Euro atsiradimo priežastys ir pasekmės

Euro atsiradimo priežastys ir pasekmės

Europos šalių pasiryžimas turėti bendrą valiutą pirmiausiai pagrįstas
ekonominiais sumetimais. Sukūrus bendrą rinką Europoje, norima geriau
išnaudoti jos privalumus, o tam reikia bendros valiutos ir pinigų
politikos, kuri užtikrintų didesnį ES šalių pinigų sistemų stabilumą ir
padidintų Europos svarbą pasauliniame ūkyje.

Europos kelias į Ekonominę ir pinigų sąjungą prasidėjo 1957 m. Romoje,
kur buvo pasirašyta sutartis dėl Europos ekonominės bendrijos (EEB)
įkūrimo. Šioje sutartyje įteisintas laisvas prekių, paslaugų ir darbo jėgos
judėjimas EEB šalyse, tačiau nenumatyta bendra šių valstybių pinigų
sistema. Septintojo dešimtmečio pabaigoje – aštuntojo dešimtmečio pradžioje
bandyta įg gyvendinti bendros valiutos įvedimo idėją, tačiau nesėkmingai.
1979 m. sukurta Europos pinigų sistema, kuri iš dalies užtikrino Europos
bendrijos šalių pinigų sistemų stabilumą. 1987 m. Vieningos Europos Akte
išreikštas Europos Bendrijos šalių noras ateityje siekti glaudesnio Europos
susivienijimo, o 1989 m. parengtas Europos ekonominės ir pinigų sąjungos
įgyvendinimo projektas.

1992 metais dvylikos Europos valstybių (Airijos, Belgijos, Danijos,
Didžiosios Britanijos, Graikijos, Ispanijos, Italijos, Liuksemburgo,
Nyderlandų, Prancūzijos ir Vokietijos) įgaliotieji atstovai Nyderlandų
mieste Mastrichte pasirašė Europos Sąjungos sutartį. Ši sutartis,
visuomenei plačiau žinoma Mastrichto sutarties vardu, įsigaliojo nuo 1993
lapkričio 1 dienos. Joje buvo numatyta ekonominės ir pinigų s sąjungos
(trečiojo etapo) įgyvendinimo tvarkaraštis bei nutarta įvesti bendrus
pinigus ir įsteigti Europos centrinį banką. Nors 1995-ųjų sausio pirmąją
Austrija, Suomija ir Švedija tapo pilnateisėmis ES narėmis, o 1997 metų
spalio 2 dieną buvo pasirašyta modifikuota Europos Sąjungos (Amsterdamo)
sutartis, ES planai dėl bendrųjų pinigų nebuvo pakeisti.

Vardas „n

naujagimiui“ buvo suteiktas pastarajam dar negimus. 1995-ųjų
gruodį ES valstybių vadovai nutarė būsimus bendrus ES pinigus pavadinti
eurais. Pavadinimą inspiravo graikų raidė epsilon. Ji simbolizavo klasikinį
Europos laikotarpį. Be to, simbolis atkartojo pirmąją žodžio „Europa“
raidę. Taip pat buvo nutarta atlikti trejų metų reklaminę kampaniją, kad
tiek ES piliečiai, tiek viso pasaulio gyventojai sužinotų naujosios
valiutos pavadinimą.

Kiekviena valstybė, tiksliau jos centrinis bankas, turi teisę išleisti
į apyvartą nacionalinius pinigus. Lietuvoje šią teisę turi Lietuvos bankas,
Suomijoje – Suomen Pankki, Prancūzijoje – Banque de France, Airijoje –
Central Bank of Ireland, Vokietijoje – Deutsche Bundesbank ir t. t. Todėl
natūralu, kad nė vienos ES šalies centrinis bankas negalėjo išleisti eurų.
Tam tikslui įgyvendinti 1998 metų birželio 1-ąją dieną buvo įsteigtas
Europos centrinis bankas. Tiesa bankas turėjo pirmtaką (1994 metų sausio 12
dieną buvo įkurtas Europos monetarinis institutas), kuris atliko daugelį
organizacinių ve eiksmų, susijusių su euro įvedimu. Tai paaiškina, kodėl taip
greit, 1999 metų sausio 5 dieną, gimė euras. Būtent tą dieną jis buvo
pradėtas naudoti vienuolikos ES valstybių tarpbankiniuose atsiskaitymuose,
t. y. ES piliečiai, kaip ir anksčiau atsiskaitydavo sau įprastomis
nacionalinėmis valiutomis, jie euro nematė, o tik girdėjo apie jį daug
šnekų.

