Gintaras

Gintaro žaliavos šaltiniai

Labai gintaringi paleogeno amžiaus sluoksniai paplitę tik Sambos pusiasalyje. Jie slūgso 6 – 7 m. žemiau dabartinio jūros lygio po 60 – 80 m. nuogulų danga. Taigi pirmykštis žmogus net negalėjo numanyti apie jų egzistavimą. Aukščiau stūksantys kai kurie neogeno sluoksniai taip pat šiek tiek gintaringi, tačiau jie niekur gerai neatsidengia nei paviršiuje, nei jūros pakrantės skardžiuose. Be to, juose esančio gintaro vargu ar būtų užtekę net saviems reikalams. Ledynmečio laikotarpio nuogulose gintaro randama tik atsitiktinai ir nedaug, kaip ir dabar Platelių, Lūksto, Vištyčio, Duusios ežerų pakrantėse bei kitose Žemaitijos ir Pietų Lietuvos vietose. Taigi, matyt, vienintelis gintaro žaliavos šaltinis tuo metu iki pat XVIII amžiaus buvo Baltijos jūra.
Nors Baltijos jūros lygis paleolito ir mezolito metu (prieš 10 – 4 tukst. m., t.y. vėlyvojo ledynmečio pabaigoje – ankstyvajame poledynmetyje) daug kartų keitėsi, tačiau beveik visą laiką buvo gerokai žemesnis už dabartinį. Gintaringos paleogeno nuogulos Sembos pusiasalio pakrantėse tuo metu nebuvo ardomos, taigi ir gintaro didesnio kiekio nei jūroje, nei jos pakrantėse dar negalėjo būti. Nėra jo ir to laaikotarpio Baltijos jūros nuogulose. Kadangi Rytų Pabaltyje nebuvo gintaro žaliavos, nerandame čia ir mezolitinių gintaro dirbinių.
Neolito metu, atitinkančiu Baltijos jūros vystymosi Litorinos fazę (5000 – 900 m. prieš mūsų erą), atšilo ir padrėgnėjo klimatas, sparčiai pradėjo kilti jūros lygis. Maždaug 3000 – 2500 m. prieš mūsų er

rą jis pasiekė maksimumą, t.y. buvo 5 – 6 m. aukštesnis už dabartinį. Užlietose pajūrio žemumose susidarė daug seklių įlankų, lagūnų, ežerėlių, kurių pakrantėse kūrėsi gyventojai. Kildama jūra aktyviau ardė gintaringas nuogulas Sembos krantuose. Daug išplauto gintaro jūros pakrančių srovės gabeno šiaurės link, barstydamos krantuose, klodamos įlankose ir lagūnose, kur buvo ramesnis vanduo. Jūrai slūgstant, šios įlankos virto sekliais, užankančiais ežerėliais. Jie, taip pat jūros pakrantė to meto gyventojams ir buvo svarbiausias gintaro žaliavos šaltinis. Daug jų būta Priekulės, Palangos, Šventosios, Liepojos, Rygos įlankos pakrantės apylinkėse ir kitur. Didesnis gintaro sąnašynas tuo metu susidarė dabartinių Kuršių marių šiaurinės dalies vietoje, kur tyvuliavo palyginti gili, rami, pusiau izoliuota jūros įlanka.
Su litorininės transgresijos pradžia sutampa ir su pirmųjų neolitinių gintaro dirbinių pasirodymo Rytų Pabaltyje data.
Kiek kiitokia gintaro gavybos istorijos pradžia Vakarų Pabaltyje nulėmė skirtingos gintaringų nuogulų slūgsojimo sąlygos. Paleogeninių ir neogeninių gintaringų sluoksnių, analogiškų Sembos pusiasalio sluoksniams, čia nėra. Visi dabar žinomi gintaro telkiniai (Izedomo saloje, Jutlandijos vakarinėje pakrantėje, Fano saloje ir kitur) koncentruojasi vėlyvojo ledynmečio ledo tirpsmo vandens suplautose sąnašose, slūgsančiose žemės paviršiuje. Taigi gintaru čia galėjo naudotis jau paleolito gyventojai. Litorininė transgresija beveik visas sąnašas išplovė, iš karto atidengdama ir atiduodama didžiąją buvusių gintaro atsargų dalį. Štai kodėl čia gintaras pradėtas rinkti ankščiau ir
r intensyvi prekyba vyko tiek neolito, tiek žalvario amžiaus laikotarpiais. Tačiau jau žalvario amžiaus antroje pusėje gintaro atsargos ėmė sekti; pasipildyti Sembos pusiasalyje išplaunamu gintaru jos negalėjo dėl priešingos vyraujančių jūros srovių krypties. Dėl to prekybos su Pietų kraštais centras geležies amžiaus pradžioje iš Jutlandijos persikelia į Rytų Pabaltijį, kur gintaro atsargos praktiškai nemažėjo.
Kiek gintaro galėjo būti išmetama tuo metu jūros pakrantėse, šiandien sunku pasakyti. Dabar jūros išmetamo gintaro per metus surenkama: Danijoje – 30- 50 kg, Vokietijoje – 100 – 150 kg, Lenkijoje – maždaug 200 kg, Lietuvoje – 600 – 800 kg, Latvijoje – 100 – 200 kg. Šie skaičiai orientaciniai, gerokai mažesni negu yra iš tikrųjų, nes daug gintaro surenka mėgėjai ir jis į apskaitą nepakliūva. Jūros išmetamo gintaro kasmet mažėja, nes dugno gintaringi sluoksniai jau gerokai nuardyti; be to, juos padengia iš eksploatuojamojo gintaro karjero į jūrą išmetamų dangos uolienų sluoksnis ir saugo nuo išplovimo. XIV – XV a. Kryžiuočių ordino užgrobtame pajūryje per metus buvo surenkama dešimtys tonų gintaro. Ypač buvo daug išmetama per audrą.

