Stebėjimas – duomenų rinkimo būdas (technika)
Stebėjimas – tai objektyvus duomenų rinkimo būdas, kai žmogus savo jutimo organų pagalba tikslingai suvokia daikus ir reiškinius. Kad stebėjimas būtų objektyvus, reikia naudotis aparatūra (videoaparatūra, magnetofonais ir pan.), stebimus duomenis tiksliai apibrėžti, o faktus tinkamai fiksuoti bei klasifikuoti, išreikšti juos skaičiais, stebėti juos atitinkamais laiko tarpais. Faktai gali būti renkami įvairiomis stebėjimo priemonėms:a) Stebėjimas natūraliomis gyvenimo sąlygomis (kai nesikišama į stebimą situaciją, t. y. tyrėjas nėra suvokiamas (pvz.,tiriama gyvūnų elgsena, vaikų elgesys)).Natūrali individo elgsena – tai jo elgsena įvairiose realiose gyvenimo situacijose. Bendraudami žmonės nuolatos stebi kitų elgesį. Tačiau šie stebėjimai paprastai atsitikiniai, jų rezultatai reikšmingi daugiausia tik asmeninės patirties kaupimui.Stebėjimas, kaip psichologijos tyrimo būdas, yra organizuotas, tikslingas tam tikrų reiškinių suvokimas. Stebėdamas natūralią individo elgseną, tyrėjas dažniausiai nesikiša į įvykių eigą, ir stebimasis nė nejunta, kad yra stebimas. Šitoks būdas ypač dažnai yra taikomas renkant empirinius faktus apie vaikų ir gyvūnų elgseną.Kad naūralios elgsenos stebėjimu būtų gauti objektyvūs empiriniai duomenys, tyrėjui reikia specialiai pasirengti, apmąstyti šiuos dalykus:1) Gyvūno, o ypač žmogaus, natūrali elgsena yra vientisas sudėtingas procesas, sąlygojamas labai įvairių veiksnių. Šalia tam tikru požiūriu reikšmingų reakcijų individas atlieka daug nereikšmigų, atsitiktinių. Registruoti visą elgseną yra beveik neįmanoma, o be to, ir nereikalinga (išskyrus išankstinius, parengiamuosius stebėjimus, kai stebėtojas bando susidaryti įspūdį apie naują jam nežinomą elgsenos rūšį). Taigi tyrėjas, rengdamasis stebėjimui, turi numatyti, į kokius vienetus tikslinga skaidyti elgseną. Šį uždavinį jam tenka spręsti kiekvieną kartą iš naujo, nes tai priklauso nuo to, kokiam tikslui bus renkami empiriniai duomenys. Vienu atveju tai gali būti žodinės reakcijos, kitu atveju – pirštų judesiai, trečiu – atliekamų veiksmų rezultatai ir t. t. Nustatyti tokius vienetus padeda kasdieniniai ir specialiai organizuoti išankstiniai stebėjimai, kitų psichologų patirtis.
2) Kadangi stebėtojo galimybės ribotos, dažniausiai stebėjimai organizuojami remiantis imčių principu, t. y. stebimi tam tikri elgsenos fragmentai. Dažniausiai taikomos laiko imčių ir įvykių imčių technikos. Laiko imčių technikai būdinga tai, kad elgsena stebima trumpais laiko tarpais (nuo 2 sek. iki 20 min.). Iš anksto, atsižvelgiant į elgsenos pobūdį ir tyrimo tikslus, numatoma vienkartinio stebėjimo trukmė, stebėjimų skaičius, intervalai tarp stebėjimų. Ši technika labiau tinka nuolatos vykstantiems ir palyginti trumpai trunkantiems elgsenos faktams registruoti. Taip dažnai stebimas kūdikių aktyvumas, darbo operacijos ir kt.