Tarpasmeninių konfliktų profilaktika

Turinys

1. Konfliktai..............................3
2. Tarpasmeniniai konfliktai......................4
3. Tarpasmeninių konfliktų profilaktika................6
4. Literatūra..............................8

Iš visų žmogaus savybių gebėjimas bendrauti yra pats svarbiausias. Tik bendraudami žmonės gali ugdyti kitus ir tobulinti save, mokyti ir mokytis, padėti kitiems ir ieškoti pagalbos bei paramos sau. Bendravimas – tai viena pagrindinių žmogaus vertybių. Jis vyksta tiek kalbantis, tiek ir be žodžių, sąmoningai ir nesąmoningai, būnant dviese ar atsidūrus didelėje žmonių grupėje. Bendravimo, kaip tarpusavio sąveikos, požiūriu yra skiriami įvairūs tipai, tačiau pagrindiniai yra du – bendradarbiavimas ir varžymasis arba kitais žodžiais „santarvė“ ir „konfliktas“. Be Kiekvienas žmmogus turi savo nuomonę, požiūrį, nuostatas ir yra pasiruošęs juos ginti, kartais net ir bet kokia kaina. Ir nė vienas iš jų nenori nusileisti. Iš to dažniausiai ir kyla konfliktai.

Konfliktai yra vienas pagrindinių socialinių reiškinių, nuolatos kylančių tarp draugų ir priešų, tarp tėvų ir vaikų, tarp vyro ir žmonos, tarp įvairiausių žmonių grupių.

Konfliktai – tai priešingų, nesuderinamų požiūrių, motyvų, interesų, nuomonių, nuotaikų susidūrimas, sukeliantis stiprius, nemalonius išgyvenimus. Jie vyksta ir net tarp pačių laimingiausių, geriausiai sutariančių žmonių. Konfliktai yra šių rūšių:
1. Asmeniniai koonfliktai. Jie atsiranda asmenybės viduje susiduriant su įvairiais išorės poveikiais.
2. Tarpasmeniniai konfliktai. Jų šaltinis yra santykiai tarp dviejų ar daugiau grupės narių. Pvz.: tarp vyro ir žmonos dėl emocinių skirtumų, tarp kokios nors įstaigos vadovo ir jo pavaduotojo siekiant lyderio pozicijų ir

r pan.
3. Asmenybės ir grupės konfliktai, atsirandantys dėl grupės spaudimo asmenybei ar asmenybės priešgrupinės veiklos.
4. Tarpgrupiniai konfliktai. Jie iškyla dėl įvairių prieštaravimų tarp įvairiausių grupių.
5. Socialiniai konfliktai, kurie iškyla tarp asmenų ar grupių dėl bendrų visuomenės nuostatų ar veiksmų spaudimo: ekonominė krizė, religinė prievarta ir t.t.

Dažnai konfliktų sukeltos emocinės įtampos pernelyg kenkia psichinei ir fizinei asmenybės sveikatai, ardo bendrą grupių veiklą, kenkia jos produktyvumui.

Konfliktai gali būti ir nenaudingi, ir naudingi. Jų naudingumas ar žalingumas grupėse gali būti įvertintas konkrečiose veiklos situacijose. Konfliktas žalingas, jeigu jis slopina grupės produktyvumą, stabilumą ir adaptyvumą.

Dažniausiai konfliktai vertinami neigiamai ir stengiamasi juos išspręsti, nekeičiant tarpasmeninių ar tarpgrupinių santykių esmės. Dideli konfliktai skatina keisti santykių pobūdį, suderinti kontaktus arba juos visai nutraukti.

Konfliktai – tai ne visada tai, kas yra „nneteisinga“, agresyvu ir pan. Konfliktai gali atlikti ir teigiamą vaidmenį:
• Konfliktas – santykių, procesų vystymosi šaltinis
• Konfliktas – signalas asmenybei keistis
• Konfliktas – galimybė suartėti
• Konfliktas – galimybė „išelektrinti“ įtemptus santykius.

Tarpasmeniniai konfliktai yra aktualiausi kasdieniame gyvenime. Jie kyla dėl žmonių emocinių tarpusavio santykių, jų tarpusavio simpatijų ir antipatijų; kai žmogus negali realizuoti asmeninių tikslų ir poreikių. Viena dažniausiai pasitaikančių konflikto priežasčių – nesugebėjimas pažvelgti į situaciją lanksčiai, be išankstinių nuostatų. Į konfliktą su aplinkiniais lengviausiai įsivelia užsispyrę, inertiški žmonės, nepakenčiantys prieštaraujančio elgesio. Konfliktiški yra tie žmonės, kurių pagrindinis gyvenimo tikslas – bet ko
okia kaina iškovoti aplinkinių pripažinimą, užimti prestižinę vietą visuomenėje. Konfliktams palankios sąlygos ir tuomet, kai yra keliami nerealūs reikalavimai aplinkai, sąlygoti per didelio savojo Aš idealizavimo. Konfliktus taip pat gali sąlygoti pernelyg didelis konformizmas.

