Vaikai, patyrę seksualinę prievartą

TURINYS

ĮVADAS..............................3
1. PRIEVARTOS PRIEŠ VAIKUS FORMOS.......................4
1.1. Fizinė prievarta..............................4
1.2. Vaikų nepriežiūra, apleistumas...........................4
1.3. Emocinė prievarta..............................4
1.4. Seksualinis vaikų išnaudojimas...........................4
2. VAIKŲ SEKSUALINĖ PRIEVARTA.........................5
2.1. Veiksniai, priskiriami seksualinei skriaudai....................5
3. STATISTIKA..............................6
4. SUKELIAMOS PROBLEMOS............................9
4.1. Seksualinės skriaudos padariniai...........................9
5. SEKSUALINĖS PRIEVARTOS SOCIALINĖS PASEKMĖS............11
6. KAIP SPRENDŽIAMA ŠI PROBLEMA?.......................12
IŠVADOS..............................15
LITERATŪRA..............................16ĮVADAS
Šiandien vis dažniau spaudoje ar per televiziją išgirstame apie smurtą ar prievartą patyrusius vaikus. Deja, tai ne naujas reiškinys. Jis egzistavo visada, tik seniau apie jį buvo nutylima. Šiandien šios klaidos nebegalime daryti. Vaikai turi teisę būti ginami nuo smurto ir prievartos, o save gerbianti valstybė bei visuomenė privalo įsipareigoti apsaugoti vaikus nuo šios skaudžios nelaimės.

Sunku pasakyti, kiiek Lietuvoje yra vaikų, patyrusių prievartą ar smurtą. Dažnai oficiali statistika neatskleidžia realios situacijos. Šeimos nutyli panašius įvykius, bijodamos susigadinti reputaciją. Labai skaudu, kad vietoj meilės ir švelnumo, kuriuos vaikai turėtų gauti šeimoje, jie yra mušami, prievartaujami, traumuojami psichologiškai, kenčia nuo fizinio ir dvasinio atstūmimo, vienišumo. Augdami tokioje aplinkoje, vaikai tampa uždari, pasižymi dažna nuotaikų kaita, jų santykiai su tėvais ir draugais būna konfliktiški. Tokia gyvenimiška patirtis perduodama iš kartos į kartą. Patyrę prievartą vaikai užaugę neretai skriaudžia savo vaikus, nemoka jiiems išreikšti meilę kitais būdais.

Seksualinė prievarta prieš vaikus yra viena iš sudėtingiausių socialinių problemų. Dar nesenai visuomenė šios temos atžvilgiu laikėsi griežtų tabu apribojimų (paprasčiausiai apie ją nebuvo kalbama). Tačiau netrukus paslapties skraistė buvo atidengta, ir seksualinės prievartos prieš vaikus at

