Šeimos vaidmuo tapatumo raidoje

TURINYS
ĮVADAS..............................2
KAS YRA ASMENYBĖ ?...........................3
KAS YRA ŠEIMA? JOS VAIDMUO.....................4
TAPATUMO RAIDA..............................5
VISUOMENĖS ĮTAKA.............................6
BENDRAAMŽIŲ ĮTAKA...........................6
ŠEIMOS VAIDMUO TAPATUMO RAIDOJE................7
IŠVADOS..............................9
LITERATŪRA..............................10ĮVADAS
Kiekviena šeima – tai atskiras pasaulis
su vis kitais įstatymais ir papročiais,
bėdom ir rūpesčiais, tradicijom ir

paklydimais.

(L. Tolstojus)

Šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė, pirminis kolektyvas. Pasak St. Šalkauskio, visuomenės miniatiūra. Šeimoje atsinaujina visuomenė, ugdoma jos pamaina. Kad ta pamaina pateisintų tautos lūkesčius, šeima turi būti tvirta. Tik tokioje šeimoje įmanomas tinkamas jaunosios kartos ugdymas, tautos pažanga.
Tikra šeima yra ta, kurios gyvenimas grindžiamas visai tautai reikšmingomis bendražmogiškomis vertybėmis. Nuuo jų priklauso šeimos dorovingumas, dvasinis nusiteikimas, tautinė savimonė ir savijauta. Kiekviena šeima jaučiasi organiškai susijusi su savo tauta, Tėvyne, jos istorija,kultūra, papročiais ir kitomis vertybėmis. Tai padeda vaikui išsiugdyti veiklumą ir ištikimybę Tėvynei.

2KAS YRA ASMENYBĖ ?
Dažnai galime išgirsti: ”Jis yra asmenybė”, “Tai bent stipri/silpna asmenybė”. Kas yra asmenybė galime išsiaiškinti, pasiaiškinę keletą sąvokų:
Individu galima laikyti kiekvieną žmogų, kadangi šis terminas reiškia” savo rūšies atstovą”, tai yra žmogų bendriausia biologine prasme. Tai nedalomas, savarankiškai egzistuojantis organizmas.
Individualybės sąvoka taikoma, kalbant apie tiik vienam žmogui būdingą unikalių savybių derinį, kuriuo jis skiriasi nuo kitų savo rūšies atstovų.
Žmogaus sąvoką sakome apie visą žmogui būdingų ontogenetinių, filogenetinių savybių visumą.
Kur kas sudėtingesnė ir platesnė yra asmenybės sąvoka, kuri apima fizinius ir psichologinius žmogaus ypatumus – visa ta

ai, ką žmogus suvokia ir išgyvena kaip “aš”: išorines bei vidines savybes, sugebėjimus, suvokimo ir mąstymo procesus.
Psichologas G. Olportas išskyrė virš 150 asmenybės apibrėžimų.
Asmenybė yra sistema, jungianti žmogaus psichikos procesus, elgesio bruožus, motyvus, pažinimą ir veiklą į unikalią darnią visumą, kuri išskiria jį iš kitų žmonių tarpo, daro vieninteliu ir nepakartojamu.
Jeigu individu galime pavadinti ir ką tik gimusį kūdikį, ir savo veiksmų nekontroliuojantį psichinį ligonį, tai asmenybės sąvoka taikytina tik tuo atveju, jei žmogus sugeba išskirti save iš aplinkos, suvokti save kaip visumą ir sąmoningai kontroliuoti savo santykį su aplinka. Todėl ir sakoma, kad individu gimstama, o asmenybe tampama gyvenimo eigoje. Vaiko asmenybės užuomazgos atsiranda tada, kai jis pradeda suvokti savąjį “aš”. Asmenybė – įgimtų savybių ir patirties vystantis rezultatas.