Gintaro panaudojimas

Kaip didžiai buvo vertinamas gintaras senovėje, ypač antikos laikais. Senovės meno pavyzdžių gausu daugelyje Europos muziejų; ypač daug jų Akvilėjos miesto muziejuje, nes čia buvo gintaro apdirbimo centras.
Žlugus Romos imperijai, ankstyvaisiais viduramžiais gintaras naudotas vien utilitariniams religiniams tikslams, iš jo gaminti vienodi seriniai rožančiai ir kryželiai, kartais kiti kulto atributai. Tikrų me

eno dirbinių iš to laikotarpio nežinome. Be to, daug gintaro naudota smilkymui ir medicinos reikalams – to laikotarpio gydimas nedaug skyrėsi nuo magijos.
Gintaro meninis apdirbimas atgimsta Renesanso epochoje ir ypač suklesti XVII a. – XVIII a. pradžioje. Iš to laikotarpio meno kūrinių išlikę nedaug dėl gintaro trapumo, dėl kartkartėmis Europą ištikdavusių negandų ir kitų priežasčių. Tačiau tie meno kūriniai, kuriuos šiandien turime, yra nedaugelio muziejų puošmena, rodanti didelį juos kūrusių meistrų meninį išprusimą, subtilų skonį ir medžiagos specifikacijos jutimą. Atrandami labai sudėtingi gintaro apdirbimo metodai, išmokstama jį gerai šlifuoti, juo inkrustuoti metalą, dramblio kaulą, emalį, graviruoti, skaptuoti, pjaustyti, sukuria įvairių būdų ir priemonių medžiagai paryškinti, jos grožiui ir specifiniam spindesiui pabrėžti.
Pradėta nuo buitinių dirbinėlių, įvairių niekučių, daugiausia medžiojant antikos stilių, o vėliau imta gaminti beveik išimtinai laibai meniškus kūrinius: vazas, taures, lėkštes, veidrodžių rėmus, kvepalų flakonus, tabokines, pudrines, net spinteles ir daug kitų panašios paskirties daiktų, gausiai puoštų įmantriais raižiniais ir reljefais. Šiais daiktais buvo puošiami didikų rūmai ir bažnyčios, jie buvo viena populiariausių dovanų diplomatinių vizitų metu.
Tuo metu negaminta jokių papuošalų; M. Tichomirovos (1973 m.) nuomone, į gintarą žiūrėta ne kaip į juvelyrinę, o tik kaip į vertingą, tačiau vien dekoratyvinės paskirties medžiagą.
Dauguma garsiųjų meno kūrinių iš gintaro yra pagaminta Dancigo dirbtuvėse. Tai Le
enkijos karaliaus Jono III Sobeskio karūna, išdrožta XVII a. iš vientiso gintaro gabalo, karaliui Vladislovui IV padovanotas karinio jūrų laivo modelis ir kiti dirbiniai. Stambiausias meno kūrinys iš gintaro buvo garsusis karo metais hitlerininkų pagrobtas iš Puškino „Gintaro kambarys“. Jį sudarė sieniniai pano ir raižytos skulptūrinės detalės, ištisai dengusios kambario sienas. Kambarį 1709 m. sukūrė Dancigo architektas A. Šliuteris ir meistras G. Tusas.
Šalia meno kūrinių XVII a. viduryje skaidrus, labai šviesus gintaras buvo naudojamas ir optikoje, akiniams, didinamiesiems stiklams ir net mikroskopams gaminti. Yra duomenų, kad tokius lęšius mokėta gaminti ir senovės Romoje. XVII a. buvo žinomi būdai, kaip gelsvą gintarą paversti visai skaidriu ir bespalvį. Dabar šis būdas yra visai užmirštas.
Jau nuo XVI a. mokslo veikaluose randame daugybę skirtingų gintaro lakų gamybos receptų. Daugiausia jis buvo naudotas muzikos instrumentams lakuoti. Manoma, kad garsiųjų Kremonos smuikų meistrų Nikolo Amačio (1596 – 1684) ir Antonijo Stradivarijaus (1644 – 1737) instrumentų ypatingas skambėjimas priklausė nuo to, kad jie lakuoti gintaro laku.

