Euro atsiradimo priežastys ir pasekmės

Europos šalių pasiryžimas turėti bendrą valiutą pirmiausiai pagrįstasekonominiais sumetimais. Sukūrus bendrą rinką Europoje, norima geriauišnaudoti jos privalumus, o tam reikia bendros valiutos ir pinigųpolitikos, kuri užtikrintų didesnį ES šalių pinigų sistemų stabilumą irpadidintų Europos svarbą pasauliniame ūkyje. Europos kelias į Ekonominę ir pinigų sąjungą prasidėjo 1957 m. Romoje,kur buvo pasirašyta sutartis dėl Europos ekonominės bendrijos (EEB)įkūrimo. Šioje sutartyje įteisintas laisvas prekių, paslaugų ir darbo jėgosjudėjimas EEB šalyse, tačiau nenumatyta bendra šių valstybių pinigųsistema. Septintojo dešimtmečio pabaigoje – aštuntojo dešimtmečio pradžiojebandyta įgyvendinti bendros valiutos įvedimo idėją, tačiau nesėkmingai.1979 m. sukurta Europos pinigų sistema, kuri iš dalies užtikrino Europosbendrijos šalių pinigų sistemų stabilumą. 1987 m. Vieningos Europos Akteišreikštas Europos Bendrijos šalių noras ateityje siekti glaudesnio Europossusivienijimo, o 1989 m. parengtas Europos ekonominės ir pinigų sąjungosįgyvendinimo projektas. 1992 metais dvylikos Europos valstybių (Airijos, Belgijos, Danijos,Didžiosios Britanijos, Graikijos, Ispanijos, Italijos, Liuksemburgo,Nyderlandų, Prancūzijos ir Vokietijos) įgaliotieji atstovai Nyderlandųmieste Mastrichte pasirašė Europos Sąjungos sutartį. Ši sutartis,visuomenei plačiau žinoma Mastrichto sutarties vardu, įsigaliojo nuo 1993lapkričio 1 dienos. Joje buvo numatyta ekonominės ir pinigų sąjungos(trečiojo etapo) įgyvendinimo tvarkaraštis bei nutarta įvesti bendruspinigus ir įsteigti Europos centrinį banką. Nors 1995-ųjų sausio pirmąjąAustrija, Suomija ir Švedija tapo pilnateisėmis ES narėmis, o 1997 metųspalio 2 dieną buvo pasirašyta modifikuota Europos Sąjungos (Amsterdamo)sutartis, ES planai dėl bendrųjų pinigų nebuvo pakeisti. Vardas „naujagimiui“ buvo suteiktas pastarajam dar negimus. 1995-ųjųgruodį ES valstybių vadovai nutarė būsimus bendrus ES pinigus pavadintieurais. Pavadinimą inspiravo graikų raidė epsilon. Ji simbolizavo klasikinį

Europos laikotarpį. Be to, simbolis atkartojo pirmąją žodžio „Europa“raidę. Taip pat buvo nutarta atlikti trejų metų reklaminę kampaniją, kadtiek ES piliečiai, tiek viso pasaulio gyventojai sužinotų naujosiosvaliutos pavadinimą. Kiekviena valstybė, tiksliau jos centrinis bankas, turi teisę išleistiį apyvartą nacionalinius pinigus. Lietuvoje šią teisę turi Lietuvos bankas,Suomijoje – Suomen Pankki, Prancūzijoje – Banque de France, Airijoje –Central Bank of Ireland, Vokietijoje – Deutsche Bundesbank ir t. t. Todėlnatūralu, kad nė vienos ES šalies centrinis bankas negalėjo išleisti eurų.Tam tikslui įgyvendinti 1998 metų birželio 1-ąją dieną buvo įsteigtasEuropos centrinis bankas. Tiesa bankas turėjo pirmtaką (1994 metų sausio 12dieną buvo įkurtas Europos monetarinis institutas), kuris atliko daugelįorganizacinių veiksmų, susijusių su euro įvedimu. Tai paaiškina, kodėl taipgreit, 1999 metų sausio 5 dieną, gimė euras. Būtent tą dieną jis buvopradėtas naudoti vienuolikos ES valstybių tarpbankiniuose atsiskaitymuose,t. y. ES piliečiai, kaip ir anksčiau atsiskaitydavo sau įprastomisnacionalinėmis valiutomis, jie euro nematė, o tik girdėjo apie jį daugšnekų. Euro-zona – tai ES valstybių, nutarusių atsisakyti savo nacionaliniųvaliutų ir įsivesti bendrus ES valstybių pinigus, grupė. Čia reikėtųpabrėžti, kodėl tik vienuolika (nors tuo metu jau buvo 15) ES valstybių1999 metų sausio 5-ą dieną pateko į minėtąją euro-zoną. Tai iš esmės nulėmėdu faktoriai – Mastrichto sutartis ir konvergencijos (susiliejimo)reikalavimai. Mastrichto sutartis buvo euro kūrimo pamatas, tačiau šiojesutartyje buvo numatyta ir galimybė susilaikyti, t. y. neįstoti į euro-zoną. Danija, Didžioji Britanija ir Švedija nutarė, kad joms neparankupatekti į euro-zoną. Nors Danijos politikai ir išsikovojo nuolaidų, tačiaušalies piliečiai praėjusių metų rugsėjo 29 dienos referendume pasisakėprieš vieningą ES valiutą. Didžioji Britanija yra pernelyg konservatyvi,kad atsisakytų savo svaro sterlingo, o Švedijos ūkio augimas tuo