3
KAS YRA ŠEIMA ?
JOS VAAIDMUO

Kaip pateikiama, Dabartinės Lietuvių Kalbos Žodyne, šeima yra žmonių grupė, susidedanti iš tėvų, vaikų (kartais ir artimų giminaičių), gyvenančių kartu. Šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė, pirminis jos kolektyvas.(K.Miškinis). Pasak S. Šalkauskio , tai visuomenės miniatiūra. Šeimoje atsinaujina visuomenė, ugdoma jos pamaina. Kad ta pamaina pateisintų tautos lūkesčius, šeima turi būti tvirta. Tik tokioje šeimoje įmanomas tinkamas jaunosios kartos ugdymas, tautos pažanga. Kaip rašo K. Miškinis šeima yra ta, kurios gyvenimas grindžiamas visai tautai reikšmingomis bendražmogiškomis vertybėmis. Nuo jų priklauso šeimos dorovingumas, dv

vasinis nusiteikimas, tautinė savimonė ir savijauta.
Šeima, anot V. Jakavičiaus, pirmoji žmogaus ugdymo institucija. Ji ryškiai paženklins visą žmogaus brendimo laikotarpį, šeimoje įgyta patirtis atsilieps visą gyvenimą.
Žmogus pradedamas planuotai arba neplanuotai. Jo pradėjimas – tai ne tik įgimtų poreikių (lytinių, motinystės ar tėvystės) patenkinimas, bet ir didžiulė atsakomybė tautai ir būsimajam žmogui.
Tik šeimoje vyksta pilnavertė būsimos asmenybės socializacija. Nepilnoje šeimoje augę vaikai dažnai skiriasi nuo vaikų, kuriuos augino abu tėvai.
Tik gimusio vaiko vystymasis iki metų visiškai priklauso nuo šeimos. Šiuo laikotarpiu intensyviai formuojasi sensomotorinės reakcijos bei emocinė sfera. Turint galvoje tai, kokie svarbūs vaiko psichiniam ir socialiniam brendimui yra pirmieji treji metai, suprantama šeimos vaidmens svarba, nes būtent šiame amžiaus tarpsnyje sudaromos prielaidos asmenybei vystytis.
1 –3 metų vaikas dažniausiai patenka į lopšelį – darželį, o nuo 6 – 7 metų pradeda lankyti mokyklą. Iškyla grupės vaidmuo. Nuo šiol vaikas bręsta šių įstaigų, grupių ir šeimos veikiamas, tada prasideda ir vėliau pamažu didėja bažnyčios (tikinčiųjų šeimoje), kultūros institucijų, žiniasklaidos įtaka. Šeimos poveikis tolydžio mažėja. Vėliau ima
4
mažėti ir mokyklos įtaka, nors švietimo sistema išlieka reikšminga. Paauglystėje – sudėtingiausiame asmenybės formavimosi tarpsnyje, – kaip rodo tyrimai, didžiausią įtaką daro draugai (grupė).
Be to augančiam vaikui reikia ne tik motinos, bet ir tėvo. Vyriškos draugystės ypač reikia berniukui. Šis poreikis labiausiai juntamas paauglystės metais, deja, da
ažnoje šeimoje tėvas šio amžiaus berniukui netampa draugu. Mokykloje berniukai tokios draugyst.ės irgi neranda, nes dauguma mokytojų – moterys. Mergaitei taip pat labai reikia vyresnės draugės – motinos, mokytojos. Motinos, deja, ne visada sugeba būti savo dukterų draugėmis, tą patį galima pasakyti ir apie mokytojas. Todėl paaugliai, dažniausiai berniukai, pasiduoda vyresnių pašaliečių neigiamai įtakai.
Baigiant mokyklą (pirmasis jaunystės periodas), šeimos vaidmuo dažniausiai jau nebėra toks reikšmingas. Mokyklos, taip pat.TAPATUMO RAIDA
