Suvokimo sutrikimai

SUVOKIMO SUTRIKIMAI
Suvokimas – tai procesas, kurio metu suvokiami jutimo organų fiksuo-jami pojūčiai. Pojūčiais ir jų suvokimu žmogus pažįsta aplinką daiktiškai. Sugebėjimas mintyse atkurti anksčiau patirtus pojūčius, vaizdus, tikrus įvy-kius – vaizduote. Vaizdinius galima valingai sukelti ir nutraukti. Ryškios vaizduotės žmogus vaizdinius malo realių objektu (tapetų, debesų) fone – pareidolija Suvokimas gali būti skirtingo stiprumo ir kokybės. Įsitempęs, pavargęs, nerimo apimtas žmogus realų dirgiklį suvokia aiškiau ir stipriau. Toks perdėtas jautrumas, jutimo išraiškingumas – hiperestezija. Susilpnėjęs jautrumas vadi-namas hipestezija. Liguistai pakilios (maniakinės) nuolaikos ligonis viską suuvokia ypač aiškiai, stipriai – hiperpatija. Apėmus prislėgtai nuotaikai, visa aplinka alrodo pilka, blanki, neryški – hipopatija. Kai kurių psichikos sutrikimų melu susilpnėja hipalgezija arba visiškai išnyksta skausmo jausmas, jutimai – analgezija. Kartais ligonis nepajėgia suvokti, pažinti daiktų, kūno dalių – agnozija. Pasitaiko, kai vieno jutimo organo sujaudinimas perduodamas ki-tam. Toks reiškinys vadinamas sinestezija (pojūčiai neturi so-matinio pagrindo).
Suvokimo kokybės pokyčiai. Sergantiems kai kuriomis psi-chikos ligomis, o kartais ir sveikiems tam tikromis sąlygomis (išvargus, su-mažėjus sensorinei stimuliacijai, (prieblandoje)) pakinta pojūčiu koky-bė. Aplinka suvokiama iškreiplai, neteisingai. Tooks iškreiptas realių išori-nių dirgiklių suvokimas vadinamas iliuzijomis. Iliuzijos pagal jutimo orga-nus skirstomos į regos, klausos, uoslės, skonio, lietimo. Iliuzijoms atsirasti turi reikšmės afektinė būsena, pavyzdžiui, nuošalioje vietoje prietemoje krūmo kontūras sukelia betykančio plėšiko, prievartautojo vaizdinį – afek-tinės iliuzijos.
Tikrovėje nesančiu, nerealių objektų ar

rba vaizdinių suvokimas vadina-mas haliucinacijomis. Haliucinacinių objektų vaizdiniai dažnai tokie pat ryškūs kaip ir tikrų, o kartais – dar ryškesni. Haliucinacijų negalima valin-gai nutraukti kaip paprastų vaizdinių, jos kyla nevalingai ir ligoniai dažniausiai nesuvokia jų liguisto pobūdžio. Paprastai haliucinacijos kyla sutri-kus psichikos veiklai.
Pagal sudėtingumą haliucinacijos skirstomos į paprastas ir į sudėtingas. Paprastų haliucinacijų melu ligonis mato šviesos blyksnius, žiežirbas (fotopsijas), girdi ūžesį, švilpesį, sudėtingų – veidus, žmones, velnius ir ištisas scenas, girdi balsus, muzika. Kartais haliucinacijos jaučiamos išorėje – tikrosios haliucinacijos, kartais – kūne, o dažniausiai galvoje – psettdohcdutcinacijas. Pagal jutimo organus haliucinacijos skirstomos į regos, klausos, lietimo, uoslės, skonio bei somatines. Kartais ligoniai ir mato, ir girdi, ir jaučia (kūnu šliaužiančia šnypščiančia gyvate). Tokios haliucinacijos vadinamos kombinuotomis. Kartais ligonis mato arba girdi haliucinacijas už jutimo organų ribų (mmato už savo nugaros, girdi už keliu kilo-metrų) – ekstrakampinės haliucinacijos. Pasitaiko, kad haliucinacijos kyla užmiegant – hipnogoginės haliucinacijos arba atsibundant – hipnopompinės haliucinacijos. Haliucinacijos, kurių priežastis – stiprūs stresai, išgyvenimai, vadinamos afektogeninėmis. Rejlvksines haliucinacijas sukelia koks nors realus dirgiklis, pavyzdžiui, lašančio vandens garsai sukelia balsus. Nustojus vandeniui lašeli, balsai išnyksta.
Įteigtos haliucinacijos. Hipnozės seanso metu sukellos haliucinacijos. Esant kai kuriems sutrikimams, yra padidėjęs polinkis atsirasti haliucinacijoms. Tada jas galima išprovokuoti. Pavyzdžiui, ligonis, paspaudus jam akiu obuolius ir paklausus, ką mato, pradeda regėti nesamus vaizdinius ar
rba gavės tuščią popieriaus lapą ir paprašytas perskaityti, kas jame parašyta ar ką jis jame mato, prade-da skaityti tekstą arba matyti įvairius vaizdinius.
