Ekonominė gerovė ir aplinkosauga

Turinys

Įvadas 31. Aplinkosaugos ištakos 42. Ekonominės gerovės ir aplinkosaugos raida Lietuvoje 53. Tarptautinė aplinkosauga ir užsienio šalių patirtis 74. Aplinkos taršos ir ekonominės gerovės ryšiai 94.1. Aplinkos oro apsauga 94.2. Autotransportas ir aplinkosauga 114.3. Vandens ištekliai, apsauga, naudojimas 124.4. Baltijos jūros apsauga 145. Energetikos ūkis ir aplinka 156. Atliekos ir aplinka 177. Kaip sumažinti ūkinės veiklos poveikį gamtai? 18Išvados 20Literatūra 22ĮVADASGamta, jos turtai – tai žemė, vanduo, oras, klimatas, naudingosios iškasenos, augalija ir gyvunija. Šiuos turtus – gamtos išteklius – mes naudojame gamindami įvairias kasdieniam gyvenimui reikalingas gėrybes: maistą, drabužius, būstą, transporto priemones. Tas žmogaus gaminamų gerybių asortimentas nuo nedaugelio vienetų tolimoje praeityje padidėjo iki šimtų tūkstančių ir net milijonų gaminių dabartiniu metu. Įsisavinti gamtos išteklius mums pirmiausia padeda žinios ir mokslas. Įvairių sričių specialistai – dirvožemininkai, botanikai, zoologai, miškininkai, geografai ir kt. – įvairiapusiškai tiria šiuos gamtos išteklius. Remiantis surinktomis žiniomis kuriamos ir tobulinamos gamybos technologijos, pagal kurias perdirbant gamtines žaliavas vartotojai aprūpinami reikalingais gaminiais. Kai gamtos turtai naudojami savanaudiškai, kai gamybos technologijos nėra tobulos, pažangios, atsiranda daug gamybos atliekų, kuriomis užteršiama aplinka – vanduo, oras, dirvožemis. O dėl to nukenčia ar net žūva jautresnės gyvūnų ir augalų rūšys. Nukenčiame ir mes patys. Šis reiškinys aktualus nuo to laiko, kai žmogus ėmėsi, tegul ir primityviausios gamybos. Gamybai plečiantis, žalingas poveikis aplinkai sparčiai didėjo. Mes teršiame taip greitai, kad pati gamta jau nebesugeba neutralizuoti jai žalingų veiksnių pasekmes, gresiančias katastrofa. Esame priversti peržiūrėti nusistovėjusius savo veiklos prioritetus ir surasti deramą vietą aplinkos apsaugai. Taigi šio darbo problema: ekonominės gerovės įtaka aplinkosaugai. Darbo objektu laikysime ekonomikos augimą ir aplinkosaugą. Darbo tikslas: nustatyti ekonominės gerovės ir aplinkosaugos sąsają. Uždaviniai: 1) nustatyti ekonomikos augimo įtaką oro, vandens, taršai; 2) apžvelgti užsienio šalių patirtį ekonomikos augimo ir aplinkosaugos srityje; 3) pateikti galimus sprendimus aplinkosaugos srityje; 4) supažindinti su ekonomikos augimo bei aplinkosaugos ištakomis. Negatyvūs žmonių ūkinės veikos reiškiniai bei pasekmės buvo pastebėtos dar prieš tūkstančius metų, taigi aplinkos apsaugos klausimas nėra naujas ir netikėtas, tik šiuo metu išaugęs didelis susidomėjimas juo galbūt labiausiai susijęs su tuo, kad žmonės, pradėję turtingiau gyventi, tapo laisvesni nuo kasdienio rūpinimosi maistu, drabužiais ir vis didesnius reikalavimus kelia gyvenimo aplinkos kokybei. Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje kuriasi ir funkcionuoja aplinkosauginiai judėjimai, Žaliųjų ir Aplinkos apsaugos klubai. Lietuvoje veikia Žaliųjų visuomeninė nepolitinė organizacija. Visuomenė aktualiais aplinkosaugos klausimais informuojama spaudos pagalba. Leidžiami laikraščiai “Tėviškės gamta”, “Žalioji Lietuva”, “Lietuvos ūkis”, “Vienybė”, “Santarvė” ir kt. Aplinkosaugos tema taip pat išleista daug knygų.1. Aplinkosaugos ištakos Civilizacijų raida visada priklausė nuo visuomenės ir gamtinės aplinkos tarpusavio sąveikos. Jau pirmykštės bendruomenės žmogus pradėjo neigiamai veikti aplinką dėl medžioklės, ugnies naudojimo. Su agrokultūrine revoliucija (žemdirbystės, gyvulininkystės atsiradimu) prasidėjo pastovus, ilgalaikis akumuliacinis procesas, ardantis žmogaus ir gamtos harmoniją. Manoma, kad dabartinė ekologinė krizė yra iš dalies pasekmė utilitarinio, pragmatinio