tvejai vis dažniau iškildavo į viešumą. Iš pradžių seksualinė prievarta buvo tyrinėjama kaip atskiras fenomenas, tačiau daugėjant žinių ir informacijos ta tema prieita išvados, jog būtinas daug platesnis požiūris į šią problemą. Taip atsirado nemažai tyrimų, kurių duomenys pagrindžia patirtos seksualinės prievartos įtaką kitų, ne mažiau rimtų socialinių problemų atsiradimui.1. PRIEVARTOS PRIEŠ VAIKUS FORMOS
Paprastai, kai kalbama apie prievartą prieš vaikus, išskiriamos trys jos formos: emocinė, fizinė, seksualinė prievarta ir vaikų nepriežiūra. Tačiau kartais, siekiant didesnio tikslumo bei aiškumo, įvardijamos ir kitos prievartos rūšys. Išsamiau apžvelgsime vieną tokių klasifikacijų. 1.1. Fizinė prievarta
Fizinė prievarta – mušimas ranka, mušimas įvairiais daiktais, smogimas, stumdymas, bet koks skausmo sukėlimas, kūno sužalojimas. Tai užpuolimas ar kitoks tyčinis veiksmas prieš vaiką, kurio pasekmė – padaryta fizinė žala vaikui. Į šį apibrėžimą įtraukiamas ir smurtas prrieš vaikus, neretai dangstomas kūno bausmių būtinybe auklėjime. Tokie „auklėtojai” į darbą dažnai paleidžia kumščius, o smūgiai neaplenkia ir vaiko galvos. Manoma, kad tokios traumos galėjo nulemti pakitusią smegenų žievės augimo raidą, kurios rezultatas – nesugebėjimas kontroliuoti agresijos, smurto proveržių. 1.2. Vaikų nepriežiūra, apleistumas
Vaikų nepriežiūra, apleistumas – biologinių ar psichinių vaiko poreikių netenkonimas, nesirūpinimas vaiko maitinimu, rengimu, saugumu ir sveikata, išvijimas iš namų. 1.3. Emocinė prievarta
Emocinė prievarta – pasityčiojimas, žodinė agresija, žeminimas, gąsdinimas, vertimas jaustis kaltu, nuolatinis blogos savijautos sukėlimas, parodymas, kad esi nemylimas ir nepageidaujamas.
1.4. Seksualinis vaikų išnaudojimas
Seksualinis vaikų išnaudojimas – vaikų ir paauglių įtraukimas į seksualinę veiklą, kai tvirkintojas, suaugęs arba bendraamžis, verčia vaiką tenkinti savo seksualinius poreikius pasinaudodamas jo meile, priklausomybe ir pasitikėjimu. Toks vaiko išnaudojimas kelia grėsmę jo asmenybės raidai, žaloja sielą.

Apibrėžiant seksualinę prievartą prieš vaikus, svarbu suvokti, kad vaikas negali sąmoningai sutikti santykiauti lytiškai, kadangi dar nėra visiškai psichologiškai ir socialiai subrendęs ir nesugeba įvertinti visų padarinių.

Remiantis Lietuvos Respublikos įstatymais, vaiku laikomas asmuo iki 18 metų amžiaus. 2.VAIKŲ SEKSUALINĖ PRIEVARTA
”Vaikų seksualinė prievarta – tai bet koks seksualinis kontaktas tarp suaugusiojo ir seksualiai (seksualinis subrendimas- tiek socialinis, tiek fiziologinis) nesubrendusio vaiko, suaugusiam siekiant seksualinio pasitenkinimo; ar bet koks seksualinis kontaktas su vaiku, naudojant jėgą, grasinimus, meluojant, jog vaiko dalyvavimas tame kontakte yra nekenksmingas vaikui; seksualinis kontaktas su vaiku, kuriam vaikas negali duoti informuoto sutikimo dėl amžiaus, jėgos skirtumo ar santykių su suaugusiuoju pobūdžio”. Pagal šį apibrėžimą, vaikų seksualinė prievarta – tai ne tik tokie seksualiniai veiksmai (liečiant vaiką ar ne), kuriais patenkinamas suaugusiojo lytinis potraukis, bet ir tie, iš kurių suaugusysis gauna materialinę naudą (vaikų pornografija ir prostitucija).

2.1. Veiksmai priskiriami seksualinei skriaudai.
• Lytiniai santykiai su vaiku: incestas, išprievartavimas, mėginimas išprievartauti, seksualinis vaiko išnaudojimas.
• Oralinis, genitalinis, analinis vaiko išnaudojimas
• Intymių vaiko kūno vietų lietimas ar glostymas, masturbacija

br />• Vaiko skatinimas liesti suaugusįjį
• Prostitucija
• Apsinuoginimas ar apnuoginimas
• Vertimas filmuotis ar fotografuotis
• Lytinių organų demonstravimas vaikams, ekshibicionizmas,
• Pornografinės literatūros, filmų rodymas (pvz.: su raide S)
• Kito asmens prievartavimas vaiko akyse
• Lytinio akto demonstravimas vaikui (ir nesisaugojimas nuo vaiko)

Tikslus seksualini smurtą patyrusių vaikų ir jaunuolių skaičius ir amžiu nežinomas, nes dauguma apie tai nedrįsta niekam pasakyti ir nesulaukia pagalbos.

