Savęs vertinimas

Asmenybės savęs pažinimas (suvokimas) ir vertinimas

Aš, artumas, šiluma sau pačiam, draugiškas santykis su savimi. Tai besąlygiškas savęs priėmimas su visais trūkumais ir privalumais, savęs pažinimas ( Myers, 2000 ).

Kaip pripažįsta daugelis autorių, vienas iš svarbiausių vidinių darinių, per kuriuos „lūžta“ išoriniai poveikiai – tai asmenybės savęs vertinimas. Savęs vertinimas palieka neišdildomus pėdsakus visuose žmogaus poelgiuose ir veiksmuose – nuo vaikystės iki gilios senatvės. Norėdami perteikti įvairiausius minčių ir jausmų apie save niuansus, skirtingai autoriai vartoja įvairias sąvokas: „savęs vertinimas“, „požiūris į save“, „pasitenkinimas savimi“, „Aš vaaizdas“, ir kt. Vienais atvejais šios sąvokos vartojamos kaip sinonimai, kitais – joms teikiama skirtinga prasmė. Nepaisant to, sąvoka „savęs vertinimas“ yra plačiai vartojama tiek mokslinėje, tiek kasdieninėje kalboje.

Savęs vertinimas, tiesiogiai dalyvaudamas elgesio ir veiklos reguliacijoje, nustato tam tikrą pusiausvyrą tarp išorinių poveikių, vidinės asmenybės būsenos ir jos elgesio formų. Savęs vertinimas yra vienas iš svarbiausių asmenybės darinių, atliekančių elgesio ir veiklos vidinio reguliatoriaus funkcijas.

Atitinkamai savęs vertinimas apibrėžiamas kaip žmogaus sprendimas apie savo savybių pasireiškimo laipsnį tam tikrų etalonų ar normų attžvilgiu. Dar kiti autoriai, apibūdindami savęs vertinimą, išskiria du glaudžiai tarpusavyje susijusius momentus: patį savęs vertinimo procesą ir to proceso rezultatą ( A. Suslavičius, 1976 ). Šiuo požiūriu savęs vertinimas yra procesas, kurio metu žmogus analizuoja save, lygina savo ypatybes su tam tikrais et

talonais ir tikrina sprendimų apie save tikslumą bei adekvatumą. Kita vertus, savęs vertinimas – tai įvairiapusės veiklos rezultatas, tam tikra, daugiau ar mažiau susiformavusi nuomonė apie save. Ši nuomonė arba žinių apie save sistema neretai vadinama „Aš vaizdu“.

L.E. Wells ir G. Marwell, išnagrinėję daugelį savęs vertinimo aprašymo variantų, suskirstė juos į keturis pagrindinius tipus ( L. E. Wells ir G. Marwell, 1976 ): 1) savęs vertinimas kaip socialinė nuostata; 2) savęs vertinimas kaip skirtumas tarp nuostatų; 3) savęs vertinimas kaip psichologinė reakcija; 4) savęs vertinimas kaip asmenybės funkcija.

Pirmas savęs vertinimo aprašymo tipas yra pats paprasčiausias – savęs vertinimas suprantamas kaip ypatinga socialinės nuostatos rūšis arba kaip nuostata į ypatingą objektą, tai yra į save.

Antruoju atveju pabrėžiama savęs vertinimo priklausomybė nuo skirtumo tarp to, kokį žmogus mato save realybėje ( realus Aš ) ir kooks jis norėtų būti ( idealus Aš ), tuo tarpu pirmuoju atveju savęs vertinimas nustatomas tik realaus Aš pagrindu.

Apibūdinant savęs vertinimą kaip psichologinę reakciją, pagrindinis vaidmuo teikiamas žmogaus jausmams, tam, ką jis jaučia ir išgyvena savo atžvilgiu. Čia, kaip ir antruoju atveju, pabrėžiama savęs vertinimo priklausomybė nuo to, kaip žmogus mato save dabartiniu metu ir koks jis norėtų būti. Tačiau pastaruoju atveju savęs vertinimas suprantamas ne kaip tiesioginis skirtumo tarp dviejų nuostatų rezultatas, bet kaip jausmai, kuriuos sukelia tas skirtumas.

Ketvirtasis savęs vertinimo ap
prašymo tipas, kurį pasiūlė R. Ziller ir jo pasekėjai ( R. Ziller et al., 1969 ), radikaliai skiriasi nuo ankščiau minėtų. Savęs vertinimas čia suprantamas kaip Aš sistemos komponentas, kuris atlieka tarpininko funkcijas tarp Aš ir išorinio pasaulio. Kintant socialinei aplinkai, savęs vertinimas gali nulemti žmogaus reakcijų ypatumus į išorinius stimulus.

