Soc.aplinkos itaka zmogui

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS
VADYBOS IR EKONOMIKOS FAKULTETAS

SOCIALINĖS APLINKOS ĮTAKA ŽMOGUI.
KONFLIKTINĖS SITUACIJOS, STRESAI, JŲ PASEKMĖS
Referatas

Atliko: 2 k. neak.3 gr.

studentas

Tikrino: g.m.dr.doc.

S.Stašienė

KAUNAS 2001

TURINYS

ĮVADAS.............................3
1. ŽMOGAUS PSICHINIS GYVENIMAS.
PAGRINDINIAI PSICHINIAI PROCESAI.............4
1.1. Jutimo organai........................4

1.2. Jausmai........................4

1.3. Valia...........................5

1.4. Konfliktas........................5
1.5. Įtampa...........................5

2. SUSITELKIMAS TIES GYVENAMA AKIMIRKA..............6

3. PSICHIKOS SVEIKATA.......................6

4. SANTYKIAI SU APLINKINIAIS.....................7

5. STRESAI, JŲ PRIEŽASTYS, PASEKMĖS.................9

IŠVADOS............................13

LITERATŪROS SĄRAŠAS...................14

ĮVADAS

Dažnai sutinkame žmonių su, regis, neišsenkančia energija. Dirigentai ar kiti menininkai yra gyvybingi iki gilios senatvės, jie ištisas valandas gali vaisingai darbuotis tiek dvasiškai, tiek fiziškai. Jei ką nors darome su malonumu, jei kas mus įkvepia ir atrodo prasminga, pareikalauja iš mūsų nedaug energijos. Viskas klojasi geerai, kainuoja mažai jėgų, ir gyvenimo džiaugsmas mus dar labiau įkvepia. Jei ko nors nenorime daryti, turime prisiversti ir eikvoti energiją, dažnai vien pagalvojus apie nemalonius darbus sugenda nuotaika, gyvenimas tampa nebemielas, mes pristingame energijos. Dažniausiai energijos pristingame dėl įvairių psichikos nukrypimų. Žmogaus silpnybių priežastis labiausiai lemia gyvenimo sąlygų, žmonių santykių netobulumas – tai yra socialinė aplinka ar aplinkybės, trukdančios žmogui realizuoti vertingiausius savo ketinimus, siekius. Tačiau labai svarbus ir paties žmogaus savęs suvokimo lygis, mokėjimas realizuoti potencialias ir realias psichikos gaalimybes, siekti harmonijos tarp psichinių procesų ir vidinio bei išorinio pasaulio. Žmogui pirmiausia padeda sugebėjimas mąstyti, veikti, įsitikinimai, įgūdžiai. Daug gali padėti gydytojas. Tiesiogiai ar netiesiogiai padeda mums žmonės, su kuriais bendraujame ar bendradarbiaujame. Vis dėlto dažniausiai šia pagalba galime pa

asinaudoti tik turėdami tam tikrų žinių. Jei jos menkos, žmogus nepažįsta savęs, savo silpnųjų ir stipriųjų savybių. Mūsų dienomis žmonės tampa vis labiau išsilavinę, sudėtingesni. Tačiau tai neapsaugo nuo sunkumų, kurių priežastis dažnai, deja, yra patys žmonės. Būtent jie, yra tos būtybės, kurių viena iš pagrindinių ypatybių yra itin ryškus sugebėjimas jausti savo silpnumą ir netobulumą. Ar šis gamtos valdovas iš tikrųjų yra silpnas, ar jam tik taip atrodo ? Taip, jo silpnumas realus, nes dažnai jo potencialiosios galimybės neatitinka tikrųjų. Paprastai žmogus tuo ar kitu akimirksniu junta, jaučia, trokšta, žino daugiau, negu sugeba, negu gali nuveikti savo pojūčiams, troškimams, žinioms realizuoti. Todėl jis neretai patiria nesėkmę.

Kaip tik todėl kita esminė žmogaus savybė yra siekimas nuolat tobulėti, savo paties silpnybes, netobulumą paaversti privalumais ir jėga. Nėra tokio “sunkaus“ , nemalonaus pojūčio, jausmo, potraukio, minties, tokių nepalankių aplinkos sąlygų ir žmogiškųjų santykių, kurių anksčiau ar vėliau negalėtume panaudoti savo stiprėjimui ir tobulėjimui.

