Turinys
Įvadas………………………………………………………………………………………………………………………………….21. Tėvų ir vaikų bendravimas………………………………………………………………………………………………..32. Paauglio bendravimas su bendraamžiais………………………………………………………………………………53. Mokytojo ir mokinio bendravimo ir bendradarbiavimo reikšmė……………………………………………93.1. Netinkamas mokytojo ir mokinio bendravimas ir bendradarbiavimas………………………………….93.2. Tinkamas mokytojo ir mokinio bendravimas ir bendradarbiavimas…………………………………….11Išvados………………………………………………………………………………………………………………………………13Naudota literatūra……………………………………………………………………………………………………………….15ĮvadasDaugelis sako, kad būti jaunu yra pats nuostabiausias jausmas ir potyris. Jaunas žmogus veiklus, energingas, kupinas naujų idėjų ir iššūkių, turintis daug tikslų ir norų savo gyvenime. Dažnai tenka girdėti, kaip suaugę žmonės su nostalgija prisimena savo vaikystę, paauglystę ir jaunystę, nori dar kartą patirti tuos neišdildomus įspūdžius. Tačiau jauni žmonės, o ypač paaugliai, mano kiek kitaip. Šiuolaikinis jaunas žmogus – ankščiau subrendęs, žinantis, ko nori ir manantis, kad viską gali padaryti pats. Jis nori kuo greičiau suaugti, būti nekontroliuojamas ir nuo nieko nepriklausomas. Tai yra didžiausia priežastis, kuri skatina nesutarimus, pyktį, maištą ir konfliktines situacijas, bendravimo problemas. Bendravimas – tai vieno asmens komunikavimas su kitu, sąveika tarp dviejų ar daugiau žmonių, tai kasdienė kiekvienam žmogui įprasta veikla, kurios metu dalinamasi informacija, emocijomis, mintimis. Bendraujant yra kaupiama patirtis, kuri po to yra plečiama, tobulinama. Šiuolaikinis paauglys pasaulį mato per tris pagrindines prizmes: bendraudamas su šeima, bendraamžiais ir mokytojais. Su kiekviena iš šių grupių paauglys bendrauja skirtingai, todėl mes nusprendėme plačiau panagrinėti jauno žmogaus bendravimo su aplinkiniais ypatumus.Mūsų darbo tikslai išsiaiškinti:• paauglio ryšius su bendraamžiais, priklausymą bendraamžių grupėms ir tų grupių charakteristikas;• nesėkmingų santykių su bendraamžiais sukeltas problemas;• netinkamus mokinių – paauglių elgesio tipus;• koks yra tinkamas ir netinkamas mokytojo elgesys su mokiniais;• kodėl kyla konfliktų tarp tėvų ir vaikų;• koks yra tinkamas tėvų ir vaikų elgesys vienų ir kitų atžvilgiu.1. Tėvų ir vaikų bendravimas
Vaikai ir tėvai – neatskiriami visą gyvenimą. Tai šeima. Ji leidžia artimai bendrauti, sukurti psichologinį komfortą, padėti vienas kitam, patirti savo reikšmingumą, artimo meilę, užuojautą ir pagarbą. Šeimoje daug vietos doriniam tapsmui, motinos, tėvo ir vaikų meilei, gerumui, tarpusavio pagarbai ir dorinei elgsenai. Dabartiniu laiku šeimos problemos tapo ypač opios: tėvai ir vaikai vis dažniau atsiskiria vieni nuo kitų, jie vis daugiau užsiėmę, kaskart vis mažiau laiko lieka bendravimui, bendram darbui ir poilsiui. Dar ir dabar gaji ilgą laiką vyravusi nuomonė, kad tėvai, išleidę vaiką į darželį ar mokyklą, visą atsakomybę už jo ugdymą perduoda auklėtojams ir mokytojams. Tėvų ir pedagogų atsakomybė abipusė. Mes gyvename didelio tempo laikais. Motinoms ne visada užtenka laiko padainuoti vaikui dainelę, pabūti kartu, o dabartinės senelės dažniausiai gyvena atskirai ir nemoka pasakų. Tėvų ir vaikų konfliktai bei tarpusavio supratimo ir bendravimo problemos atsirado nuo pat žmonijos ir civilizacijos pradžios. Galima sakyti, kad tėvų ir vaikų konfliktai bei tarpusavio bendro supratimo stoka atsirado ir rutuliojosi kartu su civilizacija, kartu su besiplėtojančiomis žmogaus pažiūromis ir kintančiu elgesiu. Santaika šeimą daro laimingą ir darnią, o konfliktai ardo šeimą, šeimos nariai tampa nelaimingi. Auklėjant vaikus labai svarbūs subtilūs tarpusavio ryšiai. Šis tėvų ir vaikų ryšys išlieka visam gyvenimui. Kai tėvai pasensta, tampa priklausomi nuo savo vaikų charakterio, bet kai vaikai dar nesubrendę, perima tėvų būdą. Vaikui persiduoda visi tėvų poelgiai. Labai svarbu, kad šeimoje nebūtų charakterių priešpriešos, kad šeimoje vyrautų tarpusavio supratimas ir meilė. Jeigu mama myli tėtį, tai sūnus irgi jį mylės, jeigu vyras gerbia ir vertina savo žmoną, vaikai jaus tą patį. Šeimos konfliktai – tai prieštaravimai, kilę tarp jos narių dėl psichinio, fiziologinio ar socialinio, buitinio nesutaikomumo, taip pat dėl veiklos motyvų, tikslų, pažiūrų skirtingumo. Jie paprastai būna susiję su tam tikrų vertybių perkainojimu, būtinumu atsinaujinti. Ne visi prieštaravimai virsta konfliktais. Prieštaravimai sukelia konfliktus tada, kai paliečia kurio šeimos nario interesus, konkrečią asmenybę. Kadangi konfliktai sukelia stiprias emocijas (nuoskaudą, pyktį, panieką, pasipiktinimą, neapykantą, pagiežą), o jos jaudina žmogų, skatina energingai ginti savo interesus, tai konfliktuojant nesutarimų priežastis dažniausiai užleidžia vietą vien psichologinėms nuostatoms („Kaip jis drįso?!