Savižūdybės ir jų prevencija

TURINYS 2
ĮŽANGA 3
SAVIŽUDYBIŲ PREVENCIJA 4
IŠVADOS 11
LITERATŪROS SĄRAŠAS 12ĮŽANGA
Savižudybė – ilgalaikis procesas, nulemtas labai daugelio dvasinių, psichologinių, socialinių, psichopatologinių veiksnių. Tai valingas, paties žmogaus atliktas gyvybei grėsmingas veiksmas, sukeliantis mirtį.
Savižudybė reikšminga mirties priežastis daugelyje vakarų šalių, kai kuriais atvejais jų būna daugiau nei mirčių auto avarijose per metus. Dauguma šalių išleidžia didžiulius kiekius lėšų kelių saugumui užtikrinti, bet mažai skiria savižudybių ir būdų joms išvengti tyrimams, o taip pat žmonių mokymui kaip išspręsti savo problemas. Savižudybių skaičius – vienas iš visuomenės psichikos sveikatą atspindinčių rodiklių. Lietuvoje kasmet nusižudo appie 50 žmonių 10000 gyventojų – tai vienas didžiausių savižudybių rodiklių Europoje ir šiandien jau nebeabejojama, kad ši problema yra prioritetinė visuomenės sveikatos sritis, reikalaujanti efektyvios prevencinės veiklos. Žmogus, bandantis nusižudyti, dažniausiai būna tiek prislėgtas, kad nesupranta, jog yra ir kitų pasirinkimų: mes galime padėti sustabdyti tragediją, stengdamiesi suprasti, kaip jie jaučiasi, padėdami jiems ieškoti kitų galimų pasirinkimų.
Šis darbas yra bandymas pagilinti žinias apie savižudybes, kad galėtume lengviau suprasti ir padėti kitiems žmonėms krizės metu, o taip pat kaip patiems ieškoti pagalbos arba prriimti geresnius sprendimus.SAVIŽUDYBIŲ PREVENCIJA
Savižudybė (Suicid) – sudėtingas reiškinys, kuriuo nuo senų senovės domėjosi filosofai, teologai, gydytojai, sociologai, menininkai. Pasak prancūzų filosofo Albero Kamiū (Camus), tai vienintelė svarbi filosofijos problema (“Sizifo mitas”). Ši rimta visuomenės sveikatos problema reikalauja mūsų dėmesio, tačiau savižudybės pr

revencija ir kontrolė anaiptol nėra lengvas uždavinys. Kaip rodo esamos padėties tyrimai, savižudybių prevencija yra įmanoma, tik ši veikla turi būti plati ir įvairiapusiška. Labai svarbu sudaryti kuo palankesnes sąlygas vaikams ir jaunimui auklėti, efektyviai gydyti psichikos sutrikimus, kontroliuoti aplinkos rizikos veiksnius. Savižudybės prevencijos programų sėkmę didžia dalimi gali nulemti kryptingas informacijos platinimas ir budrumo ugdymas. 1999 m. Pasaulinė Sveikatos Organizacija (PSO) paskelbė tarptautinę programą SUPRE (SUicide PREvention). Į šią programą įeina ir serija išleistų atmintinių, skirtų socialinėms bei profesinėms grupėms, kurios gali turėti įtakos savižudybių prevencijai. Šios grupės tarsi jungia ilgą ir visapusišką grandinę, kurią sudaro sveikatos priežiūros profesionalai, pedagogai, socialinės tarnybos, valdžios institucijos, įstatymų leidėjai, žurnalistai, teisėtvarkos pareigūnai, šeima ir bendruomenė.
