Tyrinėti asmenybės santykius vien su socialine aplinka yra per maža, nes, sąveikaudama su kitaip žmonėmis, asmenybė nenutrūkstamai “sąveikauja” pati su savimi. Todėl, norint suprasti ir paaiškinti asmenybės poelgius, būtina išanalizuoti ne tik išorines sąlygas, bet ir vidinius žmogaus ypatumus. Vystymosi eigoje išorinės sąlygos ir poveikiai neišvengiamai suformuoja tam tikras vidines sąlygas – asmenybės savybes, įsitikinimus, vertybes ir pan. Pasiekusios atitinkama išsivystymo lygį, vidinės sąlygos pačios tampa svarbiu asmenybės vystymosi faktoriumi, t.y. asmenybė tampa vystymosi subjektu. Šią vidinių bei išorinių sąlygų sąveiką padeda suprasti fundamentalus S. L. Rubinšteino teiginys, kad išorinės priežastys veikia per vidines sąlygas, kurios savo ruožtu susiformavo veikiant ankstesniems išoriniams poveikiams.Kaip pripažįsta daugelis autorių, vienas iš svarbiausių vidinių darinių, per kurios “lūžta” išoriniai poveikiai – tai asmenybės savęs vertinimas. Savęs vertinimas palieka neišdildomus pėdsakus visuose žmogaus poelgiuose ir veiksmuose – nuo vaikystės iki gilios senatvės.Paprastai mes net nesusimąstome, kad į aplinkos poveikius reaguojame priklausomai nuo to, kiek jie prieštarauja ar patvirtina, paaukština ar pažemina mūsų savęs vertinimą. Priklausomai nuo savęs vertinimo ypatybių, vieni ir tie patys išoriniai poveikiai gali būti suprantami ir interpretuojami visiškai kitaip. Pavyzdžiui, žmogus, kuris aukštai vertina savo galimybes ir pasitiki savimi, į nesėkmę veikloje gali reaguoti kaip į atsitiktinumą, nereikšmingą įvykį arba kaip į tam tikrą stimulą, skatinantį patikslinti bei pakoreguoti savo veiksmus. Tuo tarpu žmogus, kuris nepasitiki savimi bei žemiau vertina savo sugebėjimus, nesėkmę gali suprasti kaip nepataisomą įvykį ar netgi kaip gyvenimišką katastrofą.Savęs vertinimas , tiesiogiai dalyvaudamas elgesio ir veiklos reguliacijoje, nustato tam tikrą pusiausvyrą tarp išorinių poveikių, vidinės asmenybės būsenos ir jos elgesio formų. Tais atvejais, kada susiformuoja iškreiptas, neadekvatus savęs vertinimas, sutrinka visos asmenybės normali raida, iškyla daug problemų ne tik pačiam žmogui, bet ir aplinkiniams.