1.ŽMOGAUS PSICHINIS GYVENIMAS
PAGRINDINIAI PSICHINIAI PROCESAI

Net ir labai sudėtingas reiškinys, tapęs įprastinis, atrodo paprastas. Žvelgdami į savo psichinį gyvenimą kaip į išorinio pasaulio atspindį, dažnai pamirštame, koks tas atspindys savitas ir sudėtingas. Suvokiant psichikos atspindėtą net sudėtingą objektyvią realybę, mums daro įtaką asmeninė ir visuomeninė patirtis (auklėjimas, bendroji kultūra), taip pat pagrindiniai poreikiai, apskritai žmogaus iš

šsivystymo lygis. Psichinis gyvenimas – ne vien objektyvus už mūsų sąmonės ribų egzistuojančios realybės atspindys. Tas atspindys labai individualus, nepakartojamas, priklausomas asmeninės patirties ir poreikių.
Psichiniame gyvenime subjektyvumas – tipiškas reiškinys. Toks tipiškas, kad kartais gali nustelbti objektyvią realybę. Įsivaizduojamas dalykas neretai stipriau veikia negu realus. Antai sveikas žmogus, manantis, jog susirgo sunkia liga, dažnai labiau kenčia, būna mažiau darbingas už tikrai rimtą ligonį.
Su subjektyvumu yra susijusios tiek žmogaus silpnybės, tiek ir jo tvirtumas, galia.

1.1. Jutimo organai (suvokimas)

Sudėtingi objektyvūs psichiniai procesai prasideda nuo jutimo organų. Kiekvienas jutimo organas – tai ne tik akis, ausis, liežuvis, nosis, oda, bet ir labai sudėtinga sritis galvos smegenyse, nuo kurių veiklos suvokimas priklauso ne mažiau negu nuo organo, pavyzdžiui, akies jautrumo arba ją veikiančios šviesos stiprumo, apšvietimo trukmės ir pan.
Įvairių žmonių suvokimo pobūdis nevienodas. Ne taip paprasta palyginti ne tik atskirų žmonių, bet ir to paties pagavas, jeigu jos patirtos ne vienu laiku ir įvairiose būsenose.

1.2. Jausmai

Šie psichiniai procesai atspindi asmenybės santykį su vienais ar kitais išorinės bei vidinės realybės reiškiniais , veikla, parengia asmenybę įvairiam suvokimo pobūdžiui, aktyvumui. Paprastai jausmai skirstomi į malonius ir nemalonius. Jausmai labai stipriai ir įvairiai veikia visus psichinius procesus. Net palyginti tokie paprasti neilgai trunkantys jausmai, kaip taika, pyktis, džiaugsmas, gali labai paveikti suvokimą, mąstymą, sąmonę, va

alią – žodžiu visas sritis drauge arba kurią nors vieną. Emocijos, kurias išugdė ir praturtino gyvenimo patirtis, auklėjimas, saviaukla, bendravimas su žmonėmis, – tai aukštesnieji jausmai : meilė, dėkingumas, kaltė, gėda. Vieni jausmai trunka akimirką (išgąstis) , kiti ilgą laiką (meilė, neapykanta). Afektas – tai ta pati baimė, pyktis, džiaugsmas . Dėl savo stiprumo šie jausmai gali gerokai trikdyti psichikos veiklą : slopinti kitus jausmus, greitinti arba lėtinti mąstymą, apriboti sąmonę ir kt.
Jausmai skatina įvairų psichinį nusiteikimą veiklai. Tačiau neretai jie apsunkina psichinį gyvenimą, daro jį pernelyg subjektyvų, nutolusį nuo išorinės tikrovės ir kitų žmonių jausmų bei suvokimo.

1.3. Valia

Tai sugebėjimas ilgą laiką kryptingai veikti. Tai būtiniausias “Aš” komponentas. Jis kur kas sudėtingesnis nei dauguma mano. Valia – tai ir įgimtas aktyvumas bei atidumas, ir mokėjimas pasirinkti, tai sprendimai bei jų vykdymas, jausmai, norai ir įgūdžiai. Tai veikiančio “Aš” visuma.
Kokios pagrindinės valios savybės ? Visų pirma – sugebėjimas skirti kokiai nors veiklai nuolatines, diferencijuotas, tikslingas pastangas. Antra, kad valios procesai būtų pakankamai efektyvūs, jie turi trukti ilgiau negu jausmai, potraukiai, norai. Trečia, nuo valios jėgos ir laisvės priklauso sugebėjimas atsispirti šiuo metu stipriems, bet perspektyvoje ne itin svarbiems išoriniams bei vidiniams poreikiams. Valia – tai veikimas pagal pamatuotus savo paties įsitikinimus, planus, o ne, pavyzdžiui, instinktų, draudimų, baimės, alkio, ligos įtakoje.
1.4. Konfliktas

