Epikūras

EPIKŪRO GYVENIMAS

Epikūras (341- 270 m. pr.Kr.) gimė Samo saloje, bet savo kilme buvo atėnietis.Atėnuose apsigyveno būdamas 18 m. jaunuolis. Epikūras klausėsi įvairių pakraipų filosofų: iš Demokrito šalininko Nausifano sužinojo apie atomizmą; buvo susipažinęs ir su skeptiko Pirono pažiūromis. 306 m. pr. Kr. jis įsteigė savo mokyklą sode (todėl ji vadinama “Epikūro sodu”, o jos atstovai – “sodo filosofais”), kuriai vadovavo iki pat mirties.
Epikūro raštų būta gana daug ir įvairių. Jis parašė apie 300 veikalų, 40-ies iš jų pavadinimai žinomi (“Apie atomus ir tuštumą”, “Apie tikslą”, “Kanonas”, “PPuota”, “Apie dievus”, “Prieš Teofrastą”, “Apie lemtį”) . Išliko trumpos Epikūro “Svarbiausios mintys” bei trys jo laiškai (Herodotui, Pitokliui ir Menoikėjui), kuriuose išdėstyti bendrieji fizikos, meteorologijos ir etikos bruožai. Vėliau Herkulanume rasti jo didžiojo 37 knygų veikalo ”Apie gamtą” fragmentai. Visa kita dingo.
EPIKŪRO PAŽIŪROS
1.ETIKA

1)Hedonizmas ir gyvenimo džiaugsmas

Epikūrizmo filosofijos išeities taškas ir tikslas buvo tie patys kaip kitų helenizmo sistemų: remiamasi prielaida, kad laimė yra didžiausias gėris, o tikslas – išaiškinti, kas yra laimė ir kaip galima ją pasiekti. Epikūro atsakymas buvo pats paaprasčiausias. Būtent: laimė yra patirti malonumą, o nelaimė – patirti kančią.
Svarbiausia Epikūro mintis – kad laimei pakanka kančios nebuvimo: kai nekenčiama, jau vien dėl to mums yra malonu. Taip yra dėl to, kad iš prigimties žmogui yra gera, svarbu tik, kad kančia to

o gerumo nesugadintų; natūrali žmogaus būsena, kai jam neatsitinka nieko gero ir nieko blogo, yra maloni būsena, pats gyvenimo vyksmas, pats gyvenimas yra džiaugsmas. Tai įgimtas džiaugsmas, kuriuo net nereikia rūpintis, nes jį turime savyje. Kaip įgimtas, jis yra neklaidingas. Tegul tik kūnas būna sveikas, o siela – rami, ir gyvenimas bus puikus.
Esmiškiausia epikūrizmui yra tai, kad hedonizmas jame susijęs su gyvenimo kultu. Gyvenimas yra vienintelis gėris, koks mums yra duotas. Epikūrininkai sukūrė religinį gyvenimo kultą, jie buvo tarsi gyvenimo garbintojų sekta. Tačiau jie gerai suprato, kad tas gėris yra ribotas ir trumpalaikis. Priešingai begalinei, pastoviai ir nuolat iš naujo atgimstančiai gamtai, žmogaus gyvenimas yra tik epizodas. Epikūras manė, kad tikėjimas periodiniu visa ko kartojimusi yra klaidingas. Taip jau atsitiko, kad seenovės filosofija gyvenimo vertę suprato kartu įsisąminindama jo laikinumą ir padarė tokią išvadą: turimą gėrį reikia įvertinti ir panaudoti iš karto, nes jis yra laikinas ir vienkartinis; todėl reikia jį panaudoti dabar, nepasikliaujant būsimu gyvenimu. Tai buvo tik į dabartį orientuota etinė doktrina.

2) Išoriniai malonumai

Gyvenimo džiaugsmas yra svarbiausias, bet ne vienintelis laimės dėmuo; be šito vidinio džiaugsmo yra išorinių priežasčių sukeliamas malonumas. Pastarasis yra visiškai kitoks, nei anas gaivališkas gyvenimo malonumas. Jam reikia pozityvių priežasčių, o anam pakako kančios nebuvimo ( tad šis ma

alonumas gali būti vadinamas “pozityviu”, skirtingai nuo ano, “negatyvaus”, malonumo, nors kiekvienas jausmas yra pozityvus). Aną turime savyje, o pozityvus priklauso nuo aplinkybių, kurios yra laimės dalykas ir dėl kurių niekada negali būti tikras. Pozityviam malonumui patirti reikalingos 2 sąlygos: reikia turėti poreikius ir reikia, kad jie būtų patenkinti. Tuo tarpu aną gyvenimo džiaugsmą jaučiame būtent tada, kai jis nėra nustelbtas poreikių ir jų patenkinimo. Tad vieną malonumą patiriame tada, kai neturime poreikių, o kitą tada, kai patenkiname poreikius: negatyvų malonumą jaučia tas, kurio ramybės nedrumsčia jokie dirgiklai ir permainos, o pozityvų malonumą gali jausti tik tas, kas reaguoja į dirgiklius ir permainas.