“, „Kodėl pasakė?!“, „Kodėl priminė?!“, „Jis manęs, matyt, nemyli“ ir kt.). Tada nepaprastai sparčiai didėja asmeninis priešiškumas, nes nesutariantys šeimos nariai jau nesistengia suvokti konflikto priežasčių, o bet kokia kaina nori įveikti vienas kitą. Tokie konfliktai, nors ir paprastai išsprendžiami, yra nuostolingi abiem šalims. Vis dėl to smulkių konfliktų situacijų išvengti sunku. Jos yra toks pat natūralus dalykas, kaip kiti bendravimo aspektai, ir gali būti netgi naudingos, kaip tam tikras šeimos ir vieno jos nario prisitaikymo mechanizmas. Teisingai išspręsti konfliktai sukelia permainų, atnaujina žmonių santykius, yra tam tikra paskata asmenybei tobulėti. Konfliktuojant suartėja nuomonės, patikslinama tiesa, o įveikę tam tikrą nesutarimą, šeimynykščiai dar labiau susitelkia. Taigi šeimos konfliktas yra tarsi būtinas gyvenimo elementas, padedantis rasti bendrą kalbą. Patirtis, sukaupta iš konflikto, padidina šeimos narių gyvenimiškąją išmintį. Psichologų nuomone, reikia mažiau svarstyti, reikalingi ar nereikalingi konfliktai, o dažniau pagalvoti, kaip kivirčytis nežeminant, neįžeidžiant ir neįskaudinant kitų. Iš gyvenimo praktikos žinome, kad išvengti konfliktų faktiškai neįmanoma, todėl kur kas svarbiau juos slopinant ieškoti sutarimo. Išskiriami keli žingsniai, kaip to siekti:• Reikia išsakyti savo norus kitai pusei• Išklausyti kitos pusės norus• Ieškoti galimų sprendimų• Įvertinti galimus sprendimus ir išsirinkti geriausią• Įgyvendinti p…asirinkta sprendimą Antra vertus, reikia žinoti, jog visų smulkių konfliktėlių (ne ten padėjo, ne taip pasakė, ne taip suprato…) neįmanoma išspręsti ir nereikia veltis į juos. Aiškinimasis šeimos gyvenimą gali paversti chaosu, nuolatine nervų įtampa. O šeimoje reikia kuo mažiau nervinti ir varginti kitus šeimos narius, juolab neieškoti pretekstų konfliktuoti. Konfliktų tarp tėvų ir vaikų (paauglių) kyla dėl įvairių priežasčių. Šiais laikais labai svarbia priežastimi tampa tėvų konservatizmas. Tėvų auklėjimo metodai dažnai būna konservatyvesni negu vaikų atsakomoji reakcija. Įvairių konfliktų kyla dėl per didelio griežtumo, bausmių gausumo, nesidomėjimo vaiko poreikiais, nenuoseklių reikalavimų bei pažiūrų ir kt. žinoma, kad gana dažnai konfliktuoja mamos su dukromis. Pagrindinė priežastis – motinos reakcija į dukros elgesį. Nuoširdžiai bendrauti su dukromis mamoms dažniausiai trukdo tai, kad jos neįstengia suvokti tam tikro mergaičių elgesio motyvų. Mama būna įsitikinusi, kad tiesa yra viena ir būtinai mama yra tiesos skleidėja. Noras daryti įtaką dukrai paprastai pereina į smulkmenišką globą, tramdymą, moralizavimą. Motina daro klaidą, mergaitės auklėjimą paversdama įkyriais trumpais pamokymais. Dar viena labai svarbi konfliktų priežastis – priešiškas tėvų požiūris į vaiko draugus. Tėvai linkę netinkamus vaikų poelgius teisinti bloga draugų įtaka, dėl to gana priešiškai žiūri į kai kuriuos draugus. Tai išreiškia priekaištais: “Kad daugiau su juo nematyčiau!”, “Tau šis berniukas brangesnis už mane?” ir pan. Vargu ar toks nusiteikimas gali pakeisti padėtį, nes, norėdami susitikti, vaikai ras vietą, ir laiką, o slapta draugystė gali būti žalingesnė. Tėvai dažnai pervertina savo autoritetą. Kartkarčiais tėvai į paaugusius vaikus žiūri vos ne kaip į nuosavybę, kurią gali tvarkyti kaip nori. Pirmaisiais gyvenimo metais vaikas yra silpnas, bejėgis ir visiškai priklauso nuo tėvų. Tačiau paauglys ar jaunuolis – jau ne toks, o tėvų požiūris iš esmės nesikeičia. Jie nepaiso vaiko nuomonės, primeta savo valią ir kartu skurdina jo dorovinį gyvenimą. Vaikai, ypač paaugliai, trokšta atkeršyti už patirtas nuoskaudas, asmenybės slopinimą ir tai išreiškia savo neklusnumu.Vaikams