Tai psichinių procesų ta

arpusavio kova dėl pirmenybės pasiekti sąmonę, pasireikšti veikloje, sąveikauti su kitais procesais. Įvairialypis psichinis gyvenimas, realaus pasaulio dialektika dažnai sukelia šį reiškinį. Kai vidinių konfliktų ne itin daug, o jų trukmė neilga, jie yra net naudingi, nes tonizuoja psichiką, susilpnina nereikalingus ir sustiprina būtinus psichinius procesus. Per ilgai užtrukę konfliktai vargina, trikdo psichiką.

1.5.Įtampa

Ją neretai sukelia vidiniai konfliktai, stiprūs, neįprasti išoriniai dirgikliai. Paprastai įtampa stimuliuoja daugelį psichinių procesų, parengia psichiką dideliam krūviui. Tačiau ilgalaikė įtampa sukelia pavargimą, nerimastį, galimų nemalonumų nuojautą.
Nors ir labai stengiamės veiksmingai naudoti savo laiką, nors ir naudojamės daugybe gyvenimą lengvinančių priemonių, kasdieniai rūpesčiai vis tiek atrodo nesibaigiantys. Savo dienas užpildome įvairia veikla, manydami, kad viskas yra labai svarbu ir reikalinga. Nėra ir dienos, kad dienotvarkėje atsirastų laisva minutėlė. Nors dažnai sakome, kad norėtume pailsėti, tačiau tik nedaugelis mūsų moka išsėdėti ramiai nors minutėlę.
Užuot greičiau vykdę savo užduotis, mes užsibrėžiame aukštesnius tikslus, nuolat versdami save daryti vis daugiau ir vis greičiau, ir taip vis labiau atsiliekame. Kur tas laikas, kurį mes sutaupėme ? Kada mes jį susigražinsime ? Kada galėsime pasimėgauti gyvenimu ? Ar tokios mintys neprilygsta klausimui, kodėl mes visa tai darome ?
Kai išmoksime sulėtinti gyvenimo tempą, pasikeis ir mūsų požiūris į gyvenimą, apskritai į pasaulį. Jis taps sveikesnis ir paprastesnis. Dirbti pradėsime sumaniau ir išmintingiau. Suprasime, jog daugelis dalykų, kurie seniau atrodė esminiai, iš tiesų yra nereikalingi ir gali būti atidėti, patikėti kitiems, o tam tikrais atvejais galima net nekreipti į juos dėmesio.

2. SUSITELKIMAS TIES GYVENAMA AKIMIRKA

Kai buvome vaikai, buvome gyvybingi, visą laiką žaisdavome ir lakstydavome su savo draugais. Su didžiausiu užsidegimu puldavome nuo vieno užsiėmimo prie kito. Slėpynės atrodė nuostabus žaidimas, žadinantis vaizduotę, dovanojantis atradimus ir patenkinantis smalsumą. Atrodė, kad mes niekada nepavargsime, mums niekada nenusibos tai, ką darome. Vaikystė dažniausiai būna begalinė teigiamų jausmų grandinė, pilna džiaugsmo , juoko, smalsumo, netikėtumų, pasitikėjimo ir nuotykių. Tada mes dar nemokame nerimauti, laikyti pykčio ar gailėtis dėl praeities.
Dauguma mažų vaikų nejaučia stresų, jie kupini pagarbios baimės ir smalsumo, jiems retai būna nuobodu. Jie pilni jėgų, nesavanaudiškos meilės, ir suaugusieji dažnai pavydi jiems tokios nepažabotos energijos ir naivaus požiūrio į gyvenimą. Šie dar nesugadinti vaikai vadovaujasi mąstymu, kurį mes, vadiname psichikos sveikata. Jie natūraliai gyvena dabartimi.
Suaugę mes vis dar potencialiai galime būti psichiškai sveiki, tačiau esame įtraukti į įtemtą pasaulį, todėl daugelis mūsų tampa rimti, analitiški, patiria stresų, depresiją arba praranda vaizduotę. Jau nuo penkerių ar šešerių metų mes pradedame po truputį prarasti savo psichikos sveikatą. Atrodo, kad tai dažnai priklauso nuo mūsų polinkio augant naudotis atmintimi ir analitiniu mąstymu. Žmonėms ne tik nereikia, bet ir natūraliai nebūdinga prarasti savo psichikos sveikatą. Ji pablogėja tik dėl mūsų psichinės veiklos supratimo stokos.

