jausmai

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS
VADYBOS IR EKONOMIKOS FAKULTETAS

KAUNAS 2001

ĮVADAS

Nuo senų laikų tiek fizinei, tiek psichinei sveikatai palaikyti būdavo reikalinga įvardinti tai, kaip mes jaučiamės būdami patys su savimi ir su kitais žmonėmis. Tai neatsiejama grandis be kurios, mes apie sunkumus išgyvenantį žmogų tegirdime sakant: “jei tik jis turėtų kam atsiverti”. Ir ne visiems pasiseka turėti greta artimą žmogų, kuriam galima būtų atsiverti būtent tada, kai to labiausiai reikia.
Dažnai kai kurie žmonės apskritai neturi kuo pasitikėti. Neturintiems su kuo pasikalbėti ir kuo paasitikėti žmonėms per tam tikrą laiką susikaupia daug neišsakytų dalykų – ir gerų, ir blogų, ir džiaugsmo, ir skausmo. Dažnai gali būti taip pat skausminga neturėti su kuo pasidalyti savo džiaugsmu, kaip ir vienam išgyventi skausmą. Jei mes išties neturime su kuo pasikalbėti, galim imti jausti tuštumą ir vienatvę. Tai nebūtinai pastovus jausmas, nes mes dažnai galime jaustis patenkinti ir saugūs, kupini geros nuotaikos. Tačiau kartais mus gali apimti vienatvė ir neviltis, tada viskas ima rodytis liūdna ir tamsu. Kai kurie žmmonės su nieko nesidalija šiais jausmais, kiti turi draugų ar kolegų, su kuriais gali atvirai kalbėtis, dar kiti atsiveria dienoraščiui arba kalbasi su pačiais savimi. Taigi jausmai susiję su įvairiais organizmo pakitimais. Jie pasireiškia veido ir kūno judesiais, kalbos intonacija, vi

idaus sistemų ( kraujotakos, virškinimo, širdies darbo, kvėpavimo ir kt.) pasikeitimu, psichiniais išgyvenimais. Šiame darbe ir pabandysiu atskleisti jausmų įtaką, jausmų pripažinimą bei jų įvardijimą mus supančioje aplinkoje.

1. MES IR MŪSŲ JAUSMAI

Susidarius įvairioms situacijoms, apimantys jausmai dažnai nepriimami. Mes juos “nuryjame”, t.y. užgniaužiame, nes parodyti jausmus gali būti “pavojinga”. Tačiau užgniaužti jausmai gali pakenkti sveikatai. Pavyzdžiui, vieną dieną gali paaiškėti, kad mes įsitaisėme gilią skrandžio opą ir paslėpėme savo jausmus. Tačiau jausmų negalima užslopinti taip, kad jie nealintų organizmo vien tik fiziškai ir tuo pat metu nesukeltų psichologinių sunkumų.
Daugeliui žmonių labiau rūpi, ką jie turėtų jausti esant įvairioms situacijoms negu tai, ką iš tikrųjų jie jaučia, tarsi manytų, kad susidarius tam tikroms situacijoms, blogai išgyventi jausmus, kuriuos jie patiria. Jei pykstame ant koolegos arba viršininko, mus gali apimti jausmas, kad tai nėra gerai, nes “juk jie viską daro kuo geriausiai”. Arba: “būdamas jų vietoje, aš daryčiau tą patį”.
Esant tokiai situacijai mes užgniaužiame savo jausmus. Kai tik mums paaiškėja, ką jaučiame, mes tuojau pat imame save peikti kaip tik už šiuos jausmus. “Juk jis viską padarė ką tik galėjo”. Taigi negražu ir neteisinga puoselėti jam tokius jausmus. Kitą kartą mes galime manyti, kad teisinga jaustis susierzinusiems ar įžeistiems: “nes juk jis buvo neteisus”, ar