požiūrio į gamtą. O toks požiūris pradėjo formuotis jau senovės civilizacijose, kurių žlugimą kai kurie mokslininkai yra linkę sieti su bloga ekologine situacija, atsiradusia dažniausiai dėl žmonių ūkinės veiklos. Ekologinė krizė, turbūt, yra neišvengiama žmonių veiklos pasekmė. Senovės civilizacijos į žemdirbystę žiūrėjo kaip į dievų globojamas žmogaus pastangas pagerinti aplinką. Graikai manė, kad žemdirbystė padeda sutvarkyti ir pagražinti aplinką, persai – kad žemdirbystė išreiškia pagarbą gamtai. Romėnams gamta tapo objektu, kurią reikia užkariauti, naudoti. Tad senovės civilizacijos buvo pirmosios visuomenės, pradėjusios atsisakyti religinio, mitologinio vieningumo su gamta požiūrio, ir palaipsniui pradėjusios įvertinti naują, utilitarinę, atsiskyrimo nuo gamtos poziciją. Tokios visuomenės jau nesugebėdavo išlaikyti harmoningų žmogaus ir gamtos tarpusavio santykių. Būtent tada ir užsimezgė amžinoji kova tarp žmogaus ūkinės veiklos ir gamtos. Ankstyvosiose civilizacijose aplinkosauginio judėjimo nebuvo, tačiau senovės Graikijos ir Romos kai kurie mokslininkai, filosofai, rašytojai pastebėdavo neigiamą antropogenonį poveikį ne tik gamtinei aplinkai, bet ir pačioms civilizacijoms. Beje, taip įvyko ne atsitiktinai. Būtent šios civilizacijos buvo pasiekusios aukščiausią mokslo bei technologijų lygį, lyginant su kitomis civilizacijomis, todėl ir grįžtamasis poveikis buvo ryškiausiais ir labiausiai akivaizdus. Teofrastas pastebėjo vietinius klimatinius pokyčius, sukeltus žmogaus veiklos ir net nurodė priežastis: pelkių sausinimą, miškų naikinimą, upių vagų keitimą. Hipokratas pastebėjo aplinkos reikšmę nustatant ligų priežastis, diagnozę, gydimą ir pan. Plato aprašė Atikos miškų išnaikinimą, įvykusį per dvi žmonių gyvenimo kartas, žemės eroziją, šaltinių išdžiūvimą. Ir jau senovės Graikijoje išryškėjo miesto ir kaimo konfrontacija, kai kosmopolitiški helenistinio amžiaus miestai pakeitė smulkius miestus – polius, graikų autoriai vis labiau pradėjo garbinti senąją žemdirbiškąjį gyvenimo būdą ir teigė, kad urbanistiška visuomenė “gadina” žmogų.

Labai dažnai sąveikos su gamta intensyvumas yra apsprendžiamas mokslo ir technologijų lygio. Ir priklausomai nuo vis didėjančio civilizacijos išsivystimo lygio, antropogeninis poveikis aplinkai taip pat didėjo ir turėjo įtakos ilgalaikiams negrįžtamiems ekosistemų pakitimams. Čia svarbų vaidmenį atliko du agrokultūros išradimai: drėkinimo sistemos ir žemės dirbimas. Šie išradimai pirmieji padarė ryškiausią neigiamą poveikį aplinkai. Jiems vystantis, tobulėjant technikai, o tuo pačiu ir augant ekonominei gerovei, atsirado daug neigiamų pasekmių aplinkai. Miestai akivaizdžiai keitė aplinką. O miestai senovės civilizacijose buvo dominuojanti socialinė, politinė, ekonominė institucija. Jie ne tik užimdavo žemes ir sudarydavo dirbtinę aplinką, bet kiekvienas miestas veikdavo aplinkines teritorijas, kurios aprūpindavo jį maistu ir kitais produktais, būdavo sukuriamos miesto įtakos sferos. Kaip ir šiuolaikiniuose miestuose, senovės civilizacijų miestuose buvo aktualios taršos problemos: oro (virimo liepsnos, medžio anglies degimas, dulkės, triukšmas), vandens (ypač dėl kanalizacijos sistemų netobulumo). Žmonių perpildyti senovės miestai dažnai susidurdavo su atliekų problemomis (atliekos buvo kaupiamos namuose, o vėliau išmetamos prie namų į gatves), dulkėmis, atstumiančiu kvapu. Senovės ir dabartiniai miestai susidūrė su tomis pačiomis teršimo problemomis, tik skyrėsi teršalų cheminė sudėtis ir kiekis. Kai kurie romėnų rašytojai pažymi akustinę tar…šą Romoje dėl eismo, pramonės veiklos, statybų ir griovimų, vairuotojų ir pardavėjų šūkavimų ir netgi vaikų balsų, atsakinėjančių pamokas. Taigi jau senosios Romos laikais buvo juntami pirmieji