Analizuojant savęs vertinimą, kaip ir bet kurią kitą psichologinę realybę, mūsų manymu, tikslinga laikytis tam tikro nuoseklumo. Pirma, būtina nustatyti tiriamos realybės ribas, kitaip tariant, apibūdinti, kas yra savęs vertinimas, iš kokių struktūrinių komponentų jis susideda, kaip tie komponentai sąveikauja tarpusavyje. Antra, norint atskleisti reiškinio esmę, taip pat reikia išsiaiškinti jos formavimosi dėsningumus, t.y. nustatyti, kaip kinta vystymosi eigoje savęs vertinimo struktūra, kokios atsiranda naujos savęs vertinimo formos, kokie pagrindiniai savęs vertinimo vystymosi mechanizmai. Trečia, būtina atskleisti savęs vertinimo vaidmenį reguliuojant asmenybės elgesį, nes, norėdami suprasti, kokią vietą bendrojoje asmenybės struktūroje užima savęs vertinimas, turime nustatyti priežasties – pasekmės ryšius tarp išorinių poveikių, savęs vertinimo ir asmenybės elgesio.Išanalizavus minėtus savęs vertinimo aspektus, natūraliai kyla klausimas, kokiais būdais galima atskleisti savęs vertinimo turinį, t.y. iškyla savęs vertinimo tyrimo metodų problema. Dar vienas svarbus klausimas, ypač aktualus psichologams praktikams, – neadekvataus savęs vertinimo korekcija.Visų šių savęs vertinimo aspektų analizė yra labai svarbi siekiant giliau pažinti asmenybę, suprasti jos poelgių priežastis bei padedant jai įveikti kylančius sunkumus.Šiuo metu nebekyla jokių abejonių, kad žmogaus gebėjimas pažinti, įvertinti save ir išgyventi savo atžvilgiu įvairiausius jausmus – tai psichologinė realybė, nepriklausanti nuo to, ar mes ją tyrinėsime, ar ne. Suvokdami aplinkinį pasaulį, mes taip pat suvokiame ir patys save. Mes ne tik suvokiame save, bet ir kuriam apie save naivias teorijas, norėdami paaiškinti savo veiksmus, poelgius ar savybes, džiaugiamės savo laimėjimais, išgyvename dėl nesėkmių ir t.t. Kad minėti reiškiniai egzistuoja ne tik abstrakcijose, bet ir realiame gyvenime, puikiai iliustruoja turtinga psichoterapinė praktika. Kada žmonės laisvai, be jokių išankstinių nurodymų išreiškia savo problemas, jie paprastai kalba apie savąjį Aš: “Aš jaučiuosi labai vienišas”, “man visada kas nors nepasiseka” ir pan. Taigi iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog, kalbant apie savęs vertinimą, viskas yra aišku ir suprantama. Tačiau pabandžius apibrėžti šią realybę, nustatyti jos ribas, atsiranda daug neaiškumų. Be to, norėdami perteikti įvairiausius minčių ir jausmų apie save niuansus, skirtingi autoriai vartoja įvairias sąvokas: “savęs vertinimas”, “požiūris į save”, “savimeilė”, “savigarba”, “pasitenkinimas savimi”, “savimonė”, “Aš vaizdas”, “Aš koncepcija” ir daugelį kitų. Vienais atvejais šitos sąvokos vartojamos kaip sinonimai, kitais joms teikiama skirtinga prasmė.Nepaisant to, sąvoka “savęs vertinimas” yra plačiai vartojama tiek mokslinėje, tiek kasdieninėje kalboje.daugelis autorių vartoja šią sąvoką aprašydami asmenybės elgesį konfliktinėse situacijose, apibūdindami jos padėti grupėje, aiškindami sėkmės – nesėkmės priežastis, keldami įvairias hipotezes, sudarydami tyrimo planą ar pateikdami pavyzdžius.L. E. Wella ir G. Marwell, išnagrinėję daugelį savęs vertinimo aprašymo variantų, suskirstė juos į keturis pagrindinius tipus:1. Savęs vertinimas kaip socialinė nuostata;2. Savęs vertinimas kaip skirtumas tarp nuostatų;3. Savęs vertinimas kaip psichologinė reakcija;4. Savęs vertinimas kaip asmenybės funkcija.Pirmasis savęs vertinimo tipas yra pats paprasčiausias – savęs vertinimas suprantamas kaip ypatinga socialinės nuostatos rūšis arba kaip nuostata į ypatingą objektą, t.y. į save.Antruoju atveju pabrėžiama savęs vertinimo priklausomybė nuo skirtumo tarp to, kokį žmogus mato save realybėje (realus Aš) ir koks jis norėtų būti (idealus Aš), tuo tarpu pirmuoju atveju savęs vertinimas nustatomas tik realaus Aš pagrindu. Kaip vieną iš antrojo tipo aprašymo pavyzdžių galima pateikti garsiąją amerikiečių psichologo V. Džeimso savigarbos formulę:Savigarba = Sėkmė Pretenzijos