Vyrauja požiūris, kad prievartautojai dažniausiai yra nepažystami vyrai, tačiau seksualiai išnaudoti vaiką gali ir moterys. Vaikai seksualinį smurtą patiria namuose, šeimose, gatvėje, vaikų globos namuose, įvairiose organizacijose ir bendraamžiu susibūrimuose.3. STATISTIKA
Vaikų skaičius. 2004 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 775,2 tūkst. vaikų iki 18 metų amžiaus, t. y. 22,5 procento visų gyventojų. Vidaus reikalų ministerijos duomenimis 2004 m. nuo nusikalstamų veikų nukentėjo 3864 vaikai. Dažniausiai nukenčia 14–17 metų amžiaus paaugliai. Daugiau nei du trečdaliai nukentėjusiųjų – berniukai. 2004 metais buvo 16,4 tūkst. socialinės rizikos šeimų, kuriose augo 36,5 tūkst. vaikų. Rajone tokių šeimų pernai buvo 435, jose augo 977 vaikai. Vien pernai tėvų globos Lietuvoje neteko 3209 vaikai, daugiausia iš socialinės rizikos šeimų. Rajone tėvystės teisės atimtos į 57 vaikus. Beje, tik kas tryliktas tėvų globos netekęs vaikas buvo našlaitis. Kitų dvylikos tėvai gyvi.

Vis daugiau užregistruojama vaikų seksualinės prievartos atvejų. 2004 m. 217 vaikų nukentėjo nuo seksualinio pobūdžio nusikalstamų veikų, tai 16 vaikų daugiau nei 2003 m.

Statistikos departamento duomenimis, 2005 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 74
46,3 tūkst. vaikų, t. y. penktadalis visų gyventojų. Lietuvoje vien per 2005 m. nepilnamečiai įvykdė 22 nužudymus, 32 sunkius sveikatos sutrikdymus, 13 išžaginimų ir pasikėsinimų.

Šių metų pradžioje Lietuvoje gyveno 802 tūkst.vaikų iki 18 metų amžiaus.

LR Vidaus reikalų ministerijos duomenimis (vaikų skaičius Lietuvoje apie 749000):
1 lentelė

Dažnai tai vadinama „aisbergo viršunė“. Tai reiškia, kad dauguma atvejų lieka oficialiai neatskleistų. Dėl to yra atliekami sociologiniai ir psichologiniai tyrimai, kad būtų galima
tiksliai nustatyti, kiek iš tikro vaikų susiduria su seksualine prievarta. V. Pakalniškienė (2000),
nustatė, kad nėra skirtumo tarp berniukų ir mergaičių (iš 300 tirtų vaikų nukentėjo 19), patyrusių
seksualinę prievartą. 2001m Spinter studijos apklausa parodė, kad seksualinę prievartą patyrė 1,7 %
9-13 m. berniukai ir 2,2 % to pačios amžiaus grupės mergaitės visų apklaustų vaikų, 14-17 metų
amžiaus: 3,2%- berniukai ir 12,3% – mergaitės. Vaiko Raidos Centro (2004) pristatytame tyrime
atskleista, kad seksualinę prievarta patyrė 21% berniukų ir 40% procentų mergaičių.

2 lentelė. Skirtingų seksualinės prievartos prieš vaikus ir prekybos žmonėmis atvejų skaičius

Dažniausiai specialistams teko susidurti su seksualinės prievartos prieš vaikus atvejais. Rečiausiai buvo sprendžiami vaikų, nukentejusių nuo pornografijos, atvejai – tokių atvejų turėjo tik 2 organizacijos (2 lentelė).

1 pav.

