Sąžiningas bendravimas (Bendravimo psichologijos referatas)

Kauno technologijos universitetas

Vadybos ir ekonomikos fakultetas

Psichologijos katedra

Sąžiningas bendravimas (Bendravimo psichologijos referatas)

Atliko: VB 3/5 gr. studentas

S. Jokubauskas

Priėmė:

Dėst. Zita Vasiliauskaitė

Kaunas, 2003

TURINYS

Įvadas 31. Sąžinė ir super – ego. 42. Sąžinės iškraipos 43. Sąžinė laisvo apsisprendimo aktas. 54.Sąžinės fazės 65. Sąžinė žmoniškumo branduolys 66. Sąžinė- žmogiškosios prigimties širdis 77. Kitų nuomonė apie mane ir mano nuomonė apie save 9Išvados 10Literatūra 11

Įvadas|Elgtis sąžiningai – ||vadinasi, atvirai laikytis ||asmeninių vertybių, o ne ||taikytis su aplinkinių ||reikalavimais. Taip jiems ||parodėte, kad gerbiate ir ||save ir kitus. |

Sąžiningas bendravimas – tokia tema referatui pasirinkau atsitiktinaiprisiminęs savo šeimoje nuo pat mažumos girdėtą posakį: ,,Būk sąžiningas,nemeluok tiesiog būk teisingu žmogumi“, ir visada maniau, kad žmogus tiksąžiningas ir teisingas gali padaryti tai ko kitas net apgaulės, melo arkitu būdu niekada to nepasieks. Tiek teorinėje tiek praktinėje plotmėjeprie sąžinės artinamasi įvairiais keliais. Apie sąžinę kalbama teologiniu,filosofiniu ar psichologiniu požiūriais. Šiame referate į sąžinę pažiūrėtapsichologinio vystymosi perspektyvoje, panaudojant psichologijos mokslopateiktus duomenis. Šiame darbe bus gilinamasi į sąžinę giliau, bandomaišsiaiškinti kas tai yra? Kas ją lemia? Kodėl mes bendraudami būnamnesąžiningi, arba siekdami tikslo pamirštame šį žodį? Kokie žmonėssąžiningi?

Sąžinė ir super – ego Sąžinė, tarsi koks plačiašaknis medis, užpildo vidinę ir išorinęžmogaus gyvenimo erdvę. Žmogiškoje egzistencijoje nėra nieko, kas nebūtų,vienu ar kitu būdu, susiję su sąžinės kamienu. Sąžinė juk yra žmoniškumošaltinis. Jei sąžinė yra tas asmenybės centras, kuriame pergyvenama doriniųvertybių sankirta, gėrio, blogio ir kaltės jausena, tai pro ją negali