Inkliuzai

Gintaro inkliuzų tyrimo duomenys – tai svarbiausiai faktinė medžiaga. Pagal ją nustatomi atskirų augalijos ir gyvūnijos grupių evoliucijos kainozojuje dėsningumai, daugelio šių laikų grupių protėvinės formos. Inkliuzai padeda tirti nemaža kitų biologinių, zoogeografinių ir paleoekologinių klausimų.
Inkliuzai būdingi ne vien tik gintarui. Jie randami dar 24 įvairiaamžiuose fosilinių sakų telkiniuose. Inkliuzų neaptinkama tik tose fosilinių sakų rūšyse, kurios yra medienos derivatai, atsiradę susidarant rusvosioms ir akmens anglims, taip pat tose, kurios iš medžio skyrėsi labai mažu kiekiu ir neapgaubdavo inkliuzo. Taigi inkliuzų gausumą ir įvairovę gintare bei kitose sakų rūšyse lėmė ne to meto entomofaunos gausumas (paleogene jos būta gausiai visur), o tik išsiskyrusių sakų kiekis. Jei sakų pakako vabzdžiui apgaubti, inkliuzas išliko, jei ne – tie vabzdžiai neprilipdavo arba vėliau sunykdavo.
Inkliuzų aptinkama tik vaiskiame, sluoksniuotame (varvekliniame) gintare, susidariusiame sakams periodiškai sunkiantis iš pažeistos medžio vietos. Jie būna prilipę prie skystų sakų gilesnio sluoksnelio paviršiuje, iš viršaus apgaubti naujos ištekėjusios sakų porcijos. Rečiau pasitaiko inkliuzų sluoksnelių viduje; tai arba smulkūs vabzdžiai, ten pakliuvę sakams tekant ir maišantis arba, priešingai, stambūs, pradūrę jau apdžiūvusio sluoksnelio paviršių ir įklimpę į jo vidų. Masyviame, įvairiaspalvio rašto gintare inkliuzų būna labai retai (apie 0,1% iš visų inkliuzų). Daugiausia tai stambūs, kietašarviai vabzdžiai, jų lervos arba tik deformuotų, sutrintų vabzdžių dalys. Į gintarą vabzdžiai patekdavo daugiausia dėl vienokio ar kitokio atsitiktinumo: nublokšti vėjo ( smulkūs arba menkai skraidantys), užlieti skystu saku ant kamieno ir pan. Gintaro sakai turėjo daug lakių nemalonaus kvapo terpenų, kurie nubaidydavo vabzdžius. Todėl normaliomis sąlygomis vabzdžiai į juos pakliūti vargu ar galėjo. Dauguma vabzdžių į gintarą patekdavo gyvi. Tik maža inkliuzų dalis yra išdžiuvę ar kenkėjų ir plėšriųjų vabzdžių iščiulpti vabzdžiai. Patekęs į sakus, vabzdys labai greitai nugaišdavo; jį nunuodydavo terpeniniai junginiai.
Dauguma vabzdžių gintare išlikę nuostabiai gerai, matyti smulkiausios jų sąrangos detalės:plaukeliai, sparnų žvyneliai ir pan. Net tokie gležnučiai padarėliai, kaip kampodėjos ir kolembolos, kurie suyra nuo švelnaus šepetėlio prisilietimo, gintare išlikę visai nedeformuoti. Vadinasi, sakai buvo labai skysti ir greitai džiūvo. Šliauždami tirštuose ir klampiuose sakuose, vabzdžiai būtų smarkiai deformavęsi, apsitrynę, sulipę ne tik jų šeriuoti ūseliai ir kūno plaukeliai, bet ir kojos bei sparneliai. Deformuotų, net sutrintų inkliuzų kartais aptinkama masyviame, įvairiaspalviame ir nevaiskiame gintare; panašių inkliuzų pasitaiko ir dabartinių pušų sakuose.
Nors gintaro sakai buvo beveik ideali konservuojanti medžiaga, dalis vabalų, vorų, vabzdžių lervų minkštųjų audinių dar skystuose sakuose šiek tiek puvo. Tai rodo aplink inkliuzus esantis balzganų labai smuklių, vos kelių mikronų dydžio, burbulėlių rūkelis, susidaręs iš puvimo dujų. Burbulėliai gerai matomi tik per elektroninį mikroskopą.
Neseniai įrodyta, kad gintaro inkliuzai yra ne vien tuštumos, idealiai išlaikiusios vabzdžių kūnelio formą – jose yra chitino, kutikulos ir net raumenų bei kitų chemiškai pakitusių vabzdžio audinių likučių, išlaikiusių būdingą ląstelių struktūrą.
Gintare daugiausia randama vabzdžių (86,7%) ir voragyvių (11,6%), kitų grupių gyvūnai sudaro tik 1,7%, o augalai – vos 0,4%. R. Klebso ir P. Šivickio duomenimis, ankščiau augalinių inkliuzų būdavę randama daugiau, net 2,4%. Čia neįeina medienos ir žievės likučiai; jų randama beveik trečdalyje stambesnių gintaro gabalų ir beveik visuose skaidraus sluoksniuoto gintaro gabaluose. Inkliuzai susidarė ir išliko dėl įvairių faktorių: gyvūnų ekologinio ryšio su mišku, jų biologinių ypatybių, dydžio ir kt. Todėl gintare aptinkama tik smulkių, daugiausia miško vabzdžių, nes stambesnieji iš sakų nelaisvės pajėgdavo ištrūkti, o gyvenę kitokioje aplinkoje (vandenyje, atvirose pievose, dykvietėse) į sakus pakliūdavo retai. Be to, gintare beveik nerandama vabzdžių, gyvenusių sausose vietose arba sausringuoju metų laiku, nes sakai daugiausiai skyrėsi pavasarį, kai intensyviai vyksta augalų medžiagų apykaita ir augimas. Vabzdžiai, skraidę kitais metų laikais, į sakus patekti visai negalėjo. Augalija spyglius ir lapus taip pat keisdavo sausringuoju metų laiku, todėl visos augalų dalys į gintarą patekdavo arba vėtrų nuplėštos, arba kenkėjų pažeistos. Šiaip jau prie sakų prilipusių ir nuo šakelės neatitrūkusių lapų gintare nėra išlikusių, nes deguonies veikiami, jie sudūlėdavo.

