Sąžiningas bendravimas (Bendravimo psichologijos referatas)

Kauno technologijos universitetas

Vadybos ir ekonomikos fakultetas

Psichologijos katedra

Sąžiningas bendravimas

(Bendravimo psichologijos referatas)

Atliko: VB 3/5 gr. studentas

S. Jokubauskas

Priėmė:

Dėst. Zita Vasiliauskaitė

Kaunas, 2003

TURINYS

Įvadas 3
1. Sąžinė ir super – ego. 4
2. Sąžinės iškraipos 4
3. Sąžinė laisvo apsisprendimo aktas. 5
4.Sąžinės fazės 6
5. Sąžinė žmoniškumo branduolys 6
6. Sąžinė- žmogiškosios prigimties širdis 7
7. Kitų nuomonė apie mane ir mano nuomonė apie save 9
Išvados 10
Literatūra 11

Įvadas
|Elgtis sąžiningai – |
|vadinasi, atvirai laikytis |
|asmeninių vertybių, o ne |
|taikytis su aplinkinių |
|reikalavimais. Taip jiems |
|parodėte, kad gerbiate ir |
|save ir kitus. |

Sąžiningas bendravimas – tokia tema referatui pasirinkau atsitiktinai
prisiminęs savo šeimoje nuo pat maažumos girdėtą posakį: ,,Būk sąžiningas,
nemeluok tiesiog būk teisingu žmogumi“, ir visada maniau, kad žmogus tik
sąžiningas ir teisingas gali padaryti tai ko kitas net apgaulės, melo ar
kitu būdu niekada to nepasieks. Tiek teorinėje tiek praktinėje plotmėje
prie sąžinės artinamasi įvairiais keliais. Apie sąžinę kalbama teologiniu,
filosofiniu ar psichologiniu požiūriais. Šiame referate į sąžinę pažiūrėta
psichologinio vystymosi perspektyvoje, panaudojant psichologijos mokslo
pateiktus duomenis. Šiame darbe bus gilinamasi į sąžinę giliau, bandoma
išsiaiškinti kas tai yra? Kas ją lemia? Kodėl mes bendraudami būnam
nesąžiningi, arba siekdami tikslo pamirštame šį žodį? Kokie žmonės
sąžiningi?

Sąžinė irr super – ego

Sąžinė, tarsi koks plačiašaknis medis, užpildo vidinę ir išorinę
žmogaus gyvenimo erdvę. Žmogiškoje egzistencijoje nėra nieko, kas nebūtų,
vienu ar kitu būdu, susiję su sąžinės kamienu. Sąžinė juk yra žmoniškumo
šaltinis.

Jei sąžinė yra tas asmenybės centras, kuriame pergyvenama dorinių
vertybių sankirta, gėrio, bl

logio ir kaltės jausena, tai pro ją negali
tylomis praeiti ir modernieji psichikos gydytojai. Iš tiesų jie pro sąžinę
tylomis ir nepraeina. O tik ją kitu, taip pat lotyniškos kilmės vardu
vadina. Todėl psichologų ar psichiatrų, ar sociologų raštijoje vietoj
žodžio sąžinė (conscientia) randame žodį super-ego (,,virš aš” , ,,virš
manęs”). Iš tikrųjų dauguma psichikos tyrinėtojų šiuos abu žodžius,
žyminčius moralines galias, sutapatina (S.Freud, L.A. Alexander.). Kiti
tarp jų randa esminį skirtumą (V.Frankl, G. Zilboorg.).

