Kurybiškumas

Turinys

ĮVADAS.............................. 2

KŪRYBIŠKUMAS. KAS TAI?................... 3

KŪRYBINIO MĄSTYMO SAVYBĖS..................... 4ĮVADAS
Kūryba – žmogaus veikla, kuria sukuriamos dvasinės ir materialinės vertybės. Kūryba – tokia veikla, kuri duoda naujų ir originalių didelės visuomeninės vertės produktų. Taigi kūryba – gyvenimo pažangos veiksnys. Beje, siekti pažangos, taigi ir kurti, – prigimtinė žmogaus reikmė.

Pedagoginė veikla – ypatinga veikla. Specifinis jos bruožas tas, jog joje susiklosto sąlygos kiekvienam individui kurti save, tobulėti kaip žmogui, pasirengti kūrybiškai ir kokybiškai ateities veiklai, kai reiks įgyvendinti savo pašaukimą. Pedagoginis procesas drauge yra valdomas procesas. Ypač tai svarbu prradinėje jo grandyje. Taigi ne mažiau svarbu, kad valdoma būtų kūrybiškai. Tad natūraliai iškyla kūrybiško mokytojo problema.

Šiame referate bus aptariama kūrybiškumo sąvoka, išskiriami kūrybiškumą skatinantys veiksniai, kūrybiško mąstymo savybės. Daug dėmesio bus skiriama paties mokytojo kūrybiškumo išsiugdymui, nes tik kūrybiškas mokytojas gali ugdyti mokiniuose kūrybiškumą, skatinti juos naujai mąstyti.

Prieduose pateikta kūrybiškumo ugdymo metodai ir kūrybinių užduočių pavyzdžiai, galintys padėti mokytojui ugdyti moksleivių kūrybiškumą.KŪRYBIŠKUMAS. KAS TAI?
Kūrybiškumo sąvoka apibrėžiama įvairiai, tačiau daugelis autorių sutinka, kad tai asmens sugebėjimas atrasti nauja. Prroblemų sprendimo efektyvumas priklauso ne tiek nuo žinių ar įgūdžių, kiek nuo ypatingo sugebėjimo užduotyse esančią informaciją panaudoti greitai ir įvairiais būdais. Ši savybė ir buvo pavadinta kūrybiškumu.

“Kūrybiškumas – tai individo polinkis į naują, originalų ar novatorišką ko nors komponavimą, modeliavimą ar mą

ąstymą”. Siekiant kūrybinio rezultato neišvengiamai tenka naudotis jau turimomis žiniomis, tačiau svarbu, kad galiausiai būtų gautas naujas ar netikėtas derinys, o ne turimų žinių visuma.

Dažniausiai kūrybiškumas apibrėžiamas kaip žmogaus gebėjimas atrasti naujus ir originalius sprendimus, daryti ką nors unikalaus, atrasti naujus darinius, naudotis platesne nei duota informacija, nekonvencionaliai mąstyti, valdyti situacijas, tobulinti ar keisti pasaulį, kad šis geriau atitiktų žmonių poreikius ir pan.

Nuo 1950 metų atlikta gausybė kūrybiškumo tyrimų, tačiau bendro aiškinimo, kas yra kūrybiškumas, nėra. Galima būtų išskirti tris pagrindines tyrimų kryptis:
1. Tradicinis požiūris į kūrybiškumą.
2. Holistinis požiūris į kūrybiškumą.
3. Gabumų ir talentingumo tyrimai, kai kūrybiškumas laikomas viena iš gabių žmonių savybių.

Kūrybiškumas yra būdingas visiems žmonėms, tačiau jis nevienodai pasireiškia. Iš esmės, kūrybiškumas yra psichologinė savybė, todėl ji gali ir privalo būti kryptingai ugdoma tiek beendrojo lavinimo mokyklose, tiek ikimokyklinėse įstaigose.

Kūrybiškumo ugdymo procese svarbiausias vaidmuo tenka ugdytojui – mokytojui. Kūrybiškumo ugdymo sėkmė priklausys nuo ugdymo sampratos, kurios laikosi mokytojas.
Mokytojai dažniausiai laikosi tam tikros mokymo teorijos. Mokymo teorijų klasifikacijoje skiriamos šios trys teorijos:

* I teorija. Mokymas kaip pasakojimas ar pateikimas.

* II teorija. Mokymas kaip moksleivių veiklos organizavimas.

* III teorija. Mokymas kaip prielaidų mokymuisi sudarymas.

Mokytojų, besilaikančių pirmos teorijos pareiga – perteikti mokomąjį turinį arba pademonstruoti tam tikras procedūras. Pateikiamos moksleiviams žinios nelaikomos probleminėmis, jas tiesiog reikia įdiegti. Didaktinė pasmoka ge

eriausiai atitinka tokį požiūrį į mokymą. Mokytojas – aktyvus, moksleiviai – pasyvūs.

Mokytojai, besivadovaujantys antra teorija, visą dėmesį sutelkia į mokinių veiklą, mokymas nebelaikomas vien pasakojimu ar žinių perteikimu, tai ir moksleivių užimtumo užtikrinimas naudojant tam tikras veiksmingas procedūras (motyvacijos skatinimas, “atlygių ir nuobaudų” vertinimo požiūris, diskusijos ir kt.).