Gintarmedžiai ir jų sakingumas

Jau pirmieji gintaro tyrinėtojai manė, kad gintarą produkavo spygliuočiai medžiai, o vėliau buvo nustatyta, jog tai pušys. Šią nuomonę patvirtino ir kruopštūs K. Šuberto tyrinėjimai; jos dabar laikosi ir dauguma gintaro specialistų.
Dabartinių pušų produktyvumas yra individuali medžių savybė, ją lemia rūšis ir juose vykstančių fiziologinių procesų intensyvumas. Pasikeitus aplinkos sąlygoms, kinta ir šie procesai, kartu sumažėja arba padidėja sakų išeiga. Vienas iš svarbiausių šią savybę reguliuojančių veiksnių yra drėgmė. Šiltoje ir drėgnoje aplinkoje pušys itin intensyviai skiria sakus, didėja jų slėgis sakotakiuose. Tačiau drėgmės perteklius produktyvumą veikia neigiamai, nes medžio kamienas labai suplonėja, menkai auga šaknys. Didelę reikšmę taip pat turi dirvožemio ir oro temperatūra, medžio vainiko ir šakų vešlumas, kamieno storis. Matyt, didesnis gintarmedžių produktyvumas buvo natūrali šių medžių savybė, atsiradusi evoliucijos eigoje. Medžiai buvo tarpūs, sveiki, stipriomis šaknimis ir kupliu vainiku. Aplinkos sąlygos buvo palankios maksimaliai produkuoti sakus: pasižymėjo didele drėgme ir aukšta oro temperatūra.
Neseniai nustatytas dar vienas reikšmingas faktas: šiandieninių spygliuočių produktyvumas ryškiai didėja pietų kryptimi ir maksimumą pasiekia prie kiekvienos rūšies pietinės paplitimo ribos.

Gintaro morfologija

Sakų talpyklų susidarymo vieta, kaitos pobūdis ir kiti veiksniai lėmė jų specifinius bruožus – formą, paviršiaus struktūrą, antspaudus, inkliuzus ir kt., gerai išlikusius gintare ir atspindinčius įvairius jo ontogenezės momentus. Šių bruožų kaip ir inkliuzų tyrimas daug pasako apie sakų pobūdį, gintaro formavimosi pradžią ir pan.
Kai kurios gana lengvai nustatomos gintaro morfologinės atmainos – lašai, varvekliai ir plokštelės – minimos jau nuo praėjusio amžiaus vokiečių tyrinėtojo G. C. Berento darbuose (1845). Morfologines gintaro atmainas galima suskirstyti į vidines, susidariusias įvairiose medienos ir žievės dalyse iš pirminių sakų, ir paviršines, susidariusias iš sakų, išsiliejusių į medžio paviršių. Pirmosios – tai medieniniai, požieviniai ir žieviniai sakų lęšiai, antrosios – varvekliai, lašai, kamieninės sakų patakos ir vadinamasis gruntinis gintaras. Ištyrus gausią Palangos gintaro muziejaus ir Jantarno gintaro gavybos ir padirbimo kombinato medžiagą, paaiškėjo, kad vidinių morfologinių atmainų gintaro yra apie 12%, iš jų medieninių – 2, požievinių – 7 ir žievinių – 3%. Paviršinių formų yra apie 79%, iš jų kamieninių – 58, varveklinių – 12, lašų – 5 ir gruntinio gintaro – 4%. Remdamiesi minėtais gintarmedžių fiziologijos ypatumais galima tvirtinti, kad daugiausia sakų formavosi paviršinėse medienos dalyse ir brazde medžių vainiko srityje, kiek mažiau – kamieno kamblyje.
Gintaro lašai yra įdomiausi tiek savo formų įvairove, tiek susidarymo procesais gintaro morfologinė atmaina. Peržiūrėjus daugiau kaip 5000 Gintaro muziejuje surinktų pavyzdžių, paaiškėjo daugelis jų formavimosi momentų, į kuriuos ankščiau nebuvo atkreipta dėmesio. Dabar lašai yra suskirstyti į keletą genetiniu požiūriu skirtingų grupių: skaidriuosius ir neskaidriuosius gintaro lašus.