3. PSICHIKOS SVEIKATA

Psichikos sveikata yra mūsų prigimtinė teisė. Mums nereikia mokytis būti psichiškai sveikiems, mūsų organizmas moka taip pat gerai, kaip ir užgydyti žaizdą ar lūžusį kaulą. Psichikos sveikatos negalima išmokti, ją galima tik atgauti. Ji panaši į organizmo imuninę sistemą, kuri gali susilpnėti po streso, dėl blogo maitinimosi arba fizinių pratimų stokos, tačiau negali visiškai dingti. Jeigu nesuvoksime tikrosios psichikos sveikatos vertės ir neišmoksime naudotis ja, ji taip ir liks mumyse glūdinčia neatsakyta paslaptimi. Kaip saulė pasislepia už debesies, taip ir ji gali laikinai dingti iš mūsų akiračio, tačiau ją galima labai greitai atgaivinti.

Psichikos sveikata yra savigarbos grūdas – iš jos išauga pasitikėjimas savimi ir sugebėjimas pasikliauti savo sveiku protu. Ji įgalina mus pamatyti savo gyvenimo perspektyvą – gebėjimą nevertinti savęs per daug rimtai, pasijuokti iš savęs, pažvelgti į viską iš šalies ir patikėti, kad viskas bus gerai. Tai įgimtas, neišmoktas optimizmas. Psichikos sveikata mums leidžia užjausti patekusius į bėdą, gerumu pagydyti svetimą skausmą, skleisti nesavanaudišką meilę visiems, kokios tautos jie bebūtų, ką betikėtų, ką bedarytų, kokį tikėjimą beišpažintų. Psichikos sveikata yra kūrybingumo šaltinis sprendžiant problemas, švelninant konfliktus, puošiant savo aplinką, tvarkant savo šeimyninį gyvenimą, įgyvendinant verslo idėjas arba gyvenimą lengvinančius atradimus. Ji mums teikia kantrybės savo ir kitų atžvilgiu, be to, įgyta kantrybė praverčia vairuojant, žvejojant, tvarkant automobilį ir auklėjant vaikus. Dėl jos sugebame pastebėti gamtos, kultūros ir kasdienybės grožį, kurio išties sklidina kiekviena mūsų gyvenimo akimirka. Psichikos sveikatą paprastai vadiname sąmone, instinktu, išmintimi, sveiku protu arba vidiniu balsu.

Šeši argumentai, dėl kurių būtina lėtinti savo gyvenimo tempą:

• sumažėja stresų;

• pagerėja fizinė sveikata;

• padaugėja artimų ir nuoširdžių santykių;

• sustiprėja jutiminės galios, mūsų matomas grožis teikia daugiau džiaugsmo;

• padidėja vidinė ramybė;

• labai stipriai padidėja našumas ir kūrybingumas, išlieka sugebėjimas susikaupti.

Raktas į sveiką psichinę veiklą yra gyvenimas šia akimirka. Tačiau ką iš tikrųjų reiškia būti šioje akimirkoje ? Mes visi tai daug kartų patyrėme krizių užklupti, netikėtai prikaustyti saulėlydžio ar kitokių gamtos reiškinių grožio, įsimylėję, maudydamiesi po dušu, klausydamiesi muzikos ar įkvepiančios kalbos. Tokiomis aplinkybėmis ar akimirkomis atrodo, kad laikas sustojo, o mūsų minčių ūžesys trumpam nurimsta. Mes pamatome tikrąjį gyvenimą, kadangi sulėtiname savo gyvenimo tempą. Tos retos akimirkos gali sumažinti mus apėmusį stresą, suteikti mums vilties, džiaugsmo ir įkvėpimo. Kad tokios džiaugsmingas akimirkas paverstume savo kasdienybės norma, turime suprasti, kad mūsų gyvenimo jutimas tiesiogiai priklauso nuo mūsų mąstymo būdo.