Pagal jutimo organus dažniausiai pasitaiko:
1. Regos haliucinacijos. Jos būna paprastos (žiežirbos, blyksniai, lieps-nos, dūmai). Tokios haliucinacijos dar vadinamos fotopsijomis ir komplek-sinėmis. Pastarųjų metu matomi nesantys gyvūnai (zoopsijos) arba žmonės (pažįstami ir ne), jų kūno dalys (akys, veidai ir pan.), įvairios scenos, pla-čios panoramos -panoraminės haliucinacijos. Haliucinaciniai vaizdiniai gali būti normalaus dydžio, mažesni (mikropsijos) arba didesni. Matomos mažos figūros dar vadinamos liliputinėmis haliucinacijomis. Nors ir retai, bet pasitaiko autoskopinių haliucinacijų – kai ligonis mato save priešais, šalia savęs – dvynio, antrininko haliucinacija. Dažniausiai haliuci-nacijų turinys ligoniui yra nemalonus, grėsmingas, bauginantis.
2. Klausos haliucinacijos. Elementarių klausos haliucinacijų metu girdi-mi triukšmai, švilpesiai, ūžesiai, šūviai, bildesiai ir pan. Kilaip elementarios klausos haliucinacijos dar vadinamos akoazmomis. Sudėtingos klausos ha-liucinacijos – muzika ir haliucinaciniai balsai. Verbalinės haliucina-cijos – tai atskiri garsai, šūktelėjimai, žodžiai, sakiniai, monologai, dialogai ir pan. Jie gali hūli neaiškūs ir aiškūs, kartais tie balsai kreipiasi į ligonį -antro asmens klausos haliucinacijos. Balsai gali būti pažįstami arba nepa-žįstami, komentuojantys. Garsai kaip aidas gali atkartoti ligonio. Tai ligoniui ypač nemalonu, nes jis įsitikinės, kad aplinkiniai girdi visas jo slapčiausias mintis. Kilus imperatyvinei haliucina-cijai (girdimi įsakinėįanlys balsai), ligoniui liepiama padaryti kokį nors ve
eiksmą, dažnai labai nemalonų (k;Į nors sumušti, užmušti, nusižudyti). Kartais ligonis girdi kelis balsus, kurie tarp savęs kalbasi apie ligonį kaip trečia asmenį, vadindami jį „jis” arba „ji”, komentuoja jo elgesį, smerkia, kaltina jį. Tai trečio asmens klausos haliucinacija. Kartais balsai numato ligonio mintis arba pranašauja ligoniui jo ateilį – pranašaujančios haliuci-nacijos.
3. Taktilinės haliucinacijos. Jų metu ligonis ant odos, odoje arba po oda jaučia lietimą., spaudimą, dūrimą, kutenimą,t.t.. Pacientui atrodo, kad per jo odą kažkas šliaužia, rėplioja, skverbiasi į audinius. Ligonis jaučia judesius po oda, jau-čia, kad kažkas liečia, čiupinėja, griebia jo lytinius organus. Neretai ligonis ne lik jaučia, bet ir mato jį puolančius vabalus, skruzdėles, renka juos, stengiasi numesti. Rečiau pasitaiko uoslės ir skonio haliucinacijos. Jų metu dažniausiai užuodžiami nemalonūs kvapai. Šios haliucinacijos daž-nai kyla kartu.
Somatinių(visceralinit[)Haliucinacijų metu ligonis savo vidaus organuo-se jaučia esanl kokius nors daiktus, gyvūnus (gyvates, kirminus), savo pilve, krūtinėje, smegenyse – velnią. Šie liguisti vaizdiniai dažnai sukelia nemalo-nius pojūčius (scnestopatijas). Ligoniui gali atrodyti, kad vidaus organai suirę, kad jis yra lytiškai dirginamas, prievartaujamas. Suvokimo sutrikimais laikomi ir kūno schemos sutrikimai. Jų metu ne-bejaučiamos kūno proporcijos, kūno dalys atrodo pernelyg didelės arba mažos, labai lengvos arba sunkios (ligoniui atrodo, kad jo ran-ka, plaštaka didėja, užstodama visą aplinkinį vaizdą).
Suvokimo sutrikimai nustatomi iš pa
aties ligonio kalbos ir jo elge-sio. Kartais ligonis slepia savo suvokimo sutrikimus, vengia apie juos kal-bėli arba kategoriškai juos neigia. Tada šiuos sutrikimus galima nustatyti stebint ligonio elgesį. Haliucinacijų užvaldytas ligonis dažnai būna atsiribojęs, atsiskyręs nuo kitu.
MASTYMO SUTRIKIMAI
Mąstymas – tai sudėtingas psichinis procesas, kurio metu nustatomi daiktu, vaizdiniu, reiškinių ryšiai, jų atsiradimo priežastys. Mąstymas pa-grįstas pojūčiais, suvokimu, vaizdiniais ir sprendžia praktinį arba abstraktų uždavinį. Mąstymo procesas susideda iš keleto operacijų – analizės, sinte-zės, palyginimo, apibendrinimo ir abstrahavimo. Šių operacijų padarinys -sąvokos, kuriu turinys atsispindi sprendime. Iš kelių sprendimų daroma išvada arba išprotavimas. Skiriamas abstraktus ir konkretus mąstymas. Abstrakčiam mąstymui būdingas apibendrinimas arba abstrahavimas, tai -logiškas mastymas. Konkretus mastymas pagristas konkrečiais vaizdiniais. Pavyzdžiui, atsakydamas į klausimą, kuo panašūs avis ir dramblys, žmogus, kurio mąslymas konkretus, išvardys išorinius konkrečius bruožus – 4 kojos, 2 ausys, uodega. Abstrakčiai mąstantis žmogus nurodys apibendrintą, abst-raktų, esminį jų panašumą – kad tai gyvūnai.