Pagal trečią teoriją mokymas ir mokymasis yra dvi to paties dalyko pusės. Čia mokymą, mokinius ir mokomąjį turinį jungia bendra sistema. Mokymas suprantamas kaip bendradarbiavimas su besimokančiaisiais, padedant keisti jų supratimą. Tai prielaidų ir galimybių sudarymas moksleivių mokymuisi. Mokytis – tai taikyti ir keisti savo idėjas.

Žinoma, šios teorijos yra idealūs modeliai. Kiekvieno mokytojo požiūris į mokymą yra savitas, ne visiškai atitinkantis kurį nors aukščiau paminėtos teorijos rėmus. Vienok, svarbu išskirti dvi priešingas mokymo sampratas – paviršutinišką ir giluminę.

Paviršutiniškas mokymas praktikoje atsiskleidžia kaip sausų faktų, atskirų teksto dalių automatinis kaupimas. Giluminio mokymo esmė – visumos, pagrindinių dėsnių, savybių ir pan. supratimas, atskiras dalis siejant į visumą.

Žinoma, kad mokinių kūrybiškumo ugdymui būtinas giluminis mokymas, kurį bepraktikuojantis mokytojas iš mokinių reikalauja ir skatina juos ne įsiminti atskiras detales, bet suprasti visumą, ne pateikia tiesas, o moko jas atrasti.KŪRYBINIO MĄSTYMO SAVYBĖS
Kūrybiškumo pasireiškimui reikalingas specialus, vadinamasis divergentinis, mąstymas. Divergentinis mąstymas yra laisvas, lankstus, nešabloniškas, atmetantis tai, kas akivaizdu ir įprasta, ir sutelkiantis dėmesį įvairias sprendimo galimybes, o ne
e į vieną paprasčiausią. Išskiriamos tokios kūrybinio mąstymo savybės arba dimensijos:
1. Mąstymo sklandumas. Tai labai laisvas naujų idėjų kūrimas, jų gausumas.
2. Mąstymo lankstumas. Tai gebėjimas greitai ir lengvai pereiti nuo vienos reiškinių rūšies prie kitos, savo turiniu labai nutolusios nuo pirmosios; gebėjimas lengvai pertvarkyti turimą patirtį, keisti savo požiūrį, nuostatas.
3. Mąstymo originalumas. Tai idėjų retumas, neįprastumas, pagrįstas tolimomis asociacijomis, tam tikras mąstymo savitumas, nestandartiškumas.
4. Kūrybinių idėjų (ar sprendimų) detalumas, išbaigtumas. Tai gebėjimas išplėtoti idėją ir ją įgyvendinti, nes vien sumanymas, kad ir koks svarbus jis būtų, socialinio pripažinimo paprastai nesulaukia.
5. Jautrumas kūrybinei problemai. Tai gebėjimas įžiūrėti prieštaravimus, problemos esmę.

KŪRYBIŠKUMĄ SKATINANTYS VEIKSNIAI

Visi žmonės yra mažiau ar daugiau kūrybingi. Kūrybiškumo ugdymas turi prasidėti kuo anksčiau, palankiausias amžius tam yra nuo 3-5 metų. Nežiūrint to, kūrybiškumas gali ir turi būti ugdomas tiek bendrojo lavinimo mokyklose, tiek ikimokyklinėse įstaigose ar aukštosiose mokyklose.

Literatūroje išskiriami tokie kūrybiškumą skatinantys veiksniai:
1) turtinga, įvairi aplinka, skatinanti tyrinėti, eksperimentuoti ir kurti;
2) demokratiški aplinkinių santykiai;
3) tam tikra autonomija, savarankiškumas ir laisvo pasirinkimo galimybė;
4) tinkamas ugdytinio motyvacinės, emocinės ir vertybinės sistemos ugdymas, kūrybingos asmenybės bruožų formavimas.

Šių veiksnių žinojimas mokytojui yra būtinas planuojant, parenkant, bei skiriant kūrybines užduotis moksleiviams.

MOKYTOJŲ POŽIŪRIS Į KŪRYBIŠKUMĄ

M. Fryer ir J. A. Collings (Anglija, 1980) atliko išsamius 1028 Anglijos ir Velso mokytojų požiūrio į kūrybiškumą tyrimus. Buvo pateikta kūrybiškumo (E. P. Torrance, 19

965, 1975; Anketa „Idealus mokinys“) ir jo raidos anketa, taip pat paprašyta atrinkti priimtiniausius mokymo stilius. Paaiškėjo, kad kūrybiškumą pirmiausia mokytojai sieja su vaizduote (88,7 proc.), originalumu (80,1 proc.) ir saviraiška (73,7 proc.). Kitas savybes jie išdėstė tokia seka: sugebėjimas atrasti, sugebėjimas įžvelgti ryšius, išradingumas, novatoriškumas, divergentinis mąstymas, mąstymo procesai, grožio pajautimas, gebėjimas derinti idėjas, įkvėpimas, estetiniai rezultatai, vertingos idėjos, pasąmonės veikla, konvergentinis mąstymas, paslaptingi procesai, apčiuopiamo rezultato sukūrimas ir kt. Tik pusė mokytojų divergentinį mąstymą laikė kūrybiškumo sinonimu. Didžioji dauguma buvo įsitikinusi, kad kūrybiškumas ugdomas. Beveik 3/4 įsitikinę, kad kūrybiškumas, kaip ir talentas, gabumai, yra „iš anksto“ suteikta, nulemta dovana
Mokytojo kūrybiškumo raiškos sąlygos

MOKYTOJŲ KŪRYBIŠKUMO RAIŠKOS SĄLYGOS

Mokytojo kūrybiškos veiklos sąlyga yra ugdymo procesas. Ne vien sąlyga – daugelis šio proceso komponentų reikalauja kūrybiškumo. Pvz., natūraliai susiklosčiusios problemiškos pedagoginės situacijos reikalauja spręsti iškilusius klausimus. Neįmanoma iš anksto numatyti mokinių santykio su jiems siūlomomis vertybėmis, nes tą santykį lemia daugybė veiksnių, tarp kurių ir klasės bendruomenės nuotaika, dvasia, kuria gyvena mokiniai.