Tendencija, kad vaikai seksualinę prievartą dažniausiai patiria iš suaugusio šeimos nario ar kito pažistamo suaugusiojo stebima ir kitose VšĮ „Vaiko namas“ atliktose apklausose. 2003m. globos namuose vykdytos apklausos duomenimis, globos namų darbuotojai taip pat dažniausiai susiduria su vaikais, patyrusiais seksualinę prievartą iš pažistamų ir artimų suaugusiųjų. ( 1 pav. )

Šiuos tyrimus atliko Lietuvos VšĮ “Vaiko namas”. Anketų respondentais buvo pasirinktos įvairios įstaigos, dirbančios su vaikais, ir savo kasdieniniame darbe galinčios susidurti su vaikais, nukentėjusiais nuo seksualinės prievartos. Tyrime dalyvavo 265 skirtingos organizacijos:
 60 Vaikų teisių apsaugos tarnybų (VTAT),
 27 pedagoginės psichologinės tarnybos (PPT),
 62 psichikos sveikatos centrai (PSC),
 30 policijos komisariatų (PK),
 60 mokyklų,
 7 nevyriausybinės organizacijos (NVO),
 19 dienos centrų.

Yra pastebima, kad kuo daugiau kreipiamas dėmesys į vaikus, gyvenančius blogomis sąlygomis, tuo labiau didėja vaikų skaičius gyvenenčių institucijose. Baltijos regione, Rytų ir Vidurio Europoje iš viso yra apie 1 000 000 vaikų, gyvenančių ne su tėvais. Daugiausiai vaikų turi savo tikrus tėvus, arba vieną iš jų. Pagal Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktą informaciją, šiuo metu Lietuvoje yra 228 vaikų globos įstaigos. Lietuvos vaikų globos institucijos yra perpildytos, vaikai yra tarsi socialiai izoliuoti. Tai turi didelę įtaką. vėlesniam vaiko gyvenimui. Neturėdami reikalingų socialinių įgūdžių, vaikai nesugebės savęs apsiginti nuo save žalojančios veiklos, tokios kaip prostitucija.

Remiantis žiniasklaidos pranešimais, tarp seksualinės prievartos aukų yra ir vaikų iš globos institucijose. Viena iš dažnesnių seksualinės prievartos formų globos institucijose – seksualinis teroras tarp vaikų. Tai greitai plintanti prievartos forma, nes vaikai neturi savęs apsaugojimo nuo prievartos įgūdžių ir žinių.

Rementis VšĮ “Vaiko namas” atliktau tyrimu, kuriame dalyvavo 27 glogos institucijų darbuotojai ir vaikai (477 darbuotojai ir 487 vaikai), sužinome, nuo ko dažniausiai patiria seksualinę prievartą vaikų globos įstaigų auklėtiniai. (2 pav.) Nereikia užmiršti, kad dauguma globojamų vaikų lanko bendrojo lavinimo mokyklas, nepriklausančias globos įstaigoms.

VAIKAI, PATYRĘ SEKSUALINĘ PRIEVARTĄ

2 pav.

Baisiausia, kad daugiausia vaikų patiria prievartą iš artimo žmogaus ir kas ketvirtas vaikas paminėjo, kad seksualinę prievartą patiria iš savo draugo.4. SUKELIAMOS PROBLEMOS
4.1. SEKSUALINĖS SKRIAUDOS PADARINIAI

Vaiko patirtos traumos lygis ir pasekmių ilgalaikiškumas tiesiogiai proporcingas šių nurodytų sąlygų skaičiui, ilgalaikiai seksualinės vaikų ir paauglių prievartos padariniai dažnai pasireiškia ir vaikui užaugus.

Padariniai:
• nepasikėjimas kitais žmonėmis, socialinė izoliacija;
• depresija; mintys apie savižudybę ar bandymai nusižudyti;
• nepakankamas savęs vertinimas, gėdos, kaltės, pykčio jausmai;
• savo kūno nekentimas, savęs žalojimas;
• seksualinės funkcijos sutrikimai (frigidiškumas, vaginizmas ir pan.);
• piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis (alkoholiu, narkotikais);
• baimė, košmarai;
• miego ir valgymo sutrikimai;
• prostitucija;
• potrauminio streso sutrikimas (tipiniai požymiai: nuolat pasikartojantis stresinio įvykio išgyvenimas mintyse, sapnuose ar košmaruose, nejautrumas aplinkos poveikiams, vengimas tokių veiksmų ar situacijų, kurie primena traumos poveikį. Dažnai būna padidėjęs dirglumas, baimingos reakcijos. nemiga, nerimas, depresija, o neretai – ir mintys apie savižudybę).