rba “jis čia pridarė tiek kvailysčių, kad.”, arba “jei jis būtų bent kiek supratęs tuos sunkumus, kuriuos aš išgyvenu.”.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad šiuose pavyzdžiuose minimi jausmai pripažįstami, bet, pažvelgę atidžiau, tikriausiai pastebėtume, kad labiau rūpinamės savo jausmų teisėtumu negu tuo, ką iš tikrųjų jaučiame.
Kol be jokių išlygų nepripažinsime jausmų kokiam nors žmogui, tol jausimės nelaisvi. Tai susiję štai su kuo: paprastai jausmus užgniaužiame bijodami, kad jie pasireikš, arba gėdydamiesi juos pripažinti. Mes manome, kad “nedera” jausti to, ką jaučiame. Kai susiduriame su žmogumi kuriam jaučiame “kažką ypatingo”, turime būti budrūs, kad jis nesupras, kas mumyse vyksta. Ši budrumo būsena trukdo būti dėmesingiems tam, kas vyksta aplink mus. Be to, mes negirdime ką mums sako kiti. Tad galime sakyti, kad jausmai, kurių nepripažįstame, laiko prikaustę mūsų dėmesį. Kartu kreipiame mažiau dėmesio į kitas situacijas, pvz., tai, ką sako dabartinis pašnekovas.
Žmogus, išgyvenantis jausmus, kurių nuoširdžiai nepriima, greitai susierzins, kai kažkas ims kalbėti apie tai, kas tuos jausmus sukelia. Ir ne todėl, kad kitas žmogus yra “blogas”,bet todėl, kad jis susiduria su jausmais, kurių bijo.

2. JAUSMŲ BAIMĖ

Jausmai gali būti nepriimami ir slepiami dėl įvairių priežasčių. Dažnai taip būna todėl, kad bijoma pripažinti savo jausmus, arba žmogus mano, jog “nedera” tokių jausmų išgyventi. Nepriklausomai nu

uo to, kodėl nepripažįstami jausmai, po kurio laiko imama bijoti jausmų. Juo daugiau žmogus nepripažįsta jausmų, tuo labiau jis jaučia baimę. Kai įvairių žmonių klausiama, ko tokiose situacijose jie bijo, jie paprastai atsakytų, jog bijo savo bei kitų žmonių reakcijų.
Jausmams užgniaužti reikia energijos, “stiprių raumenų”. Jei mes kurį laiką naudojame energiją jausmams slopinti, tie jausmai mums tampa svetimi. Svetimų dalykų paprastai bijoma. Ilgainiui mes imame bijote ne tik jausmų, bet ir to, kas juos galėtų sukelti. Pavyzdžiui, mūsų jausmus sukelia kitų žmonių artumas. Taigi mes bijome, kaip daugelis galėtų papasakoti, tokio artumo. Kaip tik kaip prie ko nors priartėjame, mes suakmenėjame ir tarsi imame gintis.
Tai išgyvenantis žmogus kartais gali ilgėtis kontaktų su kitais ir tam tikrais būdais jų ieškos. Tačiau kiti neturi prieiti per arti! Mes galime ne tik suakmenėti, bet ir pasakyti atstumiančią, žeidžiančią repliką. Po to galime gailėtis, nes juk nenorėjome nieko įskaudinti. Tiesiog taip atsitiko. Kai jausmai nepripažįstami ar nustumiami į šalį, žmogus tampa nebejautrus. Taigi jo gebėjimas patirti jausmus silpnėja, o kartu silpnėja ir gebėjimas palaikyti ryšį su kitais žmonėmis. Todėl labai svarbu išlaikyti šį trapumą lygsvaroje, nes netekęs lygsvaros žmogus praranda gebėjimą adekvačiai vertinti situaciją. Jausmai tampa nevaldomi, nes žmogus nepripažįsta akivaizdumo.

