ES struktūriniai fondai

ĮVADAS

ES struktūriniai fondai yra Europos Sąjungos regioninės politikos finansavimo priemonė, skirta sumažinti skirtumus tarp išsivysčiusių ir mažiau išsivysčiusių regionų (arba valstybių).
Yra 4 ES struktūriniai fondai, kuriuos sudaro ES biudžeto lėšos:
1. Europos regioninės plėtros fondas (ERPF);
2. Europos socialinis fondas (ESF);
3. Europos žemės ūkio valdymo ir garantijų fondas (EŽŪVGF);
4. Žuvininkystės orientavimo finansinis instrumentas (ŽOFI).
Šio darbo tikslas: išanalizuoti Europos Sąjungos struktūrinius fondus ir jų galimybes Lietuvoje. Ši tema tapo aktuali, kada Lietuva tapo ES nare, todėl norint pagerinti ekonominę situaciją, daugelis valstybės institucijų, įmonių ir viešųjų įstaigų teeikia paraiškas ES struktūrinių fondų paramai gauti.
Tyrimų objektas: ES struktūriniai fondai, jų siūloma parama mažiau išsivysčiusioms šalims, veiklos sėkmingumo prielaidos Lietuvoje.
Pagrindiniai darbo uždaviniai: struktūrinių fondų paramos reikalingumas Lietuvai ir kitoms šalims. Mes nagrinėjome, kaip yra vystoma šių fondų politika, svarbiausiai atsižvelgėme i Lietuvos šiuometinę padėtį. Siekėme ištirti kiekvieno fondo tikslus ir efektyvumą ir tikslus.
Pirmoje dalyje pateikėme Europos Sąjungos trumpa istoriją ir pagrindines ES institucijas bei šiuometines nare ir pretenduojančias tapti ES narėmis.

Antroje dalyje mes pateikiame išsamią informaciją apie visus keturis foondus, jų atsiradimo priežastis ir tikslus bei ES struktūrinių fondų suteiktų lėšų panaudojimo ciklą. Lentelėje sutalpinome ES struktūrinių fondų finansuojamus sektorius.

Trečioje dalyje parinkome, mūsų manymu tris svarbiausius fondus. Tai Regioninės plėtros, Socialinis ir Sanglaudos fondai. Išanalizavome jų funkcijas, valdymo principus ir

r koncepcijas. Taip pat ištyrėme ir kelis svarbiausius ES bendradarbiavimo su kitomis šalimis instrumentus – SAPARD, ISPA IR PHARE. Išsamiau pažvelgėme ir Bendro programavimo dokumento struktūra ir struktūrinių fondų finansuojamų projektų rengimo metodika.

Mes naudojome literatūros analizę, statistinių duomenų analizę kaip tyrimo metodą, nagrinėjome ir pateikėme išvadas.

Pagrindiniai darbe naudoti šaltinai yra interneto svetainės, žurnalistiniai straipsniai ir naujausi leidiniai apie Europos Sąjungą.

1. Europos Sąjungos istorija

Netrukus po II-ojo pasaulinio karo kilo klausimas, kaip užtikrinti ilgalaikę taiką Europoje apjungiant visus resursus. Į šį klausimą atsakė Žanas Monė (Jean Monnet) ir Roberas Šumanas (Robert Schuman). Tai buvo 1951 metais, kuomet Europos Anglies ir Plieno Bendrija sujungė Prancūziją, Vokietiją, Italiją ir tris Beneliukso šalis (Belgiją, Nyderlandus, Liuksemburgą).
Praėjus šešeriems metams, 1957-aisiais, šešios šalys pasirašė Romos sutartį, sukuriančią Europos Bendriją, turinčią 180 milijonų gyventojų, suu viena rinka, užtikrinančią šių šalių pramonės, verslo augimą, o taip pat, dėl bendros politikos, sklandžiai besivystančią žemdirbystę.

1963-iaisiais metais Eliziejaus sutartis įteisino franko-vokiškąją sajungą. Nuo to laiko franko-vokiškasis variklis ir garsiosios jo poros de Golis-Adenaueris (de Gaulle-Adenauer), Žiskaras d‘Estengas-Šmitas (Giscard d’Estaing-Schmidt), Miteranas-Kolis (Mitterrand-Kohl) formavo stulbinantį Europos vystymąsi.
1973-iųjų ir 1995-ųjų metų Europa, kurią sudarė šešios šalys, tapo Europa iš penkiolikos šalių (6 Romos sutarties šalys bei Didžioji Britanija, Airija, Danija, Graikija, Ispanija, Portugalija, Austrija, Švedija, Suomija).
Mastricto sutartis, pasirašyta visų šalių narių 19

992 -aisiais metais, davė pradžią Naujosios Europos formavimui, – Europos Sąjungai. Nuo 1979-ųjų metų Europos Parlamentas, išrinktas visuotiniu balsavimu, posėdžiauja Strasbūre ir užtikrina kontrolę vykdomajam Sąjungos organui – Europos Komisijai, kuri dirba Briuselyje. Net dvi prancūzės buvo išrinktos prezidentavimui Parlamente, tai Simona Veil (Simone Veil), ėjusi prezidentės pareigas nuo 1979-ųjų iki 1982-ųjų metų ir Nikolė Fonten (Nicole Fontaine), dirbusi nuo 1999-ųjų iki 2002-ųjų metų.
Europos Komisijos rūpestis ir veiklos kryptis yra teikti direktyvas ir jas įgyvendinti. Šios direktyvos koncentruojamos į šalies vadovų ir penkiolikos vyriausybių, sudarančių Tarybą bei turinčių vienodą sprendžiamąjį balsą, pripažinimą. Prancūzas Žakas Delor (Jacques Delors), buvęs Komisijos prezidentu nuo 1985-ųjų iki 1995-ųjų metų, padarė lemiamą įtaką Europos formavimui.
1997-aisiais metais Mastrichto sutartį papildė Amsterdamo sutartis, skatinanti socialinio solidarumo būtinybę. Ši sutartis, pagal vykdomą užsienio politiką, formuoja ir bendrą gynybą.
2000-aisiais metais Nicos sutartis pritarė Sąjungos plėtimuisi nuo Centrinės iki Rytų Europos ir nustatė sąlygas instituciniam šių šalių pasiruošimui.
Europos plėtimosi procesas galėtų apjungti net 25 šalis, priklausančias Sąjungai. Šiuo periodu vyksta debatai dėl tolesnio didžiulės organizacijos formavimo ir plėtimosi.
1.1 ES pagrindinės institucijos
Europos viršūnių taryba
ES valstybių ir (arba) vyriausybių vadovų susitikimas, turintis aukščiausią politinės ES vadovybės statusą.

Funkcijos ir tikslai
Sprendžia pačius svarbiausius klausimus: priima politinius sprendimus, tvirtina parengtus susitarimus ir dokumentus, nubrėžia pagrindines kitų institucijų veiklos gaires.

br />Europos Sąjungos Taryba
Pagrindinė ES institucija, vykdanti ES įstatymų leidimo funkciją.
Funkcijos ir tikslai
Tarybai priklauso galutinio sprendimo dėlvisose ES valstybėse privalomų teisės aktų priėmimo teisė; Taryba užtikrina bendrą Europos Sąjungos veiklos koordinavimą, atsako už tarpvyriausybinį bendradarbiavimą bendros užsienio ir saugumo politikos bei Teisingumo ir Vidaus reikalų srityse.
Europos Komisija
Pagrindinė ES institucija, atliekanti vykdomosios valdžios funkcijas ir atsakinga už ES politikos įgyvendinimą.
Funkcijos ir tikslai
Inicijuoja ES politiką ir atstovauja bendriems ES interesams; prižiūri ES sutarčių laikymąsi visose valstybėse narėse bei jos principų ir straipsnių efektyvų įgyvendinimą; įgyvendina ES politiką ir veda tarptautines prekybos ir bendradarbiavimo derybas.
Europos Parlamentas
Pagrindinė ES institucija, susidedanti iš 626 tiesiogiai ES valstybių piliečių išrinktų atstovų, kurių pagrindinis tikslas – Sąjungoje atstovauti ES piliečių interesus.
Funkcijos ir tikslai
Remdamasis keturiomis įsatymų priėmimo procesūromis dalyvauja įsatymų leidimo srityje; tvirtina ir kontroliuoja vykdomąją valdžią.
Teisingumo Teismas
Pagrindinė ES institucija, aiškinanti ES teisės aktus ir sprendžianti ginčus dėlES sutarčių vykdymo ir laikymosi.
Funkcijos ir tikslai
Užtikrinti, kad Bendrijos teisės aktų interpretavimas ir įgyvendinimas neprieštarautų Europos Bendrijų steigimo sutartims.
Šiuo metu yra 25 ES narės: Airija, Austrija, Belgija, Čekija, Danija, Estija, Graikija, Ispanija, Italija, Jungtinė Karalystė, Kipras, Latvija, Lenkija, Lietuva, Liuksemburgas, Malta, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Slovakija, Slovėnija, Suomija, Švedija, Vengrija, Vokietija.
Narystės siekiančios šalys: Bulgarija, Kroatija, Rumunija, Turkija.
2. Europos sąjungos struktūriniai fondai

Yra 4 ES struktūriniai fondai:
1. Europos re

egioninės plėtros fondas (ERPF);

2. Europos socialinis fondas (ESF);

3. Europos žemės ūkio valdymo ir garantijų fondas (EŽŪVGF);

4.Žuvininkystės orientavimo finansinis instrumentas (ŽOFI).

Kodėl atsirado struktūriniai fondai ?

Skirtumų tarp Europos Bnebdrijos regionų buvo nuo pat pradžių (ryškiausias pavyzdys – atsiliekantys Italijos pietų regionai). Šie skirtumai dar labiau išryškėjo į ją įstojus tokioms šalims, kaip Airija, Graikija, Ispanija ir Portugalija. Kai kurių rajonų BVP skirtumas siekia 3,5 karto, nedarbo rodikliai – iki 7 kartų. Tokių regioninių socialinių ir ekonominių skirtumų sumažinimas ir tolygios visos ES raidos skirtumas yra vienos iš bendrųjų ES politikos dalių – regioninės politikos – tikslas.
Es regioninę politiką galima laikyti struktūrinės politikos sudedamąja dalimi, kuri įgyvendinama pasitelkus ES Struktūrinius fondus ir Sanglaudos fondą.

Ko siekia struktūrinė politika?

Struktūrinės politikos fondai visų pirma siekia padėti sunkumus išgyvenantiems regionams, prisitaikyti prie besikeičiančių ekonominių sąlygų. Struktūriniai fondai finansuoja projektus, padedančius sunkiai besiverčiančioms įmonėms ir darbuotojams imtis kitos, perspektyvesnės veiklos.
Kita galimybė – didinti krizę išgyvenančių ūkio šakų ekonominės veiklos efektyvumą ir padėti joms atlaikyti konkurencinį spaudimą. Pvz., bedarbiai gali mokytis, kad įgytų perspektyvesnių specialybių. Tačiau Struktūriniai fondai nefinansuoja pasyvios socialinės politikos priemonių (darbo našumas ir pan.)

Europos Sąjungos Struktūriniai fondai:

Europos regioninės plėtros fondas teikia regionams įvairią finansinę paramą. Fondo lėšos sudaro apie pusę visų struktūrinių fondų biudžeto. Fondas numato:

• Investicijas į gamybą, siekiant sukurti ir išsaugoti ilgalaikes darbo vietas;
• Investicijas į infrastruktūrą (keliai, telekomunikacijos, energetika) siekiant sujungti centrinius ES regionus su periferiniais;
• Investicijas, padedančias atgaivinti krizę išgyvenančius pramonės, žemės ūkio rajonus;
• Darbo vietų kūrimą bei paramą smulkiam ir vidutiniam verslui (įmonių konsultavimas, rinkos tyrimai, mokslo tyrimai );
• Technologijų plėtrą, vietinės infrastruktūros plėtrą.

Europos socialinis fondas remia projektus, sprendžiančius socialines(pirmiausia užimtumo ) problemas. Finansuoja :

• Švietimą ir profesinį mokymą;
• Paramą įsidarbinant;
• Mokslinius tyrimus bei technologijų plėtrą( specialistų mokymas mokslinio tyrimo įstaigose );
• Socialinius ir ekonominius projektus ( padeda sukurti privačias vaikų priežiūros įstaigas);
• Švietimo ir profesinio mokymo sistemų tobulinimą (keliant darbuotojų kvalifikacija ).

Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondas.

Orientavimo dalis taikoma ES struktūrinės ( o ne bendrosios žemės ūkio ) politikos dalimi, nes teikia paramą diegiant naujus ūkininkavimo metodus, plėtojant alternatyvią ekonominę veiklą kaimo vietovėse ( pvz., kaimo turizmą).