Tos 2 malonumų rūšys nėra lygiavertės. Tik patiriančiam negatyvų malonumą, tik neturinčiam poreikių žmogui niekada netenka kentėti. Kai turi poreikių, visada yra pavojus jų nepatenkinti; o ir jų patenkinimas susijęs su kančia. “Didžiausią malonumą patiria tas, kuris turi mažiausiai poreikių”. Tad negatyvus malonumas yra didesnis. Jis yra ir tikrasis gyvenimo tikslas. Norint šį tikslą pasiekti, nereikia rūpintis malonumais, pakanka tik vengti kančios; ne tenkinti poreikius reikia, o jų atsikratyti. Pozityvus malonumas yra ne tikslas, o tik priemonė kančiai nuslopinti, kai ji apninka žmogų. Reikia nuslopinti savyje pirminį instinktą, kuris skatina siekti kiekvieno pasitaikančio malonumo; reikia išsiugdyti savyje gebėjimą palyginti malonumus ir pasirinkti tu
uos, kurie nesukelia kančios.

Pozityvūs malonumai yra dvejopi:
1) fiziniai
2) dvasiniai
Jų tarpusavio santykis toks: kūniški malonumai yra svarbesni, nes be jų
negalimi dvasiniai malonumai, vadinasi, jie (pvz., poreikis valgyti) susiję su gyvybės palaikymu, o gyvybė yra pirmoji laimės sąlyga: tai ir turėjo galvoje Epikūras, sakydamas,kad “pilvo malonumas yra bet kokio malonumo pamatas ir šaltinis”. Užtat dvasinis gėris yra aukštesnis, tad jis ir teikia didesnį malonumą; taip yra todėl, kad siela susijusi ne vien su dabartimi, bet vaizduotės dėka ir su praeitimi bei ateitimi.

Epikūras nepripažino kokybinių malonumų skirtumų. Nėra kilnesnių ir ne tokių kilnių malonumų, yra tik didesni ar mažesni malonumai. Jis suprato, kad pripažinęs kokybinius skirtumus nebegalėtų laikytis nuoseklaus hedonizmo. “Jei nepažeisi įstatymų, laikysies gerų papročių, nenuskriausi artimo, nepervarginsi kūno, neprarasi pragyvenimui būtinų dalykų, gali tenkinti savo norus kaip išmanai”. Tačiau jis aiškiai rekomendavo tokį gyvenimo būdą: rūpintis dvasiniais džiaugsmais, praktikuoti bičiulystę ir taurų, subtilų gyvenimą ( būtent tas subtilus gyvenimas dabar ir vadinamas “epikūrizmu”). “Ne puotos, ne šventinės eitynės, ne meilės pasismaginimai ir ne smaguriavimo prie apkrautų stalų pomėgiai daro gyvenimą malonesnį, o blaivus protas, kuris.atmeta klaidingas nuomones, keliančias sieloms daugiausia nerimo”. Kukliausi malonumai – būrelis bičiulių ir gėlės darželyje – epikūrininkams buvo pats didžiausias malonumas.

3) Priemonės laimei pasiekti

Yra 2 pagrindinės priemonės laimei pasiekti:
1) dora
2) protas
“Nėra tokio gyvenimo, kuris būtų laimingas, ne