ekonominės gerovės veiksniai aplinkai. Tie veiksniai buvo atsiradę kaip tiesioginiai žmogaus veiklos padariniai: miškų išnykimas, iškasenų stygius ( išeikvojus išteklius, ypač aukso, sidabro atsargas, pablogėjo ekonominė situacija dėl išaugusios infliacijos, tarptautinės prekybos sutrikimų), švino ir kitų medžiagų toksinis poveikis silpnino populiaciją, kas turėjo neigiamą poveikį žmonių sveikatai, demografinei situacijai, gyvulininkystės vystymasis didino ganyklų plotus, o tai skatino dirvos eroziją.2. Ekonominės gerovės ir aplinkosaugos raida LietuvojeViena opiausių problemų, iškilusių šiandienos Lietuvai, siekiančiai įsilieti į pažangių Europos valstybių gretas, yra efektyvios aplinkosaugos sukūrimas. Ištisus dešimtmečius komandinės ekonomikos sistemoje buvusiai mūsų šaliai teigta, jog tik kapitalistinėse šalyse nepaisoma aplinkos išsaugojimo taisyklių, nes ten siekiama bet kokia kaina gauti didelį monopolinį pelną. Šiandien akivaizdu, jog tai buvo paprasčiausias melas: minėtose šalyse, nepaisant pelningai veikiančių pramonės gigantų, aplinkosaugos klausimams skiriama daug dėmesio ir lėšų, o nusikaltę gamtai asmenys yra griežtai baudžiami. Mūsų Respublikos aplinkai žala buvo daroma kryptingai per ilgą 1945 – 1989 m. laikotarpį. Palyginti mažoje teritorijoje buvo nuosekliai kuriamos naujos, ekologiškai pavojingos pramonės šakos, plėtojama medžiagoms ir energijai imli pramonė. Antai didžiausios chemijos pramonės įmonės buvo pastatytos Jonavoje, Kaune, Kėdainiuose ir Vilniuje. 1983 m. pradėjo veikti galinga Ignalinos atominė elektrinė, kurios pajėgumas didesnis už liūdnai pagarsėjusios Černobylio AE. Nors Lietuvai daroma žala buvo akivaizdi, tačiau vadinamuoju socializmo laikotarpiu visuomenė nebuvo informuojama apie ekologinės būklės blogėjimą. Veikiančios ir naujai statomos įmonės buvo tik minimaliai aprūpintos ekologinės paskirties fondais (oro, vandens, valymo įranga, toksinių atliekų deponavimo aikštelėmis ir kt.). Tai buvo daroma siekiant sumažinti gamybos kaštus nes atsilikusi nuo pasaulinių standartų technika ir technologija sąlygojo aukštą gaminių savikainą. 1989 m. Kaune buvo atlikti pramonės įmonių tyrimai, kurie parodė, jog ekologinės paskirties fondų dalis čia sudarė tik apie 1,5–2,5% visų pagrindinių gamybinių fondų vertės, kai tuo tarpu ekonomiškai pažangiose šalyse tokių fondų lyginamasis svoris siekė 10-25%. Pasaulinė patirtis rodo, kad normaliomis sąlygomis aplinkosaugai būtina skirti 2-3% nacionalinio produkto, o esant krizinei ekologinei situacijai, lėšos turėtų būti padidintos iki 5%. Tačiau Lietuvoje, nepaisant sunkios ekologinės būklės, lėšos šiems tikslams nėra didelės, o greičiau mažos. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir įsitvirtinant rinkos ekonomikai, dėmesys ekologijai buvo labai didelis. Visuomenės apklausa parodė, kad aplinkosauga priskiriama svarbiausioms problemoms ir yra prioritetinė ūkio plėtros kryptis. Tačiau šioje srityje ryškesnių poslinkių nepastebėta. Tai galima paaiškinti tuo, kad rinkos ekonomikos neatitiko aplinkosaugos juridinė bazė, buvo gana silpna ūkinės veiklos ekologinė kontrolė. Ekologinę įtampą šiek tiek sumažino po nepriklausomybės atkūrimo smukusi gamyba. Statistikos departamento duomenimis, palyginamosiomis kainomis 1989 m. buvo parduota produkcijos už 41mlrd. Lt, o 1993 m. – tik už 10 mlrd. Lt , t.y. tik ketvirtadalis lyginamojo laikotarpio produkcijos kiekio. Gamybos mažėjimas, nors tai iš esmės neigiamas ūkio rodiklis, turėjo kai kurių teigiamų pasekmių: sumažėjo oro, vandens, dirvožemio tarša. Tačiau šiuo metu apie 70% oro taršos sąlygoja transportas, kurio srautai turi tendenciją didėti. Be to, šiuo metu gamyba po truputį atsigauna, todėl ekologinės įtampos sumažėjimas tebuvo laikinas reiškinys.
