Ekologinė augalininkystė

Įvadas

Ekologinis žemės ūkis – tai ūkis, kuriame nenaudojamos sintetinės cheminės medžiagos (trąšos, pesticidai, vaistai, augimo skatintojai ir kt.), jas pakeičiant natūraliomis organinėmis ir mineralinėmis medžiagomis. Ekologinio ūkininkavimo sistema pagrįsta sėjomainomis, ūkyje sukauptomis organinėmis trąšomis (augalų liekanomis, gyvulių mėšlu, ankštiniais augalais, žaliąja trąša), kenkėjų, ligų ir piktžolių necheminės kontrolės metodais. Šioje ūkininkavimo sistemoje siekiama uždaro energijos ir maisto medžiagų apytakos ciklo.
Biosferos pokyčius lemia savaime vykstantys bei žmogaus ūkinės veiklos sukelti procesai. Žmogaus veikla per tūkstančius metų keitė aplinką, bet žemės sistemoms būdingas saavireguliavimas sudarė galimybes neutralizuoti šiuos pokyčius. Tačiau akivaizdu, kad žmogus, plėsdamas ir intensyvindamas gamybą, gali negrįžtamai pažeisti egzistuojančias gamtoje pusiausvyras ir sukelti ekologines krizes. Tapo aišku, kad, norint išvengti globalinių ekologinių katastrofų, būtina tolesnę ekonomikos plėtrą derinti su poveikiu aplinkai, tausojančiu gamtinių resursų naudojimu ir aplinkos taršos mažinimu.
Tausojantis ūkininkavimas – tai būdas sukurti stabilią ūkio sistemą, kuri ne tik išsaugotų sukauptus rezervus, kartu duodama pakankamai produkcijos, bet ir užkirstų kelią ekologinėms katastrofoms, nepaliekant šiandieninių problemų spręsti ateities kartoms.
Tausojančio ūkininkavimo principus atitinka įvvairios pasaulyje plėtojamos tausojančio žemės ūkio formos: tai mažų investicijų tvarusis ūkis JAV, integruota žemdirbystė Europoje, permakultūra Australijoje, ekologinis ir biodinaminis ūkis. Integruotas žemės ūkis užima tarpinę vietą tarp chemizuotų ir ekologinių žemės ūkio sistemų. Permakultūra yra žemės ūkio požiūriu pr

roduktyvių ekosistemų, pasižyminčių įvairove, stabilumu ir natūralios ekosistemos plastiškumu, sąmoningas kūrimas ir palaikymas. Žmonės apsirūpina maistu, energija, pastoge bei patenkina kitas materialines ir nematerialines reikmes, nepažeisdami tolydžios plėtros principų.
Pagrindinis skirtumas tarp biodinaminio, ekologinio žemės ūkio sistemų ir kitų minėtų žemės ūkio sistemų yra tas, kad biodinaminiuose ir ekologiniuose ūkiuose nenaudojamos sintetinės cheminės medžiagos, o kituose jos yra naudojamos, bet jų naudojimas yra ribotas.
Visos šios žemės sistemos plėtojamos tausojančio ūkininkavimo principais, tačiau tausojimas įvairiose sistemose yra suvokiamas skirtingai. Tausojimas gali būti suprantamas kaip: 1) išteklių tausojimas ar 2) sistemos funkcinio vientisumo principų įgyvendinimas. Pirmuoju atveju žemės ūkio sistemą vertiname pagal išteklių naudojimo efektyvumą produktų gamybai, ir tausojimo matas yra sunaudotų medžiagų kiekis pagamintos produkcijos vienetui. Tausojantis ūkininkavimas reiškia, kad žmonijos poreikiai apsirūpinant maistu irr drabužiais bus patenkinti ne tik dabar, bet ir ateityje. Tuo požiūriu produktyviausios sistemos yra labiausiai tausojančios.
Funkcinio vientisumo principo įgyvendinimas ūkyje reiškia, kad ūkis vertinamas kaip dalis agroekosistemos, kurioje yra svarbūs visų komponentų ryšiai. Didžiausias dėmesys šioje sistemoje kreipiamas į gamybos būdo įtaką ekologiniams ir socialiniams aplinkos veiksniams. Pripažįstant funkcinio vientisumo principą, vyrauja nuomonė, kad sistema yra pažeidžiama, jos savybės keičiasi ir dažnai šie pokyčiai priklauso nuo sistemos ankstyvesnių sąlygų. Pavyzdžiui, augalų ir gyvūnų genetinės charakteristikos svarbios kitai jų kartai, o tr
ręšimas turi ilgalaikį poveikį dirvožemio derlingumui ir gyvybingumui.
Ekologiniam ūkininkavimui yra artimesnis sistemos funkcinio vientisumo principas. Kaip pavyzdį galima pateikti draudimą ekologiniuose ūkiuose naudoti sintetines trąšas. Nenaudojant šių trąšų, ūkininkavimo sistemoje kuriami ir palaikomi natūralūs gamtiniai maisto medžiagų ciklai, taip skatinant materialinių ir energetinių išteklių tausojimą.
Ekologiškai ūkininkauti – tai užauginti sveiką ir vertingą derlių, saugoti biologinę įvairovę ir mažinti aplinkos taršą.
Dirvožemio ir augalų gyvybingumą lemia gerai apgalvoti, suplanuoti ir natūralūs, nekenkiantys aplinkai, būdai.

Vengiant energijos ir maisto medžiagų nuostolių, aplinkos taršos, ekologinio sodininkavimo sistema turėtų būti kaip uždaras augalų maisto medžiagų apykaitos ratas – nenaudojamos sintetinės trąšos ir augalų apsaugos priemonės. Jeigu neužtenka savame ūkyje sukauptų trąšų, tai tręšti ir dirvožemiui gerinti naudotinos papildomos organinės ir natūralios kilmės mineralinės trąšos.

Ekologinės augalininkystės plėtojimo biologinis pagrindimas

Svarbu, kad laikytis šių priemonių:
• rinktis atsparias kenkėjams, ligoms bei piktžolėms augalų veisles;
• sėti ir sodinti tik geros kokybės, sveikas sėklas ir augalus;
• augalus sodinti tinkamose jiems augti vietose;
• palaikyti gerą dirvos struktūrą ir derlingumą;
• kompostuoti organines atliekas;
• žemę tręšti racionaliai, naudoti organines (mėšlą, kompostus, žaliąsias trąšas, mulčią) bei natūralias mineralines trąšas;
• niekada nepalikti dirvos pūdymuoti;
• taikyti sėjomainą;
• augalų apsaugai nuo kenkėjų bei ligų naudoti kartu biologinius, agrotechninius, mechaninius būdus, vengti sintetinių pesticidų.