Mąstymo sutrikimai atpažįstami iš kalbos bei rašymo, iš nesuge-bėjimo atlikti pateiktos užduoties ir iš specialių psichologinių testu rezultatų. Mąstymo sutrikimai gali pasireikšti įvairiomis formomis:
1.Minties eigos, asociacinio proceso greičio ir min-čių kiekio sutrikimais.
2.Minčių formos sutrikimais.
3.Liguistomis mintimis (kliedesiais, įkyriomis min-timis).
4.Minčių nesavumo, svetimumo jausmu arba liguistu įsitikinimu, kad mąstymas priverstinis ir kad mintys yra valdomos.
Minčių tėkmės ir kiekio sutrikimai. Tai tokie mąstymo sutrikimai, kai pakinta minčių kiekis ir jų tėkmės greitis. Kai kurių psichi-kos sutrikimų metu (manijos) minčių padaugėja ir jų tėkmė pagreitė-ja. Minčių esti labai daug ir įvairių. Jos plaukia, bėga greitai – pagreitėjusiu mąstymu. Kitų sutrikimu metu (depresijos) minčių suma-žėja, o jų eiga sulėtėja. Tai vadinamasis sulėtėjęs mąstymas. Karlais mintys staiga nutrūksta, jų nebelieka, mastymas lyg sustoja. Ligonis sako, kad jo galva ..tuščia”, o pašnekovas pastebi, kad ligonis staiga nutyla, lyg užsigal-voja. Toks staigus ir visiškas mastymo nutrūkimas dar vadinamas „minčių bloku'”. Karlais ligonis pareiškia, kad jo mintis kažkas atėmė. Tai – minčių atėmimas. Dar apibrėžiamas mąstymo paviršutiniškumas, smulkmeniškumas. Karlais esti nukrypstantis, o kai kada – simboliškas mąstymas.
Minčių formos sutrikimai. Skirs-tomi į tris pogrupius:
1.Kartais ligonio mintys, kalba greitai pereina nuo vienos temos prie kitos. Vienai minčiai nesibaigus, kyla kila, minčių labai daug. Toks minčių antplūdis vadinamas minčių Suoliavimu. Ligo-nio mastymas tampa paviršutiniškas, neproduktyvus. Kalboje tai pa-sireiškia nesuvaldomu kalbėjimu (logorėja).
2.Perseveracija – nuolatinis, nereikalingas tų pačių minčių kartojimas, pavyzdžiui, individas gali teisingai atsakyti į pirmą klausima, bet, at-sakydamas į kilus klausimus, jis kartoja ta patį atsakymą. Žodžių kartojimas vadinamas slereotipija arba klampumu.
3.Asociacijų laisvumas rodo, kad nutrūko minčių ryšys. Tai matyti iš pokalbio su ligoniu. Pokalbis būna sujauktas, nelogiškas, neaiškus. Kuo labiau pašnekovas stengiasi išsiaiškinti ligonio mintis, tuo ma-žiau jis jas supranta. Tai – paralogtškas mastymas. Paralogiškai mąs-tančio ligonio sprendimai logika nepagristi arba pagrįsti iškreipta lo-gika. Nelieka ryšio tarp sąvoku, sutrinka gramatinė sakinio slruktura. Toks kraštutinis variantas vadinamas padriku mąstymu, žodžiu mišraine. Verbigeracijos terminu apibūdinamas reiškinys, kai ligonis kartoja panašius pagal skambesį, bei tarp savęs nesusijusius žodžius.
Rezonieriškas mąstymas kilaip dar vadinamas tuščiu samprotavimu, iš-vedžiojimu. Ligonis, neturėdamas jokių filosofinių žinių, neatsakingai sam-protauja apie gyvenimo prasme, gvildena sudėtingiausius gamtos evoliuci-jos klausimus. Užuot atsakęs į paprastą klausimą, kaip jaučiasi, jis pradeda aiškinti, kad jo sveikata vertintina keliais aspektais – biologiniu, psicholo-giniu, socialiniu ir kl. Toks mąstymas bū-dingas šizofrenijai. Ligai progresuojant, mastymas tampa padrikas. Nebe-lieka ryšio tarp atskirų minčių ir net žodžių. Visiškai beprasmiškas, chao-tiškas mąstymas vadinamas inkoherentišku. Dar pasitaiko autistinis mąstymas, kai ligoniui tikrovė yra jo mintyse su-kurtas pasaulis. Pasinėręs į ta pasauli, ligonis ignoruoja tikrovę. Jam tikra tik lai, ką jis galvoja. Tokio ligonio elgesys tampa neadekvatus, neteisingas.
Galima paminėti ir neologizmus – nesuprantami kiliems žodžiai, kuriuos ligonis sukuria aprašydamas li-guistus potraukius. Šis sutrikimas pasitaiko sergant lėtine šizofrenija.