Šiuo metu Lietuvoje pastebimi pirmieji kiek ryškesni poslinkiai ir aplinkosaugos srityje. Svarbų vaidmenį, mažinant šalies ekologinę įtampą, turi suvaidinti mokesčiai už aplinkos teršimą. Šiuo metu diskutuojama, jog būtina supaprastinti mokesčių už aplinkos teršimą nustatymo metodika. Manoma, jog mokesčių už taršą nereikėtų diferencijuoti pagal 100 teršalų grupių, bet užtektų taršias medžiagas suskirstyti į 4 klases pagal jų pavojingumo laipsnį. Taip pat turėtų būti paprastesni taršos normatyvų apskaičiavimai. Lietuvos aplinkosaugos klausimais domisi ir Vakarų šalys. Ypač nutekamųjų vandenų valymo įrenginių statyba. Tai suprantama: neišvalyti arba prastai išvalyti nutekamieji vandenys patenka į Baltijos jūrą, kur užteršia ir minėtų valstybių teritorinius vandenis bei pakrantes. Atskiros valstybės ne tik p…astato mūsų šalyje nuotekų valymo įrenginius, bet ir suteikia tam tikslui ilgalaikius kreditus. Ekologizuojant pramonę ir kitas ūkio šakas, sparčiai didės poreikis šiam tikslui skirtoms investicijoms. Būtina, kad kreditai pramonei ekologizuoti būtų lengvatiniai ir skiriami prioritetine tvarka.3. Tarptautinė aplinkosauga ir užsienio šalių patirtisNeapgalvota technokratiška ūkinė veikla ir jos trumparegiška plėtra, ypač pasireiškusi XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmojoje pusėje, atvedė pasaulį į neišvengiamą ekologinę krizę ir privertė rimtai susimąstyti visas industrializavimo bei urbanizavimo keliu žengiančias valstybes. Dėl šios priežasties XX a. viduryje išsivysčiusių šalių kraštotvarkoje prasidėjo naujas etapas – jų ekonominės plėtros ir teritorinio planavimo ekologizavimas, valstybės mastu planuojamos ir reguliuojamos aplinkosaugos politikos formavimas. Ekologinės katastrofos baimė vertė peržiūrėti ankstesnį laukinio kapitalizmo bei totalitarizmo socializmo santykį su gamtine aplinka ir priimti iki tol nevertintus ekologinius ūkio plėtros kriterijus. Plečiantis ekonominiams valstybių ir regionų ryšiams vis labiau suvokiamas pasaulio ūkio bendrumas. Bet kuri ekonominė sistema remiasi ir vystosi tam tikrų ekologinių sąlygų rėmuose. Vertinant pasaulinį ūkį tokiu aspektu, suprantama, tampa būtinybe spręsti daugelį ekonominių problemų globaliniu mastu. Tarptautinė aplinkos apsauga vykdoma plėtojant įvairių formų tarptautinį bendradarbiavimą: pasirašomos dvišalės, daugiašalės sutartys, konvencijos, rengiami bendri seminarai, pasitarimai, keičiamasi specialistais, priimamos bendros įstatyminės normos ir standartai, dalyvaujama tarptautinėse organizacijose. Jungtinėms tautoms, Europos Bendrijai priklauso įvairios tarpvalstybinės aplinkos apsaugą koordinuojančios organizacijos. Įkurta pasaulinė gyvosios gamtos sąjunga (IUNC). 1997m. gruodžio 1d. Kyoto mieste 152 valstybių priimta Klimato kaitos chartija. ES šiuo metu vykdo išmetamųjų dujų, veikiančių šiltnamio efektą, mažinimo politiką – iki 2012 metų, palyginti su 1990-aisiais, sumažinti iki 8%. Baltijos šalis vienija 1974 m. Helsinkyje įkurta Baltijos jūros aplinkos apsaugos komisija (HELCOM), kurios veikloje Lietuva dalyvauja nuo 1992 m. Tikslas sumažinti Baltijos jūros taršą ir atskirti nykstančias rūšis. 1992 m. Rio de Ženeire įvyko pasaulinė Jungtinių Tautų aplinkos apsaugos ir ekonominės raidos konferencija, kurioje buvo pasirašytos “Konvencija dėl biologinės įvairovės išsaugojimo”. 1993 m. Lietuva prisijungė prie tarptautinės Ramsaro pelkių išsaugojimo konvencijos bei Berlyno konvencijos dėl Europos gyvosios gamtos ir natūralių biotopų išsaugojimo. Lietuvos Respublika pasirašė tarpžinybinės su aplinkos apsauga susijusias sutartis su Latvija, Estija, Lenkija, Danija, Suomija, Jungtinių Amerikos valstijų penktuoju regionu. Nepaisant visų susitarimų, tarptautinis bendradarbiavimas aplinkos apsaugos srityje netapo bendru visų šalių tikslu. 