Žuvininkystės orientavimo finansinis instrumentas remia naujų metodų diegimą bei ekonominės veikos perorientavimą vietovėse, kur verčiamasi žuvininkyste.

Neformaliai penktuoju Struktūriniu fondu vadinamas Sanglaudos fondas. Jis buvo įkurtas 1994 m., pasirašius Mastrichto sutartį, kuri numatė įkurti Europos valiutų sąjungą. Šalims, norinčioms įsilieti į bendros Europos valiutos zoną, buvo nustatyti gana griežti konvergencijos (susiliejimo) reikalavimai. Sanglaudos fondas buvo įkurtas siekiant finansuoti didelius kelių tiesimo ir aplinkos apsaugos projektus. Šiuo metu iš Sanglaudos fondo pagalbą gauna keturios ES šalys : Graikija, Ispanija, Portugalija ir Airija.

2.1 Struktūrinių fondų tikslai

ES reglamentai numato, kad kiekvienas struktūrinis fondas gali finansuoti tam tikrs tikslus įgyvendinančias priemones. Šiuo metu nustatyti 3 priorinetiniai struktūrinių lėšų investavimo tikslai:
1. skatinti atsiliekančių regionų plėtrą ir prisitaikymą prie ekonomikos pokyčių. Parama skiriama regionams, kuriuose BVP vienam gyventojui mažesnis nei 75% ES vidurkio, taip pat regionams, kur ypač mažas gyventojų tankumas (remiant pastaruosiuos, siekiama išvengti migracijos ir tolesnio gyventojų skaičiaus mažėjimo). Būtent šiam paramos tikslui yra priskiriama visos Lietuvos teritorija.
2. remti krizės apimtus pramonės regionus, kad jie galėtų persiorientuoti į kitas ekonomikos sritis. Remiami regionai, kuriuose ekonominės veiklos pagrindą sudaro pramonė ir kuriuose ilgai išlieka didelis nedarbas. Taip pat skatinama kaimo vietovių plėtra ir prisitaikymas prie ekonomikos pokyčių.
3. teikti paramą mokymui, kvalifikacijos kėlimui ir perkvalifikavimui. Pagrindinės priemonės – profesinis mokymas ir perkvalifikavimas, darbo rinkos institucijų plėtra. Šios priemonės bus finansuojamos iš Europos socialinio fondo.

Struktūrinių fondų principai
1989 m., siekiant padidinti struktūrinių fondų teikiamos paramos efektyvumą, buvo priimti pagrindiniai jų veiklą nustatantys principai:
1. Koncentravimas. Būtent po šios struktūrinių fondų reformos imta išskirti paramos prioritetiniai tikslai bei tiksliniai regionai.
2. Programavimas. Struktūrinių fondų veiklos gairės numatomos ilgalaikio planavimo pagrindu (plg. Berlyno Tarybos sprendimus dėl 2000-2006 m. planavimo laikotarpio). Iki konkrečių projektų įgyvendinimo pereinama keletas programinio planavimo stadijų.
3. Partnerystė. Rengiant minėtus programinius dokumentus bei administruojant struktūrinius fondus, glaudžiai bendradarbiaujama tarp Europos Komisijos struktūrų ir šalių narių nacionalinių, regioninių bei vietinių institucijų. Šio principo priešingybė – centralizuotas ekonominės veiklos planavimas (Briuselis tiesiog neturi tokio pobūdžio veiklos galimybių – dėl biudžetinių, politinių ir kt. sumetimų).
4. Papildomumas. Struktūrinių fondų parama yra skirta ne pakeisti pačių valstybių išlaidas tam tikrose srityse, o jas papildyti. Teikiant pagalbą konkretiems ekonomikos sektoriams, iš nacionalinių vyriausybių reikalaujama, kad struktūrinių fondų parama nebūtų naudojama kaip dingstis buvusias valstybines išlaidas šiuose sektoriuose „permesti“ į kitas sritis. Remdamasi šiuo principu, Europos Komisija užsitikrina efektyvesnę savo vykdomos politikos rezultatų kontrolę. Praktikoje papildomumo principas paprastai reiškia Europos Sąjungos ir valstybių narių bendrą projektų finansavimą.
Be to, struktūrinių fondų veiklai taikomas ir bendresnis subsidiarumo (pavaldumo) principas, įtvirtintas Mastrichto sutarties. Remiantis šiuo principu, konkrečius veiksmus turi vykdyti žemiausio lygio valdžios institucijos, galinčios efektyviai juos atlikti. Užduotys turi būti perkeliamos į aukštesnį valdžios lygį tik tuo atveju, jeigu žemesnės valdžios institucijų veikla dėl užduočių pobūdžio čia būtų neefektyvi (ši nuostata siejasi su partnerystės principu).
Struktūriniai fondai ir kultūra
Vadovaujantis Struktūrinių fondų reglamentais, Lietuvos Bendrajame programavimo dokumente kultūra nėra išskiriama kaip atskiras prioritetas, todėl ir LR Kultūros ministerijos nėra tarp vadinamųjų tarpinių institucijų, kurios tiesiogiai atsakingos už priskirtų BPD priemonių įgyvendinimą. Tačiau Kultūros ministerija dalyvauja rengiant Bendrąjį programavimo dokumentą bei jo priedą (formuluočių, potencialiai atvirų kultūros projektams, priežiūra), renka informaciją apie Struktūriniams fondams teiktinus su kultūra susijusius projektus, stebi ir vertina Struktūrinių fondų įsisavinimo tendencijas kultūros sektoriuje.
Šiuo metu Kultūros ministerija rengiasi siūlyti Struktūrinių fondų paramai tokius projektus:
1. Kultūros vertybių registro sukūrimas;
2. Regioninių bibliotekų pritaikymas informacinės visuomenės poreikiams (bibliotekų kompiuterizavimas);
3. Žymiausių regionų kultūros objektų pritaikymas bendruomenės ir turizmo reikmėms, įsteigiant regionų kultūros centrus.

Planavimo ir įgyvendinimo mechanizmai

Yra 3 pagrindiniai alternatyvaus struktūrinių fondų planavimo ir įgyvendinimo mechanizmai: nacionalinės iniciatyvos, bendrijos iniciatyvos ir inovacinės priemonės.
Nacionalinės iniciatyvos. Jų pagrindu šiuo metu yra panaudojama apie 90 % viso struktūrinių fondų biudžeto. Pagrindinius planavimo dokumentus, susijusius su ES paramos pasiskirstymu, šiuo atveju rengia valstybės narės. Galimos dviejų tipų procedūros:
1. didesnės apimties ir sudėtingesnės paramos atveju, remiantis nacionaliniu arba regioniniu plėtros planu, bendrai su Europos Komisija yra parengiami Bendrosios paramos metmenys (Community Support Framework – CSF), jų pagrindu sudaromos veiklos programos (Operational Programmes – OP), kurioms įgyvendinti ruošiami konkretūs projektai.
2. alternatyvus mechanizmas – Bendrojo planavimo dokumento (Single Programming Document – SPD), suderinto su Komisija, priėmimas, kurio pagrindu tiesiogiai rengiami konkretūs paramos projektai. Abiem atvejais konkrečių projektų atranką atlieka valstybės narės institucijos.
Bendrijos iniciatyvos (community initiative). Tai struktūrinių fondų administravimo mechanizmas, kuris remiasi didesnių Europos Komisijos vaidmeniu. Planavimo laikotarpiu yra priimamas tam tikras skaičius Bendrijos iniciatyvų ir Europos Komisija parengia specialias gaires (Commission udelines) kiekvienai iš jų. Valstybės narės, besiremdamos Bendrijos metmenimis, rengia suderintas su Komisija programas, kurių pagrindu vykdomi tam tikri paramos objektai. Kaip ir nacionalinių iniciatyvų atveju, projektų atranką atlieka nacionalinės institucijos.

2000 – 2006 m. laikotarpiui numatyta vykdyti keturias Bendrijos iniciatyvas, joms įgyvendinti skiriama apie 5,35 % viso struktūrinių fondų biudžeto:
• INTERREG III – bendradarbiavimas abipus sienos (finansuojama iš ERDF);
• LEADER II – kaimo plėtra (finansuojama iš EAGGF);
• URBAN – parama krizės apimtiems miesto rajonams (finansuojama iš ERDF);
• EQUAL – naujų priemonių kovoje su nelygybe ir diskriminacija darbo rinkoje skatinimas (finansuojama iš ESP).

Apie 0,5% struktūrinių fondų biudžeto skiriama inovacinėms priemonėms (Innovative Measures). Planuojant ir administruojant inovacines priemones, nesilaikoma partnerystės principo :pati Europos Komisija numato konkrečias priemones ir atrenka projektus įgyvendinti.

ES struktūrinių fondų lėšų panaudojimo ciklas

Grafiškai supaprastinta tipinė projektų atrankos, finansavimo ir atsiskaitymo schema atrodytų taip (pagrindiniai veikėjai):
1 paveikslas

1. Projektų rengėjai teikia paraiškas.
2. Gavusi paraišką įgyvendinančioji institucija (Darbo birža, Nacionalinė mokėjimo agentūra, SVV agentūra, TID, kt), sprendžiama apie jos atitikimą formaliems reikalavimams:
– atitikimą Bendrajam paramos dokumente (ar numatyta tokius projektus remti?);
– neprieštaravimą ES politikoms ir taisyklėms (aplinkosauga, lygios galimybės,
viešumas, konkurencija, viešieji pirkimai);
– atitikimą LR teisės aktų normoms.
3. Tarpinės institucijos (Ūkio, SADM, ŽŪM, Susisiekimo, Aplinkos m-jos), įgyvendinančios institucijos siūlomo sprendimo pagrindu, sprendžiama, kokia projekto kaštų dalis yra iš principo finansuotina iš ES struktūrinių fondų (pagal ES reglamentuose nustatytus išlaidų finansinio tinkamumo kriterijus), kad nustatyti maksimalią projektui galimą skirti ES struktūrinių fondų paramą;
4. Formalius reikalavimus atitinkantis projektas dalyvauja konkurencinėje atrankos procedūroje – svarstomas projektų atrankos komitete;
5. Tarp atrinkto projekto teikėjo ir įgyvendinančios institucijos sudaroma paramos teikimo sutartis
6. Projektas įgyvendinamas. Vykdoma projektų išlaidų apskaita, tinkamai saugomi apskaitos dokumentai; projektas periodiškai teikia išlaidų deklaracijas įgyvendinančiai institucijai (kartu su jas pagrindžiančiais dokumentais);
7. Įgyvendinančioji institucija tikrina pateiktas išlaidų deklaracijas:
– išlaidų finansinį tinkamumą (ar buvo numatytos tokios išlaidos sutartyje),
– nustato gražintinas lėšas (t.y., netinkamai išleistas lėšas),
8. Gautos išlaidų deklaracijos ir jas pagrindžiantys dokumentai yra įgyvendinančių institucijų tinkamai saugomos ir teikiamos Tarpinėms institucijoms, kurios rengia apibendrintas išlaidų deklaracijas. Apibendrintos išlaidų deklaracijos siunčiamos atitinkamo fondo Mokėjimo institucijai (pastaroji jų pagrindu rengia mokėjimo paraiškas Komisijai/atitinkamam struktūriniam fondui);
9. Projektas kaupia ir teikia įgyvendinančiajai institucijai projekto įgyvendinimo ataskaitas;
10. Įgyvendinančioji institucija analizuoja gautas įgyvendinimo ataskaitas ir kaupia statistinius ir finansinius rodiklius, įvedama juos į kompiuterizuotą priežiūros sistemą;
11. Įgyvendinančioji institucija atlieka projektų administracinį patikrinimą (bent kartą per jo gyvavimo laikotarpį apsilanko projekte).
12. Taip pat atliekamas i 5% (pasirinktinai) kiekvieno ES struktūrinio fondo Lietuvai pagal konkrečią programą (BPD) išmokėtų lėšų bei papildomas sistemų auditas. Programos pabaigoje nuo valdymo ir kontrolės sistemos nepriklausoma institucija – išorinis auditorius – parengia baigiamojo audito deklaraciją, kurioje įvertina, kiek patikima buvo programos įgyvendinimo metu Komisijai teikiama informacija, aptiktų nukrypimų ir nusižengimų, valdymo ir kontrolės sistemų trūkumų mastą ir pasekmes, kt.; baigiamojo audito deklaracija Komisijai pateikiama kartu su paskutine jai teikiama mokėjimo paraiška.

ES struktūrinės paramos Lietuvai apimtis

Europos Komisijos finansiniame pasiūlyme dėl paramos valstybėms kandidatėms numatyta, kad Lietuva 2004-2006 m. laikotarpiu iš ES fondų gaus 1489 mln. eurų, iš jų:
• 574 mln. eurų iš Sanglaudos fondo (vidurkis tarp žemiausios ir aukščiausios ribos),
• 881 mln. eurų iš struktūrinių fondų 1 tikslo programai, bei
• 22 mln. eurų ir 12 mln. eurų iš INTERREG ir EQUAL Bendrijos iniciatyvų atitinkamai.

