Kauno technologijos universitetas
Vadybos ir ekonomikos fakultetas
Psichologijos katedra
Sąžiningas bendravimas
(Bendravimo psichologijos referatas)
Atliko: VB 3/5 gr. studentas
S. Jokubauskas
Priėmė:
Dėst. Zita Vasiliauskaitė
Kaunas, 2003
Įvadas
|Elgtis sąžiningai – |
|vadinasi, atvirai laikytis |
|asmeninių vertybių, o ne |
|taikytis su aplinkinių |
|reikalavimais. Taip jiems |
|parodėte, kad gerbiate ir |
|save ir kitus. |
Sąžiningas bendravimas – tokia tema referatui pasirinkau atsitiktinai prisiminęs savo šeimoje nuo pat mažumos girdėtą posakį: ,,Būk sąžiningas, nemeluok tiesiog būk teisingu žmogumi“, ir visada maniau, kad žmogus tik sąžiningas ir teisingas gali padaryti tai ko kitas net apgaulės, melo ar kitu būdu niekada to nepasieks. Tiek teorinėje tiek praktinėje plotmėje prie sąžinės artinamasi įvairiais keliais.
Apie sąžinę kalbama teologiniu, filosofiniu ar psichologiniu požiūriais. Šiame referate į sąžinę pažiūrėta psichologinio vystymosi perspektyvoje, panaudojant psichologijos mokslo pateiktus duomenis. Šiame darbe bus gilinamasi į sąžinę giliau, bandoma išsiaiškinti kas tai yra? Kas ją lemia? Kodėl mes bendraudami būnam nesąžiningi, arba siekdami tikslo pamirštame šį žodį? Kokie žmonės sąžiningi?
Sąžinė ir super – ego
Sąžinė, tarsi koks plačiašaknis medis, užpildo vidinę ir išorinę žmogaus gyvenimo erdvę. Žmogiškoje egzistencijoje nėra nieko, kas nebūtų, vienu ar kitu būdu, susiję su sąžinės kamienu. Sąžinė juk yra žmoniškumo šaltinis.
Jei sąžinė yra tas asmenybės centras, kuriame pergyvenama dorinių vertybių sankirta, gėrio, blogio ir kaltės jausena, tai pro ją negali tylomis praeiti ir modernieji psichikos gydytojai. Iš tiesų jie pro sąžinę tylomis ir nepraeina. O tik ją kitu, taip pat lotyniškos kilmės vardu vadina. Todėl psichologų ar psichiatrų, ar sociologų raštijoje vietoj žodžio sąžinė (conscientia) randame žodį super-ego (,,virš aš” , ,,virš manęs”). Iš tikrųjų dauguma psichikos tyrinėtojų šiuos abu žodžius, žyminčius moralines galias, sutapatina (S.Freud, L.A. Alexander…). Kiti tarp jų randa esminį skirtumą (V.Frankl, G. Zilboorg…).
Nusakydami sąžinės ir super-ego skirtumus, nurodėme iš jų išplaukiančius skirtingus kaltės jausmus. Sąžinė pripažįsta padarius bloga, gailisi praradus meilę, nerimastauja, išpažįsta, atgailauja, nuostolius atlygina ir taip atranda sielos ramybę. Sąžinė juk supranta kaltę, žino kuo ir kaip nusikalto. Tuo tarpu iš super – ego paeinantis kaltės jausmas yra pasąmoninis. Moralinis jo turinys individui nėra žinomas.
Sakytume, tai pasąmonėje slypįs išpirkimo ir savibaudos poreikis, kuris išvystytas įkeliant perdėtai priešiškus jausmus į super – ego struktūrą dar jos raidoje. Tai atsitikus viena individo psichikos dalis ima save bausti.
Iš čia kyla nuolatinė reikmė išpažinti, daryti atgailą, bet susilaukiama ne palengvėjimo, o tik to paties proceso pakartojimo tokiu būdu ir turime užburto skrupuliozės rato pradmenis. Bet ,,kuomet individas, turėdamas žiaurų ir baudžiantį super – ego, pergyvena nerimastį ir baimę, sukeltą seksualinės ar agresyvios (puolos) stimuliacijos, tuomet jis ir gali išvystyti skrupulozę.