Nusakydami sąžinės ir super-ego skirtumus, nurodėme iš jų
išplaukiančius skirtingus kaltės jausmus. Sąžinė pripažįsta padarius bloga,
gailisi praradus meilę, nerimastauja, išpažįsta, atgailauja, nuostolius
atlygina ir taip atranda sielos ramybę. Sąžinė juk supranta kaltę, žino kuo
ir kaip nusikalto. Tuo tarpu iš super – ego paeinantis kaltės jausmas yra
pasąmoninis. Moralinis jo turinys individui nėra žinomas. Sakytume, tai
pasąmonėje slypįs išpirkimo ir ssavibaudos poreikis, kuris išvystytas
įkeliant perdėtai priešiškus jausmus į super – ego struktūrą dar jos
raidoje. Tai atsitikus viena individo psichikos dalis ima save bausti. Iš
čia kyla nuolatinė reikmė išpažinti, daryti atgailą, bet susilaukiama ne
palengvėjimo, o tik to paties proceso pakartojimo tokiu būdu ir turime
užburto skrupuliozės rato pradmenis. Bet ,,kuomet individas, turėdamas
žiaurų ir baudžiantį super – ego, pergyvena nerimastį ir baimę, sukeltą
seksualinės ar agresyvios (puolos) stimuliacijos, tuomet jis ir gali
išvystyti skrupulozę. Tokie ar panašūs stimulai ar jų paneigimas gali
atsirasti puberto amžiuje, gyvenimo viduramžyje, kartais senatvėje a
ar
kituose kritiškuose gyvenimo posūkiuose. O skrupulų stiprumas svyruoja
pagal individo savijautą, jo rūpesčius bei vargus. Jausminėje įtampoje
skrupulai aštrėja, o psichinėje atlaidoje jie silpnėja.

Sąžinės iškraipos

Turėti sąžinę reiškia „pripažinti žmogų – save ir kitus – esant
kūriniui ir gerbti Kūrėją jame ir joje“. Kūrėjas jame ar joje nėra
iškreipiamas, pažeidžiamas ar sunaikinamas. Taip pat ir sąžinė kaip asmens
dvasinis branduolys nėra ne sunaikinama, nei iškreipiama. Tačiau jos, kaip
asmenybės branduolio patirties, išraiška gali būti ir būna iškraipoma.
Metaforiška kalbant, apgadinus muzikos instrumentą arba jo tinkamai
nepagaminus, negausi tos žavios melodijos, kurią sukūrė muzikos genijus.
Ontologinėje plotmėje sąžinė, kaip ir muzikos kūrinys, pasiliks nepaliesta
nežiūrint, kad neurologinės ar psichologinės priežastys ir suardytų jos
funkcionavimą. Nepaisant pažeidžiamumo ar galimo piktnaudojimo, sąžinės
didybė nesunaikinama. Tiesa, psichologinėje plotmėje yra be galo daug
sąžinės iškraipų. Bet galime išskirti dvi iškraipas: sąžinės ,,trūkumo“
(antisocialinė – psichopatinė asmenybė) ir sąžinės ,,pertekliaus“
(skrupuliatinė asmenybė). Šios dvi iškraipos skirstomos į dvi žmonių grupes
sociopatai ir skrupulatai. Jei sociopatas yra žmogus su per maža sąžine,
tai skrpulatas būtų žmogus su per didele sąžine. Jei pirmasis savo
elgesyje jokio nusižengimo ir neišgyvena kaltės jausmo, tai antrasis visur
savo elgsenoje regi nuodėmę ir jaučia kaltę. Sociopatas yra skrupulingo
asmens antitezė. Tačiau abu yra užgožtos sąžinės padariniai. Abiejų
asmenybės struktūrose, taigi ir sąžinėse, esti didelės etinės spragos. Tik
sociopatinis sindromas vakaruose ima stiprėti, o skrupulatiniai bruožai,
ypač katalikiškoje krikščionijoje po Vatikano II
I susirinkimo pakeitimų, ima
nykti.

Sąžinė – laisvo apsisprendimo aktas

Galėtume sakyti, kad sąžinė yra dvasinė galia, skirianti gerą nuo
blogo. Šis skyrimas pritaiko moralės principus konkrečioje situacijoje.
Sąžinės atsako į klausimą ,,kaip man deramai ir teisingai pasielgti čia ir
dabar?“ Atsakymas į šį klausimą, tarp kitų dalykų, priklauso nuo pažinimo,
įvertinimo ir pritaikymo. Asmuo privalo žinoti, kas yra teisu ir derama,
įvertinti konkrečias sąlygas, kuriose jis yra, ir toms sąlygoms taikyti
doros principus. Taigi įžvelgimas to, kas čia ir dabar teisinga, už ką
individas yra atsakingas, ir yra sąžinės užduotis. Taip aptarta sąžinė, jau
liečia laisvą apsisprendimo aktą. Šia prasme ji yra subjektyvioji tikrovė.