Pagrindiniai savęs vertinimo lygiai yra: aukštas, adekvatus, žemas. Dar yra per aukštas ir per žemas savęs vertinimo lygiai. Žmogus, kuriam būdingas pernelyg didelis savęs vertinimas, linkęs per gerai save vertinti, nors situacija ir neduoda tam pagrindo. Toks žmogus yra nesavikritiškas, nesugeba prognozuoti, o dažnos nesėkmės gali privesti prie savęs nuvertinimo, neretai išstumiamo į pasąmonę. Mėgstamiausi žodžiai – „aš“ ir „mano“( Danguolė Sokolovienė, 1996 ).

Aukštas savęs vertinimas- yra naudingas. Žmonės, kurie save aukštai vertina, ne taip pasiduoda kitų spaudimui, mažiau linkę vartoti narkotius, atkakliau atlieka sunkias užduotis ir yra laimingesni. Jie pasitiki savimi, o tas pasitikėjimas saugo nuo nerimo ir depresijos bei leidžia gerai jaustis.

Adekvatus- tikroviškas savosios vertės jausmas įgalina žmogų kritiškai žiūrėti į save, nuolat derinti savo galimybes ir sugebėjimus su gyvenimo reikalavimais, kelti realius tikslus, atsisakyti nuo nepagrįstų siekių, tikslų, veiksmų. Toks žmogus nelaiko savęs blogesniu už kitus, tiki, kad gali įveikti savo silpnybes.

Žmonės, kurių savęs vertinimas žemas, vengia visuomeninio gyvenimo, rečiau užima renkamas pareigas. Kaip pažymi ka
ai kurie autoriai, žemas savęs vertinimas dažnai būna susijęs su įvairiais negatyvaus elgesio pasireiškimais: dalyvavimu asocialiose grupėse, agresyvumu, teisės pažeidimais, alkoholizmu ir t.t.

Per žemas savęs vertinimas gali rodyti „nepilnavertiškumo komplekso“ formavimąsi, nuolatinį nepasitikėjimą savimi, neturėjimą iniciatyvos, abejingumą ir nerimą. Toks žmogus gyvenime pasiekia mažiau negu galėtų pagal savo gebėjimus. Jis vengia bet kokios rizikos ir lenktyniavimo, susidūręs su kliūtimis, tuoj pat „iškelia rankas“. Tokiam žmogui yra svarbiau išvengti nesėkmės nei patirti sėkmę ( D. Sokolovienė, 1996 ).

Taigi, asmenybės savęs vertinimas, jos aspiracijų lygis, motyvų sistema formuojasi asmenybei vystantis kolektyve, formuojantis sudėtingai psichologinių kontaktų sistemai. Asmenybės savęs įvertinimas yra rezultatas nuolatinio lyginimo – to, ką aš matau savyje, su tuo, ką mano manymu, kiti manyje mato ( A. Petrovskis 1981 ).

Tikslas:

Nustatyti asmens savęs vertinimo ypatybes.

Metodas: studentai atlieka asmenybės savęs vertinimo tyrimą pagal modifikuotą S.B. Budassi metodiką.

Tyrimo metodika:

Atidžiai perskaitomi blanke – protokole surašyti 20 žodžių, reiškiančių asmens savybes, ir įvertinama kiekvienas iš jų nuo 1 iki 20 balų. 20 balų rašoma N1 skilties kairėje tai savybei, kuri yra pati svarbiausia ir reikšmingiausia žmogui t.y. nurodyti idealias savybes, koks turėtų būti žmogus ar jūs pats norėtumėte būti. 1 balu vertinama mažiausiai svarbi, reikšminga, pageidaujama savybė. Nuo 19 iki 2 balų vertinamos pagal reikšmingumą visos kitos asmens savybės. Sekama, kad nė vienas balas nebūtų parašytas 2 kartus.

Atlikus ši

ią užduotį, reikia užlenkti blanko – protokolo kariąją pusę taip, kad užsidengtų skiltis su surašytais balais.

N2 skiltyje tokiu pat būdu tiriamasis įvertina savo ( koks jis yra dabar) asmenybės savybes, būtent, 20 balų rašo ties ta savybe, kurią jis laiko būdingiausia sau, o 1 balą – mažiausiai būdingą. Nuo 19 iki 2 balų vertina atitinkamai kitas asmenybės savybes.