Akivaizdu, kad pagal šią formulę aukštą savigarbos lygį galima palaikyti dviems būdais: pasiekus didelių laimėjimų arba jiems esant nedideliems, sumažinti pretenzijų, t.y. sau keliamų reikalavimų, lygį.Apibūdinant savęs vertinimą kaip psichologinę reakciją, pagrindinis vaidmuo teikiamas žmogaus jausmams, tam, ką jis jaučia ir išgyvena savo atžvilgiu. Pavyzdžiui, žmogus, aukštai vertinantis save, išgyvena pasididžiavimo savimi, savosios vertės jausmus, o žmogus, žemai vertinantis save, priešingai, nepasitenkinimo savimi, menkavertiškumo jausmus.Ketvirtasis savęs vertinimo aprašymo tipas, kurį pasiūlė R. Ziller ir jo pasiekėjai, radikaliai skiriasi nuo anksčiau minėtų. Savęs vertinimas čia suprantamas kaip Aš sistemos komponentas, kuris atlieka tarpininko funkcijas tarp Aš ir išorinio pasaulio; jie priklauso nuo išorinio socialinio “lauko” ir yra linkęs prie jo prisitaikyti pasyviai.Kai kurie autoriai pažymi, jog, vertindamas save, žmogus visuomet lygina save su tam tikru etalonu, visuotinei priimtomis normomis, idealiu vienos ar kitos savybės pasireiškimu. Atitinkamai savęs vertinimas apibrėžiamas kaip žmogaus sprendimas apie savo savybių pasireiškimo laipsnį tam tikrų etalonų ar normų atžvilgiu.
Neadekvatus, iškreiptas savęs vertinimas gali sukelti įvairius adaptacijos sunkumus ir deformuoti normalų asmenybės vystymąsi. Todėl labai svarbu laiku pastebėti asmenybės savęs vertinimo netikslumus ir pašalinti arba neutralizuoti neadekvataus savęs vertinimo formavimosi priežastis. Tuo atveju, jeigu neadekvatus savęs vertinimas vis dėlto susiformuoja, būtina taikyti specialias poveikio priemones, kad būtų užkirstas kelias įvairiems elgesio sutrikimams.Savęs vertinimą gali koreguoti ir paprastas, nediferencijuotas grįžtamasis ryšys. Pavyzdžiui, mokinio savęs vertinimas gali keistis jam sužinojus, kad kiti žmonės vertina jį kitaip, negu jis pats. Pateikus naują informaciją, lengviausiai galima keisti pažemintą savęs vertinimą. Kaip rodo tyrimų rezultatai, žemiau save vertinantiems mokiniams pakanka sužinoti, kad bendraamžiai galvoja apie juos geriau, ir jie atitinkamai paaukština savęs vertinimą. Aukštesnį savęs vertinimą koreguoti nediferencijuotu grįžtamuoju ryšiu labai sunku.Koreguojant savęs vertinimą, labai svarbu, kad aplinkinių žmonių vertinimas būtų tikslūs ir atspindėtų realius mokinių laimėjimus. Kita vertus, mokiniui turi būti aiškūs ir suprantami tie kriterijai, pagal kuriuos yra vertinamos jo savybės ar atlikto darbo kokybė. Priešingu atveju, netgi objektyviai išoriškai vertinant, gali kilti nepasitenkinimas, nuoskauda ir pan.Kaip žinoma, vystymosi eigoje asmenybė ne tik prisitaiko prie išorinės aplinkos ir keičia ją, bet ir tobulina savo vidinį pasaulį. Tačiau aktyviai kurti savo asmenybę galima tik tuomet , kai žmogus supranta savo privalumus ir trūkumus, galimybes ir ribotumus, teigiamus ir neigiamus bruožus. Todėl nuo savęs supratimo bei pažinimo lygio, savęs vertinimo adekvatumo labai priklauso tai, kokią asmenybę kuria žmogus ir kokių rezultatų šioje kūryboje jis gali pasiekti. Naudota literatūra:1. Valickas G. Asmenybės savęs vertinimas. – V. 1991.