2004 m. pasaulyje nusižudė apie vieną milijoną žmonių. Kas 40 sek. paasaulyje nusižudo 1 žmogus,•kas 3 sek. pasaulyje kas nors bando žudytis. Savižudybė yra viena iš trijų dažniausių mirties priežasčių 15-35 metų amžiaus žmonių grupėje,•kiekviena savižudybė skaudžiai atsiliepia mažiausiai šešiems kitiems žmonėms. Sunku išmatuoti psichologines, socialines bei finansines savižudybės pasekmes šeimai ir bendruomenei. Savižudybė – sudėtinga problema, kuri neturi kokios nors vienintelės priežasties ar paaiškinimo, ją dažniausiai sukelia biologinių, genetinių, psichologinių, kultūrinių bei aplinkos veiksnių visuma. Sunku paaiškinti, kodėl vienas žmogus žudosi, o štai kitas, atsidūręs panašioje ar net blogesnėje padėtyje, to nedaro. Taigi daugumos sa
avižudybių vis dėlto galima išvengti. Savižudybė dabar yra viena iš svarbiausių pasaulio visuomenės sveikatos problemų. Sveikatos priežiūros personalo, teisėsaugos pareigūnų išmokymas bendruomenėje atpažinti, įvertinti potencialų savižudį, teisingai su juo elgtis, surasti jam pagalbą ir būtų svarus įnašas į savižudybės prevenciją.
Tyrimai tiek išsivysčiusiose, tiek ir besivystančiose šalyse išaiškino du dalykus. Pirma, dauguma savižudžių turi diagnozuojamą psichikos sutrikimą. Antra, savižudybė ir suicidinis elgesys dažnesni tarp psichiškai nesveikų asmenų. Štai tie sutrikimai, pradedant didžiausios rizikos grupe:•visų formų depresijos;•asmenybės sutrikimai (neprisitaikanti visuomenėje asmenybė, pasižyminti impulsyvumu, agresyvumu, dažnais nuotaikos pokyčiais);•alkoholizmas (paauglių atveju gali būti ir/arba kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimas); šizofrenija;•psichikos sutrikimai dėl organinio galvos smegenų pakenkimo; kiti psichikos sutrikimai.
Nors gana dažnai savižudžiams nustatomas psichikos sutrikimas, tačiau net ir išsivysčiusiose šalyse dauguma iš jų nesikreipdavo į psichikos sveikatos specialistus. Depresija dažniausiai diagnozuojama tiems, kurie įvykdė savižudybę. Beje, retkarčiais dažnas gali jaustis prislėgtas, liūdnas, vienišas ir netvirtas, bet tokia nuotaika ilgainiui praeina. Tačiau kai toks jausmas žmogų užvaldo ir sutrikdo normalų jo gyvenimą, tokia būsena jau nėra tik prislėgta nuotaika, o depresinė liga. Bendriausi depresijos požymiai: liūdesys nepraeina didesnę dienos dalį, kamuoja kasdien; nebedomina įprastinė veikla;• nesilaikant dietos kūno svoris mažėja arba atvirkščiai – didėja; miegama per ilgai arba per trumpai, per anksti pabundama; nuolat jaučiamas nuovargis arba silpnumas; me
enkavertiškumo, kaltės arba beviltiškumo jausmas; nuolat jaučiama irzlumas, nerimastingumas; sunku susikaupti, nutarti, įsiminti; kartkartėmis kyla mintys apie mirtį ir savižudybę, depresiją gali lydėti gausybė neaiškių skausmų ir nemalonių poj.ūčių. Depresiją galima pagydyti, savižudybės galima išvengti.
Daugelio autorių nuomone, savižudybių rizika didesnė žmonėms, turintiems psichikos ar asmenybės sutrikimų. Dažniau nusižudo ribinės, asocialios asmenybės, kurioms būdingi nuotaikos pokyčiai, agresyvumas, impulsyvumas, atsiribojimas nuo aplinkinių. Iš savižudybės galimybę didinančių psichikos ar priklausomybių ligų dažniausiai minimos klinikinė depresija, alkoholizmas, narkomanija, schizofrenija, psichikos sutrikimai dėl organinio galvos smegenų pakenkimo. Tačiau D.Gailienės nuomone, nors psichikos sutrikimai – depresija, šizofrenija, alkoholizmas – padidina savižudybės riziką, ji nėra tipiškas nė vienos iš šių ligų požymis.