Liguistos mintys, arba kliedesiai. Tai klaidingas įsitiki-nimas, paremtas liguistais, neteisingais samprotavimais ir sprendimais. Li-gonis nesupranta, kad jo mintys, įsitikinimai yra liguisti, neteisingi ir yra jiems nekritiškas. Jo neįmanoma įtikinti, kad jis neteisus. Ligonio neįma-noma paveikti protingais argumentais arba įrodymais. Pavyzdžiui, ligonio, įsitikinusio, kad jo mintis, judesius valdo kitas asmuo telepatijos būdu. ne-paveiks jokie moksliniai argumentai, kad lai neįmanoma. Tie liguisli įsilikinimai sutrikdo ligonio adaptaciją visuomenėje. Kai kada liguistos mintys kyla staiga, o kai kada – formuojasi pamažu. Sveikslanl jos taip pal nyksta pamažu.
Kartais kliedesiai ne iki galo užvaldo ligonį, paveikia jo elgesį bei emo-cijas. Toks kliedesių atskyrimas nuo emocijų ir elgesio vadinamas dviguba orientacija. Jis pasitaiko sergant lėtine šizofrenija.
Kliedesius gali priminti rimertės idėjos – tai izoliuotas Įsitikinimas, kurį galima suprasti įsigilinus į ligonio praeitį. Pavyzdžiui, ligonis, kurio motina sirgo vėžiu, o vėliau ir jo sesuo, įtikėjo, kad vėžys užkrečiamas ir kad jis taip pat serga vėžiu.
Kliedesiai esti pirminiai, antriniai ir indukuoti. Pirminiai kliedesiai atsiranda staiga, visiškai susiformavę, ligonis jais visiškai įtiki. Nebūna jokių jį sukėlusiu psichologiniu priežasčių, pavyzdžiui, ligonis staiga ir visiškai įsitikinęs pajunta, kad keičiasi jo lytis, nors niekada anks-čiau apie tai negalvojo ir nebuvo jokių su tuo susijusių įvykių, kurie galėtų paaiškinti tokį įsitikinimą. Tai – pirminis požymis. Kartais toks požymis pasireiškia ne kliedesiais, o kliedesine nuotaika ir kliedesiniu suvokimu. Antrinius kliedesius galima iš dalies suprasti ir paaiškinti prieš tai įvyku-siais, atsiradusiais potyriais – haliucinacijomis (išgirdės balsų, ligonis ..supranta”, kad yra persekiojamas), emocijų sutrikimais (apimtam sunkios depresijos ligoniui atrodo, kad yra niekam verias) arba jau esančiais klie-desiais (ligonis įsitikinės, kad prarado visus savo pinigus, pradeda manyti, kad jį pasodins į kalėjimą už nesumokėtas skolas). Daugėjant antrinių klie-desių, susidaro kliedesių sistema, kliedesiai tampa sistemingi.
Indukuoti kliedesiai. Sveiki žmonės paprastai suvokia, kad lai kliedesiai ir stengiasi ligoniui lai išaiškinti, koreguoti jo klaidinga įsitikini-mą. Tačiau kartais asmuo, gyvenantis su kliedinčiu ligoniu (ypač jo moti-na), patiki juo, pasiduoda jo įtaigai, pradeda manyti, kad ligonis yra teisus. Tokie kliedesiai vadinami indukuotais. Juos atskyrus, pa-guldžius į ligonine, indukuotas kliedesys gana greitai praeina savaime, be specialaus gydymo.
Kliedesinė nuotaika, suvokimai ir prisiminimai. Li-gonis, pirmą katrą patyręs kliedesius, paprastai išgyvena ir emocinę reak-ciją į juos. Dažniausiai tai ne-rimo jausmas, nuojauta, kad jam atsiliks kažkas nemalonaus, keisto, siau-bingo. Vėliau prasideda kliedesiai. Tokia nuotaika vadinama kliedesine.
Kitais atvejais įprasti kasdieniniai suvokimai pakinta be priežasties, tampa labai reikšmingi (kitaip sudėlioti daiktai ant kolegos stalo interpretuojami kaip ženklai, kad individas išrinktas atlikti Dievo už-duotį). Toks pakitęs suvokimas vadinamas kliedesiniu suvokimu Karlais ligonis, pamalęs pažįstamą žmogų, mano, kad tai apsimetėlis, vaizduojantis jo pažįstamą. Toks kliedesys vadinamas dvynio kliedesiu. Kai kada toks kliedesys būna vyraujantis per visą ligos kliniką. Tada jis vadina-mas Kapgro sindromu. Priešinga, neteisinga interpretacija, kai ligonis įsiti-kinęs, kad įvairūs skirtingi žmonės – tai tas pats jo persekiotojas, apsime-tantis vis kitokiu žmogumi, vadinama Fregoli kliedesiu. Pasilaiko, kad kliedesiai būna susiję ne tik su dabarties įvykiais, bet ir ligonio praeitimi – kliedesiniai prisiminimai.
Kliedesių turinys, Pagal turinį kliedesiai skirstomi atsižvelgiant į vyraujančia kliedesio temą, fabula, turinį.