Tačiau autentiški ir gerai apgalvoti sąžinės sprendimai nėra labai
dažnas dalykas. Daugeliu atveju, gyvenime, moralinis instinktas, kaip
sąžinės sprendimų pagrindas, funkcionuoja beveik savaime. Tada žmogui tampa
lengva elgtis sandėryje su natūraliu moraliniu polinkiu (moraliniu
instinktu). Tačiau kiekvieno žmogaus gyvenime būna situacijų, kuriuos
pareikalauja sprendimų, liečiančių sudėtingas problemas. Tada atrodo, kad
susikerta vienas su kitu moralinio polinkio sandai (vidinis – invidualusis,
socialiniais – visuomeninis, transcendentinis-religinis). Tokiu atveju
reikia rūpestingai apsimąstyti prieš darant sąžinės sprendimą. Bet gi yra
žmonių, kurių visas gyvenimas reikalauja nuolatinių, nesibaigiančių
sprendimų. Kiti, harmoningesni asmenys, leidžiasi ramiai, natūralių
moralinių polinkių būti vadovaujamais. Mažiau harmoningi žmonės, sunkenybių
slėgiami, jaučia savyje disonansus, prieštaravimus, kraštutinumus. Dėl to
jie daug dažniau privalo daryti sąmoningus moralinius sprendimus. Jiems tad
ir tenka nuolat patirti sąžinę savo vykdomoje funkcijoje, laisvo
apsisprendimo akte.

Sąžinė kaip la

aisvo sprendimo aktas yra susijusi ne vien tik su proto
galiomis, bet ir su jausminėmis apraiškomis: kalte, baime, gailesčiu ir tt.
Šiais pastaraisiais reiškiniais beveik išimtinai domisi psichologija, o
proto funkcijomis – teologija.

Sąžinės fazės

Sąžinės akte išskiriama tris fazes. Pirmoji fazė yra žinoma kaip
užuobėginė (concientia antecedens) arba legislavystinė sąžinės funkcija.
Joje sąžinė, kaip natūralusis dorinis polinkis (moralinis instinktas),
pasirodo prieš proto forumą, pristato konkretų atvejį reikalaudama dėmesio.
Svarstomi argumentai už ir prieš atliktiną veiksmą. Šioje stadijoje asmuo
girdi įspėjantį balsą, kad problema nebūtų vengiama ir kad nebūtų
nustelbiamas dorinis instinktas. Tuo pat metu asmuo skatinamas elgtis
teisingai.

Antroji fazes, vadinama pasekminė sąžine (conscientia consequens),
prabyla arba kaip nepaperkamas prokuroras (klaidos atveju), arba kaip
giriąs liudytojas (gero elgesio atveju). Šios fazės išdava arba sąžinės
graužimas ir gailestis, arba sielos ramybė ir džiaugsmas. Abiejose šio
proceso fazės asmuo patiria vidinę įtampą tarp savojo ,,aš“ (ego) ir
sąžinės diktato . Tikrasis sąžinės sprendimas įvyksta antroje proceso
fazėje. Jis įvykdomas pačiame psichikos centre, kuris visiškoje laisvėje
ištaria sprendimą ir prisiima už atsakomybę. Šitam akte asmens ego (aš)
patiria vienybę su sąžinę arba nuo jos atsitolina, visai susitapatina arba
be galo nutolsta.

Sąžinės negalima griežtai apriboti kuria nors viena jos raidos stadija,
taip lygiai neįmanoma paaiškinti jos formavimosi vienu kuriuo nors
veiksniu. Vis dėlto psichologai kontrolę laiko vienu iš svarbiausiu
pradinių sąžinės vystymosi veiksnių. Juk vaikas visų pirma privalo išmokti
save kontroliuoti. Psichologiniu požiūriu galima skirti tris kontrolės
rūšis ir tipus. Pirmasis, išorinis kontrolės tipas, reikalauja nuolatinio
stebėjimo, prižiūrėjimo ir įsikišimo. Taip, pavyzdžiui , tėvai kontroliuoja
savo pusantrų metukų vaiką. Antrasis. Taip pat išorinis kontrolės tipas,
remiasi bausmės baime ir atlyginimo viltimi. Baime ir viltimi
besivadovaudamas vaikas jau pats sugeba save kontroliuoti su sąlyga, kad
asmuo, nuo kurio priklauso bausmė ir apdovanojimas, būtų betarpiškoje
artumoje (vietos ir laiko). Trečiasis kontrolės tipas jau pasižymi vidine
savitvarda, kuri ateina vaikui nuoširdžiai prisiėmus tėvų elgesio normas ir
jas padarius savomis (identifikacijos procesas). Čia bausmė jau ateina iš
vidaus. Vaikas gali jausti kaltę, gėdą ir savęs pažeminimą. Atlyginimas
arba apdovanojimas taip pat išeina iš vidaus: savimi pasitenkinimas,
savivertės pakilimas ir t.t.

