4. UGDYMO TIKSLŲ PROBLEMA. MŪSŲ UGDYMO TIKSLAS Ugdymas – tikslinga, sąmoninga veikla, tikslo supratimas yra viena svarbiausių pedagogikos problemų. Tikslas tai norimas pasiekti dalykas, idealas. Ugdymo tikslas yra pedagoginės veiklos rezultato idealus vaizdinys. Vadinasi, pedagogas savo veiklą organizuoja su tikslu. Kuo geriau supranta savo tikslą, tuo geriau vykdo savo pareigą. Ugdymo tikslą teikia visuomenė. Kas apsprendžia ugdymo tikslą? Daug dalykų, objektyvios gyvenimo sąlygos. Vadinasi įvairiose išsivystymo stadijose šiek tiek skirtingas. Visais laikais visuomenė norėjo išugdyti tokį žmogų, kad atitiktų visuomenės norus. Šiuolaikinėje visuomenėje pagrindinis idealas laisvas žmogus. Filosofinės kryptys įvairiai aiškina ugdymo tikslą. Marksistai reikalavo harmoningos asmenybės. Egzistencialistai – kaip sudaryti sąlygas būti savimi. Pragmatistai reikalavo praktiškos asmenybės. Dabar religiniu ugdymu siekiame ugdyti tai, kas vadinama susiliejimu su aukščiausia esybe. JAV: ugdyti lojalius piliečius, kurie prisiima pilietines pareigas. Dabar išsivysčiusiose šalyse skiriamos dvi vertybės:1)asmenybės laimės siekimas, kad asmenybė būtų atsakinga;2)siekimas tarnauti visuomenei, todėl reikalaujama ugdyti pakantumą žmonėms, pagarbą kitiems. Jos sudaro gyvenimo prasmę. Visi turi būti laimingi, bet reikia, kad būtų naudingas ir visuomenei. Laisvė – tai ne anarchija, tai šalia galimybės kartu veikti visuomenei. Visais atvejais remiamasi bendražmogiškomis vertybėmis. Tos vertybės, kurios išreikštos 10 Dievo įsakymų ir nuo kurių priklauso vertybės.Mūsų ugdymo tikslasŠiandien mes kalbėdami apie ugdymo tikslą, negalime atsiriboti nuo antikos mąstymo keliamų reikalavimų. Mūsų ugdymo tikslas – harmoninga, aukštos tautinės savimonės asmenybė, siekiant asmeninės laimės ir savo tautos gerovės. Taip suprantant ugdymo tikslą – bendras žmogus bendroje visuomenėje. Didžiausia vertybė – žmogus. Valdžia turi tarnauti žmogui. Kad žmogus priimtų bendražmogiškąsias vertybes, būtina skirti ypatingą dėmesį savo tautos kultūrai, tradicijoms; iš esmės pagerinti rengimą savarankiškam gyvenimui, darbui; sudaryti kuo geresnes sąlygas asmenybės saviraiškai, realizuoti ugdymo procese humaniškumo principą iš esmės keičiant ugdytojų santykį; didinti šeimos atsakomybę už vaikų ugdymą.
UGDYMAS – VISUOMENINIS REIŠKINYS, JO VISUOMENINIS-SOCIALINIS SĄLYGOTUMAS Ugdymas – visuomeninės patirties perdavimas jaunosioms kartoms, siekiant parengti jas gyvenimui ir darbui. Žmonių visuomenė suinteresuota perduoti patirtį jaunajai kartai, kad ši galėtų savarankiškai gyventi, dirbti ir toliau įgydama savo patirties turtinti tai, ką yra perėmusi iš vyresniosios kartos. Ugdymas – tai lemiama sąlyga, tas veiksnys, kuris padeda išsaugoti ir plėtoti gamybinę bei moralinę visos žmonijos, atskiros tautos patirtį ir jos kultūrą. Ugdymas atsirado su visuomene. Kaip visuomeninis reiškinys ugdymas yra sąlygojamas visuomenės vystymosi dėsningumų, t.y. raida. Todėl kiekvienoje istorinėje epochoje jis yra skirtingas. Ugdymas kinta, kai kinta materialinės ir socialinės gyvenimo sąlygos, gamybos lygis ir pobūdis. Valdančios klasės per ugdymą vykdo savo politiką. Tuo ir pasireiškia klasinis ugdymo pobūdis. Visą laiką ugdymas atspindėjo visuomenės bei atskirų valstybių istorinio vystymosi ypatybės. Juo labiau išsivysčiusi valstybė, tuo daugiau dėmesio skiria ugdymui, nuo jo kokybės priklauso šalies pažanga. Taigi nėra ir negali būti ugdymo, tinkamo visiems laikams ir visoms šalims. Ugdymas tai ypatinga žmonijos veiklos ir žmonių tarpusavio santykių sfera – tai visuomenės svarbiausia funkcija, jos tęstinumo sąlyga. Asmenybės vystymuisi turi įtakos įvairūs veiksniai: prigimtis, aplinka ir ugdymas. Prigimtis – biologiniai veiksniai, vystymosi prielaidos, kurias atsineša vaikas gimdamas, Jos gali būti sąlygojamos paveldėjimo ir kitų veiksnių, turėjusių įtakos embriono vystymuisi. Aplinka – visa tai, kas supa vaiką nuo pat pirmos dienos. Mikroaplinka – tai su kuo vaikas tiesiogiai kontaktuoja. Kuo aktyvesnis vaiko bendravimas su aplinka, tuo didesnis aplinkos poveikis jam. Makroaplinka – tai visuomenė, kurioje vaikas gyvena, jos socialinės ekonominės sąlygos ideologija. Ugdymas – tikslingas, specialiai organizuotas poveikis žmogui siekiant tobulinti asmenybę, vadovauti jos raidai. Geras ugdymas gali sustiprinti ar sumažinti ir prigimties, ir aplinkos poveikį. Tai pirmiausia tikslingas tėvų siekimas formuoti vienus ar kitus vaiko charakterio bruožus.