tylomis praeiti ir modernieji psichikos gydytojai. Iš tiesų jie pro sąžinętylomis ir nepraeina. O tik ją kitu, taip pat lotyniškos kilmės varduvadina. Todėl psichologų ar psichiatrų, ar sociologų raštijoje vietojžodžio sąžinė (conscientia) randame žodį super-ego (,,virš aš” , ,,viršmanęs”). Iš tikrųjų dauguma psichikos tyrinėtojų šiuos abu žodžius,žyminčius moralines galias, sutapatina (S.Freud, L.A. Alexander…). Kititarp jų randa esminį skirtumą (V.Frankl, G. Zilboorg…). Nusakydami sąžinės ir super-ego skirtumus, nurodėme iš jųišplaukiančius skirtingus kaltės jausmus. Sąžinė pripažįsta padarius bloga,gailisi praradus meilę, nerimastauja, išpažįsta, atgailauja, nuostoliusatlygina ir taip atranda sielos ramybę. Sąžinė juk supranta kaltę, žino kuoir kaip nusikalto. Tuo tarpu iš super – ego paeinantis kaltės jausmas yrapasąmoninis. Moralinis jo turinys individui nėra žinomas. Sakytume, taipasąmonėje slypįs išpirkimo ir savibaudos poreikis, kuris išvystytasįkeliant perdėtai priešiškus jausmus į super – ego struktūrą dar josraidoje. Tai atsitikus viena individo psichikos dalis ima save bausti. Iščia kyla nuolatinė reikmė išpažinti, daryti atgailą, bet susilaukiama nepalengvėjimo, o tik to paties proceso pakartojimo tokiu būdu ir turimeužburto skrupuliozės rato pradmenis. Bet ,,kuomet individas, turėdamasžiaurų ir baudžiantį super – ego, pergyvena nerimastį ir baimę, sukeltąseksualinės ar agresyvios (puolos) stimuliacijos, tuomet jis ir galiišvystyti skrupulozę. Tokie ar panašūs stimulai ar jų paneigimas galiatsirasti puberto amžiuje, gyvenimo viduramžyje, kartais senatvėje arkituose kritiškuose gyvenimo posūkiuose. O skrupulų stiprumas svyruojapagal individo savijautą, jo rūpesčius bei vargus. Jausminėje įtampojeskrupulai aštrėja, o psichinėje atlaidoje jie silpnėja.
Sąžinės iškraipos Turėti sąžinę reiškia „pripažinti žmogų – save ir kitus – esantkūriniui ir gerbti Kūrėją jame ir joje“. Kūrėjas jame ar joje nėraiškreipiamas, pažeidžiamas ar sunaikinamas. Taip pat ir sąžinė kaip asmensdvasinis branduolys nėra ne sunaikinama, nei iškreipiama. Tačiau jos, kaipasmenybės branduolio patirties, išraiška gali būti ir būna iškraipoma.Metaforiška kalbant, apgadinus muzikos instrumentą arba jo tinkamainepagaminus, negausi tos žavios melodijos, kurią sukūrė muzikos genijus.Ontologinėje plotmėje sąžinė, kaip ir muzikos kūrinys, pasiliks nepaliestanežiūrint, kad neurologinės ar psichologinės priežastys ir suardytų josfunkcionavimą. Nepaisant pažeidžiamumo ar galimo piktnaudojimo, sąžinėsdidybė nesunaikinama. Tiesa, psichologinėje plotmėje yra be galo daugsąžinės iškraipų. Bet galime išskirti dvi iškraipas: sąžinės ,,trūkumo“(antisocialinė – psichopatinė asmenybė) ir sąžinės ,,pertekliaus“(skrupuliatinė asmenybė). Šios dvi iškraipos skirstomos į dvi žmonių grupessociopatai ir skrupulatai. Jei sociopatas yra žmogus su per maža sąžine,tai skrpulatas būtų žmogus su per didele sąžine. Jei pirmasis savoelgesyje jokio nusižengimo ir neišgyvena kaltės jausmo, tai antrasis visursavo elgsenoje regi nuodėmę ir jaučia kaltę. Sociopatas yra skrupulingoasmens antitezė. Tačiau abu yra užgožtos sąžinės padariniai. Abiejųasmenybės struktūrose, taigi ir sąžinėse, esti didelės etinės spragos. Tiksociopatinis sindromas vakaruose ima stiprėti, o skrupulatiniai bruožai,ypač katalikiškoje krikščionijoje po Vatikano II susirinkimo pakeitimų, imanykti.

Sąžinė – laisvo apsisprendimo aktas Galėtume sakyti, kad sąžinė yra dvasinė galia, skirianti gerą nuo