Paauglys pats ieško savo asmeninio tapatumo. Norint galutinai ir tiksliai suprasti paauglio tapatumo raidą, reikia atsižvelgti į daugelio raidos procesų tarpusavio sąveiką: į fizinį kūno brendimą, socialinį jo patyrimą, kognityvinę raidą. Dabartinis paauglys, formuojantis tapatumui, išgyvena sudėtingą periodą. Jis tiesiog nežino kuria kryptimi jam pasukti, kaip išspręsti iškilusias problemas susijusias su jo tapatumu. Tapatumo raida, tai kiekvieno paauglio kartos pagrindinė problema. Paaugliui svarbu pasiekti asmeninį tapatumą tuo metu, kai greitai keičiasi fizinė asmens išvaizda, emocinė ir psichologinė perspektyvos ir visuomenės vertinimas. Paaugliai pasidaro labai jautrūs ir nepasitikintys. Todėl paauglystei suteikiamas ypatingas dėmesys, tik paaugliui suteikiama tiek daug laiko tyrinėti. Norėdamas išspręsti iškylančias problemas, turi nemažai laiko svarstyti, mąstyti. Jis apsvarsto tokias problemas, kaip praeities prisiminimai ir egzistavimas ateityje. Paaugliai neretai ima abejoti savo sugebėjimais, tačiau juk visiems, ką nors veikiant, nepavyksta išvengti nesekmių. Paauglystė, tai puikus la
aikas, kai laisvai galima išbandyti suaugusiųjų vaidmenis neprisiimant jokių įsipareigojimų. Paauglys taip turi išspręsti konfliktus, liečiančius jo seksualinių vaidmenų
5
tapatumą. Tokiame amžiuje dažnai paaugliai nori prisiimti lyderio poziciją. Tačiau kartais reikia paklusti ir kitų įtakai. Labai svarbu, kad paaugliai, šiame tapatumo raidos tarpsnyje, sugebėtų sukurti asmeninių vertybių sistemą, kuri leistų jam priimti individualius sprendimus, liečiančius jo tolesnį gyvenimą. Kai kurie paaugliai tuo moratoriumi pasinaudoja nelabai sėkmingai. Ne retai paaugliai sprendimus priima pergreitai ir taip pereina į suaugusių žmonių visuomenę, nors tam dar tikrai nėra pasiruošę. Paauglys priima ankstesnius savo vaidmenis, tėvų vertybes, tiesiog nieko naujo ir kito neišmėgindamas. Tokiem paaugliam sunku vykdyti įprastus šiam amžiui rekalavimus. Kūrybingiems paaugliams kartais reikia gerokai daugiau laiko savo tapatumui rasti. Gana dažnai paaugliai atitrunka nuo realybės, jie ima fantazuoti, svajoja apie ateitį ir neretai svarsto “kas būtų”, “o jeigu”, “ kas, jeigu taip“.Būna ir taip, kad paauglys pasirenka patį geriausią variantą iš visų apsvarstytų, bet buna ir taip, kad pasirenka niekam tikusį. Jie savaip išsivaizduoja ir kuria savo ateitį, geresnio pasaulio vaizdą. Paauglio egocentrizmui sumažinti stengiamasi keisti jo elgesį. Tuo paauglys mokomas pažvelgti į savo nuomonę tarsi iš šalies, lyg trečiojo žmogaus akimis, savo nuomonę palyginti su kitų, rasti tarp jų skirtumų, o gal būt ir panašumų. Manoma, kad kaip paaugliui pavyksta išspręsti tapatumo krizę, labai priklauso nuo visuomenės, nuo jo šeimos, jį supančių draugų ir aplinkos.VISUOMENĖS ĮTAKA
Visuomenė – tai dar viena aplinka supanti paauglį. Jauni žmonės nuolat mokomi suaugusiųjų įvairių religijų ritualų, socialinių elgesio normų, ką ir kaip, kur ir kada ką reikia daryti. Jei paaugliai tuos mokymus priima gerai, dažnai įgyja naują padėtį, naujas pareigas ir net naują vardą.