Nesėkmės mokykloje arba mokyklos nelankymas

Seksualinę prievartą patyrę vaikai gali susidurti su mokymosi sunkumais. Vienų tyrėjų duomenimis, jiems būdingi žemesni intelektualiniai gebėjimai. Kiti mokslininkai pastebėjo, jog tokie vaikai pasižymi menkesniais skaitymo įgūdžiais. Be to, seksualinę prievartą patyręs vaikas dėl problemų šeimoje, nesėkmių mokymosi procese ir kitų priežasčių gali iš vis nebelankyti mokyklos.

Rūkymas

Rūkymas yra labai susijęs su neigiama vaikystės patirtimi ( pvz., seksualinė, emocinė ar fizinė prievarta, tėvų skyrybos, svaiginančiųjų medžiagų vartojimas namuose, šeimos nario įkalinimas ir pan.). Pirminė prevencija, kurioje būtų atsižvelgta į tokią vaikų patirtį, galėtų bent kiek sumažinti rūkančiųjų skaičių tarp paauglių ir suaugusių žmonių.

Narkotinių medžiagų ir alkoholio vartojimas

JAV mokslininko K.D.Scott teigimu, seksualinę prievartą išgyvenusiems vaikams rizika vartoti įvairias svaiginančias medžiagas padidėja tris kartus. Jam antrina ir Didžiosios Britanijos tyrėjas M.King: „asmenys, kurie patyrė seksualinę prievartą, dažniau susiduria su įvairiomis psichologinėmis problemomis, piktnaudžiavimu alkoholiu ir į save nukreiptu destruktyviu elgesiu”.

Nusikalstama veikla

Vaikų gerovės lygos duomenimis, 9-12 metų amžiaus grupėje prievartą ar nepriežiūrą patyrę vaikai net 67 kartus dažniau yra sulaikomi dėl padarytų nusikaltimų. JAV teisingumo departamentas informuoja, jog 31 procentas visų įkalintų moterų vaikystėje patyrė seksualinę prievartą.

Paauglių nėštumas

Boyer ir Fine teigia, jog 62 procentai nėščių bei vaikus jau auginančių paauglių dar prieš savo nėštumą patyrė išprievartavimą arba mėginimą išprievartauti. 11-20 procentų merginų nėštumas buvo tiesioginė išprievartavimo pasekmė. Alan Guttmacher instituto duomenimis, 74 procentai moterų, kurios turėjo lytinius santykius dar iki 14 metų amžiaus, liudijo apie prievartinius seksualinius santykius.

Pabėgimai iš namų

Prievartą ir nepriežiūrą patyrę vaikai du kartus dažniau pabėga iš namų nei jų bendraamžiai. JAV tarnybų duomenimis, kiekvieną dieną iš namų pabėga 1200 vaikų. Nustatyta, jog 5 procentai (60 vaikų) šių vaikų patyrė seksualinę ar fizinę prievartą.

Prostitucija

Vaikų prievartos prevencijos centras JAV pateikia informaciją, jog 95 procentai paauglių prostitučių yra patyrusios seksualinę prievartą.

ŽIV ir AIDS atvejai

1 iš 5 visų atskleistų AIDS atvejų diagnozuojamas 20-29 metų amžiaus grupėje. Priminsime, jog nuo užsikrėtimo ŽIV infekcija iki AIDS diagno.zės gali praeiti net 10 metų inkubacinis periodas. Tad nemažai AIDS sergančių dvidešimtmečių šia mirtina liga užsikrėtė arba buvo užkrėsti dar vaikystėje ar paauglystėje.

Lytiniu keliu plintančios ligos

Alan Guttmacher instituto duomenimis, kiekvienais metais JAV lytiniu keliu plintančiomis ligomis užsikrečia 3 milijonai paauglių.