Vadovaujantis ES norminiais aktais, nustatančiais ES struktūrinių fondų bendrafinansavimo maksimalias ribas, ir įvertinus kitų šalių ES struktūrinės paramos įsisavinimo patirtį, nacionalinių lėšų poreikis bendrai su ES struktūrinių fondų lėšomis finansuojamiems projektams sudarytų apie 35% bendrų finansavimo apimčių, arba virš 800 mln. EUR per tris metus.

2.2 ES FONDŲ FINANSUOJAMI SEKTORIAI

Lentelėje yra pateikiami ES fondų finansuojamų išlaidų ir veiklų pavyzdžiai.
2 lentelė

Sektorius ES fondų finansuojamų išlaidų ir veiklų pavyzdžiai
1. INFRASTRUKTŪRA Visos nepaprastosios išlaidos ir joms atlikti reikalingų dokumentų rengimo kaštai, atsižvelgiant į minėtas sąlygas

1.1 Transportas Pavyzdžiai: keliai, geležinkeliai, kelio ženklai, tiltai, viadukai, oro uostai, vandens uostai, logistikos ir intermodaliniai centrai
Nacion. ir region. keliai
Vietiniai keliai
Geležinkeliai
Oro transportas
Vandens transp./uostas

1.2 Telekomunikacijos Pavyzdžiai: duomenų perdavimo tinklai, duomenų perdavimo įranga

1.3 Energetika Pavyzdžiai: atsinaujinantys ir vietiniai kuro šaltiniai, jėgainių modernizavimas, elektros energijos, dujų ir šilumos teikimo ir paskirstymo infrastruktūra, subsidijos energijos taupymui (pvz., mokyklų pastatų apšiltinimas), taip pat studijos ir reklamos/viešosios nuomonės formavimo kampanijos.
Taip pat ir konkrečių su energetika susijusių programų (tokių kaip energijos taupymo programa) pagrindu privačiam sektoriui suteikta valstybės parama.
Šilumos ūkis
Dujų ūkis
Elektros ūkis
Naftos ūkis
Ignalinos AE

1.4 Aplinkosauga Pavyzdžiai: vandens tiekimo, nuotekų, pavojingų ir kietųjų atliekų tvarkymo, saugojimo infrastruktūra, atliekų deginimo punktai, racionalus gamtinių išteklių naudojimas (pvz., smulki infrastruktūra nacionaliniuose parkuose), paplūdimių apsauga ir racionalus naudojimas, vandens saugyklos, pažeidžiamų gamtos vietų bei bioįvairovės apsauga, vandens telkinių pakrančių apsauga, aplinkosaugos centrai, aplinkos kokybės (oro, vandens, t.t.) priežiūros centrai, studijos bei aplinkos saugojimo ir informacinės kampanijos
Vanduo ir nuotekos
Atliekos
Oro kokybė
Gamtiniai ištekliai
Melioracija

1.5 Sveikatos apsauga Pavyzdžiai: ligoninės, sveikatos centrai, studijos, informacinės sistemos, kokybės sistemų diegimas

1.6 Vietinė infrastruktūra Pavyzdžiai: miestų gatvės, šviesoforai, eismo studijos, žaliosios ir poilsio vietos (parkai), automobilių parkavimo infrastruktūra, dviračių takeliai, teritorinio planavimo studijos, statinių fasadų renovacija

2. ŽMOGIŠKIEJI IŠTEKLIAI Visos nepaprastosios išlaidos ir išlaidos reikalingiems dokumentams, atsižvelgiant į minėtas bendras sąlygas. Be to, taip pat finansuojamos:

2.1 Mokslas ir švietimas * tokios paprastosios išlaidos:
mokytojų/dėstytojų mokymas ir kvalifikacijos kėlimas, profesinio mokymo programų rengimas, profesinio mokymo programų įgyvendinimo išlaidos (jeigu sunku apskaičiuoti, pateikti visas profesinio mokymo įstaigų išlaidas), stipendijos ir kita parama doktorantams

2.2 Mokymas ir užimtumas * tokios paprastosios išlaidos:
visos mokymo programų rengimo ir įgyvendinimo išlaidos, išlaidos socialinės integracijos ir lygių galimybių priemonėms, subsidijos naujų darbo vietų kūrimui, mokymo pašalpos besimokantiems bedarbiams, kt.
Kiti pavyzdžiai: užimtumo centrai, darbo vietų ir nedarbingų asmenų duomenų bazės

2.3 Moksliniai tyrimai ir technologijos * tokios paprastosios išlaidos:
parama konkretiems mokslo tyrimo projektams (jeigu sunku apskaičiuoti, nurodyti visas mokslinių tyrimų institucijų išlaidas), mokslinių tyrimų darbuotojų mokymo kaštai, stipendijoms moksliniams tyrimams
Kiti pavyzdžiai: mokslinės laboratorijos ir jų įranga.

2.4 Informacinė visuomenė Pavyzdžiai: mokyklų, universitetų, bibliotekų kompiuterizavimas, prijungimas prie interneto tinklo, viešų naudojimosi internetu vietų kūrimas.

2.5 Sportas Pavyzdžiai: sporto centrai, baseinai ir kita ne pelno infrastruktūra, kuri gerina vietinę gyvenimo kokybę.

2.6 Kultūra Pavyzdžiai: Istorinių vietovių ir statinių pritaikymas turizmui, muziejai (pvz., ekspozicijos turistams), kultūriniai ir meno įvykiai, kurie pritraukia turistus, valstybės bibliotekos (pvz., katalogai ar paieškos sistemos), kultūros ir meno centrai

„Švietimo, profesinio mokymo, mokslo ir studijų institucijų infrastruktūros plėtra“ tam planuojama skirti 7,4%visų investicijų infrastruktūrai.
Pagal šia priemonę bus remiamos tokios veiklos:
1. Mokymosi visą gyvenimą infrastruktūros plėtra, ypatingą dėmesį skiriant teritorinių skirtumų mažinimui bei susijusių paslaugų prieinamumo didinimui;
2. Bazinės įrangos, būtinos mokymui ir mokymuisi bei MTEP (moksliniai tyrimai ir eksperimentininkė veikla) darbų vykdymui, atnaujinimui ir įsigijimui;
3. Modernių informacinių technologijų diegimas mokymosi visą gyvenimą galimybių plėtrai;
4. Infrastruktūros, skirtos „antrojo šanso“ (žmonių, patekusių į nedarbo rinką, esančių socialinėje izoliacijoje ir pan.) („drop- out“) prevencijai, kūrimui;
5. Mokymosi visą gyvenimą infrastruktūros pritaikymas žmonių su negalia poreikiams.
Žmogiškųjų išteklių plėtrai numatytos tokios priemonės:
2 – „Darbo jėgos kompetencijos ir gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių ugdymas“
3 – „Socialinės atskirties prevencija ir socialinė integracija“
4 – „ Mokymosi visą gyvenimą sąlygų plėtojimas“
5 – „ Žmogiškųjų išteklių kokybės moksliniuose tyrimuose ir inovacijose didinimas“
6 – „Techninė parama“
Žmogiškųjų išteklių plėtrai numatyta skirta 18,6% visų Struktūrinių fondų lėšų
2 priemonės remiamos veiklos:
1. Gyventojų informacinis komunikacinis (IKT) raštingumo didinimas;
2. Šalies ūkio ir verslo poreikius atitinkančių specialistų, sugebančių prisitaikyti sparčiai besikeičiančioje darbo rinkoje, rengimas;
3. Valstybinių įstaigų darbuotojų mokymas bei kvalifikacijos tobulinimas.

3 priemonės remiamos veiklos:
1. Profesinis informavimas, orientavimas, konsultavimas;
2. Profesinis mokymas,mokymasis kitai kvalifikacijai įgyti, kvalifikacijos tobulinimas;
3. Distancinio mokymo sistemos pritaikymas specialiems poreikiams;
4. Profesinės reabilitacijos neįgaliesiems vystymas ;
5. Socialinių įmonių vystymas;
6. Specialistų darbui su socialinės rizikos grupėmis rengimas;
7. Specialių socialinės adaptacijos ir darbinės reabilitacijos programų rengimas (kaliniai, narkomanai, alkoholikai ir t.t.);
8. Priemonės lygių galimybių užtikrinimui.

4 priemonės remiamos veiklos:
1. Nacionalinės kvalifikacijų sistemos vystymas;
2. Žinių ir įgūdžių įvertinimo/įsivertinimo sistemos vystymas;
3. Kokybės vertinimo sistemos plėtojimas;
4. „Antrojo šanso“ (drop – out) galimybių sukūrimas;
5. Inovatyvių mokymo ir mokymosi formų įvairovės plėtra.;
6. Mokymo/mokymosi medžiagos rengimas ir leidyba;
7. Mokytojų,dėstytojų mokymo sistemos tobulinimas;
8. Profesinis orientavimas ir konsultavimo sistemos vystymas.

5 priemonės remiamos veiklos:
1. Aukščiausios kvalifikacijos specialistų (tarp jų doktorantų, mokslininkų ir kitų tyrėjų) rengimas ir jų kompetencijos tobulinimas;
2. Mokslininkų ir tyrėjų kvalifikacijos tobulinimas;
3. Mokslo ir tyrimų programų ir fundamentaliųjų tyrimų vystymas;
4. Mokslo ir studijų sistemos ( II ir III pakopos studijų programų mokslo ir technologijų srityse vertinimas, vietinių ekspertų rengimas) vertinimas;
5. Mokslo ir visuomenės dialogo skatinimas.
Visos šių priemonių veiklos tinka švietimo ir mokslo institucijoms, universitetams. Čia išdėstytos tik pagrindinės priemonės, kuriomis gali pasinaudoti švietimo ir mokslo institucijos. Taip pat galima dalyvauti ir kitų prioritetų įgyvendinime: informacinės plėtros visuomenei, aplinkos apsaugos, turizmo, taip pat ir kaimo plėtros fonde.