blogo. Šis skyrimas pritaiko moralės principus konkrečioje situacijoje.Sąžinės atsako į klausimą ,,kaip man deramai ir teisingai pasielgti čia irdabar?“ Atsakymas į šį klausimą, tarp kitų dalykų, priklauso nuo pažinimo,įvertinimo ir pritaikymo. Asmuo privalo žinoti, kas yra teisu ir derama,įvertinti konkrečias sąlygas, kuriose jis yra, ir toms sąlygoms taikytidoros principus. Taigi įžvelgimas to, kas čia ir dabar teisinga, už kąindividas yra atsakingas, ir yra sąžinės užduotis. Taip aptarta sąžinė, jauliečia laisvą apsisprendimo aktą. Šia prasme ji yra subjektyvioji tikrovė. Tačiau autentiški ir gerai apgalvoti sąžinės sprendimai nėra labaidažnas dalykas. Daugeliu atveju, gyvenime, moralinis instinktas, kaipsąžinės sprendimų pagrindas, funkcionuoja beveik savaime. Tada žmogui tampalengva elgtis sandėryje su natūraliu moraliniu polinkiu (moraliniuinstinktu). Tačiau kiekvieno žmogaus gyvenime būna situacijų, kuriuospareikalauja sprendimų, liečiančių sudėtingas problemas. Tada atrodo, kadsusikerta vienas su kitu moralinio polinkio sandai (vidinis – invidualusis,socialiniais – visuomeninis, transcendentinis-religinis). Tokiu atvejureikia rūpestingai apsimąstyti prieš darant sąžinės sprendimą. Bet gi yražmonių, kurių visas gyvenimas reikalauja nuolatinių, nesibaigiančiųsprendimų. Kiti, harmoningesni asmenys, leidžiasi ramiai, natūraliųmoralinių polinkių būti vadovaujamais. Mažiau harmoningi žmonės, sunkenybiųslėgiami, jaučia savyje disonansus, prieštaravimus, kraštutinumus. Dėl tojie daug dažniau privalo daryti sąmoningus moralinius sprendimus. Jiems tadir tenka nuolat patirti sąžinę savo vykdomoje funkcijoje, laisvoapsisprendimo akte. Sąžinė kaip laisvo sprendimo aktas yra susijusi ne vien tik su protogaliomis, bet ir su jausminėmis apraiškomis: kalte, baime, gailesčiu ir tt.Šiais pastaraisiais reiškiniais beveik išimtinai domisi psichologija, oproto funkcijomis – teologija.