Alkoholizmas
Nustatyta, kad apie trečdalis savižudžių yra priklausomi nuo alkoholio. Savo ruožtu 5-10% piktnaudžiaujančių alkoholiu asmenų baigia gyvenimą savižudybe. Daugelis nusižudo būdami neblaivūs. Alkoholio problemų turėjusiems savižudžiams būdinga: labai ankstyva girtavimo pradžia; ilgi girtavimo laikotarpiai; pasigėrimai; prasta (fizinė) sveikata; prislėgta nuotaika; nesklandus asmeninis gyvenimas; neseniai patirta asmeninė netektis (iširusi šeima, skyrybos arba mirtis); nepatenkinami darbo rezultatai. Nusižudę piktnaudžiaujantys alkoholiu asmenys ne tik buvo pradėję girtauti jauni, labiau pasigerdavo, bet ir dažnesniais atvejais gimė ir augo girtaujančiose šeimose. Paaugliams savižudžiams vis dažniau nustatomas piktnaudžiavimas narkotikais ir kitomis psichoaktyviomis medžiagomis. Alkoholizmo ir depresijos sutapimas labai didina savižudybės pavojų.

Psichikos sutrikimai arba ši

izofrenija
Psichikos sutrikimas vadinamas elgesys, kuris laikomas netipišku, trikdančiu, neprisitaikančiu ir nepateisinamu. Didžiausią rūpestį kelia du psichikos sutrikimai – depresija ir schizofrenija. Apie 10% sergančių šiomis ligomis galų gale nusižudo. Šizofrenijai būdinga kalbos, minčių, garsų ir vaizdų padrikumas, asmens higienos ir elgesio visuomenėje normų nepaisymas, trumpai tariant, ryškiai iš kitų išsiskiriantis elgesys ir/arba jausmai bei keistos mintys. Sergantys šizofrenija labiau linkę žudytis šiais atvejais: kai ligoniai yra jauni, nevedę, darbo neturintys vyrai; ligos pradžioje; prislėgtai nuotaikai kamuojant; esant dažniems ligos paūmėjimams; kai asmuo labiau išsilavinęs; kai ligonis esti įtarus. Sergantys šizofrenija dažniau nusižudo šiais atvejais: ligos pradžioje, kai žmogus jaučiasi sutrikęs ir/arba suglumęs; prasidedant pagerėjimui, kai išoriški ligos požymiai nebe tokie ryškūs, tačiau ligoniai tuo metu būna labai pažeidžiami; būsenai ėmus blogėti, kai žmogus jau tarėsi įveikęs ligą ir buvo nusiraminęs, bet štai jam vėl iškilo ta pati grėsmė; netrukus po išrašymo iš ligoninės.
Somatinės (kūno) ligos ir savižudybė
Sergant kai kuriomis kūno ligomis būdinga dažnesnės savižudybės. Tokios ligos yra: neurologiniai sutrikimai (epilepsija, impulsyvumas, agresyvumas ir lėtinė negalia sąlygoja polinkį į savižudybę (jį sustiprina piktnaudžiavimas alkoholiu ir psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas); stuburo ir galvos smegenų pakenkimai, insultai (juo sunkesnis; pakenkimas, tuo savižudybės rizika didesnė); vėžys – paskutinėse ligos stadijose didėja savižudybės rizika. Ji daugiau būdinga vyrams, praėjus tam tikram laikotarpiui po diagnozės nustatymo (per pirmuosius penkerius metus), taip pat chemoterapijos metu; ŽIV / AIDS – tos ligos požymiai, prognozė ir pats pobūdis padažnina savižudybes tarp užsikrėtusiųjų ŽIV. Didžiausias jų pavojus esti tuoj po diagnozės nustatymo, kol pacientas dar nebuvo po testo konsultuotas. Lėtinės ligos, dėl kurių gali padidėti savižudybės pavojus: cukraligė; išsėtinė sklerozė; lėtiniai inkstų, kepenų arba virškinamojo trakto sutrikimai; kaulų ir sąnarių ligos esant nuolatiniams skausmų priepuoliams; kardiovaskulinės ir neurovaskulinės ligos; lytinės funkcijos sutrikimai; judėjimo, regos arba klausos organų sutrikimai.