4. SĄNTYKIAI SU APLINKINIAIS

Kai gyvename esamajame laike, mes jaučiamės taip, lyg būtume įsimylėję. Gyvenimas dabartimi atskleidžia mums visas artimo bendravimo galimybes. Gyvenimo tempo lėtinimas santykiams suteikia artimumą ir meilę. Kai atsipalaiduojame, nesvarbu, ar esame įsimylėję, ar žaidžiame su savo mielais vaikais, stiprėja mūsų meilė, didėja kantrybė, nesavanaudiškas pakantumas, mes pradedame besąlygiškai priimti žmones tokius, kokie jie yra, labiau rūpintis jais, tampame malonesni. Kai bendraudami su kitais sugebame išlaikyti savo dėmesį esamajame laike, mums atsiveria:

• artimumas;

• džiaugsmas;

• spontaniškumas;

• žaismingumas;

• atidus klausymas;

• veiksmingas bendravimas;

• pagarba;

• atjauta;

• įsijautimas;

• švelnumas;

• atvirumas;

• dėkingumas.
Kai gyvename dabartimi, mūsų analitinis mąstymas neapsunkina bendravimo su kitu žmogumi, nes mes negalvojame apie dienotvarkę, nieko iš jo nelaukiame, nesiblaškome, nejaučiame graužaties, kaltės, pavydo, nepatiriame ir kitų neigiamų emocijų. Kai vadovaujamės pasyviuoju mąstymu, bendravimas mums padeda geriau suprasti, kas mes patys esame, mes pajuntame mus supančios meilės saitus. Mūsų smegenys neapkrautos, mes neskubame norėdami suspėti kažkur kitur, nekantriai neplanuojame savo tolesnių veiksmų. Mes gardžiuojamės kiekviena akimirka. Mūsų partneriai jaučia mūsų artumą, kantrybę, pagarbą, toleranciją ir susidomėjimą.
Mums visiems būdingas įgimtas sugebėjimas vadovautis psichiškai sveikomis funkcijomis. Tuomet mes gyvename stipresnių jausmų pasaulyje, naujai pamatome kitą žmogų ir suprantame, kad paviršutiniška pastebėti vien jo įpročius, kad iš tikrųjų jame slypi didelė žmogiška galia. Panorėję ir sugebėję kitame žmoguje įžvelgti psichikos sveikatą mes kartu ją jame ir išprovokuojame. Kai pirmą kartą susitikę žmonės įsimyli, jie žiūri vienas į kitą dar neužterštais žvilgsniais. Nekreipdami dėmesio į jų skirtumus, net į elgesį, jie mato tik kitame slypinčią psichikos sveikatą. Įsimylėję pirmą kartą mes dažnai pasiduodame švelnių laisvai plaukiančių minčių srautui. Tas srautas išlaisvina mūsų smegenis nuo įprastų stereotipų, todėl mylimas žmogus atrodo beveik tobulas. Panašiai ir susižavėjimas yra tik sąlygotumais pagrįsta trauka. Jį sukelia vaizduotėje susikurto idealios moters ar vyro projektavimas į ką nors. Tačiau susidūrus su realybe, ateina nusivylimas, nes po idealo skraiste slepiasi gyvi žmonės.
Jeigu bendraudami mokėtume vadovautis šia akimirka ir operuoti laisvu minčių srautu, mūsų meilė ir prisirišimas retai kada nutrūktų. Sukurti tokį idealą ir apsispręsti jo siekti – tai pirmas žingsnis gerų santykių link. Jeigu jį žengsite, jūsų santykių dinamika pasikeis, net jei tai bus tik vienpusės pastangos.