Persekiojimo kliedesių užvaldytas ligonis būna įsitikinęs, kad jį perse-kioja grupė žmonių arba kokia nors organizacija, norinti jam pakenkti,t.t.. Tokie kliedesiai pasitaiko sergant šizofrenija, organiniais psichikos sutri-kimais, sunkiais afekto sutrikimais.
Santykio kliedesiai. Ligonis mano, kad aplinkiniai įvykiai, objektai, žmo-nės kažkaip susiję su juo. Ligoniui atrodo, kad gatvėje, autobuse žmonės krei-pia į jį ypatingą dėmesį, apkalba jį, šaiposi iš jo. Tokie kliedesiai dažniausiai būna kartu su persekiojimo kliedesiais arba perauga į juos. Kartais santykio kliedesiai gali būti susiję su didybės kliedesiais. Ligoniui atrodo, jog dėme-sys jam rodomas todėl, kad jis – įžymus žmogus.
Didybės kliedesiai. Tai įtikėjimas nerealiu savo asmenybės reikšmingumu. Ligoniui gali atrodyti, kad yra labai turtingas, garbingas, apdovanotas ypatingais sugebėjimais, galiomis. Pasitaiko sergant šizofre-nija, manija ir organinės kilmės psichikos sutrikimais.
Kaltės,Menkavertiškumo,bevertiškumo kliedesiai. Karlais vadinami dep-resiniais kliedesiais, nes dažniausiai pasitaiko sergant depresija. Ligonis kaltina save dėl būtų arba nebūtų nusižengimų teisėtvarkai, dėl tariamų ar tikrų nuodėmių.
Nihilistiniai kliedesiai – tai ligonio įsitikinimas, kad karjera baigta, kad jis nuskurdo, kad pasaulis yra pasmerktas. Dažnai kartu jam atrodo, kad jo vidaus organai nebefunkcionuoja. Tokie kliedesiai susiję su labai prislėgta nuolaika. Toks ligos pasireiškimas dar vadinamas Kotam sindromu.
Hipochondnmai kliedesiai. Esmė – įsitikinimas, kad sergama somatine liga, nors tyrimu duomenys to nepatvirtina. Jie dažniausiai pasireiškia vyresnio amžiaus žmonėms. Dažniausiai lai įsitikinimas, kad sergama vėžiu arba kita nepagy-doma liga (aids).
Kartais ligonis pradeda manyti, kad jo išorė yra pasikeitusi, netikusi, pavyzdžiui, nosis kreiva, ilga, kumpa, ausys atlėpusios. Toks kliedesys dar vadinamas dismortofobija.
Pavvdo kliedesiai dažnesni tarp vyrų. Jų turinys paprastai absurdiškas (ligoniui atrodo, kad jo žmona neištikimajam su sūnumi). Šie kliede-siai ypač pavojingi, nes galimas agresyvus elgesys su tariamu neištikimybės objektu. Pavydo kliedesiu apimtas vyras apžiūri žmonos kūną, apatinius drabužius, tikrina jos korespondencija. Neradęs jokių neištikimybės įrody-mų, reikalauja prisipažinti, prižada nieko jai nedaryti, nebausti.
Meilės (erotiniai) kliedesiai pasilaiko retai, dažniau tarp moterų. Moteris Įsitikinusi, kad ji myli ir yra mylima vyro, kuris yra jai nepasiekiamas, su kuriuo ji nėra net kalbėjusi.
Poveikio (automatizmo) kliedesiai. Ligonis, apimtas lokiu kliedesių, tiki, kad jo veiksmus, judesius, mintis, pojūčius valdo kažkokie išoriniai veiks-niai. Tai vyksta prieš jo valią. Svarbu nesupainioti su religingo žmogaus įsitikinimu, kad Dievas kontroliuoja visus žmogaus veiksmus.
Sveikas žmogus jaučia, yra įsitikinęs, suvokia, kad jo mintys yra savos, kad jas kiti gali sužinoti lik tada, jei jis garsiai jas pasakoja, atskleidžia raš-tu, mimika, gestais, veiksmais. Sutrikus psichikai, šis jausmas pakinta. Kartais prasideda minties įterpimo kliedesiai. Tada ligoniui atrodo, kad jo mintys yra svetimos, įterptos iš kitur, iš šalies, implantuotos kokios nors išorinės jėgos.
Minties atėmimo kliedesių metu ligonį apima jausmas, kad svetima, pa-šalinė jėga atima, ištraukia jo minlis, išima jas iš galvos. Karlu dažnai esti minčių blokas – ligonis jaučia, kad kažkokia pašalinė jėga nutraukia, su-stabdo natūralia jo minčių tėkmę.
Minčių perdavimo, transliacijos kliedesiai – tai įsilikinhnas, kad niekam neišsakytos mintys skamba garsiai ir visi aplinkiniai jas girdi. Kartais ligoniui atrodo, kad jo mintys yra sužinomos per radiją, ir pan. Tokie kliedesiai dažniausiai būna sergant šizofrenija.