Tokie ar panašūs stimulai ar jų paneigimas gali atsirasti puberto amžiuje, gyvenimo viduramžyje, kartais senatvėje ar kituose kritiškuose gyvenimo posūkiuose. O skrupulų stiprumas svyruoja pagal individo savijautą, jo rūpesčius bei vargus. Jausminėje įtampoje skrupulai aštrėja, o psichinėje atlaidoje jie silpnėja.
Sąžinės iškraipos
Turėti sąžinę reiškia „pripažinti žmogų – save ir kitus – esant kūriniui ir gerbti Kūrėją jame ir joje“. Kūrėjas jame ar joje nėra iškreipiamas, pažeidžiamas ar sunaikinamas. Taip pat ir sąžinė kaip asmens dvasinis branduolys nėra ne sunaikinama, nei iškreipiama. Tačiau jos, kaip asmenybės branduolio patirties, išraiška gali būti ir būna iškraipoma.
Metaforiška kalbant, apgadinus muzikos instrumentą arba jo tinkamai nepagaminus, negausi tos žavios melodijos, kurią sukūrė muzikos genijus.
Ontologinėje plotmėje sąžinė, kaip ir muzikos kūrinys, pasiliks nepaliesta nežiūrint, kad neurologinės ar psichologinės priežastys ir suardytų jos funkcionavimą. Nepaisant pažeidžiamumo ar galimo piktnaudojimo, sąžinės didybė nesunaikinama. Tiesa, psichologinėje plotmėje yra be galo daug sąžinės iškraipų. Bet galime išskirti dvi iškraipas: sąžinės ,,trūkumo“
(antisocialinė – psichopatinė asmenybė) ir sąžinės ,,pertekliaus“
(skrupuliatinė asmenybė). Šios dvi iškraipos skirstomos į dvi žmonių grupes sociopatai ir skrupulatai. Jei sociopatas yra žmogus su per maža sąžine, tai skrpulatas būtų žmogus su per didele sąžine. Jei pirmasis savo elgesyje jokio nusižengimo ir neišgyvena kaltės jausmo, tai antrasis visur savo elgsenoje regi nuodėmę ir jaučia kaltę. Sociopatas yra skrupulingo asmens antitezė. Tačiau abu yra užgožtos sąžinės padariniai. Abiejų asmenybės struktūrose, taigi ir sąžinėse, esti didelės etinės spragos. Tik sociopatinis sindromas vakaruose ima stiprėti, o skrupulatiniai bruožai, ypač katalikiškoje krikščionijoje po Vatikano II susirinkimo pakeitimų, ima nykti.
Sąžinė laisvo apsisprendimo aktas
Galėtume sakyti, kad sąžinė yra dvasinė galia, skirianti gerą nuo blogo. Šis skyrimas pritaiko moralės principus konkrečioje situacijoje.
Sąžinės atsako į klausimą ,,kaip man deramai ir teisingai pasielgti čia ir dabar?“ Atsakymas į šį klausimą, tarp kitų dalykų, priklauso nuo pažinimo, įvertinimo ir pritaikymo. Asmuo privalo žinoti, kas yra teisu ir derama, įvertinti konkrečias sąlygas, kuriose jis yra, ir toms sąlygoms taikyti doros principus. Taigi įžvelgimas to, kas čia ir dabar teisinga, už ką individas yra atsakingas, ir yra sąžinės užduotis. Taip aptarta sąžinė, jau liečia laisvą apsisprendimo aktą. Šia prasme ji yra subjektyvioji tikrovė.
Tačiau autentiški ir gerai apgalvoti sąžinės sprendimai nėra labai dažnas dalykas. Daugeliu atveju, gyvenime, moralinis instinktas, kaip sąžinės sprendimų pagrindas, funkcionuoja beveik savaime. Tada žmogui tampa lengva elgtis sandėryje su natūraliu moraliniu polinkiu (moraliniu instinktu).