Kūrybiško pobūdžio yra ugdymo turinio atranka, esminių dalykų išskyrimas. Ugdymo tikslo įgyvendinimas taip pat reikalauja nešabloniško mąstymo, nešabloniškų veiksmų.

Ypatingi mokytojo kūrybiškumo skatintojai yra mokiniai su savo lūkesčiais ir troškimais. Jų prigimtis nepakenčia šablonų ar standartinių sistemų, panašių į gamybinį darbą, kur produkuojami vienodi gaminiai. Pedagoginis darbas, integruojantis visų veiklos sričių laimėjimus, le.idžia jį dirbantiesiems atrinkti esmingiausius dalykus, laisvai pasirinkti ugdymo metodus, derinti juos prie individualios individų prigimties, prognozuoti kiekvieno vystymąsi ir sukurti tam tikslui savitą ugdymo strategiją.

Ypač svarbi mokytojo kūrybiškumo sąlyga – pašaukimas, t. y. jo teigiamas santykis su pedagogine ugdomąja veikla, pasiryžimas ir siekis dirbti šį darbą bei išgyventi šį pašaukimą kaip savo gyvenimo paskirtį. Teigiamą santykį su pedagoginiu darbu lemia charakterio bruožų, sugebėjimų bei motyvacijos vienovė.

Itin reikšminga sąlyga – pedagoginė meilė. Ji reiškiasi poreikiu pažinti auklėtinius, sukurti veiklai palankų psichologinį klimatą, veikdinti auklėtinius, skatinti savarankiškumą, kreipti juos tirti, ieškoti, kurti.

Kūrybiškumą lemia mokytojo asmenybės turiningumas. Dar XX a. J. Laužikas pažymėjo, jog mokytojas, aktyvus kūrėjas, turi „pakankamo psichinio pajėgumo, kontempliatyvią struktūrą”, o „kontempliatyvi mokytojo struktūra yra endogeniškų pradmenų ir brendimo amžiaus įtakoje susiformavęs sociališkai kūrybiškas charakteris”. Kūrybiškai ugdymo uždavinius galintis spręsti mokytojas yra asmenybė, turinti pašaukimą ir nuolat sąveikaujanti su kultūros vertybėmis. Jai būdingos stiprios kultūrinės, pasaulėžiūrinės nuostatos. Ji pažįsta save ir adekvačiai elgiasi ją supančioje aplinkoje.

Reikšminga kūrybiškumo sąlyga – profesinė savimonė, atsiskleidžianti, be kitų dalykų, poreikiu įgyti pedagoginių, psichologinių, antropologinių, filosofinių žinių, studijos mokslų, kreipiančių žmoniškumo vertybių link.

Mokytojo kūrybiškumo plėtra neatsiejama nuo pedagoginio darbo patirties ir gebėjimų raiškos kokybės. Ne visiems mokytojams (dėl neišugdyto pašaukimo ar kitų priežasčių) pavyksta pasiekti kuriamąjį darbo lygmenį, todėl jiems tenka remtis kitų sukurtomis sistemomis. Tačiau visais atvejais mokytojo požiūris į naujoves turi būti kritiškas ir atsargus, nes jas taikant naujomis aplinkybėmis pats mokymas gali tapti reproduktyviu. Kita vertus, būtina su jomis susipažinti, nes gali kilti naujų minčių, skatinančių ieškoti, kurti. Tačiau teorija be praktikos, kaip ir praktika be teorijos, nerezultatyvi. Teorinis mokytojo pasirengimas liudija jo asmenybės vertę, padeda susiorientuoti kasdieniniame darbe, atrinkti ir grupuoti ugdomąją medžiagą, individualizuoti darbą, rinktis ir derinti veiklos metodus. Teorinis tobulėjimas stiprina praktinius gebėjimus, netgi profesinius įpročius. Derindamas teorinį pasirengimą ir praktinės veiklos įgūdžius, mokytojas įgyja reikalingas kompetencijas ir gali kokybiškai atlikti savo vaidmenis.

Kūrybiškumą lemia mokytojo gebėjimas atlikti tarpininko vaidmenį tarp mokinio ir jo pasisavinamų vertybių. Vertybes – žinias, idėjas – mokiniui (per)teikia mokytojas kaip jau savitai išgyventą, pertvarkytą medžiagą. Tarp objektyvių vertybių, siūlomų ugdytiniui, ir ugdytojo dvasios visada yra (per)teikiančioji ugdytojo dvasia. Drauge ugdytinis negali pasisavinti jam teikiamų vertybių ir atsirinkti vertingiausias pats kūrybiškai neveikdamas. (Tada iškyla metodo problema, kurią turi spręsti mokytojas.) Mėgdamas dalyką, organiškai sąveikaudamas su jo vertybėmis, mokytojas suteikia joms gyvybės, kurios objektyviame gyvenime yra virtusios statiškomis. Įgavusios dinamišką pobūdį, vertybės daro stiprų poveikį subjektyviai jas priimančiam ugdytiniui. Todėl ir jų teikimas turi būti individualus.