Ugdytinis kaip ugdymo veiksnys. Ugdytinio ugdomumas susideda iš:1. Ugdymo galimumo;2. ugdymo reikalingumo;3. ugdomumo lytys(fizinis, psichinis, dvasinis).Ugdytinis savo prigimti, ypatybėmis ir išsivystymo eiga yra pradas, kuris individualizuoja ugdomąjį veikimą. Ugdytinių skirtybės:1. amžiaus tarpsniai(kūdikystė, ankstyvoji vaikystė 2-7 metai, vėlyvesnioji vaikystė 8-12 m., paauglystė 13-17 m.);2. lyčių skirtybės:*kylančios iš nevienodos vyro ir moters prigimties;*atsitiktinai susidariusios istoriniame žmonijos vyksme.3. pavaldumas, tai žymės, kurios yra paveldimos nuo pat gimimo;4. emocinis savotiškumas (temperamentas);5. intelektualinis savotiškumas, jį sudaro inteligencijos ypatybės;6. socialinis savotiškumas, kuris charakterizuoja jo priklausimą tam tikrai visuomeninei grupei ir atvaizduoja jos įgimtas ir kultūrines ypatybes;7. fizinės nenormalybės;8. psichinės nenormalybės.Ugdymo veiksnys yra visa tai, kas sąmoningai ar nesąmoningai, tiesioginiu ar netiesioginiu būdu turi ugdomosios veikmės ugdytiniui. Šalkauskis išskiria 3 ugdytojų grupes: I. Pašaukti iš prigimties ugdymo veiksniai:1. Šeima. Jai tenka rūpintis naujosios kartos ugdymu. Tėvai sugeba individualizuoti ugdymą pagal kiekvieno vaiko individualias savybes. Jame bendrauja tėvas ir motina, todėl sueina vyriškumo ir moteriškumo įtakos. Šeimyninis ugdymas yra harmoningas ir visašališkas. Pats gyvenimas šeimoje auklėja ir lavina;2. Valstybė. Tai pašauktas iš prigimties ugdymo veiksnys. Jai priimta rūpintis fiziniu piliečių auklėjimu. Turi teisę rūpintis valstybiniu pilietiniu naujų kartų auklėjimu. Turi rūpintis minimaliu piliečių išsilavinimu. Turi rūpintis profesiniu išsilavinimu, kad žmogus galėtų dirbti visuomenei naudingą darbą. Pedagogų ir sociologų sakoma, kad ji turi ugdymo reikalus remti, kontroliuoti ugdymo vykimą, sudaryti ugdymui materialinį pagrindą;3. Bažnyčia. Ji turi pareigą ir teisę į dorinį religinį tikinčiųjų auklėjimą. Ji turi teisę steigti mokyklas.II. Pašaukti iš prigimties(ugdomosios įstaigos):1. Ugdomosios įstaigos. Tai lavinamoji(mokykla formuoja jaunuomenę ryšium su ugdomosiomis gėrybėmis) ir auklėjamoji įstaiga, ima ugdymo uždavinius auklėjamuoju aspektu.2. Jaunuomenės ugdymosi organizacijos. Jos papildo ir atbaigia mokyklos funkcijas.III. Atsitiktiniai ugdymo veiksniai: tai yra toks veiksnys, kuris neturėdamas ugdomosios intencijos turi ugdomosios įtakos naujajai kartai. Tai – šeimos dalyviai, draugai, tėvų namai, apylinkė, klimatas, tėviškė, tauta, kultūra.Ugdymo veikėjai. Jais yra asmuo, kuris, priklausydamas ugdymo veiksniams, vykdo ugdomąjį veikimą norimai, sąmoningai ir iš pašaukimo.Tai:1. Tėvai. Jie yra pašaukti ugdomosioms pareigoms;2. Mokytojai, auklėtojai. Jais laikomi, kuriems lavinimas ir auklėjimas yra profesija.3. Kunigai – tai aukščiausio pedagoginis pašaukimas.Pagrindinės ugdomojo darbo savybės – tikslingumas, planingumas; metodingumas, jis numato kaip panaudoti vykdomąsias darbo priemones ir prisitaikyti prie vykdymo aplinkybių.Bendrosios ugdytojo savybės: pedagoginiai gabumai; pedagoginis supratimas; pedagoginis patyrimas; faktiškas sugebėjimas sėkmingai dirbti ugdomąjį darbą.Formalieji ugdymo veiksniai:1. Ugdomasis idealas. Jis veikia ugdytinį netiesioginiu būdu, nes jį renkasi ugdytojas savo ugdomajam veikimui. Bet gali veikt ir tiesioginiu būdų, kai jis vienokiu ar kitokiu būdu įeina į ugdytinio sąmonę.2. Ugdytinio prigimtis ir asmuo. Tai kiek pats asmuo savarankiškai pasireiškia ugdymosi darbe. Auga ir vystosi pats ugdytinis, nes jame glūdi prigimties tendencijos ir asmeninių pastangų šaltinis.3. Ugdytojo asmenybė. Ugdytojo asmenybė ypatingai svarbi auklėjime, nes ugdytojas yra vadovas patarėjas, vedantis į vertingą asmenybę;4. Ugdomosios gėrybės. Joje yra realizuota kokia nors vertybė. Išvada – ugdymas jaunosios kartos yra neatsiejamai susijęs su visuomenės raida. Ypač svarbu siekti, kad ugdymas lenktų visuomenės vystymąsi ir tuo skatintų progresą.5. ASMENYBĖS RAIDA IR UGDYMAS, RAIDOS IR UGDYMO RYŠYS Žmogus į pasaulį ateina kaip biologinė būtybė. Po to praeina ilgą individualios raidos kelią. Jis keičiasi fiziologiškai, psichiškai, socialiai, t.y. bręsta. Žmogau raidą apsprendžia įvairios sąlygos, aplinkybės. Didžiulę reikšmę turi ugdymas(mokykla, specialistai ir pan.). Asmenybė – žmogus, kaip visuomeninė protinga būtybė, gebanti dirbti, turinti savitus psichikos ir socialinius bruožus. Asmenybės vystymuisi turi įtakos įvairūs veiksniai: prigimtis, aplinka ir ugdymas.Šiandien jau niekas neneigia vaiko vidinio vystymosi dėsningumų.