Nevakarietiškų kultūrų šeimos ryšiai yra stipresni, reikalavimai, kurie keliami suaugusiems labai skiriasi nuo reikalavimų keliamų vaikams. Kai kurie mūsų papročiai yra susiformavę religiniu pagrindu, kiti papročiai yra socialinio pobūdžio. Kad ir kaip gaila bebūtų, bet egzistuoja ir gatvės gaujų sukurti ritualai, kurie paaugliui daro ypač blogą įtaką. Kitose šalyse su paaugliais atliekama nemažai tyrimų; ypač tyrinėjamas paauglių tapatumo laikotarpis. Tuo tarpu Lietuvoje, tokių tyrimų atlikta labai nedaug.
6BENDRAAMŽIŲ ĮTAKA
Tai dar viena grupė, daranti didelę įtaką paaugliams. Tapatumo raidoje, paaugliai ima nesitenkinti šeimos draugija ir tapatumo ieško dažniau bendraamžių rate. Savaime suprantama, paugliai įgiję daugiau laisvės, turi daugiau laiko praleisti su draugais. Spartūs socialiniai pokyčiai sukelia atotrūkį tarp kartų, ir todėl didėja bendraamžių grupės įtaka paauglio socializacijai. Kuo paauglių santikiai blogesni su tėvais, tuo jam didesnę įtaką daro bendraamžių draugijos.

Berniukų draugiškumas dažniau išryškėja didelėse grupėse, o mergaičių mažose, ar net porose. Tai ypač aktualu paauglystės viduryje. Draugystė yra labai svarbi tiek mergaičių, tiek berniukų gyvenime. Tačiau šiek tiek skirtingai: berniukų draugystė orientuota į bendrą veiklą, bendrą domėjimasi sportu, pomokykliniais užsiėmimais, o mergaitėms tuo tarpu, labiau reikalingas abipusis pasitenkinimas, didelis pasitikėjimas ir tarpusavio supratimas. Abiejų lyčių paaugliai sau draugus pasirenka iš jiems artimos aplinkos, to paties socialinio sluoksnio ar šalia, kaiminystėje gyvenančius paauglius.ŠEIMOS VAIDMUO TAPATUMO RAIDOJE
Šeima – tai pati svarbiausia aplinka, formuojantis paauglio tapatumui. Toks elgesys, kurį paauglys mato kasdien namuose, dažnai padaro didelę įtaką paauglio elgesiui. Ne retai, paaugliai su savo bendraamžiais elgesi taip, kaip su juo yra elgemasi šeimoje. Nors pasitaiko ir taip, kad paaugliai protestuoja ir išėję iš namų, elgiasi visiškai priešingai, nei jo aplinkoje ir visiškai nepaisydami, kaip juos moko tėvai. Labai dažnai paauglių nuotaikos kaitaliojasi. Paaugliai, kurių tėvai sugeba juos išklausyti, suprasti ir tiki jų tolimesne sėkme, dažnai į ateitį ir tolimesnį savo gyvenimą, žvelgia optimistinėmis nuotaikomis, kuria gražius ateities planus. Jų siekiai gana realūs ir daug žadantys. Liūdniau mąsto apie ateitį tokie paaugliai, kurių tėvai pernelyg užsiėmę, nuolat neturi laiko atviriems pokalbiams su bręstančiais vaikais. Ir dar blogesnė padėtis tokiose šeimose, kuriose tėvai konfliktuoja tarpusavyje ar net su savo atžalomis. Tokiems
7
vaikams ypač sunku išspręsti tapatumo krizę. Labai bloga situacija tų paauglių, kurių šeimoje neleidžiama jiems visiškai reikšti savo nuomonės ar priimti vienokius ar kitokius sprendimus. Tokie paaugliai išreiškia savo nuomonę draugams, del to, dažnai gali būti atstumti savo draugų kompanijos. O dar blogiau, kad ne retai jie priima tam tikrus sprendimus su niekuo nepasitarę, nes jiems taip įprasta (vis tiek niekas jų neklauso), ir blogiausia tai, kad tie sprendimai dažnai būna neapgalvoti, keliantys net grėsmę jiems patiems ir net apsurdiški.

Paaugliu reikia šiek tiek pasitikėti ir duoti jam truputi daugiau laisvės, kad jis mokytusi po truputėli kontroliuoti savo gyvenimą. Tokiose šeimose, kuriose pernelyg vadovaujama paaugliui, jo elgesiui, tapatumas formuojasi sunkiau. Su paaugliais bendrauti nėra labai lengva, jų norai būna dažnai iš vis neįgyvendinami, mintys klajoja toli nuo kasdieninės aplinkos. Tačiau tokiose šeimose, kurios nariai tinkamai bendrauja su paaugliais, jiems yra žymiai lengviau išspręsti tapatumo krizę. Labai svarbu paauglių neperkrauti savo problemomis ir neįtraukti į suaugusių konfliktus.