Kūrybiškas mokytojas myli ir mėgsta savo dalyką. Jis noriai siūlo mokiniams dėstomo dalyko vertybes, uždega mokinius suartėti su jomis, atsirinkti reikšmingiausias ir papildyti turimą vertybių sistemą. Apie tokios ekspresinės įtaigos mokytoją yra rašę A. Maceina, Z. Kuzmickis ir kt.

Būtina kūrybiškos veiklos sąlyga yra laisvė – moralinė, fizinė, socialinė, politinė. Neautoritariškai valdomas pedagoginis procesas sudaro galimybes mokytojui įvairiuose pamokos etapuose sukurti su auklėtiniais ugdomąją sąveiką, o jai esant pastarieji gali sąmoningai įsitraukti į veiklą .ir plėtoti prigimtines galias.

Drauge geras mokytojas yra įsisąmoninęs, jog, be imanentinio ugdymo tikslo, mokykla gauna socialinį užsakymą – ugdyti visuomenės lūkesčius bei tikslus atitinkantį žmogų, nes visuomenės nariai susaistyti bendrais tikslais ir siekti gyvenimo pažangos gali tik susitelkę.

Mokytojo kūrybiškumo raiškai turi įtakos ir tai, kokia filosofine koncepcija grindžiamas ugdymo turinys.

Kūrybiškam darbui priešingas šabloniškas. Šablonas skatina nuobodulį, mažina susidomėjimą dalyko žiniomis. Vaikai, mokomi šabloniškai, nelavėja tiek ir taip, kiek ir kaip galėtų, neišgyvena moralinio, estetinio pasitenkinimo veikla ir jos rezultatais. Šabloniškas mokytojo darbas slopina prigimtinį veiklumą, aktyvumą, visas galias, o mokytojas, taip dirbdamas, praranda autoritetą, todėl nesugeba padėti mokiniams ugdytis.
Taigi veiksnių, turinčių reikšmės mokytojui tapti kūrėju, menininku, yra labai daug.

PAGEIDAUJAMOS ASMENYBĖS SAVYBĖS, PADEDANČIOS SKLEISTIS MOKYTOJO KŪRYBIŠKUMUI

Teigiamas Aš vaizdas

Teigiamas Aš vaizdas yra viena svarbiausių mokytojo savybių. Daugelis tyrinėtojų ir psichologų yra įsitikinę, kad teigiamas Aš vaizdas tiesiogiai susijęs su tuo, kaip geranoriškai mokytojas vertina mokinius. Nesunku įsivaizduoti, kad mokytojas, kuriam būdingas žemas savęs vertinimas, gali pasijusti nejaukiai ugdydamas sumanius net ir ikimokyklinio amžiaus vaikus. D. Sisk (1976), svarstydama apie Aš vaizdo svarbą, rašė: „Vis daugiau pedagogų ima suprasti jo reikšmę“. Aš vaizdas gali neįtikėtinai pakeisti asmenybės raidą – padaryti ją tiek teigiamą, tiek neigiamą. Nors D. Sisk kalbėjo apie vaikus, jos mintys tinka apibūdinti ir mokytojams, ir tėvams.

Tikslo siekimas ir atkaklumas

Mokytojas turėtų būti atkaklus, nuoseklus, siekti užsibrėžto tikslo. Mokytojas, kuris šokinėja nuo vienos mokymo sistemos ar metodikos prie kitos, nesistengia iki galo atskleisti nė vienos iš jų galimybių, vargu ar gali ugdyti vaikus. Svarbus vaidmuo tenka ir mokytojo sugebėjimui atsižvelgti į vaikų interesus bei juos tenkinti. W. Bishop (1975) įsitikinimu, gerus mokytojus iš kitų išskiria atkaklus tikslo siekimas.

Brandumas

Suprantama, geriausia, kad mokytojas, kuriam patikėta ugdyti vaikus, būtų sukaupęs tam tikrą patirtį. Nors darbo patyrimas nėra brandumo garantija, praktika rodo, kad nepatyrę mokytojai dažniausiai būna nepasiruošę dirbti pagal specialiąsias programas, skirtas netgi gabiems ikimokyklinukams.

Brandžios asmenybės požymiai

Dažniausiai kalbame apie žmogaus brandą pamiršdami, kas yra brandus žmogus. Pasitikrinkite, ar esate brandžios asmenybės. Įvertinkite kiekvieną teiginį nuo 0 iki 10 balų.

– Geba mąstyti apie save. Savarankiškai apsisprendžia remdamasi savo vertybėmis, nors išklauso ir kitų nuomonę.

– Geba prisiimti atsakomybę už savo sprendimus. Suklydusi pripažįsta savo klaidas.

– Nesileidžia valdoma baimės ir nerimo. Rečiau pasiduoda panikai ar puola į ašaras.

– Nori dirbti ir tapti finansiškai nepriklausoma nuo kitų žmonių.

– Geba palaikyti ilgalaikius ir artimus, gilius santykius su kitos lyties asmenimis.

– Neslepia savo jausmų, stengiasi suprasti kitų žmonių pyktį, nepasitenkinimą.