ebūdamas protingas, doras ir teisingas, lygiai kaip protingas, doras ir teisingas gyvenimas negali nebūti laimingas”. Epikūras manė, jog dorybę reikia puoselėti todėl, kad ji yra priemonė laimei pasiekti, ir būtų beprasmiška ją laikyti vertingą savaime ir beprasmiška būtų ką nors dėl jos pačios daryti.
Draugystė taip pat yra vertinga, nes nedraugaujant su žmonėmis negalima gyventi saugiai ir ramiai, o nesaugus ir neramus gyvenimas negali būti malonus. Todėl draugystė yra tik priemonė, o ne tikslas; tikslas visada yra tik malonumas. Visi kilnūs epikūrininkų priesakai buvo pagrįsti egoizmu. O altruizmas, manė Epikūras, niekam niekada nereikalingas. Visuomenei nereikia nesuinteresuotų gyventojų, geriausi gyventojai yra suinteresuoti egoistai, tik, žinoma, jei jie yra protingi. Epikūrui buvo reikalinga blaivi filosofija, jis manė, kad tik tokia filosofija gali būti geriausia atrama žmonių reikalams, dorai ir teisei, visuomeninei santvarkai ir nuoširdiems žmonių tarpusavio santykiams.
Protas yra būtinas laimei ne tik dėl to, kad padėtų teisingai pasirinkti malonumus, bet ir dėl to, kad vadovautų mintims, nes mintys labai lengvai klysta, kuria iliuzijas ir baimes, kurios be reikalo drumsčia žmogui ramybę ir padaro neįmanomą laimę. Pati blogiausia baimė yra ta, kurią sukelia mintis apie visagalius dievus ir neišvengiamą mirtį. Bet gal toji baimė nepagrįsta? Gal veltui baiminamės?
Norint tuo įsitikinti, reikia ištirti daiktų prigimtį; tad Epikūras ir ėmėsi fizikos. O kad tiems tyrinėjimams parengtų protą, ėmėsi logikos. Taip Epikūro filosofijoje atsirado ir šios 2 dalys.

2. FIZIKA

Pasak Epikūro, neverta tyrinėti gamtą vien dėl jos pačios; užtat verta, jei tyrinėjimai padidina laimę, o pirmiausia, jei nuramina protą. O jį nuraminti galima parodžius, kad gamta nėra žmogui grėsminga. Su tokia mintimi Epikūras kūrė savąją gamtos teoriją.

1) Fizika be dievybių

Savo bendraisiais bruožais Epikūro gamtos teorija buvo panaši į Demokrito teoriją. Ji buvo materialistinė, nes teigė, kad, be kūnų ir tuščios erdvės, daugiau nieko nėra. Ji buvo atomistinė, nes teigė, jog kūnai susideda iš daugybės tarpusavyje nepriklausomų atomų. Kas mums atrodo nėra atomas, tas yra atomų savybė arba, kaip, pavyzdžiui, laikas yra savybės savybė. Atomų savybė yra tik dydis ir forma; juntamos savybės nėra atomų savybės, tačiau jos nėra ir subjektyvios: jos atsiranda atomų junginiuose.
Epikūrui buvo būdinga mechanistinė priežastingumo samprata. Atomų judėjimą jis aiškino tik mechaniniu svoriu; todėl atomai juda vertikaliai – iš viršaus žemyn. Jei visi atomai tolygiai kristų ta pačia kryptimi, jų tvarka niekada nesikeistų. Kad paaiškintų pasaulyje vykstančias permainas, Epikūras daro prielaidą, jog krisdami atomai nukrypsta nuo vertikalių; jis įsivaizdavo, kad tų nukrypimų pakanka visai pasaulio ir jo istorijos įvairovei paaiškinti, kad paaiškino pasaulį kaip mechaniškai veikiančių materialių jėgų padarinį. Epikūrui tai buvo svarbiausia, nes remdamasis tuo darė išvadą, kuri jam labai rūpėjo: gamtą galima paaiškinti ja pačia, be dievų pagalbos. Epikūras nebuvo ateistas: dievai yra, jie amžini, laimingi, laisvi nuo blogio, bet jų buveinė yra anapus, ir būna jie palaimingoje, nesudrumsčiamoje ramybėje, nesikišdami į pasaulio reikalus, nes tam reikėtų pastangų ir rūpesčio, o tai nesiderina su tobulu ir laimingu dievų būviu; primesti jiems jų nevertą veiklą būtų šventvagystė. Jie pasauliui yra tik modeliai.
Jei dievai nesikiša į pasaulio likimą, nėra prasmės jų bijoti. Taigi Epikūro mokslas išlaisvina žmogų iš vienos didžiausių baimių – dievų baimės.