5. STRESAI, JŲ PRIEŽASTYS, PASEKMĖS

Žodis “stresas” seniai įėjo į mūsų kalbą ir mes net nesusimąstome jį vartodami. 1994 metais išleistame medicinos terminų žodyne “Pschyrembel” stresas apibūdinamas taip: “Organizmo būsena, kuri pasižymi specifiniu sindromu, bet gali būti sukelta ir įvairių nespecifinių dirgiklių (infekcijų, sužeidimų, nudegimų, spinduliavimo, taip pat pykčio, džiaugsmo, pajėgumo didinimo ir kitų streso faktorių). Stresą galima suvokti ir kaip išorinius poveikius, prie kurių kūnas nepakankamai prisitaikė, pavyzdžiui, operacijos, apsinuodijimas, nėštumas. Psichinis stresas atsiranda dėl specifinių reikalavimų ir subjektyvių įveikimo galimybių neatitikimo.” Visi mes išgyvename stresus, tačiau jie, priklausomai nuo to, ką tuo metu galvojame, būna labai įvairūs. Tai kas vienam sukelia didžiulę įtampą, kitam gali būti tik malonus nuotykis, nes skiriasi jų požiūriai į tą patį reiškinį. Streso sukėlėjas – tai bet koks išorinis veiksnys, stumiantis žmogų į bet kokią įtampos būseną. Kaip nustatyti, kad žmogui gresia stresas? Visų pirma jis ima iracionaliai elgtis ir darbe, ir namuose. Pavyzdžiui, viršininkas klausia pavaldinio, ar parengta ataskaita. Dėl šio klausimo pavaldinys staiga “pratrūksta”. Tikriausiai turi kokių nors nemalonumų namuose – gal serga vaikai ar sudaužė mašiną ir t.t. Paprastai susikaupia krūva nemalonumų, kurie pagaliau išsiveržia kaip stresas. Jie itin pavojingi, jei ilgesnį laiką “guli ant širdies”. Streso padariniai dažnai esti širdies ligos, infarktas, depresija ir pan. Beje, metams bėgant organizmo atsparumas stresams silpnėja. Ypač pavojingas amžius nuo 40 iki 50 metų.
Dažnai stresą vienas po kito sukelia daugybė atsitikimų. Todėl netikslinga atsižvelgti į kiekvieną situaciją skyrium. Jei vairuotojas dideliu greičiu važiuoja lygiu keliu ir net jei jo automobilio padangos tinkamai parinktos, jis vis tiek gali nuvažiuoti nuo kelio, nors ir būtų pasiruošęs ne vienai staigmenai. Todėl prasminga pasitikrinti, ar esame pasiruošę netikėtumams.
Jei esame sveiki ir pilni jėgų, lengvai galime ištverti vieną kitą įvykį. Tačiau pavargę, sudirgę ar susirgę mes nepajėgiame atsispirti streso faktoriams. Taip gali susidaryti užburtas ratas: juo daugiau stresą sukeliančių veiksnių aplink mus, tuo silpniau mes jiems priešinamės.
Matthiasas Burischas vardija šiuos streso pradžios aspektus:
• atsiranda didžiulis grėsmingų ir besipriešinančių jėgų neatitikimas ir situacija tampa nekontroliuojama;
• grėsmė priartėja;
• situacija tampa neaiški ir neprognozuojama.
Kas yra tie stresoriai, kurie sukelia šią buseną?
Tai stresinių situacijų sukėlėjai, ir tik nuo žmogaus, nuo jo būsenos, jo savijautos ir situacijos priklauso, kokį stresą jie sukelia – teigiamą ar neigiamą. Neigiamą stresą sukelia išoriniai dirgikliai, kurie atsiranda slegiančiose situacijose ir kurie per stipriai veikia žmogaus organizmą ir emocijas. Mūsų organizmas reaguoja į pusiausvyrą trikdančius dirgiklius.
Stipriausias stresorius yra baimė. Ji gali skatinti mus veikti, gali suteikti mums sparnus, padėti atrasti naujų idėjų ir galimybių. Baimė padėjo mūsų protėviams išgyventi, skatino juos daryti išradimus, o dabar sulaiko žmones nuo neapgalvotų veiksmų. Stresą sukelia baimė dėl gyvybės, dėl išlikimo, baimė, kylanti dėl aplinkinio pasaulio grėsmės sąžinės baimė. Tai reiškia, jog jei baimės nėra per daug, ji skatina mus siekti geresnių laimėjimų, mobilizuoja vidinius mūsų rezervus.[1, 80]
Toliau yra pateikiamas streso faktorių sarašas grindžiamas lentele, kurią sudarė Vašingtono universiteto Medicinos fakulteto mokslininkai Dr. Th. H. Holmesas ir Dr. R. H. Rahė, ir kuria šiandien naudojasi dauguma streso tyrėjų. Paprastai riba peržengiama tada, jei taškų suma per metus viršija 150.