Skaidraus gintaro lašai. Jie yra smulkūs, skaidrūs kaip ir varvekliai. Didžiausias lašas rastas 1,5 cm skersmens. Jis buvo plono sklindelio formos. Dažniausiai jie būna 2 – 6 mm skersmens, t.y. atitinka mikro varveklių lašelius. Šie skaidriųjų lašelių bruožai rodo jų genetinį ryšį su varvekliais. Lašelių aptinkama gana retai, nes oksidavęsi dėl savo smulkumo, matyt, suiro dar pirminiuose telkiniuose, miško grunte. Be to, ir išlikusius sunku surinkti. Beveik visi skaidrieji lašeliai, aptikti gintaro karjere bei gintaringose uolienose, deformavęsi, daugiausia susiploję, tik keletas buvo taisyklingos formos. Jie deformavosi, kai skysti sakai, lašėdami nuo varveklių, atsitrenkdavo į žemę. Randama ir lašelių agregatų – jie susidarė, kai ant žemės, į tą pačią vietą, krisdavo ir sulipdavo keli lašeliai. Taisyklingos formos lašeliai, matyt, yra nulūžę nuo sukietėjusių varveklių viršūnių. Šios lašų grupės susidarymo procesą iliustruoja mikrovarveklių sandara; ji rodo tiesioginį mikrovarveklių ryšį su pirminiais, iš medžio ištekėjusiais sakais.
Neskaidraus gintaro lašai. Jiems būdingos labai įvairios morfologinės ypatybės. Jie griežtai skiriasi nuo skaidriųjų lašų grupės. Pirmiausia jie visada susidarę iš drumsto gintaro, nuo balsvo (debesuoto) iki skaisčiai balto (kaulinio); pasitaiko ir putų pavidalo gintaro lašų. Antra, jų spalva visada tolygi, vienoda, be jokių raštų; tik labai retai juose galima pamatyti įvairaus drumsto koncentrinių žiedų. Trečia, jie didoki – nuo 1 iki 5, retkarčiais net iki 10 cm skersmens. Vidutinis jų dydis yra apie 2,5 – 3 cm.
Visų morfologinės gintaro atmainos grupių bendrieji požymiai rodo, kad gintaro lašai susidarė panašiu būdu iš vieno tipo sakų šaltinio. Drumstumas ir monolitiškumas rodo, kad visas lašas, nepriklausomai nuo dydžio, formavosi vienu metu iš pakitusių antrinių lašų, t.y. tų, kurie, ilgiau pabuvę atvirame ore ir veikiami įvairių veiksnių, neteko skaidrumo. Modeliuojant šių lašų susidarymo procesą , nustatyta panašių lašų formų susidarymo dinaminė klampa – 80 – 125 puazų. Tokio tipo sakai būdingi tik kamieniniam gintarui; vadinasi, ši lašų grupė yra genetiškai su juo susijusi. Įsivaizduokime šiuos klampius, saulės kaitroje tirpstančius sakus, didelėmis srovėmis palengva tekančius šakomis ir kamienu žemyn. Sutikusios kliūtis (atsiknojusią žievę, šaką) srovės varvindavo varveklius, nuo kurių lašėdavo masyvūs, drumsti gintaro lašai.pavėsyje ar vėlai vakare sakai greitai stingdavo, galbūt ir visai sukietėdavo. Varveklių viršūnėse likę kaboti lašai ilgainiui nutrūkdavo arba nulūždavo. Būdami kieti, nukritę žemėn jie jau neprarasdavo savo taisyklingos formos. Taip susidarė pirmoji šių lašų grupė. Jai priskiriamų lašų randama visai nedaug, vos keletas procentų, palyginti su visos atmainos keikiu. Vadinasi, šis jų susidarymo būdas nebuvo pagrindinis.

