Savęs vertinimo tyrimo rezultatai ir jų analizė

Savęs vertinimo tyrimo rezultatai ir jų analizė

TIKSLAS: Nustatyti asmenybės savęs vertinimo ypatybes.
Atliekant asmenybės savęs vertinimo tyrimą buvo naudojama modifikuota S.B.Budassi
metodika. Atliekant tyrimą reikėjo ištirti save. Norint tai padaryti reikėjo užpildyti klausimyną apie savęs vertinimą. Pirmoje klausimyno skiltyje reikėjo sunumeruoti nuo vieno iki dvidešimties, nuo svarbiausios iki ne taip svarbios savybės budingos žmogui. Šioje skiltyje savybes išdėstyti reikėjo taip, koks mano manymu turėtų būti žmogus ar kokia norėčiau būti aš. Antroje skiltyje tas pačias savybes reikėjo išdėstyti nuo budingiausios ir neryškiai doominuojančios savybės manyje, t.y. įvertinti save realiai.
Antrąją skiltį pildyti buvo lengviau, nes ten realiai vertinau visas savo savybes. Prie pirmosios skilties teko ilgiau pagalvoti, nes joje reikėjo sudėlioti savybes taip, kokia aš norėčiau būti. Iš tiesų sunku sugalvoti kokia aš norėčiau būti, o daugelis savybių atrodo vienodai svarbios asmenybei. Sunkiausia buvo jas suskirstyti nuo svarbiausios iki ne taip svarbios ar net nereikšmingos. Daug kur norėjosi rašyti tą patį skaičių, bet galiausiai teko atrinkti, kuri iš jų svarbesnė. Užpildžius pirmąją ir anntrąją skiltis, jas abi palyginau. Tiesą pasakius iš dalies gal net džiaugiuosi, kad nesu tokia ideali, kaip užpildyta pirmoji skiltis (savybių dominavimas). Jei savybės dominuotų būtent taip kaip užpildžiau pirmąją skiltį, galbūt būčiau per daug ideali pati sau. 0 dabar esu, &#

#8220;kaip ir kiekvienas žmogus su savo tam tikrais asmenybės savybių trūkumais ir privalumais.
Užpildžius visas skiltis ir atlikus tam tikrus aritmetinius veiksmus, gautus duomenis reikėjo apskaičiuoti pagal Spirmeno rangų koreliacijos koeficiento formulę. Gautas atsakymas parodo asmenybės savęs vertinimo koeficientą. Koreliacijos koeficientas:
– 0,6-0,8 aukštas savęs vertinimas;
– 0.4-0,6 adekvatus savęs vertinimas;
– mažiau nei 0.4 žemas savęs vertinimas

Apskaičiavusi savo duomenis pagal Spirmeno rangų koreliacijos koeficiento formulę gavau 0,5095, t.y. adekvatų savęs vertinimą. Darydama šį tyrimą buvau geros nuotaikos, buvau viena, tyliai ramiai viską apmąstydama viską ramiai nusprendžiau.

Atlikus savęs vertinimo tyrimą pagal modifikuotą S.B.Budassi metodiką buvo galima pastebėti, kad kuo mažesnis skaičius gaunasi užpildžius lentelę ir atlikus visus aritmetinius veiksmus, tuo didesnis savęs vertinimo koeficientas bus apskaičiavus duomenis pagal Spirmeno rangų koreliacijos koeficiento formulę.
Žmogus dažniausiai analizuoja save ir sąmoningai vertina savo ypatybes, kaada jis susiduria su kokia nors kliūtimi ar nesėkme, kada turi pasirinkti vieną altematyvą iš kelėtos (G. Valickas “Asmenybės savęs vertinimas”). Šio tyrimo metu aš tarsi susidūriau su savotiška kliūtimi ir vidiniu prieštaravimu, turėjau atsakingai nuspręsti kokia aš esu ir kokia aš norėčiau būti.
Atliekant savęs vertinimo tyrimo rezultatus ir jų analizę naudojausi savo asmenine patirtimi ir žiniomis, bei informacija iš G. Valicko knygos “Asmenybės savęs vertinimas”.