Žema savigarba bei depresijos ir savižudybės atvejai

Louis Harris ir jo bendradarbiai pateikia šiuos duomenis.
Prievartą patyrusioms merginoms, lyginant jas su bendraamžėmis, du kartus dažniau būdinga:
– Menkas pasitikėjimas savimi;
– Depresijos simptomai;
– Dalyvavimas išgertuvėse arba didelės vaistų dozės vartojimas.
Seksualinę ar fizinę prievartą patyrusiems paaugliams (vaikinams) būdinga:
– 3 kartus didesnė depresijos tikimybė;
– 2 kartus dažniau pasitaikančios mintys apie savižudybę;
– Polinkis 4 kartus dažniau dalyvauti išgertuvėse arba vartoti įvairius vaistinius preparatus.5. SEKSUALINĖS PRIEVARTOS SOCIALINĖS PASEKMĖS
Socialinės problemos iš tiesų yra milžiniškos. Galime įžvelgti kelis socialinių problemų padarinių aspektus:
– Bendra visuomenės bei atskiro individo sveikata ir jai daroma žala;
– Tiesioginiai ekonominiai nuostoliai, susiję su sumažėjusiu produktyvumu, socialinės paramos bei pagalbos, pažeidėjo įkalinimo ar priežiūros paskyrimo kaina;
– Emocinė, psichologinė, moralinė žala individui, šeimai, visuomenei.

Išskyriau tik kelis socialinių problemų pasekmių aspektus, tačiau jų dėka galime bent kiek aiškiau įsivaizduoti realios žalos mastus. Tikrai ne viską galime įvertinti ir pamatuoti mūsų visuomenėje plačiai paplitusiu matu – naudos ar nuostolių pinigine išraiška. Galbūt todėl mes linkę nuvertinti šiuos, sunkiai „apčiuopiamus”, nuostolius. Taip pamirštame ir praleidžiame itin svarbias socialinių problemų ir jų pasekmių sritis.

Vaikystėje patyrę seksualinę prievartą neretai, jau suaugę žmonės, nesugeba gyventi pilnaverčio gyvenimo. Sukuria šeimas, susilaukia vaikų, tačiau patys nesugeba pasirūpinti jais. Dėl to dažnai vaikai atsiranda vaikų globos namuose. Tokios šeimos tampa socialinės rizikos šeimomis ir gyvena iš valstybės skiriamų pašalpų. 6. KAIP SPRENDŽIAMA ŠI PROBLEMA?
Kad, nuo seksualinio smurto, nukentėjusiems vaikams, reikalinga pagalba, nekyla jokių abejonių. Su tokiais vaikais dirba kvalifikuoti specialistai: psichologai, socialiniai darbuotojai, socialiniai pedagogai, policija, mokytojai, vyriausybinės ir nevyriausybinės organizacijos, veikia įvairiausios pagalbos telefonu linijos, vaikų teisių apsaugos tarnyba, vaikų ir šeimos psichinės sveikatos tarnybos, krizių intervencijų centrai, psichosocialinės reabilitacijos centrai, įvaikinimo tarnyba ir visi kiti specialistai, nevyriausybinių organizacijų atstovai, ministerijos bei savivaldybės turėtų kurti konkrečią programą, leisiančią apsaugoti vaikus nuo smurto ir prievartos.

Nemažai yra vykdoma įvairiausių švietimo programų, kad kuo daugiau vaikai gautų informacijos, apie gresiantį jiems pavojų, mokomi, kaip apsisaugoti, kad netaptu seksualinės prievartos aukomis.

1993 m. pradėta kurti vaiko teisių apsaugos tarnybų sistema, 1995 m. Seimas ratifikavo Vaiko teisių konvenciją, įpareigojančią užtikrinti vaiko teisę būti apsaugotam nuo visų formų fizinio ir psichinio smurto, 1996 m. priimtas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas. Smurtui ir prievartai prieš vaikus daug dėmesio skiria spauda.

Vykdomos įvairios vaikų prievartos prevencijos programos, kurių programos sritis – prevencinė, intervencinė, mokymo ir visuomenės švietimo.