2) Psichologija be nemirtingos sielos

Epikūras buvo įsitikinęs, kad siela, būdama tikra ir veikli, privalo būti kūniška. Ji yra kūniška, bet kitokios nei kūnas prigimties; Epikūras ją įsivaizdavo tarsi lakią medžiagą, pasklidusią kaip šiluma po visą kūną. Siela ir kūnas yra dvi medžiagos, dvi atomų rūšys, veikiančios viena kitą. Siela yra judri kaip visa, kas kūniška, o jos judėjimo padarinys yra gyvybė ir sąmonė; įspūdžiai yra permainos, atsirandančios sieloje dėl išorinių dalykų poveikio. Psichinių funkcijų įvairovės Epikūras nemokėjo paaiškinti kitaip, kaip pripažindamas, jog siela susideda iš įvairių medžiagų, kurių viena yra rimties, kita – judėjimo, trečia – gyvybę palaikančios šilumos, ketvirta, subtiliausia, – psichinės veiklos priežastis.
Siela yra sudėtingas kūniškas darinys, tad ji – mirtinga, su mirtimi jos buvimas baigiasi. Tikėti nemirtingumu yra klaida. Todėl nepagrįsta ir mirties baimė, tas nerimo, o drauge ir žmonių neleimių šaltinis. “Mirtis neturi mūsų jaudinti, nes blogis ir gėris yra tik ten, kur galima ką nors patirti juslėmis, tuo tarpu mirtis yra bet kokių pojūčių galas”. Kas šitai supras, išvengs mirties baimės, įsitikins, kad jam prieš akis nėra begalinių kančių perspektyvos, o sutelkęs visą savo dėmesį į mums duotą vienintelį dabartinį gyvenimą, mokės tinkamai juo naudotis ir pasieks laimę, kuriai visiškai nereikalingas nemirtingumas.
Kaip be dievų kišimosi į gamtą apsieinanti Epikūro fizika išvadavo žmones iš dievų baimės, taip jo psichologija be nemirtingos sielos turėjo juos išvaduoti iš kitos baimės – mirties baimės.
Pasak Epikūro, yra 4 nerimą keliantys dalykai, darantys žmogų nelaimingą. Tai yra:
1) negalėjimas paiekti laimę
2) kančia
3) dievai
4) mirtis
Epikūro filosofija turėjo būti “keturgubas vaistas” nuo tų 4-ių kentėjimų; du pirmuosius gydė jo etika, du antruosius – jo fizika:
1) džiaugsmą, kuris yra vienintelis gėris, lengva pasiekti protingai gyvenant
2) kančią, kuri yra vienintelis blogis, lengva pakelti, nes jei ji stipri, tai neilgai trunkanti, o jei trunka ilgai, vadinasi, nėra stipri; iš tikrųjų ne pati kančia kamuoja žmogų, o kančios baimė
3) dievų nėra ko bijoti, nes jie nesikiša į žmogaus gyvenimą
4) ir mirties nėra, nes “tas didžiausias blogis – mirtis – visiškai mūsų nepaliečia; juk kol esame gyvi, mirties nėra, o kai yra mirtis, mūsų nebėra”.
Išsikovotosios kultūros dėka žmonija jau pajėgė pasiekti tam tikrą laimę. Epikūras netikėjo, jog žmonijos istorijos pradžioje buvęs “aukso amžius”; priešingai, žmogus niekada nėra buvęs toks nelaimingas, kaip gyvendamas pirmykščiame būvyje, nes tuomet labiau pasiduodavęs baimėms. Nuo to laiko bent jau jo santykiuose su gamta ir žmonėmis įsivyravo ramybė. Visa kita užbaigs teisinga filosofija.
Epikūras pirmasis suprato, jog ne nuo sąlygų palankumo priklauso žmogaus laimė; laimė yra ne sąlygose, o pačiame žmoguje. Nėra aukštesnių jėgų, kurias domintų žmogaus likimas; niekas jam nepakenkia, bet ir niekas nepadės; jis paliktas pats sau ir tik pats yra atsakingas už savo laimę.

3. LOGIKA

Nelaimės šaltinis yra prietarai, o laimės šaltinis yra šviesus protas. Tad laimei reikalinga minties kultūra, todėl ir reikia imtis logikos. Tačiau nėra reikalo gilintis į smulkmenas: sąvokų ir sprendinių teorija, silogizmas, įrodymas, definicija, klasifikacija – visa, kas nuo Aristotelio laikų įėjo į logikos problematiką, Epikūro nedomino. Jam tik rūpėjo atskirti tiesą nuo melo. Šitaip suprastą logiką – kaip kriteriologiją – Epikūras vadino kanonika, nuo graikiško žodžio “kanon”, arba matu, kriterijumi.