Euro-zona – tai ES valstybių, nutarusių atsisakyti savo nacionalinių
valiutų ir įsivesti bendrus ES valstybių pinigus, grupė. Čia reikėtų
pabrėžti, kodėl tik vienuolika (nors tuo metu jau buvo 15) ES valstybių
1999 metų sausio 5-ą dieną pateko į minėtąją euro-zoną. Tai iš esmės nulėmė
du faktoriai –
– Mastrichto sutartis ir konvergencijos (susiliejimo)
reikalavimai. Mastrichto sutartis buvo euro kūrimo pamatas, tačiau šioje
sutartyje buvo numatyta ir galimybė susilaikyti, t. y. neįstoti į euro-
zoną. Danija, Didžioji Britanija ir Švedija nutarė, kad joms neparanku
patekti į euro-zoną. Nors Danijos politikai ir išsikovojo nuolaidų, tačiau
šalies piliečiai praėjusių metų rugsėjo 29 dienos referendume pasisakė
prieš vieningą ES valiutą. Didžioji Britanija yra pernelyg konservatyvi,
kad atsisakytų savo svaro sterlingo, o Švedijos ūkio augimas tuo
laikotarpiu buvo spartesnis, nei bendras vidutinis ES šalių ir šaliai
paprasčiausiai nebuvo ekonominio pagrindo įsivesti bendrą valiutą. Tuo
tarpu Graikija, nors ir labai norėjo, tačiau nebuvo pakviesta į euro-zoną.
Tai nulėmė šalies ūkio rodiklių neatitikimas nustatytiems konvergencijos
kriterijams. Todėl Graikija euro-zonos valstybe tapo vėliau, nuo 2001
sausio pirmosios dienos.

Tarptautinis euro vaidmuo

Euro įvedimas 1999 m. sausio 1 d. turėjo didelės reikšmės ne tik euro
zonos, bet ir visoms pasaulio valstybėms. Pakeitęs daugumos Europos
Sąjungos (ES) valstybių narių nacionalinius pinigus, euras tapo antra
svarbiausia tarptautine valiuta pasaulyje. Jo kaip tarptautinės valiutos
naudojimas labai priklausys nuo tarptautinių finansų rinkų požiūrio. Ne
euro zonoje euras gali būti naudojamas valstybiniais (oficialiais) ir
privačiais (neoficialiais) tikslais. Oficialiais tikslais euras naudojamas
kaip bazinė, oficialiųjų tarptautinių atsargų ir intervencinė valiuta, o
neoficialiais investicijoms ir finansinėms operacijoms (tarptautinių skolos
vertybinių popierių ir akcijų rinkose, bankų sektoriuje), mokėjimams bei
prekių ir paslaugų kainų nustatymui tarptautiniu mastu.

EPS turėtų sustiprinti euro zonos ekonomikos plėtrą, kadangi sumažės
operacijų sąnaudos, padidės pa

askirstymo veiksmingumas, nebeliks priemokų už
valiutų kursų riziką, o investicijų paklausa padidės. EPS padės pasiekti ne
tik vidaus stabilumą ji turės įtakos kuriantis didesnei ekonominio ir
valiutų kursų stabilumo zonai. Pačioje ES tai lems padidėjusi tarpusavio
priklausomybė su šalimis, kuriose euras dar neįvestas. Dauguma Vidurio ir
Rytų Europos valstybių daugiau ar mažiau yra susiejusios savo.valiutų su
euru, taip pat stiprėja valiutos kurso ryšiai su Viduržemio jūros ir
Afrikos šalių ekonomika. Atsižvelgiant į tarptautinį euro vaidmenį,
visiškai aišku, kad tarptautinėje prekyboje, kurioje šiuo metu dominuoja
JAV doleris, vis labiau bus naudojamas euras. Tuo pat metu bendros valiutos

įvedimas veikia kaip didelių ir labai likvidžių rinkų Europoje kūrimo
katalizatorius. Euro zonos pinigų ir užsienio valiutos rinkos pradėjo
naudoti eurą. Visos naujos vyriausybių vertybinių popierių emisijos ir
didžioji euro zonos valstybių dabartinės skolos dalis jau skaičiuojama
eurais, o privačios įmonės turi akstiną emituoti eurais išreikštus skolos
vertybinius popierius ir akcijas. Per pirmąjį savo egzistavimo mėnesį euras
įsitvirtino pasaulio skolos vertybinių popierių rinkoje 50 procentų visų
išleistų skolos vertybinių popierių išreikšta eurais.

Galiausiai tikėtina, kad euras gali tapti patrauklia centrinių bankų
oficialiųjų atsargų valiuta. Tai parodytų jo tarptautinį statusą ir vidaus
stabilumo perspektyvas. Be to, visai normalu tikėtis, kad šalys, kurių
valiutos kurso politika susijusi su euru, turės pakankamą bendros valiutos
kiekį, o kai kurios šalys norės sumažinti neatitikimą tarp užsienio
prekybos ir užsienio skolos valiutų sudėties.