3. JAUSMAI IR DEŠINYSIS SMEGENŲ PUSRUTULIS

Analitinis racionalus mą

ąstymas gali nežadinti jausmų, o tai, kas vyksta vaizduotėje, dažnai sukelia stiprius jausmus. Jei vaizduotėje pradedame svarstyti, sustabdome jausminį išgyvenimą.
Analitinis mąstymas ir jausminiai išgyvenimai yra kompleksiniai vienas kitam. Paprastai tariant, tai reiškia, jog iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad jie prieštaringi vienas kitam, bet iš tikrųjų jie vienas kitą papildo. Kad kokybiškai gyventume situaciją, reikalinga ir intelektualinė jos analizė, ir jausminis išgyvenimas.
Jausmai yra visiškai subjektyvūs. Tai reiškia, kad savo jausmus galime jausti tik mes patys, niekas kitas. Kartais mes galime išgirsti sakant: “bet to neverta imti giliai į širdį” arba “ar pajutai, kokia ji tapo patenkinta tuo, ką jai pasakiau”. Kiekvienas žmogus skiriasi nuo kitų ir kiekvienas iš mūsų gali išgyventi jausmus, kurie kitiems gali atrodyti nesuprantami. Istoriškai daug kas gali atrodyti kitaip, negu iš tikrųjų yra. Ypač sunku yra tiems, iš kurių reikalaujama, kad jie būtų stiprūs. Juk šie žmonės taip pat turi silpnųjų pusių ir patiria sunkių valandų. Kai į juos nežiūrima rimtai, jie tai sunkiai išgyvena.
Jausmai yra subjektyvūs, todėl jų negalima sudėlioti “ į lentynėles” kaip teisingų ar klaidingų, bjaurių ar gražių, tinkamų ar netinkamų. Svarbu aiškiai atskirti jausmų turėjimą, jų įsisamonimą, savo jausmų išreiškimą ir jausmų skatinamą elgesį. Galima turėti jausmus ir nekreipti į juos dėmesio. Pavyzdžiui, žmogui gali taip rūpėti laimėti ginčą debatų metu, kad jis net nepastebės, jog pyksta ar jaučiasi įžeistas. Sužadinti jausmai vis tiek veikia, jie turi įtakos žmogaus elgesiui, nors jis neatkreipia į tai dėmesio. Jo jausmus išduoda balsas ir veido išraiška.
Gali būti ir tokių situacijų, kai žmogus turi jausmus, kreipia į juos dėmesį, bet sąmoningai jų neišreiškia. Taip pat galima turėti jausmus, kreipti į juos dėmesį, juos išreikšti, bet jais negrįsti elgesio.
Jausmai arba yra, arba jų nėra. Todėl jausmai, kaip minėta, nėra ”blogi” ar “teisingi” . taigi moralės požiūriu nėra “negerai” “teisinga” turėti jausmus ar juos įsisąmoninti. Blogai ar gerai gali būti tai, kaip mes juos išreiškiame ar nusprendžiame elgtis remdamiesi patiriamaisiais jausmais. Pavyzdžiui, mes galime išreikšti savo jausmus taip, kad tai žeis kitus žmones. Tai gali būti, nors nebūtinai yra blogai. Taigi mūsų veiksmai, kylantys iš patiriamų jausmų, gali būti blogi. Pavyzdžiui, mes galime ką nors įskaudinti ar sulaužyti kokį nors daiktą.
Taigi jausmų išreiškimo būdus ir tai, kaip elgiamasi jais remiantis, galima suskirstyti į gera ir bloga, tinkama ir netinkama. Į jausmus galima žiūrėti rimtai arba nerimtai. Žmogui, kuris išdrįsta pasakyti kitam, ką jis jaučia, yra skaudu, jei į jį žiūrima nerimtai. Galbūt tai yra sunkiausia, ką žmogus gali patirti, ypač jei tai atsitinka bendraujant su artimu žmogumi.