Tinkamas augalas tinkamoje vietoje

Kad augalai būtų sveiki ir stiprūs, būtinai rinkitės kenkėjams, ligoms, piktžolėms bei vietos kl

limatui atsparius augalus. Kiekvienais metais Valstybinis augalų veislių tyrimo centras išleidžia tinkamiausių (atspariausių) Lietuvoje auginti veislių sąrašą. Vietos klimatui labiausiai pritaikytos Lietuvos selekcininkų išvestos veislės, todėl stenkitės rinktis būtent jas. Nerekomenduotina auginti augalus, nepritaikytus gyventi Lietuvos aplinkos sąlygomis – jie neaugs kokybiškai.
Augdami tinkamoje aplinkoje, augalai būna gražesni, sveikesni, atsparesni ligoms bei kenkėjams. Rinkdamiesi augalus, sužinokite, koks klimatas, dirvožemio tipas bei rūgštingumas jiems tinkamas, kiek reikia vandens, maisto medžiagų, ar atsparūs jie šalčiui, kenkėjams.

Smėlingas dirvožemis yra lengvas, greitai įšyla, todėl puikiai tinka ankstyvosioms daržovėms auginti (nors greitai ir atšąla).

Priesmėlio dirvose gerai auga dauguma daržovių, ypač morkos, petražolės, pastarnokai, svogūnai, porai, agurkai, aguročiai, melionai.

Priemolis tinka visoms kopūstinėms daržovėms, salierams, burokėliams. Šitokia dirva vėliau pradžiūva, todėl nelabai tinka ankstyvosioms daržovėms auginti.
Molis ir sunkus priemolis daržovėms auginti mažai tinkamas – jis būna suspaustas, turi mažai deguonies, vandens.
Sodinant augalus, labai svarbu parinkti jiems tinkamą vietą sode. Būtina atsižvelgti į tai, ką augalai mėgsta – saulę ar pavėsį, ar atsparūs vėjui, kokie šalia pasodinti augalai.

Dirvožemis ir jo derlingumo išsaugojimas

Augalams augti būtinas sveikas dirvožemis: jis aprūpina augalus oru, vandeniu, maisto medžiagomis, palaiko juos fiziškai. Todėl nuo to, kaip jūs prižiūrėsite dirvožemį, priklausys auginamų daržovių, vaismedžių, uogų, gėlių ir kitų augalų gyvybingumas bei derlingumas.
Derlingas dirvožemis yra neutralios arba ja

ai artimos reakcijos, jame daug augalams pasisavinti tinkamų medžiagų, pakankamai humuso ir mikroorganizmų.
Dirvožemio derlingumą pagrinde nulemia jo rūšis. Išskiriami šie dirvožemių tipai: smėlis, priesmėlis, priemolis ir molis. Geriausiai augalus auginti priemolyje, nes jame gausu maisto medžiagų, mikroorganizmų. Tačiau tinkamai prižiūrint galima sėkmingai ūkininkauti ir ne tokiuose palankiuose dirvožemiuose.
Smėlingas dirvožemis pasižymi dideliu pralaidumu vandeniui, todėl iš jo greitai išplaunamos maisto medžiagos. Kad padarytumėte jį rišlesnį, galite įterpti molio ir priemolio. Tačiau būtina naudoti ir organines medžiagas: mėšlą, kompostą, durpes, auginti žaliąsias trąšas. Šios medžiagos ne tik apsaugo dirvožemį nuo maisto medžiagų išplovimo, bet ir praturtina skurdų dirvožemį maisto medžiagomis, naudingomis bakterijomis. Smėlingus dirvožemius drėkinkite dažnai, bet ne per daug, kad tik sudrėktų šaknų zona, bet neišsiplautų maisto medžiagos.

Molingas dirvožemis itin greitai suslegiamas, todėl reikia vengti jo suslėgimo, nedirbti, kai jis šlapias, vengti naudoti sunkią žemės ūkio techniką ir vaikščioti ant jo. Tokį dirvožemį dažnai purenkite ir praturtinkite organinėmis medžiagomis, įterpkite smėlio.
Kad išsaugotumėte ir palaikytumėte gerą dirvožemio struktūrą ir derlingumą:
• žemę dirbkite reikiamu laiku ir tinkamais įrankiais;
• venkite dirvos mindžiojimo ir jos suslėgimo žemės ūkio technika;
• mulčiuokite;
• taikykite sideralinį pūdymą;
• tręškite organinėmis trąšomis;
• planuokite sėjomainą;
• palaikykite tinkamą augalams augti rūgštingumą.

Sėjomaina

Kasmet toje pačioje vietoje augindami tos pačios rūšies augalus, nesulauksite gero jų augimo. Iš dirvos imdami vienodas maisto medžiagas (dėl to itin alinamas dirvožemis), augalai blogai auga. Dar blogiau, – giminingus augalus puola tie patys kenkėjai bei ligos. Tad norint to išvengti, būtina taikyti sėjomainą, t.y. keisti auginimo vietą.
Pagrindinės sėjomainos taisyklės, auginantiems gėles, daržoves, vaiskrūmius ir kt.:
• nesodinti giminingų augalų toje pačioje vietoje 3–4 metus;
• sodinti skirtingo trąšų kiekio reikalaujančius augalus;
• atskirais metais sodinti skirtingo šaknų ilgio augalus.

Daugiamečiams augalams, sode užimantiems nuolatinę vietą, sėjomaina netaikoma. Taip pat ji netaikoma ir itin trumpai augančioms daržovėms, pavyzdžiui, salotoms. Jas naudingiau sodinti tarpuose tarp kitų augalų arba tarpueiliuose. Tačiau kiti daržo augalai neturėtų būti kasmet auginami toje pačiose vietoje. Nustatyta, kad dauguma ligų sukėlėjų dirvoje gali išgyventi apie 3–4 metus. Pakeitus augalus, jų kenkėjai ir ligos ilgainiui išnyksta.