PROGRAMOS ESMĖ – sukurti paslaugų įvairovę ir užtikrinti efektyvią profesionalią praramą prievartą patyrusiems vaikams ir rizikos grupės šeimoms, įgyvendinant psichologinės pagalbos, mokymo ir prevencines programas.
TIKSLAI

Plėsti visuomenės supratimą apie prievartą prieš vaikus, jos priežastis ir pasekmes;

Suteikti įvairių profesijų atstovams, dirbantiems su vaikais, žinių apie vaikų prievartą, jos prevencijos ir intervencijos būdus ir galimybes;

Padėti vaikams įveikti psichologines krizes ir prievartos padarinius;

Diegti efektyvius šeimos bendradarbiavimo ir vaikų ugdymo principus.
Šią programą vykdo „Paramos vaikams centras“.

Viena iš efektyvių ir reikalingų programų buvo „Nacionalinė programa prieš vaikų komercinį seksualinį išnaudojimą ir seksualinę prievartą“, kuri buvo patvirtinta 2000 metų sausio 20 dieną. Programa nestandartinė tuo, kad skirta pakankamai siaurai sričiai (vaikų seksualinė prievarta), buvo vykdoma 5 metus (nuo 2000 iki 2004). Programos pagalba buvo organizuoti mokymai specialistams, atlikti užsakomieji tyrimai, parengtos metodinės rekomendacijos įvairių sričių darbuotojams, organizuoti konkursai paslaugų nukentėjusiems vaikams teikimui. Dėl organizacinių problemų ir nepakankamo suteikto finansavimo nebuvo įgyvendintos visos numatytos priemonės, bet pati programa padarė žymų kokybinį postūmį ne tik tarp specialistų, bet ir visuomenėje.

Kaip netiesioginis tęsinys 2005 metais buvo priimta „Nacionalinė smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams 2005 – 2007 metų programa“. Be seksualinės prievartos, į programą buvo įtrauktos fizinės ir emocinės prievartos formos. Ši programa orientuota daugiau į specialistų darbo kokybės gerinimą, orientuojantis į konkriačias sritis – vaiko apklausa, tarpžinybinis bendradarbiavimas, reabilitacinės programos prievartautojams, paslaugų formalizavimas ir standartizavimas ir kt.

Greta nuo 2002 iki 2004 metų LR Vidaus reikalų ministerija kartu su LR Švietimo ir mokslo ministerija, sudarė darbo grupę, kuri rengė „Kompleksinę smurto mokyklose prevencijos ir kontrolės programą“. Kol kas programa dar nėra patvirtinta, bet jos pagrindinis tikslas yra švietimo įstaigų įgalinimas mažinti smurto paplitimą (tame tarpe ir seksualinio) net tik prieš moksleivius, bet ir tarp moksleivių. Vidaus reikalų ministerija savo ruožtu buvo numačiusi vaiko teisinio statuso gerinimą (vaiko paklausos sąlygų gerinimas, įstatymų tobulinimas).

Kitos valstybės programos tik netiesiogiai siejasi su seksualinės prievartos prieš vaikus tema. Pavyzdziui, vykdant Valstybinę moterų ir vyrų lygių galimybių 2005 – 2009 metų programą, 2.005 metais buvo suorganizuotas vienas pirmųjų konkursų, kuriuo siekiama sukurti reabilitacijos programą smurtautojams, padariusiems nusikaltimus prieš šeimos narius. Kaip tyrimai rodo, kad seksualinę prievartą vaikai dažniausiai patiria iš artimųjų žmonių, todėl programa netiesiogiai apims ir seksualinės prievartos atvejus.

Daphne III“ – kova su smurtu vaikų ir moterų atžvilgiu

Parlamentas siekia skirti didesnį dėmesį kovai su smurtu prieš vaikus ir moteris. EP siūlo beveik dešimčia milijonų eurų išplėsti kone dešimtmetį gyvuojančios „Daphne“ programos trečiojo etapo finansavimą 2007-2013 metais. „Daphne“ programa remia nevyriausybinių organizacijų projektus, kovojančius su visų formų prievarta, nukreipta prieš vaikus, jaunimą ir moteris.IŠVADOS
Seksualinis vaikų išnaudojimas – tai opi mūsų visuomenės problema. Ir nors apie ją labai plačiai kalbama, – tačiau vis dar sunku tiek teisiškai, tiek socialiai apginti vaiką, patyrusį seksualinę prievartą ir padėti jam išgyventi šią krizę.