Įvykių imčių technika taikoma tuomet, kai tyrėją domina tik tam tikros rečiau pasitaikančios elgesio apraiškos, pavyzdžiui, agresijos, baimės reakcijos, mokinio elgesys, gavus klausimą pamokos metu ir kt. Stebima ir registruojama tik šių įvykių eiga.3) Tiksli faktų registracija – vienas svarbiausių reikalavimų renkant duomenis stebėjimu. Tuo tikslu planingai rašomi smulkūs stebėjimo protokolai. Be to, jei yra galimybė, naudojamasi magnetofonu, kino kamera. Kartais protokoluose iš anksto surašomi tikėtini elgsenos vienetai, o stebėjimo metu jie tik fiksuojami. Dabartiniuose tyrimuose dažnai natūralios elgsenos faktus bandoma įvertinti kiekybiškai. Tais atvejais, kai pats stebėtojas yra “matavimo instrumentas”, faktai gali būti kvantifikuojami: apskaičiuojamas jų dažnumas, vertinamas tam tikrų stebimų reiškinių intensyvumas ir kt. Tam tikro bruožo ar reakcijos intensyvumui įvertinti vartojamos įvairios psichologinės skalės.b) Stebėjimas tyrėjo sudarytomis sąlygomis, kurios yra artimos natūralioms. Tai planingas tikslingai sudarytų situacijų stebėjimas. Kadangi tokios situacijos sudaromos natūralioje aplinkoje ir yra panašios į natūralias, tiriamasis paprastai neįtaria jų “netikrumo” ir elgiasi natūraliai. Tokie būdai dažniausiai taikomi stebint socialinį elgesį. Pavyzdžiui, gatvėje tyrėjo asistentai gali apsimesti nukentėjusiais, – šitaip sudaroma galimybė stebėti žmonių atsakomąsias reakcijas. Šiuo būdu naudojamės, kai norime aiškintis natūraliai vykstančius reiškinius, bet reiktų ilgai laukti, kol tos sąlygos susidarys (pvz., vairuotojų elgesys pamačius avariją ir pan.)c) Stebėjimas kontroliuojamose sąlygose vyksta dirbtinėje aplinkoje, laboratorijoje, kai tyrėjas yra suvokiamas. Savo instrukcijomis jis sukelia stebimą reiškinį. Dažnai apribojamas elgseną veikiančių faktorių kiekis, praktikuojami stebėjimai specialiomis arba kontroliuojamomis sąlygomis. Tam taikomos įvairios užduotys, kurios turėtų nukreipti tiriamojo veiklą ir sudaryti sąlygas stebėti tik tam tikrą su užduotimi susijusią elgsenos rūšį. Pavyzdžiui, tiriamajam pateikiamas galvosūkis – sudėstyti tam tikras figūras; pakartoti pateiktą skiemenų eilę; palyginti įvairiai išdėstytų linijų ilgį ir t. t. Užduotys gali imituoti gyvenimo situacijas arba būti labai neįprastos, dirbtinės. Kadangi šis būdas įgalina daugelio individų veiksmus stebėti tomis pačiomis sąlygomis arba tą patį individą stebėti keletą kartų, jis ypač populiarus,vyrauja šiuolaikiniuose moksliniuose tyrimuose. Dažnai stebima specialiose psichologijos laboratorijose, specialiais preitaisais pateikiant tiriamajam kai kurias užduotis ir tiksliai užregistruojant jo elgseną. Naudojant šį būdą, sutaupoma daug laiko.d) Stebėjimas dalyvaujant. Tyrėjas siekia įeiti į kažkokią grupę ir stebėti tos grupės narius “iš vidaus”. Šis būdas labai tinka socialinio elgesio tyrimams, kai norime gauti informaciją apie tai, kas vyksta uždarose grupėse, sektose ir pan.Stebėjimas – tyrimo metodas (strategija)Stebėjimo strategija – tai toks mokslinio tyrimo organizavimas, kai nevarijuojant sąlygų siekiama gauti objektyvių faktų apie žmogaus ar gyvūno elgseną. Šis tikslas nulemia ir vienija tyrėjo veiklos būdus visais tyrimo etapais: empirinių duomenų rinkimą, jų analizę, bendras išvadas. Atliekant tokio pobūdžio tyrimą, gali būti taikomi visi empirinių duomenų rinkimo būdai (stebėjimas, apklausa, klinikinis metodas, testavimas). Dažnai duomenys tokiems tyrimams gaunami stebint natūralią elgseną, bet rinkti psichologinius faktus galima ir kitaip, priklausomai nuo tiriamų reiškinių pobūdžio. Pavyzdžiui, norint aprašyti interesus, jų struktūrą, duomenys dažniausiai renkami įvairiais apklausos būdais. Bandant gauti faktų apie mąstymo procesą, efektyvesnis stebėjimas kontroliuojamomis sąlygomis, – pateikus tiriamajam uždavinį. Neretai duomenys renkami keliais būdais.