Parenkant sėjomainos grupes, svarbu atsižvelgti į augalų poreikius maisto medžiagoms. Sodindami skirtingų medžiagų ir jų kiekio reikalaujančius augalus, nenualinsite dirvožemio. Jeigu organinėmis medžiagomis tręšiate daržą kas ketveri metai, tai pirmaisiais metais po patręšimo auginkite reikliausius trąšoms augalus (pvz., kopūstus, agurkus, pomidorus, salierus), o ketvirtaisiais geriausiai tinka žaliosios trąšos.

Sėjomaina ypač veiksminga dideliuose ūkiuose. Nors smulkiems sodininkams ji sudėtingesnė – žemės plotai maži ir kenkėjai gali perkeliauti iš vienos vietos į kitą – tačiau vis dėlto reikia stengtis keisti augalų auginimo vietą. Lysvėse sodinkite skirtingos sėjomainos grupės augalus. Kad neužmirštumėte, kas, kur ir kada auginama, viską skrupulingai užsirašykite. Planuodami sėjomainą, pagalvokite, kokias daržoves, vaisius norite auginti. Tada juos suskirstykite į 4 (per tiek laiko specifiški kenkėjai išnyksta) sėjomainos grupes, kurias kiekvienais metais rotacijos principu keiskite. Nusibraižykite lentelę ir joje viską užsirašykite. Suplanuokite, kada ir kur ką auginsite. Taip pat pasižymėkite, kokie kenkėjai puola, kokios trąšos ir kiek jų naudojama – kad galėtumėte sekti savo daržo būklę.

Tręšimas

Augalams augti būtinos įvairios maisto medžiagos. Makroelementų (azoto, fosforo, kalio, kalcio, magnio, sieros) augalams reikia didelio kiekio, o mikroelementų (geležies, vario, cinko, silicio, mangano, boro, ir kt.) – visai nedaug.

Pagrindinis šių maisto medžiagų šaltinis yra dirva bei organinės medžiagos. Dirvoje gyvenantys mikroorganizmai skaido organines medžiagas į mineralines, tinkamas augalams įsisavinti, kartu su apirusiomis organinėmis medžiagomis sudaro humusą. Būtent humuso sluoksnis dirvoje pats vertingiausias. Jis ne tik aprūpina augalus maisto medžiagomis, bet atlieka ir daugelį kitų, labai naudingų funkcijų: palaiko gerą terpę klestėti naudingiems dirvos mikroorganizmams, stabilizuoja dirvožemio drėgmę, šilumą, padeda deguoniui patekti į dirvą, sumažina žalingų medžiagų (sunkiųjų metalų ir kt.) judrumą joje bei mineralinių medžiagų išplovimą. Todėl humusingame dirvožemyje augalai geriau auga, jų derlius būna geresnės kokybės.
Vienuose dirvožemiuose būna gausu humuso, kituose ne, tačiau palaikyti humuso sluoksnį reikia ir tuo, ir tuo atveju. Ypač tai svarbu smėlinguose, nederlinguose dirvožemiuose.
Mikroorganizmams palengva skaidant organines trąšas, užtikrinamas ilgalaikis augalų aprūpinimas maisto medžiagomis bei humuso sluoksnio palaikymas. Organinės trąšos (mėšlas, kompostas, sideratai, mulčias) yra natūralios kilmės, todėl nekenkia nei sveikatai, nei aplinkai. Su jomis į dirvą patenka naudingi mikroorganizmai, visos augalams reikalingos maisto medžiagos. Sintetinės mineralinės trąšos, priešingai organinėms, greitai prisotina dirvą maisto medžiagomis, kurios lengvai išplaunamos su filtraciniu vandeniu ir taip teršia aplinką. Be to, naudojant sintetines mineralines trąšas, mažėja dirvožemio mikroorganizmų bioįvairovė, jų veikla.
Nustatyta, kad jei kas ketveri penkeri metai žemė gauna maždaug 400–600 kg/a organinių trąšų, humuso sluoksnis bei dirvos derlingumas nemažėja. Humuso nemažėja ir tada, jeigu kasmet į dirvą įterpiama po 100 kg/a organinių trąšų. Palankiausias tręšti laikas yra pavasaris (pradžiuvus dirvai), mažiau tinkamas – iki rudens. Negalima tręšti įšalusios dirvos (nuo gruodžio iki balandžio mėnesių).

Tręšdami bet kokios rūšies organinėmis trąšomis, būtinai atsižvelkite, kokiems augalams jos bus skirtos. Skirtingi augalai reikalauja skirtingo medžiagų kiekio.

Seniems medžiams maisto medžiagų reikia mažiau negu jauniems, augantiems. Dideliais lapais augalams reikia daug azoto, su žiedais ir vaisiais – kalio ir fosforo elementų. Ankštiniams augalams papildomai nereikalingos azoto turinčios trąšos, nes jų šaknyse gyvenančios gumbelinės bakterijos fiksuoja azotą iš atmosferos.
Natūralios mineralinės trąšos. Pagrindinis makroelementų ir mikroelementų šaltinis augalams yra dirva ir organinės medžiagos. Jų trūkstant, naudokite ir natūralios kilmės mineralines trąšas – nekenksmingus sintetinių trąšų pakaitalus. Galite naudoti natūralios kilmės kalcio ir magnio karbonatus (klintis, kreidą), magnio sulfatą, medžių pelenus, natūralius fosfatus, natūralias kalio trąšas (kalio sulfatą, kalio magneziją, kainitą, silvinitą). Tokiomis trąšomis, turinčiomis ekologinių trąšų sertifikatą, Lietuvoje prekiauja bendrovė „Arvi“. Prieš tręšdami, atidžiai perskaitykite instrukciją ir ja vadovaukitės.
Medžio pelenuose yra gausu dirvai būtinų ir vertingų medžiagų: kalio, fosforo, kalcio ir kt. 10 m² dirvos patariama sunaudoti 1 ar 2 kg medžio pelenų. Ypač gerai jais tręšti bulves, šakniavaisius. Kita ko, pelenai padeda mažinti dirvos rūgštingumą. Kiaušinio lukštai – natūralus kalcio šaltinis, ypač tinka rūgštesnėms dirvoms.
Mėšlas. Viena svarbiausių organinių trąšų yra mėšlas. Priklausomai nuo jame esančių sausų medžiagų kiekio (kraiko) mėšlas gali būti skystas, pusiau skystas ar tirštas. Pastarasis yra pats geriausias ir tinkamiausias tręšti, mažiausiai teršiantis aplinką, todėl jį ir naudokite.
Kaip ir kitos organinės medžiagos, mėšlas labai pagerina dirvožemio struktūrą, praturtina jį mikroorganizmais ir maisto medžiagomis, skatina humuso susidarymą. Mėšle esančių maisto medžiagų kiekis ir santykis priklauso nuo jo rūšies, kraiko kiekio ir kt. Vertingiausias yra kraikinis paukščių mėšlas, tačiau naudokite saikingai – jis labai koncentruotas. Kraikinis kiaulių mėšlas turi daugiau fosforo ir azoto nei galvijų ar arklių mėšlas.
Ilgiau laikomą mėšlą sukraukite į 1,5–2 m aukščio krūvas ir apipilkite 10 cm durpių, žemių sluoksniu. Mažose krūvose ir nepridengtas mėšlas greitai vėdinasi, netenka daug azoto, perdžiūva, maisto medžiagas išplauna lietaus ir polaidžio vandenys. Be to, neįkaista ir todėl gerai išlaiko piktžolių sėklas.