Prigimtis – tai biologiniai veiksniai, vystymosi prielaidos, kurias atsineša vaikas gimdamas. Jos gali būti sąlygojamos paveldėjimo ir kitų veiksnių, turėjusių įtakos embriono vystymuisi. Vadinasi, prigimtis yra platesnė sąvoka nei paveldas. Paveldo informacijos nešėjai – genai. Paveldimi tam tikri nervų sistemos, vidaus sekrecijos liaukų, organų, odos, veido formos ir kai kurie kiti ypatumai.Aplinka – visa tai, kas supa vaiką nuo pat pirmos dienos. Mikroaplinka – tai su kuo vaikas tiesiogiai kontaktuoja. Kuo aktyvesnis vaiko bendravimas su aplinka, tuo didesnis aplinkos poveikis jam. Makroaplinka – visuomenė, kurioje vaikas gyvena, jos socialinės ekonominės sąlygos, ideologija. Ugdymas – tikslingas, specialiai organizuotas poveikis žmogui, siekiant tobulinti asmenybę, vadovauti jos raidai. Geras ugdymas gali sustiprinti ar sumažinti ir prigimties, ir aplinkos poveikį. Ugdymas yra ne tik mokyklos ar ikimokyklinės įstaigos poveikis. Tai pirmiausia tikslingas tėvų siekimas formuoti vienus ar kitus vaiko charakterio bruožus. Ugdymas yra tuo sėkmingesnis, kuo geriau ugdytojas pažįsta ugdomojo asmens vystymosi prielaidas ir aplinkos poveikius, kuo geriau išmano jų sąveikos ypatybes įvairiais amžiaus tarpsniais. Ugdymas yra visuomeninės patirties perdavimas jaunosioms kartoms, siekiant parengti jas gyvenimui ir darbui. Ugdymą sudaro mokymas – pedagoginis procesas, kurio metu mokiai įgyja žinių, šiame procese kartu vystosi mokinių pažintinės galios intelektas, formuojasi pažiūros ir vertybės, t.y. jie lavinami ir auklėjami. Mokymas svarbiausia mokyklos funkcija. Žmonių visuomenė suinteresuota perduoti patirtį jaunajai kartai, kad ši galėtų savarankiškai gyventi, dirbti ir toliau, įgydama savo patirties turtinti tai, ką yra perėmusi iš vyresniosios kartos. Ugdymas atsirado kartu su visuomene. Kaip visuomeninis reiškinys ugdymas yra sąlygojamas visuomenės vystymosi dėsningumų. Todėl kiekvienoje istorinėje epochoje jis yra skirtingas. Ugdymas kinta, kai kinta materialinės ir socialinės gyvenimo sąlygos, gamybos lygis bei pobūdis. Atsiradus klasėms, ugdymą ėmė reguliuoti ir kontroliuoti valstybė. Valdančios klasės per ugdymą vykdo politiką. Tuo pasireiškia klasinis ugdymo pobūdis. Visą laiką ugdymas atspindėjo visuomenės bei atskirų valstybių istorinio vystymosi ypatybes. Juo labiau išsivysčiusi valstybė, tuo daugiau dėmesio skiria ugdymui, nes nuo jo kokybės priklauso šalies pažanga. Taigi nėra ir negali būti ugdymo, tinkamo visiems laikams ir visoms šalims. Saviaukla – sąmoningo žmogaus veikla, kuria jis siekia įveikti savo trūkumus, išsiugdyti normos savybes. Mažam vaikui didelį poveiki gali daryti ugdymas, ypač pedagogiškai organizuotas. Apie 6-uosius metus ugdymo poveikis pasidaro svarbesnis už kitus veiksnius arba nelemiamas, o vėliau už jį reikšmingesnis gali pasidaryti saviauklos veiksniai. Svarbiausia asmens vystymosi prielaida ir šio vystymosi rezultatas yra asmens aktyvumas. Ši ypatybė žmogui įgimta. Ugdymo uždavinys – visaip skatinti vaikų aktyvumą ir optimaliai panaudoti jį kryptingam asmenybės formavimui. Lavinimas – ugdomųjų asmenų žinių, mokėjimo, įgūdžių bei jų sistemos įvaldymas ir protinių galių tobulinimas. Auklėjimas – asmenybės dorovinių estetinių vertybių, dvasinių poreikių įsitikinimų ir idealių charakterio bruožų, kultūringo elgesio, įgūdžių bei įpročių formavimas. Tai asmenybės, jos vidinės pasaulio dorovingumo ugdymas. Jo tikslas ugdyti dorovines nuostatas, jas suprantant kaip žmogaus santykį su savimi, su kitu žmogumi, visuomene, darbu, gamta, kultūrinėmis vertybėmis. Asmenybės raidaUgdymo sėkmė labai priklauso nuo to, kiek jo organizatoriai pažįsta ugdytinių amžiaus bei individualias savybes. Pagal vaiko amžiaus išgales ir ypatybes keliami ugdymo uždaviniai ir parenkamos pedagoginio poveikio priemonės ir metodai. Ugdymo uždaviniai, turinys bei metodai numatomi pagal žmogaus amžiaus tarpsnius. Tačiau asmenybės išsivystymo lygis nėra vien nugyventų metų rezultatas: lemiamos įtakos žmogaus vystymuisi bet kuriame amžiuje, o ypač vaikystėje, turi ugdymo sistema ir pačios asmenybės veikla bei aktyvumas. Perėjimas nuo vieno amžiaus tarpsnio prie kito yra labai neapibrėžtas ir individualus, nes priklauso nuo sąlygų bei individualių ypatybių. Vystymasis – tai fizinio, psichinio ir socialinio brendimo procesas, apimantis visus kiekybinius ir kokybinius įgimtų bei įgytų savybių pakitimas. Fizinis brendimas – vaiko ūgio, kūno masės, raumenų jėgos didėjimas. Psichinis brendimas tai psichinių procesų, valios, emocijų kitimas, tobulėjimas, asmenybės individualių psichinių savybių formavimas. Socialinis brendimas tai elgesio, santykių su aplinkiniais kitimas, dalyvavimas kolektyvo reikaluose.Svarbu žinoti žmogaus raidos ypatumus, asmenybės tapsmą. Paveldimumas ir aplinka labai reikšmingi žmogaus raidai. Vienas iš svarbiausių asmenybės raidos prielaidų ir rezultatų yra pačios asmenybės aktyvumas – kiek ir kaip pati besiformuojanti asmenybė aktyviai reaguoja į įvairius aplinkos poveikius. Mokymosi veikloje lavėja mokinių mąstymas, jie tobulina tokius psichikos procesus kaip atmintis, vaizduotė. Asmenybė tai žmogus kaip visuomeninė protinga būtybė, gebanti dirbti, turinti savitus psichikos ir socialinius bruožus. Kiekviena asmenybė yra individualybė, nes jai būdinga savita psichika.Kas apsprendžia asmenybės raidą? Susiformavo du požiūriai: 1)viską lemia prigimtis; 2)viską lemia aplinkybės. Tarp suaugusiojo ir vaiko yra kiekybės savybės. Vaiko asmenybę apsprendžia tai, ką jis atsineša į pasaulį. Žmogus jau gimsta su poreikiais, emocijomis. Kitas