Empiriniai duomenys, kuriuos tyrėjas užregistruoja savo protokoluose, yra pirminė medžiaga, kuri turi būti toliau analizuojama ir interpretuojama. Kiekybinė analizė atliekama remiantis aprašomosios statistikos metodais, t. y. dažnumų, vidurkių, duomenų variatyvumo apskaičiavimais. Tačiau jie įgyja prasmę tik tuomet, kai siejasi su kokybine psichologine analize. Todėl tyrėjo tikslas – peržiūrėti gautus duomenis savo iškeltų uždavinių atžvilgiu ir jais remiantis tikslinti psichologijos faktų klasifikacijas arba kurti naujas. Pavyzdžiui, šveicarų psichologas Piaže, nagrinėdamas kalbėjimo funkcijų problemą, registravo drauge įvairius žaidimus žaidžiančių šešiamečių vaikų kalbėjimą. Išanalizavęs užregistruotas frazes ir kitas vaikų reakcijas, suskirstė frazes į 2 grupes, kurias pavadino egocentriniu ir socializuotu kalbėjimu. Kiekviena šių grupių dar buvo suskirstyta į pogrupius. Pavyzdžiui, egocentrinis kalbėjimas suskirstytas į pakartojimą, monologą ir kolektyvinį monologą. Visos kalbėjimo formos aprašomos operuojant konkrečiais pavyzdžiais, siekiant akivaizdžiai parodyti, kas ir kodėl leidžia taip interpretuoti konkrečių frazių funkcijas.Kadangi, taikant šią strategiją, empiriniai duomenys dažnai renkami neontruoliuojant veiksnių ir sąlygų, galinčių turėti įtakos registruojamai elgsenai, tai tyrėjas negali paiškinti, kas lėmė jo užregistruotų faktų ypatumus, kokioms sąlygoms esant galima laukti vienų ar kitų rezultatų. Todėl pagal daromų išvadų pobūdį ši strategija vadinama aprašomąja. Ji reikšminga daugeliu požiūriu. Visų pirma sistemingais stebėjimais kaupiama faktinė medžiaga, kuri būtina mokslo pažangai. Daug faktų gaunama apie natūralią elgseną, asmens savižiną – tas sritis, kurias pažinti, suprasti ir yra svarbiausias psichologijos tikslas. Antra, šio tipo tyrimai yra hipotezių aoie priežastinius reiškinių ryšius šaltinis. Lyginant ir analizuojant gautus duomenis, galima sumanyti naujų tyrimų. Daugelis autorių laikosi nuomonės, kad stebėjimai yra pirmoji tiek mokslo apskritai, tiek konkretaus tyrimo fazė, parengianti pamatą eksperimentiniams tyrimams.Stebėjimo metodo galimybės ir ribotumas1. Metodo privalumai ir galimybės: Galima fiksuoti reiškinį tiesiogiai – jo vyksmo momentu, kai pasiriškia tyrinėtojui visas reiškino konkrečių ryšių turtingumas; Galimybė socialinį reiškinį tirti įvairiapusiškai, visą, taip pat skirti dėmesio kiekvienam jo aspektui; Nepriklausomumas nuo tiriamosos grupės narių gebėjimo bei pasirengimo atsakyti į tyrėją dominančius klausimus; Kiekvieno stebimojo elgesį (t. y. stebint iš šalies) galima vertinti geriau ir kritiškiau negu pačiam asmeniui; Nereikalauja didelės atrankos, todėl yra efektyvus, ypač monografiniuose tyrimuose, t. y. tiriant atskirą atvejį; Naudingas, kai vykdomas “žvalgybinis” planas, t. y. kai reikia patikslinti problemą, suformuluoti hipotezę; Ypač naudingas baigiamajame tyrimų etape, kai pradedama tikslinti ir teisingai interpretuoti kitais metodais gautus duomenis; Pasižymi lankstumu, nes stebint galima operatyviai keisti tiriamojo objekto apžiūros kryptį arba tikrinamą hipotezę, be to, nereikia sudėtingos aparatūros; Nereikalauja daug