Valstybės (nacionalinė) regioninė politika

valstybės institucijų ir kitų subjektų tikslinė veikla, kuria, taikant tiesiogines ir netiesiogines pagalbos priemones, daromas diferencijuotas poveikis valstybės regionų socialinei ir ekonominei plėtrai, siekiant mažinti socialinius-ekonominius skirtumus tarp regionų ir išsivystymo netolygumus pačiuose regionuose.
Regioninė politika, kaip regioninės ekonomikos skatinimo instrumentas, palyginti neseniai įgavo platų pripažinimą. Įvairiose Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos šalyse regioninė politika formavosi įvairiais periodais ir buvo vykdoma įvairių priemonių pagalba. Tačiau galima teigti, kad daugelyje šių šalių regioninė politika atsirado tik pastaraisiais dešimtmečiais. Be to, kai kuriose iš jų – tik Europos Sąjungos regioninės politikos suteikto postūmio dėka.
Europos regioninė politika turi palyginti trumpą istoriją. 1975 metais buvo įsteigtas Europos regioninės plėtros fondas, nors steigimas įvyko tik po ilgų debatų. Po ERPF įsteigimo, Europos regioninė politika pergyveno penkias reformas. 1989 metais galutinai susiformavo Struktūriniai fondai. Be Europos regioninės plėtros fondo, į Struktūrinių fondų tarpą įėjo anksčiau įsteigti Europos socialinis fondas ir Europos žemės ūkio ir garantijų fondo paramos sektorius. Be to, 1989 – 1993 metais padidėjo struktūrinių fondų lėšos. Manoma, kad tokio sprendimo priežastis buvo ES suvokimas, kad Europos bendrosios rinkos formavimas gali turėti neigiamos įtakos atsiliekantiems ES regionams. 1989 metais taip pat susiformavo pagrindiniai iki šiol taikomi Struktūrinių fondų planavimo ir valdymo principai: paramos koncentravimo, koordinavimo, partnerystės, programavimo ir papildomumo.
1994 metais buvo įsteigtas Sanglaudos fondas, suformuoti pagrindiniai ES regioninės politikos principai 1994 – 1999 metų periodui. Paramos tikslas buvo suskirstytas į šešis tikslus, nors tikslas Nr. 1 buvo svarbiausias ir finansine prasme ES regioninės politikos tikslas – t. y. skatinti vystymąsi ir struktūrinius pokyčius atsiliekančiuose regionuose. 1999 metų ES regioninė politika (Struktūriniai fondai) jau apėmė 36 procentus viso ES biudžeto.
Nuo 2000 metų, prasidėjus 2000 – 2006 m. programavimo periodui, įvyko daug naujų, ne tokių revoliucingų pokyčių – buvo reformuoti regioninės politikos tikslai (jų liko tik 3, iš kurių pirmas tikslas – mažinti skirtumus tarp regionų – išliko pagrindinis), sustiprėjo finansų kontrolė, dar labiau padidėjo Struktūrinių fondų biudžetas. Šiuo metu ES struktūrinių fondų parama yra teikiama šiems tikslams įgyvendinti:
1. Parama atsiliekantiems regionams.
2. Parama regionų konversijai.
3. Parama švietimo, mokymo, darbo vietų kūrimo politikai ir sistemoms.
2000 – 2006 metams, Tikslui 1 įgyvendinti yra skirta 135,9 mlrd. eurų, Tikslui 2 – 22,5 mlrd. eurų, Tikslui 3 – 24,05 mlrd. eurų. Lietuvos ir Europos Sąjungos derybų rezultatai regioninės politikos ir struktūrinių instrumentų koordinavimo srityje leidžia tikėtis, kad 2004 – 2006 metais Lietuva kasmet gaus iš ES struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo po 455 mln. eurų, arba 131 eurų 1 gyventojui.
Lietuvoje atskirų regioninės politikos bruožų buvo prieš Nepriklausomybės atkūrimą 1990 metais bei per pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį. Integruota regioninė politika ėmė formuotis tik praeito dešimtmečio viduryje, visų pirma, Europos Sąjungos dėka. Ne paslaptis, kad tik būtinybė rengtis Europos Sąjungos struktūrinės paramos programoms įgyvendinti privertė valdžios ir valdymo institucijas mąstyti apie nacionalinę regionų plėtros politiką. 1998 – 2000 metais buvo rengiamas Regioninės plėtros įstatymo projektas, kuris praėjo kelias rengimo stadijas ir kelis kartus iš esmės keitėsi, lygiai kaip keitėsi ir jo akcentai – nuo tik Europos regioninės politikos akcentavimo iki tik nacionalinės regionų politikos akcentavimo. Galiausiai, 2000 m. liepos mėn., priimtas Regioninės plėtros įstatymas akcentavo nacionalinę regionų plėtros politiką kaip savo reguliavimo objektą, tačiau tuo pat metu įspraudė ES regioninę politiką (ir visus ES struktūrinius fondus) į siaurus savo reguliavimo rėmus. Tokia pozicija, atsiradusi dėl nepakankamų priėmėjų žinių ir dažnai besikeičiančios Europos Komisijos pozicijos, buvo pakeista 2002 metų pabaigoje, kai, priėmus Regioninės plėtros įstatymo pastabas, iš esmės pasikeitė pati regioninės plėtros koncepcija Lietuvoje.
Pagal dabar galiojančią Regioninės plėtros įstatymo redakciją, Lietuvos regioninės politikos tikslas yra mažinti socialinius ir ekonominius skirtumus tarp regionų ir regionų viduje, skatinti visos valstybės teritorijos tolygią ir tvarią plėtrą.

Valstybės pagalbos pobūdis priklauso nuo to, kaip yra apibrėžti viešųjų investicijų prioritetai.

Pagrindinis dokumentas, nuo kurio turinio priklauso investicinių lėšų paskirstymas, yra Bendrasis programavimo dokumentas.

3. Europos regioninės plėtros fondas
Tikslai:
• Prisidėti prie finansavimo skatinant ekonominę ir socialinę sanglaudą, mažinant regioninius netolygumus ir dalyvaujant regionų plėtroje bei pertvarkyme;
• Prisidėti prie tolygios plėtros ir ilgalaikių darbo vietų kūrimo skatinimo.
ERPF finansavimo sritys:
1. Gamybinis sektorius.
2. Infrastruktūra (transportas, energetika, telekomunikacijos, turizmas).
3. Švietimas ir sveikata.
4. Vietos plėtra.
ERPF finansuojamos sritys Lietuvoje:
1. Socialinės ir ekonominės ūkio infrastruktūros plėtra:
a) Transporto sistemos plėtra ir modernizavimas.
b) Regioninio/vietinio eismo gerinimas.
c) Energijos tiekimo stabilumo ir prieinamumo užtikrinimas.
d) Energijos naudojimo efektyvumo plėtra (viešajame sektoriuje).
e) Aplinkos kokybės gerinimas.
f) Žalos aplinkai prevencija ir planavimas.
g) Sveikatos priežiūros įstaigų modernizavimas.
h) Švietimo bei socialinių paslaugų infrastruktūros plėtra.

2. Gamybinio sektoriaus ir paslaugų plėtra:
a) Pramonės ir verslo plėtros skatinimas.
b) Pramonės ir verslo aplinkos gerinimas.
c) Turizmo infrastruktūros plėtra.
d) Informacinių paslaugų plėtra.
ERPF paramos gavėjai
 savivaldybės;
 valstybės ir savivaldybės įmonės;
 viešosios įstaigos;
 privačios įmonės.

3 paveikslas
ERPF valdymo koncepcija

Tarpines institucijos funkcijos:
 numatyti konkrečias investavimo kryptis pagal BPD priemones; siūlyti BPD ar jo priedo pakeitimus;
 rengti konkursinę dokumentaciją, kurią skelbs įgyvendinančios institucijos;
 stebėti, vertinti valdymo ir kontrolės sistemos veikimą bei siūlyti jos patobulinimus;
 spręsti dėl poreikio ES lėšomis finansuoti atskirus projektus, organizuoti jų atranką;
 prieš rengiant tarpinę mokėjimo paraišką ES Komisijai (jos bus rengiamos tris kartus per metus), sertifikuoti (t.y., raštu garantuoti), jog jų kompetencijos srityje visa priežiūros, apskaitos ir kitose sistemose turima ir ES Komisijai deklaruojama informacija (ypač finansinė) yra teisinga.
Paraiškų vertinimas tarpinėse institucijose:
 Įgyvendinančioji institucija atliks administracinį projektų (t.y. jų atitikties formaliems reikalavimams) vertinimą ir toliau teiks vertinti tarpinei institucijai;
 Tarpinė institucija iš įvairių savo bei kitų valstybės institucijų padalinių ir nepriklausomų ekspertų suformuos projektų atrankos komisijas (jos gali būti skirtingos skirtingoms priemonėms) techniniam ir finansiniam projektų vertinimui atlikti.
Įgyvendinančiųju institucijų funkcijos:
 projektų paraiškų gavimas ir registravimas;
 paraiškų atitikimo nustatytiems formaliems kriterijams tikrinimas ir pasiūlymo dėl projektui skirtinos ES lėšų dalies teikimas tarpinei institucijai;
 paramos teikimo sutarties su pareiškėju sudarymas (prisiimant atsakomybę už tinkamą projekto įgyvendinimą);
 projektų išlaidas pagrindžiančių dokumentų gavimas ir saugojimas, išlaidų tinkamumo įvertinimas, lėšų išmokėjimo projektams autorizavimas;
 duomenų apie projektus įvedimas į integruotą priežiūros sistemą;, apibendrintų įgyvendinimo pažangos ataskaitų rengimas;
 lankymasis projektų įgyvendinimo vietose ir administracinis tikrinimas (kiekvienas projektas per savo gyvavimo laiką turi būti aplankytas bent vieną kartą).
Projekto tinkamumo sąlygos :
 atitikimas BPD remtinoms veikloms;
 išlaidų tinkamumas (kompensuojamos tik tinkamos projekto išlaidos).
Tinkamos išlaidos:
 statinių statyba ir renovacija;
 įrangos įsigijimas, montavimas, instaliavimas;
 programinės įrangos kūrimas ar įsigijimas;
 mokymai ir konsultacijos;
 rinkodaros priemonės;
 dalyvavimas parodose (tik pirmą kartą);
 žemės įsigijimas (iki 10 proc. visų tinkamų išlaidų ir jei tai susiję su projekto įgyvendinimu).
Netinkamos išlaidos:
 einamieji veiklos kaštai (darbuotojų atlyginimai, šildymas, nuoma, mokesčiai);
 apyvartinės lėšos;
 pastatų pirkimas;
 transporto priemonių įsigijimas.
 Išlaidos iki paramos skyrimo projektui datos nefinansuojamos.
Subsidijų dydžiai:
 viešų institucijų projektams – iki 100 proc. tinkamų projekto išlaidų;
 stambių įmonių projektams – iki 50 proc. tinkamų projekto išlaidų;
 SVV įmonių projektams – iki 65 proc. tinkamų projekto išlaidų;
 Įmonė privalo investuoti į projektą nuosavų lėšų ne mažiau kaip 25 proc. visos projekto vertės.
3.1 EUROPOS SOCIALINIS FONDAS
Europos socialinis fondas (ESF), įkurtas 1957 m., yra pagrindinė Europos Sąjungos priemonė, skirta žmogiškųjų resursų vystymui ir darbo rinkos funkcionavimo gerinimui. Jis remia priemones, siekiančias užkirsti kelią nedarbui ir su juo kovoti bei vystyti žmogiškuosius išteklius. ESF tikslas yra skatinti aukštą užimtumo lygį, lygybę tarp vyrų ir moterų, tvarią plėtrą bei ekonominę ir socialinę sanglaudą. Pagrindinis Fondo tikslas yra teikti finansinę paramą nacionalinių užimtumo veiksmų planų įgyvendinimui.
Pagrindinės penkios Europos socialinio fondo politikos sritys yra:
• Aktyvios darbo rinkos politikos vystymas ir skatinimas;
• Lygių galimybių visiems, patenkantiems į darbo rinką, skatinimas;
• Mokymo, lavinimo ir konsultavimo kaip mokymosi visą gyvenimą politikos dalies skatinimas bei gerinimas;
• Kvalifikuotos ir galinčios prisitaikyti darbo jėgos skatinimas;
• Moterų patekimo į darbo rinką ir dalyvavimo joje gerinimas.
Tinkamos veiklos, kurios gali būti finansuojamos iš ESF:
• Švietimas ir profesinis mokymas, stažuotojų išankstinis mokymas, bazinių įgūdžių atnaujinimas;
• Užimtumo priemonės ir priemonės savarankiškai dirbantiems;
• Mokymas tyrimų, mokslo ir technologijos srityse;
• Naujų užimtumo šaltinių vystymas;
• Mokymo, lavinimo ir įgūdžių įgijimo gerinimas bei vystymas, apimant ir mokytojų mokymą;
• Užimtumo tarnybų efektyvumo modernizavimas ir gerinimas;
• Ryšių tarp darbo, mokslo ir tyrimų sričių vystymas;
• Sistemų, numatančių pokyčius užimtumo ir kvalifikacijų poreikio srityse, vystymas;
• Pagalba teikiant paslaugas gavėjams;
• Naujoviškos priemonės ir bandomieji projektai, susiję su darbo rinka, užimtumu ir profesiniu mokymu.
Europos socialinis fondas yra Europos Sąjungos finansinė priemonė, skatinanti žmogiškąsias investicijas. Fondo tikslas – užkirsti kelią nedarbui, didinti užimtumą, palengvinti įsitraukimą į darbo rinką ir pasirengimą struktūriniams pokyčiams. Lietuvoje administruojant ir įsisavinant ESF lėšas pagrindinį vaidmenį vaidins Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Žmonių išteklių plėtros programų paramos fondas bei Lietuvos darbo birža.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kartu su Phare Dvynių projekto “Pasirengimas Europos užimtumo strategijai” ekspertais (iš Didžiosios Britanijos, Švedijos, Suomijos) organizavo seminarų ciklą įvairiuose Lietuvos regionuose. Seminaruose būsimiesiems konsultantams ir Lietuvos darbo biržos specialistams buvo teikiama informacija apie Europos socialinį fondą ir kitus struktūrinius fondus, pristatomas Bendrasis programavimo dokumentas, jo prioritetai bei priemonės. Konsultantai buvo mokomi generuoti idėjas, skatinti socialinę partnerystę, supažindinami su praktiniais vertinimo aspektais: paraiškų rengimu, finansiniu tinkamumu, taip pat užsienio šalių patirtimi.
Parengti konsultantai 21 darbo biržoje teikia informaciją ir konsultacijas suinteresuotiems asmenims ir institucijoms apie ESF paramos kryptis bei galimybes, rengiasi padėti potencialiems projektų pareiškėjams formuluoti idėjas remiantis regiono ar vietos poreikiais. Kilus klausimų, prašome kreiptis į Akmenės, Alytaus, Druskininkų, Ignalinos, Jonavos, Jurbarko, Kauno, Klaipėdos, Lazdijų, Marijampolės, Mažeikių, Panevėžio, Pasvalio, Skuodo, Šalčininkų, Šiaulių, Švenčionių, Tauragės, Telšių, Utenos ar Vilniaus darbo biržas.
ESF administravimo Lietuvoje schema

Tarpinė institucija Socialinės apsaugos ir darbo ministerija
• Rengia atitinkamas BPD ir BPD priedo dalis;

Įgyvendinančioji institucija –
Žmonių išteklių plėtros programų paramos fondas
• Planuoja priskirtų BPD priemonių lėšas;
• Inicijuoja BPD ir BPD priedo pakeitimus, teikia pasiūlymus, susijusius su BPD priedo pakeitimus
• Dalyvauja Priežiūros komiteto veikloje;
• Nustato priskirtų BPD priemonių projektų atrankos kriterijus ir vertinimo taisykles;
• Planuoja visuomenės informavimo veiksmus;
• Atlieka vidaus audito organizavimą ir įgyvendinimą;
• Projektų paraiškų atitikimo nustatytiems formaliems kriterijams įvertinimas, išvadų pateikimas Tarpinei institucijai;
• Paramos sutarčių su projektais sudarymas ir paramos administravimas;
• Atsiskaitymas pagal reikalaujamus statistinius ir finansinius rodiklius;
• Atsiskaitymas už viešumo, informavimo priemones

• Sertifikuoja išlaidų deklaracijas.
ESF konsultantai – Teritorinės darbo biržos
• Informacijos, konsultacijų teikimas potencialiems projektų pareiškėjams apie ESF paramos kryptis bei galimybes;
• Parama potencialiems projektų pareiškėjams formuluojant projektų idėjas atsižvelgiant į regiono/vietos poreikius;
• Dalyvavimas rengiant projektus.

