Pedagogikos egzamino medžiaga

2871 0

4. UGDYMO TIKSLŲ PROBLEMA. MŪSŲ UGDYMO TIKSLAS

Ugdymas – tikslinga, sąmoninga veikla, tikslo supratimas yra viena svarbiausių pedagogikos problemų.

Tikslas tai norimas pasiekti dalykas, idealas. Ugdymo tikslas yra pedagoginės veiklos rezultato idealus vaizdinys. Vadinasi, pedagogas savo veiklą organizuoja su tikslu. Kuo geriau supranta savo tikslą, tuo geriau vykdo savo pareigą. Ugdymo tikslą teikia visuomenė. Kas apsprendžia ugdymo tikslą? Daug dalykų, objektyvios gyvenimo sąlygos. Vadinasi įvairiose išsivystymo stadijose šiek tiek skirtingas. Visais laikais visuomenė norėjo išugdyti tokį žmogų, kad atitiktų visuomenės norus. Šiuolaikinėje visuomenėje pagrindinis iddealas laisvas žmogus.

Filosofinės kryptys įvairiai aiškina ugdymo tikslą. Marksistai reikalavo harmoningos asmenybės. Egzistencialistai – kaip sudaryti sąlygas būti savimi. Pragmatistai reikalavo praktiškos asmenybės. Dabar religiniu ugdymu siekiame ugdyti tai, kas vadinama susiliejimu su aukščiausia esybe. JAV: ugdyti lojalius piliečius, kurie prisiima pilietines pareigas.

Dabar išsivysčiusiose šalyse skiriamos dvi vertybės:

1)asmenybės laimės siekimas, kad asmenybė būtų atsakinga;

2)siekimas tarnauti visuomenei, todėl reikalaujama ugdyti pakantumą žmonėms, pagarbą kitiems.

Jos sudaro gyvenimo prasmę. Visi turi būti laimingi, bet reikia, kad būtų naudingas ir visuomenei. Laisvė – tai nee anarchija, tai šalia galimybės kartu veikti visuomenei. Visais atvejais remiamasi bendražmogiškomis vertybėmis. Tos vertybės, kurios išreikštos 10 Dievo įsakymų ir nuo kurių priklauso vertybės.

Mūsų ugdymo tikslas

Šiandien mes kalbėdami apie ugdymo tikslą, negalime atsiriboti nuo antikos mąstymo keliamų reikalavimų. Mūsų ugdymo ti

ikslas – harmoninga, aukštos tautinės savimonės asmenybė, siekiant asmeninės laimės ir savo tautos gerovės. Taip suprantant ugdymo tikslą – bendras žmogus bendroje visuomenėje. Didžiausia vertybė – žmogus. Valdžia turi tarnauti žmogui. Kad žmogus priimtų bendražmogiškąsias vertybes, būtina skirti ypatingą dėmesį savo tautos kultūrai, tradicijoms; iš esmės pagerinti rengimą savarankiškam gyvenimui, darbui; sudaryti kuo geresnes sąlygas asmenybės saviraiškai, realizuoti ugdymo procese humaniškumo principą iš esmės keičiant ugdytojų santykį; didinti šeimos atsakomybę už vaikų ugdymą.

UGDYMAS – VISUOMENINIS REIŠKINYS, JO VISUOMENINIS-SOCIALINIS SĄLYGOTUMAS

Ugdymas – visuomeninės patirties perdavimas jaunosioms kartoms, siekiant parengti jas gyvenimui ir darbui. Žmonių visuomenė suinteresuota perduoti patirtį jaunajai kartai, kad ši galėtų savarankiškai gyventi, dirbti ir toliau įgydama savo patirties turtinti tai, ką yra perėmusi iš vyresniosios kartos. Ugdymas – tai lemiama sąlyga, tas veiksnys, kuris padeda iššsaugoti ir plėtoti gamybinę bei moralinę visos žmonijos, atskiros tautos patirtį ir jos kultūrą.

Ugdymas atsirado su visuomene. Kaip visuomeninis reiškinys ugdymas yra sąlygojamas visuomenės vystymosi dėsningumų, t.y. raida. Todėl kiekvienoje istorinėje epochoje jis yra skirtingas. Ugdymas kinta, kai kinta materialinės ir socialinės gyvenimo sąlygos, gamybos lygis ir pobūdis. Valdančios klasės per ugdymą vykdo savo politiką. Tuo ir pasireiškia klasinis ugdymo pobūdis. Visą laiką ugdymas atspindėjo visuomenės bei atskirų valstybių istorinio vystymosi ypatybės. Juo labiau išsivysčiusi valstybė, tuo daugiau dėmesio skiria ug

gdymui, nuo jo kokybės priklauso šalies pažanga. Taigi nėra ir negali būti ugdymo, tinkamo visiems laikams ir visoms šalims. Ugdymas tai ypatinga žmonijos veiklos ir žmonių tarpusavio santykių sfera – tai visuomenės svarbiausia funkcija, jos tęstinumo sąlyga. Asmenybės vystymuisi turi įtakos įvairūs veiksniai: prigimtis, aplinka ir ugdymas. Prigimtis – biologiniai veiksniai, vystymosi prielaidos, kurias atsineša vaikas gimdamas, Jos gali būti sąlygojamos paveldėjimo ir kitų veiksnių, turėjusių įtakos embriono vystymuisi. Aplinka – visa tai, kas supa vaiką nuo pat pirmos dienos. Mikroaplinka – tai su kuo vaikas tiesiogiai kontaktuoja. Kuo aktyvesnis vaiko bendravimas su aplinka, tuo didesnis aplinkos poveikis jam. Makroaplinka – tai visuomenė, kurioje vaikas gyvena, jos socialinės ekonominės sąlygos ideologija. Ugdymas – tikslingas, specialiai organizuotas poveikis žmogui siekiant tobulinti asmenybę, vadovauti jos raidai. Geras ugdymas gali sustiprinti ar sumažinti ir prigimties, ir aplinkos poveikį. Tai pirmiausia tikslingas tėvų siekimas formuoti vienus ar kitus vaiko charakterio bruožus.

Ugdytinis kaip ugdymo veiksnys. Ugdytinio ugdomumas susideda iš:

1. Ugdymo galimumo;

2. ugdymo reikalingumo;

3. ugdomumo lytys(fizinis, psichinis, dvasinis).

Ugdytinis savo prigimti, ypatybėmis ir išsivystymo eiga yra pradas, kuris individualizuoja ugdomąjį veikimą.

Ugdytinių skirtybės:

1. amžiaus tarpsniai(kūdikystė, ankstyvoji vaikystė 2-7 metai, vėlyvesnioji vaikystė 8-12 m., paauglystė 13-17 m.);

2. lyčių skirtybės:

*kylančios iš nevienodos vyro ir moters prigimties;

*atsitiktinai susidariusios istoriniame žmonijos vyksme.

3. pavaldumas, tai žymės, kurios yra paveldimos nuo pat gimimo;

4. emocinis savotiškumas (temperamentas);

5. intelektualinis savotiškumas, jį sudaro inteligencijos y
ypatybės;

6. socialinis savotiškumas, kuris charakterizuoja jo priklausimą tam tikrai visuomeninei grupei ir atvaizduoja jos įgimtas ir kultūrines ypatybes;

7. fizinės nenormalybės;

8. psichinės nenormalybės.

Ugdymo veiksnys yra visa tai, kas sąmoningai ar nesąmoningai, tiesioginiu ar netiesioginiu būdu turi ugdomosios veikmės ugdytiniui.

Šalkauskis išskiria 3 ugdytojų grupes:

I. Pašaukti iš prigimties ugdymo veiksniai:

1. Šeima. Jai tenka rūpintis naujosios kartos ugdymu. Tėvai sugeba individualizuoti ugdymą pagal kiekvieno vaiko individualias savybes. Jame bendrauja tėvas ir motina, todėl sueina vyriškumo ir moteriškumo įtakos. Šeimyninis ugdymas yra harmoningas ir visašališkas. Pats gyvenimas šeimoje auklėja ir lavina;

2. Valstybė. Tai pašauktas iš prigimties ugdymo veiksnys. Jai priimta rūpintis fiziniu piliečių auklėjimu. Turi teisę rūpintis valstybiniu pilietiniu naujų kartų auklėjimu. Turi rūpintis minimaliu piliečių išsilavinimu. Turi rūpintis profesiniu išsilavinimu, kad žmogus galėtų dirbti visuomenei naudingą darbą. Pedagogų ir sociologų sakoma, kad ji turi ugdymo reikalus remti, kontroliuoti ugdymo vykimą, sudaryti ugdymui materialinį pagrindą;

3. Bažnyčia. Ji turi pareigą ir teisę į dorinį religinį tikinčiųjų auklėjimą. Ji turi teisę steigti mokyklas.

II. Pašaukti iš prigimties(ugdomosios įstaigos):

1. Ugdomosios įstaigos. Tai lavinamoji(mokykla formuoja jaunuomenę ryšium su ugdomosiomis gėrybėmis) ir auklėjamoji įstaiga, ima ugdymo uždavinius auklėjamuoju aspektu.

2. Jaunuomenės ugdymosi organizacijos. Jos papildo ir atbaigia mokyklos funkcijas.

III. Atsitiktiniai ugdymo veiksniai: tai yra toks veiksnys, kuris neturėdamas ugdomosios intencijos turi ugdomosios įtakos naujajai kartai. Tai – šeimos dalyviai, draugai, tėvų namai, apylinkė, kl
limatas, tėviškė, tauta, kultūra.

Ugdymo veikėjai. Jais yra asmuo, kuris, priklausydamas ugdymo veiksniams, vykdo ugdomąjį veikimą norimai, sąmoningai ir iš pašaukimo.

Tai:

1. Tėvai. Jie yra pašaukti ugdomosioms pareigoms;

2. Mokytojai, auklėtojai. Jais laikomi, kuriems lavinimas ir auklėjimas yra profesija.

3. Kunigai – tai aukščiausio pedagoginis pašaukimas.

Pagrindinės ugdomojo darbo savybės – tikslingumas, planingumas; metodingumas, jis numato kaip panaudoti vykdomąsias darbo priemones ir prisitaikyti prie vykdymo aplinkybių.

Bendrosios ugdytojo savybės: pedagoginiai gabumai; pedagoginis supratimas; pedagoginis patyrimas; faktiškas sugebėjimas sėkmingai dirbti ugdomąjį darbą.

Formalieji ugdymo veiksniai:

1. Ugdomasis idealas. Jis veikia ugdytinį netiesioginiu būdu, nes jį renkasi ugdytojas savo ugdomajam veikimui. Bet gali veikt ir tiesioginiu būdų, kai jis vienokiu ar kitokiu būdu įeina į ugdytinio sąmonę.

2. Ugdytinio prigimtis ir asmuo. Tai kiek pats asmuo savarankiškai pasireiškia ugdymosi darbe. Auga ir vystosi pats ugdytinis, nes jame glūdi prigimties tendencijos ir asmeninių pastangų šaltinis.

3. Ugdytojo asmenybė. Ugdytojo asmenybė ypatingai svarbi auklėjime, nes ugdytojas yra vadovas patarėjas, vedantis į vertingą asmenybę;

4. Ugdomosios gėrybės. Joje yra realizuota kokia nors vertybė.

Išvada – ugdymas jaunosios kartos yra neatsiejamai susijęs su visuomenės raida. Ypač svarbu siekti, kad ugdymas lenktų visuomenės vystymąsi ir tuo skatintų progresą.

5. ASMENYBĖS RAIDA IR UGDYMAS, RAIDOS IR UGDYMO RYŠYS

Žmogus į pasaulį ateina kaip biologinė būtybė. Po to praeina ilgą individualios raidos kelią. Jis keičiasi fiziologiškai, psichiškai, socialiai, t.y. bręsta. Žmogau raidą apsprendžia įvairios sąlygos, aplinkybės. Didžiulę reikšmę turi ugdymas(mokykla, specialistai ir pan.).

Asmenybė – žmogus, kaip visuomeninė protinga būtybė, gebanti dirbti, turinti savitus psichikos ir socialinius bruožus.

Asmenybės vystymuisi turi įtakos įvairūs veiksniai: prigimtis, aplinka ir ugdymas.

Šiandien jau niekas neneigia vaiko vidinio vystymosi dėsningumų.

Prigimtis – tai biologiniai veiksniai, vystymosi prielaidos, kurias atsineša vaikas gimdamas. Jos gali būti sąlygojamos paveldėjimo ir kitų veiksnių, turėjusių įtakos embriono vystymuisi. Vadinasi, prigimtis yra platesnė sąvoka nei paveldas. Paveldo informacijos nešėjai – genai. Paveldimi tam tikri nervų sistemos, vidaus sekrecijos liaukų, organų, odos, veido formos ir kai kurie kiti ypatumai.

Aplinka – visa tai, kas supa vaiką nuo pat pirmos dienos. Mikroaplinka – tai su kuo vaikas tiesiogiai kontaktuoja. Kuo aktyvesnis vaiko bendravimas su aplinka, tuo didesnis aplinkos poveikis jam. Makroaplinka – visuomenė, kurioje vaikas gyvena, jos socialinės ekonominės sąlygos, ideologija.

Ugdymas – tikslingas, specialiai organizuotas poveikis žmogui, siekiant tobulinti asmenybę, vadovauti jos raidai. Geras ugdymas gali sustiprinti ar sumažinti ir prigimties, ir aplinkos poveikį. Ugdymas yra ne tik mokyklos ar ikimokyklinės įstaigos poveikis. Tai pirmiausia tikslingas tėvų siekimas formuoti vienus ar kitus vaiko charakterio bruožus. Ugdymas yra tuo sėkmingesnis, kuo geriau ugdytojas pažįsta ugdomojo asmens vystymosi prielaidas ir aplinkos poveikius, kuo geriau išmano jų sąveikos ypatybes įvairiais amžiaus tarpsniais.

Ugdymas yra visuomeninės patirties perdavimas jaunosioms kartoms, siekiant parengti jas gyvenimui ir darbui. Ugdymą sudaro mokymas – pedagoginis procesas, kurio metu mokiai įgyja žinių, šiame procese kartu vystosi mokinių pažintinės galios intelektas, formuojasi pažiūros ir vertybės, t.y. jie lavinami ir auklėjami. Mokymas svarbiausia mokyklos funkcija. Žmonių visuomenė suinteresuota perduoti patirtį jaunajai kartai, kad ši galėtų savarankiškai gyventi, dirbti ir toliau, įgydama savo patirties turtinti tai, ką yra perėmusi iš vyresniosios kartos.

Ugdymas atsirado kartu su visuomene. Kaip visuomeninis reiškinys ugdymas yra sąlygojamas visuomenės vystymosi dėsningumų. Todėl kiekvienoje istorinėje epochoje jis yra skirtingas. Ugdymas kinta, kai kinta materialinės ir socialinės gyvenimo sąlygos, gamybos lygis bei pobūdis. Atsiradus klasėms, ugdymą ėmė reguliuoti ir kontroliuoti valstybė. Valdančios klasės per ugdymą vykdo politiką. Tuo pasireiškia klasinis ugdymo pobūdis. Visą laiką ugdymas atspindėjo visuomenės bei atskirų valstybių istorinio vystymosi ypatybes. Juo labiau išsivysčiusi valstybė, tuo daugiau dėmesio skiria ugdymui, nes nuo jo kokybės priklauso šalies pažanga. Taigi nėra ir negali būti ugdymo, tinkamo visiems laikams ir visoms šalims.

Saviaukla – sąmoningo žmogaus veikla, kuria jis siekia įveikti savo trūkumus, išsiugdyti normos savybes.

Mažam vaikui didelį poveiki gali daryti ugdymas, ypač pedagogiškai organizuotas.

Apie 6-uosius metus ugdymo poveikis pasidaro svarbesnis už kitus veiksnius arba nelemiamas, o vėliau už jį reikšmingesnis gali pasidaryti saviauklos veiksniai.

Svarbiausia asmens vystymosi prielaida ir šio vystymosi rezultatas yra asmens aktyvumas. Ši ypatybė žmogui įgimta.

Ugdymo uždavinys – visaip skatinti vaikų aktyvumą ir optimaliai panaudoti jį kryptingam asmenybės formavimui.

Lavinimas – ugdomųjų asmenų žinių, mokėjimo, įgūdžių bei jų sistemos įvaldymas ir protinių galių tobulinimas.