Tręšti tinka tik gerai išlaikytas, nešviežias mėšlas. Iškratytą mėšlą, patartina kuo greičiau įterpti į dirvą. Antraip, manoma, po 6 valandų (iškračius mėšlą), prarandama net 30% azoto. Molinguose, sunkiuose dirvožemiuose mėšlą reikia įterpti į 12–15 cm gylį, lengvuose, smėlinguose į 20–25 cm gylį.
Netręškite mėšlu, gautu iš didelių gyvulininkystės kompleksų – ten gyvulių priežiūrai gali būti naudojami kenksmingi chemikalai. Geriausiai, jeigu turite gyvulių, naudokite jų mėšlą, o jei ne – pirkite iš smulkiųjų ūkininkų.
Pirmaisiais metais mėšlu patręštoje dirvoje neauginkite morkų, ridikėlių, ridikų, bulvių – šviežiai iškratyto mėšlo kvapas privilioja jų kenkėjus (sprakšius, morkines museles).
Kompostas. Kompostas – labai vertingos maisto medžiagomis bei mikroorganizmais trąšos. Šios trąšos ypatingos tuo, kad joms pagaminti nereikia pirkti specialių priedų – tam naudojamos įvairios organinės atliekos. Beje, šitaip galima lengvai atsikratyti besikaupiančių atliekų.
Kompostuoti tinka:
• jaunos, neturinčios sėklų piktžolės;
• medžių lapai, susmulkintos šakos, pjuvenos;
• apvytinta ir susmulkinta nupjauta žolė;
• šiaudai;
• virtuvės atliekos (nepatartina naudoti mėsą (tai traukia kenkėjus), turinčias sintetinių priedų atliekas);
• medžių pelenai;
• kavos, arbatos tirščiai;
• mėšlas, durpės (labai pagerina kompostavimą).

Jeigu komposto krūva skleidžia amoniako kvapą – joje yra per daug azoto, o jeigu supuvusių kiaušinių, vadinasi, trūksta oro. Jei komposte esanti rūgšti terpė stabdo mikroorganizmų darbą, įdėkite ją neutralizuojančių kalkių, medžio pelenų.

Tręškite tik gerai pagamintu kompostu – tamsiu, trapiu, turinčiu saldoką kvapą. Apskritai rekomenduojama kasmet išberti apie 5–10 l komposto į 1m². Pagamintą kompostą paskleiskite ant dirvos, o tada įterpkite į maždaug į 5–8 cm gylį. Svarbu, kad kompostas būtų įterptas ne per giliai, kadangi būtent dirvos paviršiuje vyksta intensyviausia dirvos mikroorganizmų veikla. Galite ir mulčiuoti – padengti kompostu žemės paviršių. Tuo atveju tinka ir nevisiškai perpuvęs kompostas – galutinai suirs ant žemės.
Mulčias. Kaip papildomą priemonę dirvožemiui tręšti galite naudoti mulčią. Organinis mulčias – tai organinių medžiagų sluoksnis, užklojamas ant dirvos aplink augalus.
Mulčias naudingas ne vien dėl maisto medžiagų. Neapaugusi ir niekuo nepadengta dirva saulėje greitai išdžiūsta, po lietaus pasidengia plutele, lietus ir vėjas išneša naudingas maisto medžiagos, todėl mulčias itin padeda išsaugoti jo derlingumą, taip pat stabdo piktžolių dygimą, skatina mikroorganizmų veiklą.
Organiniam mulčiui tinka:
• kompostas;
• perpuvęs kraikinis mėšlas;
• dvejų metų ar senesnės medienos pjuvenos, žievė;
• suvytusi žolė;
• neturinčios sėklų piktžolės.

Mulčiuosti geriausiai pavasarį, kai dirva jau įšilusi, bet nėra visai pradžiūvusi, arba vasaros pradžioje. Netinka sausai, įmirkusiai ar šaltai dirvai, kadangi mulčias sulaiko temperatūrą ir drėgmę.

Augalai, aplink kuriuos dėsite mulčią, turi būti ne mažesni nei 5 cm dydžio, o mulčio sluoksnis – apie 2,5–7 cm. Jeigu tokiu būdu norite nuslopinti ir piktžoles, dėkite storesnį mulčio sluoksnį. Vaismedžius mulčias turi siekti 35–45 cm už medžio šaknų ribų.
Žaliosios trąšos. Nepakankamai turint mėšlo, komposto, labai svarbu auginti į dirvą įkasamus augalus – šitaip bus patręštas dirvožemis. Tokie augalai vadinami žaliosiomis trąšomis arba sideratais.
Žaliosios trąšos, o ypač ankštiniai augalai, papildo dirvą dideliu organinių medžiagų kiekiu, pagerina dirvos struktūrą. Pavyzdžiui, siauralapiai lubinai savo itin stipriomis ilgomis šaknimis sugeba paimti maisto medžiagas net iš 2 metrų gylio. Tokiu būdu gerai ir giliai supurenamas dirvožemis, įsisavinamos kitiems augalams nepasiekiamos medžiagos.
Kad iš dirvos nebūtų išplaunamos medžiagos, jokiu metų laiku nepalikite jos pūdymuoti. Auginkite žaliąsias trąšas (sideralinį pūdymą) tada, kai neauginate kitų augalų. Dar viena gera sideratų savybė – jie neleidžia piktžolėms suvešėti.
Augalai žaliajai trąšai:
• smėlyje, priesmėlyje: grikiai, vikiai, siauralapiai lubinai, geltonžiedžiai lubinai, daugiamečiai lubinai, aliejiniai ridikai, pašarinės pupos, seradėlės, facelijos, saulėgrąžos;
• priemolyje: žieminiai rapsai, aliejiniai ridikai, dobilai, baltosios garstyčios, saulėgrąžos, vikiai, facelijos;
• priemolyje, molyje: barkūnai, baltieji dobilai, saulėgrąžos, facelijos, vikiai.