Jautrumas (empatija)

Dar viena savybė, būtina mokytojui, yra jautrumas kitų išgyvenimams ir poreikiams, sugebėjimas įsijausti į kito žmogaus būseną. Šiai savybei tenka ypatingas vaidmuo ugdant gabiuosius, kurie dažniausiai būna ganėtinai jautrūs ir jausmingi, linkę sau kelti pernelyg sudėtingus uždavinius, o nepasisekus jų išspręsti – smarkiai nusivilia. Dėl to gabiuosius ugdantis mokytojas turėtų mokėti įsijausti į jų nerimo priežastį ir padėti valdyti savo jausmus. Tai didintų vaikų galimybes ir mokytų juos spręsti iškylančias problemas.

KŪRYBINĖS UŽDUOTYS

Daugelis užduočių ar darbų raštu gali tapti kūrybinėmis. Viskas priklauso nuo dėstytojo mokymo koncepcijos bei studentams keliamų reikalavimų.

Kūrybinių užduočių atlikimo. gairės

Mokytojas, skirdamas kūrybines užduotis turi pateikti atitinkamas gaires, kuriomis besivadovaujant galima pasiekti originalių ar kūrybiškų rezultatų, pvz.:
a) įprastais būdais negalima išspręsti sudėtingų problemų;
b) problemos nebūtų sudėtingos, jei jas galima būtų išspręsti paprastais būdais;
c) reikia išsiveržti iš rutinos, galvoti apie naujus dalykus;
d) sprendžiantysis problemą turi mėginti nustatyti sunkumus ir juos įveikti;
e) jei visa tai nepavyksta, sprendžiantysis turi visiškai atsisakyti problemos sprendimo

būdo ir ieškoti naujo;
f) problemos sprendimai iškyla staiga.

Kūrybinių užduočių pavyzdžiai pateikti priede Nr 2.
PRIEDAS NR 1

KŪRYBIŠKUMO UGDYMO METODAI

I. Smegenų audrinimo metodas

Smegenų audrinimo, šturmo metodą pirmieji aprašė A. Osbornas bei C. A. Clarkas. is metodas taikomas tiek individualiai, tiek grupėje norint sužadinti kūrybinę vaizduotę, rasti tinkamus įvairiausių problemų sprendimus. Taikant šį metodą, skatinama išsakyti kuo daugiau idėjų jų nevertinant, nekontroliuojant, netaisant, netikslinant, kad nebūtų slopinamas kūrybinis procesas. Svarbiausia pasitikėti intuicija ir pasąmone, o ne siekti tuojau pat patikrinti, ar idėja verta dėmesio. Metodą ypač dažnai taiko rašytojai, menininkai leisdami rankai užrašyti ar nutapyti spontaniškai kilusias idėjas, iš kurių vėliau atrenka tinkamiausias.

Smegenų audrinimo metodas, taikomas grupėje

Šis metodas ypač naudingas pajutus, kad išseko vaizduotė. Tada sudaroma 6–8 žmonių grupė. Reikia popieriaus lapo ar lentos, pieštuko idėjoms užrašyti. Susėdus ratu, vienas dalyvis iškelia problemą pateikdamas tik faktus. Prieš pradedant sakyti kilusias mintis, gali būti užduodami klausimai problemos esmei išsiaiškinti.
Idėjos išsakomos trimis būdais.

1. Visi užrašo kilusias mintis lape ir vėliau jomis pasidalija su grupe.

2. Išsakęs savo problemą, pradeda dėstyti kilusias mintis.

3. Kalba kiekvienas, kuriam tik šauna į galvą nauja idėja. Visos mintys užrašomos popieriuje ar lentoje.
Šis metodas padeda naujai pažvelgti į problemą. Įdomu tai, kad atsakymai gali „ateiti“ ne tik minčių, žodžių, bet ir vaizdų, simbolių pavidalu. A. Osborno nuomone, kūrybiškumui atsiskleisti trukdo polinkis naujas problemas spręsti senais būdais bei socialiniai draudimai, pvz.: „Tai neįmanoma mūsų visuomenėje“, „Realybė yra visai kitokia“, „Ką žmonės pagalvos“ ir pan.

Pagrindinės taisyklės

A. Osbornas pateikia taisykles, kurių būtina laikytis taikant šį metodą:

1) išsakytos idėjos nekritikuojamos;

2) skatinama išsakyti visas, net ir „kvailiausias“, neįmanomiausias idėjas;

3) svarbu kiekybė, o ne kokybė.
Autorius atkreipia dėmesį į tai, kad susikoncentruoti siekiant tikslo padeda tinkami užrašai, specialiai skirtas kūrybiniam mąstymui laikas ir kt. Galima dirbti individualiai ir grupėje. Tačiau pernelyg didelė grupė slopina individų kūrybiškumą, todėl geriausia analizuoti ir atlikti užduotį po vieną, paskui porose ir tik tada išrinkti vertingiausias idėjas, pasidalyti jomis su 5–10 žmonių grupe.
Grupės vadovo vaidmuo – išaiškinti taisykles ir žiūrėti, kad jų būtų laikomasi, užtikrinti, kad idėjos nebūtų kritikuojamos. Metodas tinka įvairioms problemoms spręsti – mokslinėms, šeimos ir pan.