Auklėjimas – asmenybės dorovinių estetinių vertybių, dvasinių poreikių įsitikinimų ir idealių charakterio bruožų, kultūringo elgesio, įgūdžių bei įpročių formavimas. Tai asmenybės, jos vidinės pasaulio dorovingumo ugdymas. Jo tikslas ugdyti dorovines nuostatas, jas suprantant kaip žmogaus santykį su savimi, su kitu žmogumi, visuomene, darbu, gamta, kultūrinėmis vertybėmis.

Asmenybės raida

Ugdymo sėkmė labai priklauso nuo to, kiek jo organizatoriai pažįsta ugdytinių amžiaus bei individualias savybes. Pagal vaiko amžiaus išgales ir ypatybes keliami ugdymo uždaviniai ir parenkamos pedagoginio poveikio priemonės ir metodai. Ugdymo uždaviniai, turinys bei metodai numatomi pagal žmogaus amžiaus tarpsnius. Tačiau asmenybės išsivystymo lygis nėra vien nugyventų metų rezultatas: lemiamos įtakos žmogaus vystymuisi bet kuriame amžiuje, o ypač vaikystėje, turi ugdymo sistema ir pačios asmenybės veikla bei aktyvumas. Perėjimas nuo vieno amžiaus tarpsnio prie kito yra labai neapibrėžtas ir individualus, nes priklauso nuo sąlygų bei individualių ypatybių.

Vystymasis – tai fizinio, psichinio ir socialinio brendimo procesas, apimantis visus kiekybinius ir kokybinius įgimtų bei įgytų savybių pakitimas.

Fizinis brendimas – vaiko ūgio, kūno masės, raumenų jėgos didėjimas. Psichinis brendimas tai psichinių procesų, valios, emocijų kitimas, tobulėjimas, asmenybės individualių psichinių savybių formavimas.

Socialinis brendimas tai elgesio, santykių su aplinkiniais kitimas, dalyvavimas kolektyvo reikaluose.

Svarbu žinoti žmogaus raidos ypatumus, asmenybės tapsmą. Paveldimumas ir aplinka labai reikšmingi žmogaus raidai. Vienas iš svarbiausių asmenybės raidos prielaidų ir rezultatų yra pačios asmenybės aktyvumas – kiek ir kaip pati besiformuojanti asmenybė aktyviai reaguoja į įvairius aplinkos poveikius. Mokymosi veikloje lavėja mokinių mąstymas, jie tobulina tokius psichikos procesus kaip atmintis, vaizduotė. Asmenybė tai žmogus kaip visuomeninė protinga būtybė, gebanti dirbti, turinti savitus psichikos ir socialinius bruožus. Kiekviena asmenybė yra individualybė, nes jai būdinga savita psichika.

Kas apsprendžia asmenybės raidą? Susiformavo du požiūriai: 1)viską lemia prigimtis; 2)viską lemia aplinkybės. Tarp suaugusiojo ir vaiko yra kiekybės savybės. Vaiko asmenybę apsprendžia tai, ką jis atsineša į pasaulį. Žmogus jau gimsta su poreikiais, emocijomis. Kitas yra sociologizacinis požiūris. Lokas tvirtino, kad tai lemia religija. Šiuo atveju asmenys priklauso nuo aplinkos. Daug žmonių tvirtina: aplinka ir įgimtos savybės; tai kas paveldima vadinama genotipu. Ypatingos reikšmės turi aplinka. Žmogaus asmenybės raida vyksta veikiant sudėtingiems veiksniams ir pačios asmenybės santykiais.

Asmenybės raidos ir ugdymo ryšys

Ugdymas reikalingas asmenybės raidai, kas jis vyktų geriau. Ugdymu perduodame patirtį. Perduodame svarbiausius bruožus. Jaunas žmogus vis geriau pažįsta pasaulį ir išmoksta racionaliai veikti, mąstyti. Ugdymo procese keičiasi santykis tarp ugdomojo ir ugdytojo. Visuotinai pripažįstama, kad jei šeimoje geri santykiai, tai vaiko asmeninė raida daugiau ar mažiau sėkminga. Ugdymo rezultatai ne iš karto išryškėja, be to ne viską, ką duoda ugdymas, paima ką reikia. Ugdymas veikia daug veiksnių, ne viskas yra teigiama, ugdymas gali padaryti ne viską. Kelios būtinos sąlygos, kad ugdymas darytų kuo didesnę įtaką – pažinti ugdytinius; ugdymas turi būti pakankamai gilus, giliai paliesti vaiko asmenybę.

Kada šeima daro poveikį? Tada kada vaikai turi savo tėvus. Auklėjime nėra smulkmenų, auklėjimas susideda iš smulkmenų. Labai svarbu panaudoti mokymosi galimybes. Vaikai labai kritiški suaugusiųjų atžvilgiu. Ugdymo įtaką asmenybės raidai didele dalimi apsprendžia mokymo aktyvumas vaikui. Ugdymo sąjungininkas yra norėjimas tobulėti. Ugdymo įtaką nemažai apsprendžia tai, kiek vieningi yra šeimos ir mokyklos reikalavimai.

Sąlygos, kad ugdymas kuo daugiau padėtų asmens raidai: iš sąsiuvinio

1. Būtina kuo geriau pažinti ugdytinius. Pažinimas labai svarbi ugdymo sąlyga. Pažinti mokinį ne taip jau paprasta, nes vaikas visą laiką keičiasi. Juos nuolat veikia įvairūs reiškiniai ir tą poveikį nustatyti labai sunku.

2. Ugdymas turi būti pakankamai stiprus, giliai paliesti vaiko asmenybę. Tai padeda vaikui atsispirti neigiamoms įtakoms. Svarbią reikšmę turi ir šeima, ir mokykla. Šeimoje ugdymas ypač svarbus ugdymo etapas, tai lemiamas asmenybės formavimo veiksnys. Tėvai turi būti vaikams pavyzdys, autoritetas – stiprus ugdymas. Mokykloje ugdymas ir turi būti pakankamai stiprus: pamoka gerai organizuota, parengta medžiaga, įtraukimas mokinių į pamoką ir pan.

3. Ugdymo įtaka asmenybės raidai didele dalimi apsprendžia paties vaiko aktyvumas. Aktyvumą skatina įvairūs poreikiai. Ugdytinis įvairiai reaguoja į tėvų ir mokytojų reikalavimus ir atitinkamai veikia. Aktyvumas rodo požiūrį į pateikiamą informaciją. Jei vaikas aktyviai veikia, stengiasi įveikti tuos reikalavimus, tai tie veiksmai rodo, kad tie dalykai yra jam daugiau ar mažiau priimtini.

4. paties vaiko siekimas tobulėti, t.y. jo orientacija į saviauklą, į saviugdą ir pan.

5. Ugdymo įtaką apsprendžia ir tai, kiek vieningi šeimos ir mokyklos reikalavimai. Šeima turi pasitikėti mokykla ir mokykla – šeima. Esmė – ugdymo procese nuolat vyksta keliami reikalavimai. Tarp ugdytinių ir ugdytojų turi būti konstruktyvus bendravimas.

VEIKLA – ASMENYBĖS RAIDOS PAGRINDAS

Veikla yra asmenybės raidos pagrindas. Veikdama asmenybė bendrauja su kitais žmonėmis, taigi ir mokydamasi, o tai itin veikia sąmonę ir elgesį. Todėl reikia teisingai ir racionaliai organizuoti veiklą, o ypač mokymą (net 14 m). Mokymasis – mokyklinio amžiaus pagrindinė veikla, lemianti ugdymo rezultatus. Vaiką veikia įvairūs veiksniai. Paauglys vaikas taip pat aktyviai veikia. Žmogus pats reaguodamas keičiasi. Didelį vaidmenį vaidina pati veikla. Be veiklos nėra raidos ir vystymosi. Vaiko raida pasireiškia tuo, kad keičiasi ir tobulėja veikla. Žaidimas vaidina labai svarbų vaidmenį. Žaisdamas dažniausiai mėgdžioja tėvus. Vėliau žaidimą keičia mokymasis. Mokymasis pati svarbiausia besiformuojančios asmenybės veiklos rūšis. Mokymosi metu mokiniai lavinami. Mokymasis keičia ir tobulina pažintinę mokinio veiklą. Mokymasis – protinė veikla, reikalaujanti daug pastangų ir yra sudėtinga. Kuo aukštesnė klasė, tuo mokytis sunkiau. Vaikui būdingas noras veikti. Juos reikia skatinti prie darbo. Bet kurio darbo metu mokinys įgyja žinių, bet vien dirbdamas priimti žinių negali. Viena iš problemų yra visuomeninė veikla. Šiuo metu veikla yra nepakankama, o ypač saviveikla. Žmogus egzistuoja visuomenėje. Asmenybės santykis su visuomene. Veikla grupėje (savivalda), žaidimai, buitinis darbas, meninė ir sportinė veikla, visuomeninė veikla padeda asmenybės raidai.

7. ŠVIETIMĄ REGLAMENTUOJANTYS DOKUMENTAI, LR ŠVIETIMO ĮSTATYMAS – PAGRINDINIS LIETUVOS ŠVIETIMO DOKUMENTAS

Pirmą kartą priimtas – 1991 m., antrą – 1998 m.(reikia pasitikslinti???). Šis įstatymas nustato Lietuvos Respublikos švietimo sandarą, švietimo įstaigų veiklos ir valdymo pagrindus. Šiame įstatyme nurodoma, kad švietimas įgyvendinamas senų tipų švietimo įstaigose: ikimokyklinio ugdymo, bendrojo lavinimo mokyklose, profesinio mokymo įstaigose, aukštesniosiose, aukštosiose ir papildomo ugdymo mokyklose.

Įstatyme nurodyti pagrindiniai švietimo sistemos uždaviniai:

1. puoselėti asmens dvasines ir fizines galias, ugdyti intelektą, padėti tvirtus dorovės ir sveikos gyvensenos pamatus;

2. suteikti jaunajai kartai bendrąjį ir profesinį išsilavinimą, atitinkantį dabarties mokslo ir technikos ir kultūros lygį;

3. sudaryti Lietuvos gyventojams tęstumo(?) lavinimosi galimybę;

4. ugdyti pilietiškumą, asmens teisių ir pareigų šeimai, tautai, visuomenei ir Lietuvos valstybei sampratą; dalyvauti politiniame, ekonominiame, kultūriniame, visuomeniniame gyvenime;

5. užtikrinti tradicinių religinių bendrijų nariams tokias pats teises ir sąlygas ugdyti vaikus kaip ir visus gyventojus.

11. MOKINIŲ PAŽINIMO IR MOKSLINIO TYRIMO METODAI. PEDAGOGINIS EKSPERIMENTAS.

1.Pedagogika – ugdymo mokslas (ugdymo teorijos atžvilgiu) ir ugdymo menas (pedagoginės veiklos prasme).

2.Pedagogikos tyrimo objektas yra pats pedagoginis procesas, jo organizavimas – tiria mokytojų veiklos:tikslo, turinio, metodų, priemonių pedagoginį prasmingumą; fiksuoja dėl tų veiksmų vykstančius ugdytinių fizinio, psichinio, socialinio vystymosi pokyčius; formuluoja pedagoginės veiklos tobulinimo rekomendacijas, remdamiesi tyrimų išvadomis.

Pedagogikos tyrimo objektas yra labai sudėtingas dėl daugybės kintamųjų, kurie skirstomi į kelias grupes: a)numanomi kintamieji. Jie susiję su mokytojų savybėmis, su jų patirtimi, pasirengimu ir konkrečiais įgūdžiais bei motyvacija; b)konteksto kintamieji. Jie susiję su aplinka, prie kurios mokytojas turi prisitaikyti , tai mokinių patirtis, ankstesnės žinios, mokinių gebėjimai, klasės bruožai; c)proceso kintamieji. Jie susiję su klasės veikla ir procedūromis, tai yra jie susiję su tuo, ką daro mokytojai ir mokiniai; d)rezultato kintamieji. Susiję su klasės mokymo ir sąveikos rezultatais. Pedagoginio tyrimo esme – ugdymo dėsningumų pažinimas ir moksliškai patikrintų ugdymo būdų kūrimas.

3.Pedagoginio reiškinio mokslinio tyrimo specifika (pedagogika neturi tiriamojo modelio pakaitalo; negalima užfiksuoti visus ugdomojo pokyčius;sunku išskirti pašalinių veiksnių poveikį.

4.Pedagoginio tyrimo lygiai: a)grupinis (reiškinys tiriamas atskiroje žmonių grupėje, klasėje); b)institucinis (reiškinys tiriamas atitinkamose institucijose, kurio nors profilio mokyklose); c)socialinis (reiškinys tiriamas visos visuomenės mastu).

5.Pedagoginio reiškinio tyrimo etapai: tiriamos problemos išskyrimas, temos formulavimas; tyrimo objekto apibrėžimas; tyrimo uždavinių nustatymas; tyrimo hipotezės formulavimas; tyrimo programos sudarymas; tyrimas; duomenų apdorojimas; medžiagos analizė ir aprašymas.

6.Tyrimo metodai: 1)stebėjimas (pvz. vaikų tyrimai, siekiant išsiaiškinti kaip bręsta vaiko protas); 2)pokalbis; 3)anketų metodas (klausimai, kontroliniai, anketos atviros, uždaros, pusiau uždaros); 4)eksperimentas; 5)sociometrijos metodas; 6)testai; 7)dokumentų analizės metodas; 8)teorinės analizės metodas; 9)metaanalizės metodas (tyrinėtojas teoriškai pagrindžia savo požiūrį, t.y. interpretuoja rezultatus); 10)grožinis pasakojimas; 11)biografinis-autobiografinis metodas, aiškinantis, kodėl tiek mažai moterų užima vadyb. pareigas; 12)poliarinių profilių metodas; 13)neužbaigtų sakinių metodas; 14)kolyzinių situacijų metodas (pvz. nupiešti ir įvertinti situaciją pagal piešinį); 15) audio, video metodas.

12. MOKYTOJAS – UGDYTOJAS, JO PROFESINIAI YPATUMAI

Šiandien mokytojui keliamas uždavinys, kad jis ne tik mokslo pagrindus ir naujienas, bet sugebėtų numatyti ir mokslo vystymosi perspektyvas. Tikras mokytojas gerbia vaiko asmenybę, moka priimti vaiką tokį, koks jis yra, padeda jam pažinti ir ugdyti savo gerąsias savybes. Jis vadovaujasi humanistinėmis vertybėmis ir padeda jas įsisavinti savo mokiniams. Nuolat mokosi pats ir padeda moksleiviams atrasi prasmingo mokymosi būdus.

Mokymasis mokyti yra visą gyvenimą trunkantis procesas, o ne laiko tarpas nuo pirmosios pamokos apie metodus iki leidimo mokytojauti įgijimo datos.

Išskiriamos keturios būtinos sąlygas mokytojo profesijai:

1. žinių pagrindai apie mokymą ir mokymąsi;

2. geriausių mokymo būdų repertuaras;

3. supratimas, kad mokyti mokomasi visą gyvenimą;

4. nusiteikimas ir sugebėjimas laikytis refleksyvaus, kolegiško ir orientuoto problemų sprendimo požiūrio į savo veiklą.

Mokytojo – ugdytojo paskirtis – pažinti vaiką ir gebėti rasti ryšį su juo siekiant padėti jam įveikti sutinkamus sunkumus. Mokytojas turi padėti vaikui išmokti vertinti ir įsivertinti save, prognozuoti rezultatus, subtiliai kontroliuoti vaiko elgesį, pozityviai keisti jį.

Mokytojas turės būti pasirengęs organizuoti ne tiek mokymo, kiek mokymosi procesą, mat nuolat plėtosis suaugusiųjų mokymasis, saviugda, nuolatinis mokymasis, mokymasis iš įgyjamos patirties.

Tobulėjant technologijoms, sukuriama naujų mokymosi formų: nuotolinis mokymasis, elektroninės konferencijos, mokymas internetu ir kt. Šioms formoms populiarėjant, prireikia ir kvalifikuotų mokytojų, galinčių konsultuoti vartotojus ir organizuoti šių mokymo paslaugų teikimą.

Mokytojas turės būti pasirengęs organizuoti ne tiek mokymo, kiek mokymosi procesą, mat nuolat plėtosis suaugusiųjų mokymasis, saviugda, nuolatinis mokymasis, mokymasis iš įgyjamos patirties. Mokymosi procesui organizuoti mokytojui reikės bendravimo įgūdžių. Skatinant besimokančiųjų įsitraukimą į mokymosi procesą tradicinių mokymo metodų nepakaks – reikės gerai pažinti šiuolaikines informacines technologijas, nes visos naujos mokymosi formos bus tiesiogiai su jomis susijusios. Svarbiausia – mokytojas privalės pasirengti nuolatiniams pokyčiams. Tai bus esminis gero mokytojo požymis. Gebantis lanksčiai planuoti, savarankiškai priimti sprendimus, kritiškai vertinti ugdymo turinį, jį atnaujinti bei keisti mokytojas bus visur laukiamas.