Sąžinė žmoniškumo branduolys

Teigėme, kad sąžinė yra žmoniškumo branduolys. Asmuo bus tiek
žmoniškas, kiek žmoniška bus jo sąžinė. Vadinasi, žmoniškėti reiškia
stiprinti žmoniškumo širdį – sąžinę. Juoba, nusakydami sąžinės sampratą į
ją dviem skirtingais aspektais: sąžinė kaip žmogiškosios prigimties
struktūrinis planas ir sąžinė kaip laisvo apsisprendimo aktas. Pirmuoju
požiūriu sąžinė yra ne kas kita , kaip pati žmogaus prigimtis, iš visų jėgų
besiveržianti pilnumos ir harmonijos link. Ne taip, kaip kiti žemės
gyvūnai, žmogus žino ir supranta savo pareigą siekti pilnutinio žmoniškumo.
Be to, tas pats žmogus yra santykinė būtybė, kuri visuomet egzistuoja
santykiškai. Kitaip sakant, žmogus nėra atitvertas, nunieko
nepriklausantis, bet buvojantis visada glaudžiuose ryšiuose su jį supančiu
pasauliu kultūrinių vertybių ir tarpasmeninių santykių pavidaluose. Kaip
tik tokiame kontekste, tarsi kokiame dirvožemyje, dygsta ir auga sąžinės
sėkla. Todėl norint paruošti jai tinkamą dirvą, privalu visų pirma pažinti
nedieninės tarpasmeninių ryšių savybes.

Sąžinė- žmogiškosios prigimties širdis

Galutinis sąžinės pagrindimas neateina iš pašalies, bet esi pačiose
žmogiškos būties gelmėse, kaip jos struktūros pamatinis planas ir nuolatinė
sąranga. Sakytume, tai pati žmogiškoji prigimtis, besigrumianti už savo
pilnatvės išskleidimą ir suvokianti savo pareigą tos saviklaidos siekti.
Filosofo Peter Bertocci teigimu, ,,žmogaus prigimtis yra taip sudaryta, kad
ji kelia sau reikalavimus taip, kad jos pačios galimybės būtų pilnai ir
harmoningai realizuotos“. Tai vidinis vystymosi dėsnis, tradiciškai
vadinamas prigimtiniu įstatymu. Įsidėmėtina, kad šis prigimtinis dėsnis
neturi nieko bendro su fizine ar biologine prigimties samprata. Šičia kalba
eina apie prigimtį įstatymą ar prigimtį moralinėje , o ne fizinėje ar
biologinėje plotmėje. Juk veiksmas, kuris yra biologiškai, ,,pagal
prigimtį“ gali doroviškai prieštarauti prigimtiniam įstatymui, tai yra,
gali moralinėje plotmėje, sueiti į sankirtį su prigimties įstatymu. Iš
esmės sąžinė, kaip žmogiškosios prigimties dispozicija, apima tris
asmenybės sandus: vidinį-invidualųjį, visuomeninį-socialinį ir
transcendentinį. Vidinis-invidualusis sandas aprėpia visą žmogiškosios
būties skalę: somatinę psichologinę ir dvasinę. Somatinėje plotmėje kalbama
apie biologinio tinkamumo ,,sąžinę“ , tai yra apie ,,somatinio organizmo
įgimtą stimulą vystytis, įvairius įspėjimo ženklus, bei nuo sveikos
pusiausvyros poreikį“. Vadinamoji ,,psichinė sąžinė“ reikalauja, kad būtų
išvystytos visos psichinės galios pasąmonės ir sąmonės kloduose pagal jų
įgimtą struktūrą. Pagaliau dvasinis sandas suprantamas kaip pačiai
psichikai vadovaujantis principas.