ir paaugliams šeimoje iškyla labai įvairių problemų, pradedant nuo vieno konkretaus įvykio, baigiant ilgai trunkančiu šeimyniniu konfliktu, kuris gali tęstis mėnesius ar metus. Vieni vaikai prastai jaučiasi dėl tos dienos įvykių – tai gali būti kažkoks tądien iškilęs nesutarimas su tėvais, vaiką užgavusi tėvų pastaba ar veiksmas, šeimoje kilęs barnis, kiti nesutaria su tėvais jau ilgą laiką, jaučiasi tėvų nesuprasti, neišklausomi, nemylimi. Yra daugybė situacijų, kylančių šeimose, kurios vaikus vienaip ar kitaip paveikia. Tarpusavio supratimas ir meilė labai svarbūs akcentai vaiko gyvenime. Konfliktai yra neišvengiama gyvenimo dalis, tačiau negalima leisti jiems kerotis. Reikia stengtis suprasti kito požiūrį ir jį gerbti, spręsti nesutarimus protu, o ne emocijomis, nekerštauti. Vienintelis būdas šeimoje laimėti konfliktą – pasiekti, kad abiem šalim pavyktų susitarti ir sutvarkyti viską taip, kad būtų kiek įmanoma patenkinti abiejų pusių poreikiai. Pergalė, pasiekta prievarta, jėga, gąsdinimais, – nėra pergalė. Kiekvienas nori būti suprastas, teisingai įvertintas, kad juo būtų pasitikima.2. Paauglio bendravimas su bendraamžiaisAmerikiečių psichologas Jeimsas Youniss 1980 metais atliktų stebėjimų metu nustatė, kad paaugliai (ypač jaunesnieji) socialinių normų požiūriu atsiduria tarsi tarp dviejų pasaulių. Jie vis labiau jaučia kontrastą tarp kooperacinių santykių su bendraamžiais ir gana vienpusiškų santykių su tėvais, kurie laukia, kad vaikas prisitaikytų prie jų normų ir standartų. Taigi paaugliui tenka gana sudėtingas uždavinys- integruoti savyje šiuos du pasaulius ir išmokti elgtis kaip suaugusieji tiek šeimoje, tiek kitoje aplinkoje. Kovojant šiems dviem pasauliams, dvikovą laimi bendraamžiai, nes jaunam žmogui ypač patraukli ta erdvė, kurioje egzistuoja dar nepažinta subkultūra, raida, struktūra, pripažįstamos specifinės vertybės ir elgesio normos, tradicijos. Didėjant jaunų žmonių autonomiškumui, paaugliai kiek nutolsta nuo tėvų, tuo tarpu santykiai su draugais tampa artimesni. Taigi saitus su šeima keičia stipresni ryšiai su bendraamžiais. Čia galima būti nepriklausomam ir tikrinti savo idėjas, sutikti į save panašių, tų pačių bėdų „graužiamų“. Bendraamžių grupėje paaugliai mokosi to, ko negali išmokti iš suaugusiųjų: bendrauti su draugais ar lyderiais, reaguoti į agresiją ir prievartą, santykių lygiateisiškumo ir pan. Jaunuoliai dažnai pradeda karštligiškai kovoti dėl nepriklausomybės nuo tėvų, o jų bendraamžiai juos paremia. Toks draugų palaikymas reiškia, kad šie tave priima į savo grupę. Priklausyti bendraamžių grupei paauglystės metais yra svarbiau nei bet kuriuo kitu amžiaus tarpsniu. Bendraamžių grupė paaugliui tampa referentine grupe, padedančia įvertinti savo paties veiksmus, lavinti socialinius įgūdžius. Būdamas kokios nors aiškiai identifikuotos grupės narys, paauglys gali atsakyti į klausimą „Kas aš esu?“. Ilgainiui su klasės draugais vis dažniau susitinkama ne mokykloje ir ne mokymosi reikalais, atsiranda naujų interesų, veiklos. Bendravimas su draugais tampa savarankiška ir labai svarbia paauglio gyvenimo sritimi, didele vertybe. Ji kartais būna tokia patraukli ir reikšminga, kad mokymosi reikalai nustumiami į antrą vietą, o bendravimas su tėvais nebėra labai svarbus. Paauglys nutolsta nuo tėvų, gyvena savo gyvenimą, nenoriai pasakoja apie save, veržiasi iš namų pas draugus. Psichologai yra netgi nustatę, kad su bendraamžiais paauglys praleidžia dvigubai daugiau laiko negu su tėvais.Siūlau paanalizuoti šias paauglių bendravimo grupes bei jų bendravimo ypatumus. Bendraamžių grupių struktūra paauglystės laikotarpiu gana smarkiai kinta. Pavyzdžiui, trylikamečių grupės susideda iš keleto tos pačios lyties paauglių. Vėliau jos jungiasi su priešingos lyties grupelėmis. Taip susidaro didelė grupė, tačiau artėjant vėlyvosios paauglystės laikotarpiui pastebimas toks faktas, kad grupių vienybė silpnėja, jos pradeda irti. Taip formuojasi mažos grupelės, susidedančios iš gana stabilių porų.Svarbiausios paauglių „draugystes kodekso“ normos- pagarba draugui, žmogiškajam orumui, lygybė, ištikimybė. Paaugliai visad pastebi draugo elgesį, jį vertina, smerkia neištikimybę draugui ar grupei, susitarimo neišlaikymą, troškimą pirmauti, išpuikimą, orumo