PEDAGOGO VAIDMUO, JAM KELIAMI REIKALAVIMAI

Reikia skirti dvi sąvokas: specialybė ir profesija.

Profesija – veikla, kuri atliekama pagal specialybę ir skiriama kurti dvasinėms ir materialinėms vertybėms.

Specialybė – kurios nors srities komplikuota žynių ir įgūdžių sistema.

Mokytojo profesija yra viena seniausių, nes reikėjo rengti kilmingųjų vaikus gyvenimui, perduoti patirtį. Babilone, Egipte mokytojais buvo žyniai. Senovės Graikijoje buvo samdomi žmonės, žymiausi filosofai. Romos imperijoje mokytojais buvo valstybiniai tarnautojai, juos skirdavo imperatorius. Mokytojai buvo išsilavinę, išskirtiniai. Viduramžiais dvasininkai, vienuoliai, riteriai. Mokytojų niekas specialiai neruošė. Tik 18 a. prie universitetų pradėjo ruošti mokytojus. 1-oji mokytojų 1775 m. seminarija Lietuvoje – Vilniuje. Vidurinių mokyklų mokytojus dažniausiai buvo ruošiami mokslai vakaruose(?). Mokytojų paskirtis ypatinga – perduoti jaunajai kartai visuomenės patirties dalį, pažiūras, vertybes. Geras mokytojas tas, kurį pralenkia jo mokinys.

Pedagogo vaidmuo, jam keliami reikalavimai, jo veiklos specifika. Svarbiausia, kad būsimieji pedagogai būtų kūrybingos asmenybės – žmonės ugdytojai, o ne vien tiktai dalykinių žinių perteikėjai, gebančius kuo pilniau išugdyti besimokančiojo žmogaus prigimties, fizines, psichines ir dvasines galias, sudaryti sąlygas laisvai skleisti individualias savybes ir tobulėti. Besimokančiojo ir pedagogo sąveika grindžiama partneryste, dialogu, dvasiniu bendravimu, teisingumu, reiklumu, pagarba, kūrybiškumu bei nuoširdumu. Siekiama, kad visų lygių ir pakopų švietimą įstaigų pedagogai būtų aukštos kultūros, dorovės, inteligencijos, pedagoginės, dalykinės ir mokslinės kompetencijos. Nuo mokytojo iš esmės priklauso santykiai su mokiniais mokymo procese – nuo jo pedagoginio išprusimo ir kultūros žinių ir erudicijos, pedagoginio takto bendravimo su mokiniais pobūdžio. Tai sąlygoja koks yra mokytojo požiūris į mokinius, taip pat ir jo asmeninės savybės – atsakingumas, duoto žodžio laikymasis, gebėjimas derinti pagarbą mokinio asmenybei su principingu jam reiklumu.

Galima išskirti bendrus mokėjimus, kuriuos turi būti įvaldęs kiekvienas mokytojas:

1. Mokėjimas analizuoti auklėtinio asmenybę ir jos ugdymo rezultatus, apibūdinti protinį išsivystymą, tikrinti žinias ir įgūdžius, nustatyti polinkius bei interesus, jausti jų vidinį pasaulį, pastebėti sunkumus, su kuriais susiduria auklėtiniai;

2. Mokėjimas planuoti pedagoginę veiklą: nustatyti ir formuoti lavinamuosius tikslus mokslo metams, trimestrui, pamokai, prognozuoti klasės ir atskirų mokinių mokymosi rezultatus, planuoti mokinių mokymąsi ir vadovavimą jam;

3. Mokėjimas nustatyti lavinimo ir auklėjimo turinį: parinkti tinkamą mokamąją medžiagą, ją adaptuoti pagal mokinių amžiaus ypatybes ir patirtį, parinkti ir pasigaminti vaizdinės medžiagos ir medžiagos savarankiškumo lavinimui mokinių darbui;

4. Mokėjimas naudoti įvairius lavinimo ir auklėjimo būdus: parinkti pamokos struktūrą, įvairius mokomosios medžiagos perteikimo, jos įtvirtinimo būdus, skatinti mokinių savarankiškumą ir aktyvų mokymąsi;

5. Pedagoginės technikos mokėjimai: balso stiprumo, tono, mimikos ir gestų technikos valdymas, tinkami santykiai su auklėtiniais ir išorės estetikos, kultūros elgesio normų laikymasis.

13. DIDAKTIKA, JOS RAIDA

Didaktika –mokymo teorija, kuri apibūdinama ir kaip bendrasis mokymo mokslas, ir kaip mokymo bei mokymosi mokslas, ir kaip visuotinė mokymo ir mokymosi teorija ir t.t.

Didaktika sudaro ugdymo turinį, kuris priklauso nuo daugelio išorinių aplinkybių: visuomenės struktūros, tradicijų, konkrečios švietimo sistemos, istorinio bei pedagoginio vystymosi. Didaktikos apibrėžimas priklauso ir nuo filosofinio požiūrio. Didaktikos prasmė ir tikslas yra visų pirma parodyti, kaip organizuoti mokymą, kad mokiai įgytų nuodugnių ir tvirtų žinių, atitinkančių šiuolaikinį visuomenės raidos lygį. Didaktikos turinio blokai:

1. Mokymo tikslas, jo esmė

2. Mokymo (didaktiniai) principai

3. Mokymo turinys

4. Mokymo organizavimas

Šiuolaikinį ugdymo turinio pobūdį, siekiamus ugdymo tikslus bei uždavinius turi atitikti mokymosi organizavimas, mokytojo naudojami ugdymo metodai. Siekdamas bendrųjų ugdymo tikslų, mokytojas renkasi ir modeliuoja tinkamus ugdymo metodus arba jų derinius. Laisvė rinktis metodus pirmiausiai įpareigoja juos žinoti ir naudojant juos laikytis pagrindinių didaktikos principų.

Ugdymo būdai arba metodai – tai mokytojo veiksmų modeliai. Kartu ugdymo metodai – tai ir ugdymo stiliai, nusakantys mokytojo ir mokinių bendro darbo pobūdį, jų sąveikos savitumus.

Metodai gali būti skirstomi įvairiais pagrindais. Kiekvienoje epochoje veikia įprastieji, tradiciniai ir naujoviški, modernūs metodai. XX a. viduryje ugdymo metodai dažniausiai skiriami į dvi grupes: orientuotus į mokytoją ir orientuotus į vaiką.

Bendrojo lavinimo mokyklos Bendrosiose programose pažymima, kad metodus įtakoja skirtingas požiūris į mokyklos vaidmenį kultūros raidoje. Išskirtos šios nuostatos: reprodukcinė ir interpretacinė, kurios įtakoja ir metodus.

Šiuolaikinėje didaktikoje pabrėžiama:

– vaikui kaip subjektui siūloma visa, kas ugdytų jo dalykinę ir visuomeninę kompetenciją bei individualias nuostatas, gebėjimą veikti;

– mokymo turinys pateikiamas taip, kad būtų sudaromos situacijos ieškoti, tyrinėti, atrasti;

– mokyti ir mokytis – reiškia kartu, sutartinai veikti planuojant, apmąstant ir įgyvendinant; orientuojamasi į projektus, problemas, veiklą.



14. UGDYMO METODŲ SUPRATIMAS, JŲ KLASIFIKACIJA

Reikia sudaryti kuo geresnes sąlygas mokiniams mokytis, kuo aktyviau veikt šiame procese, o tai lemia mokymo metodai. Mokymas – tai veikimo būdas, poveikio priemonių visuma. Metodas – tai veikimo ir reiškinių tyrimo būdas, veiksmas. Mokymo metodai – specifiniai ugdomosios veiklos būdai mokymo procese. Mokymo metodas – mokytojo ir vaikų bendros veiklos būdai, kurių dėka vaikai įgyja žinių, mokėjimų, įgūdžių, be to, yra ir lavinimas, ir auklėjimas. Metodas susideda iš įvairių dalių, vadinamų metodiniais būdais, pvz., mokyklos paskaita. Yra įvairių mokymo metodų klasifikacijų.

Pamokoje taip pat gali būti taikomi įvairūs metodai. Mokymo metodai yra įvairiai grupuojami. Mokymo metodas paprastai skirstomas pagal tai kas aktyvus.

Pagal mokinių savarankiškumą skirstomi metodai:

1. aiškinamasis – iliustracinis;

2. reprodukcinis;

3. probleminio dėstymo;

4. dalinių paieškų ar euristinis;

5. tiriamasis.

Pagal žinių šaltinį:

1. žodis;

2. vaizdas;

3. praktinė veikla.

Mokymo metodų klasifikacija:

1. žodinis – lingvistinis;

2. muzikinis – ritminis;

3. loginis – matematinis;

4. vizualinis erdvinis;

5. kūno – hiperterinis;

6. vidinis – asmeninis;

7. bendradarbiavimo – visuomeninis.

15, 16. PATEIKITE IR CHARAKTERIZUOKITE ĮVAIRIUS METODUS, MOKYMO(SI) METODŲ SUPRATIMAS, JŲ KLASIFIKACIJA

Reikia sudaryti kuo geresnes sąlygas mokiniams mokytis, kuo aktyviau veikt šiame procese, o tai lemia mokymo metodai. Mokymas – tai veikimo būdas, poveikio priemonių visuma. Metodas – tai veikimo ir reiškinių tyrimo būdas, veiksmas. Mokymo metodai – specifiniai ugdomosios veiklos būdai mokymo procese. Mokymo metodas – mokytojo ir vaikų bendros veiklos būdai, kurių dėka vaikai įgyja žinių, mokėjimų, įgūdžių, be to, yra ir lavinimas, ir auklėjimas. Metodas susideda iš įvairių dalių, vadinamų metodiniais būdais, pvz., mokyklos paskaita. Yra įvairių mokymo metodų klasifikacijų.

Pamokoje taip pat gali būti taikomi įvairūs metodai. Mokymo metodai yra įvairiai grupuojami. Mokymo metodas paprastai skirstomas pagal tai kas aktyvus.

Pagal mokinių savarankiškumą skirstomi metodai:

1. aiškinamasis – iliustracinis;

2. reprodukcinis;

3. probleminio dėstymo;

4. dalinių paieškų ar euristinis;

5. tiriamasis.

Pagal žinių šaltinį:

1. žodis;

2. vaizdas;

3. praktinė veikla.

Mokymo metodų klasifikacija:

1. žodinis – lingvistinis;

2. muzikinis – ritminis;

3. loginis – matematinis;

4. vizualinis erdvinis;

5. kūno – hiperterinis;

6. vidinis – asmeninis;

7. bendradarbiavimo – visuomeninis.

Rajeckas, Vaitkevičius, Bitinis, Bajoriūnas siūlo 8 mokymo metodų grupes, kurios yra taikomos mūsų bendrojo lavinimo mokyklose:

1. žodinio dėstymo metodai (pasakojimas, m-klinė paskaita, įtraukianti paskaita, aiškinimas) – tai yra daugelio mokslo žinių, ypač visuomeninių, humanitarinių šaltinis. Žodinio dėstymo metodas labai svarbus auklėjime. Pasakojimas naudojamas įvairiose mokymo priemonėse. Gyvai pateikiama faktinė informacija. Siekiama paveikti mokinių emocijų sferą. Aiškinimas – jo tikslas formuoti sąveikas, dėsnius, taisykles. Siekiama paveikti vaiko protą, jį ugdyti. Mokyklos paskaita – aukštesnio lygio pasakojimas taikomas aukštesnėse klasėse. Gali būti apžvalginis, įvadinis, probleminis. Aktyvus turi būti mokytojas.

2. pokalbis – mokytojas, remdamasis mokinių patyrimu ir kūrimosi žiniom, klausimais padeda jiems išmokti naują medžiagą ar pakartoti seną. Jis gali būti aiškinamasis – nauja medžiaga, euristinis – patys vaikai ieško atsakymo ar problemos sprendimo, atgaminamas anksčiau įgytų žinių atkūrimas. Diskusija – tai kokio nors klausimo ar problemos svarstymas.

3. interviu;

4. spausdintinių šaltinių naudojimas – mokiniai gauna tam tikras užduotis ir jas savarankiškai atlieka, naudodami spausdintinę medžiagą (vadovėliai, spauda);

5. kūrybiniai darbai – vaikai, remdamiesi turimom žiniom ir naudodami kai kuriuos šaltinius, savarankiškai atlieka kūrybines užduotis (rašiniai, referatai, bandymai, eksperimentai);

6. pratimai – tai daugkartinis tam tikrų veiksmų atlikimas ir praktiniai darbai. Pratimai – tai metodas, siejantis pirminių žinių bei mokėjimo įgijimą ir jų taikymą, taip pat grafiniai darbai;

7. demonstravimas – stebėjimas. Paskirtis – vaizdingo mokymo įgyvendinimas mokykloje.

8. laboratoriniai ir praktikos darbai – vaikai įgyja profesinio pobūdžio mokėjimą ir įgūdžius, mokosi naudotis prietaisais ir instrumentais, įvairia medžiaga.

9. didaktiniai (pažinimo) žaidimai – tai mokymo metodas, kai žaidžiant įgyjama žinių ar siekiama kitų didaktinių tikslų.

10. vieno aktoriaus kėdė;

11. impulsą suteikiantys plakatai;

12. koncentriniai ratai (išorinis ir vidinis ratas, kurie sukasi duodant vadovo komandą);

13. ekspertų grupė (3-4 asmenų grupėms pateikiamos skirtingos temos, kurie turėtų perteikti medžiagą);

14. grupinė mozaika (šneka atstovai, kurie išaiškina kitai grupei medžiagą)

15. grafiti metodai (nebaigti sakiniai (<30), grupės suskirstomos iki 7 žmonių, vystomas skirtingas požiūris į vieną temą;)

16. reziume kokteilis (teksto santrauka);

17. suvokimai (apie 10 žm., trukmė 10 min., soc. įgūdžių ugdymas, pristatymas) – šuolis į šaltą vandenį;

18. minčių lietus (spontaniškos mintys, be komentarų, be kritikos ir pan.; paskui sudaromos išvados)

19. keturių kampų metodas (sudaromi 4 teiginiai, tada iš žmonių grupės į tam skirtą kampą, kuriai pritari, ir dirbti savo grupėje, kad įrodyti keliais teiginiais, kad ji yra teisinga)

20. tvikstelėjimas (panašu į koncentrinius ratus) – turi būti fiksuotas laikas;

21. paso nuotrauka (labiau naudojamas dalyvių susipažinimui);

22. struktūrinio dėliojimo technika (naudojama tam tikrai temai struktūruoti, braižomi modeliai);

23. pagrindinis tekstas (duodant tekstą reikia pateikti klausimus, toliau vyksta diskusija).

Mokymo metodus reikia derinti su savarankišku darbu, t.y. sudėtinė mokymo metodo dalis.

MOKYMO METODŲ TAIKYMO PROBLEMA(parinkimo kriterijai)

Visų pirma – mokymo metodų parinkimą ir jų taikymo pobūdį lemia ugdymo tikslas. Taikant bet kurį mokymo metodą būtina skatinti bei ugdyti mokinių aktyvumą ir savarankiškumą, tai yra elementari mokymo organizavimo sąlyga. Gerų ir blogų metodų nėra. Pvz., sistemingai dėstydamas medžiagą mokytojas turi taikyti tokius metodus, kurie esmę sudaro savarankiškas darbas, t.y derinti dėstymą su įvairiu mokinių savarankišku darbu. Kiti mokymo metodai ugdo mokinių gebėjimą savarankiškai naudotis knyga ir kitais žinių šaltiniais, rengia saviugdai, gyvenimui. Kad mokiniai kuo sėkmingiau įvaldytų žinias, mokėjimus ir įgūdžius, kad būtų intensyviai lavinamas jų intelektas, reikia derinti stebėjimą, žodinius metodus bei praktinę veiklą. Kūrybiškai taikomas demonstravimo – stebėjimo metodas, skatina mokinius susidaryti konkrečius gyvenimo reiškinių vaizdinius. Ypatingai žemesnėse klasėse tikslinga taikyti vaizdumą. Reikšminga praktinė veikla, nes formuoja konkrečius vaizdinius, mokėjimus bei įgūdžius, įtvirtina žinias. Mokymo procesas reikalauja įvairių mokymo metodų, taikant juos mokiniai labiau sudominami, sukoncentruojamas jų dėmesys, todėl palengvėja žinių įsiminimas. Parenkant mokymo metodus reikia atsižvelgti į mokymo medžiagos turinį, mokomojo dalyko ypatybes. Taip pat į mokinių amžiaus, atskiros klasės ypatybes. Atsižvelgiama ir į mokyklos aplinką.