Savižudybės rizika tuo didesnė, kuo skausmingesnė ir ilgiau užsitęsusi liguista būsena.
Socio.demografiniai ir aplinkos veiksniai
Lytis – vyrai dažniau įvykdo savižudybę, moterys dažniau bando nusižudyti. Amžius – dažniausiai jaunimas (15-35 metų) ir vyresni kaip 75 metų asmenys. Šeimos padėtis – išsiskyrę, našliai ir vieniši asmenys žudosi dažniau nei turintys partnerį. Gyvenantys vieni arba atskirai nuo šeimos yra labiau pažeidžiami. Profesija – statistikos duomenimis, dažniau nusižudo gydytojai, veterinarai, farmacininkai ir fermeriai. Bedarbystė – pats darbo netekimas labiau provokuoja savižudybę negu bedarbio statusas. Migracija – labiau pažeidžiami žmonės, persikėlę iš kaimo į miestą arba į kitą regioną.
Gyvenimo stresai – dauguma nusižudžiusių buvo patyrę daug sukrėtimų per paskutinius 3 mėnesius iki savižudybės. Tai: tarpasmeninės problemos – kivirčai su sutuoktiniais, kitais šeimos nariais, draugais, meilužiais; atstūmimas, nereikalingumo jausmas , pvz., netekus šeimos ir draugų; praradimai, pvz., finansiniai nuostoliai, artimųjų netektis; darbo ir pinigų problemos – darbo praradimas, išėjimas į pensiją, finansiniai sunkumai; visuomeninės krizės, pvz., spartūs politiniai ir ekonominiai pokyčiai; įvairūs kiti stresoriai – gėda, apkaltinimo grėsmė.
Lengvai prieinamos priemonės – nesunkiai prieinami savižudybės būdai ir priemonės yra labai svarbus veiksnys, sudarantis galimybę nusižudyti. Tokių priemonių prieinamumo apribojimas yra ypač veiksminga savižudybės prevencijos strategija.
Suicido demonstracija – nežymią savižudžių dalį sudaro jautrūs paaugliai, kurie stebėjo suicidą gyvenime arba žiniasklaidoje, ir tai paskatino juos pačius pasekti tokiu pavyzdžiu.
Savižudžiams ypač būdingi trys bruožai:
1. Ambivalentiškumas: daugumos jausmai savižudybės atžvilgiu prieštaringi. Noras gyventi ir noras mirti savižudžio dvasioje svyruoja kaip svarstyklių lėkštės ar sūpuoklių lenta: aukštyn-žemyn. Nekantraujama pabėgti nuo gyvenimo sopulių ir tuo pat metu trokštama gyventi. Dauguma savižudžių iš tikrųjų nenori mirti – jie tik neištveria gyvenimo. Suteikus paramą ir sustiprinus norą gyventi, savižudybės rizika sumažėja.
2. Impulsyvumas: savižudybė yra impulsyvus veiksmas. Kaip bet koks kitas impulsas, taip ir impulsas žudytis yra nepastovus ir trunka kelias minutes ar valandas. Paprastai jį įžiebia nemalonūs kasdieniniai dalykai. Gesindamas tokią kibirkštį ir išlošdamas laiko sveikatos priežiūros darbuotojas gali nuslopinti norą žudytis.
3. Rigidiškumas: savižudžio mąstymas, jausmai ir veiksmai būna suvaržyti, riboti. Jis nuolat galvoja apie savižudybę ir nesugeba persijungti, surasti kokią nors kitą išeitį iš padėties. Jo mąstymas radikalus, ekstremistiškas. Dauguma savižudžių išsako savo mintis ir ketinimus arba kaip nors kitaip išreiškia savo norą mirti, nereikalingumo jausmą ir pan. Visa tai yra pagalbos prašymo ženklai, kurių jokiu būdu nereikia ignoruoti. Savižudžių problemos būna įvairios, bet jų jausmai ir mintys visame pasaulyje esti beveik vienodos.