Tačiau kiekvieno žmogaus gyvenime būna situacijų, kuriuos pareikalauja sprendimų, liečiančių sudėtingas problemas. Tada atrodo, kad susikerta vienas su kitu moralinio polinkio sandai (vidinis – invidualusis, socialiniais – visuomeninis, transcendentinis-religinis). Tokiu atveju reikia rūpestingai apsimąstyti prieš darant sąžinės sprendimą.
Bet gi yra žmonių, kurių visas gyvenimas reikalauja nuolatinių, nesibaigiančių sprendimų. Kiti, harmoningesni asmenys, leidžiasi ramiai, natūralių moralinių polinkių būti vadovaujamais. Mažiau harmoningi žmonės, sunkenybių slėgiami, jaučia savyje disonansus, prieštaravimus, kraštutinumus. Dėl to jie daug dažniau privalo daryti sąmoningus moralinius sprendimus. Jiems tad ir tenka nuolat patirti sąžinę savo vykdomoje funkcijoje, laisvo apsisprendimo akte.
Sąžinė kaip laisvo sprendimo aktas yra susijusi ne vien tik su proto galiomis, bet ir su jausminėmis apraiškomis: kalte, baime, gailesčiu ir tt.
Šiais pastaraisiais reiškiniais beveik išimtinai domisi psichologija, o proto funkcijomis – teologija.
Sąžinės fazės
Sąžinės akte išskiriama tris fazes. Pirmoji fazė yra žinoma kaip užuobėginė (concientia antecedens) arba legislavystinė sąžinės funkcija.
Joje sąžinė, kaip natūralusis dorinis polinkis (moralinis instinktas), pasirodo prieš proto forumą, pristato konkretų atvejį reikalaudama dėmesio.
Svarstomi argumentai už ir prieš atliktiną veiksmą. Šioje stadijoje asmuo girdi įspėjantį balsą, kad problema nebūtų vengiama ir kad nebūtų nustelbiamas dorinis instinktas. Tuo pat metu asmuo skatinamas elgtis teisingai.
Antroji fazes, vadinama pasekminė sąžine (conscientia consequens), prabyla arba kaip nepaperkamas prokuroras (klaidos atveju), arba kaip giriąs liudytojas (gero elgesio atveju). Šios fazės išdava arba sąžinės graužimas ir gailestis, arba sielos ramybė ir džiaugsmas. Abiejose šio proceso fazės asmuo patiria vidinę įtampą tarp savojo ,,aš“ (ego) ir sąžinės diktato . Tikrasis sąžinės sprendimas įvyksta antroje proceso fazėje. Jis įvykdomas pačiame psichikos centre, kuris visiškoje laisvėje ištaria sprendimą ir prisiima už atsakomybę. Šitam akte asmens ego (aš)
patiria vienybę su sąžinę arba nuo jos atsitolina, visai susitapatina arba be galo nutolsta.
Sąžinės negalima griežtai apriboti kuria nors viena jos raidos stadija, taip lygiai neįmanoma paaiškinti jos formavimosi vienu kuriuo nors veiksniu. Vis dėlto psichologai kontrolę laiko vienu iš svarbiausiu pradinių sąžinės vystymosi veiksnių. Juk vaikas visų pirma privalo išmokti save kontroliuoti. Psichologiniu požiūriu galima skirti tris kontrolės rūšis ir tipus.
Pirmasis, išorinis kontrolės tipas, reikalauja nuolatinio stebėjimo, prižiūrėjimo ir įsikišimo. Taip, pavyzdžiui , tėvai kontroliuoja savo pusantrų metukų vaiką. Antrasis. Taip pat išorinis kontrolės tipas, remiasi bausmės baime ir atlyginimo viltimi.
Baime ir viltimi besivadovaudamas vaikas jau pats sugeba save kontroliuoti su sąlyga, kad asmuo, nuo kurio priklauso bausmė ir apdovanojimas, būtų betarpiškoje artumoje (vietos ir laiko). Trečiasis kontrolės tipas jau pasižymi vidine savitvarda, kuri ateina vaikui nuoširdžiai prisiėmus tėvų elgesio normas ir jas padarius savomis (identifikacijos procesas). Čia bausmė jau ateina iš vidaus. Vaikas gali jausti kaltę, gėdą ir savęs pažeminimą. Atlyginimas arba apdovanojimas taip pat išeina iš vidaus: savimi pasitenkinimas, savivertės pakilimas ir t.t.