1987 m. Jungtinių Tautų komisijos pranešime apie aplinkos būklę ir visuomenės raidą rašoma: “ Mūsų nesugebėjimas pripažinti ir priimti bendros koncepcijos, kas būtina stabiliai visuomenės raidai, rodo, kad bendradarbiaujant nepaisoma ekonominio ir socialinio teisingumo”. Tik pašalinus šią kliūtį, galima tikėtis visų šalių rūpesčio bendra ateitimi. Apžvelkime kai kurių Vidurio ir Rytų Europos šalių aplinkosauginių judėjimų raidą ir pagrindinius bruožus. Bulgarija. Sparčią įvykių eigą Bulgarijoje lėmė Ecoglasnost judėjimas, kuris įsikūrė kaip nevyriausybinė aplinkosaugos organizacija vėliau virtusi galinga politine jėga. Bulgarijos aplinko-saugos arenoje gausu pavyzdžių, kaip valdžia dirba kartu su NVO ir visuomene. Pavyzdys yra vieno gyvenamojo rajono organizacija, pasivadinusi Švarus oras, Izgrevo rajone, pradėjo protestą prieš kaimynystėje veikiančio baldų fabriko taršą. Municipalitetas palaikė miesto gyventojus ir kreipėsi į Ministrų tarybą bei Aplinkos ministeriją, reikalaudamas sugriežtinti leistinos taršos reikalavimus. Visuomenės pergale baigėsi aštuonis mėnesius trukęs protestas prieš AE statybą. 9-o dešimtmečio pradžioje žaliųjų veiksmai privertė sustabdyti švino ir cinko lydimą bei imtis sveikatos apsaugos priemonių. Čekijoj…e veikia daugybė įvairios pakraipos aplinkosauginių organizacijų, kurios savo tikslų siekia vietiniame, nacionaliniame, tarptautiniame lygyje. Kaip pagrindinės paminėtinos Greenpeace, Žemės vaikai, Žaliasis ratas. Tarp garsiausių žaliųjų kompanijų būtina paminėti protesto kompaniją prieš Temelino atominę elektrinę. Protestas prasidėjo 8-o dešimtmečio pradžioje, o tęsėsi iki 1997 m. Labiausiai užterštame rajone vietinės organizacijos sėkmingai vykdė vyriausybės lobizmą, reikalaudamos pakelti anglies ir energijos kainas bei paskirti specialų vyriausybės atstovą šiems klausimams spręsti. Teisinės aplinkos gynybos pergalės pavyzdys yra Čekijos Žemės draugų iniciatyva priimtas ozono sluoksnio apsaugos įstatymas.
Šiandien Latvijoje veikia Žalioji partija, kuri, nors buvo atstovaujama tik pirmajame Parlamente, šiuo metu atgauna populiarumą. Stipriausios Latvijos aplinkosauginės organizacijos, plačiai bendradarbiaujančios su užsienio kolegomis, yra Aplinkos apsaugos klubas ir Latvijos gamtos fondas. Latvijoje pakankamai daug pavyzdžių, kai visuomenės dalyvavimas įtakojo vyriausybės planus gamtos naudai.1987 m. pilietinė kampanija sustabdė Daugpilio hidroelektrinės statybą. Dar viena sėkminga pilietinė iniciatyva buvo visuomenės iškeltas į viešumą faktas, kad 40 km. Nuo Rygos dažų gamykla pradėjo laidoti pavojingas atliekas. Tolesnį tyrimą atliko Aplinkos apsaugos ministerija, po teismo sprendimo gamykla buvo uždaryta ir turėjo kompensuoti nuostolius gyventojams. Visuomenė taip pat aktyviai įsitraukė į diskusijas dėl Rygos municipalinio sąvartyno problemos. Lenkija turi palyginti ilgą modernios aplinkosaugos teisės istoriją, ir tai yra daugelio lenkų pasididžiavimo šaltinis. Pirmieji bandymai suvienyti aplinkos būklės blogėjimu susirūpinusius žmones įvyko dar 6-7-ajame dešimtmečiuose. Šiuo metu aplinkosauginį judėjimą sudaro 30 nevyriausybinių organizacijų, kurios ne tik užsiima gamtos apsauga, bet ir įvairiuose lygiuose įtakoja sprendimų priėmimą. Sėkmingos žaliųjų akcijos buvo 1989-1990 m. Tarnowiec atominės elektrinės statybos atsisakymas ir Skawina aliuminio gamyklos uždarymas. Taigi iš šių ir kitų valstybių Lietuvos visuomenei reikėtų pasimokyti iniciatyvumo, pilietinės visuomenės dalyvavimo sprendimų priėmime, o valstybinėms institucijoms sukurti nepriklausomą ir demokratišką teisinę bazę aplinkosaugos srityje.4. Aplinkos taršos ir ekonominės gerovės ryšiaiKaip taikliai yra pastebėta, nulinis poveikis gamtai, aplinkai galimas tik esant nulinei gamybai. Ryšium su tuo