finansinių sanaudų.2. Metodo trūkumai ir ribotumas: Daugelis asmeninio intymaus žmonių gyvenimo sričių stebėjimui neprieinamos; Stebėjimo metu gauti duomenys esti nereprezentatyvūs dėl neišvengiamai mažos atrankos apimties; Palyginti su eksperimentu, silpnoji stebėjimo vieta yra pasyvus stebėtojo vaidmuo, negalėjimas aktyviai veikti objektą, norint giliau jį pažinti; Stebėjimo rezultatus gali nulemti tyrėjo subjektyvus požiūris, ypač į gautų duomenų interpretavimą, taip pat noras gauti rezultatą, kurio buvo laukiama; Sunkumai apibendrinant rezultatus platesniu mastu, nes stebimos situacijos neretai negalima pakartoti, kadangi stebimas vienas atvejis; Nevienodas tyrėjų išsilavinimas, jų kaip tyrėjų patirtis, vertybinės orientacijos, taip pat ir rėmimasis skirtingomis metodologinėmis paradigmomis gali nulemti ir skirtingą duomenų interpretavimą; Sudėtingos situacijos ir aplinkybės sunkina fiksuoti svarbiausius reiškinio indikatorius; Jei stebimieji žino, kad jie yra stebimi, tai gali sąlygoti nenatūralų jų elgesį;
Kadangi stebėjimas paprastai fiksuoja reiškinio išorės požymius, o ne stebimo reiškinio esmę, norint gauti objektyvesnius duomenis, būtina stebėjimą derinti su kitais tyrimo metodais. Tai stebėjimą kaip realų žmonių elgesį leidža palyginti su tuo, kaip jis atrodo jų pačių atsakymuose.Savistaba (introspekcija)
Šiuo metodu psichnės apraiškos prieinamos vidinio potyrio pagalba, t. y. stebint patį save. Savistabos metodas dar vadinamas subjektyviuoju metodu. Terminas “subjektyvusis” čia yra dvireikšmis: pirma, subjektyvu yra priešinga tam, kas yra objektyvu; antra, subjektyvu yra tai, kas labai glaudžiai yra susiję su subjektu.Psichinės apraiškos betarpiškai prieinamos tiktai tam, kas jas išgyvena. Tai kaipgi mes galime pastebėti ir suprasti kito asmens psichinę apraišką? Kaip mes galime kitų asmenų psichine apraiškas pastebėti ir pažinti? Tarkm, matome, kad kas nors verkia. Mes tada suprantame, kad tas, kuris verkia. Išgyvena kentėjimo jausmą. Bet ar mes patys išgyvename tada kentėjimo jausmą? Ne, mes tik pastebime to verkiančiojo pasireiškimus, gestus ir savotišką mimiką, matome, kad jis verkia. Taig savo pojūčių pagalba pastebime tiktai tam tikrus išorinius ženklus (pasikeitusius veido bruožus, ašaras ir t. t.), tiesiogiai daugiau nieko nepajuntame. Tad iš ko mes suprantame, kad tas, kuris verkia, išgyvena kentėjimo jausmą? Tai žinome tk remdamiesi analogija, suprantame palygindami, mąstydami. Kitados patys esame kentėję: tada mums riedėjo šaros. Mes verkėme. Todėl dabar, matydam kitą verkiant, palyginame, mąstome, suprantame, kad jis kenčia. Taigi pagal save sprendžiame ir apie kitus. Reiškiniai, kurie vyksta kito žmogaus psichikoje, esti mūsų suprantami tik dėl to, kad mes apie juos sprendžiame pagal tokius pačius savo turėtus išgyvenimus. Vadinasi, introspekcija nepaneigia objektyvaus stebėjimo, tačiau objektyvaus stebėjimo rezultatus mes suprantame tik stebėjimo metu sugretinę su mūsų pačių kada nors jau turėtais išgyvenimais. Objektyvaus pastebėjimo duomenis – objektyvaus, nes stebimieji dalykai yra už stebėtojo asmens ribų, – psichologas aiškina pagal savo paties psichinį gyvenimą.