Sakų cheminė sudėtis

Gintarmedžių sakų fizinės savybės panašios į dabartinių sakų savybes, todėl galima manyti, kad ir jų cheminė sudėtis mažai tesiskyrė. Šių skirtumų pažinimas gali padėti nustatyti procesus, dėl kurių gintarmedžių sakai virto gintaru. Tiesioginių duomenų apie jų cheminę sudėtį neturime. Dabartiniai sakai susideda iš dviejų pagrindinių dalių – lakios (terpeninės) ir kietos (dervinių rūgščių bei kitų medžiagų). Kiekvienos medžių rūšies lakioji dalis – terpentinas yra savita; ji labai skiritinga net įvairių tos pačios rūšies individų, nes ją sudarantys terpentinai yra labai aktyvūs, lengvai izomerizuojasi, polimerizuojasi, dalyvauja prisijungimo reakcijoseir lengvai virsti vieni kitais. Lakiąją dalį dažniausiai sudaro alfa pinenas (būdingas labai produktyvioms pušims), beta pinenas, karenas, limonenas ir kiti. Iš viso jų sakuose būna iki 30 – 35%.
Kietoji dalis tiek pušų, tiek visų kitų spygliuočių yra vienoda. Įvairių rušių sakų sudėtis labai skiriasi tik kietosios dalies komponentų kiekiu. Dominuoja dervinės rūgštys (dekstropimaro, pimaro, paliustrino, abietino, neoabietino, dehidroabietino ir kitos), nedaug (apie 10 – 12%) randama idiferentinių medžiagų – rezenų, be to, rezionolių ir rezinotanolių.
Pagal šią pradinių sakų sudėties schemą, žinodami gintaro formavimosi aplinkos pobūdį, galime nustatyti pagrindines procesų kryptis, kuriomis sakai iš lengvo virto gintaru. Reiškinį sąlygiškai suskirstysime į tris etapus. Pirmasis apima laikotarpį nuo sakų susidarymo iki patekimo į miško gruntą, kitaip tariant, sutampa su gintarmedžio amžiumi, vadinasi negali būti ilgesnis kaip keli šimtai metų. Antrasis etapas prasidėjo sakams pakliuvus į gintaro miško dirvožemį ir truko tol, kol pirminius gintaro telkinius išplovė upė. Jo trukmė galėjo būti keletas milijonų metų. Trečiasis etapas prasidėjo tada, kai gintaras buvo suneštas į antrines radimvietes. Jis tebevyksta ir dabar. Kiekvienam iš šių etapų būdingi saviti agentai ir jų sukelti procesai, kiekvienas iš jų veikė gintaro sudėtį bei savybes ir paliko ryškesnius ar blankesnius pėdsakus.