Nesodinkite pakartotinai tos pačios šeimos augalų toje pačioje vietoje – tai skatina kenkėjų plitimą. Patartina rinktis ankštinius augalus.
Vėlyvą rudenį žaliąsias trąšas nupjaukite, šiek tiek susmulkinkite ir įterpkite (nelabai giliai) į dirvą, kad jos būtų veiksmingiausios pavasarį.

Augalų apsauga nuo kenkėjų ir ligų

Visus be išimties augalus kamuoja ligos ir kenkėjai, stipriai sumažinantys derlių bei jo kokybę.

Infekcines augalų ligas sukelia įvairūs mikroorganizmai: virusai, mikoplazmos, bakterijos, laibagrybiai ir grybai, esantys augale arba ant jo ir mintantys jo medžiagomis. Daug ligų sukėlėjų (vaisių rudojo puvinio, miltligės, moniliozės, šviesmargės, degligės, rudmargės ir kt.) žiemoja nuokritose, todėl jas būtina surinkti ir sunaikinti.
Augalams kenkia šliužai, erkės, kirmėlės, įvairūs graužikai ir kiti gyvūnai, tačiau gausiausia augalų kenkėjų grupė – vabzdžiai, o ypač jų lervos, kurios labai intensyviai maitinasi. Vabzdžių pažeidimus galima suskirstyti į 2 grupes: graužiančiųjų ir duriančiųjų – siurbiančiųjų. Pirmos grupės pažeidimams būdinga išgraužti visi lapai ar jų minkštimas, augalų organuose išgraužtos ertmės. Antro tipo pažeidimus galima atpažinti iš pakitusios augalo spalvos, be to, iščiulpti lapai raukšlėjasi, krypsta ūgliai, atsiranda išaugos. Pastarieji vabzdžiai pavojingi dar ir tuo, kad perneša infekcines ligas.

Įprastomis meteorologinėmis sąlygomis bei nenaudojant sintetinių augalų apsaugos priemonių, kenkėjų gausumą sureguliuoja naudingi organizmai. Tačiau netipinėmis sąlygomis ši natūrali pusiausvyra suyra ir kenkėjai pridaro daug žalos. Netaikant augalų apsaugos priemonių, augalai prastai auga ir dera, derliaus nuostoliai palankiomis žalingiems organizmams sąlygomis sudaro net iki 50%. Norint to išvengti, būtina kovoti su augalų kenkėjais ir ligomis.

Augalams apsaugoti naudojami įvairūs metodai: agrotechninis, mechaninis, cheminis ir biologinis. Šie metodai papildo vienas kitą, todėl norėdami išlaikyti sveikus, derlingus augalus, būtinai naudokite kompleksiškai visus būdus, išskyrus cheminį (vartojant sintetinius pesticidus).
Agrotechninis metodas. Tai vienas seniausių ir geriausių augalų apsaugos būdų. Juo siekiama padidinti augalų atsparumą ligoms – imunitetą, sudaryti nepalankias sąlygas žalingiems organizmams vystytis arba net tiesiogiai juos sunaikinti.
Pagrindinės ir būtinos jo priemonės yra šios:
• atsparios kenkėjams bei ligoms veislės;
• geros sėklos, savalaikė sėja;
• tinkamas augalas tinkamoje vietoje;
• tinkama sėklos norma, augalų išretinimas;
• geras žemės dirbimas;
• tinkamas tręšimas;
• piktžolių naikinimas;
• sėjomaina;
• gera kaimynystė.

Rinkitės Lietuvos selekcininkų išveistas augalų veisles – jos labiau nei užsienietiškos pritaikytos lietuviškam klimatui: augalai geriau augs ir bus atsparesni kenkėjams bei ligoms. Sužinokite, kokius augalus rekomenduoja auginti Valstybinis augalų veislių tyrimo centras, ir tuo vadovaukitės.
Augindami bulves, rinkitės nematodams ir marui atsparias veisles: ankstyvąsias – ‘Izora’, ‘Žukovskij rannij’, ‘Venta’, ‘Fresko’, ‘Vokė’, ‘Sante’, ‘Ausonia’, ‘Dietskoselskij’, ‘Vaiva’, ‘Goda’, vidutinio ankstyvumo – ‘Nida’, ‘Mirta’, vidutinio vėlyvumo – ‘Vilija’, ‘Vilnia’, ‘Raja’, vėlyvąsias – ‘Lasunok’. Ištirta, kad bulvių veislės ‘Aistės’, ‘Mėta’ yra atsparios nematodams, o veislės ‘Albatros’, ‘Aistės’, ‘Cosmos’, ‘Tomba’, ‘Apart’ – atsparios marui.
Daugiamečių žolių veislių, skirtų vejoms, 2003 metų kompleksinis įvertinimas parodė, kad pačios gyvybingiausios yra pievinės miglės ‘Conni’, raudonojo eraičino ‘Carina’, ‘Raymond’, ‘Simone’ ir daugiametės svidrės ‘Sakini’ veislės.
Kad augalai būtų atsparūs ligoms, beicuokite sėklas:
• kalio permanganatu: 3 g/10 l vandens, palaikykite sėklas tirpale 20 min. – apsaugo nuo grybinių ligų;
• ramunėlėmis: 150 g sausos masės/10 l vandens, palaikykite 30 min.;
• česnakais: 25 g sumaltų česnakų užpilkite 100 ml vandens, palaikykite sėklas apie valandą. Vėliau nuplaukite vandeniu;
• temperatūra: mirkykite sėklas 10 val. 30°C ir 10 min. 50°C temperatūros vandenyje – apsaugo nuo bakterinių ligų;
• medžių pelenais: sumaišyti sėklas su lapuočių (geriausia ievos) pelenais.
Sėkite ir sodinkite tik sveikas, ligomis ir kenkėjais neužkrėstas sėklas ir augalus. Svogūnėlius nusipirkite kuo anksčiau, kol nepradėjo dygti. Pažiūrėkite, kad būtų sveiki, su kietomis viršūnėmis (iš jų kalsis daigas), be pažeidimų, suminkštėjimų, ne mažesni nei vidutiniai. Įsigytus sausus svogūnėlius reikia sodinti kuo greičiau. Jeigu juos sausus laikėte per jų ramybės periodą, tai pasodinkite dar nespėjusius sudygti, prieš tai patręškite organinėmis medžiagomis.