Liepsnojant konfliktui, galimybė lengvai susitaikyti – itin menka. Konfliktuodami turime tikslą atstatyti pažeistą savąją vertę, todėl nusileisti priešininkui yra sunku. Konflikto atomazgą nutolina ir kiti veiksniai. Konfliktuodami prarandame laiko perspektyvą, telkiame dėmesį tik į tai, kas vyksta dabar. Mūsų mąstymas pasidaro fiksuotas: ginčydamiesi naudojamės vis tais pačiais argumentais, nesistengiame į situaciją pažiūrėti nauju aspektu.

Įvairiu pagrindu skiriami tokie tarpasmeninių konfliktų tipai:
Pagal poreikius:
1. Išteklių – kai konfliktai kyla dėl materialių gėrybių;
2. Statuso ir vaidmenų – konfliktai kyla nepasidalijus valdžia, įtakos sferomis, dėl socialinių vaidmenų neatlikimo ir pan.,
Idėjų , normų, principų konfliktai.
Pagal gyvenimo sferą:
1. Šeimos,
2. Darbo,
3. Buitiniai,
4. Politiniai ir t.t.
Pagal pozityvių ir negatyvių konflikto elementų santykį:
1. Konstruktyvūs,
2. Destruktyvūs.
Pagal trukmę:
1. Trumpalaikiai,
2. Ilgalaikiai,
3. Užsitęsę, patekę į akligatvį.
Pagal pavaldumą:
1. Horizontalūs – tarp vienodo statuso individų,
2. Vertikalūs – tarp pavaldinio ir vadovo,
3. Diagonalūs – tarp vadovo ir netiesiogiai jam pavaldaus žemesnio statuso asmens.
Pagal emocinę įtampą:
1. Aukštos įtampos,
2. Vidutinės įtampos,
3. Žemos įtampos.
Pagal intensyvumą:
1. Aukšto intensyvumo,
2. Vidutinio intensyvumo,
3. Žemo intensyvumo.
Pagal nukreiptumą:
1. Tiesioginiai – nukreipti į mus,
2. Šalutiniai – tiesiogiai mūsų neliečia, tačiau vis tiek žeidžia.
Pagal konflikto sukėlėją:
1. Aktyvūs – patys išprovokuojate konfliktą,
2. Pasyvūs – išgyvenate kito individo sukeltą konfliktą.
Pagal konflikto kontrolę:
1. Kontroliuojami,
2. Nekontroliuojami.

Yra ir daugybė kitokių skirstymų. Taip galima skirstyti ir tarpgrupinius, ir tarptautinius konfliktus. Kilus konfliktui tarp dviejų ar daugiau žmonių, galimi keli konflikto baigmės variantai:

1. viena pusė laimi, kita – pralaimi;
2. pralaimi abi pusės;
3. abi pusės laimi.

Tarpasmeninių konfliktų profilaktika. Siekiant išvengti konfliktų ir išspręsti probleminę situaciją konstruktyviai reikia pakeisti savo požiūrį į situaciją ir elgesį joje bei paveikti oponento elgesį.