17. UGDYMO TURINYS, JAM KELIAMI REIKALAVIMAI

Mokykla – tai ugdymo institucija. Tačiau svarbiausia jos veikla – mokymas. Tai pedagoginis procesas, kurio metu mokiniai, mokytojo vadovaujami, įgyja žinių, mokėjimų bei įgūdžių; šiame procese kartu plėtojasi mokinių pažinimo jėgos ir intelektas, formuojasi jų pažiūros ir vertybės, t.y. jie lavinami ir auklėjami. Ypatingas jo bruožas – kad tai tikslingas, specialisto pedagogo organizuojamas, paprastai keliolika metų trunkantis procesas, kurio metu mokiniai perima būtiniausią ir svarbiausią visuomeninės patirties dalį. Mokymasis – svarbiausia mokyklinio amžiaus vaikų, paauglių ir jaunuolių veikla, kuri turi ypatingos reikšmės jų asmenybės raidai, jų socializacijai.

Mokymo turinys – specialiai atrinkta svarbiausia žmonijos kultūros dalis, prieinama ir būtina moksleiviui, kad jis pasirengtų gyvenimui ir darbui.

Mokymo turinio elementai:

1. Žinių apie gamtą, visuomenę, žmogų bei jo veiklą sistema. Žinios – tai informacija apie faktus, sąvokas, terminus, dėsnius, idėjas, teorijas ir apie įvairius reiškinius, jų atsiradimą. Žinios atspindi patirtį, yra žmonijos pažinimo produktas.Mokiniams žinias stengiamasi pateikti taip, kad jos būtu suprantamos, prieinamos, kuo lengviau perimamos.

2. Intelektinių bei praktinių mokėjimų ir įgūdžių sistema. Mokėjimai – tai išmokti veiksmo atlikimo būdai, įgūdžiai – automatizuoti mokėjimai. Jie sudaro bet kurios veiklos pagrindą. Todėl jų formavimas ir tobulinimas – ypač svarbi pedagoginio darbo dalis. Mokėjimai ir įgūdžiai yra įvairūs: elgesio, sportiniai, meniniai; intelektiniai įgūdžiai: skaitymas konspektavimas ir kt. Svarbu mokėti tomis žiniomis naudotis, susidaryti praktinius mokėjimus ir įgūdžius.

3. Pagrindiniai kūrybingumo ir kūrybinės veiklos elementai. Kūrybinė veikla, kūrybingumas – tai dar ne žinios, mokėjimai ar įgūdžiai, jie tik kūrybiškumo prielaida. Daug žinoti ir mokėti tai dar nereiškia būti kūrybingu. Tai reiškia kad atliekant mokyklines užduotis, mokėjimų ir įgūdžių pagrindu reikia kūrybingai veikti, savarankiškai mąstyti, kelti naujas originalias idėjas, ieškoti naujų originalių sprendimų. Taigi kūrybingumą turi skatinti mokymo turinys, jo pateikimo pobūdis. Šiuolaikinėmis sąlygomis tai ypač svarbu.

4. Vertybiniai emociniai požiūriai į aplinką ir savo veiklą. Tai jau yra dvasinė žmogaus sfera. Žinios turi tapti asmenybės savastimi, požiūrio į aplinką pagrindu. Medžiaga turi būti pateikiama įtaigi, prieinama, turi veikti ne tik intelektą, bet ir emocijas, kuo giliau paveikti mokinio asmenybę. Mokiniai turėtų įsitikinti, kad tai kas įgyjama mokymo metu, yra asmeniškai vertinga ir padeda orientuotis gausiame informacijos sraute ir sudėtingame visuomenės gyvenime.

Šiuo metu daugiausia dėmesio skiriama pirmiems dviem mokymo turinio elementams.

Keičiantis visuomenei, keitėsi ir mokymo turinys. Jis turi istorinį pobūdį.

Pagrindinės teorijos, svarbios mokymo turiniui:

*formaliojo mokymo teorija – tvirtina, kad reikia teikti tokias žinias, kurios plėtotų intelektą ir svarbiausia ne žinios, o jų įtaka profesiniam lavinimui. Neakcentuojama žinių svarba gyvenimui;

*materialiojo mokymo teorija – svarbiausia praktinės žinios.

Pagrindiniai reikalavimai šiuolaikiniam mokymo turiniui:

1. turi padėti spręsti harmoningos, visapusiškos, pilnutinės asmenybės ugdymo uždavinį. Šį reikalavimą sąlygoja ugdymo tikslas (pilnutinė asmenybė). Mokymo turinyje turi atsispindėti tautos kultūra, tradicijos, papročiai;

2. Mokymo turinys turi padėti ugdyti aukštos tautinės savimonės asmenybę, t.y. padėti ugdyti visapusišką tautinę individualybę, suformuoti teisingą požiūrį į savo tautą. Šį reikalavimą lemia taip pat ugdymo tikslas, sociokultūriniai interesai.

3. Mokymo turinys turi būti suteikti mokslo žinių pagrindus, jų sistemą, t.y. kiekvienam būtinas svarbiausias žinias, gebėjimus ir įgūdžius; tai įgalina plėtoti ir intelektą, ir formuoti žmogaus vertybių sistemą, taip pat gebėjimą savarankiškai įgyti žinių, jas taikyti;

4. mokymo turiniu turi būti siekiama įdiegti bendražmogiškąsias vertybes, t.y. šiuo reikalavimu mokymo turinys turi būti mokymo ir auklėjimo vienovės pagrindas, jame turi kuo ryškiau atsispindėti tautos kultūra;

5. mokymo turinio integracija, t.y. turi būti tarpdalykiniai ryšiai, sociokultūrinė integracija, t.y. atskiruose dalykuose atsispindėti ryšiai su tautos kultūra;

6. mokymo turinio diferencijavimas, siejamas su mokymo medžiagos prieinamumu;

7. mokymo turinyje turi būti organiškai siejama materialiojo ir formaliojo mokymo pusės, t.y. mokymo turiniu turi būti siekiama teikti tiek gyvenime reikalingų, praktinių žinių, tiek ir mokslo žinių pagrindus, o naudojant tas žinias ugdyti mokinių intelektą, formuoti jų protines operacijas.

Ir kt. reikalavimai:

8. mokymo turinys turi būti mokiniams prieinamas, pagal jėgas;

9. turi atspindėti svarbiausius žmonijos laimėjimus, atitikti esamą lygį bei orientuotis į tam tikrą visuomenės raidos perspektyvą.

10. mokymo turinys turi didinti auklėjamąją įtaką;

PAGRINDINIAI MOKYMO TURINIO DOKUMENTAI

Mokymo planas, mokomosios programos, vadovėliai

Mokymo planas – tai dokumentas, kuriame nurodomi mokomieji dalykai, dėstymo tvarka, valandų skaičius.

Jis privalomas visoms atitinkamo tipo mokykloms. Svarbu tinkamai paskirstyti mokomuosius dalykus mokslo metams, remiantis didaktiniais principais, tarpdalykiniais ryšiais. Planai negali būti stabilūs, nes viskas keičiasi(socialinė, ekonominė aplinka, patys mokiniai).

Planas sudaromas atitinkamais principais:

1. valstybingumas – tai dokumentas (planas) privalomas visoms šio tipo mokykloms;

2. perimamumas – mokiniai gali tęsti mokslą baigę atitinkamą vieno tipo mokyklos pakopą;

3. visapusiškumas – asmenybės tobulinimas, parengimas protiniam ir fiziniam darbui;

4. moksliškumas – mokomieji dalykai turi rodyti tikrovę tokią, kokią pripažįsta šiuolaikinis mokslas;

5. sistemingumas – nustatyti glaudžius ryšius tarp visų mokamųjų dalykų;

6. diferenciacija – nors planas privalomas visoms mokykloms, bet leidžia mokymo turinį diferencijuoti, priklausomai nuo nacionalinės sudėties, individualių mokinių sugebėjimų, interesų, polinkių.

Mokymo programos – tai dokumentas, kuriame nurodomas mokomojo dalyko turinys, mokiniams būtinos žinios, mokėjimai bei įgūdžiai.

Programos sudaromos istoriškumo, moksliškumo, vientisumo, sistemingumo, nuoseklumo principais.

Vadovėlis – tai mokymo knyga mokiniams, kurioje pateikiamas nuoseklus, sistemingas mokymo turinys, atitinkantis mokymo programą ir didaktinius reikalavimus.

18. MOKYMAS(IS) – PAGRINDINĖ MOKYKLOS VEIKLOS SRITIS

Mokymas – svarbiausia mokyklos veikla. Paskirtis – teikti, plėtoti, apibendrinti ir gilinti svarbiausias žinias, atitinkančias kultūros lygį, padedančias išsirinkti profesiją. Įgyjant žinias – formuoti ir lavinti praktinius ir intelektinius mokėjimus ir įgūdžius. Tai protinio lavinimo kelias. Svarbu ugdyti kūrybinį mąstymą, savarankišką darbą. Įgytomis žiniomis, mokėjimais, įgūdžiais naudotis praktinėje veikloje. Auklėjime svarbios žinios, kurios susijusios su žmogaus ir visuomenės esmės supratimu, perduodančios bendražmogiškas vertybes, kultūrą. Mokyme svarbu skatinti domėjimąsi tuo kas nauja, rengti savišvietai, savimokai, nenutrūkstamam mokymuisi. Svarbu konstrukcinė sąveika (teigiama sąveika tarp pedagogo ir mokinio).

Žinių įsiminimas – sudėtinga protinė veikla. Jai būdingi keli etapai(grandys), remiantis Herberto ir Reino pasiūlytais etapais:

1. parengimas. Tikslas – sužadinti mokinių norą aktyviai veikti, sužinoti ką nors naujo, sukoncentruoti. Jis gali būti labai ilgas: pakartojama jau žinoma informacija, supažindinama su nauja tema, jos tikslais, jei vadovėlyje pateikta medžiaga nėra sudėtinga – naudojasi juo, gali būti ekskursija, užduodami klausimai “raktai”(intriguojantys).

2. suvokimas ir supratimas – mokymo pagrindas. Suvokimas – susidaro bendrą objekto vaizdą. Supratimas – konkretizuotas turimas vaizdas, siejamas su turimomis žiniomis. Svarbu įtraukti į veiklą, įdomiai pateikti medžiagą naudojant įvairius metodus (žaidimas, dedukcinis – pateikiamas teiginys ir jis įrodinėjamas, skaidomas, indikacinis – priešingai). Svarbus savarankiškas darbas, disputas, grupinis darbas, vaizdinės priemonės, savo nuomonės išsakymas, svarstymas.

3. įtvirtinimas. Pagrindinis kelias – kartojimas, kuris turi būti sąmoningas, nuoseklus, nuolatinis procesas. Turi užimti ¼ viso mokymo laiko. Jo metu formuojami mokėjimai (gebėjimas turimom žiniom spręsti uždavinius) ir įgūdžiai (automatizuotas mokėjimas).

4. pritaikymas. Įvairūs aspektai: sprendžiant įvairius uždavinius, analizuojant analogiškus faktus, žinių tikrinimas.

Mokslinio pažinimo ir mokymosi santykis. Žinių įgijimas – pažinimas ir atradimas. Yra įvairūs pažinimo būdai: jutiminis (ką girdim, šnekam), kognityvinis (remiantis turimom žiniom), empyrinis (paremtas patyrimu), teorinis (paremtas teorijomis). Mokymasis kaip pažinimas turi savo specifiką ir skiriasi nuo mokslinio pažinimo. Tiek moksliniame pažinime, tiek mokymesi svarbu stebėjimas, nuo jo prasideda žmogiškasis(žmogaus?) pažinimas.

Skirtumai:

1. mokslinio pažinimo procese žmogus vis atranda naujus faktus, o mokymesi perima jau apibendrintas žinias, patirtį.

2. Mokslinio pažinimo procese nagrinėjami visi faktai, mokyme – tik esminiai.

3. mokslinio pažinimo ilgas ieškojimų kelias, mokymesi – trumpesnis.

4. moksliniame pažinime ypač svarbi praktika, o mokymesi žinios ne visada tikrinamos praktika.

Mokymo procese mokiniai perima reikalingas mokslo pagrindų žinias, jiems nereikia rasti naujų dėsnių.

MOKYMO ESMĖ

(Čia iš 27 bilieto) Mokymo proceso paskirtis – pratęsti vaiko ugdymą, prasidėjusį šeimoje, ir padėti jo asmeninei raidai, sudarant kuo geresnes sąlygas saviraiškai. To siekiama mokykloje, per mokymo procesą, pasitelkus tam tikrą sistemą, atsižvelgiant į mokinio galimybes, perduodant būtiniausią informaciją. Pagrindinė mokyklos veikla – mokymas. Tai svarbiausia funkcija ir pagrindinių susistemintų žinių, praktinių bei protinių mokėjimų bei įgūdžių įgijimo būdas.

Mokymas – pagrindinė mokyklos veiklos sritis, svarbiausia mokykloje asmenybės ugdymo priemonė. Mokymo svarba ir uždaviniai šiuolaikinėm sąlygom:

1. Mokymo paskirtis – teikti, plėtoti, apibendrinti ir gilinti žinias, atitinkančias šiuolaikinį kultūros lygį, max atsižvelgiant į kiekvieno asmens interesus, galimybes ir visuomenės raidos perspektyvas;

2. Mokymo procese įgyjant žinių privalu siekti kuo efektyviau formuot ir lavint praktinius bei intelektualinius mokėjimus bei įgūdžius, naudotis įvairiose srityse;

3. Žinių įgijimas svarbus protinio lavinimo būdas. Reikia plėtot mokinių intelektą, skatint aktyvumą, žadint kūrybines galias;

4. Žinios – pasaulio pažinimo instrumentas. Reikia mokyt jomis naudotis visose sistemose;

5. Žinios, susijusios su žmonių santykiais, jų vidinio pasaulio pažinimu, ypač reikšmingos mokinių auklėjimui. Reikia siekt, kad jos taptų mokinių savastimi, formuotų pažiūras vertybes, dvasingumą, aukštą dorovinę kultūrą.

6. Skatint domėjimąsi naujais mokslo laimėjimais tuo formuojant teigiamą požiūrį į žinias ir mokymąsi;

7. Rengti permanentiniam mokymuisi;

8. Pabrėžt mokymo efektyvumo didinimo sąlygą, kurios laikytis reikalauja ugdymo prigimtis. Plėtot partnerišką mokytojo ir mokinio bendradarbiavimą. Taigi, mokymą tikslinga traktuot kaip neatskiriamai susijusį su lavinimu, auklėjimu procesą.

PROBLEMOS

Viena iš aktualiausių problemų – mokymo turinio problema. Jis turi atspindėti svarbius žmonių laimėjimus, visuomenės išsivystymą. Kita vertus jis turi būti mokiniams prieinamas. Kad ši problema būtų sėkmingai sprendžiama, didaktika turi suformuot mokymo turinio sudarymo principus, kuriais būtų atrenkamos svarbiausios žinios, paskirstant mokymo turinį pagal mokinių amžių.

Pirma kyla mokymo plano problema, ar visi dalykai yra reikalingi, ar neperkraunami mokiniai privalomais dalykais? Sudėtingas yra vadovėlių ir kitų mokymo priemonių rengimo klausimas. Mokymo turinio perkrovimas – sudėtinga problema, reikia kuo efektyviau derint mokymo turinio rengimą, atsisakyt perkrovimo, spręst integravimo klausimus. Žmogaus gebėjimai, interesai, polinkiai yra skirtingi ir kuo aukštesnė klasė, tuo labiau išryškėja tai. Todėl reikia atsižvelgt į kiekvieno interesus. Mokymo medžiagos apimtis didėja, tampa sudėtingesnė, todėl netikslinga visus vieno ir to pačio mokyt.

Vidinė diferenciacija – kai pamokos metu skirtingai dirbama su mokinių grupėmis;

Išorinė diferenciacija – kai mokiniai skirstomi į specialias grupes bei mokyklas.

Svarbiausia diferencijuoto mokymo problema – nuo kurios klasės ir kokiu pagrindu atrinkt ugdytinius. Sparti mokslo ir technikos raida daro aktualų klausimą technikos, kompiuterių tikslingo naudojimo, įvairių techninių priemonių kūrimo bei taikymo mokymo procese. Taip pat diskutuojama mokymo metodų, pamokos ir kitų mokymo organizavimo formų klausimais. Taikoma savarankiškas mokinių darbas, bet nėra pakankamai išnagrinėta savarankiško darbo vieta, jo pobūdis mokant skirtingų dalykų, trūksta pagalbinės medžiagos. Taigi, mokymo procese reikia iš esmės naujai žvelgt į mokytojo ir mokinių santykių problemą.