įžeidimą, egoizmą. Vienas iš šių grupių skiriamųjų bruožų- hierarchija. Paauglystės laikotarpio pradžioje dominuojančią padėtį dažniausiai užima sportiškesni, labiau lytiškai subrendę, socialinius įgūdžius geriau įvaldę individai. Vėlyvosios paauglystės metais fizinių veiksnių reikšmė mažėja. Lyderiais tampa sumanūs, kūrybiški, patrauklūs jaunuoliai.Pasak Mykolo Romerio universiteto Psichologijos katedros vedėjos Ritos Žukauskienės, kalbant apie santykius su vienmečiais, vaikystėje dažniausiai apsiribojama bendravimu su kaimynų vaikais ir bendraklasiais, o paauglystėje pažinčių ratas padidėja. Galima išskirti tris paauglių bendravimo grupes (arba lygius):• Didelė bendruomenė- dažniausiai suburiama bendrų interesų ar bendrų socialinių renginių (pvz., diskotekų);• Nedidelė grupė- tam tikra „bandymų aikštelė“ paauglio socialinėms pažiūroms ir asmeniniams vertinimams plėtoti;• Maža g…rupė- ją sudaro artimiausi draugai; tai itin svarbi, terapinį poveikį turinti grupė, joje paauglys išsivaduoja iš pykčio ir nerimo, jaučiasi saugus, įgauna pasitikėjimo savimi. Psichologai atlikinėdami įvairius testus ilgą laiką bandė nustatyti, pagal kokius kriterijus mes pasirenkame draugus. Prieita prie išvados, kad draugais dažniausiai pasirenkami to paties amžiaus ir brandumo asmenys. Suaugusiųjų moralės normas paauglys perpranta bendraudamas būtent su bendraamžiais, draugais. Susidraugauti pirmiausia padeda panašūs interesai ir veikla. Paauglys greitai „užsikrečia“ jam patrauklaus vienmečio interesais, artimi draugai stengiasi viską daryti kartu, daug ir dažnai šnekasi, paprastai apie asmeninius reikalus. Apskritai paaugliai brangina pasitikėjimą, nuoširdumą, gebėjimą neišplepėti svarbių dalykų „pašaliniams“. Jų draugystė labai emocionali, kupina išgyvenimų, o santykių nutraukimas jiems itin skaudus įvykis. Kuo sudėtingesnė paauglio asmenybė, tuo jam sunkiau rasti draugų, tam įtakos turi ir tai, kad ankstyvojoje paauglystėje vaikai turi sukaupę nevienodą bendravimo su draugais patirtį. Šeimoje ar mokykloje įgytą patirtį paaugliai panaudoja kurdami santykius su bendraamžiais. Priklausydami nedidelėms neformalioms grupėms, jie papildo, pagilina savo žinias arba atvirkščiai – visa tai naikina. Šias nedideles paauglių grupes psichologai pagal susiformavimo laipsnį skirstyto į: • susiformavusias – būdingi tokie požymiai: ilgas gyvavimo laikas (24 mėnesiai), dažni narių susitikimai (bent du kartus per savaitę), nuolatinis narių skaičius, lyderis, pasirinktas grupės pavadinimas, nustatytos elgesio taisyklės, tam tikra veiklos kryptis. Paaugliai buriasi norėdami patenkinti savo interesus, realizuoti savo sugebėjimus, ypač jei to negali padaryti namie ar mokykloje. • besiformuojančias – požymiai: neilgas egzistavimo laikotarpis(5 mėnesiai), retesni narių susitikimai (kartą per savaitę), dažniausiai buriasi kiemo ar gatvės draugai, dirbantys ir nedirbantis jaunimas, būdingas įvairesnis veiklos, interesų ir polinkių spektras, įvairiapusiškesnis bendravimas.• grupių užuomazgas – būdingi reti ir trumpi narių susitikimai, aiškių bendrų interesų, tikslų bei veiklos kryptingumo stoka.Paaugliui būdingas noras veikti kartu su vienmečiais, bendruomeniškai gyventi, būti draugų mėgstamam, pripažįstamam ir gerbiamam, todėl jei santykiai su vienmečiais klostosi ne itin palankiai, visaip stengiamasi užsitarnauti draugų simpatiją ir pagalbą, užimti reikšmingą vietą. To siekdami, kai kurie vaikai demonstruoja savo teigiamas savybes „drąsą“. Dažnai jei nesilaiko suaugusiųjų reikalavimų, elgesio taisyklių, drausmės.Kiti, norėdami įgyti draugų simpatiją ir neeilinę vietą grupėje, kaip įmanydami stengiasi juos linksminti: kvailioja, maivosi, krečia įvairius pokštus, tikėdamiesi dėmesio. Paprastai „klounai“ nėra draugų gerbiami ir geidžiamos padėties nepasiekia. Jie tik kartkarčiais, kai visi nori atsipalaiduoti ar pasilinksminti, pakenčiami. Jaunesnieji tokį elgesį laiko žeminančiu, o vyresnieji – vaikiškumu, kvailumu.Jei jau atsitinka taip, kad santykiai su bendraamžiais nesiklosto, kad paauglys neturi artimų draugų arba draugystė staiga nutrūksta, tada labai dėl to sielojamasi, išgyvenama tikra asmeninė drama. Daugelis jaunuolių apie save sprendžia iš aplinkinių santykio su