Asmenybės savęs pažinimas ir vertinimas psichologinėje literatūroje

Pradėjus mokytis psichologijos dalyko teko sužinoti nemažai naujų ir įd

domių dalykų apie žmogų. Be abejo teko susipažinti ir su psichologine literatūra, kuri yra neišvengiama mokantis psichologijos. Seniau visada maniau, kad psichologijos mokslas, o juo labiau literatūra nėra labai reikalinga ir yra nuobodi. Tačiau mano nuomonė visiškai pasikeitė vos tik pradėjau mokytis šio dalyko. Jau pirmosios paskaitos sukėlė didelį susidomėjimą šiuo mokslu. O ir paskaičius psichologinę literatūrą dabar ji nebeatrodo neįdomi ir nereikalinga. Šis mokslas leidžia geriau pažinti ir suprasti ne tik kitus žmones bei jų poelgius, bet palaipsniui geriau imi pažinti ir pats save. Būtent nuo savęs pažinimo ir vertinimo prasideda psichologijos mokslas. Kad geriau galėčiau suprasti savęs pažinimą ir vertinimą, skaičiau G. Valicko (1991) knygą „Asmenybės savęs vertinimas“.
Skaitant šią knygą teko susidurti ne tik su G. Valicko (1991) mintimis, bet ir su daugelio kitų rašytojų, pvz.: L. E. Wells ir G. Marwell (1976), R. Ziller (1969), M. Rosenberg (1979), V. S. Merlin (1970), I. S. Kon (1978) ir kt. Visi šie rašytojai savaip bando aiškinti savęs pažinimą ir vertinimą. Atrodo nėra čia ką aiškinti ir galima visai paprastai pasakyti, kad savęs vertinimas – tai nuomonė apie patį save. Bet nėra viskas taip paprasta kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Visi jau minėti rašytojai tyrinėjo ir aprašė savęs vertinimo būdus, faktorius nulėmusius kiekvieno žmogaus savęs vertinimą, sąlygas, kurios įt
takoja vienokį ar kitokį apsisprendimą save vertinti būtent taip, o ne kitaip.
V. S. Merlin (1970) teigimu asmenybės savybės formuojasi ir pasireiškia anksčiau, negu jos yra įsisąmoninamos. Nesąmoningai vertindamas save vaikas tiesiogiai išreiškia aplinkinių – pirmiausiai tėvų ir artimųjų vertinimas. Ir būtent šių V. S. Merlin (1970) pastebėjimu galima teigti, kad savęs vertinimui didelę įtaką turi ir aplinkinių nuomonė apie mus. Ypatingai vaikams didelę reikšmę savęs vertinimui turi suaugusiųjų nuomonė apie juos. Kaip liudija A. I. Lipkinos (1974) tyrimų rezultatai, savęs vertinimas yra vienas iš pagrindinių faktorių, nulemiančių mokymosi sėkmę. Gautų duomenų analizė parodė, jog tuo atveju, kai vaiko mokymosi rezultatus sistemingai neigiamai vertina mokytojai ir bendraklasiai, vaikas patiria psichologinį diskomfortą, išgyvena nepasitenkinimo, menkavertiškumo jausmus, tai yra krinta jo savęs vertinimo lygis. Ikimokykliniame ir mokykliniame (3 – 6 klasės) amžiuje su vaikais reikėtų būti švelniems ir jų nesėkmes vertinti atsargiai, bei nemenkinti vaiko jo bendraklasių akivaizdoje. Kaip rodo ir mano atliktos praktikos žinios, mokytojai neigiamai įvertinus vaiko sugebėjimus ir bendraklasių akivaizdoje pavadinus jį žiopliu, visi vaikai iš jo juokiasi, pertraukų metu jis tarsi iš stumiamas iš bendraklasių rato. Taip vaikas ima nepasitikėti savo jėgomis ir galiausiai pradeda pats save neigiamai¬neadekvačiai vertinti. A. I. Lipkinos (1974) tyrimais nustatyta, kad jau pradiniame mokykliniame amžiuje neigiamas savęs vertinimas priveda vaikus prie nusikaltimų, ji
is ima ieškoti draugų, tokių kaip jis „atstumtųjų“ ir čia neigiamas savęs vertinimas priimamas kaip teigiamas, o blogi poelgiai kaip geri.
Daugelis kitų rašytojų ne kiek atliko tyrimus su žmonėmis, bet daugiau aiškino pačią sąvoką savęs vertinimas, analizavo savęs vertinimo tipus. L. E. Wells ir G. Marwell (1976) išnagrinėjo daugeli savęs vertinimo aprašymų variantų, suskirstė juos į keturis pagrindinius tipus:
1. Savęs vertinimas kaip socialinė nuostata. Šis savęs vertinimo aprašymo tipas yra pats paprasčiausias – savęs vertinimas suprantamas kaip ypatinga socialinės nuostatos rūšis arba kaip nuostata į ypatingą objektą, t.y. į save.
2. Savęs vertinimas kaip skirtumas tarp nuostatų. Šiuo atveju pabrėžiamas savęs vertinimo priklausomybė nuo skirtumo tarp to, kokį žmogus mato save realybėje ir koks jis norėtų būti. Būtent šis savęs vertinimo aprašymo tipas buvo naudojamas atliekant užduotį ir pildant klausimyną savęs vertinimui.
3. Savęs vertinimas kaip psichologinė reakcija. Apibūdinant savęs vertinimąkaip