Sąžinė žmoniškumo branduolys
Teigėme, kad sąžinė yra žmoniškumo branduolys. Asmuo bus tiek žmoniškas, kiek žmoniška bus jo sąžinė. Vadinasi, žmoniškėti reiškia stiprinti žmoniškumo širdį – sąžinę. Juoba, nusakydami sąžinės sampratą į ją dviem skirtingais aspektais: sąžinė kaip žmogiškosios prigimties struktūrinis planas ir sąžinė kaip laisvo apsisprendimo aktas. Pirmuoju požiūriu sąžinė yra ne kas kita , kaip pati žmogaus prigimtis, iš visų jėgų besiveržianti pilnumos ir harmonijos link. Ne taip, kaip kiti žemės gyvūnai, žmogus žino ir supranta savo pareigą siekti pilnutinio žmoniškumo.
Be to, tas pats žmogus yra santykinė būtybė, kuri visuomet egzistuoja santykiškai. Kitaip sakant, žmogus nėra atitvertas, nunieko nepriklausantis, bet buvojantis visada glaudžiuose ryšiuose su jį supančiu pasauliu kultūrinių vertybių ir tarpasmeninių santykių pavidaluose. Kaip tik tokiame kontekste, tarsi kokiame dirvožemyje, dygsta ir auga sąžinės sėkla. Todėl norint paruošti jai tinkamą dirvą, privalu visų pirma pažinti nedieninės tarpasmeninių ryšių savybes.
Sąžinė- žmogiškosios prigimties širdis
Galutinis sąžinės pagrindimas neateina iš pašalies, bet esi pačiose žmogiškos būties gelmėse, kaip jos struktūros pamatinis planas ir nuolatinė sąranga. Sakytume, tai pati žmogiškoji prigimtis, besigrumianti už savo pilnatvės išskleidimą ir suvokianti savo pareigą tos saviklaidos siekti.
Filosofo Peter Bertocci teigimu, ,,žmogaus prigimtis yra taip sudaryta, kad ji kelia sau reikalavimus taip, kad jos pačios galimybės būtų pilnai ir harmoningai realizuotos“. Tai vidinis vystymosi dėsnis, tradiciškai vadinamas prigimtiniu įstatymu. Įsidėmėtina, kad šis prigimtinis dėsnis neturi nieko bendro su fizine ar biologine prigimties samprata.
Šičia kalba eina apie prigimtį įstatymą ar prigimtį moralinėje , o ne fizinėje ar biologinėje plotmėje. Juk veiksmas, kuris yra biologiškai, ,,pagal prigimtį“ gali doroviškai prieštarauti prigimtiniam įstatymui, tai yra, gali moralinėje plotmėje, sueiti į sankirtį su prigimties įstatymu.
Iš esmės sąžinė, kaip žmogiškosios prigimties dispozicija, apima tris asmenybės sandus: vidinį-invidualųjį, visuomeninį-socialinį ir transcendentinį. Vidinis-invidualusis sandas aprėpia visą žmogiškosios būties skalę: somatinę psichologinę ir dvasinę. Somatinėje plotmėje kalbama apie biologinio tinkamumo ,,sąžinę“ , tai yra apie ,,somatinio organizmo įgimtą stimulą vystytis, įvairius įspėjimo ženklus, bei nuo sveikos pusiausvyros poreikį“. Vadinamoji ,,psichinė sąžinė“ reikalauja, kad būtų išvystytos visos psichinės galios pasąmonės ir sąmonės kloduose pagal jų įgimtą struktūrą. Pagaliau dvasinis sandas suprantamas kaip pačiai psichikai vadovaujantis principas.