Praktinė užduotis
Paimkite popieriaus lapą. Pirmasis etapas truks apie 10 min. Taigi, suradę ramią vietą, sutelkite dėmesį į jus dominantį klausimą ar kamuojančią problemą (kūrybišką ar gyvenimišką) ir, kaip įmanydami greitai, atsakykite – rašykite viską, kas tik ateis į galvą. Įsivaizduokite, kad kažkas jums pasiūlė spręsti šią problemą ir turite jam pasakyti savo nuomonę. Jei iš pradžių atrodo, kad galvoje visai tuščia ir nekyla jokių idėjų, vis tiek stenkitės būti susikaupę visą problemai skirtą laiką. Pamatysite, susitelkimas padės pradėti kurti idėjas, o pirmoji atėjusi idėja tarsi siūlų kamuolį išvynios daugybę kitų. Pajutę, kad jau užrašytos visos idėjos, atidžiai per.žvelkite užrašus ir įvertinkite idėjas 5 balų sistema: puikias idėjas – 1, netinkamas – 5. Paskui raskite geriausią sprendimą ir jį įgyvendinkite.
Kartais patiems būna labai sunku naujai pažvelgti į iškilusią problemą. Tada pasikvieskite vieną ar kelis žmones, kad jie pasidalytų idėjomis.

II. Intuicijos lavinimas

Dažnai intuiciją įsivaizduojame gana miglotai. Tikriausiai ne vienam iš mūsų yra tekę girdėti anekdotų apie pernelyg pasitikinčius intuityviais savo sugebėjimais žmones, kurie vis tiek prašauna pro šalį. Tačiau kūrybos procese dažniausiai sprendimai priimami remiantis intuicija. Intuicija padeda staiga, netikėtai, tarsi atsitiktinai kurti hipotezes, daryti sprendimus neįsisąmoninus jų loginio pagrindo, neatlikus loginių operacijų. Kai kurie mokslininkai, būtent A. Bergsonas, Z. Freudas, intuiciją laikė pasąmonės gelmėse slypinčia pirmine kūrybinio akto priežastimi.

A. Luko nuomone, tai, kas paprastai vadinama intuicija, arba nuojauta, iš esmės yra neįsisąmonintas patyrimas (1976). Intuicija ypač svarbi kūrybinei veiklai, padeda išvengti stereotipų, įprastai spręsti logines užduotis. Ji padeda ne tik „rasti“ tinkamus atsakymus, bet ir atskirti svarbiausius reiškinius ar idėjas. Tokia intuicija kartais vadinama strategine. Lavinant intuiciją, būtina atsižvelgti į asmenybės bruožus – intelektines nuostatas, emocinį nusiteikimą, taip pat padėti atsiskleisti patyrimui, ugdyti sugebėjimą savarankiškai priimti sprendimus.

Intuityvių žinių apie kitą žmogų plėtimas

J. Rainwater (1979), psichosintezės psichologijos krypties atstovė, siūlo atlikti intuicijos, susijusios su artimais žmonėmis, pratimą. Jį tiktų taikyti įvairaus amžiaus grupėse. Pratimas suteiktų galimybę išgirsti apie save netikėtų ir įdomių dalykų.

Praktinė užduotis
Atsisėskite ir žiūrėkite vienas į kitą. Paeiliui pasakykite vienas kitam 5–10 dalykų, kurių, jūsų nuomone, kitas apie jus nežino. Pavyzdžiui, „Aš sapnuoju spalvotus sapnus“, „Rašau eiles“, „Svajoju aplankyti Japoniją“. Tada užsimerkite. Leiskite skleistis intuicijai, kad iškiltų vidiniai simboliai. Kokia tai galėtų būti spalva? Gėlė? Gyvūnas? Įrankis? Garsas? Architektūros forma? Mitologinis asmuo ar objektas? Pasakos herojus? Ir pan.
Pasirinkimo nereikia aiškinti, teisinti ar ginti netgi sau pačiam. Tereikia leisti iškilti. Atsakymus užrašykite. Pažvelkite vienas į kitą, pasidalykite savo simboliais ir kilusiais jausmais. Plačiau papasakokite, kokios savybės, jūsų nuomone, būdingos pasirinktam simboliui.

III. Savo kūrybiškumo įsivertinimas

Praktinė užduotis
Ši užduotis padės įsivertinti, ar jūsų gyvenimas yra kūrybiškas, kaip galėtumėte ir norėtumėte jį nugyventi, paskatins pamąstyti, ar visas savo galimybes panaudojate.
Štai skalė, kurioje pažymėta:
A – žmogaus gimimo laikas
A1, A2, A3 – įvairūs žmogaus gyvenimo etapai
AX – mirties akimirka

A1 A2 A3
A — x — x — x — AX
1. Skalėje pažymėkite savo gimimo datą ir svarbiausius gyvenimo etapus, o lapo apačioje surašykite, kaip ir kokiais gyvenimo etapais skleidėsi jūsų kūrybiškumas, kas jam trukdė bei kas jį skatino.
2. Tada pabandykite įsivaizduoti savo ateitį ir galimą gyvenimo trukmę. Parašykite, koks jūsų gyvenimo laikotarpis ateityje galėtų būti kūrybiškiausias, koks – mažiau kūrybiškas ir kodėl.

Galite naudotis šiais pavyzdžiais.

Pirmasis variantas. Labai „greitas pakilimas“, t. y. sugebėjimų išsiskleidimas, sėkminga veikla vienoje ar keliose srityse. Aplinkiniai daug tikisi, lenkia galvas prieš talentus. Bet praeina šiek tiek laiko ir talentas gęsta, pasiekimai blanksta. Sugebėjimai nustoja turtėję.