3.2 Sanglaudos fondas

Sanglaudos fondas buvo sukurtas 1993 m. Tarybos Reglamentas Nr. 1164/94 nustato Sanglaudos fondo tikslus bei uždavinius, taip pat reglamentuoja lėšų teisingą ir tikslingą panaudojimą.
Sanglaudos fondo tikslas prisidėti prie Bendrijos ekonominės ir socialinės sanglaudos stiprinimo. Sanglaudos fondas finansuoja aplinkos ir transporto infrastruktūros projektus, projektų grupes ar techniškai ir finansiškai nepriklausomas projektų dalis, taip pat remia technines pagalbos priemones, kurios apima projektų techninį parengimą , projektų įvertinimą, priežiūrą bei stebėseną. Parama skiriama atskiriems projektams. Sprendimą finansuoti projektus is Sanglaudos fondo priima Europos Komisija.

Biudžetas 2000 – 2006 m. Sanglaudos fondo biudžetas yra 18 mldr. euru, kuris skirtas transporto ir aplinkos apsaugos infrastruktūrai plėtoti. 2004 – 2006 m. Iš Sanglaudos fondo Lietuva gaus 543,5 mln. eurų.
Lešų dydis šaliai nustatomas remiantis šiais kriterijais:
• Šalies gyventojų skaičius;
• Šalies plotas;
• BVP vienam gyventojui;
• Socialiniai – ekonominiai faktoriai, pvz., transporto infrastruktūros netolygumas.

Sanglaudos fondo reikalavimai :

• Finansuojami ne mažesni kaip 10 mln. eurų vertės projektai;
• Gali būti padengiama ne daugiau kaip 80 – 85 % projekto vertės;
• Turi būti išlaikytas balansas tarp transporto ir aplinkos apsaugos projektų.

Pagrindinės institucijos ir pareigūnai

Finansų ministerija – Sanglaudos fondo Vadovaujanti ir Mokėjimų institucija.
Aplinkos ir Susisiekimo ministerijos bus atsakingos už sektorių prioritetų nustatymą, projektų paraiškų rengimą bei koordinavimą.
ISPA įgyvendinančioji agentūra bei Transporto investicijų direkcija bus atsakingos už Europos Komisijos patvirtintų projektų įgyvendinimą.

3.3 SAPARD

Europos Sąjunga, siekdama paspartinti šalių kandidačių pasirengimą narystei, inicijavo Specialiąją žemės ūkio ir kaimo plėtros programą( SAPARD).
Šios programos tikslas – remti narystei ES besirengiančių šalių žemės ūkio modernizavimą, konkurencingumo didinimą. ES taikomų aplinkosaugos, veterinarinių ir higienos standartų parėmimą, kaimo plėtrą ir alternatyvių pajamų kaimo vietovėse skatinimą.
1999 birželio 21 d. Europos Taryba patvirtino reglamentą Nr. 1268/1999 dėl bendrijos paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai Vidurio ir Rytų Europos šalims – kandidatėms. Remiantis šiuo dokumentu, narystės Europos Sąjungoje siekiančioms šalims 2000 – 2006 metų laikotarpiu numatyta teikti finansinę paramą pagal SAPARD. Lietuvoje SAPARD programą koordinuoja Nacionalinė mokėjimų agentūra prie Žemės ūkio ministerijos.

SAPARD tikslai :
• Skirti šalims – kandidatėms ES paramą žemės ūkio ir kaimo plėtrai stojimo į ES laikotarpiu. Remti šalies – kandidatės nustatytus žemės ūkio ir kaimo plėtros prioritetus;
• Palaipsniui priartinti vykdomą nacionalinę politiką prie ES Bendrosios žemės ūkio politikos principų;
• Padėti pasiruošti valdyti ES struktūrinius fondus žemės ūkio srityje,kurių paramą Lietuva gavo nuo narystės ES.

Lietuvoje SAPARD yra įgyvendinama remiantis Nacionaline žemės ūkio ir kaimo plėtros programa, kuri oficialiai patvirtina 2000 m. lapkričio 27 d. Europos Komisijos sprendimu Nr. 3329. remiantis šiuo sprendimu, Lietuvai kasmet numatoma skirti 29 829 000 eurų(1999 metų kainomis), kiekvienais kitais metais prie šios sumos papildomai pridedant po 1,7%.

Parama kiekvienai šaliai – kandidatei skiriama atsižvelgiant į tokius kriterijus :
• Žemės ūkyje dirbančių gyventojų skaičius;
• Žemės ūkio teritorija;
• Žemės ūkio sektoriaus dalis BVP ir t.t.

Nacionalinėje žemės ūkio ir kaimo plėtros programoje nustatytos aštuonios žemės ūkio ir kaimo plėtros prioritetinės paramos kryptys:
• Investicijos į pirminę žemės ūkio gamybą;
• Žemės ūkio ir žuvininkystės produktų perdirbimo ir rinkodaros tobulinimas;
• Ekonominės veiklos kaime plėtra ir alternatyvių pajamų skatinimas;
• Kaimo infrastruktūros tobulinimas;
• Žemės ūkio paskirties žemės užsodinimas mišku ir miškų infrastruktūros gerinimas;
• Profesinis mokymas;
Pagal penktąją ir šeštąją kryptis parama pradėta tiekti nuo 2002 metų.

SAPARD parama skiriama su sąlyga, kad projektai bus bendrai finansuojami ir iš nacionalinių lėšų. Taigi projektai finansuojami pagal tokią sistemą : bendra projekto vertė – 100%, privačios lėšos – 50%, parama – 50%(SAPARD – 75%, nacionalinis finansavimas – 25%).

3.3.1 ISPA

ISPA programos tikslas yra padėti įgyvendinti Stojimo partnerystės ir Nacionalinės acquis priėmimo programos tikslus aplinkosaugos bei transporto sektoriuose. ISPA biudžetas numato 2000 – 2006 m. laikotarpiu kasmet visoms šalims kandidatėms skirti 1,040 mln. eurų. Lietuvai kasmet gali būti skiriama 4- 6% ISPA biudžeto, t.y. 41,6 – 62,4 mln. eurų.

Paramos dydis šaliai nustatomas remiantis šiais kriterijais :
• Šalies gyventojų skaičius;
• Šalies plotas;
• BVP vienam gyventojui.
ISPA programos reikalavimai :
• Finansuojami ne mažesni kaip 5 mln. eurų vetrės projektai;
• Finansuojama iki 75% projekto vertės;
• Turi būti išlaikytas balansas tarp transporto ir aplinkos apsaugos projektų.

ISPA projektų rengimų pagrindas yra Susisiekimo bei Aplinkos ministerijų paruoštų bei ES Komisijos patvirtintų strategijų prioritetai. ISPA projektų įgyvendinimą užtikrina sektorinės įgyvendinimo agentūros, vidutinė projektų trukmė – 4-5 metai.

Pagrindinės ISPA institucijos Lietuvoje :
• Nacionalinis ISPA koordinatorius – finansų ministrė;
• Įgaliotasis valstybės pareigūnas – Finansų ministerijos sekretorius;
• ISPA transporto projektų įgyvendinimo agentūra – Transporto investicijų direkcija prie Susisiekimo ministerijos;
• ISPA aplinkos apsaugos projektų įgyvendinimo agentūra – Centrinė Finansų ir kontraktų agentūra bei Aplinkos ministerijos ISPA įgyvendinimo agentūra.
ISPA priežiūros komitetai renkasi du kartus per metus, jiems pirmininkauja Nacionalinis ISPA koordinatorius. Priežiūros komitetuose dalyvauja Įgaliotasis valstybės pareigūnas, Europos Komisijos, Aplinkos, Susisiekimo ministerijų bei įgyvendinimo agentūrų atstovai.

3.3.2 PHARE

1989 m. Europos Sąjunga pradėjo teikti finansinę paramą Lenkijos ir Vengrijos ekonomikoms restruktūrizuoti (iš čia kilęs programos pavadinimas – angliškai „Poland and Hungary Aid of Restruction the Ekonomy“ , trumpai PHARE.) nuo to kaiko PHARE apimtis, tiek finansinė, tiek geografinė, smarkiai pakito. Nuo 1991 metų ES finansinė parama per PHARE programą pradėta teikti ir Lietuvai.
Iš pradžių PHARE parama buvo skirta stiprinti politinę ir ekonominę transformaciją