Savęs koregavimo galimybės prieškonfliktinėje situacijoje, kuri dažniausiai neatsiranda staiga, o subręsta laipsniškai. Svarbiausia yra laiku pastebėti, jog emocinė įtampa pasidarė per aukšta (pakinta mimika, gestikuliacija, veidas parausta, kinta kalbos tempas ir tembras). Tokiu atveju rekomenduojama nedelsiant „grįžti“ į normalią tarpusavio sąveiką:
• Sąžiningai pripažinti, kur teisūs esame mes, o kur – oponentas
• Pajuokauti, pakeisti pokalbio temą
• Nusileisti, jei tai mums nėra svarbu
• Pasakyti, kad nesame dar gerai išstudijavę šios problemos ir norėtumėt prie jos sprendimo grįžti kitą dieną.
Ne visada „tikra nesantarvė“ sukelia konfliktą tarp žmonių: neretai tiesiog nesugeba suprasti oponento motyvų, skirtingai nei jis žiūri į problemą. Jeigu oponentas yra iš tikro neteisus, dažnai nėra būtina jam tai įrodinėti. Jeigu vis tik apie tai partneriui pasakyti reikia, nereikia to daryti viešai, prie liudininkų, nereikia oponento stumti „į kampą“, neversti jo visų akivaizdoje atgailauti. Taip pat konfliktiškumo lygį veikia ir mūsų psichikos būsena, kuri dienos bėgyje kinta: nuovargis, fiziologinė organizmo būsena, netgi bjaurus oras gali išprovokuoti mūsų irzlumą. Todėl reikia mokėti įvertinti savo būseną ir laiku save sustabdyti. Taip pat konfliktą provokuoja negatyvios emocijos, atsirandančios situacijai kintant ne pagal numatytą „s
scenarijų“. Todėl patartina būti numačius ne tik geriausią, bet ir blogiausią situacijos plėtotės variantą. Be to, iš aplinkinių nereikia per daug tikėtis, reikia mokėti daryti gera, nelaukiant už tai apdovanojimo. Kaip pataria D. Karnegis, nuoširdus domėjimasis žmogaus problema ir šypsena taip pat gali užkirsti kelią konfliktui. Šypsodamiesi mes padrąsiname bendravimo partnerį; šypsena sukelia atsakomąją simpatiją mūsų atžvilgiu. Negalima užmiršti ir sveiko humoro jausmo. Tinkamas pajuokavimas tinkamu laiku – puikus konflikto priešnuodis.

O kaip paveikti oponento elgesį, norint išsaugoti konstruktyvią situacijos eigą?

Niekada nereikia reikalauti iš aplinkinių neįmanomo: to, ko jie nesugeba, ko jie negalės suspėti atlikti, ko jie visiškai nenori daryti. Tokie reikalavimai neišvengiamai išprovokuos konfliktą.

Taip pat nereikia turėti iliuzijų, kad žmogų galima radikaliai ir greitai perauklėti pagal mūsų norą. Auklėjimas, o tuo labiau perauklėjimas – ilgas procesas. Svarbu pasiekti, kad pats žmogus norėtų pasikeisti, kad jis suprastų, jog pasikeitimas labiausiai reikalingas jam pačiam, o ne kitiems.

Nepatartina pradėti spręsti sudėtingas problemas, jei bendravimo partneris yra sudirgęs, pavargęs, agresyviai nusiteikęs ar pan. Ir kai mus kamuoja panaši būklė, taip pat rekomenduotina atidėti problemos sprendimą. Jeigu reikia išspręsti keletą komplikuotų problemų, pradėkite nuo paprasčiausios, vis pereidami prie sudėtingesnių.

Daug informacijos apie nepalankią situacijos eigą gali suteikti bendravimo partnerio nežodinis elgesys – jo mimika, gestai, kūno judesiai, balso ypatumai ir kt. Tai įvertinus, greičiau galima pajusti konflikto grėsmę. Dažna mūsų daroma klaida – ne tik oponento pozicijos kritikavimas, bet ir jo asmenybės puolimas. Norint apginti savo interesus, reikia oponentui parodyti, jog yra suprantama ir jo pozicija. „Minkšta“ pozicija oponento atžvilgiu padeda sušvelninti situaciją ir ją sėkmingai išspręsti. Kad oponento neigiamos emocijos greičiau išsektų, reikia leisti jam išsikalbėti, nepertraukinėti jo. Reikia nepamiršti, kad negatyvios emocijos gali būti susijusios ir su kategorišku kalbos tonu, kuris sukelia jam atsakomąjį norą ginčytis. Bendravimo partnerio niekada nereikia statyti į beviltišką padėtį: įžeistas ir pažemintas jis bus pasirengęs bet kokiam konfliktui. Nes juk svarbiausia – išsaugoti savo orumą ir garbę.

Jei konfliktas yra išspręstas nuoširdžiai, pagal dalyvių pageidavimus ir pasitenkinimą, tai tuo gali būti padėtas pagrindas teigiamiems ir glaudesniems grupės santykiams. Jei konfliktas buvo neišspręstas, o tik nuslopintas, tai yra tikimybė, kad jis ateityje įgaus rimtesnes ir pavojingesnes formas. Todėl kiekvienas iš mūsų turi stengtis neleisti konfliktui įsiliepsnoti iki tokio lygio, kad jau nebebūtų galima jo užbaigti.

Literatūra

1. Bendravimo psichologija. – K.: Technologija, 2001, psl. 174 – 176, 185 – 187.
2. Jacikevičius A. Žmonių grupių (socialinė) psichologija. – V.: Žodynas, 1995, psl. 67 – 70.
3. Psichologija studentui. – K.: Technologija, 2002, psl. 251 – 252.
4. Želvys K. Bendravimo psichologija. – V.: Valstybinis leidybos centras, 1995, psl. 173 – 178

Leave a Comment