psichologinę reakciją, pagrindinis vaidmuo teikiamas žmogaus jausmams, tam ką

jis jaučia ir išgyvena savo atžvilgiu.
4. Savęs vertinimas kaip asmenybės funkcija. Savęs vertinimas čia suprantamas kaip Aš sistemos komponentas, kuris atlieka tarpininko funkcijas tarp Aš ir išorinio pasaulio.

Ne tik šioje mano skaitytoje G. Valicko (1991) knygoje, bet ir kitoje psichologinėje literatūroje aprašant savęs vertinimą vyrauja keturios sąvokų opozicijos orientuojančios į savęs vertinimo esmę:
1. Įsisamoninta – neįsisamoninta
2. Kognityvi – efektyvi
3. Bendra – konkreti
4. Reali – parodomoji

Šios opozicijos atspindi ne tik skirtingus savęs vertinimo komponentus, bet ir įvairias savęs vertinimo vystymosi stadijas bei funkcionavimo lygius.
G. Valicko (1991) knygoje “Asmenybės savęs vertinimas” teigiama, kad žmogus dažniausiai analizuoja save ir sąmoningai vertina savo ypatybes, kada jis susiduria su kokia nors kliūtimi ar nesėkme, kada turi pasirinkti vieną aItematyvą iš keleto. Juk iš tiesų taip ir yra kiekvienas iš mūsų pradedame galvoti apie labiau dominuojančią savo savybę, kai reikia ką nors nuspręsti, kai iškyla klausimas kaip geriau pasielgti. Tačiau, kad ir kaip būtų kiekvienas žmogus faktiškai keletą įvairių Aš, kurie formuojasi remiantis skirtingais išeities taškais:
koks aš esu;
kokiu siekiu būti;
kokį pateikiu save aplinkiniams.

IŠVADOS: Tikrai nėra paslaptis, kad kiekvienas iš mūsų turime keletą savųjų Aš, juk vienaip save pateikiame draugams ir visiškai kitaip save pateiksime nepažįstamų žmonių grupėje. Taigi vertinant save daug kas priklauso ir nuo mus supančių žmonių bei pačios aplinkos. Visada žmogus stengiasi save pateikti taip, kad kiti susidarytų apie jį kuo geresnę nuomonę. Asmenybė save vertina ne tik įsisavindama aplinkinių nuomonę, bet ir lygindama save su kitais žmonėmis (kuo aš esu geresnis ar blogesnis už vieną ar kitą asmenį).
Apibendrinant galima pasakyti, jog asmenybės savęs vertinimas – tai sudėtingas psichinis darinys, susidedantis iš įvairių daugialypiais ryšiais susijusių komponentų. Vystantis asmenybei kinta ir savęs vertinimo struktūra, atsiranda kokybiškai naujos savęs vertinimo formos. Savęs vertinimas – tai sudėtingas ir kartu kiekvienam žmogui subjektyviai reikšmingas darinys, kurį jis ne visuomet noriai demonstruoja kitiems.

Naudota literatūra:
1. G. Valickas (1991) „Asmenybės savęs vertinimas“
2. D. Myers (2000) „Psichologija“
3. „Bendroji psichologija“ (1986) // red. A. Gučas
4. Internetas

Leave a Comment