...

(Paimta iš bilieto – Mokymas, jo esmė, grandys. Mokslinio pažinimo ir mokymosi santykis) Mokymas – sudėtingas procesas, jo sėkmė priklauso nuo mokytojo gebėjimo organizuoti procesą ir nuo pačių mokinių pastangų, individualių ypatybių. Žinių perėmimas sudėtingas mokinių minties, proto darbas, kuris turi keletą grandžių ir priklauso nuo mokymo krypties.

Grandys:

1. Parengimas veiklai. Jo tikslas – sužadinti norą aktyviai veikti, parengti mokymosi stimulus.

Sudaryt tokią situaciją, kurioje iškiltų pažintinė užduotis, kad ją suvoktų mokiniai. Tai daroma kartojant medžiagą. Taip pat supažindinant su pamokos tema, tikslais, perteikimo planu. Taip pat vienas iš būdų – klausimai ir užduotys pamokos pradžioje.

2.Suvokimas – tai objekto visumos vaizdas, jis yra supratimo pradžia. Supratimas – mąstymo procesas ir rezultatas. Naujai įgytos žinios siejamos su senomis. Suvokiama ir suprantama susipažįstant su nauja medžiaga. Ši grandis lemia mokinių interesų vystymąsi. Supažindinant su nauja medžiaga galima taikyti loginius būdus:

a)indukcinį – sudaro faktų bei reiškinių analizė;

b)analitinį – sintetinį, kai formuluojamos sąvokos, remiantis faktų, reiškinių analize;

c)dedukcinį – pirma supažindinama su bendrais teiginiais, taisyklėmis, o po to nagrinėjami atskiri faktai.

Suvokimui galima taikyti pokalbį, diskusijas, demonstravimą, taip pat savarankiškas mokinių darbas.

Taigi, reikia taikyti įvairius mokymo metodus, juos derinti. Suvokdami medžiagą, jie turi ją suprast, svarbią vietą reikia skirt sąvokų formavimui.

3.Naujų žinių įtvirtinimas, tai kartu tobulinimas, mokėjimų ir įgūdžių sudarymas. Jam naudojami: kartojimas, įvairūs pratimai. Kartojimas – tai išmoktos medžiagos pagilinimas, jis turi būti sąmoningas. Mokėjimas – tai gebėjimas naudotis turimom žiniom. Įgūdis – gerai išmoktas veiksmas. Tarp žinių, mokėjimo ir įgūdžio labai glaudus ryšys.

4.Mokymosi žinių taikymas. Tai daroma sprendžiant pratimus ir uždavinius, nagrinėjant reiškinius. Žinių įtvirtinimui, rezultatų analizei, mokymui jas taikyti padeda tikrinimas. Mokymasis – viena iš pažinimo rūšių, tačiau labai skiriasi nuo mokslinio pažinimo.

Pagrindiniai pažinimo ir mokymosi skirtumai:

1. Pažinimo procese žmogus randa vis naujų nežinomų faktų, o mokymo procese perima žinias, kurias mokslas žino;

2. Pažinimo procese nagrinėjami visi faktai, o mokyme tik tipiški;

3. Pažinimo procesas yra ilgas savarankiškų ieškojimų kelias, o mokymas yra trumpesnis ir lengvesnis, žinios perimamos sparčiau, nes vadovauja mokytojas;

4. Pažinimo proceso praktika yra tiesios šaltinis, o mokymo procese ne visada reikia patikrinti naujas žinias. Ji jau yra žinių taikymo ir jų teisingumo patikrinimo pagrindas, mokinių aktyvumo, žinių įtvirtinimo pagrindas.

MOKYMASIS – PAŽINIMAS IR ATRADIMAS, JO ETAPAI

Mokymosi motyvų problema:(?)

Mokymosi motyvai – tai kas skatina mokinį mokytis, siekiama, kad mokymasis būtų sąmoningas.

Dalis mokinių mokosi tik dėl išorinių poveikių. Jei mokinys nenori mokytis, jis neįgyja gero išsilavinimo. Taip iškyla teigiamo požiūrio į mokymąsi problema.

Pagrindinės mokinių, nenorinčių mokytis, grupės:

1. vaikai, neturintys vidurinio išsilavinimo motyvų;

2. neturi pažinimo interesų;

3. vaikai praranda pasitikėjimą savo gebėjimu mokytis.

Mokymosi motyvų pagrindas – pareiga kitiems žmonėms, visuomenei(įtaką turi tvirtas ir veiklus klasės kolektyvas). Kuo mažiau apie tą dalyką žino, tuo mažiau tuo domisi ir nori mokytis. Nepasitikėjimą formuoja šeima, draugai, mokytojai, aplinka. Jis formuojasi per ilgą laiką, atidus mokytojas gali užkirsti tam kelia (pirmiau lengvesnės užduotys, po truputį vėliau sunkinamos). Motyvai sukelia kryptingą aktyvumą. Poreikius galima panaudoti motyvams formuoti. Mokymo medžiaga turi sietis su artimiausia aplinka, vaikų patirtim. Turi būti išlaikyta ir tarpdalykinė ir sociokultūrinė integracija. J.Laužiko suformuluoti du motyvai:

1. perspektyviniai (ateities) – susiję su ateitimi: tolima, vidutine, artima, mokyklos baigimu, profesijos pasirinkimu;

2. tiesioginiai (betarpiškai skatinantys mokytis – pavyzdys, pažymys, tėvų reikalavimai, dalyko įdomumas, statuso siekimas).

Motyvacija perkelia iš nuobodulio į susidomėjimą. Ją galima nuolat keisti bei koreguoti.

19, 20. MOKYMOSI OBJEKTYVŪS IR SUBJEKTYVŪS VEIKSNIAI. MOKYMOSI MOTYVAI, JOS RŪŠYS. IŠMOKIMO PRIKLAUSOMYBĖ NUO MOTYVACIJOS LYGIO.

Motyvacija – tai veiksmų bei elgesio žadinimas ir skatinimas, vykstantys žmogaus psichikoje.

Motyvas – tai, kas atspindi žmogaus psichikoje vaizdo (minties) pavidalu ir nukreipia jo elgesį taip, kad būtų patenkintas t.t.poreikis. Motyvai sukuria bendrą nusiteikimą mokytis, o nuo tikslų priklauso, kokie bus konkretūs mokymosi veiksniai.

Motyvacija apima žmogaus poreikius, troškimus ir įsisąmonintus norus, interesus ir polinkius, vertybes, pažiūras ir įsitikinimus. Motyvacija perkelia mus iš nuobodulio į susidomėjimą, sukelia mumyse energiją ir padeda ją nukreipti viena linkme. Jos branduolį sudaro kryptingumas ir veržlumas.

Mokymosi motyvacija padeda mokiniui orientuotis į tikslą, suvokti, kiek laiko reikės tikslui pasiekti, ar reikės pastiprinimo ir kokio. Nuo jos priklauso, kodėl mokinys, esant skirtingom sąlygom, nevienodai atlieka tą pačią užduotį ir kodėl to paties išsimokslinimo ir gabumų mokiniai ta pačią užduotį atlieka skirtingai.

Mokymosi motyvacijos funkcijos:

Mokymosi motyvai atskleidžia vidinę mokymosi logiką. Jų nežinant, negalima suprasti, kodėl mokinys siekia arba nesiekia tikslo, negalima atspėti jo poelgio prasmės. Motyvų gali būti daug ir prieštaringų. Kai taip yra, mokinys patiria vidinį konfliktą. Mokinio apsisprendimą lemia tai, koks motyvas nugali. Prieštaringų motyvų kova mokiniui gali būti labai skausminga. Kas šią kovą laimės, priklauso nuo asmenybės brandumo – mokinio vertybinių nuostatų, idealų, įsitikinimų, valingumo ir aukštųjų jausmų, taip pat nuo šeimos narių ir mokytojų elgesio.

Mokymosi motyvacijos žadinimo būdai (veiksniai):

1. Teigiamą motyvaciją skatina sėkmė. Visada labiau domimės tuo, kas sekasi. Mokymosi motyvaciją ypač sustiprina laukiama sėkmė. Manoma, jog mažas nerimas ir nedidelė nesėkmės tikimybė turėtų būti, bet mokymasis kiekvienam turėtų baigtis sėkme – išmokimu.Nesėkmė ir bausmė mokymosi motyvaciją mažina.Bet koks nepasisekimas ir neigiamas kitų atsiliepimas apie poelgį sukelia nemalonų jausmą bei nepasitikėjimą ir mažina ryžtingumą naujam veiksmui.

2. Labai svarbu, kad vaikas mokydamasis galėtų sužinoti ar jis taisyklingai atlieka veiksmus. Grįžtamasis ryšys, naudojant patvirtinimo principą, pagreitina mokymąsi ir priartina išmokimą. Grįžtamasis ryšys ir pastiprinimas kartu veikia mokymąsi ir jo motyvaciją.

3. Teigiamas pastiprinimas žadina mokinio aktyvumą per jo pasitikėjimą savimi bei savigarbos jausmą, sustiprina norą mokytis ir brandina mokymosi motyvaciją. Kritikavimą, užgauliojimą, barimą psichologai vadina neigiamu pastiprinimu. Dėl jo vaikui mokytis pasidaro dar sunkiau ir dar labiau sumažėja noras mokytis.

4. Labai maloniai įsitraukiame į veiklą, kurią suvokiame kaip laisvai pasirinktą. Nemėgstame, kad kas nors mus kontroliuotų, mums patinka patiems save kontroliuoti. Mažiems vaikams ir paaugliams tai dar svarbiau. Svarbiausia , kad mokytoją ir tėvus vaikas jaustų kaip rūpestingus, mylinčius pagalbininkus. Jeigu jie vaiko akyse yra tik kontroleriai ir jo darbų vertintojai, ryšio su vaikų jau nebėra. Mokiniui reikia pagalbos, kuria jis galėtų pasinaudoti.

Mokymosi veiksnių klasifikacija:

1. veiksniai, susiję su pačiu mokiniu. Koks yra tas, kuris mokosi ir kaip jis mokosi,

2. mokymo turinio ir formos ypatybės. (programos, vadovėliai, mokymo planai),

3. mokytojo asmenybė. Koks yra tas, kuris moko ir kaip moko,

4. mokyklinės situacijos(kaip keliama į aukštesnę kl., kokie reikalavimai mokiniui,mokytojų tarpusavio santykiai),

5. mikrosocialinė aplinka: šeima, giminės, kaimynai (jų elgesys, pažiūros, bendravimas),

6. makroaplinka: užmokyklinės situacijos (kultūrinis, socialinis-ekonominis gyvenimas).

MOKYMOSI MOTYVACIJOS RŪŠYS Motyvacijos rūšys dažniausiai siejamos su Maslow poreikių hierarchija. Šiuo būdu motyvai grupuojami atitinkant poreikius. Toks motyvacijos supratimas turi atspindėti pedagoginiame darbe. Negalima tikėtis patenkinti mokinio intelektualinių poreikių, kol nėra patenkinti jo fiziologiniai ir socialiniai poreikiai. Jei vaikas ateina į m-klą alkanas, nesveikas, jaučiasi apleistas, tai mokytojui bus sunku sužadinti jo mokymosi motyvaciją.

Mokymosi motyvacija yra vidinė ir išorinė.

Vidinė motyvacija skirstoma į :

1. Smalsumo motyvacija

2. Svarbiausi augimo poreikiai

3. Išmokimo džiaugsmas

4. Savipilda

5. Savigarba

6. Laimėjimai ir lūkesčiai

7. Kompetencija – pakankamumas

8. Konfliktuojantys motyvai

Smalsumo motyvacija labai ryški ankstyvosios vaikystės metais. Vaikai ieško naujų patyrimų, mėgsta mokytis naujų dalykų, mėgaujasi spręsdami kryžiažodžius.

Stipriausią vidinę mokymosi motyvaciją sukelia vidinis džiaugsmas, lydintis išmokimą. Vadinama vidiniu pastiprinimu.

Tai yra savipildos poreikio, kaip vidinės valios ir išminties energijos skleidimosi, įgyvendinimas. Veiksmingiausia ir prasmingiausia mokymosi motyvacija susijusi su gyvenimo prasmės jausmu ir pačių žmogiškiausių vertybių įsisąmonimu. Labai svarbu, kad vaikas pajustų, jog jis pats gali pasirinkti tikslą, dėtų pastangas jam įvykdyti ir kontroliuotų, kaip pavyko veiksmai ir koks gautas rezultatas.

Savigarbos motyvas stiprina pasitikėjimą savimi, pajėgumą, įsitikinimą, kad esi kitiems reikalingas ir naudingas. Kai šie siekimai ribojami, išgyvenamas silpnumas, bejėgiškumas arba menkavertiškumas.

Laimėjimų motyvacijai priklauso viltis (lūkestis), kad tikslas bus pasiektas be nesėkmės. Dėl to laimėjimo motyvacijai būdingos sėkmės vilties ir nesėkmės baimės emocijos.

Kompetencija. Kuo dažniau mokinys mato savo įgūdžių ar kitų mokymosi rezultatų gerą kokybę, tuo labiau stiprėja jo noras ir toliau gerai tai daryti.

Visi nori būti mylimi ir gerbiami. Dėl to mylintys, draugiški mokytojai mokiniams mielesni negu pernelyg santūrūs ir racionalūs. Tačiau reikia prisiminti, kad, susidarius tam tikrai bendravimo atmosferai klasėje, ypač paauglystės metais, dauguma moksleivių kenčia dėl konflikto tarp savo poreikių gauti gerus pažymius ir būti mylimiems.

Išorinė motyvacija.

Džn. moksleiviai vadovaujasi motyvais, kurių pradžia slypi jų aplinkoje, tarpusavio santykiuose. Dauguma moksleivių mokosi todėl, kad “reikia“. Kita dalis vadovaujasi dar negatyvesniu, baimės, motyvu. Jie lanko mokyklą arba mokosi pamokas tik todėl, kad bijo būti nubausti. Tolima motyvacija (ateities, gyvenimo prasmės) teikia jėgų nugalėti kasdieninius sunkumus, džiaugsmingai mokytis, augti harmoningai, dorai, išmintingai. Svarbu, kad vaikas ir žaisdamas, ir mokydamasis, ir dirbdamas jaustųsi esąs žmogus ir galėtų kiekvienąsyk žengti keturis žingsnius:

1. Įsisąmoninti save.

2. Savarankiškai apsispręsti, ką ir kaip toliau daryti.

3. Išgyventi atsakomybę dėl savo pasirinkimo ir pasekmių.

4. Jaustis reikšmingų žmogumi, siekiančiu įprasminti save gyvenime.

L.B.Itelsono nuomone, vaikas nuolat norės mokytis tada, kai kuri nors mokymosi dalis taps jo veiklos motyvu. Tokie motyvai gali būti:

1. Mokymosi rezultatai

2. Mokymosi tikslai

3. Pats mokymosi procesas

21. MOKYMO ORGANIZAVIMO FORMOS. PAMOKA

Mokymas gali būti organizuojamas įvairiomis formomis. Mokymo organizavimo formą nusako mokinių sudėtis, darbo vieta ir laikas, mokinių veiklos ir mokytojo vadovavimo pobūdis. Mokymo formų istorinė raida gana sudėtinga.

XVI a. pradėta mokyti vienu metu to paties amžiaus pastovią vaikų grupę pagal sudarytą tvarkaraštį; kiekvienas atskiras užsiėmimas buvo pavadintas pamoka, o mokymo organizavimas – klasės-pamokos sistema. Daugelyje pasaulių valstybių (tarp jų ir Lietuvos) mokyklose pamoka iki šiol išliko, kaip pagrindinė mokymo organizavimo forma. Bėgant amžiams keitėsi pamokos dalys, struktūra, pobūdis, samprata. Ji tobulėjo, tačiau pagrindinės, esminės dalis išliko.