dar būtų galima pridėti, kad net ir esant šiai prielaidai, žmogus veikia gamtą jau savo paties egzistavimu. Suprantama, kad tai tik grynai teoriniai samprotavimai, o realiame gyvenime būtina išsiaiškinti žmonių ūkinės veiklos poveikį aplinkai, nustatyti aplinkos taršos ir gyvenimo kokybės ryšius. Tik išanalizavus tokią informaciją, gali būti panaudojamos įvairios priemonės aplinkos taršos poveikiui minimizuoti. Šioje veikloje ypač svarbi vieta priklauso ekonominiams metodams, kurie rinkos ekonomikos sąlygomis yra bene patys efektyviausi. Didžiausi aplinkos taršos židiniai yra šiose ūkio šakose: pramonėje, žemės ūkyje ir transporte. Dėl minėtų šakų įmonių veiklos susidarančios žalingos tiek žmogui, tiek kitiems aplinkos komponentams medžiagos per orą, vandenį, dirvožemį įsitraukia į ekologines sistemas. Siekiant išvengti arba bent iki minimumo sumažinti aplinkos teršimą, reikia labai daug lėšų. Išsivysčiusios ekonomikos šalyse ekologinės paskirties fondai sudaro žymią bendros gamybinių fondų struktūros dalį, o mūsų šalyje šių fondų dalis nežymi – siekia tik keletą procentų bendros įmonių fondų vertės, o daugybė įmonių dar visiškai neturi valymo įrenginių, nebaudžiamai teršia aplinką. Funkcionuojanti aplinkos taršos kontrolės sistema didelio poveikio aplinkos kokybei nedaro. Ekonomikos augimo sukeliama tarša ir žmonių gyvenimo kokybės gerėjimas – procesai, kurie negali būti kaip nors sulyginami, jie yra nesuderinami.4.1. Aplinkos oro apsaugaAtmosfera yra labai svarbi tiek gyvajam, tiek negyvajam pasauliui. Oras – tai aplinka, kurioje egzistuoja gyvybė Žemėje. Žmogui vidutiniškai per parą reikia nuo 10 iki 20 kubinių metrų oro. Atmosfera niekada nebuvo švari. Vulkanų veikla, Žemės paviršių išpustymas, išgaravusios su vandeniu druskos, žiedadulkės jau priešistoriniais laikais sudarė sąlygas atmosferos užterštumui. Dėl žmogaus ūkinės veiklos atmosferoje padidėjo ir antropogeninės kilmės priemaišų. Šiandien pramonė, energetika, transportas išmeta į atmosferą nemažai teršalų, mažiau ar daugiau pavojingų aplinkai ir žmogui. Lietuvoje atmosferos užterštumo matavimus vykdė sanitarijos ir epidemiologijos stotys, nuo 1967 metų atmosferos užterštumo monitoringą organizavo ir pradėjo vykdyti Lietuvos hidrometeorologinė tarnyba. Nuo 1991 metų šiuos darbus perėmė Aplinkos apsaugos departamentas, o šiuo metu juos vykdo Aplinkos ministerija. Oro užterštumas stebimas 10-tyje Lietuvos miestų ir pramonės centrų. Miestų oro būklę lemia vietiniai stacionarių taršos šaltinių it transporto teršalų išmetamai. Per pastaruosius metus atmosferos užterštumas Lietuvoje mažėjo, pasikeitė jo struktūra. Ryškiai sumažėjo energetikos ir pramonės išmetamų teršalų lyginamasis svoris bendrame taršos balanse, o autotransporto – padidėjo. Pokaryje Lietuvoje atmosferos apsaugai nebuvo skiriama daug dėmesio. Atvirkščiai, rūkstantis kaminas simbolizavo gamybos pajėgumą: juo juodesnis dūmas, tuo sėkmingiau vyksta gamyba, tuo turtingesnė šalis. Tačiau nebuvo norima suprasti, kad gamta yra labai trapi ir gležna ir ją pavergęs ar užkariavęs žmogus netaps laimingu, kartu atimdamas teisę iš ateinančių kartų gyventi harmoningoje aplinkoje. Tačiau dar ir šiandien ne visi vadovai tai supranta. Mechaninės oro taršos židiniai skirstomi į tris grupes:1) transporto priemonės (automobiliai, geležinkeliai, aviacija); 2) pramonės įmonės, energijos gamybos bei stambūs žemės ūkio kompleksai; 3) buitiniai procesai (pastatų šildymas, šiukšlių deginimas ir pan.). Antropogeninė tarša pasireiškia dviem pavidalais – tai oro mechaninis užterštumas (dulkės, dūmai, aerozoliai) ir fizinis užterštumas (radiacija, elektromagnetiniai laukai, vibracija, triukšmas ir kt.). Pastarąjį galima laikyti technogeniniu biosferos komponentu, atsiradusiu šiame amžiuje su technikos pažanga.