Įkyrios baimės (fobijos) . Liguista baimė susitepti, užsikrėsti mikrobais vadinama mizofobija – ligoniai bijo prisiliesti prie durų rankenų, kitų daiktu, nuolat plauna rankas, keičia drabužius. Baimė susirgti nepagydoma liga vadinama nozofobija. Galima išskirti baime susirgti vėžiu – kancerofobiją, sifiliu – siftlofobiją. Mirties baimę – lanntojbbija. Dažniau pasitaiko agorafobija – atvi-ros erdvės baimė, batofobija – aukščio baimė, klaustrojnbija – ankštų patal-pų, uždaros erdvės baimė, niktofobija – tamsos baimė, peirofobija – baimė viešai kalbėti, egzaminų baimė, skotofobija – pajuokos baimė, eritrofobija -baimė parausti.
Fobija yra atkakli, neracionali baimė ir noras, siekimas vengti tam tikro objekto, veiksmo arba situacijos. Baimė neracionali todėl, kad ji neatitinka realaus pavojaus ir ligonis tai supranta. Fobiją sunku suvaldyti, todėl, jeigu įmanoma, dažniausiai stengiamasi išvengti bauginančių objektų arba situa-cijų. Objektai, sukeliantys baimę, gali būti gyvi (gyvatė, šuo, voras, pelė), negyvi bei gamtos reiškiniai (perkūnija). Baimę provokuojan-čios situacijos – aukštis, minia, atvira erdvė. Fobija sergantis ligonis jaučiasi neramus ne lik palėkęs į tokią situaciją, bet ir galvodamas apie ją.
Įkyrios idėjos. Tokio tipo mąstymo sutrikimai daug dažnesni nei kliedesiai, įkyrios idėjos yra pasikartojančios idėjos arba vaizdiniai, įkyriai kylantys mintyse prieš žmogaus valia, kad ir kaip jis stengtųsi negalvoti apie juos. įkyrumams būdingas subjektyvus kovos su jais jausmais – ligonis priešinasi jiems, bet įkyrumai vis tiek iškyla jo mintyse. Nors ir beprasmiškos, neteisingos, įkyrios idėjos suvokiamos kaip savos. Dažnai įkyrumai sukelia kompulsiją arba ritualus.
Įkyrumai pasireiškia įvairiomis formomis, įkyrios mintys – pasikarto-jantys žodžiai, sakiniai, frazės, iškylančios ligonio mintyse, galvosenoje. Paprastai jie būna nemalonūs, trukdantys susikaupti, trikdantys (vulgarūs keiksmažodžiai). Įkyrūs apmąstymai – pasikartojantys apmąstymai kokia nors nemalonia le-ma (apie pasaulio pabaigą). Įkyrios abejonės – ligonį varginančios mintys, dvejonės apie anksčiau pada-rytus veiksmus (ar tikrai išjungė elektrą, elektros prietaisus). Abejonės verčia ligonį įsitikinti, kad jis viską padarė gerai, įkyrūs prisiminimai – nemalonūs prisiminimai apie praeities įvykius.
Įkyrūs norai arba potraukiai – pasikartojantis noras atlikti kokius nors socialiai trikdančius, pavojingus veiksmus (noras garsiai nusi-keikti bažnyčioje, smogti kam nors). Asmuo prieši-nasi tokiam norui ir, skirtingai nuo impulsyvių veiksmų, taip nesielgia.
Kartu su įkyriomis mintimis dažnai būna ir įkyriu veiksmu arba kompul-sijų. Kaip ir įkyrios mintys, jie suvokiami kaip beprasmiški. Jų tikslas – su-švelninti įkyrumų sukeltą nemalonią būseną. Kompulsijos sukelia jausmą, kad juos atlikti būtina, ir kartu norą jiems pasipriešinti, jų neatlikti. Tokie įkyrūs veiksmai atliekami vienodai, stereotipiškai. Todėl kitaip jie dar va-dinami ritualais (įkyrios mintys, kad rankos suteptos, užterštos išmatomis). Apsirengimo ritualai – drabužius reikia sudėti tam tikra tvarka, specialiu būdu. Sunkiais atvejais apsirengimas arba nusirengimas gali užtrukti kelias valandas. Ritualai yra skirti išvengti nemalonių įkyrumų arba tariamų ne-laimių.
Patologinis fantazavimas. Dažniau pasitaiko vaikams, paaug-liams, taip pat sutrikusios asmenybės individams ir sergantiems šizofrenija. Fantazuoti gali ir sveiki. Liguistas fantazavimas būna keistas, nesusijęs su tikrove. Ligonis beveik visą laiką yra pasinėręs į savo liguistas fantazijas. Ligonis valandų valandas gyvena jose, ne-įstengdamas nustatyti ribos tarp fantazijos ir realybės. Jam sunku prisitai-kyti prie aplinkos.
VALIOS SUTRIKIMAI
Valia – tai sugebėjimas sąmoningai ir tikslingai elgtis, siekti užsibrėžto tikslo ir jį įgyvendinti. Taigi pirmiausia kyla paskata, noras kažką daryti, tikslo įsisąmoninimas. Toliau apsisprendžiamą, ar siekti, įgyvendinti tą tikslą, ar ne. Apsvarstomi būdai ir priemonės tikslui pasiekti, o tada pasiekiamas tikslas. Nedaug siekių turintis žmogus vadinamas neini-ciatyviu. Kartais žmogui sunku apsispręsti, kokio tikslo siekti. Atidėliojančiam sprendimo vykdymą žmogui trūksta atkaklumo, ryžto.
