TARŠA
Žmonijos istorijos patirtis rodo, kad gyventojų sveikata nemažai priklauso nuo geriamojo vandens kokybės. Požeminio vandens užteršimas priklauso nuo žmogaus ūkinės veiklos. Jeigu ją sutvarkytume taip, kad įvairios atliekos nepatektų į orą, dirvą ir paviršinius vandenis, tai joks pavojus negrėstų požeminiam vandeniui. Tačiau kaip tik to žmonija padaryti negali: trūksta apsaugos priemonių, o ir tos, kurios yra, kai kurioms valstybėms, firmoms, pavieniams ūkiams, asmenims yra per brangios. Taigi antropogenizacijos procesas planetoje labai įvairus ir sunkiai reguliuojamas tiek atskirose valstybėse, tiek visame pasaulyje. Požeminis vanduo užteršiamas, kai teršiančios medžiagos patenka į vandeningą horizontą, vandeniui jos suteikia nemalonų skonį, kvapą, kenksmingų medžiagų, padaro jį žalingą žmogaus sveikatai. Pagrindiniai teršimo telkiniai yra pramonės objektai, žemės ūkis, buitiniai nutekamieji vandenys, sąvartynai ir kitokie objektai. Tai potenciniai požeminio vandens teršimo šaltiniai. O gamybiniai nutekamieji vandenys, tai tie, kurie panaudoti technologijos procese. Pavyzdžiui, 1t plieno pagaminti reikia 25m3 vandens, vienai tonai gumos – 4000m3, sintetiniam benzinui – 90m3, azoto – 100m3, sodos – 300m3, dirbtinio šilko – 400m3, nitroceliuliozės – 750m3, popieriaus – 1000m3, vienai daržovių konservų dėžutei paruošti reikia 40l vandens, 1m3 pieno apdoroti reikia 5m3 vandens ir t. t. Šiuo metu didelį susirūpinimą kelia, be kitų teršulių, sintetinių detergentų, pesticidų ir naftos produktų plitimas paviršiniuose ir požeminiuose vandenyse. Kai žinoma, užterštas vanduo per poringą gruntą iš dalies apsivalo, praskaidrėja. Kai vandenyje yra detergentų ,jie ne tik trugdo apsivalymo procesams, bet, priešingai, intensyvina cheminių medžiagų ir bakterijų migraciją požeminėje hidrosferoje. Detergentas veikia kapiliaro hidraulinį režimą poringame grunte, intensyvina putų susidarymą, kurios padidina hidraulinio pasipriešinimo koeficientą, kartu mažina valymo įrenginių pajėgumą. Detergentai pakeičia vandens skonį ir kvapą. Krantinėse ir infiltracinėse vandenvietėse detergentų esti 80 – 90% visų tirtų pavyzdžių. Detergentas, patekęs į žmogaus organizmą, veikia kepenis, aktyvina kancerogeninių medžiagų veikimą.
Ypač aktyvus požeminio vandens teršimo šaltinis yra žemės ūkio chemizavimas – platus mineralinių trąšų ir pesticidų naudojimas, didžiulis gyvulininkystės kompleksuose naudojamų vandenų nuotėkis. Be tiesioginės žemės ūkio chemizavimo naudos, jos poveikis aplinkai, taip pat paviršiniams ir požeminiams vandenims kelia rimtą susirūpinimą. Svarbiausią vietą čia užima nepaliaujantis pesticidų plitimas gamtoje. Pesticidų kaupimąsi vandens baseinuose labiausiai sąlygoja paviršinis, drenažinis ir požeminis nuotėkis. Dėl šio proceso įvairios cheminės medžiagos nuplaunamos, išplaunamos iš dirvožemio ir jo paviršiaus, ir sunešamos į atvirus vandens telkinius, o kai kurios iš jų patenka į požeminį vandenį. Paviršinis vanduo nuo nuotėkio aikštelių išplauna 0,003% įnešto heksachlorcikloheksano, 2,4-D koncentracija drenažiniame vandenyje svyruoja nuo 0,01 iki 1,4mg/l. Požeminiame nuotėkyje pesticidai migruoja tik ištirpusių junginių pavidalu. Iki šiol pesticidų migracijai požeminiame sraute buvo mažai skiriama dėmesio, nes buvo manoma, kad kol pesticidas prasisunks iki vandeningo horizonto, jis suirs arba liks jo labai maža koncentracija ir tai beveik jokio poveikio nedarys vandens kokybei. Tačiau pastarųjų metų tyrimai parodė ką kita. Respublikoje plačia naudojami chlororganiniai pesticidai: heksachloranas, chloranas, heksachlorcikloheksano gama-izomeras, gamaheksanas, fenturanas, polichlorkamfenas, keltinas ir kiti. Kadangi šios grupės pesticidai yra labai patvarūs, suyra lėtai, todėl gamtoje, kad ir nedideliais kiekiais, jų yra daug kur.APSAUGA
Požeminio vandens apsaugą suprantame kaip kompleksą priemonių (valstybių, administracinių, juridinių, technologinių, valdymo, ekonominių, visuomeninių), užtikrinančių racionalų vandens naudojimą, gausinimą ir kokybės išsaugojimo esamoms ir būsimoms kartoms. Kadangi požeminio vandens užteršimas priklauso nuo dirvožemio, paviršinio vandens ir atmosferos užteršimo, tai jo apsauga tiesiogiai susijusi su visos aplinkos pasaugos problema. Svarbu čia valstybiniai standartai, pavienių medžiagų ir komponentų leistinos ribinės koncentracijos įvairiose trofinėse grandyse, racionalus vandens ir žemės gelmių naudojimas, naujų pramonės objektų ir vandenviečių išdėstymas ir naudojimas, atsižvelgiant į vietines ekologines ir hidrogeologines sąlygas.