PHARE yra pagrindinis finansinio ir techninio Europos Sąjungos bendradarbiavimo su Vidurio ir Rytų Europos valstybėmis (VRE) instrumentas, 1989 m. įsteigta programa ūkio reformoms ir pereinamojo laikotarpio procesams Lenkijoje ir Vengrijoje remti. PHARE programa pamažu buvo išplėsta į kitas regiono šalis. Pirmuoju pereinamuoju laikotarpiu didžioji per PHARE programą teikiamos paramos dalis buvo skiriama patirties diegimui, techninei pagalbai ir, esant reikalui, humanitarinei pagalbai. Atsižvelgiant į spartėjantį plėtros procesą ir įvairiose srityse pasiektą pažangą, PHARE misijos buvo pritaikytos kiekvienos valstybės partnerės prioritetams ir poreikiams. Techninės pagalbos poreikiai santykinai sumažėjo, tačiau padidėjo paramos investicijoms paklausa, ypač infrastruktūros (energijos, transporto, telekomunikacijų), aplinkosaugos, branduolinio saugumo ir žemės ūkio srityse. Taigi PHARE programa buvo perorientuota remti šalių kandidačių pasirengimą tapti ES narėmis, atsižvelgiant į Kopenhagos kriterijus: demokratijos nuostatų stabilumą, žmogaus teisių gerbimą, mažumų apsaugą, konkurencingą ekonomiką ES rinkoje. PHARE virto pagrindiniu šių šalių pasirengimo ES narystei instrumentu.
VEIKLOS BŪDAI
Kiekvienai šaliai kandidatei Komisija nustatė stojimo partnerysčių (SP) prioritetus, tarpinius tikslus, taip pat finansinius išteklius šiems prioritetams įgyvendinti. Stojimo partnerystės, kartu su Nacionalinėmis acquis priėmimo programomis (NAPP), sudaro pagrindinius PHARE programavimo įrankius. Dauguma programų yra nacionalinės, tačiau PHARE gali apimti ir pasienio regionų, daugiašalius arba specifinius projektus, pagal kuriuos remiamos kitos bendradarbiavimo sritys.
Programa pasienio bendradarbiavimui (ypač abipus dabartinių išorinių Europos Sąjungos sienų, taip pat abipus sienų tarp Vidurio ir Rytų Europos kaimyninių šalių) labai prisideda prie ekonominės šių šalių plėtros, prie jų ekonomikos lygio kilstelėjimo iki Europos Sąjungos lygio ir prie kuo tinkamesnio šalių kandidačių pasirengimo dalyvauti programoje Interreg (žr. skyrių Interreg ). Siekiant skatinti nedidelius bendrus pasienio regionų vietos veikėjų projektus, ypač kultūrinius mainus , kiekviename atitinkamame regione gali būti sukurtas atskiras fondas ( žr. toliau – Phare Mažųjų projektų fondas ) .
Daugiašalės programos buvo pradėtos įgyvendinti 1991 m. Jos skirtos narystės ES siekiančioms valstybėms — Lietuvai, Latvijai, Estijai, Bulgarijai, Čekijai, Vengrijai, Rumunijai, Slovakijai ir Slovėnijai. Pagrindinis programų tikslas — padėti šioms valstybėms pasirengti narystei ES bei išpildyti narystei keliamus reikalavimus. Šios programos daugiausiai yra įgyvendinamos pagal centralizuoto įgyvendinimo principus t.y. jos yra vykdomos visose šalyse kandidatėse bendrai, jas koordinuoja Europos Komisija. Decentralizuotas programas (pvz. ACCESS) arba decentralizuotas kai kurių programų (pvz. Horizontalios Bendrijos paramos atominės saugos srityje programos) dalis koordinuoja Nacionalinis pagalbos koordinatorius (Lietuvoje — Finansų ministerija).
Iš daugiašalių PHARE programų galime paminėti šias:
• ACCESS – programa Rytų šalių kandidačių NVO remti (žr. toliau);
• Programa mikroprojektams dotuoti (žr. toliau);
• ACE, skatinanti bendradarbiavimą ekonomikos mokslų srityje įgyvendinant patirties ir ekspertizių mainus tarp Europos Sąjungos šalių partnerių ekonomistų;
• Aplinkosaugos programa, skatinanti dialogą tarptautiniu, nacionaliniu ir vietos lygiais apie šalyse partnerėse įgyvendinamą aplinkosaugos politiką;
• Programa, remianti komercinę veiklą, padedančią verslo organizacijoms rengtis šalies stojimui į ES;
• CONSENSUS III, padedanti įgyvendinti Bendrijos acquis socialinės apsaugos srityje;
• Informacijos programa, kurios tikslas – palaikyti ryšį ir informuoti apie stojimo į Europos Sąjungą politikos mechanizmus ir tikslus;
• Branduolinės saugos programa, kuria siekiama gerinti branduolinę saugą šalyse partnerėse.
• PHARE vertinimo programa, sustiprinanti programos PHARE veiksmingumą, nuolat įgyvendinant įvairių partnerių mainus; padeda Europos Komisijai apmąstyti PHARE programą;
• Programa, skatinanti rengti projektus, padedanti šalims partnerėms debiutuoti ir įgyvendinti investicijų projektus;
• Programa „Teisingumas ir vidaus reikalai 1999“, kuria siekiama padėti šalims partnerėms perkelti ir pritaikyti acquis bei vykdyti teisines reformas;
• Ypatingos pagalbos programa kai kurioms VRE šalims, remianti ekspertų susitikimus ir mokymą, susijusius su rengimosi stoti strategija, nefinansuojama pagal kitas programas;
• Techninės ir administracinės paramos programa (TAP) garantuoja PHARE programų veiksmingumą, tai vyksta, pvz., identifikuojant, rengiant, valdant, prižiūrint programas ir projektus bei vykdant jų auditą ir kontrolę.
Naujos 2000-2006 metų programos PHARE kryptys rodo dvi plačias veiklos sritis. Tai – institucijų gebėjimų stiprinimas (institution building) – parama daugiausia valdžios institucijoms, ir parama investicijoms , kurios tikslas – teikti techninę pagalbą dviems prioritetiniams sektoriams: viena vertus, pritaikant Bendrijos normas ir patirtį, kita vertus, remiant ekonominę ir socialinę plėtrą.
Institucijų stiprinimas (institution building)
Institucinių gebėjimų stiprinimo tikslas – padėti šalių kandidačių institucijoms ir organizacijoms įgyti gebėjimų, kurie bus reikalingi tapus Bendrijos nariais.
• „Giminystė“ (Twinning)
Svarbiausias įrankis institucijoms stiprinti yra „giminystė“, kurios esmę sudaro Europos Sąjungos specialistų siuntimas dirbti šalyse partnerėse. Giminystės projektus įgyvendina valstybinės valdžios institucijos ar jų patvirtintos organizacijos, kurios nedalyvauja viešuosiuose konkursuose komercijos srityje.
• Šalių kandidačių dalyvavimas Bendrijos programose
Taip pat įgyvendinami specifiniai veiksmai, įtraukiantys šalis kandidates į Bendrijos programas ir agentūras, bei imamasi priemonių veikti pilietinę visuomenę, kad būtų išsaugomas ir plėtojamas demokratinis procesas.
Parama investicijoms
Šios paramos tikslas – pritraukti investicijas, reikalingas priderinti šalių-partnerių pramonę ir pagrindines infrastruktūras prie Bendrijos normų. Ši PHARE parama skiriama keturiems pagrindiniams tikslams:
• prisiderinti prie Bendrijos normų ir standartų;
• įgyvendinti Bendrijos politikai artimą regionų, socialinę ir kaimo politiką;
• vykdyti stambius infrastruktūros, ypač transporto ir aplinkos apsaugos, projektus;
• remti SVĮ.
PARAMOS GAVĖJAI
Visi fiziniai ir juridiniai asmenys (nacionaliniai institutai, federacijos, NVO, konsultantai, tarptautinės bendrovės ir organizacijos ir t. t.) gali dalyvauti pagal PHARE programą finansuojamuose projektuose kaip prekių, darbo jėgos ar paslaugų tiekėjai.
DALYVAVIMO SĄLYGOS
Pagal PHARE programą remiami Europos Sąjungos valstybių narių veikėjai. Pagal šią programą yra remiamos šios VRE valstybės: Bulgarija, Čekija, Estija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Rumunija, Slovakija, Slovėnija, Vengrija. Albanija, Bosnija, buvusi Jugoslavijos respublika Makedonija ir Kroatija gauna paramą pagal specialiai joms sudarytą pagalbos programą.
Paramos gavėjai privalo būti registruoti vienoje Europos Sąjungos šalyje arba vienoje iš PHARE programos remiamų VRE šalių; jie turi būti ten pat įsikūrę ir ten pat plėtoti savo veiklą.
Galimi partneriai privalo būti įsikūrę veiklos šalyje ilgą laiką.
ATRANKOS TVARKA
Nacionalinių programų vykdymas yra decentralizuotas, jį koordinuoja šalys kandidatės, o vadovauja Komisija per savo delegacijas. Potencialūs sutarčių sudarytojai gali kreiptis į Komisijos delegacijas šalyse partnerėse ir įsteigtas agentūras.
Visiems projektams skelbiami viešieji konkursai. Atranką lemia siūlomos veiklos pobūdis. Skiriami trys veiklos tipai:
• PHARE programos projektams vykdyti būtinų reikmenų (įrangos ir medžiagos) įsigijimas: viešieji konkursai, skelbiami “Europos Bendrijų Oficialiajame leidinyje“ (OL) ir oficialiame atitinkamos šalies partnerės leidinyje (Lietuvoje —“Valstybės žiniose”);
• tarnybinės sutartys (studijos, konsultacijos, mokymas, patirtis) sudaromos per ribotos apimties konkursus, kuriuose dalyvauti kviečiamas apibrėžtas bendrovių skaičius. Šios bendrovės atrenkamos iš anksto, tada kai jos atsiliepia į OL skelbtą kvietimą;
• darbų rinkos, susijusios su darbų vykdymu, įskaitant stambiąsias statybas, viešosios paskirties paslaugų ir kitus civilinės inžinerijos projektus. PHARE parama padengia dalį vietinių viešųjų darbų kaštų, kurie kitą finansavimo dalį gauna iš nacionalinių arba tarptautinių institucijų. Sutarčių sudarytojai kviečiami atsiliepti į viešųjų konkursų skelbimus, kaip ir reikmenų įsigijimo atveju.
FINANSAI
Bendras biudžetas
Nuo 2000 m. PHARE programos finansavimas sudaro 1,56 milijardo eurų per metus.
Veiksmų biudžetai
30% PHARE programos biudžeto skiriama šalių kandidačių administraciniams ir instituciniams gebėjimams stiprinti.
70% PHARE biudžeto skiriama investicijoms finansuoti.
PROGRAMOS VYKDYMAS
Šalyse kandidatėse pamažu pereinama prie decentralizuotos PHARE programos įgyvendinimo sistemos, kurios esmė – perduoti projektų valdymą (kvietimus teikti siūlymus, sutarčių sudarymą ir išmokas) šalių partnerių valdžios institucijoms, vadovaujant Europos Komisijai. Viena iš šios decentralizacijos priežasčių yra tai, kad Komisijos būstinė Briuselyje nėra geriausia vieta su programa PHARE susijusiems ryšiams užmegzti ir informacijai gauti. Potencialūs sutarčių sudarytojai nuo šiol savo ryšininkais privalo laikyti delegacijas, vykdymo agentūras bei centrinius finansavimo ir sutarčių sudarymo padalinius.
Programai PHARE įgyvendinti kiekviena šalis turi savo nacionalinį fondą, valdantį gaunamą paramą. Paprastai jis pavaldus Finansų ministerijai ir jam vadovauja nacionalinis organizatorius (NAO). Programai vykdyti kiekvienoje šalyje veikia tam tikras vykdymo agentūrų (VA) skaičius. Jos valdo vietos projektų rengimą, jų atranką, priežiūrą ir vykdymą.
Pagrindiniai PHARE partnerysčių veikėjai yra šie:
• nacionalinis paramos koordinatorius (NPK), įgaliotas palaikyti glaudų ryšį tarp stojimo proceso ir PHARE paramos panaudojimo. Jis, kartu su NAO ir kompetentingomis ministerijomis bei derinant su Komisija, taip pat atsakingas už programavimą;
• nacionalinis organizatorius (NAO), skiriamas kiekvienos šalies partnerės vyriausybės. Jis vadovauja nacionaliniam fondui ir atsako už visų PHARE lėšų finansinį valdymą;
• programos organizatorius (PAO), vadovaujantis kiekvienai vykdymo agentūrai. Jis atsako už gerą programos, kurios įgyvendinimas priklauso jo agentūrai, finansų valdymą.

3.3.3 Bendrasis programavimo dokumentas
(BPD) – tai Lietuvos parengtas ir Europos Komisijos patvirtintas strateginis dokumentas, kuriame išdėstyta ES struktūrinių fondų ir Lietuvos veiksmų tikslai, plėtros strategija, nurodyti ES struktūrinių fondų ir kitų finansavimo šaltinių įnašai. BPD oficiliai patvirtintas Europos Komisijos 2004 m. birželio 18 d. sprendimu C(2004)2120 ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 2 d. nutarimu Nr. 935
Tai – vidutinės trukmės dokumentas, Europos Komisijos patvirtintas suderinus su suinteresuota valstybe po to, kai buvo įvertintas valstybės narės pateiktas planas, kuriame išdėstyta fondų ir valstybės narės veiklos strategija bei prioritetai, konkretūs uždaviniai, fondų bei kitų finansinių lėšų įnašas. Šis dokumentas suskirstytas į prioritetus ir įgyvendinamas per programos priedą, kuriame pateikta išsami informacija apie įgyvendinimo priemones.
Lietuvos BPD išdėstytas nacionalinis strateginis socialinės ir ekonominės plėtros planas 2004-2006 metams. Jo pagalba bus įgyvendinami ten apibrėžti prioritetai, pagal kuriuos bus paskirstytos ir Lietuvai skirtos lėšos:
1 prioritetas- Socialinės ir ekonomikos infrastruktūros plėtra: 458 223 917 EUR (347 058 803 EUR iš ERPF)
2 prioritetas- Žmogiškųjų išteklių plėtra: 216 691 217 EUR (163 814 098 EUR iš ESF)
3 prioritetas- Gamybos sektoriaus plėtra: 319 480 739 EUR (222 429 208 EUR iš ERPF)
4 prioritetas- Kaimo ir žuvininkystės plėtra: 195 889 135 EUR (122 898 628 EUR iš EŽŪGF ir 1 216 766 EUR iš ŽOFI)
5 prioritetas- Techninė parama: 35 806 907 EUR (14 451 727 EUR iš ERPF ir 12 403 454 EUR iš ESF)
Bendrojo programavimo dokumento struktūra

Viena iš pagrindinių prielaidų Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare gauti ES struktūrinių fondų paramą yra parengti ir suderinti su Europos bendrijų Komisija programavimo dokumentą, kuriame būtų pateikta visa reikalinga informacija apie tai, kur ir kaip Lietuvoje žadama investuoti minėtas struktūrinių fondų lėšas. ES struktūrinių fondų paramos programavimo dokumentų rengimą reglamentuoja 1999 m. birželio 21 d. EB Tarybos reglamentas Nr. 1260/1999 dėl bendrų struktūrinių fondų nuostatų. Pagal šio reglamento 15 straipsnį plėtros planas susideda iš tokių elementų:

 Nacionalinės plėtros tikslai
 Kiekybiškai išreikšta esamos situacijos analizė
 Atitinkamos plėtros strategijos ir prioritetų, kurie padės pasiekti užsibrėžtus plėtros tikslus, apibūdinimas.
 Pagrindimas, jog šis dokumentas yra suderinamas ir neprieštarauja Nacionalinei užimtumo (žmogiškųjų išteklių) strategijai.
 Įrodymas, jog atsižvelgta į metodologines Komisijos gaires.
 Integruota išankstinio (ex-ante) vertinimo medžiaga.
 Plėtros strategijos uždaviniai ir kiekybiškai išreikšti pasiekimų rodikliai.
 Užtikrintas suderinamumas su kitomis Bendrijos politikomis ir reikalavimais (aplinkos apsauga, konkurencija, viešieji pirkimai, kt.).
 Preliminari finansų lentelė, kurioje pateikiamos BPD įgyvendinimui naudosimos lėšos iš ES struktūrinių fondų, Europos investicijų banko (EIB) ir kitų šaltinių, o taip pat pačios valstybės ir privataus sektoriaus lėšos.
 Papildomumo užtikrinimą įrodanti lentelė, kurioje pateikiami duomenys, kiek pati valstybė investavo (vidutiniškai kasmet, per pastaruosius trejus metus) į Struktūrinių fondų remiamas sritis ir kiek ji žada investuoti (vidutiniškai kasmet, per visą BPD laikotarpį) ateityje.
 Struktūrinių fondų paramos valdymo ir kontrolės procedūrų ir struktūrų apibūdinimas;
 Paaiškinimas, kokių priemonių buvo imtasi, kad užtikrinti tinkamą konsultavimąsi su partneriais: atsakingomis regioninėmis ir vietos valstybės ir viešosiomis institucijomis, socialiniais ekonominiais partneriais, kitomis kompetentingomis institucijomis; taip pat pristatymas procedūrų, kaip šie partneriai bus įtraukti į BPD priežiūros komitetą.
 Įgyvendinimo priežiūros ir vertinimo sistemos aprašymas;
 Apibendrintas BPD viešumo priemonių/veiksmų planas.