Žinia, ne visi psichikos tyrinėtojai, psichologai ar filosofai,
pripažįsta žmogiškosios prigimties dvasinį – religinį sandą. Todėl jie jį
išskiria iš sąžinės aptarties. Kiekvienu atveju vidinis žmogiškosios
prigimties sandas yra labai sudėtinga sandara. Todėl ji ir vadinama
įvairias vardais, kurie, daugiausiai, išreiškia tik vieną jos aspektą.
Kartais jis vadinamas vidiniu instinktu, kartais- vidiniu pilnatvės jausmu,
vidiniu žinojimu, iš psichės gelmių besiveržiančia jėga, žinančia tikrą
žmogaus kelią. Carl G. Jung akcentuoja archetipinius įvaizdžius,
pripažindamas vidinį psichikos (sąmonės pasąmonės) tikslingumą. Pasak
Jung‘o archetipai sudaro kolektyvinės pasąmonės turinį. Jie yra analogiški
instinktams, bet jie veikia ne žmogaus kūne, o jo psichikoje. Archetipai
savyje yra universalios prigimties, tai yra, priklausantys pačiai žmogaus
prigimčiai. Tačiau jie pergyvenami skirtingai skirtingose individų
psichėse.

Vidinis sąžinės sandas reiškiasi dviem sparnais: yra susijęs su asmens
ego (,,aš“) ir vertybėmis. Juk iš pačių psichikos gelmių mums ateina
visokie pavojaus signalai: praradimo, grėsmės, sužeidimo, vidinės
nesantaikos (psichinio konflikto). Arba eilinio konflikto su kitais
žmonėmis. Bet konfliktuoti galima ir sąžiningai, ką tai reiškia? 1.
paklausti savęs ar aš į situaciją žiūriu tik iš savo pusės ar aš bandau
suprasti situaciją plačiau. 3. kokie yra kito žmogaus poreikiai ir
nuogąstavimai. 4. Aptarti: koks turėtų būti teisingas sprendimas.

Iš tų pačių psichikos gelmių išsiveržia džiaugsmo ir vidinio
pasitenkinimo jausmai. Kuomet psichika būna pajėgi normaliai skleistis.
Vertybių sąsaja psichikoje pasireiškia tuo, kad ego negali pasilikti
abejingu natūraliam prigimties balsui, bet jaučiasi pašauktas vertybei,
kurią pergyvena kaip savo paties savastį. Štai čia pradeda veikti
įsipareigojimas ir pasišventimas. Vidinis – invidualusis sandas siekia save
realizuoti, o negalėdamas to pasiekti praranda savo prasmę ir vertę. Šioje
plotmėje gyventi pagal sąžinę reiškia savajam potencialui vystytis pagal
savitas gaires, stengtis tapti tokia asmenybe, į kokią prigimtis kviečia.