Augalus sodinkite tinkamu laiku. Paankstinus sėją augalai gali nukentėti nuo šalnų, uždelsus – nuo kenkėjų antplūdžio. Nesodinkite giminingų augalų toje pačioje vietoje kelis metus iš eilės, palaikykite gerą dirvožemio derlingumą. Auginkite augalus jiems tinkamose vietose, gerai prižiūrėkite (retinkite, laistykite, genėkite, saugokite nuo šalnų ir t. t).

Būtinai ravėkite piktžoles – jos dažnai serga tomis pačiomis ligomis kaip ir kultūriniai augalai, todėl padeda plisti ligoms bei kenkėjams. Be to, ligų sukėlėjai ir kenkėjai dažnai ramų prieglobstį žiemai randa būtent piktžolėse.

Mechaninis metodas. Priemonės:
• nesveikų augalų šalinimas;
• derliaus liekanų naikinimas;
• augalų kenkėjų surinkimas ir sunaikinimas.
Būtinai išraukite pirmuosius sergančius augalus – taip sutrukdysite infekcijai plisti į sveikuosius. Šalinkite ligotas medžių, krūmų šakas, kitas augalų dalis.

Visada surinkite ir sunaikinkite nukritusius lapus, vaisius, mumijas, derliaus liekanas Jie – kenkėjų ir ligų sukėlėjų židiniai ir daugelio jų žiemojimo vieta. Pavasarį, atšilus orui, kenkėjai ir ligos išplinta ir vėl puola augalus.
Primityviausias, bet veiksmingas kovos su kenkėjais būdas – jų surinkimas rankomis ar kokiais nors įrankiais.
Kai kuriuos kenkėjus (straubliukus, vaisėdžių, grambuolių vikšrus) galima sugauti nukrėtus nuo medžių ant patiestos polietileno plėvės, audeklo (darykite tai vėsesniu, iki 10ºC oru).
Besiritančias vaisėdžių lervas (praėjus dviem savaitėm po vaismedžių žydėjimo) nuo medžių nupurškite vandens srove (kas 4 diena 4 kartus).
Dieną besislapstantiems kenkėjams (auslindoms, vėdarėliams, šimtakojams) gaudyti padarykite dirbtines slėptuves. Gėlių vazonėlį prikimškite šieno ar drėgnų skudurų, apverskite jį ir pamaukite ant atramos – tokią „slėptuvę“ greitai suras kenkėjai.
Aplink šliužų ir sraigių pamėgtus augalus pabarstykite durpių ar rupiai sutraiškytų kiaušinių lukštų – minėti kenkėjai niekaip neperlips. Verta atsiminti, kad šliužai yra ir naudingi: jie sugraužia pūvančius augalus ir taip valo dirvą.
Kopūstinius baltukus baidykite vizualiomis priemonėmis: – išdžiovintus, kuo sveikesnius kiaušinių lukštus užmaukite ant kopūstų lysvėse prismaigstytų pagaliukų.
Cheminis metodas. Tai augalų kenkėjų, ligų ir piktžolių kontroliavimas naudojant chemines medžiagas – pesticidus. Seniau buvęs itin populiarus kovos būdas, leidęs staigiai sumažinti kenkėjų skaičių. Laikui bėgant paaiškėja vis daugiau neigiamų šio metodo savybių ir jo naudojimas stipriai mąžta. Pesticidų naudojimas gali būti kenksmingas žmonėms, gyvūnams, užteršti vandens telkinius, dirvožemį bei gruntinius vandenis. Be to, kenkėjai gana greitai įgyja atsparumą pesticidams ir jie tampa neveiksmingi, kaskart reikia didinti jų kiekius. Ekologiškai ūkininkaujant draudžiama naudoti sintetinius pesticidus.