Pamoka – baigtas, tam tikru laiku apribotas mokymo organizavimo struktūrinis vienetas, pasižymintis tokiais bruožais: klasę- specifinę pamokos dalyvių grupę – sudaro to paties amžiaus ir panašaus žinių lygio mokiniai; pamokos organizuojamos su ta pačia klase, t.y. su tais pačiais mokiniais, o sėkmingai besimokantieji kasmet keliami į aukštesnę klasę; pamokos vyksta pagal tvarkaraštį, jų lankymas privalomas; mokinių darbui per pamoką vadovauja mokytojas, stengdamasis atsižvelgti į kiekvieno mokinio ir jų grupių savybes, siekdamas kiekvieną mokinį įtraukti į aktyvią veiklą; per pamokas mokiniai įgyja sistemingų žinių, formuojami jų mokėjimai bei įgūdžiai, ugdomi pažinimo gebėjimai, mokiniai yra auklėjami; pamokoje naudojami įvairūs mokymo metodai, organizuojamas kolektyvinis, grupinis ir individualus darbas, ugdomas savarankiškumas.

Kaip ir kiekvienas sudėtingas reiškinys, pamoka turi struktūrą (sandarą). Mokytojas pasirenka tam tikrą pamokos struktūrą, atsižvelgdamas į ugdymo tikslą bei uždavinius, dalyko specifiką, į mokinių amžiaus ir individualias ypatybes, konkrečią mokymo situaciją bei kitas aplinkybes. Kiekvieno dalyko mokytojas, pasirinkdamas tam tikrą pamokos struktūra, pirmiausia privalo turėti galvoti apie bendruosius ugdymo tikslus ir žinoti, kad bet kuri pamoka yra viso mokymo proceso sudedamoji dalis – tam tikra grandis visoje to dalyko mokymo grandinėje. Į pamoką negalima žiūrėti kaip į mechaniškai izoliuotą, pastovios struktūros mokymo proceso atkarpą

Pamokos struktūrą lemia jos tipas. Kiekvieno tipo pamokos susideda iš dalių – mokymo situacijų, kurios eina viena po kitos tam tikru nuoseklumu. Mokymo situacijų seka ir sudaro pamokos struktūrą. Pamokos dalys turi eiti tokia seka, kad atitiktų mokymo proceso logiką ir padėtų efektyviau siekti pamokos tikslų. Pamokų tipologijos klausimais kol kas dar neprieita prie vieningos nuomonės, nors bandymų suklasifikuoti pamokas pagal tam tikrus požymius buvo daug.

Rajeckas pagal pagrindinį didaktinį tikslą skirsto pamokas į įvadines, naujos medžiagos perteikimo, kartojamąsias-apibendrinamąsias, mokėjimų ir įgūdžių formavimo bei įtvirtinimo, kontrolines, mišrias arba kombinuotas.

MOKYMO ORGANIZAVIMO FORMOS, JŲ RAIDA

Mokymo organizavimo forma – tai išorinė mokymo proceso struktūra. Mokymo organizavimo formos – tai įvairūs mokomieji užsiėmimai, kurių esmę bei eigą sąlygoja besimokančiųjų sudėtis, taip pat apsprendžia laikas, vieta, mokinio veiklos ir mokytojo vadovavimo pobūdis.

Iš pradžių mokymas buvo organizuojamas turtingųjų rūmuose ir buvo individualus. Palaipsniui formavosi individualus – grupinis mokymas, bet su kiekvienu vaiku dirbdavo individualiai. Jis buvo neracionalus, galėjo vykt tol, kol mokyklos netapo masišku reiškiniu. Pradėjus sparčiau vystytis amatams ir prekybai, kylant kultūrai reikėjo vis daugiau raštingų, išsilavinusių žmonių. Gyvenimas vertė ieškot veiksmingesnių mokymo organizavimo formų. Viena tokių formų buvo grupinis mokymas, kuris Europoje ėmė plisti 16 a. Atskiras užsiėmimas buvo pavadintas pamoka(atsirado klasės, pamokos sistemos -V.Europa, 16 a). Komenskis (17 a.) pirmas aptarė pamoką – nurodė jos pagrindinius bruožus ir laikomas klasės-pamokos pagrindėju. Jis iškėlė visuotinio mokslo idėją. 18 a. pab. Ir 19 a. prad. panaši sistema susiformavo Anglijoje, buvo taikoma ir Indijoj – ji vadinta Belo ir Lankasterio tarpusavio mokymo sistema. Tačiau jis buvo labai žemo lygio, todėl plačiau nepaplito. 18 a., o ypač 19 a. V.Europoje pamoka su keliasdešimčia mokinių labai paplito, 19 a. pamoka įsitvirtino. Pamokos plėtojimasis susijęs su A.Dystervėgo, J.Herbarto, K.Ušinskio vardais. Vis plačiau taikytas vaizdumas. Bet vis didėjant žinių apimčiai mokymas vis sunkėjo. 19 a. pradedamas organizuoti privalomas mokymas. Paaiškėja pagrindinis pamokos trūkumas – ne visų vaikų vienodi gabumai. Nuo 18-19 a. pamoka trunka 45 min. Ir nuo tada ji pradeda kritikuoti, ieškoma naujų mokymo formų. Tad norint išvengti trūkumų pradėjo formuotis individualaus mokymo sistemos, tai batavinė mokymo organizacija. Joje mokymo laikas dalinamas į dvi dalis: pirma – naudota kolektyviniam darbui, antra – individualiam darbui. Kitokio pobūdžio buvo manheiminė(?). Čia mokiniai, atsižvelgiant į jų pasirengimą, gebėjimus ir mokymosi rezultatus, skirstyti į stiprių, vidutinių, silpnai besimokančių klases.

1. XX a. 1-oje pusėje JAV buvo paplitęs Daltono planas – individualus mokymas ir mokymo organizavimo pagal vaikų gabumus, jų interesus. Mokytojas pateikia užduotis ir patikrina rezultatus. O vaikas savarankiškai atlieka užduotį. Šios formos apraiškos:

a)Jenos planas – mokytojas duoda užduotį, o vaikas, pasirinkęs draugą ją atlieka;

b)laboratorinė-brigadinė mokymo organizavimo forma – mokytojas duoda užduotį visai grupei, o už ją atsiskaito brigadininkas.

2. XX a. 2-oje pusėje – Projekto metodas – praktinis įgūdžių formavime atsisakoma žinių, žinių įgyjama tiek, kiek reikia projektui įgyvendinti.

3. Nuo 7 dešimtmečio JAV mokymas organizuotas pagal Trampo planą – siūloma atsisakyti pamokos ir keičiama kitom mokymo organizavimo formom:

a)jungiamos kelios paralelinės klasės;

b)grupinis darbas (10-12 vaikų) analizuojamos užduotys;

c)vaikai dirba individualiai, mokytojui stebint ir konsultuojant.

Dabar pedagogai futurologai teigia, kad mokykla jau atgyveno ir ją reikia keisti individualiu mokymu, o tam turi tarnauti technika. Anarchistai hiperkritikai teigia, kad mokykla nereikalinga. Mokytis reikia iš paties gyvenimo (muziejai, parodos, bibliotekos). Nors dabar jau apie kelis šimtus metų daugelyje šalių pamoka yra pagrindinė mokymo organizavimo forma, bet ji ne vienintelė.

REIKALAVIMAI ŠIUOLAIKINEI PAMOKAI

Šiuo metu reikia taip organizuoti pamoką, kad jos metu aktyviai ir sąmoningai dirbtų kiekvienas mokinys, žinias sietų su gyvenimu, praktika, savo patyrimu.

Pamoka – tai apribotas tam tikro laiko, mokymo organizavimo vienetas. Pamokos organizuojamos su tais pačiais mokiniais, pamokos vyksta pagal tam tikrą tvarkaraštį, mokymui vadovauja mokytojas. Per pamoką vyksta įvairus darbas: kolektyvinis, grupinis, individualus. Viena pamoka skiriasi nuo kitos savo tikslais, mokymo turiniu. Pamoka – pagrindinė mokymo organizavimo forma. Todėl reikia siekti, kad pamoka būtų kuo tobulesnė, kuo įdomesnė.

Ko reikia siekti visose pamokose(bruožai):

1. mokiniams mokymo medžiaga prieinama, visi turi ją suprasti, suvokti, kas svarbiausia, o pagrindinius dalykus išmokti per pamoką;

2. lengvinti mokymąsi, daryti jį kuo įdomesniu;

3. svarbiausios žinios turi tapti mokinių savastimi(reikia taip organizuoti mokymą); įsitikinti žinių teisingumu ir kt.

Galima skirti šiuos pamokos reikalavimus:

1. Mokymo turinio aspektu

Nors vadovėlius mokytojai gauna jau paruoštus, tačiau daug informacijos pasirinkti jam tenka pačiam. Čia jis turi atrinkti kas svarbiausia. Svarbiausių dalykų akcentavimas ne tik padeda geriau suvokti, bet čia pat, pamokoje ir perimt.

Mokymo medžiaga turi sietis su mokinių patirtimi. Svarbiausia integracija yra sociokultūrinė. Sociokultūrinė integracija padeda suprasti ryšį su tauta, tradicijom, papročiais. Turi būti istoriškumo panaudojimas pamokose. Būtina istoriškai aiškinti įvairius objektus, reiškinius. Labai svarbu perimamumas, naujos žinios turi remtis jau turima informacija, žiniom patirtimi.

Reikalavimai:

1.Aiškūs pamokos tikslai, t.y. mokytojas turi numatyti pagrindinį didaktinį tikslą, ko sieks per pamoką. Jis padeda: numatyti struktūrą, apgalvot pamokos grandžių seką, parinkt mokomą medžiagą, numatyt mokymo metodus, būdus, aktyvint mokinių veiklą. Reikia atidžiai suformuot lavinamuosius bei auklėjamuosius tikslus, juos kuo konkrečiau, dalykiškiau apibūdint;

2.Tikslingas mokymo medžiagos parinkimas kiekvienos pamokos daliai. Pats mokytojas turi suvokt, kas medžiagoje svarbiausia, kas sudaro temos esmę. Išskiriami svarbiausi dalykai;

3.Sieti mokymo medžiagą su gyvenimu, su mokinių patirtim, jis susijęs su išvardintais 1 ir 2 punktais. Jis svarbus formuot mokymosi motyvus.

4.Kuo visapusiškiau naudot integracijos galimybes, turi būti tarpdalykinė ir sociokultūrinė, jai reikšmingi humanitariniai dalykai. Viena iš integravimo formų – kompleksinis mokymas.

5.Reikia siekt pereinamumo, reikia remtis tuo ką jau mokiniai yra įgiję ir tai plėtoti.

2. Mokymo organizavo aspektu

Pamoka turi būti organizuojama kuo meistriškiau. Nauja medžiaga turi būti perteikiama taip, kad mokinius skatintų ieškoti, dirbti savarankiškai per pamokas. Reikia vaikus išmokyti pačius mokytis.

Reikalavimai:

1. tikslingas mokymo metodų bei būdų parinkimas. Taip organizuot pamoką, kad visi mokiniai, aktyviai dirbdami, sąmoningai perimtų svarbiausius medžiagos dalykus;

2. savarankiško mokinių darbo per pamokas organizavimas, šios darbo dalies didinimas. Gali būti įvairiai derinamas mokomosios medžiagos pateikimas ir savarankiškas mokinių darbas.

3. kolektyvinis ir individualus darbo derinimas. Kolektyvinė – tai visos klasės veikla. Grupinė – tai kai klasės mokiniai suskirstyti į grupes vykdo diferencijuotas ir vienodas užduotis. Individualus – kai mokinys savarankiškai vykdo užduotį ar veikia savo iniciatyva.

4. tobulinti pamokos struktūrą ir racionaliai naudoti pamokos laiką, kad būtų pasiekta kuo geresnių rezultatų.

5. reikia nuolat kartoti mokymo medžiagą;

6. tikslingas vaizdinių ir techninių mokymo priemonių naudojimas, jų paskirtis kuo tobuliau organizuoti mokymą, jį lengvinti. Ypatingą reikšmę turi kūrybiškas žodžio ir vaizdinių priemonių derinimas, bet jos negali pakeist mokytojo.

7. sisteminga mokymosi rezultatų, gebėjimo taikyti žinias, mokėjimus, įgūdžius kontrolė, tai žinių formavimo veiksnys;

8. gera emocinė atmosfera, partneriški mokytojo ir mokinių santykiai mokymo procese;

9. pamokos ryšys su ankstesnėmis ir būsimom pamokom;

10. pamokos užbaigimas, teigiami rezultatai.

Reikia derinti:

1. Kolektyvinį darbą – kai visi vaikai sprendžia tokias pat užduotis. Mokytojui svarbiausia ar visi vaikai supranta. Naudinga tik tada, kai mokytojas įsitikinęs, kad visi vaikai supras tą medžiagą.

2. Grupinį darbą – vaikai gali būti skirstomi pagal žinių lygį.

3. Individualų darbą – atsižvelgiama į kiekvieno vaiko interesus, gebėjimus. Jis prasmingas, kai atskiriems vaikams duodamos individualios užduotys, mokytojas stebi ir kam geriau sekasi – duoda papildomas užduotis. Reikia per pamoką kuo racionaliau panaudoti laiką.

Vaizdumas pamokoje padeda sieti intelektą su jausmais ir lengviau vaikai supranta. Vaizdas turi būti derinamas su žodiniu aiškinimu. Vaizdinės priemonės labai praverčia pamokose.

Mokymo organizavimo sėkmė priklauso nuo teigiamų emocijų.

Pamokos užbaigtumas – kiekviena pamoka turi vaikui kažką duoti. Dėmesio centre turi būti mokymo metodų modernizacija, jų kūrybiškas panaudojimas, naujų mokymo būdų, metodų paieška. Mokyme labai svarbų vaidmenį vaidina žodis (naujo informacija, svarstymai, diskusijos). Norėdamas tinkamai panaudoti mokymo metodus, mokytojas turi gerai žinoti savo dalyką, turi reikšmės jo gebėjimai, individualios savybės.

PAMOKŲ TIPAI, STRUKTŪRA, JŲ ORGANIZAVIMAS

Pamoka – pagrindinė mokymo forma. Pamoka – tai baigtas, tam tikro laiko apribotas mokymo organizavimo struktūrinis vienetas, pasižymintis tam tikrais bruožais. Ji yra racionali socialiniu ir ekonominiu požiūriu. Pamokos struktūra – jos dalių arba elementų, sąlygojančių konkrečių didaktinių tikslų realizavimą, sistema. Tai savita mokymo organizavimo sritis, specifinė jos sudedamų dalių sistema. Struktūros negalima tapatinti su metodais. Ją labiausiai lemia jos tipas. Pamokų klasifikacija pagal pagrindinį didaktinį tikslą:

Pamokų klasifikacija pagal pagrindinį didaktinį tikslą:

1. naujos medžiagos perteikimas;

2. žinių įtvirtinimas;

3. mokėjimų ir įgūdžių formavimas bei jų įtvirtinimas;

4. probleminės pamokos su kūrybišku žinių ir mokėjimų taikymas;

5. tikrinimas.

Pamokos struktūros: recepcinė, naujų žinių perėmimo, naujų veiksmų išmokimo, kartojimo-įtvirtinimo, kontrolės, kūrybinė pratybų, integruota.

Šiandieninės pamokos esminiai bruožai:

1. mokoma medžiaga turi būti prieinama, teisingai suprantama;

2. būtina lengvinti vaikų mokymąsi – daryti kuo įdomiau, akcentuoti svarbiausius medžiagos dalykus;

3. mokslo žinios turi tapti mokinių savastimi.

Mokytojas turi numatyti pamokos tikslus: svarbiausia aiškiai suformuluoti auklėjimo, lavinimo tikslus.

Kai yra keli tikslai pamoka vadinama mišria arba kombinuota.

Pagal mokytojo vadovavimo pobūdį, skirstoma:

1. mokytojas tiesiogiai vadovauja veiklai;

2. mokytojas netiesiogiai vadovauja veiklai;

3. tiesioginis mokytojo vadovavimas mokinių veiklai derinamas su netiesioginiu(pokalbiai, diskusijos).

Pagal vyraujantį metodą pamoka skirstoma:

1. pamoka diskusija;

2. paskaita;

3. seminaras;

4. ekskursinės pamokos.

Pamokos tipas apsprendžia pamokos struktūrą: parengimas pamokai, tikslus temos skelbimas, medžiagos kartojimas.

Pamoka sunkiai pakeičiama, nes:

1. labai racionali socialiniu-ekonominiu požiūriu;

2. sistemingai, nuosekliai daroma įtaka vaikams;

3. formuoja teigiamas emocijas;

4. vyksta protų lenktyniavimas;

5. kritinis požiūris ugdomas į įvairių reiškinių aplinką (vaikų aplinką, mintis, idėjas), gali vykti diskusijos;

6. formuoja grupinius kolektyvo santykius, drausmina asmenis;

7. galima dirbti su visais, grupėmis, individualiai, skirti savarankiškas užduotis;

8. dirbama pagal dalykinę sistemą, mokosi įvairių dalykų, susitinkama su įvairiais specialistais.