Žinia, ne visi psichikos tyrinėtojai, psichologai ar filosofai, pripažįsta žmogiškosios prigimties dvasinį – religinį sandą. Todėl jie jį išskiria iš sąžinės aptarties. Kiekvienu atveju vidinis žmogiškosios prigimties sandas yra labai sudėtinga sandara. Todėl ji ir vadinama įvairias vardais, kurie, daugiausiai, išreiškia tik vieną jos aspektą.
Kartais jis vadinamas vidiniu instinktu, kartais- vidiniu pilnatvės jausmu, vidiniu žinojimu, iš psichės gelmių besiveržiančia jėga, žinančia tikrą žmogaus kelią. Carl G. Jung akcentuoja archetipinius įvaizdžius, pripažindamas vidinį psichikos (sąmonės pasąmonės) tikslingumą. Pasak
Jung‘o archetipai sudaro kolektyvinės pasąmonės turinį. Jie yra analogiški instinktams, bet jie veikia ne žmogaus kūne, o jo psichikoje. Archetipai savyje yra universalios prigimties, tai yra, priklausantys pačiai žmogaus prigimčiai. Tačiau jie pergyvenami skirtingai skirtingose individų psichėse.
Vidinis sąžinės sandas reiškiasi dviem sparnais: yra susijęs su asmens ego (,,aš“) ir vertybėmis. Juk iš pačių psichikos gelmių mums ateina visokie pavojaus signalai: praradimo, grėsmės, sužeidimo, vidinės nesantaikos (psichinio konflikto). Arba eilinio konflikto su kitais žmonėmis. Bet konfliktuoti galima ir sąžiningai, ką tai reiškia? 1.
paklausti savęs ar aš į situaciją žiūriu tik iš savo pusės ar aš bandau suprasti situaciją plačiau. 3. kokie yra kito žmogaus poreikiai ir nuogąstavimai. 4. Aptarti: koks turėtų būti teisingas sprendimas.
Iš tų pačių psichikos gelmių išsiveržia džiaugsmo ir vidinio pasitenkinimo jausmai. Kuomet psichika būna pajėgi normaliai skleistis.
Vertybių sąsaja psichikoje pasireiškia tuo, kad ego negali pasilikti abejingu natūraliam prigimties balsui, bet jaučiasi pašauktas vertybei, kurią pergyvena kaip savo paties savastį. Štai čia pradeda veikti įsipareigojimas ir pasišventimas. Vidinis – invidualusis sandas siekia save realizuoti, o negalėdamas to pasiekti praranda savo prasmę ir vertę. Šioje plotmėje gyventi pagal sąžinę reiškia savajam potencialui vystytis pagal savitas gaires, stengtis tapti tokia asmenybe, į kokią prigimtis kviečia.
Svarstant socialinį – visuomeninį sąžinės sandą, susiduria su dviem pažiūrų kraštutinumais. Vienu atveju į sąžinę žiūrima kaip į gryną socialinės aplinkos padarinį (Watsono, Skinerio behaviorizmas). Antruoju atveju sąžinė laikoma visiškai savarankiška, nepriklausoma galia (Kant).
Kai aplinka padaroma išimtiniu sąžinės mastu, jau turima reikalo su suklastota, netikra sąžine, žmogumi, atsitolinusio nuo savęs, nuo paties asmenybės centro. Tūlas masės žmogus gali būti tokio susvetimėjusio žmogaus pavyzdžiu. Josef Rudino žodžiais, ,,tipiškas masės žmogus gyvena svetimos sąžinės normomis, besąžinės būklėje, nors paprastai jis pats to nejaučia, nes dauguma jo bendražmogių yra lygiai tokie, kaip ir jis. Masės žmogui
,,gera sąžinė“ reiškia prisitaikymą prie jo aplinkoje vyraujančių dorinių pažiūrų ar nuotaikų. Šis teiginys priminė Testą Nr. 11 (Geometrinis testas asmenybės tipui nustatyti) ,kur apskritimas atspindi šį teiginį, pavyzdžiui, O – harmoninis simboli, šiam tipui svarbiausia geri tarpasmeniniai santykiai. Tai pats geranoriškiausias asmenybės tipas.