Sąžinės fazės Sąžinės akte išskiriama tris fazes. Pirmoji fazė yra žinoma kaip

užuobėginė (concientia antecedens) arba legislavystinė sąžinės funkcija.Joje sąžinė, kaip natūralusis dorinis polinkis (moralinis instinktas),pasirodo prieš proto forumą, pristato konkretų atvejį reikalaudama dėmesio.Svarstomi argumentai už ir prieš atliktiną veiksmą. Šioje stadijoje asmuogirdi įspėjantį balsą, kad problema nebūtų vengiama ir kad nebūtųnustelbiamas dorinis instinktas. Tuo pat metu asmuo skatinamas elgtisteisingai. Antroji fazes, vadinama pasekminė sąžine (conscientia consequens),prabyla arba kaip nepaperkamas prokuroras (klaidos atveju), arba kaipgiriąs liudytojas (gero elgesio atveju). Šios fazės išdava arba sąžinėsgraužimas ir gailestis, arba sielos ramybė ir džiaugsmas. Abiejose šioproceso fazės asmuo patiria vidinę įtampą tarp savojo ,,aš“ (ego) irsąžinės diktato . Tikrasis sąžinės sprendimas įvyksta antroje procesofazėje. Jis įvykdomas pačiame psichikos centre, kuris visiškoje laisvėjeištaria sprendimą ir prisiima už atsakomybę. Šitam akte asmens ego (aš)patiria vienybę su sąžinę arba nuo jos atsitolina, visai susitapatina arbabe galo nutolsta. Sąžinės negalima griežtai apriboti kuria nors viena jos raidos stadija,taip lygiai neįmanoma paaiškinti jos formavimosi vienu kuriuo norsveiksniu. Vis dėlto psichologai kontrolę laiko vienu iš svarbiausiupradinių sąžinės vystymosi veiksnių. Juk vaikas visų pirma privalo išmoktisave kontroliuoti. Psichologiniu požiūriu galima skirti tris kontrolėsrūšis ir tipus. Pirmasis, išorinis kontrolės tipas, reikalauja nuolatiniostebėjimo, prižiūrėjimo ir įsikišimo. Taip, pavyzdžiui , tėvai kontroliuojasavo pusantrų metukų vaiką. Antrasis. Taip pat išorinis kontrolės tipas,remiasi bausmės baime ir atlyginimo viltimi. Baime ir viltimibesivadovaudamas vaikas jau pats sugeba save kontroliuoti su sąlyga, kadasmuo, nuo kurio priklauso bausmė ir apdovanojimas, būtų betarpiškoje
artumoje (vietos ir laiko). Trečiasis kontrolės tipas jau pasižymi vidinesavitvarda, kuri ateina vaikui nuoširdžiai prisiėmus tėvų elgesio normas irjas padarius savomis (identifikacijos procesas). Čia bausmė jau ateina išvidaus. Vaikas gali jausti kaltę, gėdą ir savęs pažeminimą. Atlyginimasarba apdovanojimas taip pat išeina iš vidaus: savimi pasitenkinimas,savivertės pakilimas ir t.t. Sąžinė žmoniškumo branduolys Teigėme, kad sąžinė yra žmoniškumo branduolys. Asmuo bus tiekžmoniškas, kiek žmoniška bus jo sąžinė. Vadinasi, žmoniškėti reiškiastiprinti žmoniškumo širdį – sąžinę. Juoba, nusakydami sąžinės sampratą įją dviem skirtingais aspektais: sąžinė kaip žmogiškosios prigimtiesstruktūrinis planas ir sąžinė kaip laisvo apsisprendimo aktas. Pirmuojupožiūriu sąžinė yra ne kas kita , kaip pati žmogaus prigimtis, iš visų jėgųbesiveržianti pilnumos ir harmonijos link. Ne taip, kaip kiti žemėsgyvūnai, žmogus žino ir supranta savo pareigą siekti pilnutinio žmoniškumo.Be to, tas pats žmogus yra santykinė būtybė, kuri visuomet egzistuojasantykiškai. Kitaip sakant, žmogus nėra atitvertas, nuniekonepriklausantis, bet buvojantis visada glaudžiuose ryšiuose su jį supančiupasauliu kultūrinių vertybių ir tarpasmeninių santykių pavidaluose. Kaiptik tokiame kontekste, tarsi kokiame dirvožemyje, dygsta ir auga sąžinėssėkla. Todėl norint paruošti jai tinkamą dirvą, privalu visų pirma pažintinedieninės tarpasmeninių ryšių savybes. Sąžinė- žmogiškosios prigimties širdis Galutinis sąžinės pagrindimas neateina iš pašalies, bet esi pačiosežmogiškos būties gelmėse, kaip jos struktūros pamatinis planas ir nuolatinėsąranga. Sakytume, tai pati žmogiškoji prigimtis, besigrumianti už savopilnatvės išskleidimą ir suvokianti savo pareigą tos saviklaidos siekti.