yra sociologizacinis požiūris. Lokas tvirtino, kad tai lemia religija. Šiuo atveju asmenys priklauso nuo aplinkos. Daug žmonių tvirtina: aplinka ir įgimtos savybės; tai kas paveldima vadinama genotipu. Ypatingos reikšmės turi aplinka. Žmogaus asmenybės raida vyksta veikiant sudėtingiems veiksniams ir pačios asmenybės santykiais.Asmenybės raidos ir ugdymo ryšysUgdymas reikalingas asmenybės raidai, kas jis vyktų geriau. Ugdymu perduodame patirtį. Perduodame svarbiausius bruožus. Jaunas žmogus vis geriau pažįsta pasaulį ir išmoksta racionaliai veikti, mąstyti. Ugdymo procese keičiasi santykis tarp ugdomojo ir ugdytojo. Visuotinai pripažįstama, kad jei šeimoje geri santykiai, tai vaiko asmeninė raida daugiau ar mažiau sėkminga. Ugdymo rezultatai ne iš karto išryškėja, be to ne viską, ką duoda ugdymas, paima ką reikia. Ugdymas veikia daug veiksnių, ne viskas yra teigiama, ugdymas gali padaryti ne viską. Kelios būtinos sąlygos, kad ugdymas darytų kuo didesnę įtaką – pažinti ugdytinius; ugdymas turi būti pakankamai gilus, giliai paliesti vaiko asmenybę. Kada šeima daro poveikį? Tada kada vaikai turi savo tėvus. Auklėjime nėra smulkmenų, auklėjimas susideda iš smulkmenų. Labai svarbu panaudoti mokymosi galimybes. Vaikai labai kritiški suaugusiųjų atžvilgiu. Ugdymo įtaką asmenybės raidai didele dalimi apsprendžia mokymo aktyvumas vaikui. Ugdymo sąjungininkas yra norėjimas tobulėti. Ugdymo įtaką nemažai apsprendžia tai, kiek vieningi yra šeimos ir mokyklos reikalavimai. Sąlygos, kad ugdymas kuo daugiau padėtų asmens raidai: iš sąsiuvinio1. Būtina kuo geriau pažinti ugdytinius. Pažinimas labai svarbi ugdymo sąlyga. Pažinti mokinį ne taip jau paprasta, nes vaikas visą laiką keičiasi. Juos nuolat veikia įvairūs reiškiniai ir tą poveikį nustatyti labai sunku.2. Ugdymas turi būti pakankamai stiprus, giliai paliesti vaiko asmenybę. Tai padeda vaikui atsispirti neigiamoms įtakoms. Svarbią reikšmę turi ir šeima, ir mokykla. Šeimoje ugdymas ypač svarbus ugdymo etapas, tai lemiamas asmenybės formavimo veiksnys. Tėvai turi būti vaikams pavyzdys, autoritetas – stiprus ugdymas. Mokykloje ugdymas ir turi būti pakankamai stiprus: pamoka gerai organizuota, parengta medžiaga, įtraukimas mokinių į pamoką ir pan. 3. Ugdymo įtaka asmenybės raidai didele dalimi apsprendžia paties vaiko aktyvumas. Aktyvumą skatina įvairūs poreikiai. Ugdytinis įvairiai reaguoja į tėvų ir mokytojų reikalavimus ir atitinkamai veikia. Aktyvumas rodo požiūrį į pateikiamą informaciją. Jei vaikas aktyviai veikia, stengiasi įveikti tuos reikalavimus, tai tie veiksmai rodo, kad tie dalykai yra jam daugiau ar mažiau priimtini.4. paties vaiko siekimas tobulėti, t.y. jo orientacija į saviauklą, į saviugdą ir pan. 5. Ugdymo įtaką apsprendžia ir tai, kiek vieningi šeimos ir mokyklos reikalavimai. Šeima turi pasitikėti mokykla ir mokykla – šeima. Esmė – ugdymo procese nuolat vyksta keliami reikalavimai. Tarp ugdytinių ir ugdytojų turi būti konstruktyvus bendravimas.VEIKLA – ASMENYBĖS RAIDOS PAGRINDAS Veikla yra asmenybės raidos pagrindas. Veikdama asmenybė bendrauja su kitais žmonėmis, taigi ir mokydamasi, o tai itin veikia sąmonę ir elgesį. Todėl reikia teisingai ir racionaliai organizuoti veiklą, o ypač mokymą (net 14 m). Mokymasis – mokyklinio amžiaus pagrindinė veikla, lemianti ugdymo rezultatus. Vaiką veikia įvairūs veiksniai. Paauglys vaikas taip pat aktyviai veikia. Žmogus pats reaguodamas keičiasi. Didelį vaidmenį vaidina pati veikla. Be veiklos nėra raidos ir vystymosi. Vaiko raida pasireiškia tuo, kad keičiasi ir tobulėja veikla. Žaidimas vaidina labai svarbų vaidmenį. Žaisdamas dažniausiai mėgdžioja tėvus. Vėliau žaidimą keičia mokymasis. Mokymasis pati svarbiausia besiformuojančios asmenybės veiklos rūšis. Mokymosi metu mokiniai lavinami. Mokymasis keičia ir tobulina pažintinę mokinio veiklą. Mokymasis – protinė veikla, reikalaujanti daug pastangų ir yra sudėtinga. Kuo aukštesnė klasė, tuo mokytis sunkiau. Vaikui būdingas noras veikti. Juos reikia skatinti prie darbo. Bet kurio darbo metu mokinys įgyja žinių, bet vien dirbdamas priimti žinių negali. Viena iš problemų yra visuomeninė veikla. Šiuo metu veikla yra nepakankama, o ypač saviveikla. Žmogus egzistuoja visuomenėje. Asmenybės santykis su visuomene. Veikla grupėje (savivalda), žaidimai, buitinis darbas, meninė ir sportinė veikla, visuomeninė veikla padeda asmenybės raidai.
7. ŠVIETIMĄ REGLAMENTUOJANTYS DOKUMENTAI, LR ŠVIETIMO ĮSTATYMAS – PAGRINDINIS LIETUVOS ŠVIETIMO DOKUMENTASPirmą kartą priimtas – 1991 m., antrą – 1998 m.(reikia pasitikslinti???). Šis įstatymas nustato Lietuvos Respublikos švietimo sandarą, švietimo įstaigų veiklos ir valdymo pagrindus. Šiame įstatyme nurodoma, kad švietimas įgyvendinamas senų tipų švietimo įstaigose: ikimokyklinio ugdymo, bendrojo lavinimo mokyklose, profesinio mokymo įstaigose, aukštesniosiose, aukštosiose ir papildomo ugdymo mokyklose.Įstatyme nurodyti pagrindiniai švietimo sistemos uždaviniai:1. puoselėti asmens dvasines ir fizines galias, ugdyti intelektą, padėti tvirtus dorovės ir sveikos gyvensenos pamatus;2. suteikti jaunajai kartai bendrąjį ir profesinį išsilavinimą, atitinkantį dabarties mokslo ir technikos ir kultūros lygį;3. sudaryti Lietuvos gyventojams tęstumo(?) lavinimosi galimybę;4. ugdyti pilietiškumą, asmens teisių ir pareigų šeimai, tautai, visuomenei ir Lietuvos valstybei sampratą; dalyvauti politiniame, ekonominiame, kultūriniame, visuomeniniame gyvenime;5. užtikrinti tradicinių religinių bendrijų nariams tokias pats teises ir sąlygas ugdyti vaikus kaip ir visus gyventojus.