Paauglių ir tėvų santikiai dažnai nulemia paauglių sprendžiamą problemą: gyventi ar pasitraukti iš gyvenimo? Savižudybė – tai sąmoningas savo gyvenimo nutraukimas.

Kokios priežastys verčia paauglius pajusti tokią neviltį, kad jie nori pasitraukti iš gyvenimo? Daugelis paauglių, nusižudžiusių ar mėginusių nusižudyti, paprastai būna iš nepilnų šeimų arba jaučiasi šeimoje nereikalingi, nemylimi vieno ar net abiejų tėvų. Daugelis jų išgyveno ilgai trunkančią šeimos problemų istoriją. Dažnai tos visos problemos dar paaštrėja, kai šeimoje vaikai tampa paaugliais. Berniukų savižudybių priežastys neretai aiškinamos, kaip per mažas ar visiškas nebendravimas su tėvu. Gaila, kad paauglystės ir maištavimo metais, berniukai neranda bendros kalbos su tėvu, nesugeba susidraugauti ir tapti gerais draugais.

Nusivylęs, apimtas nevilties, neradęs suprantančių jį artimų žmonių, jaunas žmogus, mėgindamas nutraukti savo givybę, taip bando spręsti savo problemas. Daugelis paauglių, kurie mėgino žudytis, prieš tai maištavo prieš savo tėvus bėgdami iš namų. Tokiu būdu bando paaugliai atkreipti į save dėmesį namiškių ir pažįstamų žmonių rate. Tačiau nepavykus, jie pasirenka savižudybę. Šį kelią pasirenka, nes daugelis iš jų savo ateitį mato tik juodomis spalvomis. Jų manymu, juos nuolat persekioja tik nesekmės ir sunkumai. Todėl ateities vizija niūri ir juoda. 8IŠVADOS
Šeimos pasaulis – tai ne tik pasaulis, apribotas keturių sienų ir stogo. Tai pirmųjų džiaugsmų ir skausmų, pirmųjų jausmų pasaulis. Jau nuo pat pirmųjų gyvenimo metų vaikas bendrauja su žmonėmis (suaugusiais ir vaikais), leidžia laisvalaikį, atlieka pareigas. Tėvų padedamas vaikas iš šeimos pasaulio perkeliamas į pasaulį plačiąja prasme, iš tėvų perima įvairias elgesio, veiklos, charakterio savybes: kilnumą ir taurumą, subtilumą ir uždarumą, šiurkštumą ir neišsiauklėjimą. Žiūrint į ateitį, tėvų tikslas – duoti vaikui ne įstatymą ar taisyklių suvestinę, nors ir tai reikalinga, o mokyti mąstyti, jausti, ieškoti ir rasti ne tik teisingą, bet ir geriausią sąžinės balsu paremtą sprendimą vienu ar kitu gyvenimo momentu. Vaikų auklėjime sunkiausias etapas, tai paauglystė. Todėl tiesiog būtina šiuo jiems svarbiu raidos etapu, rasti bendrą kalbą ne draugų rate, o pirmiausia šeimoje. Bendravimas su tėvais, jų tarpusavio supratimas, gera ir nuoširdi draugystė, išklausymas ir pakantumas, tai tarsi pamatas statomam jų ateities namui.

9LITERATŪRA
1. J. Pikūnas. A. Palujenskienė – Asmenybės vystimąsis – Kaunas 2001
2. R. Žukauskienė – Raidos psichologija – Vilnius 1996
3. K. Miškinis – Šeimos pedagogika – Vilnius 1993
4. R. Griucė – Šeima ir vaikų auklėjimas – Vilnius 1994
5. L. Gauthier – Trečiojo tūkstantmečio vaikai – Vilnius 2001

Leave a Comment