Svarstant socialinį – visuomeninį sąžinės sandą, susiduria su dviem
pažiūrų kraštutinumais. Vienu atveju į sąžinę žiūrima kaip į gryną
socialinės aplinkos padarinį (Watsono, Skinerio behaviorizmas). Antruoju
atveju sąžinė laikoma visiškai savarankiška, nepriklausoma galia (Kant).
Kai aplinka padaroma išimtiniu sąžinės mastu, jau turima reikalo su
suklastota, netikra sąžine, žmogumi, atsitolinusio nuo savęs, nuo paties
asmenybės centro. Tūlas masės žmogus gali būti tokio susvetimėjusio žmogaus
pavyzdžiu. Josef Rudino žodžiais, ,,tipiškas masės žmogus gyvena svetimos
sąžinės normomis, besąžinės būklėje, nors paprastai jis pats to nejaučia,
nes dauguma jo bendražmogių yra lygiai tokie, kaip ir jis. Masės žmogui
,,gera sąžinė“ reiškia prisitaikymą prie jo aplinkoje vyraujančių dorinių
pažiūrų ar nuotaikų. Šis teiginys priminė Testą Nr. 11 (Geometrinis testas
asmenybės tipui nustatyti) ,kur apskritimas atspindi šį teiginį,
pavyzdžiui, O – harmoninis simboli, šiam tipui svarbiausia geri
tarpasmeniniai santykiai. Tai pats geranoriškiausias asmenybės tipas.
Didžiausia tokiam žmogui vertybė kiti žmonės jų gerbūvis. Dažnai žmonių
grupėje jie atlieka santykių cementuotųjų vaidmenį. Tai žmonės geriau nei
kiti sugeba bendrauti: išklauso kitus, yra jautrūs, ir yra empatiški
sugebantys įsijausti ir atjausti kitą žmogų. Jie svetimą džiaugsmą ir
skausmą pergyvena kaip savo. Ir todėl žmonės siekia kontaktų su šiuo
žmogumi. O be to jie puikiai permato kitus žmones, lengvai skiria dirbtinį
pataikavimą nuo nuoširdumo. Jie yra labai populiarūs kolektyvo tarpe tačiau
silpni vadovai biznyje, tai todėl kad jiems yra svarbiau įtikti kiekvienam
žmogui nei rūpintis bizniu. Jie stengiasi išlaikyti taiką, kai reikia
priimti nepopuliarius sprendimus arba parodyti tvirtą poziciją. Jiems nėra
nieko baisiau už konfliktinius santykius. Jeigu kyla konfliktas apskritimo
tipo žmogus, linkęs nusileisti pirmu, kad tik būtų taika. Jie dosnūs
atsidavę draugystei. Įpročiai jautrūs teisingumo pažeidimams. Tačiau man
sunku sutikti su tuo kad šitokia sąžine remiasi ir kriminalistų gaujos
etika. Prisitaikymas, lojalumas gaujai tampa aukščiausiu sąžinės mastu.
Hermano Goering, pavyzdžiui, girdavosi kad jo sąžinė yra Hitleris. Iš tikro
tokia sąžinė iš viso nėra jokia sąžinė, bet priešiška, prieš sąžinę
nukreipta jėga, kuri žmogų nuasmenina ir nužmogina. Antra vertus, būtų
nekritiškai naivi tokia sąžinės samprata, kuri jai priskirtų visišką
savarankiškumą ir visišką autonomiją. Pavyzdžiui, sąžinė pagrįsta gryna
valia, palenkta kategoriniam imperatyvui. Šitokiu atveju įgimta dorinė
dispozicija būtų patalpinta tuštumoje, iliuzijų pasaulyje, nutolusiame nuo
konkretybės. Tokia sąžinė pasisavintų autokratinę rolę, duodama direktyvas
ir įsakymus, neatsižvelgdama į žmogaus prigimtyje esančią vertybių
hierarchija. Krikščioniškoje perspektyvoje, priešingai, žmogaus prigimtis,
taigi ir jo sąžinė, ne tik yra iš esmės priklausoma nuo socialinės sferos,
bet ir į ją linksta. Juk tik bendraudamas žmogus gali normaliai skleistis.
Kaip glaudžiai, pavyzdžiui, asmuo yra susijęs su tėvų, mokymo bei auklėjimo
institucijų ir visos bendrijos autoritetu. Ne be pagrindo Aristotelis
įtraukė socialinį – visuomeninį elementą į žmogaus apibrėžtį.

Taigi, sąžinė, kaip esminis žmogiškosios prigimties elementas, iš
dalies yra formuojama socialinės aplinkos. Žmogus juk nėra savyje
egzistuojanti, nuo kitų nepriklausoma gonada. Iš tiesų jis yra atviras
visomis galimybėmis. Jo instinktai ir jo gebėjimai yra daug lankstesni už
kitų žemės gyvūnų instinktus. Šiaip ar taip, jis gali savo autentišką ,,aš“
išsiugdyti tik būdamas žmogiškosios bendruomenės nariu. Vadinasi, sąžinė
kaip žmogiškosios prigimties funkcija yra taip pat ir tos prigimties
socialinio – visuomeninio sando išraiška. Vis dėlto sąžinė nėra vien
visuomeninės aplinkos sąlygota, bet ir pati iš savęs į ją krypsta. Žmoguje
juk šalia priešiškų, agresyvių, egocentriškų potraukių, šalia savęs
išlaikymo instinktų slypi ir globos, pagarbos, tarnybos, meilės ir
altruizmo daigai. Reikia tik tinkamo dirvožemio, kad jie galėtų sužaliuoti.
O tie altruizmo daigai išauga tuomet, kai ,,patys tėvai jomis (altruizmo
dorybėmis – A.P.) gyvena, praktikuoja savo mokymą, duodami, tokiu būdu,
altruistinio elgesio pavyzdį“.