11. MOKINIŲ PAŽINIMO IR MOKSLINIO TYRIMO METODAI. PEDAGOGINIS EKSPERIMENTAS.1.Pedagogika – ugdymo mokslas (ugdymo teorijos atžvilgiu) ir ugdymo menas (pedagoginės veiklos prasme).2.Pedagogikos tyrimo objektas yra pats pedagoginis procesas, jo organizavimas – tiria mokytojų veiklos:tikslo, turinio, metodų, priemonių pedagoginį prasmingumą; fiksuoja dėl tų veiksmų vykstančius ugdytinių fizinio, psichinio, socialinio vystymosi pokyčius; formuluoja pedagoginės veiklos tobulinimo rekomendacijas, remdamiesi tyrimų išvadomis.Pedagogikos tyrimo objektas yra labai sudėtingas dėl daugybės kintamųjų, kurie skirstomi į kelias grupes: a)numanomi kintamieji. Jie susiję su mokytojų savybėmis, su jų patirtimi, pasirengimu ir konkrečiais įgūdžiais bei motyvacija; b)konteksto kintamieji. Jie susiję su aplinka, prie kurios mokytojas turi prisitaikyti , tai mokinių patirtis, ankstesnės žinios, mokinių gebėjimai, klasės bruožai; c)proceso kintamieji. Jie susiję su klasės veikla ir procedūromis, tai yra jie susiję su tuo, ką daro mokytojai ir mokiniai; d)rezultato kintamieji. Susiję su klasės mokymo ir sąveikos rezultatais. Pedagoginio tyrimo esme – ugdymo dėsningumų pažinimas ir moksliškai patikrintų ugdymo būdų kūrimas.3.Pedagoginio reiškinio mokslinio tyrimo specifika (pedagogika neturi tiriamojo modelio pakaitalo; negalima užfiksuoti visus ugdomojo pokyčius;sunku išskirti pašalinių veiksnių poveikį.4.Pedagoginio tyrimo lygiai: a)grupinis (reiškinys tiriamas atskiroje žmonių grupėje, klasėje); b)institucinis (reiškinys tiriamas atitinkamose institucijose, kurio nors profilio mokyklose); c)socialinis (reiškinys tiriamas visos visuomenės mastu).5.Pedagoginio reiškinio tyrimo etapai: tiriamos problemos išskyrimas, temos formulavimas; tyrimo objekto apibrėžimas; tyrimo uždavinių nustatymas; tyrimo hipotezės formulavimas; tyrimo programos sudarymas; tyrimas; duomenų apdorojimas; medžiagos analizė ir aprašymas.6.Tyrimo metodai: 1)stebėjimas (pvz. vaikų tyrimai, siekiant išsiaiškinti kaip bręsta vaiko protas); 2)pokalbis; 3)anketų metodas (klausimai, kontroliniai, anketos atviros, uždaros, pusiau uždaros); 4)eksperimentas; 5)sociometrijos metodas; 6)testai; 7)dokumentų analizės metodas; 8)teorinės analizės metodas; 9)metaanalizės metodas (tyrinėtojas teoriškai pagrindžia savo požiūrį, t.y. interpretuoja rezultatus); 10)grožinis pasakojimas; 11)biografinis-autobiografinis metodas, aiškinantis, kodėl tiek mažai moterų užima vadyb. pareigas; 12)poliarinių profilių metodas; 13)neužbaigtų sakinių metodas; 14)kolyzinių situacijų metodas (pvz. nupiešti ir įvertinti situaciją pagal piešinį); 15) audio, video metodas.
12. MOKYTOJAS – UGDYTOJAS, JO PROFESINIAI YPATUMAI Šiandien mokytojui keliamas uždavinys, kad jis ne tik mokslo pagrindus ir naujienas, bet sugebėtų numatyti ir mokslo vystymosi perspektyvas. Tikras mokytojas gerbia vaiko asmenybę, moka priimti vaiką tokį, koks jis yra, padeda jam pažinti ir ugdyti savo gerąsias savybes. Jis vadovaujasi humanistinėmis vertybėmis ir padeda jas įsisavinti savo mokiniams. Nuolat mokosi pats ir padeda moksleiviams atrasi prasmingo mokymosi būdus. Mokymasis mokyti yra visą gyvenimą trunkantis procesas, o ne laiko tarpas nuo pirmosios pamokos apie metodus iki leidimo mokytojauti įgijimo datos. Išskiriamos keturios būtinos sąlygas mokytojo profesijai:1. žinių pagrindai apie mokymą ir mokymąsi;2. geriausių mokymo būdų repertuaras;3. supratimas, kad mokyti mokomasi visą gyvenimą;4. nusiteikimas ir sugebėjimas laikytis refleksyvaus, kolegiško ir orientuoto problemų sprendimo požiūrio į savo veiklą.Mokytojo – ugdytojo paskirtis – pažinti vaiką ir gebėti rasti ryšį su juo siekiant padėti jam įveikti sutinkamus sunkumus. Mokytojas turi padėti vaikui išmokti vertinti ir įsivertinti save, prognozuoti rezultatus, subtiliai kontroliuoti vaiko elgesį, pozityviai keisti jį.