Jeigu būtina, augalų apsaugai (ekologiškai ūkininkaujant) gali būti naudojamos šios cheminės medžiagos:
• vario junginiai (vario hidroksidas, vario oksichloridas, vario oksidas, Bordo mišinys) – naikina grybus;
• kalio permanganatas – naikina erkes, grybus (tik vaismedžiams, vynuogėms);
• kalcio siera – naikina erkes, vabzdžius, grybus (tik vaismedžiams, vynuogėms žiemos metu);
• etanolis – naikina vabzdžius;
• soda – naikina grybus, erkes;
• skystas muilas (riebiųjų rūgščių kalio druska) – naikina vabzdžius.
Biologinis metodas. Šis apsaugos būdas už cheminį pranašesnis kadangi nekenkia žmonėms, naudingiems gyvūnams, taip pat neužteršia aplinkos. Biologiniu metodu prieš kenkėjus ir ligas kovojama pasitelkiant natūralius jų priešus – parazitus, entomofagus (grobuonis), vabzdžių ligų sukėlėjus, pesticidinių savybių turinčius augalus ir t. t.
Priemonės:
• laboratorijose užaugintų kenkėjų priešų ir parazitų panaudojimas;
• kenkėjais mintančių gyvūnų globa;
• biologinės kilmės preparatų naudojimas;
• kenkėjus viliojančių priemonių naudojimas;
• kenkėjus atbaidančių priemonių naudojimas;
• pesticidinių savybių turinčių augalų panaudojimas;
• augalų panaudojimas kenkėjams atbaidyti.
Naudingi vabzdžiai gali būti auginami laboratorijose ir pavasarį išleidžiami į šiltnamius, rečiau į laukus. Šiuo metu Lietuvoje nėra įmonių, užsiimančių kenkėjų priešų auginimu laboratorijose prekybai. Vietiniam naudojimui bendrovė „Pagirių šiltnamiai“ augina parazitinius plėviasparnius Encarsia formosa, parazituojančius baltasparnius, plėšrias erkes Phytoseijulus persimilis, naikinančias voratinklines erkutes. Kartais, esant jų pertekliui, parduoda. Todėl, jei norite įsigyti žalingus vabzdžius naikinančių entomofagų arba parazitų, kreipkitės į įmones, prekiaujančias iš užsienio atsivežtais organizmais.
Tačiau geriausia – sudarykite pastovias palankias sąlygas vietiniams entomofagams vystytis soduose, nenaudokite pesticidų, kurie pražudo ir naudingus vabzdžius. Nenusivilsite! Daug suaugusių vabzdžių yra plėšrūs ir naikina kitus. Pvz., boružės lervai išsivystyti reikia 60–100 amarų arba 250–300 jų lervų. Daug kenkėjų sunaikina parazitiniai plėviasparniai. Juos pritrauksite pasodindami jų mėgstamus nektarinius augalus: facelijas, krapus, grikius, barkūnus ir kt. Globokite naudingus sodo gyvūnus. Paukščiai – vieni iš geriausių pagalbininkų kovojant su kenkėjais. Ypač daug kenkėjų jie išnaikina maitindami išsiritusius paukščiukus. Kad būtų mažiau kenkėjų, pastatykite sode bent kelis inkilus zylėms, varnėnams. Neužmirškite šaltomis ir snieguotomis žiemomis palesinti paukščių, kad jie nežūtų iš bado. Jūsų draugai yra: vabzdžiaėdžiai žinduoliai (kurmiai, ežiai, šikšnosparniai, kirstukai.), varliagyviai (varlės, rupūžės.), paukščiai (gegutės, geniai, varnėnai, zylės, lipučiai.), ropliai (driežai, žalčiai.), voragyviai (grobuonės erkės, vorai..), kai kurios apvaliosios kirmėlės (nematodai.), vabzdžiai (boružės, žygiai, žirgeliai, amariniai vyčiai, kai kurios blakės, gumbauodžiai, trichogramos, auksaakės, žiedmusių lervos.).
Ekologiniame ūkyje augalai gali būti saugomi augalinės, gyvulinės kilmės arba pagamintais iš mikroorganizmų preparatais. Lietuvoje galima įsigyti biologinį preparatą „Mycostop“ (pagamintą iš mikroorganizmų Streptomyces griseoviridis); jis padės kovoti su grybų sukeltais agurkų, pomidorų, ankštinių pipirų ir dekoratyvinių gėlių pilkuoju ir šaknų puviniais šiltnamiuose. Kitas Lietuvoje parduodamas biologinis preparatas – „NeemAzal“ (ekstrahuotas iš Azadirachta indica medžio), skirtas šiltnamiuose augančių dekoratyvinių, vegetatyviniam dauginimui ar sėkliniams augalams apginti nuo amarų, tripsų, baltasparnių, voratinklinių erkių. Taip pat jis naikina kopūstų baltukus ir pelėdgalvius. Abu minėti preparatai įtraukti į Valstybinės augalų apsaugos tarnybos leistinų pesticidų sąrašą ir vartojami ekologiškai ūkininkaujančiųjų.
Ekologiškai ūkininkaujant tinkami vartoti ir kiti mikrobiologiniai preparatai: “Fitoverm”, bitoksibacilinas. Pirmasis skirtas kolorado vabalams, musėms, drugių vikšrams, pjūkleliams, voratinklinėms erkėms naikinti. Antrasis naikina voratinklines erkes, tripsus šiltnamyje.
Jeigu nusprendėte pasinaudoti minėtais biologiniais preparatais, įdėmiai perskaitykite instrukciją ir tiksliai ja vadovaukitės vartodami.
Dar vienas kenkėjų žalos mažinimo būdas – priviliojimas į gaudykles ir sunaikinimas. Tam panaudojamos medžiagos, traukiančios organizmus.
Augaliniai preparatai. Užpuolus kenkėjams ir ligoms, nuo jų ginkitės antpilais ir nuovirais, pasidarytais iš pesticidinių savybių (nuodingų) turinčių augalų. Tokias augalų savybes nulemia juose esančios natūralios cheminės medžiagos. Pagaminti biologiniai preparatai, kaip ir sintetinai pesticidai, yra nuodingos medžiagos, tačiau jos greitai suyra, todėl nekenkia aplinkai.
Atsargiai elkitės su pasigamintais preparatais – jie nuodingi! Maldami augalus užsidėkite respiratorių, dirbdami nerūkykite, nevalgykite, baigę darbą nusiplaukite rankas ir veidą. Nepanaudotus nuovirus, augalus užkaskite į žemę – toliau nuo vandens telkinių, gyvūnų. Rekomenduojama dvi savaites iki nuimant derlių nebenaudoti preparatų.
Augalus preparatams gaminti rinkite prieš pat jų žydėjimą arba žydėjimo metu – tuo laiku jie turi daugiausia nuodingų medžiagų. Lelijinių šeimos (česnakų, svogūnų) šakniastiebiai ir svogūnai labiausiai nuodingi anksti pavasarį. Rinkite tiktai sveikus augalus, sausą, nelietingą dieną, nukritus rasai. Šakniastiebius, šaknis ir svogūnus nuvalykite, kad neliktų žemių, nuplaukite šaltu vandeniu. Surinktus augalus tuoj pat džiovinkite (gerai vėdinamose patalpose), neleiskite jiems susigulėti. Kuo greičiau išdžius, tuo bus veiklesni. Sudžiūvusius augalus sudėkite į maišelius ir uždėkite etiketes. Saugokite, kad nesudrėktų ir nesupūtų.
Ruošdamit nuovirus, augalus rupiai susmulkinkite. Pamirkykite, nukoškite ir gerai išspauskite skystį iš išbrinkusios žaliavos. Verdant nuovirus dalis vandens išgaruoja, todėl papildykite juo iki nurodyto kiekio. Karštus skysčius supilstykite į stiklainius, sandariai uždarykite ir užklijuokite etiketes. Taip galite laikyti 1–2 mėnesius.
Jei į užpilą ar nuovirą reikia dėti muilo, geriau naudokite žaliąjį (kalio). Jeigu naudojate ūkišką muilą, prieš tai jį sutarkuokite ir ištirpinkite nedideliame karšto vandens kiekyje. Augalus nupurškite ryte arba vakare, kai nėra vėjo. Niekados nepurškite žydinčių augalų, nes sunaikinsite geruosius vabzdžius.