Streso sukėlėjai ir jų reikšmingumas taškais Taškai
Sutuoktinio mirtis 100
Skyrybos 73
Atsiskyrimas nuo sutuoktinio 65
Įkalinimas arba izoliavimas kitoje įstaigoje 63
Artimo giminaičio mirtis 63
Sunkus sužeidimas ar liga 53
Vedybos 50
Darbo vietos praradimas 47
Susitaikymas su sutuoktiniu 45
Išėjimas į pensiją 45
Šeimos nario pašlijusi sveikata ar netinkamas jo elgesys 44
Nėštumas 40
Seksualinės problemos 39
Naujo šeimos nario atsiradimas 39
Nepalanki permaina darbe (suvienijimas, perorganizavimas, konkursas ir t.t.) 38
Nepalanki finansinės padėties permaina 37
Gero draugo mirtis 36
Profesinė permaina 36
Padažnėję nesutarimai su sutuoktiniu 35
Ipotekos paėmimas, namo pirkimas ir pan. 31
Teismo sprendimo įsigaliojimas dėl ipotekos ar paskolos 30
Reikšminga permaina profesinėje veikloje (paaukštinimas, pažeminimas, perkėlimas) 29
Sūnaus ar dukters išėjimas iš namų (vedybos, studijos ir pan.) 29
Problemos su giminaičiais 29
Ypatingi asmeniniai pasiekimai 28
Sutuoktinis liaujasi dirbęs ne namuose 26
Mokymosi pradžia ir pabaiga 26
Reikšmingos gyvenimo sąlygų permainos 25
Ūmus asmeninių įpročių pasikeitimas 24
Pašliję santykiai su viršininku 23
Reikšmingos darbo laiko ar darbo sąlygų permainos 20
Persikėlimas į kitą vietą 20
Mokyklos pakeitimas 20
Reikšmingos laisvalaikio apimties ir formų permainos 19
Reikšmingos bažnytinės veiklos permainos 19
Reikšmingos visuomeninio aktyvumo permainos (viešnagė, šokiai, koncertai ir pan.) 18
Kredito paėmimas (automobiliui, televizoriui ir pan.) 17
Reikšmingos miego įpročių permainos 16
Gerokai padažnėję ar sumažėję šeimos susiėjimai 15
Staigus valgymo įpročių pakeitimas 15
Atostogos 13
Kalėdos 12
Smulkūs prasižengimai (eismo taisyklių pažeidimai) 11

Vadovų ir eilinių darbuotojų stresus paprastai sukelia skirtingos priežastys. Vadovus dažniausiai veikia atsakomybės, sprendimų našta; pavaldiniai dažniausiai jaučia įtampą, sukeliamą žemo statuso, resursų stokos, per didelio apkrovimo darbe.

Septynios svarbiausios taisyklės kaip sumažinti stresą:

1. Žinoti, kad vidinė ramybė galima net tarp streso sukėlėjų.

2. Sugebėti pripažinti, kad “gauti ką nori” nėra svarbiausias dalykas.

3. Išmokite nekonfrontuoti ir nesigrumti su savo problemomis.

4. Supraskite, kad stresas gimsta jūsų mintyse, neįstrikite jose.

5. Išmokite praplaukiančių minčių nepaversti minčių atakomis.
6.Venkite pagundos gilintis į detales.
7. Mažinkite pakantumą stresui.

Jeigu norime patirti kuo mažiau stresų, privalome suprasti, kad gauti tai, ko nori, nėra pats svarbiausias dalykas. Svarbiausia yra išmokti galvoti taip, kad jaustumėtės ramūs nepriklausomai nuo to, ar pasiekėte, ko troškote.

Į stresą galima pažvelgti dvejopai. Pirmas ir dažniausiai pasitaikantis būdas – tai rengti akistatas su savo įsivaizduojamais streso šaltiniais. Tai reiškia, kad jūs stengiatės ieškoti argumentuotų savo streso šaltinių ir pašalinti juos.
Konfrontacijos kelias streso metu tik patvirtina ir padidina problemą. Sulig kiekviena perskaityta knyga ir kiekvienu pokalbiu su konsultantu įsitikinimas, kad esame streso būsenoje, vis labiau stiprėja. Kuo daugiau galvojame apie savo bėdą arba stengiamės ja atsikratyti, tuo sudėtingesnė ji atrodys vien dėl tos paprastos priežasties, kad mes patvirtiname savo įsivaizdavimą neva stresas egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų. Mūsų mąstymas atitraukia mus nuo esamojo momento, sutelkdamas mūsų dėmesį į ateitį, kur galėsime išspręsti iškilusią problemą, arba į praeitį, kur mūsų įsitikinimu, atsitiko kažkas, kas ir sukėlė stresą.

Jeigu nesuprasime, kas iš tiesų sukuria stresą, mes arba ieškosime vadinamųjų jo šaltinių, arba būdų su juo susitaikyti. Bet kuriuo atveju mes įsijungsime į begalinę kovą, kurios laimėti beveik neturime jokių šansų. Negalėdami pakeisti aplinkybių, mes išnaudosime jas pasiteisinti dėl savo streso. O jeigu kokiu nors būdu sugebėsime pakeisti aplinkybes, tai tik patvirtinsime klaidingą įsitikinimą, kad jų pakeitimas gali atnešti laimę. Ir kai kitą kartą mums vėl kažkas nepatiks, mes ir vėl manysime, kad reikia viską keisti. Tai nesibaigiantis kelias, be to klaidingas.