Filosofo Peter Bertocci teigimu, ,,žmogaus prigimtis yra taip sudaryta, kadji kelia sau reikalavimus taip, kad jos pačios galimybės būtų pilnai irharmoningai realizuotos“. Tai vidinis vystymosi dėsnis, tradiciškaivadinamas prigimtiniu įstatymu. Įsidėmėtina, kad šis prigimtinis dėsnisneturi nieko bendro su fizine ar biologine prigimties samprata. Šičia kalbaeina apie prigimtį įstatymą ar prigimtį moralinėje , o ne fizinėje arbiologinėje plotmėje. Juk veiksmas, kuris yra biologiškai, ,,pagalprigimtį“ gali doroviškai prieštarauti prigimtiniam įstatymui, tai yra,gali moralinėje plotmėje, sueiti į sankirtį su prigimties įstatymu. Išesmės sąžinė, kaip žmogiškosios prigimties dispozicija, apima trisasmenybės sandus: vidinį-invidualųjį, visuomeninį-socialinį irtranscendentinį. Vidinis-invidualusis sandas aprėpia visą žmogiškosiosbūties skalę: somatinę psichologinę ir dvasinę. Somatinėje plotmėje kalbamaapie biologinio tinkamumo ,,sąžinę“ , tai yra apie ,,somatinio organizmoįgimtą stimulą vystytis, įvairius įspėjimo ženklus, bei nuo sveikospusiausvyros poreikį“. Vadinamoji ,,psichinė sąžinė“ reikalauja, kad būtųišvystytos visos psichinės galios pasąmonės ir sąmonės kloduose pagal jųįgimtą struktūrą. Pagaliau dvasinis sandas suprantamas kaip pačiaipsichikai vadovaujantis principas. Žinia, ne visi psichikos tyrinėtojai, psichologai ar filosofai,pripažįsta žmogiškosios prigimties dvasinį – religinį sandą. Todėl jie jįišskiria iš sąžinės aptarties. Kiekvienu atveju vidinis žmogiškosiosprigimties sandas yra labai sudėtinga sandara. Todėl ji ir vadinamaįvairias vardais, kurie, daugiausiai, išreiškia tik vieną jos aspektą.Kartais jis vadinamas vidiniu instinktu, kartais- vidiniu pilnatvės jausmu,vidiniu žinojimu, iš psichės gelmių besiveržiančia jėga, žinančia tikrąžmogaus kelią. Carl G. Jung akcentuoja archetipinius įvaizdžius,pripažindamas vidinį psichikos (sąmonės pasąmonės) tikslingumą. Pasak
Jung‘o archetipai sudaro kolektyvinės pasąmonės turinį. Jie yra analogiškiinstinktams, bet jie veikia ne žmogaus kūne, o jo psichikoje. Archetipaisavyje yra universalios prigimties, tai yra, priklausantys pačiai žmogausprigimčiai. Tačiau jie pergyvenami skirtingai skirtingose individųpsichėse. Vidinis sąžinės sandas reiškiasi dviem sparnais: yra susijęs su asmensego (,,aš“) ir vertybėmis. Juk iš pačių psichikos gelmių mums ateinavisokie pavojaus signalai: praradimo, grėsmės, sužeidimo, vidinėsnesantaikos (psichinio konflikto). Arba eilinio konflikto su kitaisžmonėmis. Bet konfliktuoti galima ir sąžiningai, ką tai reiškia? 1.paklausti savęs ar aš į situaciją žiūriu tik iš savo pusės ar aš bandausuprasti situaciją plačiau. 3. kokie yra kito žmogaus poreikiai irnuogąstavimai. 4. Aptarti: koks turėtų būti teisingas sprendimas. Iš tų pačių psichikos gelmių išsiveržia džiaugsmo ir vidiniopasitenkinimo jausmai. Kuomet psichika būna pajėgi normaliai skleistis.Vertybių sąsaja psichikoje pasireiškia tuo, kad ego negali pasiliktiabejingu natūraliam prigimties balsui, bet jaučiasi pašauktas vertybei,kurią pergyvena kaip savo paties savastį. Štai čia pradeda veiktiįsipareigojimas ir pasišventimas. Vidinis – invidualusis sandas siekia saverealizuoti, o negalėdamas to pasiekti praranda savo prasmę ir vertę. Šiojeplotmėje gyventi pagal sąžinę reiškia savajam potencialui vystytis pagalsavitas gaires, stengtis tapti tokia asmenybe, į kokią prigimtis kviečia. Svarstant socialinį – visuomeninį sąžinės sandą, susiduria su dviempažiūrų kraštutinumais. Vienu atveju į sąžinę žiūrima kaip į grynąsocialinės aplinkos padarinį (Watsono, Skinerio behaviorizmas). Antruojuatveju sąžinė laikoma visiškai savarankiška, nepriklausoma galia (Kant).Kai aplinka padaroma išimtiniu sąžinės mastu, jau turima reikalo susuklastota, netikra sąžine, žmogumi, atsitolinusio nuo savęs, nuo paties