Sociologas E.Diurkheim teigė, kad „nėra jokios abejonės, kad mintis apie savižudybę yra užkrečiama“. Savižudybės pavyzdžio įtaigumas gali plisti dvejopai – arba perduodant pasakojimą iš lūpų į lūpas, arba jį platina laikraščiai. Vėliau šis savižudybės perdavimo fenomenas buvo pavadintas Verterio efektu. Savižudybės perdavimui labiausiai imlūs vaikai, paaugliai, jaunuoliai ir psichiniai pacientai, jau turį polinkį į savižudybę, ir jiems lieka tik pakartoti kieno nors poelgį.
Kaip užmegzti kontaktą su asmeniu, galvojančiu apie savižudybę ar mėginusiu nusižudyti.
Labai dažnai, kai žmogus sakosi pavargęs nuo gyvenimo, nematąs prasmės toliau gyventi, į tai arba numojama ranka, arba papasakojama apie kitus žmones, kuriems buvo dar blogiau. Nei viena, nei kita tokiam žmogui nepadės. Pirmas kontaktas su savižudžiu yra labai svarbus.
1. Pirmiausia būtina rasti tinkamą vietą ramiam ir priimtinai konfidencialiam pokalbiui.
2. Skirti tam pakankamai laiko. Savižudis paprastai tik per ilgesnį laiką “išsikrauna”, tad reikia būti psichologiškai pasirengusiam sutei.kti jam tokią galimybę.
3. Svarbiausias uždavinys yra jį išklausyti. (Ištiesti ranką ir išklausyti savaime yra didelis žingsnis mažinant savižudžio neviltį.)
Tikslas – nutiesti lieptą per nepasitikėjimo, nusivylimo ir beviltiškumo bedugnę ir suteikti žmogui viltį, kad pasidarys geriau.
Kaip bendrauti.
Klausytis įdėmiai ir ramiai, stengtis suprasti žmogaus jausmus (įsijausti). Be žodžių rodyti supratimą ir pagarbą. Gerbti žmogaus nuomonę ir vertybes. Kalbėti atvirai, neapsimestinai. Parodyti atidumą, rūpestį ir nuoširdumą. Sutelkti dėmesį į žmogaus jausmus.
Ko nedaryti.
Nenutraukinėti per dažnai. Nesibaisėti ir nesikarščiuoti. Neparodyti, kad esi užsiėmęs. Nesidėti globėju. Nesakyti įkyrių ar neaiškių pastabų. Neužduoti sunkių klausimų. Ramus, atviras, atsargus, palankus ir nesmerkiantis kalbėjimo būdas palengvina bendravimą. Išklausyk nuoširdžiai ir šiltai.
Kaip atpažinti žmogų, ketinantį nusižudyti.
Ženklai, kurių reikia ieškoti žmogaus elgesyje arba praeityje:
1. žmonių vengimas, nesugebėjimas palaikyti ryšių su šeima ir draugais;
2. Psichikos sutrikimai;
3. Alkoholizmas;
4. Nerimas arba panika;
5. Asmenybės pasikeitimas – irzlumas, pesimizmas, depresija arba apatija;
6. Valgymo arba miego įpročių pasikeitimas;
7. Suicidiniai bandymai praeityje;
8. Neapykanta sau, kaltės, savęs menkinimo, gėdos jausmas;
9. Neseniai patirta netektis (mirtis, ištuoka, išsiskyrimas ir pan.);
10. Savižudybė giminės istorijoje (genealogijoje);
11. Staigus noras sutvarkyti asmeninius reikalus, parašyti testamentą ir t.t.;
12. Vienišumas, bejėgiškumas, neviltis;
13. Rašteliai apie savižudybę;
14. Prasta sveikata;
15. Pakartotinės užuominos apie mirtį arba savižudybę.
Geriausias būdas sužinoti, ar žmogus ketina nusižudyti – tai paklausti apie tai jį patį. Priešingai negu įprasta manyti, kalbos apie savižudybę neįdiegia tos minties žmonėms į galvą. Iš tikrųjų jie būna dėkingi ir jaučia palengvėjimą galėdami atvirai kalbėti apie dalykus, kurie juos kamuoja.
Kaip klausti.