laikotarpiu buvo spartesnis, nei bendras vidutinis ES šalių ir šaliaipaprasčiausiai nebuvo ekonominio pagrindo įsivesti bendrą valiutą. Tuotarpu Graikija, nors ir labai norėjo, tačiau nebuvo pakviesta į euro-zoną.Tai nulėmė šalies ūkio rodiklių neatitikimas nustatytiems konvergencijoskriterijams. Todėl Graikija euro-zonos valstybe tapo vėliau, nuo 2001sausio pirmosios dienos.

Tarptautinis euro vaidmuo

Euro įvedimas 1999 m. sausio 1 d. turėjo didelės reikšmės ne tik eurozonos, bet ir visoms pasaulio valstybėms. Pakeitęs daugumos EuroposSąjungos (ES) valstybių narių nacionalinius pinigus, euras tapo antrasvarbiausia tarptautine valiuta pasaulyje. Jo kaip tarptautinės valiutosnaudojimas labai priklausys nuo tarptautinių finansų rinkų požiūrio. Neeuro zonoje euras gali būti naudojamas valstybiniais (oficialiais) irprivačiais (neoficialiais) tikslais. Oficialiais tikslais euras naudojamaskaip bazinė, oficialiųjų tarptautinių atsargų ir intervencinė valiuta, oneoficialiais investicijoms ir finansinėms operacijoms (tarptautinių skolosvertybinių popierių ir akcijų rinkose, bankų sektoriuje), mokėjimams beiprekių ir paslaugų kainų nustatymui tarptautiniu mastu. EPS turėtų sustiprinti euro zonos ekonomikos plėtrą, kadangi sumažėsoperacijų sąnaudos, padidės paskirstymo veiksmingumas, nebeliks priemokų užvaliutų kursų riziką, o investicijų paklausa padidės. EPS padės pasiekti netik vidaus stabilumą ji turės įtakos kuriantis didesnei ekonominio irvaliutų kursų stabilumo zonai. Pačioje ES tai lems padidėjusi tarpusaviopriklausomybė su šalimis, kuriose euras dar neįvestas. Dauguma Vidurio irRytų Europos valstybių daugiau ar mažiau yra susiejusios savo.valiutų sueuru, taip pat stiprėja valiutos kurso ryšiai su Viduržemio jūros irAfrikos šalių ekonomika. Atsižvelgiant į tarptautinį euro vaidmenį,visiškai aišku, kad tarptautinėje prekyboje, kurioje šiuo metu dominuojaJAV doleris, vis labiau bus naudojamas euras. Tuo pat metu bendros valiutos įvedimas veikia kaip didelių ir labai likvidžių rinkų Europoje kūrimo

katalizatorius. Euro zonos pinigų ir užsienio valiutos rinkos pradėjonaudoti eurą. Visos naujos vyriausybių vertybinių popierių emisijos irdidžioji euro zonos valstybių dabartinės skolos dalis jau skaičiuojamaeurais, o privačios įmonės turi akstiną emituoti eurais išreikštus skolosvertybinius popierius ir akcijas. Per pirmąjį savo egzistavimo mėnesį eurasįsitvirtino pasaulio skolos vertybinių popierių rinkoje 50 procentų visųišleistų skolos vertybinių popierių išreikšta eurais. Galiausiai tikėtina, kad euras gali tapti patrauklia centrinių bankųoficialiųjų atsargų valiuta. Tai parodytų jo tarptautinį statusą ir vidausstabilumo perspektyvas. Be to, visai normalu tikėtis, kad šalys, kuriųvaliutos kurso politika susijusi su euru, turės pakankamą bendros valiutoskiekį, o kai kurios šalys norės sumažinti neatitikimą tarp užsienioprekybos ir užsienio skolos valiutų sudėties.