jais, savęs vertinimui didelės reikšmės turi jiems svarbių bendraamžių požiūris. Itin nemalonus paaugliui – nuoširdus draugų pasmerkimas, o didžiausia bausmė- nenoras su juo bendrauti, viešas ir tylus jo ignoravimas.Vienatvė paaugliui nepakeliama. Jei su klasės vaikais susidraugauti nepavyksta, jis ima ieškoti draugų ne mokykloje. Paauglys šiuo atveju nėra išrankus, džiaugiasi priimtas į draugiją.Izoliuoti, atstumti, menkai save vertinantys, tėvų dėmesio stokojantys paaugliai linkę burtis į asocialias bendraamžių grupes. Šio asocialios bendraamžių grupės tampa svarbiausia ir dažnai vienintele aplinka, kurioje jei gali patenkinti daugelį svarbių poreikių- sav…ęs įtvirtinimo, priklausymo bendruomenei, pripažinimo bei pritarimo, naujų įspūdžių, globos bei paramos, saugumo. Būtent asocialioje subkultūroje jie kompensuoja socialioje aplinkoje patiriamas nesėkmes ir užsitikrina minimalų psichologinį komfortą. Asociali grupė paaugliams įgyja referentinės grupės statusą ir kartu turi didžiausią įtaką jų asmenybės formavimuisi. Tokia grupė atstumtiesiems gali pakeisti net šeimą. Tačiau jai priklausantys paaugliai dažnai būna įžūlesni, lengvai peržengia ne tik moralės, bet ir teisėtvarkos normas. Tokios grupės narių draugystė retai būna tokia pat tvirta, geranoriška ir ilgalaikė kaip kitų grupių. Jiems būdinga agresija, nepasitikėjimo atmosfera, valdžios siekimo poreikis, griežtos tarpusavio santykių taisyklės.Taigi nesėkmingai besiklostantys paauglio santykiai su bendraamžiais tampa jau rimta problema. Norėdama patikrinti anksčiau išdėstytas savo mintis, paprašiau savo buvusios mokyklos (Kauno „Varpo“ gimnazijos) psichologės padėti atlikti tyrimą apie tai, kaip paaugliai jaučiasi klasės atmosferoje ir ar jiems svarbu pritapti prie grupės. Buvo pasirinktos kelios 7-9 klasės, kurių mokiniams pateikta 14 klausimų (anketos pavidalu) apie darbą klasėje, tarpusavio pagalbą. Apklausus 89 mokinius ir apibendrinus rezultatus, buvo padaryta tokia išvada: mokykloje vyrauja kolektyvinė nuostata, tai yra grupė čia laikoma didele vertybe, o pirmenybė teikiama bendrai veiklai, mėgstama bendrauti ir bendradarbiauti (58,427%). 22.472 % apklaustųjų grupę suvokia kaip kliuvinį savo veiklai arba ji vertinama neutraliai. Grupė nelaikoma vertybe, čia vengiama bendros veiklos, kontaktų, o dirbti linkstama individualiai. 19,101 % apklaustų moksleivių grupę suvokia kaip priemonę savo tikslams siekti. Čia grupei taikomas naudos kriterijus. Vertinami grupės narių gebėjimai ir kompetencija, galimybė padėti ir prisiimti atsakomybę už sudėtingos problemos sprendimą. Manau mano anksčiau darbe išdėstytą mintį, kad priklausymas tam tikrai grupei yra labai svarbus paauglystės laikotarpiu, patvirtino šis mokykloje atliktas tyrimas.3. Mokytojo ir mokinio bendravimo ir bendradarbiavimo reikšmėMokytojų ir mokinių bendravimas ir bendradarbiavimas yra labai svarbus tiek šiuolaikinio paauglio, tiek pedagogo gyvenime. Situacijose, kai mokytojas suvokia mokinį ne kaip partnerį, o kaip poveikio objektą, slypi konflikto užuomazgos ir būsimi paauglio sunkumai mokykloje. Paauglystė – tai autonomijos ir nepriklausomybės, savarankiškumo siekimas, todėl mokytojas neturi būti mokiniui vien vadovu, jis turi grįsti savo santykius su paaugliu bendradarbiavimu, kai mokinys yra laikomas lygiaverčiu partneriu ir jaučia, kad yra gerbiama jo nuomonė, požiūris, idealai, siekiai ir interesai. Bendradarbiaudamas, o ne vadovaudamas mokiniui, pedagogas padeda jam lengviau įveikti paauglystės krizę.Kalbėdama apie bendravimo reikšmę paaugliui, A.Petrulytė teigia, kad paauglių išgyvenimai ir savijauta tiesiogiai priklauso nuo pedagogų ir paauglių tarpusavio santykių. Deja, kaip pastebi L.Rupšienė, paaugliai toli gražu ne visada yra patenkinti santykiais su mokytojais. Nemažai paauglių, palikusių vidurinę mokyklą, mokydamiesi išgyveno nesėkmių, skatinusių nelankyti mokyklos.Gera paauglio savijauta mokykloje yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių jo tolesnę socialinę raidą ir asmenybės vystymąsi. Paauglystėje, kai viskas pradedama vertinti ypač kritiškai, mokytojo sugebėjimas teigiamai bendrauti su paaugliu ir sudaryti teigiamą emocinį klimatą yra ypač svarbus.Mokytojas, žinodamas visus paauglio brendimo, jo