Antrasis variantas. Iš pradžių žmogus leidžia daug laiko veltui, į priekį juda lėtai. Paskui pamažu ima vytis prarastą laiką, daro šuolį pirmyn. Taip netikėtai išsiskleidžia ilgai viduje tūnoję sugebėjimai.

Trečiasis variantas. Žmogus visą gyvenimą švaisto savo laiką. Jis pripranta prie nusistovėjusio gyvenimo būdo, nesugeba peržengti įp.rastų ribų, pasipriešinti aplinkybėms.

Ketvirtasis variantas. Įtempta, produktyvi veikla visą gyvenimą, nors kartais jis būna labai trumpas.

Jūsų atsakymai – užrašykite kūrybiškumo sklaidą bylojančius faktus įvairiais savo gyvenimo etapais.

IV. Tapkite kūrybiški

Praktinė užduotis
Jeigu jaučiate, kad gyvenimo ritmas pasidarė pernelyg greitas ar rutina baigia nuslopinti kūrybiškumą, pamėginkite atgaivinti savo gyvenimą naujais potyriais. Štai keletas dalykų, kurie turėtų padėti „praregėti“.
– Keiskite valgymo įpročius – kartkartėm paskanaukite, ko niekada nesate ragavęs.
– Vakarokite prie žvakių šviesos.
– Įsijauskite į aplinką.
– Įsisąmoninkite, ką regite, girdite, liečiate, ragaujate.
– Išmokite uostyti gėles.
– Vaikščiokite lietui lyjant ar sningant.
– Pabandykite daryti, ko nesate daręs niekad, – važiuoti dviračiu, slidinėti ir kt.
– Jei esate įpratę maudytis po dušu, išsimaudykite vonioje (arba priešingai).
– Jei mėgstate maudytis šiltame vandenyje, – išmėginkite ir šaltą.
– Įpraskite džiaugtis savo nuogu kūnu.
– Retsykiais miegokite ant grindų ar kitame kambaryje.
– Savaitę nevalgykite mėsos.
– Kartkartėm, atidėję visus darbus, pasiklausykite muzikos.
– Džiaukitės užmigdami ir nubusdami.
– Jei niekada nešokote, pabandykite bent namuose.
– Valgykite lėtai.
– Įlipkite į medį.
– Jei dar nemokate gaminti maisto, išmokite.
– Paragaukite nacionalinių egzotiškos šalies patiekalų.
– Dėvėkite kuo patogesnius drabužius.
– Apsilankykite mieste ar kaime, kur dar niekad neteko būti.
– Kartkartėm nueikite į bažnyčią, kurioje atliekamos jums menkai žinomos apeigos.

PRIEDAS NR 2

KŪRYBINIŲ UŽDUOČIŲ PAVYZDŽIAI

Užduotis “Anglis, morka ir šalikas”
Baloje gulėjo penki anglies gabaliukai, morka ir šalikas. Niekas jų nemetė į balą, tačiau galima aiškiai ir logiškai paaiškinti, kaip jie ten atsidūrė. Paaiškinkite.
Atsakymas: šiuos daiktus naudojo vaikai, statydami senį-besmegenį. Dabar sniegas ištirpo.

Užduotis “Taškai”
Mokytoja popieriaus lape nupiešė keletą taškų. Pakvietusi vieną mokinį, ji paklausė, kiek taškų šis mato lape.
– Penkis, – atsakė jis.
– Teisingai, sėskis, – tarė mokytoja ir, pakvietusi kitą mokinį, uždavė tą patį klausimą.
– Keturis, – atsakė antrasis.
– Teisingai, – sėskis.
Tai kiek gi iš tikrųjų buvo taškų lape.
Atsakymas: devyni, – penki vienoje lapo pusėje ir keturi kitoje.

Užduotis “Žmogus lifte”
Žmogus gyvena dešimtame aukšte. Kiekvieną dieną jis liftu nusileidžia ir eina į darbą ar parduotuvę. Grįždamas namo, jis liftu kyla iki septinto aukšto, o toliau lipa laiptais. Kodėl jis taip daro.
Atsakymas: įsivaizduokite, kad jūs esate name, kuriame yra rūsys. Rūsyje yra trys lempos. Viršuje esančiame kambaryje yra trys šių lempų jungikliai. Jūs nežinote, kokie jungikliai išjungia lempas.
Ar galima, tik vieną kartą nusileidus į rūsį išsiaiškinti, kokie jungikliai kurias lempas išjungia ar įjungia. Jūs neturite jokių instrumentų ir niekas jums nepadeda.
Atsakymas: įjungiate du jungiklius ir laukiate 5 minutes, tuomet vieną jų išjungiate ir leidžiatės į rūsį. Viena lempa dega, kita nedega, bet yra karšta, dar kita yra šalta, – ją įjungia jungiklis, kurio jūs nelietėte.

Užduotis “Papuasai”
Saloje gyvena dvi papuasų gentys: vieni visuomet meluoja, o kiti visuomet sako tiesą. Į salą atvyko keliautojas, priėjo prie kelių, vedančių į šių genčių kaimus, sankryžos. Šalia kelio ant akmens sėdi papuasas, bet neaišku, iš kokios jis genties (teisiųjų ar melagių). Kaip galima sužinoti, kur, koks kaimas, uždavus tik vieną klausimą.
Atsakymas: papuaso reikia paklausti, “kur tu gyveni”. Teisusis parodys į kaimą, kuriame gyvena teisieji, melagis parodys į kaimą, kuriame gyvena ne jo gentis, t.y. abu parodys į teisiųjų kaimą.