Mano asmeninė nuomonė apie save

Pirmiausia, rašydamas šį referatą apie sąžiningą bendravimą uždaviau
sau klausimą ar aš sąžiningas? Ar sąžiningas esu sau ir kitiem? Prieš
skaitant literatūrą, aš būčiau atsakęs taip jog esu sąžiningas, bet dabar
aš tuo jau nesu tikras supratau, kad sąžinė apima labai daug moralę,
elgesį. Kalbant apie save, manau kad esu nesąžiningas pats sau, nes jaučiu,
kad sau meluoju daugiausiai. Dėl to paskui gailiuosi, sakau kad taip
nebus, bet vėl tas pats. Nors kitiems, manau, kad esu tikrai są-žiningas,
nes daugiau rūpinuosi kitais, o ne savimi, daugiau dėmesio kreipiu į jų
sąžiningumą ir reikalauju to iš artimo ar neartimo man žmogaus. Bet visą
tai gali paneigti arba patvirtinti kitų žmonių nuomonės apie mane.
Kiekvienam uždaviau paprastą klausimą: ,,Ar aš sąžiningas?“

Tu sąžiningas, ne melagis. Kartais nelabai pasitiki kitais draugais ar
seserimi, bei manimi. Nors aš tau ir sakau tiesą tu vis tiek netiki. O jai
jo draugai ar draugės pasako kokia melagystę tuoj užpyksti ir pradedi ant
jų pykti, be to sunkiai atleidi. Pavyzdžiui: ,,Meluok, meluok jau toks
melagis tai.“ Dėl tavo sąžinės tai aš net nežinau, tu toks esi ir nieko
nepakeisi. (Mano pusbrolis 14metų gyvenu kartu su juo)

Aš Simą pažįstu neilgau. Ir nežinau ar pas jį sąžinė švari . Žinau tik
tiek kad ji jautri būtybė. Ir kad jo sieloje šventa ramybė. Nors jį skaitau
sąžiningu žmogumibet ir jis gali suklysti ir susimauti gyvenimo kelyje. Ir
viska ką iki šiol yra užsitarnavęs (pasitikėjimą, ta pačią sąžinę) gali
išnykti ir liks tik neviltyje. (Draugė, pažįstu apie pusę metų, 17 metų)

Kiti atsakymai į šį klausimą, ypač man artimų žmonių, buvo panašūs arba
sutapo su šiais, galiu išskirti tik keletą frazių: ,,Tai kad tu per daug
sąžiningas, jei matai kas ne taip iškart pasakai nelaikai to savyje,
kartais tai nervina“ (Mama) , ,,Nežinau, man tu sąžiningas, o kitiem
nežinau“ (Draugė), ,,Mano atveju tu buvai nesąžiningas, nes iš kart
nepasakei, kad aš neturėčiau vilčių dėl tavęs“ (Draugė, pažįstu apie
mėnesį, 20 metų)

Išvados

Žvelgdamas į žmonių nuomonę apie mane ir išsprendęs keletą testų
susijusių su sąžine apskritai, supratau, kad tobulinti ją reikia tik
netapti skrupulatu ir , kad sąžinė netaptų našta.

Literatūra

1. Antanas Paškus ,,Sąžinė psichologiniu požiūriu“

2. Joseph Rudin ,, A Cathalic View of Concience“

3. Erich Fromm ,,Concience“

4. W. C. Bier, S.J., ,,Conscience Its freedom and Limitation“ New York

, 1971

5. Žurnalas ,,Psichologija Tau“

6. Testai iš [interaktyvus]. Žiūrėta [2003-12-01]. Prieiga per

internetą: http://www.queendom.com/cgi-bin/tests/test.cgi

7. Testai [interaktyvus]. Žiūrėta [2003-12-01]. Prieiga per

internetą: http://www.thespark.com/tests/

8. Testai [interaktyvus]. Žiūrėta [2003-12-01]. Prieiga per internetą:

http://www.5ci.lt/tests/cgi-bin/SelTest.asp?Lang=L&ID=21&Ord=3

Leave a Comment