asmenybės, socialinės, fizinės ir t.t. raidos aspektus, turėtų suprasti teigiamo bendravimo ir bendradarbiavimo su paaugliu svarbą. Deja, kaip pažymi G.Navaitis, nors švietimo sistemoje esama ir pozityvių poslinkių, mokinio ir mokytojo veikla dar dažnai nepakankamai susietos: mokytojas vadovaujasi vienomis nuostatomis, elgiasi pagal vieną “algoritmą”, mokinys- pagal kitą.3.1. Netinkamas mokytojo ir mokinio bendravimas ir bendradarbiavimasDėl to, kad mokinių ir mokytojų veikla dažnai yra nesusieta, atsiranda pedagoginei veiklai trukdančių sąlygų. Netinkamų mokytojo ir paauglio-mokinio santykių ypatumai yra tai, kad pedagogas, neišsiaiškina sunkumų priežasčių ir pats interpretuoja paauglio elgesį imdamas mokinį laikyti nepritampačiu prie mokyklos normų. Pedagogas neretai klaidingai vertina paauglio elgesį ir asmenybę, ignoruodamas faktą, kad kas suaugusiajam yra įprasta, paaugliui gali būti nesuprantama.G.Navaitis išskiria tam tikrus mokinių-paauglių tipus, kuriems būdingas elgesys, provokuojantis konfliktus su mokytojais ir neigiamai įtakojantis tarpusavio santykius tarp pedagogo ir mokinio. Tokio netinkamo elgesio tipai:• Nesimokantis paauglys – paauglystėje išauga intelektiniai gebėjimai ir kinta intelektiniai interesai. Mokomosios programos bei mokymo metodai dar vis nepakankamai atsižvelgia į paauglio pažintinę raidą, todėl kai kurie paaugliai nustoja domėtis mokymusi, o paauglio nenoras mokytis yra nuolatinis mokyklinių konfliktų “palydovas”. Pedagogas tokį nenorą mokytis dažnai paaiškina nepakankamais mokinio gebėjimais ir nevalingumu. Ši klaidinga nuostata ir suformuoja neigiamus santykius tarp mokytojo ir mokinio. Paauglys vis labiau nusivilia mokymusi, patiria vieną nesėkmę po kitos, girdėdamas, kaip mokytojas šias jo nesėkmes aiškina tuom, kad jis yra neprotingas, tinginys, pradeda tyčia vengti mokyklinių užduočių ir bendravimo su mokytoju. Paauglys, nesulaukęs reikiamo dėmesio, pradeda tolti nuo mokyklos, patiria vis didėjančius psichologinius sunkumus, nusivilia mokykla ir mokytoju. • Agresyvus paauglys – G.Navaitis teigia, kad paauglio agresyvumas – tai jo emocijų ir moralinių nuostatų į kitus žmones išraiška. Paauglys siekdamas naujų save realizuoti, susiduria su naujomis kliūtimis, todėl reaguoja į padėties pokyčius. kartais labai agresyviai. Mokytojui svarbu nepamiršti, kad agresyvumo slopinimas riboja žmogaus galimybes, neigiamai veikia psichosomatinę būklę, slopinamas agresyvumas kartais pasireiškia ir destruktyviu elgesiu, staigiais nevaldomo pykčio protrūkiais. Netinkamas bendravimas ir bendradarbiavimas tarp mokinio ir mokytojo susiformuoja tuo atveju, jei mokytojas įsivelia į ginčą, o į mokinio-paauglio agresyvumą taip pat atsako agresija.• Silpnavalis paauglys – mokymasis, dalyvavimas mokyklos gyvenime bei veikloje reikalauja pastangų. Jų stoka.- pasak G.Navaičio, taip pat gali įtakoti mokyklines konfliktines situacijas. Paaugliams taip pat tenka rinktis įvairias vertybes ir grupes. Sekimas visomis jomis iškart, pasidavimas įtakai – kita svarbi mokyklinių konfliktų priežastis. Silpnavalis mokinys, kaip ir visi, siekia pripažinimo ir sėkmės, tačiau tam reikia pastangų. Silpnavaliai paaugliai tinkamai elgiasi ir mokosi tik tada, kai yra pakankamai nuosekliai prižiūrimi, bet jie vis bando įvairiais būdais pažeisti ir susilpninti išorinę kontrolę. Netinkamas bendravimas ir bendradarbiavimas tarp mokytojo ir paauglio-mokinio susiformuoja tuo atveju, kai mokytojas nusileidžia mokiniui, kai susilpnėja mokytojo kontrolė ir jis pats pažeidžia nustatytas ribas, tada paauglys ima jų nepaisyti. • Demonstratyvus paauglys – siekia dėmesio ir pripažinimo, tačiau ne visada randa tinkamus būdus šiam siekiui įgyvendinti. Jie stengiasi nustebinti aplinkinius neįprasta apranga, šukuosena, šokiruojančiais poelgiais, kaprizais. Jei toks elgesys mokykloje smerkiamas, kyla konfliktai su mokytojais. Tačiau konfliktas su pedagogu pačiam paaugliui neretai atrodo naudingas, taip jis gauna norimą dėmesį. Netinkami mokytojo ir mokinio-paauglio santykiai susiformuoja tuo atveju, jei mokytojas nusileidžia mokinio-paauglio provokacijai, nuolat atkreipia dėmesį į jo netinkamą elgesį.Vokiečių psichologas M.Birkenbihlis, atlikęs tyrimus, nustatė, kad