PlatonasJis buvo garsiausias Sokrato mokinys, kilęs iš kilmingos Atėnų šeimos, savo kiltį atsekančios iki paskutiniojo Atėnų karaliaus ir Solono, didžiojo socialinio gyvenimo ir politikos pertvarkytojoDar jaunystėje Platonas tapo karštu Sokrato gerbėju nepaisydamas šio plebėjiškos kilmės Bet skirtingai nuo mokytojo, vertinusio asmenybių svarbą, tikėjo politinių institucijų svarba. Dar jaunystėje jis pastebėjo, kad atėniečiai, pasiduodami ambicingų politikų kalboms, įsivėlė į avantiūras ir galutinai pralaimėjo Peloponeso kare. Pavojaus akivaizdoje buvo atsisakyta demokratijos ir tada Platonas patikėjo 30 tironija – ypač, kai jų lyderis Kritijas buvo artimas giminaitis. Tačiau greit patyrė, kad demokratija buvo auksas lyginant su kilusiu teroru. 399 m.pr.m.e. nuvertus oligarchiją ir atstačius demokratiją, buvo priimtas naujas įstatymas, iš esmės rašytinė konstitucija, siekiant apsisaugoti nuo neapgalvotų politinių sprendimų – tai Platonas priėmė su viltimi ir net Sokrato mirties bausmę laikė kvailu atsitiktinumu, o ne naujo režimo pasekme. Tik po kelių metų vėl įsigalėjus demagogijai, jis nusivylęs politikais siūlė filosofams tapti valdovais (arba šiems – filosofais). Didžiausią įtaką teorinei filosofijai padarė Platono Idėjų teorija, kurią kildino iš Sokrato metodo – kai šis klausdavo žmonių prašydamas įvertinti, ar kuris dalykas ar veiksmas yra geras ar blogas; drąsus ar bailus. Ir tada išsiaiškinti, kas iš to seka. Platonas dažnai “vertė” Sokratą klausti, kas yra Eidos (Idėja), t.y. atvaizdas, kurį žmogus įsivaizduoja kažką vadindamas “gėriu”. Apibrėžiančiojo atsakymo nebūdavo – parodant, kad turime reikalą su neapibrėžtumu. Bandant išreikšti tai, kas sunkiai apibrėžiama, Platonas aptiko, kad kažkas panašaus yra matematikoje. Regimame pasaulyje nėra dviejų lygių daiktų, kaip nėra tobulo gėrio ir grožio. Bet lygybė naudojama ne tik matematikoje, bet ir gyvenime. Tai vis matų pagrindas.
Tad tobulo gėrio ir grožio idėjos ateina tarsi iš kito pasaulio, nepasiekiamo mūsų juslėms. Jį Platonas vadino Idėjų pasauliu. Tokio pasaulio galimybė kyla iš to, kad žmonės nuolat teikia pirmenybę tobulesniems dalykams, taigi tam, kas turi formą ir pažinu; tiesai, loginei išvadai prieš miglotą aiškinimą – nesprendžiant, kuris yra geras ar blogas. Tai, ką žmogus gauna per jusles, tėra netobuli idėjų atvaizdai. Svarbiausia, Gėrio, idėja yra už būties ir pažinimo, bet yra abiejų pagrindas. “Būtis” nereiškia egzistavimo – tai kažkas išskirtina (žmoguje, liūte, name) atpažįstama per daikto savybes ir formą. Pažinimas prasideda šių žemiškųjų formų suvokimu ir kyla link aukštesniųjų Idėjų pasaulio. Garsiajame palyginime su ola Platonas kasdienį žmonių pasaulį sulygino su buvimo oloje, kai pasaulį pažįstame tik iš šešėlių žaismo ant sienos, o filosofas panašus į iš olos išėjusį žmogų išvydusį Idėjų pasaulį. Sugrįžęs atgal į olą, jis gali prasčiau matyti šešėlius ant sienos, nes lauke jį apakino Saulė. Bet jis sužinojo apie tikrą pasaulį ir dabar atitinkamai gyvena. Vėliau, “Theaetetus” veikale Platonas kritikavo juslinio pažinimo teoriją` tuo paveikdamas 17 a. Sensualistų mintis (Thomas Hobbes). O “Timeaus” dialoge jis pabandė sukurti vientisą fizikos teoriją, – iš dalies panaudodamas pitagoriečių idėjas. Tiesa, dauguma šiuolaikinių pozityvistų jo idėjų nepriima, bet vienas iš 20 a. didžiųjų fizikų, Wrner Heisenberg, laikė, kad fizikas gali gauti naudos iš Platono – pažįstant šio mokslo pagrindus