Atmosferos oro sudėtis, nors jis yra intensyviai naudojamas, iš esmės nėra pasikeitusi, išskyrus tiktai vieną jo dalį – anglies dioksidą, kuris yra kenksmingas kvėpavimo centrų veiklai tada, kai jo kiekis ore viršija normą. Pavojingiausias oro teršimo šaltinis – degimo procesas, kurio metu ir susidaro anglies dioksidas. Paskutiniais dešimtmečiais pastebėta, kad anglies dioksido koncentracija per metus padidėja maždaug 0,2 %. Jei ir toliau didės anglies dioksido koncentracija, tai gali turėti neigiamas pasekmes Žemės klimatui. Dėl to gali pakilti vidutinė oro temperatūra Šiauriniame Žemės pusrutulyje, pradėtų tirpti poliariniai ledynai ir gana greitai pakiltų pasaulio vandenynų lygis. Todėl Žemė prarastų didžiulius plotus sausumos. Gamtinės aplinkos tvarumo komplekse atmosferos oras užima ypatingą vietą – atmosfera nepalyginamai dinamiškesnė už kitas gamtos sferas. Pernašos iš kitų šalių dažniausiai vaidina lemiamą vaidmenį teršiančių aplinką priemaišų lygių susidarymui virš Lietuvos teritorijos. Atmosferoje savaiminio apsivalymo procesai taip pat žymiai spartesni, negu vandens telkiniuose ar dirvožemyje. Svarbu, kad per atmosferą teršiamos visos kitos sferos. Oro taršos perėjimo į kitas sferas būdai labai įvairūs ir sudėtingi. Europoje atmosferos oras švarėja pastačius valymo įrenginius, o Lietuvoje tai vyksta dėl ekonominės krizės ir energijos taupymo. Tačiau apie 90% atmosferos taršos pas mus sudaro kitų šalių šaltinių įtaka. Todėl Lietuvai net visiškai “išjungus” savo šaltinius, atmosferos užterštumas sumažėtų nežymiai. Ir šioje srityje būtinos visų šalių bendros pastangos. Taip pat turėtume daugiau dėmesio skirti augalijos apsaugai…, nes ji tampa atmosferos teršalų filtru. Priemonės oro baseino užterštumui mažinti realizuojamos tobulinant technologiją pačiose įmonėse ir teritorijos bei miestų planavimo sprendimais. Ekologinis gamybos technologijos tobulinimo uždavinys yra likviduoti aplinką teršiančias atliekas čia pat vietoje ir neleisti joms pasklisti atmosferoje. Technologijos procesų tobulinimo būdai: uždarų ciklų ir gamybos bei atliekų arba labai su mažais jų kiekiais diegimas, įrengimų hermetizavimas.4.2. Autotransportas ir aplinkosaugaAutomobilizacijos, kaip neigiamo ir sudėtingo socialinio- techninio- ekonominio proceso, problemos nagrinėjamos trimis pagrindinėmis kryptimis: išteklių naudojimas, aplinkos teršimas ir neigiamų socialinių pasekmių visuomenei nustatymas. Autotransportas kartu su pramone, komunaliniu ūkiu, energetika yra vienas iš didžiausių aplinkos teršėjų. Stambiausiuose Lietuvos miestuose autotransportui tenka 40-60% išmetamų į atmosferą teršalų ir iki 80% aplinkos užteršimo triukšmu. Palyginti su pramone ir energetika, transportas turi nemažai specifinių savybių. Iš jų svarbiausios: nuolat didėjantys automobilių srautai miestuose, užmiestyje, kurortuose; didelė automobilių, kaip taršos šaltinio, koncentracija nedideliuose plotuose, sunkumai ribojant transporto eismą; transportas yra dinamiškas taršos šaltinis; mažos galimybės apriboti neigiamą poveikį aplinkai artimiausioje perspektyvoje; nuolat atsiliekantis nuo automobilizacijos augimo gatvių tinklo plėtimas. Automobilių skaičius Lietuvoje per praėjusį laikotarpį labai padidėjo dėl iš Vakarų šalių, Japonijos, Korėjos ir net JAV masiškai įvežamų automobilių. Jų išmetamos dujos jau vyrauja tarp pačių pavojingiausių aplinkos teršalų. Padėtį apsunkina dar ir ta aplinkybė, kad prie iš senų sovietinių laikų paveldėtų automobilių prisidėjo dar antra tiek vakarietiškų, kurių daugiausia taip pat seni, susidėvėję, techniškai netvarkingi, ypač ekologiniu požiūriu netinkami naudoti. Kaip Lietuvoje didėjo kelių transporto priemonių skaičius, keitėsi jų struktūra, matome iš statistikos metraščių analizės. Visų kelių transporto priemonių 1980 m. turėjome apie 630 tūkst. 