Kartu Komisija yra parengusi metodologinį dokumentą (taip vadinamą Vademecum), kuris detalizuoja reglamente Nr. 1260/1999 apibrėžtus minimalius reikalavimus Bendrojo programavimo dokumento projektui. Čia pateikiame šių reikalavimų santrauką:

Nacionalinės plėtros tikslai apima:
– plėtros tikslų programavimo laikotarpiui formulavimą.

Esamos padėties aprašymas apima:
– išsivystymo netolygumų ir kitų problemų analizę, nustatant plėtros potencialą; taip pat integruota išankstinio (ex-ante) vertinimo metų atliktą šalies ir/ar atskirų sektorių SSGG analizės ekspertizę;
– naudotų finansinių išteklių aprašymą, buvusių programavimo laikotarpio veiksmų pagrindines pasekmes ir turimus įvertinimo rezultatus;
– konkurencingumo, mokslinių tyrimų rezultatų ir jų panaudojimo, technologijų plėtros ir inovacijų analizę, smulkias ir vidutinio verslo sektoriaus išvystymo, užimtumo ir darbo rinkos analizę;
– aplinkosaugos situacijos aprašymą, kiek galima su kiekybiniais duomenimis, kartu su pagrindiniais privalumais ir trūkumais bei aplinkosaugos dimensijos integravimo į paramą sąranga, kad būtų užtikrintas atitikimas Bendrijos taisyklėms;
– nacionalinio ir regioninio lygio darbo rinkos bei profesinio mokymo politikos aprašymą;
– padėties įvertinimą pagal lygių lygybę darbo rinkos galimybių srityje, taip pat specialius apribojimus kiekvienai grupei.

Strategija ir prioritetai apima:
– kiekybinių uždavinių, susijusių su esamos padėties analize, nustatymą,
– tinkamą strategiją plėtros tikslams pasiekti ir jų pasiekimui pasirinktus prioritetus;
– planuojamų veiksmų prioritetų aprašymą ir numatomą jų poveikį;
– bei kiek strategija atsižvelgia į:
• regionų arba sričių specifinius bruožus, taip pat demografines tendencijas;
• aplinkosaugos situaciją, aplinkos apsaugos reikalavimų integraciją bei atitikimą Bendrijos aplinkos politikai ir priemonėms;
• moterų ir vyrų integravimą į darbo rinką;
• ES užimtumo strategiją, būtent, kaip prioritetai atitinka Europos Komisijos užimtumo politikos gaires ir nacionalinę užimtumo programą.

Integruotas ex-ante įvertinimas:
Rengiant Bendrąjį programavimo dokumentą ir programos priedus turi būti atliekamas jų taip vadinamas ex-ante įvertinimas. Jis atliekamas konkurso būdu atrenkamų nepriklausomų ekspertų ir turi įvertinti socialinės – ekonominės analizės išvadas, įgyvendinimo priemonių atitikimą pasirinktiems investavimo prioritetams, įgyvendinančiųjų institucijų sistemos tinkamumą

Priemonių identifikavimas apima:
– bendra informacija, t.y. priemonių pavadinimą, trumpą charakteristiką, įgyvendinamojo tikslo ir uždavinio nurodymą, potencialių naudos gavėjus, finansinių svorių rodiklius, preliminarų įgyvendinančios institucijos;
techninės pagalbos, reikalingos priemonėms parengti ir BPD įgyvendinimo kontrolės ir įvertinimo atlikti, nustatymas.

Finansinė lentelė
– turėtų būti suderinta su prieinamų finansinių išteklių prognozėmis;
– metinių investicijų lėšų išdėstymas metais per visą programavimo (procentais).

Papildomumo patikrinimas
Tikrinama, ar ES struktūrinių fondų išmokos nekeičia valstybės išlaidų attinkamoje srityje.

Partnerystė
Partnerių konsultavimosi žingsnių aprašymas. Reglamentai reikalauja kiek galima plačiau konsultuotis su regiono ir vietos valdžiomis, kitomis atsakingomis institucijomis, tame tarpe su atsakingomis už aplinkos apsaugą, lyčių lygybę bei socialiniais ir ekonominiais partneriais.

BPD priedas

Priemonių aprašymas
– priemonių ex-ante įvertinimas;
– atitinkami priemonių įgyvendinimo priežiūros rodikliai.

Atrankos kriterijai
Priežiūros komitetas turi svarstyti ir patvirtinti pagal kiekvieną priemonę finansuojamų veiksmų atrankos kriterijus per šešis mėnesius nuo intervencijos patvirtinimo. Tačiau norint paspartinti programų įgyvendinimą rekomenduojama pateikti preliminarius atrankos kriterijaus kartu su programos priedu.

Intervencijų kategorijos
Valstybės narės turi pritaikyti kiekvienai priemonei atitinkamas Europos Komisijos intervencijų kategorijas.

Galutiniai naudos gavėjai
Institucijų, atsakingų už paramos teikimą arba veiklos užsakymą, aprašymas pagal kiekvieną priemonę.

Finansinis planas
Kiekvienai priemonei turi būti pateiktas finansinis planas, kuris atitinka Bendrojo programavimo dokumento finansinį planą. Prie finansinio plano turi būti pateiktas priemonių bendrojo finansavimo sąrangos aprašymas, atsižvelgiant į institucines, teisines ir finansines valstybių narių sistemas.

Viešumo priemones
Priemonių, kurios užtikrins Bendrojo programavimo dokumento viešumą, aprašymas. Viešumo priemonės turi būti pateiktos kaip veiksmų planas, kuris turi apimti tikslus ir tikslinę grupę, veiksmų turinį ir strategiją, preliminarų biudžetą, už įgyvendinimą atsakingas institucijas bei veiksmų įvertinimo kriterijus.

Informacijos pasikeitimas
Europos Komisijos ir valstybės narės suderintos sąrangos dėl kompiuterinio duomenų pasikeitimo, kuris reikalingas valdymo, priežiūros ir įvertinimo reikalavimams įgyvendinti, aprašymas.

ES struktūrinių fondų finansuojamų projektų rengimo metodika, formos ir pavyzdžiai

Projektas ir projekto ciklas

Projektas gali būti apibrėžiamas kaip vykdytojui patikėta laikina veiklos seka, skirta produktui arba paslaugai sukurti, turinti savo pradžią ir pabaigą (tvarkaraštį) bei biudžetą. Tačiau ne kiekvienas tikslingas procesas gali būti laikomas projektu, nes projektas turi turėti šiuos pagrindinius kintamuosius:
• trukmė: kiekvienas projektas turi pradžios ir pabaigos terminus arba ribotą laiką, per kurį turi būti įgyvendinta projekto veikla ir pasiekti projekto rezultatai;
• ištekliai: tiek žmogiškieji, tiek materialieji projekto ištekliai yra įvertinami pinigais ir sudaro projekto biudžetą;
• projekto apimtis: projekto veiklų, kurias reikia įgyvendinti, kad būtų pasiekti projekto rezultatai ir uždaviniai, visuma.
Projekto veiksmus galima suskirstyti į tris pagrindines dalis: strateginį planavimą, įgyvendinimą ir įvertinimą. Šios dalys sudaro projekto ciklą. Projekto ciklas leidžia parengti projektus struktūruotu būdu bei konsultuojantis su atitinkamomis suinteresuotomis grupėmis. Kadangi projekto ciklo dalys yra progresyvinės, nepasibaigus vienai daliai negali prasidėti kita dalis.
Kai kurias projekto ciklo dalis galima suskirstyti į smulkesnius projekto ciklo etapus. Strateginio planavimo dalis susideda iš programavimo, identifikavimo, formulavimo ir finansavimo. Strateginio planavimo dalies pabaigoje parengtam projektui yra skiriamas finansavimas. Įgyvendinimo dalis susideda iš pasirengimo ir paties įgyvendinimo. Įgyvendinimas pasibaigia įvykdžius bei atsiskaičius už visą projekto veiklą.

Pav. Projekto ciklo etapai

Loginės struktūros pagrindas

Pagrindinis metodo elementas yra loginės struktūros matrica – iš keturių skilčių ir keturių eilučių susidedanti lentelė, į kurią surašomi visi svarbiausi projekto komponentai. Matricoje hierarchiškai išdėstomi ryšiai tarp veiklų ir rezultatų, tarp rezultatų ir specifinio uždavinio bei tarp uždavinio ir ilgalaikių projekto tikslų. Projekto rengėjai turi nurodyti kiekvieno lygio tikslų, uždavinių ar rezultatų pasiekimų rodiklius bei paaiškinti, kaip šie rodikliai turėtų būti apskaičiuoti ar įvertinti. Kiekviename matricos lygyje nurodomos prielaidos. Tinkamai užpildyta matrica yra 1–2 puslapių projekto santrauka, kurioje pateikta visa esminė projekto informacija.
Loginės struktūros matrica turi vertikalią ir horizontalią logikas. Vertikali logika priežasties ir padarinio ryšiais susieja pagrindines projekto sudėtines dalis (tikslus, uždavinį, rezultatus ir veiklą). Kiekviena projekto sudėtinė dalis yra logiškai susijusi su kitomis dalimis, pvz., apačioje nurodytos projekto sudėtinės dalys yra aukščiau nurodytų dalių priežastys.
Žvelgiant iš viršaus į apačią, galima pastebėti tokią seką:
– norint pasiekti projekto ilgalaikius tikslus, būtina pasiekti specifinį uždavinį. Projekto specifinis uždavinys dažniausiai formuluojamas atsižvelgiant į pagrindinę problemą, kurią siekiama išspęsti įgyvendinant projektą. Geriausia formuluoti vieną projekto uždavinį;
– norint pasiekti specifinį uždavinį, būtina pasiekti reikalingų rezultatų. Rezultatai rodo, kokias prekes ir paslaugas turi sukurti projektą įgyvendinanti organizacija ar asmuo (rezultatai pasireiškia betarpiškai įgyvendinant projektą, jų nereikia maišyti su bendresnėmis projekto pasekmėmis ir poveikiu);
– norint pasiekti rezultatų, būtina įgyvendinti tam tikras veiklas. Projekto veikloms įgyvendinti sudaromos įvairios sutartys (paslaugos, įranga, darbai, t.t.), kuruos reikia nurodyti antrame matricos stulpelyje.
Objektyviai įvertinami pasiekimų rodikliai (ne daugiau 2-3) turi būti pateikti bendriesiems tikslams, specifiniam projekto uždaviniui bei projekto rezultatams. Jie turi būti specifiniai ir objektyviai įvertinami, kad būtų galima įvertinti projekto veiklą. Informacijos šaltinių stulpelyje reikalinga pateikti informacijos apie objektyviai įvertinamus pasiekimų rodiklius šalinius. Galima pateikti ne tik informacijos šaltinį, bet ir formą bei jos pateikimo dažnumą.