Kitas veiksmingas sprendimas būtų atsižvelgti į pagrindinę nerimo priežastį, bet nekreipti dėmesio į detales. Toks sprendimas turėtų sugrąžinti mus į sveiką psichinę veiklą, į šią akimirką, o ne neštų tolyn nuo jos.

IŠVADOS

Psichologai teigia, kad 80% konfliktų ir stresinių situacijų kyla dėl nemokėjimo bendrauti su žmonėmis. Jei vadovas arba eilinis darbuotojas moka išmintingai tvarkytis, gali išvengti širdies ligų, pailginti ir padaryti produktyvesnį savo gyvenimą. Iš tikrųjų bendraudami ir sulėtinę savo tempą iki dabartinės akimirkos, galime pasiekti artimumo, pasitenkinimo ir veiksmingų, geranoriškų santykių. Kai įsijungiame į žalingą mąstymą, pradedame matyti žmones iš savo individualios atskiros tikrovės perspektyvų. Kai atrandame savo sveiką psichinę veiklą, randasi bendra erdvė, kurioje galime megzti ryšį su kitais žmonėmis.

Kai kyla mūsų supratimo lygis, gerėja ir santykių kokybė. Ėmę suprasti savo nuotaikas, atskirą tikrovę ir išmokę atpažinti mintis, pradedame bendrauti nuoširdžiai ir veiksmingai. Nuoširdžiai bendraujant reikia, kad mąstytume laisvai, neturėtume jokių konkrečių tikslų, nepamirštume gauti pašnekovo leidimo, kalbėtume iš širdies, klausydamiesi neturėtume pašalinių minčių ir mokėtume valdytis.
Kai sutelkiame dėmesį ties savo gyvenimo detalėmis – kas yra blogai ir kas dėl to kaltas, jūsų mintys lekia per greitai, todėl neišvengiamai palieka esamąjį momentą. Viskas atrodo neproporcingai rimta. Tačiau kai pastebime savo stresines mintis ir kontroliuojame savo elgesį, mes gyvename ramiai. O būdami ramūs tuos pačius dalykus, kurie galėjo sukelti stresą, vertiname tik kaip nedidelį užfiksuotą nukrypimą. Mūsų galvoje tekančios mintys neatrodys mums tokios pavergiančios ir įkyrios. Nebus nieko daugiau, tik mintys, absoliučiai nepajėgios mūsų įskaudinti ar sukelti streso.

Reikia suvokti, jog stresas nėra mums nutikęs įvykis. Jis išsirutulioja mūsų mintyse. Tik nuo mūsų pačių priklauso, kas sukelia stresą, o kas ne. Patys įvykiai savaime nėra stresiniai, jie yra tokie, kaip mes juos įsivaizduojame. Pavyzdžiui, bendži šuolis vienam žmogui gali suteikti didžiulį malonumą, o kitam po jo pakriks nervai. Daugelis žmonių taip gerai moka įstrigti savo mintyse, ypač jeigu jiems atrodo, kad jos stresinės, kad gali būti pavadinti tikrais ekspertais. Jeigu nesuvoksite, kas vyksta jūsų galvoje, tokios mintys dauginsis, kol galų gale pavirs tikra minčių ataka. Jeigu mes sugebėtume pažvelgti į situaciją iš šalies ir nuraminti užplūdusias mintis, pamatytume, kad jos neatitinka realios situacijos. Svarbiausia mokėti susitaikyti su tuo, kas jau įvyko.
Jeigu norime patirti kuo mažiau stresų, privalome suprasti, kad gauti tai, ko nori, nėra pats svarbiausias dalykas. Svarbiausia yra išmokti galvoti taip, kad jaustumėtės ramūs nepriklausomai nuo to, ar pasiekėte, ko troškote.

LITERATŪRA

1. H. Vollmer. Jaučiuosi visiškai išsekusi. – Vilnius: Alma Litera, 1998.
2. Medžiaga iš Interneto
3. P.Jucevičienė. Organizacijos elgsena. – Kaunas: Technologija, 1994.
4. K. Birker, B. Schott. Pasipildykime energijos. – Vilnius: Vaga, 1998
5. R. Carlsen ir J Bailei. Lėtinkite gyvenimo tempą. – Kaunas: Šviesa 1999
6. Gordon W. Allport. “Tapsmas”, svarstymai apie asmenybės psichologiją, Vilnius: Vaga,1998

Leave a Comment