4. APIE JAUSMŲ PRIPAŽINIMĄ

Pripažinti – tai patvirtinti sau pačiam, kad tai, kas yra tiesa apie mane ir yra tiesa apie mane.
Kai mes ką nors pripažįstame, įvardijame tuos dalykus žodžiais. Ne bendrais žodžiais pasakome, kad, pavyzdžiui mums sunku būti atviriems ar jaučiame pyktį. Neatvirumas ir pyktis turi būti konkretūs ir nukreipti į asmenį. Žodis neatvirumas nėra nei konkretus, nei nukreiptas į asmenį. Daugelis kartais išgyvena pyktį. Kai tai nusakoma bendrai, pripažinimas nepatiriamas. Tačiau mus visai kitaip paveiks, jei kolegai, tarp kurio ir mūsų “perbėgo juoda katė’, pasakysime taip: “kai tu man pasakei, kad kiaušinis moko vištą, aš ant tavęs supykau. Manau, kad tu buvai bjaurus. Po to man buvo sunku su tavimi kalbėtis”. Čia pyktis įgauna adresatą, galima su šiuo jausmu tvarkytis. Pyktis, nenuoširdumas, nuoskauda ir kiti panašūs nemalonūs mūsų išgyvenami jausmai įgyja kitą pobūdį, kai mes tiesiogiai susiduriame su žmogumi, kuris mums sužadina šiuos jausmus. Beprasmiška kalbėtis apie pyktį, nenuoširdumą ar bet kurį kitą jausmą. Prasminga, bet ir skausminga susidurti su konkrečia situacija, kurios centre esame mes ir pažvelgti, kaip mes jaučiamės tiesiogiai susitikdami su žmogumi, kuriam jaučiame tuos jausmus.
Dažnai jausmai gali būti užgniaužti. Ir vis tiek svarbu juos įsisąmoninti. Tai mes galime padaryti atsakydami į konkrečius klausimus, iškylančius toje situacijoje. “susitikimas vaizduotėje su žmonėmis gali man padėti pažinti jausmus, kuriuos sukelia tie žmonės. Vaizduotėje galiu laisvai jausti tai, kas vyksta manyje nesirūpindamas tuo, ar “deramai pasirodau”. Mums nereikia galvoti nei apie tai, ar reikėtų aktyviai “parodyti jausmus”, ar aktyviai juos “užgniaužti”.

5. JAUSMŲ ĮVARDIJIMAS

Tam , kad pripažintume tiesą apie save, pavyzdžiui, savo troškimus, džiaugsmus, nusivilimus, pergales ir galbūt kartėlius, mums būtina mokėti save pažinti. Jei mes nepažįstame savęs, būdami su kitais žmonėmis, galim greitai pasijusti nesaugiai. Jei mes bijom pažinti save, bijosime, kad ir kiti gali mus pažinti. Tačiau jei pripažįstame tiesą apie save, mūsų nuostatos mūsų pačių atžvilgiu iš karto pasikeičia. Pripažinti tiesą apie save gali būti skausminga ar gera, bet, kai mes ją pripažįstame ji nebėra pavojinga.
Pripažinti – reiškia pasakyti, kas mumyse vyksta, nors ir kas bebūtų. Yra daug būdų, padedančių pripažinti tai, kas su mumis vyksta. Galima atsiverti dienoraščiui, kalbėtis su savimi, tiksliau, kalbėti sau. Dar vienas būdas – vaizduotėje susitikti su žmogumi, kuriuo pasitiki ir jam papasakoti viską, kas slegia.
Kai šnekame apie kalbėjimąsi su savimi, visada turime omenyje sąmoningą ir tikslingą tokį “pasikalbėjimą”. Kai mes kalbamės su savimi, įvardijame kažką taip, kad patys girdėtume save tai sakant. Kalbėjimas su savimi, mus veikia beveik taip pat, kaip užrašymas to, ką jaučiame ir galvojame. Garsiai ištarti žodžiai, kad patys juos girdėtume, veikia stipriau, negu pasakyti “mintyse”.