spręsdami konfliktus su mokiniais, mokytojai dažniausiai panaudoja tokius būdus: perspėjimas (pamokymas, išbarimas ir pan.), papildomų užduočių skyrimas, pranešimas tėvams ar mokyklos vadovybei, trumpalaikis paša…linimas iš klasės ar net iš mokyklos, fizinės bausmės.Tai parodo, kad dauguma mokytojų į paauglių konfliktišką elgesį reaguoja taip pat konfliktiškai. Mokytojas pamiršta, kad susipynę įvairaus pobūdžio veiksniai komplikuoja paauglio tapatumo raidą ir paskatina jo konfliktus su mokytojais. Jeigu mokytojas pamiršta atsižvelgti į šį svarbų paauglystės aspektą, tai beveik visada užtveria kelią klostytis teigiamam mokytojo ir mokinio-paauglio bendravimui ir bendradarbiavimui.3.2. Tinkamas mokytojo ir mokinio bendravimas ir bendradarbiavimasNorėdamas išvengti aukščiau aprašytų nesėkmių ir siekdamas teigiamo bendravimo ir bendradarbiavimo su mokiniu-paaugliu, mokytojas turėtų keisti savo klaidingą požiūrį į paauglį, paauglystės laikotarpį, paauglio netinkamą elgesį, kylančius konfliktus. Dr.J.Dobson savo knygoje “Užsispyręs vaikas” rašo, kad gerbiant paauglių orumą, ne taip sudėtinga įvesti ir palaikyti drausmę. Jis teigia, kad mokytojas turi būti tvirtas paaugliui metus jam iššūkį, tačiau jis taip pat turi visada būti mandagus, sąžiningas ir nieko neužgauliuoti. Pagarbos ir drausmės derinimas visada atneša teigiamus rezultatus. Dr.J.Dobson taip pat teigia, kad mokytojas neturi atsisakyti bandymų rasti bendrą kalbą su paaugliu todėl, kad tai sunku. Norėdamas paremti paauglį, neprarasti su juo kontakto bei suformuoti tinkamus tarpusavio santykius, mokytojas turi gerai pažinti mokinį. Tam galima panaudoti ne tik stebėjimą, bet ir įvairus testus, kurie padės geriau pažinti paauglį.Mokytojas turėtų sudaryti sąlygas teigiamam mokinių-paauglių savęs vertinimui. L.Bulotaitės teigimu, labai svarbu, kad mokinys klasėje jaustųsi saugus, mylimas bei gerbiamas, kad mokytojas skatintų mokinių savarankiškumą, individualumą ir kūrybingumą, padėtų mokiniui suprasti ir pažinti save, suvokti, kad jis yra individualybė, vertybė.Mokytojui svarbu atsiminti ir tai, kad jei jis siekia teigiamo ir produktyvaus bendravimo ir bendradarbiavimo su paaugliu, jis turi įgyti paauglio pasitikėjimą. Nepaprastai sunku laimėti paauglių pasitikėjimą, kai suaugusiojo elgesį jie interpretuoja kaip savo statuso sumenkinimą. Kai paaugliai jaučiasi gerbiami, jie labiau nusiteikę gerbti mokytojus ir bendradarbiauti su jais. Tačiau mes negalime versti paauglio bendradarbiauti, taip pat ir jis negali mūsų priversti. Kai paaugliai jaučia, jog mes stengiamės primesti jiems savo valią, jie yra linkę nebendradarbiauti. Laisvos diskusijos ieškant alternatyvos yra efektyvi priemonė, padedanti visiems kartu vieningai priimti kokybišką sprendimą. Atrodo, kad geriausiai veikia toks problemos sprendimo būdas, kai visi dalyvaujantys gali vetuoti sprendimą. Kada sprendimams pasiekti naudojamas toks susitarimas, paaugliui nesinori priešintis suaugusiųjų valiai ir rodyti, kad jis nepaklus prievartai. Kita svarbi taisyklė – neieškoti kaltų. Tikslas yra ne nustatyti kaltą, o rasti problemos sprendimą. Nemažiau svarbus mokytojui yra ir mokėjimas išklausyti. Paaugliai nėra linkę išsipasakoti, todėl jei jie jau nusprendė atsiverti mokytojui, šis turi elgtis taip, kad neužkirstų kelio paauglio pasitikėjimui juo ir ateityje. L. Bulotaitė, R.V. Privorienė, N. Sturlienė teigia, kad mokėjimas išklausyti paauglį lemia santykius su juo. Visi žmonės nori būti išklausyti, suprasti ir vertinami, o paauglystėje, kai atsiranda egocentrizmas, vaikui iškyla daug klausimų, mokėjimas išklausyti mokytojui labai svarbus. Pasak L. Bulotaitės, R.V. Privorienės ir N. Sturlienės tai, kad dažnai mokytojas, jau pradėdamas klausytis mokinio, turi išankstinę nuostatą apie tai, ką pastarasis pasakys, trukdo jį suprasti. Iš karto tarsi priklijuojama etiketė “meluos”, “bandys išsisukti”, “nieko naujo” ir t.t. Išklausyti paauglį gali trukdyti ir mokytojo įsitikinimai, vertybės, nuomonės ir prietarai, dėl kurių kartais net nesuvokiama, ką kalba mokinys.Tipiškos reakcijos, kurios griauna mokytojo ir paauglio santykius ir trukdo klausytis, tai: įsakinėjimas, analizavimas, temos pakeitimas. Taigi mokytojui labai svarbus mokėjimas susikaupti