*Pamoka racionali socialiniu – ekonominiu požiūriu, t.y. galima dirbti su visa mokinių grupe;

*Per pamoką vyksta gana darni ir organizuota mokinių veikla;

*Per pamoką vyksta savotiškas proto lenktyniavimas. Galima lyginti savo žinias su kitų, mokytis iš kitų;

*Per pamokas mokoma dirbti kolektyviai;

*Gerai organizuota pamoka yra svarbi drausmei ugdyti;

*Mokytojas gali bendrauti tiek su mokinių grupe, tiek individualiai;

*Dalykinis pobūdis mokymo vidurinėse ir vyresnėse klasėse;

*Geros sąlygos mokymo kontrolei.

Galima tobulinti pamoką – tai techninių priemonių atėjimas(kinas, TV).

22. MOKYMO KRYPTYS, SVARBIAUSIŲJŲ MOKYMO KRYPČIŲ BRUOŽAI

Mokymo kryptys – toks mokymo metodų taikymo, viso mokymo proceso organizavimo, mokinių ir pedagogo santykių pobūdis, kurį lemia visuomenės ekonominė ir socialinė padėtis, mokslo, technikos, gamybos ir kultūros lygis, visuomenės ir jos grupių reikalavimai mokyklai.

Mokymo kryptis – konkreti mokymo praktika, mokymo organizavimo pobūdis. Ji dar vadinama tipais, rūšimis, būdais, metodais, koncepcijomis.

Kryptys:

1. Dogmatinis (pateikiamasis mokymas).

Tai seniausia mokymo kryptis – išmokti gatavus teiginius. Mokytojo žinių negalima ginčyti. Turėjo išmokti viską mintinai, be papildymų ir pakeitimų. Todėl nesuprasdavo turinio. Lavino tik atmintį. Skatinimas – bausmių baimė. Santykiai diktatoriški, krūvis vaikams.

2. Aiškinamasis mokymas

Pateikiamos ne vien gatavos žinios, bet ir jų komentarai, įrodymai, paaiškinimai. Krūvis – mokytojams, kaip organizuoti mokymą, kad mokiniai lengviau ir geriau suprastų. Iš mokinių reikalaujama suprasti ir atkurti savais žodžiais (duodami pratimai ir pan.). Naudojamas vaizdumas. Nepakankamai plėtojamos pažintinės galios, mažai kūrybiškumo, savarankiško darbo. Įsigaliojo kai mokyklos pradėjo ruošti tolimesnėms studijoms (XIX a. pr.). Pamoka: namų darbų patikrinimas, naujos medžiagos aiškinimas, įtvirtinimas, namų darbų uždavimas.

3. Veiklinamasis (žinių įgijimas veikloje, dirbant)

Duodamos užduotys, jas atliekant praktiškai įgyjamos žinios. Nereikalingas platesnis bendrasis išsilavinimas. Šis mokymas reikšmingas ir reikalingas, tačiau negali pakeisti mokymo proceso (Keršenšteineris – darbo mokykla XIX-XX a.).

4. Probleminis(ieškomasis)

Mokiniams aktyviai dalyvaujant keliamos probleminės situacijos, formuluojamos ir sprendžiamos problemos, o sprendimai netikrinami. Metodai: pokalbis, diskusija, aiškinimas, demonstravimas, stebėjimas, mokyklinė paskaita. Vadovaujant mokytojui mokiniai kaip ir patys atranda tiesas, veikia ir ieško.

5. Programuotas

Žinios pateikiamos dozėmis, tikrinamas įsisavinimas, reikiant konsultuojama ir tuoj pat vertinama, reikalingas grįžtamasis ryšys. Programuotas mokymas susijęs su kibernetikos atsiradimu. Svarbu valdymas, mokinių savarankiškumo didinimas. Sudaromos galimybės atsižvelgti į individualumus. Uždavinys – mokiniai turi kuo lengviau ir greičiau įgyti žinias. Problema – tinkamas medžiagos parinkimas.

6. Modulinis mokymas

Mokiniai savarankiškai dirba pagal savitą programą, sudarytą modulių pagalba. Modulį sudaro: mokymo tikslai, žinios, veiksmų sistema, metodiniai nurodymai, tikrinimo kriterijai, kontroliniai. Esmė – savarankiškai nagrinėjama pasiūlyta mokymo programa. Individualizavimas. Darbo laikas (diena ar naktis) nenurodomas. Labai svarbu lygiaverčiai santykiai tarp pedagogų ir mokinių. Modulinis mokymas silpnai įgyvendintas. Problema – modulinės programos sudarymas.

7. Diferencijuotas mokymas

Atsižvelgiama į individualias ir tipines vaikų skirtybes. Jie buriami į specialias grupes, kurios skirtingai mokomos. Jis yra mūsų švietimo sistemos pagrindas.

8. Ugdomasis(J.Laužikas)

Mokyklos funkcija – mokymas, suteikti vaikams mokslo žinių pagrindus, mokymas susijęs su auklėjimu ir lavinimu. Siekiama, kad sąmoningai perimtų visuomeninę patirtį, svarbias žinias, mokėjimus, įgūdžius, vertybes, elgesio normas. Bruožai : žinios – ugdymo pagrindas, mokymas – mokinių lavinimo priemonė, mokymas – auklėjimo pagrindas, gali reikštis įvairios mokymo kryptys, jei jos geriau atitinka siekiamus tikslus.

24. MOKYMO(SI) REZULTATŲ VERTINIMAS

Mokymosi rezultatų vertinimas – viena iš aktualiausių visų laikų pedagogikos problemų. Plačiausia prasme vertinimas yra informacijos rinkimas, interpretavimas ir apibendrinimas, kad būtų galima padaryti sprendimą. Mokymosi rezultatų vertinimo privalumai yra: planavimo tikslumas ir skaidrumas mokiniams ir mokytojams, vertinimo kriterijų ir formų sąsajos su mokomąja medžiaga. Svarbus vertinimo tikslas yra ir suteikti mokiniams grįžtamąjį ryšį apie tai, kaip jiems sekasi.

Pagal Bendrojo išsilavinimo standartus, mokinių pasiekimų vertinimas padeda suderinti tris pagrindinius šiuolaikinio ugdymo rezultatų vertinimo reikalavimus:

1) vertinimo metodai ir įrankiai turi atitikti ugdymo tikslus, uždavinius, ugdymo turinį ir metodus;

2) sprendimai turi būti daromi lyginant įvairiais būdais gautą informaciją;

3) vertinimo metodai ir įrankiai turi būti parenkami atsižvelgiant į mokinių brandumą ir į tai, kokios informacijos ir kokiems tikslams reikia

Išskiriamos tokios tikrinimo ir vertinimo funkcijos:

1)mokomoji, nes būtina nustatyti, ar mokiniai yra pasirengę nauja medžiagai suvokti, išsiaiškinti mokymosi sunkumus, nustatyti mokymo metodų efektyvumą;

2) lavinamoji, nes mokytojas skatina įvairius mokinių protinius veiksmus, atliekami kūrybiniai bei savarankiški darbai, atsakinėjama žodžiu ar raštu ir pan.; pateikdamas užduotis visai klasei, mokytojas skatina visus susikaupti, mintyse ieškoti atsakymo, o tam būtinos įvairios protinės operacijos.

3) auklėjamoji. Ji reikšminga visų pirma tuo, jog parodo mokinių pagrindinės veiklos – jų mokymosi rezultatus.

4) kontrolės. Mokymosi rezultatų įvertinimas rodo atskiro mokinio ar mokinių grupės mokymosi rezultatų lygį.

5) diagnostinė funkcija, išryškėjanti, kai mokytojas dėsto naują medžiagą, nes aktualu, kaip buvo suvoktas, išmoktas išeitas kursas ar jo dalis;

6) mokinių pažinimo funkcija suteikia informacijos apie atsakinėjančio mokinio temperamento bei charakterio bruožus, ypač jo kalbos išsivystymo lygį.

Skirtingos vertinimo rūšys siejamos su skirtingais vertinimo tikslais bei vertinimo procedūromis. Dabar yra siūlomos tokios vertinimo rūšys: formalusis, neformalusis, diagnostinis, ugdomasis, ipsatyvinis, ideografinis, norminis ir kriterinis, kurie yra susiję su pažymio rašymu b

. . .

35. DORINIS UGDYMAS, JO UŽDAVINIAI IR ORGANIZAVIMAS

Dorovė – individualios sąmonės forma, atspindinti visuomeninę moralę, kuri reguliuoja individo santykius su aplinka, žmogumi, darbu, turtu, savimi. Tai visuma pažiūrų ir įsitikinimų, kurie lemia individo elgesį ir dorovinį tobulėjimą.

Dorovinis elgesys – tai laisvų, teigiamų poelgių visuma, motyvuojama atsakomybės ar meilės santykių su aplinka.

Pagrindinė dorovės vertybė – Žmogus. Kitos vertybės – gėris, tiesa, laisvė, pagarba ir kt.

Dorinis auklėjimas – tikslingas asmenybės dorovinių savybių formavimosi procesas. Tikslas – formuoti aukštą dar. sąmonę ir atitinkamą elgesį. Dorovinio auklėjimo tikslas – ugdyti darnias nuostatas, santykius su kitų žmonių aplinka. Dorovė – tai santykiai su pačiu savimi ir su tuo jas jį supa. Dorovės reikalavimais pagrįsti santykiai požiūriu į gamta, visuomenę.

Dorovinis auklėjimas turi įtakos požiūriu į mokymąsi, atsakomybę. Dorovinis auklėjimas vyksta visame mokymo procese. Ypatingą reikšmę turi humanitariniai dalykai.

Pagrindiniai dorovės bruožai. Bendras dorovės bruožas unikalumas ir autentiškumas.

Po 1990 m. pertvarkomos visos dorovinės vertybės, kurios ugdytiniui turi būti svarbus programos sudarymo principas. Visos dorovinės vertybės suskirstytos į 6 dorovinių normų grupinio suskirstymo pagrindu: apie žmonių santykius su kitais žmonėmis, gamta, savimi, su visuomene. Santykiai sudaro gyvenimo esmę.

Visos dorovinės vertybės suskirstomos:

1)dorovinės normos, reglamentuojančios žmonių santykius su gyvąja gamta, tai yra pagarba bet kokia gyvybei;

2)vertybės, reglamentuojančios santykius su žmogumi, kaip asmenybe, t.y. žmogaus orumo gerbimas;

3)dorovinės normos, reglamentuojančios santykį su pačiu savimi: garbė, gėda;

4)dorovinės normos, reglamentuojančios žmogaus santykį su kitų žmonių bendravimo kultūra;

5)dorovinės normos, reglamentuojančios asmenybės ir visuomenės santykius, t.y. socialinis teisingumas, demokratiniai principai (meilė tėvynei);

6)dorovinės vertybės, reglamentuojančios santykius su kultūra, t.y. pagarba kultūrai, vertybių saugojimas būtinybė gerbti nuosavybę, tautines tradicijas.

Dorovinio auklėjimo problemos

Dorovinis auklėjimas yra nepaprastai sudėtingas. Sakoma, kad mūsų pasaulyje informacijos niekšybių perteklius. Jei yra pažanga moksle, technikoje, medicinoje, tai dorovės srityje pažangos nėra. Visuomenei reikalinga dorovė. Tai sudėtinga, nes žmonės dorovės dalykus nesutinka išskėstomis rankomis, kurie siekia slopinti asmens laisvę (tam tikriems žmonėms), ji kelia besąlyginius reikalavimus, kiekvienas žmogus nori elgtis laisvai, todėl mokiniai dorovinius reikalus laiko primestais, jais nepatenkinti. Šiandien dorovės keliami reikalavimai suprantami kaip valdžios ir kitų brovimusi į asmeninį gyvenimą. Kiekvienas įsakymas iššaukia pasipriešinimą. Todėl auklėjimo procese svarbūs dorovės reikalavimai. Norint elgtis dorovingai, reikia tam valios pastangų.

Dorovinio auklėjimo uždaviniai:

1. Tai dorovinės sąmonės formavimas. Reikia žinoti dorovės reikalavimus, kas gera kas bloga. Mokiniai elgiasi blogai ne iš blogų paskatų, o todėl kad nežino kaip elgtis. Dorovinė sąmonė formuojama per pamokas (etikos, religijos), ypač didelę reikšmę turi klasės auklėtojo renginiai, labai svarbu formuojant dorovinę sąmonę (kas yra grožis, gėris, meilė). Dorovinė sąmonė – tai moralinės žinios, moraliniai reikalavimai ir įsitikinimas tų reikalavimų teisingumu nuostatų jų laikytis.

2. Dorovinis jausmų plėtojimas. Jausmai teikia gyvybingumo, jausmingumo. Paauglys – ugdytinis tikrovę jaučia ne protu, o jausmais. Doroviniai jausmai rodo tam tikrą dorovinį išsiauklėjimą. Doroviškai išauklėtas žmogus tas, kuris pergyvena ne tik savo bet ir kitų sėkmę ir nesėkmę, piktinasi blogiu, džiaugiasi gėriu. Reikšmingi jausmai – meilė artimiesiems, savo kraštui, pareigingumas, draugystė, teisingumas, atsakomybės jausmas.,

3. Dorovinio elgesio įpročio ugdymas. Išmokyti tinkamai elgtis, tai dorovinio elgesio rezultatas. Norint suformuoti tinkamus įpročius, reikia nuolat tuos veiksmus kartoti. Pagrindinis dorovinio lygio kriterijus – tai mokinių elgesys, santykiai su kitais žmonėmis.

4.Valingų charakterio bruožų ugdymas.

5.Neigiamo elgesio bruožų šalinimas.

DORINIO AUKLĖJIMO PROBLEMOS, VEIKSNIAI, TURINYS

Dorovė – individualios sąmonės forma, atspindinti visuomeninę moralę, kuri reguliuoja individo santykius su aplinka, žmogumi, darbu, turtu, savimi. Tai visuma pažiūrų ir įsitikinimų, kurie lemia individo elgesį ir dorovinį tobulėjimą.

Dorovinis elgesys – tai laisvų, teigiamų poelgių visuma, motyvuojama atsakomybės ar meilės santykių su aplinka.

Dorinis auklėjimas – tikslingas asmenybės dorovinių savybių formavimosi procesas. Tikslas – formuoti aukštą dar. sąmonę ir atitinkamą elgesį. Dorovinio auklėjimo tikslas – ugdyti darnias nuostatas, santykius su kitų žmonių aplinka. Dorovė – tai santykiai su pačiu savimi ir su tuo jas jį supa. Dorovės reikalavimais pagrįsti santykiai požiūriu į gamta, visuomenę.

Dorovinis auklėjimas turi įtakos požiūriu į mokymąsi, atsakomybę. Dorovinis auklėjimas vyksta visame mokymo procese. Ypatingą reikšmę turi humanitariniai dalykai.

Pagrindiniai dorovės bruožai. Bendras dorovės bruožas unikalumas ir autentiškumas. Po 1990 m. pertvarkomos visos dorovinės vertybės, kurios ugdytiniui turi būti svarbus programos sudarymo principas. Visos dorovinės vertybės suskirstytos į 6 dorovinių normų grupinio suskirstymo pagrindu: apie žmonių santykius su kitais žmonėmis, gamta, savimi, su visuomene. Santykiai sudaro gyvenimo esmę.

Visos dorovinės vertybės suskirstomos:

1)dorovinės normos, reglamentuojančios žmonių santykius su gyvąja gamta, tai yra pagarba bet kokia gyvybei;

2)vertybės, reglamentuojančios santykius su žmogumi, kaip asmenybe, t.y. žmogaus orumo gerbimas;

3)dorovinės normos, reglamentuojančios santykį su pačiu savimi: garbė, gėda;

4)dorovinės normos, reglamentuojančios žmogaus santykį su kitų žmonių bendravimo kultūra;

5)dorovinės normos, reglamentuojančios asmenybės ir visuomenės santykius, t.y. socialinis teisingumas, demokratiniai principai (meilė tėvynei);

6)dorovinės vertybės, reglamentuojančios santykius su kultūra, t.y. pagarba kultūrai, vertybių saugojimas būtinybė gerbti nuosavybę, tautines tradicijas.