Kalbėjimas su savimi arba sau panašus į dienoraščio rašymą, išskyrus tai, kad čia mes ištariame žodžius, užuot juos užrašę. “Pokalbio” forma, kurią pasirenkame, visiškai priklauso nuo aplinkybių. Kalbėtis su savimi galime tada, kai esami vieni ir niekas mūsų negirdi. Tad kalbėjimuisi su savimi nereikia jokios papildomos “įrangos” – sąsiuvinio ar pieštuko, taigi tai paprasta padaryti.

Kalbėjimas su savimi ir dienoraščio rašymas veikia taip pat. Abiem atvejais svarbu, kad žmogus sakytų ar rašytų būtent tai, ką jaučia ir galvoja tuo momentu. Jei mes imamės užduoties kuri mus džiugina, galime užrašyti, pavyzdžiui tokius žodžius: “Aš džiaugiuosi būsimu susitikimu su kitais. Aš truputį didžiuojuosi, kad gerai supratau problemą, kurią visi svarstysime. Šiuo momentu pajutau piktavališką malonumą: aš nemanau, kad kiti labai gerai suprato problemą. Ne, štai ir vėl aš su savo nuostata “aš vienintelis viską žinau”. Tikrai norėčiau būti tolerantiškesnis ir geresnis žmonėms. Na, aš džiaugiuosi nepaisydamas to, kad dirbsiu kartu su kitais.”.
Atsiverti dienoraščiui čia reiškia labai paprastą dalyką: rašuti tai, kas guli ant širdies, nebūtinai į specialų sąsiuvinį. Kartais geriausia iš karto suplėšyti į skutelius ir sudeginti, ką parašėme. Taip būna tada, kai rašome apie tokius slaptus asmeninius dalykus, kad nenorime jog kas nors juos skaitytų. Svarbu užrašyti.
“Atsiverti” dienoraščiui, aišku, nėra tas pats, kaip išsipasakoti žmogui, kuris tikrai gali išklausyti ir rimtai žiūrėti į tai, ką jam patikite. Tačiau dienoraščio rašymui būdingas svarbiausias elementas – tai, ką jaučiame, galvojame, apie ką svajojame ar ko bijome, įvardijame žodžiais. Dažnai girdime sakant “išganingi žodžiai”. Žodžiai apie tai, kaip jaučiamės, yra išganingi, nepaisant to, ar juos pasakant esančiam ir mūsų besiklausančiam žmogui, sau patiems ar dienraščiui. Stiprių išgyvenimų metu mes jaučiamės prislėgti ir išsekę, kol galiausiai vieną dieną užrašome taip, kaip jaučiamės ir galvojame. Parašyti žodžiai nuridena, tarsi didelį sunkumą, slėgusį mus. Tuo metu kai mes įvardijame daug kartų mus persmelkusias mintis, pajuntame palengvėjimą. Skausminga mintis mūsų nepalieka, bet ji nebebūna tokia gąsdinanti.

6. APIE ATSIVĖRIMĄ VAIZDUOTĖJE

Gali pasitaikyti situacijų, kai nepadeda nei kalbėjimasis su savimi, nei dienoraščio rašymas. Mes norime kalbėtis su kuo nors. Pavyzdžiui, mes galime galvoti:”o, kad X dabar būtų čia.”. Tada galėtume užsimerkti, įsivaizduoti X ir pasakyti, kas guli mums ant širdies:
“Dabar aš taip ilgiuosi ko nors, su kuo galėčiau kalbėtis, kas tikrai mane girdėtų, žiūrėti į mane rimtai, mane gerbtų ir su kuo jausčuosi saugiai. Kai dabar kalbu su tavimi, manyje tarsi kažkas atsileidžia. Jaučiuosi saugiai. Man skaudu, kai neturiu su kuo pasikalbėti. Tada pasidarau piktas, taip pat gal nusiminęs ir prislėgtas. Dabar man gera kalbėtis su tavimi. Tu tik klausaisi manęs nesiaiškindamas ir nekomentuodamas. Gera pasakyti tai, ką jaučiu niekam nekomentuojant. Kodėl negalėtų būti daugiau tokių kaip tu! Kai tu manęs klausaisi, išdrįstu pasakyti tokius dalykus, kurių kitaip neišdrįsčiau pasakyti. Aš kažkaip jaučiuosi saugiai sakydamas, kas man skaudu. Tikiu, kad nepaisydamas to, ką aš tau atvirai pasakysiu, tu vis tiek mane išklausyti. Aš mielai ateisiu pas tave ir kitą kartą”.
Kai mes ilgimės žmogaus, kuriam galėtume atsiverti, galime pasirinkti žmogų iš tų, kuriais pasitikite. Galime pasirinkti gyvą ar jau mirusį žmogų. Nesvarbu, ar mes jį pažįstame, ar ne. Svarbiausia, kad pasitikėtumėte žmogumi, su kuriuo pasirenkate kalbėti.
Jei žmogus nepratęs kalbėti su savimi, rašyti savo minčių ir jausmų, jam gali būti sunku “iš karto pasikalbėti” su žmogumi, sutinkamu vaizduotėje. Tada galima elgtis taip, tarsi šis žmogus sedėtų tiesiai priešais mus. Daugeliui tokie pokalbiai greitai pavyksta.