Euro privalumai: ➢ Pinigus keisti tereikia vieną kartą, nes nuo šiol pakanka turėti vienos valiutos. Pavyzdžiui, nusprendę apsilankyti Italijos muziejuje, už įėjimą galite susimokėti iš kelionės Graikijoje užsilikusiomis euro monetomis, o už pietus Prancūzijoje galite atsiskaityti euro banknotais, išsiimtais iš bankomato Ispanijoje ir t.t. Visa tai padės taupyti ir laiką, ir pinigus. ➢ Kainos nurodomos ta pačia valiuta, todėl paprasčiau jas lyginti ir teisingai pasirinkti prekę. ➢ Nebelieka jokios valiutų svyravimo rizikos. Palūkanos ir infliacija daug mažesnės. Jūs perkate, parduodate ir skolinatės daug didesnėje ir konkurencingesnėje rinkoje, todėl valdyti verslą yra daug paprasčiau ir pigiau.

Pereinamuoju laikotarpiu, nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2001 m. gruodžio31 d., euras bus naudojamas tik atsiskaitant negrynaisiais pinigais.Europos centrinio banko ir euro zonos valstybių valstybinio sektoriausmokėjimai bus atliekami tik eurais, o privataus sektoriaus – eurais arbaeuro zonos valstybių nacionalinėmis valiutomis. Sutartys, sudarytos eurozonos valstybių nacionalinėmis valiutomis, įvedus eurą nebus keičiamos, jei

sutarties šalys nesusitars kitaip. Pereinamojo laikotarpio pabaigoje (2001m. gruodžio 31 d.) sutartys, sudarytos euro zonos valstybių nacionalinėmisvaliutomis, bus traktuojamos kaip eurais sudarytos sutartys, taikantneatšaukiamai nustatytą perskaičiavimo kursą. Nors euro banknotai ir monetos į apyvartą bus išleisti tik 2002m.sausio 1d., eurą jau nuo 1999m. sausio 1d. galima vartoti atliekantmokėjimus negrynaisiais pinigais. Komisija rengia ketvirtines apžvalgasapie jo vartojimą euro zonai priklausančiose Europos Sąjungos valstybėsenarėse. 2000m. birželio 26d. paskelbtos ketvirčio apžvalgos rezultatairodo, kad privačių vartotojų mokėjimai eurais nacionaliniu mastu 2000 m.antrąjį ketvirtį sudarė tik 1,8 procento visų tokių mokėjimų, arba 6,4procento visos gyventojų mokėjimų, atliekamų nacionaliniu mastu, vertės.Palyginus su pirmuoju ketvirčiu, šių mokėjimų apimtys ir vertė sumažėjo(atitinkamai nuo 2,4 ir 8,9 proc.). Tačiau 2000m. antrąjį ketvirtįatlikdami tarptautinius mokėjimus, gyventojai eurais apmokėjo 16 procentųtokių mokėjimų, sudariusių 28 procentus visos vertės (pirmąjį ketvirtį šisrodiklis tik apie 1 atitinkamai buvo 13 ir 24 proc.). Tačiau gyventojųsąskaitos eurais sudaro procentą visų asmeninių sąskaitų. Vidutiniškai tikkas keturiasdešimtas gyventojas naują sąskaitą atsidaro eurais. Tačiau,palyginus su 2000 m. pirmuoju ketvirčiu, šis rodiklis pagerėjo, nes tadasąskaitas eurais turėjo tik 0,4 procento gyventojų. Skirtingai nuogyventojų, įmonės eurą vartoja plačiau. Jos 2000m. antrąjį ketvirtį euraisapmokėjo 24,4 procento nacionaliniu mastu sudaromų sandorių (3,2 proc.daugiau negu pirmąjį ketvirtį) ir atliko beveik 23 procentus tarptautiniųatsiskaitymų, kurie sudarė 42,2 procento visų atsiskaitymų vertės. 2000 m.antrojo ketvirčio duomenys rodo, kad beveik kas antra įmonė nustato kainaseurais, o kas dešimta sąskaitas pateikia eurais. Ataskaitoje taip pat pažymima, kad apie 3,4 procento įmonių yraperėjusios prie eurais tvarkomos apskaitos. Pažymėtina, kad, eurui tampant svarbiausia tarptautine valiuta,

palūkanų normų skirtumų tarp dolerio ir euro pokyčiai gali turėti daugdidesnę įtaką valiutos kursui. Taip yra todėl, kad investuotojai galės dauglaisviau pasinaudoti arbitražo galimybėmis vykdydami operacijas euru irdoleriu denominuotu turtu, jei abi rinkos bus išvystytos ir didės. Tačiauši tendencija gali būti ribota, jei euro ir jenos bei dolerio ir jenoskursai nors kiek labiau neigiamai koreliuotų. Tokiu atveju euras ir dolerisne pakeistų, bet papildytų vienas kitą, nes leistų diversifikuoti riziką.

Naudota literatūra

1. www.lbank.lt2. www.eudel.lt3. www.banking.lt