Didžiausia tokiam žmogui vertybė kiti žmonės jų gerbūvis. Dažnai žmonių grupėje jie atlieka santykių cementuotųjų vaidmenį. Tai žmonės geriau nei kiti sugeba bendrauti: išklauso kitus, yra jautrūs, ir yra empatiški sugebantys įsijausti ir atjausti kitą žmogų. Jie svetimą džiaugsmą ir skausmą pergyvena kaip savo. Ir todėl žmonės siekia kontaktų su šiuo žmogumi.
O be to jie puikiai permato kitus žmones, lengvai skiria dirbtinį pataikavimą nuo nuoširdumo. Jie yra labai populiarūs kolektyvo tarpe tačiau silpni vadovai biznyje, tai todėl kad jiems yra svarbiau įtikti kiekvienam žmogui nei rūpintis bizniu. Jie stengiasi išlaikyti taiką, kai reikia priimti nepopuliarius sprendimus arba parodyti tvirtą poziciją.
Jiems nėra nieko baisiau už konfliktinius santykius. Jeigu kyla konfliktas apskritimo tipo žmogus, linkęs nusileisti pirmu, kad tik būtų taika. Jie dosnūs atsidavę draugystei. Įpročiai jautrūs teisingumo pažeidimams. Tačiau man sunku sutikti su tuo kad šitokia sąžine remiasi ir kriminalistų gaujos etika. Prisitaikymas, lojalumas gaujai tampa aukščiausiu sąžinės mastu.
Hermano Goering, pavyzdžiui, girdavosi kad jo sąžinė yra Hitleris. Iš tikro tokia sąžinė iš viso nėra jokia sąžinė, bet priešiška, prieš sąžinę nukreipta jėga, kuri žmogų nuasmenina ir nužmogina. Antra vertus, būtų nekritiškai naivi tokia sąžinės samprata, kuri jai priskirtų visišką savarankiškumą ir visišką autonomiją. Pavyzdžiui, sąžinė pagrįsta gryna valia, palenkta kategoriniam imperatyvui.
Šitokiu atveju įgimta dorinė dispozicija būtų patalpinta tuštumoje, iliuzijų pasaulyje, nutolusiame nuo konkretybės. Tokia sąžinė pasisavintų autokratinę rolę, duodama direktyvas ir įsakymus, neatsižvelgdama į žmogaus prigimtyje esančią vertybių hierarchija.
Krikščioniškoje perspektyvoje, priešingai, žmogaus prigimtis, taigi ir jo sąžinė, ne tik yra iš esmės priklausoma nuo socialinės sferos, bet ir į ją linksta. Juk tik bendraudamas žmogus gali normaliai skleistis.
Kaip glaudžiai, pavyzdžiui, asmuo yra susijęs su tėvų, mokymo bei auklėjimo institucijų ir visos bendrijos autoritetu. Ne be pagrindo Aristotelis įtraukė socialinį – visuomeninį elementą į žmogaus apibrėžtį.
Taigi, sąžinė, kaip esminis žmogiškosios prigimties elementas, iš dalies yra formuojama socialinės aplinkos. Žmogus juk nėra savyje egzistuojanti, nuo kitų nepriklausoma gonada. Iš tiesų jis yra atviras visomis galimybėmis. Jo instinktai ir jo gebėjimai yra daug lankstesni už kitų žemės gyvūnų instinktus. Šiaip ar taip, jis gali savo autentišką ,,aš“
išsiugdyti tik būdamas žmogiškosios bendruomenės nariu. Vadinasi, sąžinė kaip žmogiškosios prigimties funkcija yra taip pat ir tos prigimties socialinio – visuomeninio sando išraiška. Vis dėlto sąžinė nėra vien visuomeninės aplinkos sąlygota, bet ir pati iš savęs į ją krypsta. Žmoguje juk šalia priešiškų, agresyvių, egocentriškų potraukių, šalia savęs išlaikymo instinktų slypi ir globos, pagarbos, tarnybos, meilės ir altruizmo daigai. Reikia tik tinkamo dirvožemio, kad jie galėtų sužaliuoti.