1) Epistemologinis sensualizmas

Logikoje Epikūras laikėsi sensualistinės nuostatos: tiesą galima atrasti vadovaujantis vien tik jusliniais įspūdžiais. Įspūdžiai atkuria tikrovę tokią, kokia ji yra; jiems būdingas aiškimas, ir jie teikia akivaizdumo jausmą. Apie nejuntamus daiktus galime spręsti tik per tarpininkus, pasiremdami kitais įspūdžiais, tad įspūdžiai yra kiekvieno pažinimo matas arba kriterijus.
Tai pasakytina apie kiekvieną įspūdį. Jei dėl bent vieno kiltų įtarimas, kad daiktas buvo suvoktas klaidingai, įspūdžiai nustotų buvę kriterijumi. Epikūras nevengė absurdiškos minties, kad sapnai ir pamišėlių haliucinacijos taip pat yra teisingos. Bet vis dėlto Epikūras ne naiviai suprato problemą, jis žinojo, kad žmogus ir klysta, ir pasiduoda iliuzijoms. Iš šio keblumo jis rado tokią išeitį: juslėms priskiriamas klaidas ir apsirikimus jis priskyrė tik sprendiniams, todėl tiesioginius įspūdžius jis galėjo laikyti neklaidingais. Tačiau dar liko nepaaiškintas faktas, kad tas pats tikrovės objektas sukelia visiškai skirtingus suvokinius. Kad jį paaiškintų, Epikūras pasiremia Demokrito “atvaizdų” teorija: įspūdžiai niekada nemeluoja, bet tiesiogiai suvokiame ne pačius objektus, o atvaizdus, kurie atsiskiria nuo objektų ir pasiekia suvokėjo jutimo organus. Patys objektai pažįstami tik per tarpininkus – per tuos atvaizdus; o nuo atvaizdų pereiti prie pačių objektų galima tik sprendinio dėka – ir čia gresia suklysti tam, kuris nuolatos neatsižvelgia į tai, kad atvaizdai:
a) pakeliui pakinta
b) susidurdami su kitų objektų atvaizdais, jie sudaro junginius, neatitinkančius jokio tikrovės objekto
c) jutimo organai priklausomai nuo jų sandaros praleidžia ne visus atvaizdus
Sensualistinė Epikūro teorija paaiškino ir jausmus. Juslėmis patiriami jausmai, malonumas ir liūdesys, niekada neklaidina: klaida gali atsirasti tik tada, kai remdamiesi tai jausmais darome sprendinius, kai iš malonumo ar nemalonumo pojūčių sprendžiame apie gėrį ar blogį. Tad sensualistinė teorija davė Epikūrui tai, ko jam reikėjo,- pamatą hedonistine etikai.

2) Psichologinis sensualizmas

Epikūras, ypač jo mokiniai, domėjosi ne vien pažinimo kriterijais, bet ir jo kilme. Jie tyrinėjo, kaip formuojasi bendrosios sąvokos ir sprendiniai. Čia jie irgi rėmėsi jusliniais įspūdžiais: juos laikė ne tik pažinimo kriterijumi, bet ir pažinimo šaltiniu, iš kurio randasi visi mūsų vaizdiniai ir sprendiniai. Vadinasi, sensualizmas būdingas ir jų psichologinei žinių kilmės sampratai. Epikūrininkų aiškinimas, kaip iš suvokinių prote atsiranda bendrosios sąvokos, pavadintas “epikūrine indukcija”. Čia kalbama apie tai, kad sąvokų susidarymo procese dalyvauja vaizduotė, atmintis, mintis; kad vaizdiniai formuojasi ketveriopai: iš atsitiktinumo, analogijos, panašumo ir sintezės; kad iš pirminių vaizdinių atsiranda ”tipiški vaizdiniai”, o vėliau sąvokos; kad šio proceso viršūnė yra visuotinių ir būtinų daiktų savybių atradimas.

3) Indukcinė logika

Epikūrininkai domėjosi ir logine indukcija. Čia jau kalbama ne apie psichologinį apibendrinimo veiksmą, o apie logines teisingo apibendrinimo normas. Indukcinė logika buvo vienintelė epikūrininkus dominusi logika. Turint galvoje jų sensualizmą tai buvo visiškai suprantama. Jie ieškojo indukciniosamprotavimo pamato ir jį surado daiktų savitarpio panašume. Todėl indukciją jie dar vadino samprotavimu pagal panašumą. Jie manė, kad apibendrinimas gali apimti ne tik mums prieinamus reiškinius, bet ir neprieinamus dalykus, todėl skeptikai juos kaltino dogmatizmu.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. W. Tatarkiewicz. “Filosofijos istorija”; I tomas; Vilnius, 2004m.
2. “Filosofijos istorijos chrestomatija. Antika”; Vilnius, 1977m.
3. filo.web1000.com

Leave a Comment