Dorovinio auklėjimo problemos

Dorovinis auklėjimas yra nepaprastai sudėtingas. Sakoma, kad mūsų pasaulyje informacijos niekšybių perteklius. Jei yra pažanga moksle, technikoje, medicinoje, tai dorovės srityje pažangos nėra. Visuomenei reikalinga dorovė. Tai sudėtinga, nes žmonės dorovės dalykus nesutinka išskėstomis rankomis, kurie siekia slopinti asmens laisvę (tam tikriems žmonėms), ji kelia besąlyginius reikalavimus, kiekvienas žmogus nori elgtis laisvai, todėl mokiniai dorovinius reikalus laiko primestais, jais nepatenkinti. Šiandien dorovės keliami reikalavimai suprantami kaip valdžios ir kitų brovimusi į asmeninį gyvenimą. Kiekvienas įsakymas iššaukia pasipriešinimą. Todėl auklėjimo procese svarbūs dorovės reikalavimai. Norint elgtis dorovingai, reikia tam valios pastangų.

Dorovinio auklėjimo uždaviniai:

1. Tai dorovinės sąmonės formavimas. Reikia žinoti dorovės reikalavimus, kas gera kas bloga. Mokiniai elgiasi blogai ne iš blogų paskatų, o todėl kad nežino kaip elgtis. Dorovinė sąmonė formuojama per pamokas (etikos, religijos), ypač didelę reikšmę turi klasės auklėtojo renginiai, labai svarbu formuojant dorovinę sąmonę (kas yra grožis, gėris, meilė). Dorovinė sąmonė – tai moralinės žinios, moraliniai reikalavimai ir įsitikinimas tų reikalavimų teisingumu nuostatų jų laikytis.

2.Dorovinis jausmų plėtojimas Jausmai teikia gyvybingumo, jausmingumo. Paauglys – ugdytinis tikrovę jaučia ne protu, o jausmais. Doroviniai jausmai rodo tam tikrą dorovinį išsiauklėjimą. Doroviškai išauklėtas žmogus tas, kuris pergyvena ne tik savo bet ir kitų sėkmę ir nesėkmę, piktinasi blogiu, džiaugiasi gėriu. Reikšmingi jausmai – meilė artimiesiems, savo kraštui, pareigingumas, draugystė, teisingumas, atsakomybės jausmas.,

3. Dorovinio elgesio įpročio ugdymas. Išmokyti tinkamai elgtis, tai dorovinio elgesio rezultatas. Norint suformuoti tinkamus įpročius, reikia nuolat tuos veiksmus kartoti. Pagrindinis dorovinio lygio kriterijus – tai mokinių elgesys, santykiai su kitais žmonėmis.

4.Valingų charakterio bruožų ugdymas.

5.Neigiamo elgesio bruožų šalinimas.

...

Dorinis auklėjimas labai sudėtingas procesas, nes daugelis moralės dorovines normas laiko primestomis, varžančiomis. Šiandien ji suprantama, kaip valdžios ir kitų brovimasis į asmeninį gyvenimą. Tačiau jie neneigia, kad ji reikalinga. Bandoma rast dorovės pakaitalų (konstitucija), bet tai kas legalu, ne visada moralu (abortai, skyrybos). Ypač sudėtinga dorovės auklėjimo problema, tai kad dorovingai elgtis reikia valios pastangų.

Dorinio auklėjimo veiksniai: šeima; mokykla; žinios; įvairi aplinka. Pagal Šalkauskį: šeima; valstybė; bažnyčia.

Uždaviniai:

1. dorovinės sąmonės formavimas. Ji formuojasi per pamoką, renginius, klasės auklėtoją. Dorinė sąmonė, tai moralinės žinios, reikalavimai, įsitikinimas jų teisingumu ir jų laikymasis;

2. dorovinių jausmų plėtojimas. Jie rodo tam tikrą dorovinį išsiauklėjimą. Dorovinės žinios turi būti susijusios su jausmais. Meilė artimui, kraštui, teisingumas ugdomas mokykloje, veikloje ir bendraujant;

3. dorovinio elgesio įpročio ugdymas, tai įgyjama nuolat kartojant, pritaikant žinias praktikoj;

4. valingų charakterio bruožų ugdymas. Tikslo turėjimas, atkaklumas, ryžtas, šie bruožai nusako valios lygį, juos išsiugdom veikloje;

5. neigiamų elgesio bruožų šalinimas. Taip pat apima dorinį auklėjimą, nes perauklėt sunku. Išvada – auklėja pavyzdžiai.

36. ŠEIMOS VAIDMUO VAIKO UGDYME. ŠEIMOS IR MOKYKLOS BENDRADARBIAVIMAS.

Šiandieninės šeimos socialiniai demografiniai aspektai:

1)Gimstamumo mažėjimas; 2)Vedybų amžius senėja; 3)Keičiasi vyro ir moters vaidmenys; 4)Keičiasi šeimų normos; 5)Keičiasi šeimos funkcijos; 6)Keičiasi pačių partnerių santykiai;

7)Didėja problematiškų šeimų, o kartu ir problematiškų vaikų skaičius; 8)Auga asocialių šeimų skaičius ir pan.

Įvairioje psichologinėje, pedagoginėje literatūroje pateikiama masė įrodymų, kad vaikų neurozės, depresijos susijusios su šeimos mikroklimatu. Viena iš priežasčių, kodėl vaikai agresyvūs, tai smurtas šeimoje, taip pat agresyvus pačių tėvų elgesys. Vaiko konfliktus su bendraamžiais, su mokytojais, stimuliuoja pati šeima. Vaiko pasyvumas, hiperaktyvumas taip pat gali būti nedarnios šeimos priežastis. Vaikų nuostatos į mokymąsi, į gyvenimo prasmę, į kitus dalykus, yra susijusios su šeima. Su šeima taip pat susijusi vaiko psichinė sveikata. Jeigu tai yra darni šeima, tai ji daro teigiamą įtaką.

Priežastys, dėl kurių būtina tėvus įtraukti į mokyklos veiklą: 1)mokyklos veikla tampa kūrybiškesnė; 2)tėvai padeda mokytojams individualiai dirbti su vaikais; 3) šiame procese tėvai patys tobulėja; 4)dalyvaudamos bendroje veikloje šeimos tarpusavyje suartėja, suartina klasę, o patys tėvai susipažįsta su dabartine mokykla.

Priežastys, dėl kurių tėvai neįsitraukia į mokyklos veiklą: 1)nepakankamas pačių mokytojų iniciatyvumas; 2)nepakankama tėvų iniciatyva ir motyvacija (tėvai kartais abejoja ar jie mokykloje yra pageidaujami); 3)tėvai nėra susipažinę su šiandieniniu mokyklos gyvenimu; 4)neigiamas socialinės aplinkos poveikis.

Sprendimo būdai: 1)skatinti mokytojų motyvaciją įtraukti tėvus; 2)ieškoti netradicinių bendradarbiavimo formų su tėvais.

Bendradarbiavimo formos: susirinkimai; įvairios šventės; konferencijos; tėvai pakviečiami vesti pamokų; leidžiama tėvams stebėti pamokas.

Pozityvaus auklėjimo principai pagal J. Grejų: 1)vaikas gali būti kitoks nei kiti; 2)vaikas gali klysti; 3)vaikas gali rodyti neigiamas emocijas; 4)gali daug norėti, todėl tėvai turi ieškoti kompromisų; 5)gali prieštarauti, bet bereikia pamiršti, kad tėvai turi išlikti šeimininkais.

Netinkami auklėjimo metodai: lepinimas ir problemų sprendimas už vaiką; autokratija ir noras, kad vaikas visiškai paklustų.

Šeimos vaidmuo. Šeimos vaidmuo labai svarbus asmenybės ugdymui, tai svarbiausia šeimos funkcija gimdyti ir auklėti vaikus. Normaliam ugdymui būtina tėvų tarpusavio meilė. Auklėjimo esmė- vadovauti jų dvasiniam vystymuisi. Auklėjimui reikalingi abu tėvai, svarbi šeimos atmosfera, šeimos tonas, santykiai šeimoje, vaikas nuolat stebi ir mokosi. Materialinių ir dvasinių vaiko poreikių tenkinimas, tačiau šeima negali pakeisti mokyklos.

Skatinimai ir bausmės. Skatinimai neturi tapti atlyginimu, jie turi būti įvertinimo išraiška. Bausmės didesnę įtaką daro vaikystėje formuojant nuostatas. Labai svarbu kaip vaikas reaguoja į nuobaudas. Kiekviena šeima kuria savo ugdymo sistemą.

Sėkmingo auklėjimo sąlygos:

1. Vaiko, kaip asmenybės pažinimas;

2. Tėvai turi suprasti savo svarbą ugdyme;

3. Šeimos padėtis – kultūrinis gyvenimas, emocinės įtampos lygis;

4. Pedagoginė šeimos padėtis. Tėvų, tėvų-vaikų santykis, bei vaiko požiūris į santykius.

5. Šeimos tvarka, taisyklės;

6. Psichologinių poreikių tenkinimas (saugumo, priklausomybės, pagarbos, meilės);

7. Lygiavertiškumas;

8. Mokymosi sąlygų sudarymas, pagalba.

Tėvai gerai turi suprasti šeimos prasmę, jos tikslus auklėjimui. Šeimoje turi būti šios pagrindinės auklėjimo sąlygos: tėvų moralinė branda, pedagoginė kultūra, gebėjimas ugdyti save ir kitus, mokėti suprasti vaikus. Bendra šeimos situacija, šeimos pedagoginis auklėjimas, tėvų ir vaikų santykiai, dvasinė atmosfera psichologinių poreikių tenkinimui.

37.MOKYMASIS BENDRADARBIAUJANT.

Tai toks mokymosi metodas, kai mokiniai dirba drauge, imasi spręsti bendrą problemą, nagrinėja bendrą temą arba kuria naujus projektus, derinius ar idėjas, nepamiršdami tarpusavio supratimą.

Mokymo kryptys: 1)Dogmatinis; 2)aiškinamasis – jo esmė ne vien tik žinios, bet ir gebėjimai. Visas krūvis tenka mokytojui. Mokinys lieka pasyvus. Klauso, įsimena, atkartoja. Ši mokymo kryptis ekonominiu požiūriu yra labai gerai. Minusas – ribojamas mokinių savarankiškumas, aktyvumas, kūrybiškumas. 3)Veiklinamasis (arba mokymas dirbant) esmė – mokiniai savarankiškai vykdo užduotis ir taip įgauna žinių. 4)Programuotas; 5)Modulinis – tai tokia kryptis, kai programos sudaromos modulio pagrindu. Moksleiviai savarankiškai studijuoja pasiūlytą programą, todėl jie dirba patogiu laiku, patogiu tempu; 6) Probleminis – skatinti mąstymą, kūrybiškumą, aktyvumą. Sudaromos probleminės situacijos ir jos “numetamos” auditorijai, kad jas išspręstų. Minusas – didelės laiko sąnaudos. 7)Pragmatinis.Šis mokymas labai populiarus JAV. Į veiklą orientuotas mokymas ne į praeitį, o į ateitį. Jis turi atitikti ir parodyti gyvenimo galimybes. Akcentuojama mokymosi patirtis, mokymasis atrandant – tiriamieji darbai, tyrimai, skatina individualizmą, moko kaip spręsti problemas, gyvenimiškas situacijas. 8)Humanistinis; 9)Atvirasis (mokymasis bendradarbiaujant); 10)Projektinis; 11)Nuotolinės studijos (Montesori sistemos).

Grupių rūšys: 1) neformalios – turinčios keletą taisyklių, bet neturinčios tikslų. 2) Formalios (komitetai, komisijos, susirinkimai) – turinčios taisykles ir tikslus.

Mokomosiose grupėse keliami tikslai skirstomi į : 1)socialinius; 2) akademinius; Grupės tikslai turi būti suprantami ir aiškūs.

Pagal tai, kaip grupė siekia akademinių ir socialinių tikslų, vertinamas ir visas jos funkcionavimas:

1)grupės tikslai turi būti aiškiai suprantami ir atitinkantys grupės narių poreikius; 2)grupės veiklos pagrindas – efektyvus abipusis bendravimas; 3)dalyvavimas, vadovavimas ir vaidmenys turi būti gerai paskirstyti grupėje; 4)tinkami sprendimai turi būti lankstūs ir pritaikomi pagal situaciją; 5)įtaka grupės veiklai turi būti paremta gebėjimais, turima informacija, o ne valdžia; 6) turi būti skatinami priešingų nuomonių ir idėjų konfliktai.

MOKYTOJO DARBAS GRUPINIO DARBO METU:

1)Sprendimai prieš pradedant darbą

-suplanuojami konkretūs akademiniai ir socialiniai tikslai:

-mokymo turinys;

-mokinių suskirstymo į grupes būdas;

-grupelių dydis;

-paruošiama darbo patalpa;

-numatomos mokomosios medžiagos paskirstymas bei akademinių bei soc.valandų moksleiviams skyrimas.

2) Pamokos organizavimas

-formuojamas teigiamas priklausomybės grupei bei asmeninės atsakomybės pojūtis;

-aiškinama užduotis;

3)Grupinio darbo stebėjimas, kontrolė ir įsiterpimas.

4)Grupinio darbo rezultato ir proceso įvertinimas.

Grupinio darbo trūkumai: 1) Mokytojui tenkantis didelis darbo krūvis;2)mokomųjų programų ypatumai; 3)proceso organizavimas;

Formuojant grupes dažniausiai kyla šios problemos: 1) klasė per didelė tokiai grupei; 2)netinkama patalpa; 3) per didelis triukšmas trukdo kitai klasei; 4)skirstymas į grupes užima per daug laiko; 5) parengtos grupiniam darbui priemonės dingsta ir neužtenka kitai klasei; 6)vadovėlyje trūksta užduočių, o mokytojas nežino kaip jas parengti; 7)neįmanoma kontroliuoti visų grupių ir ištaisyti jų klaidų.

Privalumai: 1) besimokančiam grupėje lengviau įveikti sunkumus, nes grupės nariai solidarizuojasi ir dirba kartu; 2) darbas grupėje palaiko mokinio budrumą, skatina jį veikti, parodyti savo galimybes, keičia jo mąstymą ir nuostatas. Tačiau gali atsirasti lyderių.

38.PROJEKTINIS MOKYMAS.

Projektas gali būti traktuojamas, kaip metodas, kai moksleiviai kartu su mokytojais sprendžia vienokias ar kitokias problemas, kurios neatitrūkusios nuo socialinės tikrovės.

Projektinio mokymo ypatybės:

1)Integruoja knygynį mokymą, realią tikrovę.

2)Integruoja tiek teoriją, tiek praktiką ir skirtingus dalykus;

3)Mokytojas ir moklseivis tampa veiklos partneriai;

4)Projektinis mokymas yra neapibrėžtas, prieštaringas;

5)Yra situacijos iš kurių reikia išbristi, surasti sugalvoti sprendimus.

6)Projetų etapai:

-planavimas;

-įgyvendinimas;

-atsiskaitymas;

-refleksija;

Planuojant projektą mokytojui yra labai svarbu pristatyti temą, tam, kad sudomintų moksleivius. Labai svarbu moksleivius sudominti, motyvuoti.Suderinti projektą su mokomuoju procesu. Tema turėtų būti labai aktuali ir praktiška. Mokytojas turi suformuoti grupeles, paskirstyti darbus (apatarti problemas su pačiais moksleiviais). Sudaryti darbo eigos etapą. Moksleiviai turi žinoti, kad už rezultatus bus atsakinga visa grupė.

Vertinimo galimybės: 1)dažniausiai mokytojas vertina galutinį rezultatą; 2)būtų geriau darbą vertinti projekto ugdymo metu;

Projektą gali vertinti mokytojas, patys moksleiviai vertina kitus. Arba moksleivis pats save įsivertina, arba vertina komisija (pašaliniai žmonės – kitos klasės, kiti mokytojai, tėvai).

Projektai gali būti pristatomi žodžiu, kaip paskaita, gali būti staripsnis spaudoje, parodos, sienlaikraščiai, videofilmai.

Labai dažnai užmirštama refleksuoti (refleksija – aptarti su mokytoju, kaip dirbti, kas gerai, kas blogai).

Metodo privalumai: 1)veiksmingas mokymas; 2)Pakankama moksleivių motyvacija; 3)Moksleiviai mokosi dirbti komandoje; 4)Panaudojami visai kiti informacijos šaltiniai; 5)mokytojas ir mokinys tampa partneriais; 6)leidžia atsižvelgti į moksleivių skirtumus; 7) Ugdomos pačios įvairiausios kompetencijos.

Trūkumai: 1)Problemos gali palaužti projekto grupelę; 2)Jei nepasiekiamas tas rezultatas, kurio tikimasi, vėl gali būti nusivylimu; 3)Šis metodas niekada neįstengs perteikti tiek informacijso, kaip tradiciniai metodai.

Join the Conversation

×
×