7. KOKS JAUSMŲ ĮSISĄMONINIMO TIKSLAS?

Jausmų įsisąmoninimas yra jų pripažinimo prielaida. Jausmams yra nesvarbu, ar mes juos pripažįstame, ar ne. tačiau skirtumas yra tas, kad su pripažintais jausmais galime kažką daryti, pavyzdžiui, jais pasidalyti su žmogumi kuriuo pasitikime. Tai gali vykti realiai susitinkant su žmogumi arba įsivaizduojamo pokalbio metu. Su nepripažintais jausmais visiškai negali nieko daryti, nes “juk jų neturime”.
Suprantama, kad problema neišsprendžiama, kai po kurio laiko išmokstame suprasti, kas vyksta “viduje” susiklosčius įvairioms situacijoms. Ir vis dėlto: žinodami, kaip emociškai reaguojame įvairiomis situacijomis, ir išdrįsdami pripažinti, kad jaučiame būtent tai, nors ir kokie būtų tie jausmai, kitą kartą atsidūrę panašioje situacijoje jaučiamės saugiau. Tik tiek, kiek pripažįstame savo neigiamus jausmus kokiam nors žmogui, galime pripažinti jam ir teigiamus jausmus.

IŠVADOS

Daugeliui žmonių labiau rūpi, ką jie turėtų jausti esant įvairioms situacijoms negu tai, ką iš tikrųjų jie jaučia, tarsi manytų, kad susidarius tam tikroms situacijoms, blogai išgyventi jausmus, kuriuos jie patiria. Juk pripažinti – tai patvirtinti sau pačiam, kad tai, kas yra tiesa apie mane ir yra tiesa apie mane. Labai dažnai mes žiūrime į aplinką per savo sukurtą iliuziją, kuri nei iš toli neprilygsta mūsų tikriesiems jausmams. Jausmai yra subjektyvūs, todėl jų negalima sudėlioti “ į lentynėles” kaip teisingų ar klaidingų, bjaurių ar gražių, tinkamų ar netinkamų. Svarbu aiškiai atskirti jausmų turėjimą, jų įsisamonimą, savo jausmų išreiškimą ir jausmų skatinamą elgesį. Taigi arba jausmai yra, arba jų nėra, todėl negalime į mus supančią aplinką žiūrėti vienašališkai. Jausmai (emocijos)– pagrindinis žmogaus asmenybės energijos šaltinis, tačiau per stiprios emocijos kenkia objektyviam supančios aplinkos pažinimui bei sėkmingam bendravimui.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Vaizduotė ir jausmai / Nils Magnar Grendstad – Vilnius 1999m. leidykla “Margi raštai”;
2. Medžiaga iš interneto tinklalapio;
3. Siela, mokslas, gyvensena. Psichologijos įvadas./ A.Jacikevičius – Vilnius 1996m. Žodynas.

Leave a Comment