O tie altruizmo daigai išauga tuomet, kai ,,patys tėvai jomis (altruizmo dorybėmis – A.P.) gyvena, praktikuoja savo mokymą, duodami, tokiu būdu, altruistinio elgesio pavyzdį“.
Mano asmeninė nuomonė apie save
Pirmiausia, rašydamas šį referatą apie sąžiningą bendravimą uždaviau sau klausimą ar aš sąžiningas? Ar sąžiningas esu sau ir kitiem? Prieš skaitant literatūrą, aš būčiau atsakęs taip jog esu sąžiningas, bet dabar aš tuo jau nesu tikras supratau, kad sąžinė apima labai daug moralę, elgesį.
Kalbant apie save, manau kad esu nesąžiningas pats sau, nes jaučiu, kad sau meluoju daugiausiai. Dėl to paskui gailiuosi, sakau kad taip nebus, bet vėl tas pats. Nors kitiems, manau, kad esu tikrai są-žiningas, nes daugiau rūpinuosi kitais, o ne savimi, daugiau dėmesio kreipiu į jų sąžiningumą ir reikalauju to iš artimo ar neartimo man žmogaus. Bet visą tai gali paneigti arba patvirtinti kitų žmonių nuomonės apie mane.
Kiekvienam uždaviau paprastą klausimą: ,,Ar aš sąžiningas?“
Tu sąžiningas, ne melagis. Kartais nelabai pasitiki kitais draugais ar seserimi, bei manimi. Nors aš tau ir sakau tiesą tu vis tiek netiki. O jai jo draugai ar draugės pasako kokia melagystę tuoj užpyksti ir pradedi ant jų pykti, be to sunkiai atleidi. Pavyzdžiui: ,,Meluok, meluok jau toks melagis tai…“ Dėl tavo sąžinės tai aš net nežinau, tu toks esi ir nieko nepakeisi. (Mano pusbrolis 14metų gyvenu kartu su juo)
Aš Simą pažįstu neilgau. Ir nežinau ar pas jį sąžinė švari . Žinau tik tiek kad ji jautri būtybė. Ir kad jo sieloje šventa ramybė. Nors jį skaitau sąžiningu žmogumibet ir jis gali suklysti ir susimauti gyvenimo kelyje. Ir viska ką iki šiol yra užsitarnavęs (pasitikėjimą, ta pačią sąžinę) gali išnykti ir liks tik neviltyje. (Draugė, pažįstu apie pusę metų, 17 metų)
Kiti atsakymai į šį klausimą, ypač man artimų žmonių, buvo panašūs arba sutapo su šiais, galiu išskirti tik keletą frazių: ,,Tai kad tu per daug sąžiningas, jei matai kas ne taip iškart pasakai nelaikai to savyje, kartais tai nervina“ (Mama) , ,,Nežinau, man tu sąžiningas, o kitiem nežinau“ (Draugė), ,,Mano atveju tu buvai nesąžiningas, nes iš kart nepasakei, kad aš neturėčiau vilčių dėl tavęs“ (Draugė, pažįstu apie mėnesį, 20 metų)
Išvados
Žvelgdamas į žmonių nuomonę apie mane ir išsprendęs keletą testų susijusių su sąžine apskritai, supratau, kad tobulinti ją reikia tik netapti skrupulatu ir , kad sąžinė netaptų našta.
Literatūra
1. Antanas Paškus ,,Sąžinė psichologiniu požiūriu“
2. Joseph Rudin ,, A Cathalic View of Concience“
3. Erich Fromm ,,Concience“
4. W. C. Bier, S.J., ,,Conscience Its freedom and Limitation“ New York
, 1971
5. Žurnalas ,,Psichologija Tau“
6. Testai iš [interaktyvus]. Žiūrėta [2003-12-01]. Prieiga per internetą: http://www.queendom.com/cgi-bin/tests/test.cgi
7. Testai [interaktyvus]. Žiūrėta [2003-12-01]. Prieiga per internetą: http://www.thespark.com/tests/
8. Testai [interaktyvus]. Žiūrėta [2003-12-01]. Prieiga per internetą:
http://www.5ci.lt/tests/cgi-bin/SelTest.asp?Lang=L&ID=21&Ord=3