Sutrikus žmogaus psichikai, gali sutrikti ir valios procesas. Valios susil-pnėjimas vadinamas hipobulija. Apimtas tokios būsenos, žmogus nebeten-ka iniciatyvos, ncbcsistcngia įgyvendinti siekių. Jis tampa pasyvus, abejin-gas. Valios praradimas vadinamas abulija. Toks ligonis niekuo nesidomi, neužsiima. Jis visą laika guli arba be tikslo vaikšto iš kampo į kampą. Kar-tais pasitaiko hiperbtdija – liguistas valios sustiprėjimas, padidėjęs aktyvu-mas, veiklumas, tačiau tas veiklumas būna nenuoseklus, neproduktyvus. Parabulija vadinamas valios iškrypimas, kurio priežastis yra kilų psichikos funkcijų sutrikimai, pavyzdžiui, dėl klausos haliucinacijų ligonis kartais pradeda elgtis agresyviai.
Kadangi valios funkcija labai giaudžiai susijusi su judesiais, dažniausiai kartu su jais ir pasireiškia.
DĖMESIO IR SUSIKAUPIMO SUTRIKIMAI
Dėmesys – tai sugebėjimas susikaupti, sutclkli dėmesį ties kokiu nors reiškiniu, daiktu, tema. Susikaupimas – sugebėjimas tam tikrą laiką išlaikyti sutelkta dėmesį ties vienu arba keletu objektu. Išskiriamos dar ir tokios dėmesio savybės: apimtis, perkėlimas, paskirstymas.
Nesugebėjimas išlaikyti dėmesio ties kokiu nors dirgikliu, kai jį nukrei-pia kiekvienas naujas dirgiklis, vadinamas hipermetamorfoze. Panašus į šį sutrikimą yra susikaupimo išsekimas – asmuo geba sutelkti dėmesį, tačiau tas gebėjimas labai greitai išsenka, jis pradeda kisti. Apimtis – gebėjimas sutelkti dėmesį iš karto į kelis objektus (sveikas žmogus gali tuo pačiu metu kalbėtis, užsirašinėti, matyti, kas vyksta aplink). Ligoniui šis gebėjimas gali labai sumažėti. Perkėlimas – sugebėjimas perkelti dėmesį nuo vieno objekto prie kito. Jam sutrikus, dėmesys pasida-ro klampus, ligoniui būna sunku pakeisti dėmesio objektą. Paskirstymas -sugebėjimas didžiausia dėmesį skirti svarbiausiam objektui. Sutrikus šiai dė-mesio funkcijai, ligonis nebesugeba sutelkti dėmesio svarbiausiam objektui.
ATMINTIES SUTRIKIMAI
Atmintis – lai sugebėjimas įsiminti, išsaugoti ir atsiminti gautą informacija. Atminties funkcijos yra:
• įsiminimas (fiksacija). Jis gali būti valingas ir nevalingas;
• išsaugojimas (retenciįa). Ši funkcija priklauso nuo informacijos svar-bumo, jos pakartojimo;
• atsiminimas (reprodukcija), kaip ir įsiminimas, būna valingas ir neva-lingas. Visos šios atminties grandys yra tarpusavyje susijusios, sudaro vieną visumą.
Pagal atskirų psichikos procesu vyravimą išskiriama loginė ir vaizdinė atmintis. Pagal jutimo organų svarbą įsimenant ir atsimenant išskiriama regimoji, girdimoji, lytėjimo, uoslės ir skonio atmintis. Labai ryški regimoji atmintis vadinama eidetizmu. Dažniausiai žmonės turi mišrią atmintį.
Atmintis gali būti trumpa arba silpna (hipomnezija) ir ilga. Liguistas atminties sustiprėjimas vadinamas hipermnezija.
Išskiriamos trys normalios atminties rūsys. Sensorinė atmintis yra labai trumpa (apie 0,5 sek.). Kitaip ji dar vadinama operacine atmintimi. Kita atminties forma – trumpalaikė (pirminė) atmintis. Ši atmintis išlaiko infor-maciją, kol ji panaudojama kitame pažinimo procese (apie 15-20 min.). Kitaip ji dar vadinama darbo atmintimi. Trečia atminties rūšis – antrinė, arba ilgalaikė, atmintis. Si atmintis informacija išlaiko ilgai. Yra keli jos po-rūšiai – įvykiu atmintis, kalbinė atmintis. Visiškas atminties praradimas, netekimas vadinamas amnezija. Atmintis nukenčia nuo įvairių psichikos sutrikimų. Organiniai smegenų sutrikimai paprastai pažeidžia visus antri-nės atminties porūšius. Ligonis, atgavės sąmonę, blogai prisimena arba visai neprisimena įvy-kiu. Tai trunka, kol sąmonė atgaunama visiškai. Toks atminties praradimas vadinamas atiterogradine amnezija. Kai kada atmintis prarandama tam likrą laikotarpi prieš netenkant sąmonės (sunki galvos trauma). Tai – retrogradinė amnezija.