asmenybės centro. Tūlas masės žmogus gali būti tokio susvetimėjusio žmogauspavyzdžiu. Josef Rudino žodžiais, ,,tipiškas masės žmogus gyvena svetimossąžinės normomis, besąžinės būklėje, nors paprastai jis pats to nejaučia,nes dauguma jo bendražmogių yra lygiai tokie, kaip ir jis. Masės žmogui,,gera sąžinė“ reiškia prisitaikymą prie jo aplinkoje vyraujančių doriniųpažiūrų ar nuotaikų. Šis teiginys priminė Testą Nr. 11 (Geometrinis testasasmenybės tipui nustatyti) ,kur apskritimas atspindi šį teiginį,pavyzdžiui, O – harmoninis simboli, šiam tipui svarbiausia geritarpasmeniniai santykiai. Tai pats geranoriškiausias asmenybės tipas.Didžiausia tokiam žmogui vertybė kiti žmonės jų gerbūvis. Dažnai žmoniųgrupėje jie atlieka santykių cementuotųjų vaidmenį. Tai žmonės geriau neikiti sugeba bendrauti: išklauso kitus, yra jautrūs, ir yra empatiškisugebantys įsijausti ir atjausti kitą žmogų. Jie svetimą džiaugsmą irskausmą pergyvena kaip savo. Ir todėl žmonės siekia kontaktų su šiuožmogumi. O be to jie puikiai permato kitus žmones, lengvai skiria dirbtinįpataikavimą nuo nuoširdumo. Jie yra labai populiarūs kolektyvo tarpe tačiausilpni vadovai biznyje, tai todėl kad jiems yra svarbiau įtikti kiekvienamžmogui nei rūpintis bizniu. Jie stengiasi išlaikyti taiką, kai reikiapriimti nepopuliarius sprendimus arba parodyti tvirtą poziciją. Jiems nėranieko baisiau už konfliktinius santykius. Jeigu kyla konfliktas apskritimotipo žmogus, linkęs nusileisti pirmu, kad tik būtų taika. Jie dosnūsatsidavę draugystei. Įpročiai jautrūs teisingumo pažeidimams. Tačiau mansunku sutikti su tuo kad šitokia sąžine remiasi ir kriminalistų gaujosetika. Prisitaikymas, lojalumas gaujai tampa aukščiausiu sąžinės mastu.Hermano Goering, pavyzdžiui, girdavosi kad jo sąžinė yra Hitleris. Iš tikro
tokia sąžinė iš viso nėra jokia sąžinė, bet priešiška, prieš sąžinęnukreipta jėga, kuri žmogų nuasmenina ir nužmogina. Antra vertus, būtųnekritiškai naivi tokia sąžinės samprata, kuri jai priskirtų visiškąsavarankiškumą ir visišką autonomiją. Pavyzdžiui, sąžinė pagrįsta grynavalia, palenkta kategoriniam imperatyvui. Šitokiu atveju įgimta dorinėdispozicija būtų patalpinta tuštumoje, iliuzijų pasaulyje, nutolusiame nuokonkretybės. Tokia sąžinė pasisavintų autokratinę rolę, duodama direktyvasir įsakymus, neatsižvelgdama į žmogaus prigimtyje esančią vertybiųhierarchija. Krikščioniškoje perspektyvoje, priešingai, žmogaus prigimtis,taigi ir jo sąžinė, ne tik yra iš esmės priklausoma nuo socialinės sferos,bet ir į ją linksta. Juk tik bendraudamas žmogus gali normaliai skleistis.Kaip glaudžiai, pavyzdžiui, asmuo yra susijęs su tėvų, mokymo bei auklėjimoinstitucijų ir visos bendrijos autoritetu. Ne be pagrindo Aristotelisįtraukė socialinį – visuomeninį elementą į žmogaus apibrėžtį. Taigi, sąžinė, kaip esminis žmogiškosios prigimties elementas, išdalies yra formuojama socialinės aplinkos. Žmogus juk nėra savyjeegzistuojanti, nuo kitų nepriklausoma gonada. Iš tiesų jis yra atvirasvisomis galimybėmis. Jo instinktai ir jo gebėjimai yra daug lankstesni užkitų žemės gyvūnų instinktus. Šiaip ar taip, jis gali savo autentišką ,,aš“išsiugdyti tik būdamas žmogiškosios bendruomenės nariu. Vadinasi, sąžinėkaip žmogiškosios prigimties funkcija yra taip pat ir tos prigimtiessocialinio – visuomeninio sando išraiška. Vis dėlto sąžinė nėra vienvisuomeninės aplinkos sąlygota, bet ir pati iš savęs į ją krypsta. Žmogujejuk šalia priešiškų, agresyvių, egocentriškų potraukių, šalia savęsišlaikymo instinktų slypi ir globos, pagarbos, tarnybos, meilės iraltruizmo daigai. Reikia tik tinkamo dirvožemio, kad jie galėtų sužaliuoti.
O tie altruizmo daigai išauga tuomet, kai ,,patys tėvai jomis (altruizmodorybėmis – A.P.) gyvena, praktikuoja savo mokymą, duodami, tokiu būdu,altruistinio elgesio pavyzdį“. Mano asmeninė nuomonė apie save Pirmiausia, rašydamas šį referatą apie sąžiningą bendravimą uždaviausau klausimą ar aš sąžiningas? Ar sąžiningas esu sau ir kitiem? Priešskaitant literatūrą, aš būčiau atsakęs taip jog esu sąžiningas, bet dabaraš tuo jau nesu tikras supratau, kad sąžinė apima labai daug moralę,elgesį. Kalbant apie save, manau kad esu nesąžiningas pats sau, nes jaučiu,kad sau meluoju daugiausiai. Dėl to paskui gailiuosi, sakau kad taipnebus, bet vėl tas pats. Nors kitiems, manau, kad esu tikrai są-žiningas,nes daugiau rūpinuosi kitais, o ne savimi, daugiau dėmesio kreipiu į jųsąžiningumą ir reikalauju to iš artimo ar neartimo man žmogaus. Bet visątai gali paneigti arba patvirtinti kitų žmonių nuomonės apie mane.Kiekvienam uždaviau paprastą klausimą: ,,Ar aš sąžiningas?“