ir laukti. Pokalbyje labai svarbu, kaip klausytojas reaguoja. Siekiant išspręsti mokinių-paauglių ir mokytojų tarpusavio bendravimo ir bendradarbiavimo sunkumus, galima:• organizuoti mokytojams įvairias paskaitas, per kurias jie būtų supažindinami su naujais darbo metodais, kurie padėtų padaryti pamokas įdomesnėmis ir patrauklesnėmis. Per tokias paskaitas mokytojai galėtų dalintis patirtimi kaip jie sprendžia tam tikras problemas, iškylančias bendraujant su paaugliais;• organizuoti bendrus mokytojų ir m…okinių posėdžius ir susirinkimus, kuriuose būtų galima išsakyti savo nuomonę, pateikti pasiūlymų, ką reiktų keisti mokykloje, kas kelia rūpesčių ir pan.;• reikėtų kurti daugiau būrelių, patenkinančių visų mokinių interesus. Galima apklausti mokinius ir taip sužinoti, kokių būrelių savo mokykloje jie labiausiai norėtų;• reikėtų labiau susirūpinti saugumu mokykloje. Mokytojai turėtų nuoširdžiau bendrauti su paaugliais, kad jie nebijotų prisipažinti, jei iškyla kokių nors sunkumų.Svarbiausia, kad mokytojai ir mokiniai suprastų ir gerbtų vieni kitus, kad kiekviena pusė – tiek suaugusieji, tiek paaugliai stengtųsi keistis patys ir įdėti daugiau savo jėgų į teigiamų santykių formavimą, o ne tik kaltintų vieni kitus.IšvadosNebekyla abejonių, jog bendravimas šiuo metu yra labai svarbus dalykas. Pašalinusus jį iš mūsų gyvenimų, viskas taptų visiškai kitaip nei dabar. Pradėjusios rašyti šį darbą manėme, kad bendravimas – tai tik kalbėjimasis. Tačiau vėliau supratome, kad tai labai siauras, gal net ribotas, bendravimo suvokimas. Taigi, bendravimas – kažko darymas bendru. Bendraujant įprasta dalintis informacija, emocijomis, mintimis. Jo metu vyksta pašnekovo stebėjimas, bandymas į jį įsijausti, suprasti jo padėtį, palyginti su savąja. Todėl bendravimas ir yra toks svarbus besiformuojančiai asmenybei, dar daug neišmanančiui paaugliui.Bendrauti – suteikti kitiems žmonėms tai, ką turi ir gauti tai, ko reikia. O būtent jauno žmogaus poreikiai yra didžiausi, jis dar nepajėgia savimi pasirūpinti, todėl jam labai svarbu bedravimas ir bendradarbiavimas su supančia visuomene (pagrindinai tai yra šeima, bendraamžiai ir pedagogai). Bendraujant dalinamasi ne vien informacija, taip pat ir dėmesiu, pastangomis, globa, rūpesčiu, patarimais, pagalba.Parašiusios šį darbą, padarėme tokias išvadas:• vaikai ir tėvai – neatskiriami visą gyvenimą, todėl labai svarbų vaidmenį formuojant jauno žmogaus asmenybę vaidina būtent bendravimas šeimoje. Santaika šeimą daro laimingą ir darnią, o konfliktai ardo šeimą, šeimos nariai tampa nelaimingi. Dėl amžiaus skirtumo ir skirtingų požiūrių į gyvenimą, dėl nuolatinio tėvų noro rūpintis savo atžalomis daugiausia konfliktų paauglio gyvenime kyla būtent šeimoje.• Didėjant jaunų žmonių autonomiškumui, paaugliai kiek nutolsta nuo tėvų, tuo tarpu santykiai su bendraamžiais tampa artimesni. Priklausyti bendraamžių grupei paauglystės metais yra svarbiau nei bet kuriuo kitu amžiaus tarpsniu. Paaugliui būdingas noras veikti kartu su vienmečiais, bendruomeniškai gyventi, būti draugų mėgstamam, pripažįstamam ir gerbiamam. Tačiau kartais nutinka taip, kad paauglys nepritampa prie savo bendraamžių, o nesėkmingai besiklostantys santykiai tampa jau rimta problema.• Paauglių išgyvenimai ir savijauta tiesiogiai priklauso nuo pedagogų ir paauglių tarpusavio santykių. Tai yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių jo tolesnę socialinę raidą ir asmenybės vystymąsi. Didžiausia problema mokykloje – konfliktai tarp pedagogų ir mokinių. Atlikti tyrimai parodė, kad spręsdami konfliktus mokytojai dažniausiai panaudoja tokius būdus: perspėjimas, papildomų užduočių skyrimas, pranešimas tėvams ar mokyklos vadovybei, trumpalaikis pašalinimas iš klasės ar net iš mokyklos, fizinės bausmės. Konfliktų sprendime svarbiausia, kad mokytojai ir mokiniai suprastų ir gerbtų vieni kitus.Taigi, bendravimas yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, bendraujantis paauglys yra gyvenantis paauglys.Naudota literatūra• http://www.straipsniai.lt/bendravimas/puslapis/11518• A. Vaičiulienė „Paauglio psichologija“ 2004, Vilnius• A. Petrulytė „Jaunesniojo paauglio socialinė raida“ 2003, Vilnius• http://www.skrynia.lt/modules.php?name=News&file=article&sid=813•