Užduotis “Teismas”
Įvyko nusikaltėlio teismas. Nusikaltėlį nuteisė kalėti iki gyvos galvos, tačiau paaiškėjo, kad nusikaltėlis yra tolimas jo giminaitis ir dovanojo jam pusę termino. Klausimas: kaip nusikaltėliui at.sėdėti lygiai pusę laiko.
Atsakymas: vieną dieną kalėjime, kitą – laisvėje. Ir taip iki gyvenimo pabaigos.

Užduotis “Gaisras”
Įsivaizduokite, kad jūs esate negyvenamoje saloje, aplink – vandenynas, kuriame pilna ryklių. Staiga vienoje salos pusėje kyla gaisras ir ima judėti link jūsų. Ką jūs darysite, kad nesudegtumėte.
Atsakymas: reikia tam tikru atstumu nuo kranto padegti priešingą salos pusę. Kuomet ten gaisras pasibaigs, tada šioje salelėje bus galima išsigelbėti.

Užduotis “Išranki pirkėja”
Prieš pat parduotuvės uždarymą moteris eina per didelę maisto prekių parduotuvę, prieš save stumdama vežimėlį. Ji sustoja šalia skirtingų lentynų, įdėmiai apžiūri įvairias prekes ir deda jas į vežimėlį. Baigusi, ji išeina iš prekybos salės, bet neprieina prie kasos ir už nieką nesumoka (pardavėjai tai matė). Paaiškinkite.
Atsakymas: ji pati dirba šioje parduotuvėje. Viena jos užduočių – išimti iš apyvartos prekes, kurių galiojimo laikas baigiasi ateinančią dieną.

Užduotis “Ameba”
Tarkime, kad ameba dauginasi dalydamasi kas 1 sekundę. Iš vienos amebos per 5 minutes dalijimosi būdu susidaro pilna stiklinė amebų. Per kiek laiko iš vienos amebos susidarytų pusė stiklinės amebų.
Atsakymas: per 4 minutes ir 59 sekundes.

Užduotis “Traukiniai”
Per kalną eina vieno kelio geležinkelis. Tunelis pritaikytas tik vienam traukiniui. Vieną kartą lygiai antrą valandą du traukiniai iš priešingų pusių įvažiavo į šį tunelį. Po penkių minučių. kiekvienas laimingai išvažiavo iš skirtingų tunelio pusių. Nė vienas iš traukinių nebuvo įspėtas. Kaip tai galėjo atsitikti.
Atsakymas: labai paprastai. Vienas traukinių į tunelį įvažiavo antrą valandą nakties, o kitas – antrą valandą dienos.

Užduotis “Trys princesės”
Gyvena trys princesės. Dvi iš jų baisiai nori ištekėti. Atvažiuoja princas, ir nė vienos išsirinkti negali, todėl iškelia sąlygą, kad ves tą, kurios arbatinuke pirmiausia užvirs vanduo arbatinuke. Statomi trys absoliučiai vienodi arbatinukai absoliučiai vienodomis sąlygomis, vienu ir tuo pačiu laiku jie pradedami šildyti. Kurios princesės vanduo užvirs pirmiausia. Kodėl.
Atsakymas: tos, kuriai tas pats, tekėti ar ne. Kitos dvi princesės nuolat kilnojo dangtelį tam, kad patikintų, užvirė ar dar ne.

Užduotis “Dviratininkas ir pėstysis”
Iš punkto A į B (40 km) vienu metu išėjo pėstysis ir išvažiavo dviratininkas. Pėsčiojo greitis – 5 km/h, o dviratininko – 40 km/h. Į punktą B jie atvyko vienu metu. Kaip taip galėjo atsitikti, jeigu jie judėjimo metu ilgesniam laikui negali sustoti ir jų greičiai yra pastovūs.
Atsakymas: viduryje kelio dviratininkas meta dviratį ir eina pėsčias, o pėstysis paima dviratį, sėdasi ant jo ir tęsia kelionę važiuodamas. Tokiu būdu jie vienu metu atvyksta į punktą B.

Užduotis “Avys”
Kodėl juodos avys valgo mažiau žolės, negu baltos.
Atsakymas: todėl, kad juodų avių yra mažiau nei baltų .

Naudota literatūra

1. Gage N. L., Berliner D.C. Pedagoginė psichologija. V.: ,1994.
2. Grakauskaitė – Karkockienė D. “Kūrybos psichologija”, V., 2003;
3. Grakauskaitė – Karkockienė D. “ Kaip tapti kūrybišku mokytoju”, Gimtasis žodis, 2004.;
4. Petrulytė A. Kūrybiškumo ugdymas mokant. V.: Presvilka, 2001;
5. Prakurotienė A. “ Kūrybingumo ugdymas lietuvių liaudies menu pradinėse klasėse”, Š., 2000;
6. Stankevičienė K. “ Vaikų kūrybiškumas F. Frėbelio, M. Montesori ir R. Šteinerio pedagoginėse sistemose”, V., 2002;
7. Tijūnėlienė O. „ Mokytojo kūrybiškumo raiška“, Gimtasis žodis, 2004..

Leave a Comment