Augalų, turinčių augalų kenkėjus ir ligas atbaidančių medžiagų, auginimas

Augalai išskiria ne tik naikinančias organizmus, bet ir juos atbaidančias medžiagas. Pasinaudokite šiomis abejomis naudingomis augalų savybėmis ir sumažinkite kenkėjų bei ligų skaičių savo sode.
• Didžiosios nasturtos baido skruzdes, baltukus, dirviniu šliužus, amarus.
• Pupelės padeda kovoti su kurmiais, spragšių lervomis. Pasodinkite pupeles daržo kraštuose ir po kelerių metų jame nebebus šių kenkėjų.
• Sėjamosios kanapės saugo visą daržą nuo grambuolių. Pasodintos prie žirnių, atbaido jų amarus.
• Pelargonijos nubaido amarus.
• Paprastieji čiobreliai atbaido įvairius pupelių kenkėjus.
• Spygliai nubaido kopūstų drugelius.
• Ankštinių augalų nemėgsta spragšiai.
• Medetkos ir serenčiai nepatinka kolorado vabalams ir nematodams, todėl šiuos augalus sodinkite bulvių tarplysviuose. Vaistinės medetkos saugo braškynus nuo erkučių bei šaknų puvinio.
• Morkas sėkite pakaitomis su svogūnais: svogūnų kvapo nemėgsta morkinė, o morkų – svogūninė musė.
• Česnakai ar burokai, pasodinti eilėmis tarp bulvių, apsaugos jas nuo maro.
• Česnakus, mėtas, kanapes petražoles sodinkite prie pomidorų – šiuos mažiau puls maras.
• Siauralapės levandos apsaugos kaimynus augalus nuo amarų, blakučių.
• Krienai atbaido kolorado vabalus, saugo nuo vaismedžių moniliozės.
• Česnakai, krapai svogūnai, petražolės, pelynai, pomidorai, tabakas, salierai, mėtos apsaugo nuo įvairių kenkėjų, todėl sodinkite juos tarp kitų augalų. Be to, krapai pritraukia kenkėjų naikintojus.
Nebijokite sodinti daug skirtingų augalų tame pačiame žemės plote. Auginkite darže gėles, vaistažoles – priviliosite daug jų nektaru mintančių kenkėjų priešų. Be to, skirtingos augalų rūšys yra kliūtis kenkėjams plisti.

Piktžolių naikinimas

Piktžoles būtina šalinti, kadangi jos konkuruoja su auginamais augalais dėl šviesos, maisto medžiagų, vandens. Be to, jos sudaro geras sąlygas kenkėjams ir ligoms plisti: dauguma piktžolių yra kenkėjų bei ligų sukėlėjų žiemojimo vieta, kai kurios serga tomis pačiomis ligomis kaip ir kultūriniai augalai.
Kad išvengtumėte piktžolių:
• naikinkite jas mechaniškai, išraudami rankomis;
• mulčiuokite – mulčias (žvyras, pjuvenos, akmenys, nupjauta neperpuvusi žolė) stabdo piktžolių augimą;
• naudokite švarias, piktžolėmis neužterštas kultūrinių augalų sėklas;
• tręškite kompostuotu, jokiu būdu ne šviežiu mėšlu;
• jeigu įmanoma, panaudokite gyvūnus (pavyzdžiui, žąsis, vištas) piktžolėms naikinti;
• iki sėjos leiskite sudygti pirmai piktžolių kartai, tada jas sunaikinkite ir sėkite kultūrinius augalus.

Išvados

Žemės ūkis yra viena iš glaudžiausią ryšį su gamta turinčių žmogaus veiklos sričių, todėl neigiamos žmogaus veiklos pasekmės čia išryškėja pirmiausia. Senovėje žmogus intuityviai jautė ryšį su gamta ir veikė vienybėje su ja. Žemės ūkio gamybos intensyvinimas ir beatodairiškas naujų technologijų taikymas žemės ūkio praktikoje suardė nusistovėjusią pusiausvyrą gamtoje, vis labiau buvo teršiamas dirvožemis, gamtiniai vandenys, žemės ūkio produktai, nyko biologinė įvairovė, vyko kraštovaizdžio degradacija.
Nuo tolesnės žemės ūkio plėtros krypties priklauso ne tik krašto gerovė, bet ir Lietuvos ekologinė situacija, todėl vis svarbesniu veiksniu tampa ūkio ekologizavimas. Įvertinant gamybos metodus, privalu suvokti gamtos dėsningumus, įvairių reiškinių tarpusavio priklausomybę, egzistuojančias pusiausvyras bei įvairių gamybos būdų poveikį aplinkai. Šios nuostatos lemia tausojančių žemės ūkio metodų, kurių tikslas yra išlaikyti darną gamtoje ir spręsti aplinkos išsaugojimo problemas, pasirinkimą.
Ekologiškai ūkininkauti – tai užauginti sveiką ir vertingą derlių, saugoti biologinę įvairovę ir mažinti aplinkos taršą.
Dirvožemio ir augalų gyvybingumą lemia gerai apgalvoti, suplanuoti ir natūralūs, nekenkiantys aplinkai, būdai.

Vengiant energijos ir maisto medžiagų nuostolių, aplinkos taršos, ekologinio sodininkavimo sistema turėtų būti kaip uždaras augalų maisto medžiagų apykaitos ratas – nenaudojamos sintetinės trąšos ir augalų apsaugos priemonės. Jeigu neužtenka savame ūkyje sukauptų trąšų, tai tręšti ir dirvožemiui gerinti naudotinos papildomos organinės ir natūralios kilmės mineralinės trąšos.

Labai svarbu išauginti sveiką ir neužterštą produkciją, taip apsaugosime ir gamtą, ir save.

Leave a Comment