Mokytojas turės būti pasirengęs organizuoti ne tiek mokymo, kiek mokymosi procesą, mat nuolat plėtosis suaugusiųjų mokymasis, saviugda, nuolatinis mokymasis, mokymasis iš įgyjamos patirties. Tobulėjant technologijoms, sukuriama naujų mokymosi formų: nuotolinis mokymasis, elektroninės konferencijos, mokymas internetu ir kt. Šioms formoms populiarėjant, prireikia ir kvalifikuotų mokytojų, galinčių konsultuoti vartotojus ir organizuoti šių mokymo paslaugų teikimą. Mokytojas turės būti pasirengęs organizuoti ne tiek mokymo, kiek mokymosi procesą, mat nuolat plėtosis suaugusiųjų mokymasis, saviugda, nuolatinis mokymasis, mokymasis iš įgyjamos patirties. Mokymosi procesui organizuoti mokytojui reikės bendravimo įgūdžių. Skatinant besimokančiųjų įsitraukimą į mokymosi procesą tradicinių mokymo metodų nepakaks – reikės gerai pažinti šiuolaikines informacines technologijas, nes visos naujos mokymosi formos bus tiesiogiai su jomis susijusios. Svarbiausia – mokytojas privalės pasirengti nuolatiniams pokyčiams. Tai bus esminis gero mokytojo požymis. Gebantis lanksčiai planuoti, savarankiškai priimti sprendimus, kritiškai vertinti ugdymo turinį, jį atnaujinti bei keisti mokytojas bus visur laukiamas.PEDAGOGO VAIDMUO, JAM KELIAMI REIKALAVIMAI Reikia skirti dvi sąvokas: specialybė ir profesija. Profesija – veikla, kuri atliekama pagal specialybę ir skiriama kurti dvasinėms ir materialinėms vertybėms. Specialybė – kurios nors srities komplikuota žynių ir įgūdžių sistema. Mokytojo profesija yra viena seniausių, nes reikėjo rengti kilmingųjų vaikus gyvenimui, perduoti patirtį. Babilone, Egipte mokytojais buvo žyniai. Senovės Graikijoje buvo samdomi žmonės, žymiausi filosofai. Romos imperijoje mokytojais buvo valstybiniai tarnautojai, juos skirdavo imperatorius. Mokytojai buvo išsilavinę, išskirtiniai. Viduramžiais dvasininkai, vienuoliai, riteriai. Mokytojų niekas specialiai neruošė. Tik 18 a. prie universitetų pradėjo ruošti mokytojus. 1-oji mokytojų 1775 m. seminarija Lietuvoje – Vilniuje. Vidurinių mokyklų mokytojus dažniausiai buvo ruošiami mokslai vakaruose(?). Mokytojų paskirtis ypatinga – perduoti jaunajai kartai visuomenės patirties dalį, pažiūras, vertybes. Geras mokytojas tas, kurį pralenkia jo mokinys. Pedagogo vaidmuo, jam keliami reikalavimai, jo veiklos specifika. Svarbiausia, kad būsimieji pedagogai būtų kūrybingos asmenybės – žmonės ugdytojai, o ne vien tiktai dalykinių žinių perteikėjai, gebančius kuo pilniau išugdyti besimokančiojo žmogaus prigimties, fizines, psichines ir dvasines galias, sudaryti sąlygas laisvai skleisti individualias savybes ir tobulėti. Besimokančiojo ir pedagogo sąveika grindžiama partneryste, dialogu, dvasiniu bendravimu, teisingumu, reiklumu, pagarba, kūrybiškumu bei nuoširdumu. Siekiama, kad visų lygių ir pakopų švietimą įstaigų pedagogai būtų aukštos kultūros, dorovės, inteligencijos, pedagoginės, dalykinės ir mokslinės kompetencijos. Nuo mokytojo iš esmės priklauso santykiai su mokiniais mokymo procese – nuo jo pedagoginio išprusimo ir kultūros žinių ir erudicijos, pedagoginio takto bendravimo su mokiniais pobūdžio. Tai sąlygoja koks yra mokytojo požiūris į mokinius, taip pat ir jo asmeninės savybės – atsakingumas, duoto žodžio laikymasis, gebėjimas derinti pagarbą mokinio asmenybei su principingu jam reiklumu. Galima išskirti bendrus mokėjimus, kuriuos turi būti įvaldęs kiekvienas mokytojas:1. Mokėjimas analizuoti auklėtinio asmenybę ir jos ugdymo rezultatus, apibūdinti protinį išsivystymą, tikrinti žinias ir įgūdžius, nustatyti polinkius bei interesus, jausti jų vidinį pasaulį, pastebėti sunkumus, su kuriais susiduria auklėtiniai;2. Mokėjimas planuoti pedagoginę veiklą: nustatyti ir formuoti lavinamuosius tikslus mokslo metams, trimestrui, pamokai, prognozuoti klasės ir atskirų mokinių mokymosi rezultatus, planuoti mokinių mokymąsi ir vadovavimą jam;3. Mokėjimas nustatyti lavinimo ir auklėjimo turinį: parinkti tinkamą mokamąją medžiagą, ją adaptuoti pagal mokinių amžiaus ypatybes ir patirtį, parinkti ir pasigaminti vaizdinės medžiagos ir medžiagos savarankiškumo lavinimui mokinių darbui; 4. Mokėjimas naudoti įvairius lavinimo ir auklėjimo būdus: parinkti pamokos struktūrą, įvairius mokomosios medžiagos perteikimo, jos įtvirtinimo būdus, skatinti mokinių savarankiškumą ir aktyvų mokymąsi; 5. Pedagoginės technikos mokėjimai: balso stiprumo, tono, mimikos ir gestų technikos valdymas, tinkami santykiai su auklėtiniais ir išorės estetikos, kultūros elgesio normų laikymasis.
13. DIDAKTIKA, JOS RAIDADidaktika –mokymo teorija, kuri apibūdinama ir kaip bendrasis mokymo mokslas, ir kaip mokymo bei mokymosi mokslas, ir kaip visuotinė mokymo ir mokymosi teorija ir t.t.