Euro privalumai:

➢ Pinigus keisti te

ereikia vieną kartą, nes nuo šiol pakanka turėti vienos

valiutos. Pavyzdžiui, nusprendę apsilankyti Italijos muziejuje, už įėjimą

galite susimokėti iš kelionės Graikijoje užsilikusiomis euro monetomis, o

už pietus Prancūzijoje galite atsiskaityti euro banknotais, išsiimtais iš

bankomato Ispanijoje ir t.t. Visa tai padės taupyti ir laiką, ir pinigus.

➢ Kainos nurodomos ta pačia valiuta, todėl paprasčiau jas lyginti ir

teisingai pasirinkti prekę.

➢ Nebelieka jokios valiutų svyravimo rizikos. Palūkanos ir infliacija daug

mažesnės. Jūs perkate, parduodate ir skolinatės daug didesnėje ir

konkurencingesnėje rinkoje, todėl valdyti verslą yra daug paprasčiau ir

pigiau.

Pereinamuoju laikotarpiu, nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2001 m. gruodžio
31 d., euras bus naudojamas tik atsiskaitant negrynaisiais pinigais.
Europos centrinio banko ir euro zonos valstybių valstybinio sektoriaus
mokėjimai bus atliekami tik eurais, o privataus sektoriaus – eurais arba
euro zonos valstybių nacionalinėmis valiutomis. Sutartys, sudarytos euro
zonos valstybių nacionalinėmis valiutomis, įvedus eurą nebus keičiamos, jei
sutarties šalys nesusitars kitaip. Pereinamojo laikotarpio pabaigoje (2001
m. gruodžio 31 d.) sutartys, sudarytos euro zonos valstybių nacionalinėmis
valiutomis, bus traktuojamos kaip eurais sudarytos sutartys, taikant
neatšaukiamai nustatytą perskaičiavimo kursą.

Nors euro banknotai ir monetos į apyvartą bus išleisti tik 2002m.
sausio 1d., eurą jau nuo 1999m. sausio 1d. galima vartoti atliekant
mokėjimus negrynaisiais pinigais. Komisija rengia ketvirtines apžvalgas
apie jo vartojimą euro zonai priklausančiose Europos Sąjungos valstybėse
narėse. 2000m. birželio 26d. paskelbtos ketvirčio apžvalgos rezultatai
rodo, kad privačių vartotojų mokėjimai eurais nacionaliniu mastu 2000 m.
antrąjį ketvirtį sudarė tik 1,8 procento visų tokių mokėjimų, arba 6,4
procento visos gyventojų mokėjimų, atliekamų nacionaliniu mastu, vertės.
Palyginus su pirmuoju ketvirčiu, šių mokėjimų apimtys ir vertė sumažėjo
(atitinkamai nuo 2,4 ir 8,9 proc.). Tačiau 2000m. antrąjį ketvirtį
atlikdami tarptautinius mokėjimus, gyventojai eurais apmokėjo 16 procentų
tokių mokėjimų, sudariusių 28 procentus visos vertės (pirmąjį ketvirtį šis
rodiklis tik apie 1 atitinkamai buvo 13 ir 24 proc.). Tačiau gyventojų
sąskaitos eurais sudaro procentą visų asmeninių sąskaitų. Vidutiniškai tik
kas keturiasdešimtas gyventojas naują sąskaitą atsidaro eurais. Tačiau,
palyginus su 2000 m. pirmuoju ketvirčiu, šis rodiklis pagerėjo, nes tada
sąskaitas eurais turėjo tik 0,4 procento gyventojų. Skirtingai nuo
gyventojų, įmonės eurą vartoja plačiau. Jos 2000m. antrąjį ketvirtį eurais
apmokėjo 24,4 procento nacionaliniu mastu sudaromų sandorių (3,2 proc.
daugiau negu pirmąjį ketvirtį) ir atliko beveik 23 procentus tarptautinių
atsiskaitymų, kurie sudarė 42,2 procento visų atsiskaitymų vertės. 2000 m.
antrojo ketvirčio duomenys rodo, kad beveik kas antra įmonė nustato kainas
eurais, o kas dešimta sąskaitas pateikia eurais.

Ataskaitoje taip pat pažymima, kad apie 3,4 procento įmonių yra
perėjusios prie eurais tvarkomos apskaitos.

Pažymėtina, kad, eurui tampant svarbiausia tarptautine valiuta,
palūkanų normų skirtumų tarp dolerio ir euro pokyčiai gali turėti daug
didesnę įtaką valiutos kursui. Taip yra todėl, kad investuotojai galės daug
laisviau pasinaudoti arbitražo galimybėmis vykdydami operacijas euru ir
doleriu denominuotu turtu, jei abi rinkos bus išvystytos ir didės. Tačiau
ši tendencija gali būti ribota, jei euro ir jenos bei dolerio ir jenos
kursai nors kiek labiau neigiamai koreliuotų. Tokiu atveju euras ir doleris
ne pakeistų, bet papildytų vienas kitą, nes leistų diversifikuoti riziką.

Naudota literatūra

1. www.lbank.lt
2. www.eudel.lt
3. www.banking.lt

Leave a Comment