Tu sąžiningas, ne melagis. Kartais nelabai pasitiki kitais draugais arseserimi, bei manimi. Nors aš tau ir sakau tiesą tu vis tiek netiki. O jaijo draugai ar draugės pasako kokia melagystę tuoj užpyksti ir pradedi antjų pykti, be to sunkiai atleidi. Pavyzdžiui: ,,Meluok, meluok jau toksmelagis tai…“ Dėl tavo sąžinės tai aš net nežinau, tu toks esi ir niekonepakeisi. (Mano pusbrolis 14metų gyvenu kartu su juo) Aš Simą pažįstu neilgau. Ir nežinau ar pas jį sąžinė švari . Žinau tiktiek kad ji jautri būtybė. Ir kad jo sieloje šventa ramybė. Nors jį skaitausąžiningu žmogumibet ir jis gali suklysti ir susimauti gyvenimo kelyje. Irviska ką iki šiol yra užsitarnavęs (pasitikėjimą, ta pačią sąžinę) gali

išnykti ir liks tik neviltyje. (Draugė, pažįstu apie pusę metų, 17 metų) Kiti atsakymai į šį klausimą, ypač man artimų žmonių, buvo panašūs arbasutapo su šiais, galiu išskirti tik keletą frazių: ,,Tai kad tu per daugsąžiningas, jei matai kas ne taip iškart pasakai nelaikai to savyje,kartais tai nervina“ (Mama) , ,,Nežinau, man tu sąžiningas, o kitiemnežinau“ (Draugė), ,,Mano atveju tu buvai nesąžiningas, nes iš kartnepasakei, kad aš neturėčiau vilčių dėl tavęs“ (Draugė, pažįstu apiemėnesį, 20 metų) Išvados Žvelgdamas į žmonių nuomonę apie mane ir išsprendęs keletą testųsusijusių su sąžine apskritai, supratau, kad tobulinti ją reikia tiknetapti skrupulatu ir , kad sąžinė netaptų našta.

Literatūra

1. Antanas Paškus ,,Sąžinė psichologiniu požiūriu“ 2. Joseph Rudin ,, A Cathalic View of Concience“ 3. Erich Fromm ,,Concience“ 4. W. C. Bier, S.J., ,,Conscience Its freedom and Limitation“ New York , 1971 5. Žurnalas ,,Psichologija Tau“ 6. Testai iš [interaktyvus]. Žiūrėta [2003-12-01]. Prieiga per internetą: http://www.queendom.com/cgi-bin/tests/test.cgi 7. Testai [interaktyvus]. Žiūrėta [2003-12-01]. Prieiga per internetą: http://www.thespark.com/tests/ 8. Testai [interaktyvus]. Žiūrėta [2003-12-01]. Prieiga per internetą: http://www.5ci.lt/tests/cgi-bin/SelTest.asp?Lang=L&ID=21&Ord=3