Didaktika sudaro ugdymo turinį, kuris priklauso nuo daugelio išorinių aplinkybių: visuomenės struktūros, tradicijų, konkrečios švietimo sistemos, istorinio bei pedagoginio vystymosi. Didaktikos apibrėžimas priklauso ir nuo filosofinio požiūrio. Didaktikos prasmė ir tikslas yra visų pirma parodyti, kaip organizuoti mokymą, kad mokiai įgytų nuodugnių ir tvirtų žinių, atitinkančių šiuolaikinį visuomenės raidos lygį. Didaktikos turinio blokai:1. Mokymo tikslas, jo esmė2. Mokymo (didaktiniai) principai3. Mokymo turinys 4. Mokymo organizavimasŠiuolaikinį ugdymo turinio pobūdį, siekiamus ugdymo tikslus bei uždavinius turi atitikti mokymosi organizavimas, mokytojo naudojami ugdymo metodai. Siekdamas bendrųjų ugdymo tikslų, mokytojas renkasi ir modeliuoja tinkamus ugdymo metodus arba jų derinius. Laisvė rinktis metodus pirmiausiai įpareigoja juos žinoti ir naudojant juos laikytis pagrindinių didaktikos principų.Ugdymo būdai arba metodai – tai mokytojo veiksmų modeliai. Kartu ugdymo metodai – tai ir ugdymo stiliai, nusakantys mokytojo ir mokinių bendro darbo pobūdį, jų sąveikos savitumus.Metodai gali būti skirstomi įvairiais pagrindais. Kiekvienoje epochoje veikia įprastieji, tradiciniai ir naujoviški, modernūs metodai. XX a. viduryje ugdymo metodai dažniausiai skiriami į dvi grupes: orientuotus į mokytoją ir orientuotus į vaiką. Bendrojo lavinimo mokyklos Bendrosiose programose pažymima, kad metodus įtakoja skirtingas požiūris į mokyklos vaidmenį kultūros raidoje. Išskirtos šios nuostatos: reprodukcinė ir interpretacinė, kurios įtakoja ir metodus.Šiuolaikinėje didaktikoje pabrėžiama:– vaikui kaip subjektui siūloma visa, kas ugdytų jo dalykinę ir visuomeninę kompetenciją bei individualias nuostatas, gebėjimą veikti;– mokymo turinys pateikiamas taip, kad būtų sudaromos situacijos ieškoti, tyrinėti, atrasti;– mokyti ir mokytis – reiškia kartu, sutartinai veikti planuojant, apmąstant ir įgyvendinant; orientuojamasi į projektus, problemas, veiklą.– 14. UGDYMO METODŲ SUPRATIMAS, JŲ KLASIFIKACIJAReikia sudaryti kuo geresnes sąlygas mokiniams mokytis, kuo aktyviau veikt šiame procese, o tai lemia mokymo metodai. Mokymas – tai veikimo būdas, poveikio priemonių visuma. Metodas – tai veikimo ir reiškinių tyrimo būdas, veiksmas. Mokymo metodai – specifiniai ugdomosios veiklos būdai mokymo procese. Mokymo metodas – mokytojo ir vaikų bendros veiklos būdai, kurių dėka vaikai įgyja žinių, mokėjimų, įgūdžių, be to, yra ir lavinimas, ir auklėjimas. Metodas susideda iš įvairių dalių, vadinamų metodiniais būdais, pvz., mokyklos paskaita. Yra įvairių mokymo metodų klasifikacijų. Pamokoje taip pat gali būti taikomi įvairūs metodai. Mokymo metodai yra įvairiai grupuojami. Mokymo metodas paprastai skirstomas pagal tai kas aktyvus. Pagal mokinių savarankiškumą skirstomi metodai:1. aiškinamasis – iliustracinis;2. reprodukcinis;3. probleminio dėstymo;4. dalinių paieškų ar euristinis;5. tiriamasis.Pagal žinių šaltinį:1. žodis;2. vaizdas;3. praktinė veikla.Mokymo metodų klasifikacija:1. žodinis – lingvistinis;2. muzikinis – ritminis;3. loginis – matematinis;4. vizualinis erdvinis;5. kūno – hiperterinis;6. vidinis – asmeninis;7. bendradarbiavimo – visuomeninis.
15, 16. PATEIKITE IR CHARAKTERIZUOKITE ĮVAIRIUS METODUS, MOKYMO(SI) METODŲ SUPRATIMAS, JŲ KLASIFIKACIJA Reikia sudaryti kuo geresnes sąlygas mokiniams mokytis, kuo aktyviau veikt šiame procese, o tai lemia mokymo metodai. Mokymas – tai veikimo būdas, poveikio priemonių visuma. Metodas – tai veikimo ir reiškinių tyrimo būdas, veiksmas. Mokymo metodai – specifiniai ugdomosios veiklos būdai mokymo procese. Mokymo metodas – mokytojo ir vaikų bendros veiklos būdai, kurių dėka vaikai įgyja žinių, mokėjimų, įgūdžių, be to, yra ir lavinimas, ir auklėjimas. Metodas susideda iš įvairių dalių, vadinamų metodiniais būdais, pvz., mokyklos paskaita. Yra įvairių mokymo metodų klasifikacijų. Pamokoje taip pat gali būti taikomi įvairūs metodai. Mokymo metodai yra įvairiai grupuojami. Mokymo metodas paprastai skirstomas pagal tai kas aktyvus. Pagal mokinių savarankiškumą skirstomi metodai: 1. aiškinamasis – iliustracinis;2. reprodukcinis;3. probleminio dėstymo;4. dalinių paieškų ar euristinis;5. tiriamasis.Pagal žinių šaltinį: 1. žodis;2. vaizdas;3. praktinė veikla.Mokymo metodų klasifikacija:1. žodinis – lingvistinis;2. muzikinis – ritminis;3. loginis – matematinis;4. vizualinis erdvinis;5. kūno – hiperterinis;6. vidinis – asmeninis;7. bendradarbiavimo – visuomeninis.Rajeckas, Vaitkevičius, Bitinis, Bajoriūnas siūlo 8 mokymo metodų grupes, kurios yra taikomos mūsų bendrojo lavinimo mokyklose:1. žodinio dėstymo metodai (pasakojimas, m-klinė paskaita, įtraukianti paskaita, aiškinimas) – tai yra daugelio mokslo žinių, ypač visuomeninių, humanitarinių šaltinis. Žodinio dėstymo metodas labai svarbus auklėjime. Pasakojimas naudojamas įvairiose mokymo priemonėse. Gyvai pateikiama faktinė informacija. Siekiama paveikti mokinių emocijų sferą. Aiškinimas – jo tikslas formuoti sąveikas, dėsnius, taisykles. Siekiama paveikti vaiko protą, jį ugdyti. Mokyklos paskaita – aukštesnio lygio pasakojimas taikomas aukštesnėse klasėse. Gali būti apžvalginis, įvadinis, probleminis. Aktyvus turi būti mokytojas.