Man pildyti klausimyną sekėsi gana sunkiai. Buvo lengva įvertinti idealias žmogaus savybes, tačiau įvertinti savybes, kurias aš turiu dabar, sekėsi sunkiai. Nesu tikra ar save įvertinau teisingai. Duomenis apdoroti buvo nesunku, bet vis dėlto, kad nesuklysčiau, juos kelis kartus patikrinau.

Mano pasirinktas asmuo tyrimo metu šiek tiek nervinosi. Manau, kad šį asmenį psichologiniai tyrimai kankina ir jis jų tiesiog nepakelia. Man teko išsklaidyti tiriamojo nuogastavimus ir nepasitikėjimą. Pildydamas klausimyną asmuo nuolat kandžiojo pirštą ir trynė ranka kaktą. Manau, šie veiksmai reiškia, kad asmuo nervinasi. Gali būti, kad ši tiriamojo savijauta turėjo įtakos gautiems rezultatams.

Tyrimo eiga:
1) Perskaičiau laboratorinio darbo aprašymą ir pasibraukiau svarbiausius dalykus.
2) Perskaičiau tyrimo metodiką ir pasibraukiau svarbiausius dalykus.
3) Užpildžiau klausimyną.
4) Apskaičiavau rezultatus.
5) Susiradau tinkamą asmenį ir jam paaiškinau kaip užpildyti klausimyną.

Rezultatų sutvarkymas:
1) Atidžiai išnagrinėjau skaičiavimo formulę.
2) Apskaičiavau rezultatus naudodamasi kalkuliatoriumi
3) Ieškojau informacijos apie savęs vertinimą ir savęs vertinimo lygius literatūroje.
4) Paruošiau tyrimo ataskaitą juodraštyje.
5) Paruošiau tyrimo ataskaitą kompiuteriu.

Išvados:

Atlikusi šį tyrimą galiu pasakyti, kad mano savęs vertinimo lygis yra aukštas, nes koreliacijos koeficientas (r), lygus 0,6625. Mano tirto asmens savęs vertinimo lygis yra adekvatus, nes koreliacijos koeficientas (r) lygus 0,44875. Pagal šį tyrimą, aš esu atkakliai atliekanti sunkias užduotis, ne taip pasiduodanti kitų įtakai, pasitikinti savimi, mažiau linkusi vartoti narkotikus, laiminga. Daugelis šių savybių iš tikrųjų atitinka. Mano tirtas asmuo, pagal šį tyrimą, nuolat derina savo galimybes ir sugebėjimus su gyvenimo reikalavimais, kelia sau realius tikslus, atsisako nuo napagrįstų siekių, tikslų, veiksmų. Šis žmogus nelaiko savęs blogesniu už kitus, tiki, kad gali įveikti savo silpnybes. Tiriamasis su šiomis išvadomis nelabai sutiko. Jis teigė, kad jo požiūris į save iš tikrųjų yra daug kritiškesnis.

Apibendrinimas:

Taigi, mano savęs vertinimas- aukštas. Mano tirto asmens- adekvatus. Šie vertinimai daug kuo skiriasi. Aukštai save vertinantis žmogus atkakliai atlieka sunkias užduotis, adekvačiai save vertinantis- kelia tik realius tikslus ir įveikia tik tas užduotis, kurios yra pagrįstos. Aukštas savęs vertinimas pasižymi pasitikėjimu savimi, adekvatus- kritiškesniu požiūriu į save. Aukštai save vertinantis žmogus geriau jaučiasi, mažiau linkęs į nerimą ir depresiją nei adekvačiai save vertinantis.

Literatūroje apie adekvatų ir aukštą savęs vertinimą yra mažiausiai informacijos. Vieni autoriai teigia, kad aukštas savęs vertinimas yra labai naudingas žmogui, nes toks žmogus savęs nei nuvertina, nei perdaug pervertina. Kiti autoriai teigia, kad aukštai save vertinantis žmogus mažiau vertina aplinkinius. Manau, kad palankiausiai autoriai apibūdina adekvatų savęs vertinimą. Pasak jų, adekvačiai save vertinantys žmonės yra „savo vietoje“, jie nenuvertina aplinkinių, jų požiūris į save yra tikroviškas. Toks žmogus gerbia ir priima save tokį, koks yra- su visais privalumais ir trūkumais( D. Sokolovienė, 1996 ).

LITERATŪRA

1. Myers, G.D. (2000). Psichologija. Vilnius.
2. Valickas, G. (1991). Asmenybės savęs vertinimas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.
3. Psichologija studentui. (2000).//red. Matulienė, G. Kaunas.
4. Petrovskis, A. (1981). Populiarūs pokalbiai apie psichologiją. Kaunas.

Leave a Comment