Dar išskiriama fiksacinė amnezija, kai sutrinka informacijos įsiminimas ir ligonis nesugeba užfiksuoti naujos informacijos. Todėl sutrinka ligonio orientacija laike. Sunkesniais atvejais nustatoma fiksacinė dez-orientacija.
Afektogeninė amnezija išsivysto po stipraus susijaudinimo, afekto. Pro-gresuojanti amnezija pasireiškia susirgus progresuojančiais organiniais psi-chikos sutrikimais (Alzhcimcrio liga).
Sutrikusios atminties spragas ligoniai kartais užpildo pseudoretniniscen-cijomis, konfabuliacijomis arba. paramnezijomis (atminties apgaulėmis).
Pseudoreminiscencijos metu ligonis pasakoja apie praeities įvykius, per-kelia juos į dabartį.
Konfabidiacija sergantis ligonis atminties spragas užpildo pasakojimais apie išgalvotus, nebūtus įvykius, kuriuos greitai užmiršta. Todėl konfabu-liacijų turinys nuolat keičiasi.
Kriptomnezijos atveju skaitytus, matytus per televiziją, kino filme įvykius ligonis perteikia kaip jo paties išgyventus.
SAVIMONĖS SUTRIKIMAI (DEPERSONALIZACIJA, DEREALIZACIJA)
Savimonė – tai savęs išskyrimas iš aplinkinio objektyvaus pasaulio, tai asmens tapatumo, savęs suvokimo, savojo „aš” pastovumas.
Depersonalizacija – savimonės, savivokos pakitimas, kurio metu indivi-das pajunta, kad jo psichinis arba fizinis „aš” pasikeitė, pasidarė nerealus, kad pakilo emocijos, išnyko jausmai, mąstymas lapo neaiškus, lyg per rūką {psichinė depersonalizacija). Ligoniui atrodo, kad jo kūnas kitoks, lyg sve-timas (fizinė depersonalizacija). Sunkiais atvejais žmogaus asmenybė tarsi suskyla, ligonis jaučiasi lyg sudarytas iš dviejų „aš”, o kartais – kad visiškai prarado savąjį „aš”.
Derealizacija – panašus aplinkos suvokimo pasikeitimas. Objektai atro-do nerealūs, aplinkiniai žmonės – kaip negyvi, tarsi figūros iš kartono. Visa aplinka suvokiama vienoje plokštumoje, praradusi spalvingumą, ryškumą.
Depersonalizacija ir dcrealizacija dažniausiai pasireiškia kartu. Jos kartais pasitaiko ir sveikiems žmonėms – pavargusiems, neišsirniegojusiems. Tuomet jos trunka trumpai, keletą sekundžių, minučių. Savimonės sutrikimų dažniau-siai pasilaiko generalizuoto nerimo, depresinių sutrikimu, šizofrenijos metu. Kai kurie psichiatrai prie savimonės sutrikimų priskiria suglumimą. Ligonis esti nustebės, nesupranta, kas su juo darosi, kas aplink vyksta, jo kalba nenuosekli, neaiški, net padrika.
INTELEKTO SUTRIKIMAI
Intelektas – lai žinių bagažas ir sugebėjimas tinkamai jį panaudoti, greitai ir teisingai spręsti kylančius klausimus. Žinoma, intelektui labai svarbūs ir kili psichikos procesai – suvokimas, mąstymas, atmintis, dėmesys, valia, emocijos ir svarbiausia – sąmonė. Taigi intelektas priklauso nuo visos žmogaus psichikos.
Intelekto sutrikimas pasireiškia tuo, kad ligonis nebesugeba abstrakčiai mastyti, mokytis, pažinti, spręsti naujas užduotis. Intelekto sutrikimas ki-taip dar vadinamas intelekto nevisaverliškumu, nepakankamumu arba sil-pnaprotyste. Silpnaprotystė, arba protinis atsilikimas, o pagal seniau vartotą terminologiją – oligofrcnija gali būti įgimta, kai kūdikis gimsta nevisaverliškas arba dėl kokių nors sunkiu ligų ir traumų išsivysianti per pirmuosius trejus gyvenimo metus. Silpnaprotyste sergantis asmuo nesugeba abstrak-čiai mastyti, apibendrinti, klasifikuoti. Protinio atsilikimo lygiui įvertinti yra sukurti įvairūs psichologiniai testai. Jais nustatomas intelekto rodiklis, ar-ba koeficientas. Normalus intelekto ro-diklis yra ne mažesnis kaip 70. Esant lengvam protiniam atsilikimui intervalas esti nuo 50 iki 69, vidutiniam – nuo 35 iki 49, sunkiam – nuo 20 iki 34. Jei protinis atsilikimas labai sunkus, yra mažesnis kaip 20. Su-prasti ir vykdyti prašymus bei nurodymus tokie asmenys sugeba labai ribotai, jie būna nejudrūs, žodynas labai skurdus.
Įgytas intelekto nepakankamumas arba intelekto regresas vadinamas demencija. Ji gali būti lakūninė (parcialinė), totali (globali), senatvinė, vaskulinė (kraujagyslinė) ir kt. Demencija susiformuoja po sunkiu galvos sme-genų traumų, intoksikacijų, išplitusių insultų, anoksijos bei kitų organinių veiksniu

Leave a Comment