2. pokalbis – mokytojas, remdamasis mokinių patyrimu ir kūrimosi žiniom, klausimais padeda jiems išmokti naują medžiagą ar pakartoti seną. Jis gali būti aiškinamasis – nauja medžiaga, euristinis – patys vaikai ieško atsakymo ar problemos sprendimo, atgaminamas anksčiau įgytų žinių atkūrimas. Diskusija – tai kokio nors klausimo ar problemos svarstymas. 3. interviu;4. spausdintinių šaltinių naudojimas – mokiniai gauna tam tikras užduotis ir jas savarankiškai atlieka, naudodami spausdintinę medžiagą (vadovėliai, spauda);5. kūrybiniai darbai – vaikai, remdamiesi turimom žiniom ir naudodami kai kuriuos šaltinius, savarankiškai atlieka kūrybines užduotis (rašiniai, referatai, bandymai, eksperimentai);6. pratimai – tai daugkartinis tam tikrų veiksmų atlikimas ir praktiniai darbai. Pratimai – tai metodas, siejantis pirminių žinių bei mokėjimo įgijimą ir jų taikymą, taip pat grafiniai darbai;7. demonstravimas – stebėjimas. Paskirtis – vaizdingo mokymo įgyvendinimas mokykloje.8. laboratoriniai ir praktikos darbai – vaikai įgyja profesinio pobūdžio mokėjimą ir įgūdžius, mokosi naudotis prietaisais ir instrumentais, įvairia medžiaga.9. didaktiniai (pažinimo) žaidimai – tai mokymo metodas, kai žaidžiant įgyjama žinių ar siekiama kitų didaktinių tikslų.10. vieno aktoriaus kėdė;11. impulsą suteikiantys plakatai;12. koncentriniai ratai (išorinis ir vidinis ratas, kurie sukasi duodant vadovo komandą);13. ekspertų grupė (3-4 asmenų grupėms pateikiamos skirtingos temos, kurie turėtų perteikti medžiagą);14. grupinė mozaika (šneka atstovai, kurie išaiškina kitai grupei medžiagą)15. grafiti metodai (nebaigti sakiniai (<30), grupės suskirstomos iki 7 žmonių, vystomas skirtingas požiūris į vieną temą;)16. reziume kokteilis (teksto santrauka);17. suvokimai (apie 10 žm., trukmė 10 min., soc. įgūdžių ugdymas, pristatymas) – šuolis į šaltą vandenį;18. minčių lietus (spontaniškos mintys, be komentarų, be kritikos ir pan.; paskui sudaromos išvados)19. keturių kampų metodas (sudaromi 4 teiginiai, tada iš žmonių grupės į tam skirtą kampą, kuriai pritari, ir dirbti savo grupėje, kad įrodyti keliais teiginiais, kad ji yra teisinga)20. tvikstelėjimas (panašu į koncentrinius ratus) – turi būti fiksuotas laikas;21. paso nuotrauka (labiau naudojamas dalyvių susipažinimui);22. struktūrinio dėliojimo technika (naudojama tam tikrai temai struktūruoti, braižomi modeliai);23. pagrindinis tekstas (duodant tekstą reikia pateikti klausimus, toliau vyksta diskusija). Mokymo metodus reikia derinti su savarankišku darbu, t.y. sudėtinė mokymo metodo dalis.MOKYMO METODŲ TAIKYMO PROBLEMA(parinkimo kriterijai) Visų pirma – mokymo metodų parinkimą ir jų taikymo pobūdį lemia ugdymo tikslas. Taikant bet kurį mokymo metodą būtina skatinti bei ugdyti mokinių aktyvumą ir savarankiškumą, tai yra elementari mokymo organizavimo sąlyga. Gerų ir blogų metodų nėra. Pvz., sistemingai dėstydamas medžiagą mokytojas turi taikyti tokius metodus, kurie esmę sudaro savarankiškas darbas, t.y derinti dėstymą su įvairiu mokinių savarankišku darbu. Kiti mokymo metodai ugdo mokinių gebėjimą savarankiškai naudotis knyga ir kitais žinių šaltiniais, rengia saviugdai, gyvenimui. Kad mokiniai kuo sėkmingiau įvaldytų žinias, mokėjimus ir įgūdžius, kad būtų intensyviai lavinamas jų intelektas, reikia derinti stebėjimą, žodinius metodus bei praktinę veiklą. Kūrybiškai taikomas demonstravimo – stebėjimo metodas, skatina mokinius susidaryti konkrečius gyvenimo reiškinių vaizdinius. Ypatingai žemesnėse klasėse tikslinga taikyti vaizdumą. Reikšminga praktinė veikla, nes formuoja konkrečius vaizdinius, mokėjimus bei įgūdžius, įtvirtina žinias. Mokymo procesas reikalauja įvairių mokymo metodų, taikant juos mokiniai labiau sudominami, sukoncentruojamas jų dėmesys, todėl palengvėja žinių įsiminimas. Parenkant mokymo metodus reikia atsižvelgti į mokymo medžiagos turinį, mokomojo dalyko ypatybes. Taip pat į mokinių amžiaus, atskiros klasės ypatybes. Atsižvelgiama ir į mokyklos aplinką.
17. UGDYMO TURINYS, JAM KELIAMI REIKALAVIMAI Mokykla – tai ugdymo institucija. Tačiau svarbiausia jos veikla – mokymas. Tai pedagoginis procesas, kurio metu mokiniai, mokytojo vadovaujami, įgyja žinių, mokėjimų bei įgūdžių; šiame procese kartu plėtojasi mokinių pažinimo jėgos ir intelektas, formuojasi jų pažiūros ir vertybės, t.y. jie lavinami ir auklėjami. Ypatingas jo bruožas – kad tai tikslingas, specialisto pedagogo organizuojamas, paprastai keliolika metų trunkantis procesas, kurio metu mokiniai perima būtiniausią ir svarbiausią visuomeninės patirties dalį. Mokymasis – svarbiausia mokyklinio amžiaus vaikų, paauglių ir jaunuolių veikla, kuri turi ypatingos reikšmės jų asmenybės raidai, jų socializacijai.
Mokymo turinys – specialiai atrinkta svarbiausia žmonijos kultūros dalis, prieinama ir būtina moksleiviui, kad jis pasirengtų gyvenimui ir darbui. Mokymo turinio elementai: 1. Žinių apie gamtą, visuomenę, žmogų bei jo veiklą sistema. Žinios – tai informacija apie faktus, sąvokas, terminus, dėsnius, idėjas, teorijas ir apie įvairius reiškinius, jų atsiradimą. Žinios atspindi patirtį, yra žmonijos pažinimo produktas.Mokiniams žinias stengiamasi pateikti taip, kad jos būtu suprantamos, prieinamos, kuo lengviau perimamos. 2. Intelektinių bei praktinių mokėjimų ir įgūdžių sistema. Mokėjimai – tai išmokti veiksmo atlikimo būdai, įgūdžiai – automatizuoti mokėjimai. Jie sudaro bet kurios veiklos pagrindą. Todėl jų formavimas ir tobulinimas – ypač svarbi pedagoginio darbo dalis. Mokėjimai ir įgūdžiai yra įvairūs: elgesio, sportiniai, meniniai; intelektiniai įgūdžiai: skaitymas konspektavimas ir kt. Svarbu mokėti tomis žiniomis naudotis, susidaryti praktinius mokėjimus ir įgūdžius. 3. Pagrindiniai kūrybingumo ir kūrybinės veiklos elementai. Kūrybinė veikla, kūrybingumas – tai dar ne žinios, mokėjimai ar įgūdžiai, jie tik kūrybiškumo prielaida. Daug žinoti ir mokėti tai dar nereiškia būti kūrybingu. Tai reiškia kad atliekant mokyklines užduotis, mokėjimų ir įgūdžių pagrindu reikia kūrybingai veikti, savarankiškai mąstyti, kelti naujas originalias idėjas, ieškoti naujų originalių sprendimų.