Požeminio vandens užteršimo pobūdį sąlygoja teršimo šaltiniai, kurie kaskart vis darosi sudėtingesni. Ypač svarbią reikšmę vandens apsaugai turi funkcinis teritorinis zonavimas atsižvelgiant į gelmių uždarymą, technologijos be atliekų diegimas, valymo įrenginių tobulinimas, oro teršalų pašalinimas, pesticidų vartojimo apribojimas, hidrogeologinių draustinių steigimas ir kitos priemonės. Valant užterštą vandenį litosferoje, svarbiausią vaidmenį vaidina sorbcijos procesai, kurių efektas priklauso nuo uolinių litologinės sudėties ir teršalų cheminių savybių. Vienos medžiagos linkusios sorbuotis, kitos ne, vieni sluoksniai daugiau sorbuoja, kiti mažiau. Požeminiam vandeniui apvalyti labai svarbios jonų mainų reakcijos, mažai reikšmingi oksidacijos procesai. Sanitarinės apsaugos zonos. Požeminiam vandeniui apsaugoti vandenvietėse juridiškai yra įsteigtos dvi apsaugos zonos: 1) griežto riežimo ir 2) apribojimo zona. Griežto riežimo zonos paskirtis – apsaugoti kaptažą nuo galimo vandens teršimo. O antrojo apsaugos zona užima didesnę teritorija negu pirmoji. Šios zonos paskirtis – neleisti, kad atsirastų teršimo šaltinių tokioje teritorijoje, kurioje bus imamas požeminis vanduo.Sanitarinės apsaugos priemonės antrojoje zonoje numatomos atsižvelgiant į konkrečias hidrogeologines sąlygas ir galimą užteršimo pobūdį. Paprastai reikia ir papildomų profilaktikos priemonių požeminiam vandeniui nuo cheminio ir bakteriologinio užteršimo apsaugoti. Privalomos priemonės yra šios: 1) pradėti kokias nors statybas šioje zonoje galima tik turint vietinės sanitarijos bei epidemiologijos ir hidrogeologijos tarnybų leidimą, 2) draudžiami visi požeminiai darbai, kurie gali užteršti eksploatacinį vandens horizontą (nutekamųjų vandenų laidojamas, naftos ir dujų žvalgymo darbai, dujų saugyklos ir panašiai), 3) avariniai ir defektiniai gręžiniai likviduojami pagal su sanitarijos ir hidrogeologijos tarnybomis suderintą planą, 4) apriboti intensyvų žemės ir miškų ūkio chemizavimą. Trečiosios zonos steigimas yra susijęs su ilgamečio požeminio vandens apsauga ir jos kontrolė. Tai labiausiai reikia taikyti didelėms centralizuotoms vandenvietėm, kai tyrimu metu paaiškėja, kad ir antrosios zonos yra pramonės ir žemės ūkio objektai, kurie teršia ar gali teršti požeminius vandenius. Šios zonos tikslas yra apsaugoti arba neutralizuoti sanitarinius pavojingus židinius, laiku imtis priemonių, kad nebūtų teršiamas vanduo.
Atsižvelgiant į teršimo šaltinių specifiką respublikoje, organizuojamas požeminio vandens kokybės monitoringas, kurio tikslas laiku įspėti ir imtis atitinkamų priemonių neigiamiems padariniams likviduoti. Pagal TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikinių vandens įstatymų pagrindus vandenų naudojimo, ir apsaugos, ir jų kontrolės valstybių valdymą Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje vykdo TSR Ministrų Taryba, Lietuvos TSR Ministrų Taryba, vietinių Tarybų vykdomieji komitetai, taip pat specialus organas – Lietuvos TSR melioracijos ir vandens ūkio ministerija ir jos vietos organai, sanitarinės priežiūros organai. Požeminių vandenų naudojimo kontrolę vykdo TSRS geologijos ministerijos ir TSRS valstybinis pramonės ir kalnakasybos darbų saugumo priežiūros komitetas. Pagrindiniai šių organų uždaviniai – užtikrinti, kad visi vandens naudotojai (ministerijos, valstybės, kooperatinės, visuomeninės įmonės, organizacijos ir piliečiai) laikytųsi nustatytos vandenų naudojimo tvarkos, vykdytų pareigas, susijusias su vandenų apsauga, t. y. imtųsi visų galimų priemonių užkirsti kelią žalingam poveikiui, o jei jis įvyko – tai jo padarinius likviduoti.