokyklos vadovas B. Ananjevas gimė Vladikaukaze, Šiaurės Osetijoje. Dar studijuodamas pedagoginiame universitete (Vladikaukaze), pradėjo tyrinėti žmogaus elgesio ypatumus. Kurį laiką dirbo Bechteverio Smegenų ir psichikos institute Peterburge. Nuo 1944 metų dirbo šio miesto universitete. Čia įkūrė psichologijos katedrą ir skyrių, vėliau – psichologijos fakultetą ir diferencinės bei amžiaus psichologijos laboratoriją. Įkūrtiems padaliniams vadovavo pats. Taip pat B. Ananjevas subūrė mokslininkus kompleksiniam-sisteminiam individualios žmogaus raidos problemų tyrimui.
B. Ananjevas ypatingai domėjosi pojūčiais, perėjimu iš jutimo pažinimo į mąstymą, vidine kalba, amžiaus tarpsnių, diferencinės ir taikomosios psichologijos problemomis. Savo darbuose B. Ananjevas teoriniu, eksperimentiniu ir taikomuoju aspektu aprašynėjo psichofiziologijos ir neuropsichologijos, bendrosios, diferencinės, amžiaus ir pedagoginės psichologijos klausimus. Paskutiniuose savo veikaluose psichologas suformuoja pagrindinį savo individualios žmogaus raidos teorijos principą – psichinių struktūrų bei funkcijų raidos netolygumą, kuris sąlygoja jų sąveika visose žmogaus ontogenezės ir gyvenimo kelio fazėse.
Keletas B. Ananjevo darbų:
„Apie psichinių funkcijų atkūrimą po smegenų traumų karo metu“ (1942 m.)
„Pedagoginio vertinimo psichologija“(1935 m.)
„Jutiminio pažinimo psichologija“ (1960 m.)
„Žmogus kaip pažinimo dalykas“ (1968 m.) ir t.t.

B. Ananjevas apie žmogaus ontogenezę
Peržvelkime trumpai B. Ananjevo mintis apie žmogaus ontogenezę.ir gyvenimo kelią. Kalbėdamas apie individualios raidos prieštaravimus ir jos heterochroniškumą B. Ananjevas teigė, kad individuali žmogaus, kaip ir bet kurio kito organizmo, raida yra ontogenezė su joje glūdinčia filogenetine programa. Ši programa ir Homo sapiens rūšiniai ypatumai griežtai sąlygoja normalią žmogaus gyvenimo trukmę ir nuoseklią individualios raidos stadijų ar fazių kaitą. Embriono stadija, giminas, brendimas, branda, senatvė – pagrindiniai žmogaus organizmo vientisumo tapsmo momentai.
Itin svarbia ontogenetinės evoliucijos vidinių prieštaravimų apraiška laikė įvairių sistemų ir jų reguliatorių raidos netolygiškumą. Manymas, kad netolygumas ir vystymosi fazių heterochroniškumas, tai reiškiniai, būdingi tik tai augimo ir brendimo procesams nepasiteisino. Senėjimo procesų tyrimai parodė, kad involiucinių procesų heterochroniškumas ir įvairių sistemų senėjimo netolygumas yra esminiai vėlyvosios žmogaus ontogenezės reiškiniai.
Žmogaus gyvenimo kelią B. Ananjevas apibrėžė kaip asmenybės formavimosi ir raidos tam tikroje visuomenėje istoją, tam tikros epochos amžininko, tam tikros kartos bendraamžio istoriją. Mokslininkas teigė, kad gyvenimo kelio fazes datuoja istoriniai įvykiai, ugdymo priemonių, gyvenimo būdo ir santykių sistemos pasikeitimai, vertybių suma, asmenybės gyvenimo tikslai ir prasmės. B. Ananjevas pabrėžė ir tai, kas gyvenimo kelio fazės užgožia ontogenetines amžiaus stadijas taip stipriai, kad kai kurie amžiaus tarpsniai įvardijami kaip gyvenimo kelio fazės, pvz.: ikiligmokyklinė, ikimokyklinė ir mokyklinė vaikystė.
Kaip faktorių, sustiprinantį ongogenetinės evoliucijos vidinį prieštaringumą B. Ananjevas išskyrė vidinį asmenybės raidos prieštaringumą, pasireiškiantį jo visuotinių funkcijų, vaidmenų ir būsenų netolygia ir nevienalaike kaita.
B. Ananjevas tvirtino, kad, kaip individo pradžia yra ilgas ir daugiafazis embriogenezės procesas, taip ir asmenybės pradžia – ilgas ir daugiafazis ankstyvosios individo socializacijos procesas, kuris intensyviai vyksta antraisiais trečiaisiais žmogaus gyvenimo metais. Vėliau asmenybės formavimasis vyksta netolygiai ir ne tuo pačiu metu. Šis asmenybės tapsmo heterochroniškumas uždengia individo brendimo heterochroniškumą ir sustiprina bendrąjį žmogaus pagrindinių sąvybių nevienalaikės raidos efektą.
Mokslininkas pabrėžė, kad to paties žmogaus „asmenybė“ visada yra jaunesnė už „individą“ ir tai, kad asmenybės istorija, arba gyvenimo kelias, niors ir yra paženklintas gimimo datos, prasideda kur kas vėliau.
Veikiant socialiniai aplinkai ir ugdymui, vaikui susiformuoja tam tikras atsispindėjimo, orientavimosi aplinkoje ir judesių reguliavimo tipas, išsivysto sąmonė – pati bendrausia žmogaus kaip pažinimo subjekto savybė. Katu su pažinimo subjekto sąvybėmis formuojasi ir veiklos subjekto savybės.
B. Ananjevas teigė, kad žmogaus kaip individo brandą sąlygoja biologiniai kriterijai. Tačiau skirtingai nuo gyvūmų, žmogaus nervinė ir psichinė raida fizinio brendimo ir brandumo rėmuose visa nesutelpa.
Anot B. Ananjevo, stiprėjanti individualybės raiška suteikia vieningą kryptį individo, asmenybės ir subjekto raidai bendroje žmogaus struktūroje, stabilizuoja šią struktūrą ir yra svarbus žmogaus gyvybingumo ir ilgaamžiškumo faktorius.
Šalia čia pateiktų minčių būtina paminėti, kad B. Ananjevas daug dėmesio skyrė ir kities ontogenezės klausimams. Tyrinėjo ontogenetinę evoliucija ir žmogaus gyvenimo trukmę, žmogaus gyvenimo ciklo amžiaus periodizaciją ir t.t.

Išvados
Šių ir daugelio kitų mokslininkų naujos mintys, naujai sukurtos teorijos padarė didelę įtaką tarybinei, ir ne tik, psichologijai. Naujos tendencijosi padėjo gana tvirtus pagrindus tolimesniai psichologijos, kaip neseniai savarankiškai susikūrusio mokslo, raidai. Tarybų valdžios metais iškilusių psichologų teorijos, teiginiai ir ekperimentai laikomi šių dienų klasika.

Leave a Comment