Žmogų apie jo arba jos sucidines mintis nelengva. Patartina pamažu artėti prie šios temos. Štai kai kurie naudingi šiuo atveju klausimai: Ar jums liūdna? Ar jaučiatės niekam nereikalingas? Ar manote, kad gyventi neverta? Ar manote, kad galėtumėte nusižudyti?
Kada galima klausinėti.
Kai žmogus pajunta, kad pašnekovas jį supranta. Kai žmogus nesivaržo kalbėti apie savo jausmus. Kai žmogus kalba apie neigiamus dalykus (vienišumą, bejėgiškumą ir pan.).
Kokie turėtų būti klausimai.
1. Išsiaiškinti, ar žmogus turi konkretų savižudybės planą: Ar turite paruošęs planą baigti gyvenimą? Ar įsivaizduojate, kaip tai padarytumėte?
2. Išsiaiškinti, ar žmogus numatęs priemonę (būdą) nusižudyti: Ar turite tablečių, įrankį, nuodų ar kitokią priemonę? Ar galite ta priemone bet kada lengvai pasinaudoti?
3. Išsiaiškinti, ar žmogus numatė laiką: Ar jau nusprendėte, kada baigti savo gyvenimą? Kada planuojate tai padaryti?
Visus šiuos klausimus reikia pateikti dėmesingai, su rūpesčiu ir užuojauta.
Kaip elgtis su asmeniu, mėginusiu žudytis.
Pavojus nedidelis (maža rizika), t.y. kai žmogui jau buvo kilę suicidinių minčių (“nebeištversiu”, “nebenoriu gyventi”), bet jis dar neturi konkrečių savižudybės planų. Šiuo atveju elkitės taip: Pasiūlykite emocinę pagalbą. Išnagrinėkite suicidinius jausmus. Kuo atviriau žmogus kalba apie sutrikimą, izoliaciją, menkavertiškumą, tuo silpnesnis darosi jo dvasinis pasimetimas. Kai jis atslūgsta, žmogus aiškiau ima mąstyti. Šis apmąstymas yra lemiamas, nes niekas, išskyrus jį patį, negali atšaukti sprendimo mirti ir nutarti gyventi. Sutelkite dėmesį į žmogaus galimybes ir nukreipkite kalbą apie tai, kaip būdavo sprendžiamos ankstesnės problemos nesigriebiant savižudybės. Susitarkite dėl psichikos sveikatos specialisto arba kitos srities gydytojo konsultacijos. Reguliariai lankykite tokį asmenį ir palaikykite užsimezgusį su juo ryšį.
Vidutinis pavojus: žmogui kyla suicidinių minčių bei planų, bet jis nepasirengęs tuo.jau pat nusižudyti. Šiuo atveju tinkamiausi veiksmai tokie: Pasiūlykite emocinę pagalbą, išanalizuokite žmogaus jausmus, akcentuokite jo teigiamas galimybes. Pasinaudokite jo dvejonėmis: sutelkę į jas dėmesį, pamažu stiprinkite žmogaus norą gyventi. Išanalizuokite suicido alternatyvas: aptarkite visas įmanomas jo galimybes, net jei jos nežadėtų idealaus sprendimo, bet žmogus galbūt susidomės bent viena iš jų. Išgaukite iš žmogaus pažadą nesižudyti prieš tai nepasikalbėjus su sveikatos priežiūros darbuotojais arba įkalbėkite atidėti šį veiksmą iki tam tikro laiko. Pasiųskite šį asmenį pas psichiatrą, užregistruokite jo apsilankymą kuo anksčiau. Susisiekite su jo šeima, draugais ir bendradarbiais, pasitelkite juos į pagalbą.
Didelė rizika – žmogus yra parengęs konkretų planą, turi priemonių jam realizuoti ir ketina veikti nedelsdamas. Jūsų veiksmai turi būti tokie: Būkite su tuo žmogumi, nepalikite jo vieno. Atsargiai ir švelniai kalbėkite su juo, pašalinkite tabletes, peilį, ginklą, nuodus ir pan., t.y. atitolinkite savižudybės priemonę Stenkitės tartis su juo, atrasti bendrą kalbą Tuoj pat susisiekite su psichikos sveikatos specialistu arba kitu gydytoju ir suderinkite hospitalizaciją. Praneškite šeimai ir užsitikrinkite jos paramą. Kreiptis į gydytoją reikia tais atvejais, kai: žmogui pasireiškia psichikos sutrikimas; praeityje jis buvo mėginęs nusižudyti; šeimoje būta suicido, alkoholizmo arba psichikos ligos; asmuo yra silpnos sveikatos; • šeima jam nepadeda.