PROJEKTO LOGINĖS STRUKTŪROS MATRICA

Tikslai Objektyviai patikrinami pasiekimų rodikliai Informacijos šaltiniai
• • •

Uždavinys Objektyviai patikrinami pasiekimų rodikliai Informacijos šaltiniai Prielaidos
• • • •

Rezultatai Objektyviai patikrinami pasiekimų rodikliai Informacijos šaltiniai Prielaidos
• • • •
Veiklos Sutartys Prielaidos


• •

Išankstinės sąlygos

ES finansuojami projektai ir projektų srautas

Galima išskirti šiuos pagrindinius ES fondų finansuojamų projektų tipus:
– Sanglaudos fondo finansuojami projektai aplinkosaugos ir transporto srityje (virš EUR 10 mln.);
– ERPF finansuojami stambios apimties projektai (virš EUR 50 mln.);
– struktūrinių fondų finansuojami mažesnės apimties projektai, kurie nėra tvirtinami Europos Komisijoje;
– gali būti skiriamos globalios subsidijos įgyvendinančiosioms institucijoms.
Pakankamas aukštos kokybės ir įgyvendinimui paruoštų projektų skaičius yra sėkmingo ES fondų įsisavinimo sąlyga. Todėl reikalinga sukurti projektų srautą – projektų, per kuriuos gali būti įgyvendintas BDP, sąrašą. Daugelis projektų, kurių įgyvendinimas bus finansuojamas iš Bendrojo programavimo dokumento, bus palyginti nedidelės apimties (pvz., tiesioginė parama verslo įmonėms ar kaimo plėtros projektai). Atsižvelgiant į ES valstybių narių patirtį, galima teigti, kad Lietuvoje Bendrajam programavimo dokumentui įgyvendinti bus reikalinga parengti apie 1000 projektų. Kadangi minimali Sanglaudos fondo finansuojamų projektų vertė yra 10 mln. eurų, galima tikėtis apie 20-40 projektų poreikio šio fondo paramai įsisavinti 2004-2006 metais. Kadangi dauguma projektų bus daugiamečiai, 2004 m. bus reikalinga patvirtinti projektų už didesnę sumą nei numatyta Bendrojo programavimo dokumento finansinių lentelių 2004 m. (maždaug už 50 proc. visos 2004-2006 m. sumos). Todėl didelę projektų dalį reikia parengti jau iki 2004 m.
Iš ES fondų gali būti finansuojami pilnai parengti projektai, kurie apima ne tik projektų aprašymą, bet įvairius priedus (galimybių studijos, poveikio aplinkai vertinimas, viešųjų pirkimų dokumentai su techninėmis specifikacijomis, t.t.). Kadangi projektų rengimas nuo projekto idėjos iki galutinio projekto gali trukti daugiau nei vienerius metus, todėl projektus reikalinga pradėti rengti kiek galima anksčiau, kad 2004 m. galėtų prasidėti projektų įgyvendinimas. Projektų srautas gali būti formuluojamas dviem pagrindiniais būdais:
– “iš viršaus į apačią”: stambiems infrastruktūros projektams, kurie dažniausiai identifikuojami pagal atitinkamas sektorių plėtros strategijas rengiant programavimo dokumentus;
– “iš apačios į viršų”: mažesnės apimties projektams, kurie dažniausiai identifikuojami paskelbus konkursus atitinkamoms priemonėms.
Projektai turės atitikti Bendrajam programavimo dokumentui ir jo priedui. Bendrajame programavimo dokumente pateikiamas tik trumpas siūlomų priemonių aprašymas, o jo priede pateikiama tokia informacija apie priemones kaip tikslai ir uždaviniai bei aprašymas; numatomi paramos gavėjai; viešumas/informavimas; atrankos kriterijai; finansinis planas; priežiūros rodikliai, t.t. Kad pareikėjai paramai gauti parengtų daugiau ir geresnės kokybės projektų, dažnai rengiamos specialios gairės pareiškėjams paramai gauti.
Tiesioginė parama privačioms įmonėms gali būti teikiama tik per notifikuotas ir Europos Komisijos patvirtintas valstybės paramos privačiajam verslui schemas (angl. state aid schemes), išskyrus tuos atvejus, kai skiriama parama nepažeidžia “de minimis” taisyklės (t.y., ji nėra didesnė nei 100 000 eurų per tris metus vienai įmonei). Valstybės parama privačiajam verslui gali būti skirta pagal valstybės paramos taisykles įvairiems privačių verslo subjektų projektams įgyvendinti (pvz., mokymo; mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros; paramos SVV įmonėms).
Tam, kad būtų geriau atstovaujami verslo įmonių interesai rengiant Bendrąjį programavimo dokumentą bei siekdama pradėti projekto srauto kūrimą, Lietuvos pramonės, prekybos ir amatų rūmų asociacija parengė projekto indentifikavimo formą su aiškinamuoju raštu (žr. www.chambers.lt).
ES fondų finansuojamų “geros praktikos” projektų pavyzdžiai:
– Inforegio puslapis Europos Komisijos Regioninės politikos direktorato svetainėje: http://europa.eu.int/comm/regional_policy/projects/stories/search.cfm;
– Puslapiai atsakingų Europos Komisijos direktoratų svetainėse, pvz., Užimtumo: http://europa.eu.int/comm/employment_social/esf2000/ms/success_stories/success_stories-en.htm;
– Puslapiai valstybių narių svetainėse, pvz., D. Britanijos Prekybos ir pramonės departamento: http://www.dti.gov.uk/europe/structural.html#section6.
Pagal Lietuvos 2004-2006 m. bendrąjį programavimo dokumentą yra skiriamos 26 Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos sritys.

TARPINĖS INSTITUCIJOS
PARAMOS SRITYS
ĮGYVENDINANČIOS INSTITUCIJOS
SUSISIEKIMO MINISTERIJA
1.Transporto infrastruktūros prieinamumo ir paslaugų kokybės gerinimas Transporto investicijų direkcija

APLINKOS MINISTERIJA
2. Aplinkos kokybės gerinimas ir žalos aplinkai prevencija Aplinkos projektų valdymo agentūra

ŪKIO MINISTERIJA
3. Energijos tiekimo stabilumo, prieinamumo ir didesnio energetikos efektyvumo užtikrinimas
4. Turizmo infrastruktūros plėtra
5. Tiesioginė parama verslų plėtrai
6. Pramonės ir verslo aplinkos gerinimas
Lietuvos verslo paramos agentūra

SOCIALINĖS APSAUGOS IR DARBO MINISTERIJA
7. Užimtumo gebėjimų ugdymas
8. Darbo jėgos kompetencijos ir gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių ugdymas
9. Socialinės atskirties prevencija ir socialinė integracija Žmonių išteklių plėtros programų paramos centras

SOCIALINĖS APSAUGOS IR DARBO MINISTERIJA kartu su
ŠVIETIMO IR MOKSLO MINISTERIJA
10. Darbo rinkos, švietimo, profesinio rengimo, mokslo ir studijų, socialinių paslaugų infrastruktūros plėtra Centrinė projektų valdymo agentūra

ŠVIETIMO IR MOKSLO MINISTERIJA
11. Žmonių išteklių kokybės gerinimas mokslinių tyrimų ir inovacijų srityje
12. Mokymosi visą gyvenimą sąlygų plėtojimas Žmonių išteklių plėtros programų paramos centras
info@phare.lt

ŽEMĖS ŪKIO MINISTERIJA

13. Investicijos į žemės ūkio valdas
14. Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas
15. Žemės ūkio produktų perdirbimo ir rinkodaros gerinimas
16. Kaimo vietovių pritaikymo ir plėtros skatinimas
17. Miškų ūkis
18. Mokymas
19. „Leader” plius
20. Veikla, susijusi su žvejybos laivynu
21. Gyvųjų vandens išteklių apsauga ir plėtra, akvakultūra, žvejybos uosto įrengimai, perdirbimas ir rinkodara bei žvejyba vidaus vandenyse
22. Kita (su žuvininkyste) susijusi veikla

Nacionalinė mokėjimo agentūra
info@nma.lt
SVEIKATOS APSAUGOS MINISTERIJA
23. Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimas ir modernizavimas

Centrinė projektų valdymo agentūra
info@cpva.lt
INFORMACINĖS VISUOMENĖS PLĖTROS KOMITETAS
24. Informacinių technologijų paslaugų plėtra
FINANSŲ MINISTERIJA
25. Parama programos parengimui, valdymui, priežiūrai ir kontrolei
26. Programos viešinimas ir vertinimas

IŠVADOS
Europos Sąjungos struktūrinių fondų teikiama parama yra skirta sumažinti skirtumus tarp išsivysčiusių ir mažiau išsivysčiusių šalių. Šalis norinti gauti parama, turi parengti projektą, kuris atitiktų visus reikalavimus ir tilptų į visus rėmus. Kasmet yra skiriama vis daugiau lėšų paramoms.
Lietuvai tapus ES nare, atsivėrė galimybės pagerinti ekonominę šalies būklę, žemės ūkį ir privačių įmonių gyvavimą. ES struktūrinių fondų reikšmė tolimesnei Lietuvos ekonominei plėtrai yra gana didelė. Tačiau ar iš tiesų Lietuva gaus žadamą paramą ir kuomet ja gaus nėra tiksliai žinoma, todėl jau dabar yra atliekami specialūs skaičiavimai, koks gali būti Lietuvos potencialus įnašas į ES biudžetą bei potencialios pajamos. Visi tokio pobūdžio vertinimai gali būti tik preliminarūs, nes ES stovi didelių reformų kryžkelėje, ir niekas dar negali garantuoti, ar naujai į Sąjungą įstojusioms valstybėms bus taikomos tokios pačios paramos procedūros, kokios yra šiuo metu.
Finansinė parama yra svarbi labai ir žemės ūkiui. Taigi, Lietuva gaus finansinę struktūrinę paramą. Tokią paramą ES teikia mažiau išsivysčiusiems ar sunkesnes ūkininkavimo sąlygas turintiems regionams. Parama skiriama gyvenimo sąlygoms kaime gerinti, darbo vietoms kurti, kultūriniam paveldui išsaugoti. Todėl atsiras sąlygos kurti stambius, specializuotus ir konkurencingus ūkius, kurių produkcijos savikaina bus mažesnė. Pagyvės maisto ir žemės ūkio produktų rinka, o kartu kils kaimo žmonių gyvenimo lygis. Tapęs ES dalimi Lietuvos žemės ūkis turės prisitaikyti prie ES galiojančių standartų: gerės produktų kokybė, mažės gamybos sąnaudos, kartu stiprės konkurencingumas tiek Vakarų, tiek Rytų rinkose.
Visa parama, suteikta iš ES paskatins kurti daugiau darbo vietų, taip bus užtikrinamos geresnės gyvenimo sąlygos. Šie fondai skatina pradėti savo verslą, remia mažas ir vidutinio dydžio įmones, verslo restruktūrizavimą bei darbo jėgos perkvalifikavimą, skatina investicijas į gamybą.
Europos Sąjungos parama galės pajausti ir paprasti gyventojai, kadangi bus statomi ar renovuojami keliai, oro uostai, geležinkeliai tam, kad sujungti nutolusius regionus su ekonominio augimo centrais, bus plečiamas mokslo ir laisvalaikio paslaugų tinklas užmiesčio teritorijose.
Lietuvai narystė Europos Sąjungoje yra naudinga tuo atveju, kad mūsų šalis yra nedidelė ir palyginus su kitomis yra mažai išsivysčiusi, todėl ji yra viena iš tų kuriai teikiama parama. Remiantis preliminariais skaičiavimais Lietuvai 2004-2006 m. būtų skirta (arba Lietuva galėtų gauti) iš viso apie 1,366 mlrd. eurų (455 mln. eurų per metus), arba 131 EUR/gyvent. Tai rodo, kad pagerės Lietuvos biudžeto situacija.
Mūsų manymu, Europos Sąjungos struktūriniai fondai yra Lietuvos galimybė pagerinti ekonominę situaciją, suteikti gyventojams geresni gyvenimą kaimuose ir didžiuosiuose miestuose. Gaunant parama iš ES fondų, Lietuva sugebėtų ją panaudoti teisingai ir racionaliai, kad teiktų tai didelę nauda ne tik pačiai šaliai, bet ir įneštų didesnę dalį ir Europos Sąjungos biudžetą.

LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. R.Grikienis, K.Maniokas, R.Martikonis, E.Sinkevičius, R.Vilpišauskas, G.Vitkus. Europos Sąjunga: enciklopedinis žinynas (Vilnius, 2002)
2. K.Maniokas . Europos Sąjungos plėtra ir europietizacija: Vidurio ir Rytų Europos valstybių įsijungimas į Europos Sąjungą. (Vilnius, 2003).
3. Vilpišauskas R. Politikos įgyvendinimas Lietuvoje ir Europos Sąjungos įtaka. (Vilnius, 2003).
4. ES istorija
5. ES struktūrinių fondų valdymas ir paramos naudojimas
6. ES struktūrinių fondų svarbiausi dokumentai
7. A.Sungaila straipsnis apie ES struktūrinius fondus.
8. Ekonominė integracijos į ES reikšmė Lietuvai
9. Regioninė politika ir struktūrinių instrumentų koordinavimas
10. Struktūrinių fondų parama Lietuvai
11. Lietuvos ateitis ES

Leave a Comment