Gintariniai papuošalai

Akmens amžiuje pajūrio gyventojai ypač nešiojo gintarinius papuošalus. Juos Pamarių kultūros gyventojai mėgo nemažiau už vidurio neolito gyventojus. Narvos kultūros papuošalai buvo labai panašūs, lyg serijinės gamybos dirbiniai. Jie buvo skirti mainams. O Pamarių kultūros gyventojai taip pat gamino šiuos papuošalus, bet jie buvo skirti ne mainams. Tik pavieniai kai kurių jiems būdingų formų papuošalai patekdavo į tolimesnius kraštus.
Pajūrio gyventojų nešioti papuošalai nebuvo itin įmantrūs. Pati natūraliausia ir paprasčiausia jų forma buvo kabučiai. Tai buvo pats natūraliausias gintaro dirbinių pavidalas, pritaikytas prie sakų intarpų medyje. Todėl ankstyvajame ir viduriniajame neolite jie sudarė didelę papuošalų dalį. Kabučiai – tai dažniausiai stori, pailgi gintaro gabaliukai, vienu kiek siauresniu galu. Jų paviršius paprastai apgludintas, bet dar nepoliruotas. Be to, kabučius kartais puošdavo duobutėmis ar taškučiais. Ankstyvosios Pamarių kultūros kabučiai buvo ploni, labai elegantiškų formų, taip pat ornamentuoti. Vėlyvojoje Pamarių kultūroje pagausėjo visai neapdirbtų kabučių, nes žmonės labiau ėmė vertinti pačią medžiagą, o ne formą. Tuo metu įsigalėjo natūralaus gintaro gabaliukai su skylute pakabinti. Antras populiarus papuošalas buvo sagutė. Ji buvo ovali, plokščiu paviršiumi, gaubta užpakaline puse, kurioje išgręžta skylutė. Sagutės paviršius kartais nugludintas ryškiomis facetėmis. Dažniausiai jos skersmuo buvo 1,2 – 2 cm, bet kartais jis siekė net 4,7 cm. Jomis būdavo apsiuvami drabužių pakraščiai, arba sagutės buvo suveriamos kartu su vamzdeliniais karoliais. Vamzdeliniai karoliai taip pat buvo labai paplitęs papuošalų tipas, nors sunkiai pritaikomas prie natūralios gintaro sakų formos. Šie karoliai buvo labai plonomis sienelėmis, įvairaus ilgio, retkarčiais pastorintu viduriu, poliruoti. Jie buvo su skylute, gręžta iš abiejų pusių. Grandys dažniausiai buvo gaminamos iš neskaidraus margo gintaro. Jos gerai nugludintos, apvaliomis briaunomis, su iš abiejų pusių gręžta didele skyle. Pamarių kultūra yra išlaikiusi ir gintarinį skridinį, papuoštą taškų kryžma. Skridinio paviršius plokščias, lygiai nupoliruotas, taškiukai ryškūs, apatinė dirbinio pusė gaubta.

Leave a Comment