Teigiama, kad vaikų seksualinis išnaudojimas egzistuoja nepriklausomai nuo socialinės aplinkos. Bet praktika rodo, kad vaikui, augančiam asocialioje šeimoje, yra didesnė tikimybė patirti seksualinę prievartą. Šiose šeimose tėvai paprastai gyvena laisvą seksualinį gyvenimą, dažnai keičia partnerius; namuose lankosi mažai pažįstami asocialūs asmenys, o smurtas prieš vaikus toleruojamas kaip veiksminga auklėjamoji priemonė.

Psichologinėje literatūroje taip pat yra nurodomi seksualinės prievartos rizikos faktoriai priklausantys nuo šeimos: jos socialinio statuso (nepilna šeima), ar yra patėvis (sugyventinis), tėvų seksualinio išsilavinimo, vaikų emocinio apleistumo ir pan. Dėl šeimoje susidariusios kritinės situacijos, vaikas, tarpininkaujant Vaiko teisių apsaugos tarnybos, dažniausiai siunčiamas į globos namus.

Kalbama apie šią problemą, tikrai nemažai. Ir nemažai institucijų, kurios stengiasi padėti, vaikams, nukentėjusiems nuo seksualinio smurto. Tačiau ši problema egzistuoja, ir pastaruoju metu vis daugiau nuskriaudžiama vaikų. Kalbomis ir moralais, skriaudėjų, manyčiau, nepaveiksime. Mano manymu, tik nuolatinis, laipsniškas švietimas, pradedant dar mokyklos suoluose, gali padaryti kažkokią naudą. Svarbu, kad nuo pat mažens, dar pakankamai ankstyvoje vaikystėje, vaikams būtų diegiamos moralės ir dorovės normos. Stengiantis, vaikus ugdyti sąžiningais, mokyti pagarbos vieni kitiems, meilės artimiesiems ir žmogiškumo. Juk labai svarbu, kokį požiūrį į gyvenimą, vaikai susiformuoja dar vaikystėje. Taip pat, svarbu, kokį pavyzdį vaikai mato kasdieninėje aplinkoje, namuose. Dėti visas pastangas, kad naujoji karta išaugtų be smurto, kad vėliau nekiltų noras smurtauti. Tačiau, jau nukentėjusiems nuo seksualinio smurto, būtina suteikti kvalifikuota pagalbą, kad kaip įmanoma labiau, atstatyti jiems padarytą žalą ir padėti jiems gryžti į gyvenimą, kaip visaverčiams visuomenės nariams. Švietimui ir pagalbai nukentėjusiems, skiriamos lėšos. Manau, kad dirbama kryptingai ir naudingai. Tačiau, manyčiau, kad smurtautojus reikėtu ne griežčiau bausti, o gyditi, kaip ligonius. Kurių psichika pažeista. Reikia stenktis juos pakeisti, jų požiūrį ir supratimą į šiuos dalykus. Tai ilgas, ir sudėtingas procesas, tačiau manyčiau, kad bausmės sugrieštinimas, tik dar labiau sukeltų skriaudėjų pyktį ir agresiją.LITERATŪRA
1. „Lietuvos gyventojai pagal amžių“, Statistikos departamentas, 2006 m. Vilnius
2. „Apie vaikų seksualinę prievartą“ N. Grigutytė, Vaiko namas 2002 m.
3. „Prievarta prieš vaikus. Situacijos globos institucijose įvertinimas“, VŠĮ „Vaiko namas“ tyrimo medžiaga, Vilnius, 2003 m.
4. „Vaikų, patyrusių seksualinę prievartą, ir jų artimųjų reabilitacija. Metodinės rekomendacijos socialiniams darbuotojams ir socialiniams pedagogams“. N. Grigutytė, E. Karmaza, S. Kemerienė, Sveikatos apsaugos ir darbo ministerija, 2004 m.
5. www.children.lt
6. www.europarl.eropa.eu/
7. www.ppkc.lt
8. www.euro.lt
9. www.lrvk.lt
10. www.kvsc.lt
11. www.vtv.lt

Leave a Comment