Kaip į juos kreiptis.
Pabandykite gauti žmogaus sutikimą priimti minėtų šaltinių pagalbą, o po to užmegzkite ryšį su jais Jei tokio sutikimo negaunate, pabandykite surasti šiam žmogui ypač palankų asmenį Pasikalbėkite su savižudžiu iš anksto ir paaiškinkite, kodėl kartais lengviau šnekėtis su svetimu negu su artimu žmogumi, kad nepasijustum atstumtas ar įskaudintas kalbėdami su pasitelktais pagalbon asmenimis nekaltinkite jų ir neverskite pasijusti kaltiems Užsitikrinkite jų paramą imantis reikalingų veiksmų Atsižvelkite ir į pagalbininkų interesus.
Ką daryti.
Išklausyti, suprasti, būti ramiam, rodyti dėmesį ir atidum, rimtai įvertinti situaciją ir rizikos laipsnį, išsiteirauti apie ankstesnius bandymus žudytis, išanalizuoti kitokias išeitis, išklausinėti jį apie savižudybės planą, laimėti laiko, kol pavyks susitarti, pasitelkti į pagalbą kitus, pašalinti savižudybės priemones (jeigu tai įmanoma). Veikti – pranešti kitiems, pasitelkti juos į pagalbą, esant didelei rizikai nepalikti šio asmens vieno.
Ko nedaryti.
Neignoruoti susidariusių aplinkybių, neparodyti pasibaisėjimo, sutrikimo ar panikos, nesakyti, kad viskas bus gerai, neprovokuoti savižudžio daryti, kaip pats išmano, nemenkinti problemos, neduoti melagingų patikinimų, nesipiktinti už jo akių, nepalikti savižudžio vieno.IŠVADOS
Suinteresuotumas, jautrumas, sumanumas, gebėjimas pasirūpinti kitu žmogumi, įsitikinimas, kad gyvybę verta saugoti – tai pagrindiniai kiekvieno žmogaus resursai, kuriais remdamasis jis gali padėti išvengti savižudybės.
Didelis savižudybių skaičius rodo visuomenės egzistencinę krizę, todėl savižudybių prevencijai pirmiausiai yra svarbi bendra visuomenės atmosfera. Reikia keisti požiūrį į žmogų, kartu ir kiekvieno žmogaus požiūrį į save bei kitus. Turi didėti žmonių saugumo jausmas. Labiau partneriški ir demokratiški santykiai turėtų sieti tėvus ir vaikus, mokytojus ir mokinius, sutuoktinius. Gydytojai, psichologai, socialiniai darbuotojai, policininkai ir kitų specialybių darbuotojai turėtų turėti žinių apie savižudybės ypatumus, savižudybės krizes, grėsmės požymius. Turėtų būti teikiama kvalifikuota pagalba krizę išgyvenantiems žmonėms, ypač jau mėginusiems žudytis. Be to pagalba ir parama būtina ir nusižudžiusiųjų artimiesiems. Taip pat labai svarbus ir sutrikimų, ypač didinančių savižudybės riziką, diagnozavimas ir gydymas.LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Preventing Suicide: a resource for primary health care workers. – World Health Organization; Geneva 2000.
2. Gailienė D. Jie neturėjo mirti: savižudybės Lietuvoje. – Vilnius: Tyto alba, 1998.
3. Savižudybių prevencijos idėjos. Sudarytoja Gailienė D. – Vilnius: Tyto alba, 2001.
4. David G. Myerrs. Psichologija. Poligrafija ir informatika, 2000.
5. Internetas: www.jppc.lt; www.sociumas.lt.

Leave a Comment