Savęs stebėjimas vyksta tada, kai atkreipiame dėmesį bei pažinimo jėgas į savo paties psichinius reiškinus. Žmogus gali svarstyti:1) patį savo mąstymo vyksmą2) mąstymo turinį, t. y. dalyką, kurį subjektas tuo metu nagrinėja.Šių dviejų dalykų negalima sulakti į vieną: negalima tuo pačiu metu svarstyti ir apie patį savo mąstymo vyksmą, ir apie mąstymo turinį – tuo pačiu momentu tinkamai sutelkti dėmesį galima tiktai į vieną kurį iš tų dalykų.Stebėjimo etika
Planuodamas tyrimą, psicholoas turi nustatyti, ar nebus pažeisti etikos reikalavimai. Priešingu atveju jam teks spręsti iškilusias etines problemas. Pagrindinės priežastys, dėl kurių atsiranda etinių priblemų, yra trys:1. Tiriamieji dažnai nežino tyrimo tikslų (apgaulė);2. Renkama konfidenciali informacija (kėsinamasi į asmeninio gyvenimo slaptumą);3. Tiriamieji patiria fizinę (dažnausiai tai būna gyvūnai) ar psichinę žalą.Apgaulė. Psichologo etika verčia tyrėją informuoti visus būsimus tiriamuosius apie tyrimo ypatybes, kurios gali turėti įtakos jų apsisprendimui dalyvauti tame tyrime. Nesant reikiamos informacijos, nėra ir laisvo apsisprendimo. Tačiau dažnai, tiriamiesiems žinant tyrimo tikslus ir tyrėjo planus, galima iškreipti darbo rezultatus. Pavyzdžiui, tiriamųjų sprendimą gali paveikti noras įtikti eksperimentuotojui. Kai kuriais atvejais, pateikus tiriamiesiems visą informaciją, iš viso nebūtų galima atlikti sumanyto tyrimo.Psichologo pareiga – vos atlikus tyrimą, informuotri tiriamuosius apie apgaulę bei paaiškinti jos priežastis. Tyrėjui reikia padaryti viską, kas tik įmanoma, kad jo ir tiriamojo santykiai liktų normalūs.Kėsinimasis į asmeninio gyvenimo slaptumą. Daug priekaištų reiškiama psichologiniams tyrimams, pažeidžiantiems asmeninio gyvenimo slaptumą. Šis etikos principas pažeidžiamas renkant informaciją apie intymųjį elgesį arba gyvenimo būdą, kurį individas norėtų nuo kitų žmonių nuslėpti. Kai kada tokie tyrimai atliekami žmonėms apie tai nieko nežinant.
Į asmeninio gyvenimo slaptumą kėsinamasi ir tiesiogiai žmonių klausiant, kaip jie vertina kitos tautos ar rasės žmones, partijas. Ne visi nori atsakyti į tokius klausimus. Esant liudytojų, vien tik dėl paties apklausos fakto jie gali patirti keblumų.Tiriamas asmuo turi iš ankto žinoti, ar jo pateikti duomenys bus žinomi kitiems žmonėms ir ar bus galima identifikuoti tiriamąjį iš tyrimo duomenų, jei jie bus paskelbti ar kaip nors kitaip prieinami kitiems.Fizinė ar psichinė žala. Tyrėjas turi stengtis apsaugoti tiriamuosius nuo fizinės ar psichinės žalos ar jos grėsmės ir diskimforto. Kilus tokių padarinių galimybei, tyrėjo etika rekalauja pranešti apie tai būsimiems tyrimo dalyviams ir gauti jų sutikimą dalyvauti jame tokiomis aplinkybėmis. Nenusižengti etikos taisyklėms ne visada pavyksta. Paprastai nesunku perspėti tiriamuosius, jog jie gali patirti fizinį skausmą, pavyzdžiu, už klaidą bus baudžiami nedidelo intensyvumo elektros smūgiu. Dažnai visai kitokia padėtis susidaro esant psichinio diskomforogrėsmei. Pavyzdžiui, tyrėjas yra suinteresuotas pateikti užduotis, kurių tiriamieji išspręsti negali. Daugelis žmonių šiuo atveju patiria nemalonią įtampą. Jei tiriamiesiems būtų iš anksto pasakyta apie užduočių nerealumą, jie elgtųsi visai kitaip nei nieko nežinantys. Nesugebant išspręsti uždučių, gali būti patirta psichinė žala, pavyzdžiui, sumažėja savo vertės pajauta. Tyrimui baigusi, reikia informuoti tiriamuosius, kad nesėkmės nesusijusios su jų gabumais. Reikia negailėti pastangų, kad nesumažėtų individo savigarbos lygis.Prieš atliekant tyrimą, privalu įvertinti, ar laukiami darbo rezultatai nusvers neigiamus veiksnus, susijusius su tiramųjų apgaule, galimu asmeninio gyvenimo slaptumo pažeidimu arba potencialia psichine žala. Nepamirškime, kad reikia vadovautis Psichologų draugijos priimtomis psichologo etikos taisyklėmis.Naudota lteratūra1. R. Tidikis. “Socialinių mokslų tyrimų metodologija”; Vilnius, 2003m.2. V. Martišius. “Psichologijos metodai”; Vilnius, 1999m.3. “Psichologija studentui”; Kaunas, 2002m.4. “Bendroji psichologija”; Vilnus, 1986m.5. J. Kralikauskas. “Psichologijos įvadas”; Kaunas, 1993m.