1990 m. jų buvo beveik 808 tūkst. Per dešimtmetį jų skaičius padidėjo 28%. 1991 m. jų buvo beveik 854 tūkst., o 1997 m. – apie 1016 tūkst. Taigi jų “priaugo” 19%. Šiam laikotarpiui būdingi kelių transporto priemonių struktūriniai pasikeitimai. Krovininių automobilių skaičius stabilizavosi: 1997 m., kaip ir 1991 m., jų buvo per 84 tūkst. Sumažėjo motociklų- daugiau kaip 10 kartų- nuo 196 tūkst. iki 19 tūkst. Taigi tie minėti 19% prieaugio- iš lengvųjų automobilių, jų skaičius išaugo nuo 252,7 tūkst. 1980m. iki 882,1 tūkst. 1997 m. arba 3,5 karto. Vien tik 1991-1997m. jis padidėjo 66%. Kaip ten bebūtų, dabar Lietuvoje turime per milijoną kelių transporto priemonių. Atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad dauguma jų, kaip jau minėjau, ne pirmos jaunystės ir nebe taip jau nepriekaištingai techniškai tvarkingos, ir žinodami, kad ir gerai sureguliuoto automobilio variklis, sudeginęs vieną toną benzino, išmeta apie 350 kg teršalų, kurių didelė dalis – nuodingi, o seno techniškai nevisiškai tvarkingo automobilio – daug daugiau, galima teigti, kad automobilių transporto “įnašas” į aplinkos taršą yra labai žymus. Mūsų dabartinėmis sąlygomis norint minimizuoti kelių transporto priemonių aplinkos taršą, svarbiausia yra nustatyti, kas, kur, kada ir kaip teršia aplinką, kitaip tariant, nustatyti teršalų emisijos kiekį, pagrindinius teršėjus ir numatyti būdus, kaip taršą apriboti, kaip iki minimumo sumažinti jos neigiamą įtaką aplinkai, gamtai ir aišku, mums patiems.
Siekiant sumažinti šią taršą reikėtų pirkti naujus automobilius, kapitališkai remontuoti susidėvėjusius variklius arba naudoti švaresnį kurą (suskystintas dujas, biodizeliną ir pan.). Dėl ekonominių priežasčių svajones apie naujus automobilius ir kapitalinį variklių remontą tenka atidėti ateičiai. Biodizelino ir kitų biodegalų gamyba realiai dar nepradėta, tačiau sparčiai plečiasi suskystintų dujų vartojimas. Šis procesas yra skatinamas visose išsivysčiusiose šalyse. Daugelis žmonių transporto žalingą poveikį aplinkai sieja su išmetamosiomis dujomis. Apie šią problemą visuomenė daugiausia informuota. Pagaliau atliekant valstybines technines apžiūras, taip pat atkreipiamas transporto naudotojų dėmesys. Tačiau dabar Lietuvoje, kaip ir Vakarų Europos šalyse, atkreipiamas dėmesys į jų keliamą triukšmą. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose transporto keliamas triukšmas viršija leist…inas normas.4.3. Vandens ištekliai, apsauga, naudojimas Vandens ištekliai, kaip ir kiti gamtos turtai, yra Lietuvos Respublikos nacionalinė vertybė. Jie gali būti naudojami tik juos reglamentuojančiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatyta tvarka. Vandens vaidmuo, plėtojant dabartinės visuomenės gamybines jėgas, yra didžiulis. Jį sunku pervertinti. Švaraus vandens problema yra viena iš svarbiausių vystant gamybines jėgas. Ypač didėja vandens reikšmė pramonėje ir žemės ūkyje. Vanduo plačiai naudojamas garui gaminti, įvairiems atskiedimams, plovimui, aušinimui, šilumos pernešimui. Vis daugiau gėlo vandens naudojama laukams drėkinti, miestų ir gyvenviečių komunaliniams-buitiniams poreikiams tenkinti. Krentantis vanduo – kol kas ekonomiškiausias atsinaujinantis energijos gamybos šaltinis. Negalima nepaminėti ir vandens reikšmės laivybai, žuvininkystei, rekreacijai. Taigi nėra tokios ūkio šakos, kuri vienaip ar kitaip nebūtų susijusi su paviršiniais ir požeminiais vandenimis. Ilgą laiką vandens ištekliai buvo naudojami vienam kuriam nors tikslui – hidroenergetikai, drėkinimui, pramonei. Didėjant vandens poreikiams pramonėje, žemės ūkyje, miestuose ir gyvenvietėse, padidėjo ir upių teršimas nutekamaisiais vandenimis. Ryšium su tuo pramoniniuose ir tankiai gyvenamuose rajonuose, kurie, be to, yra didesnių upių takoskyrose, pastaruoju metu vandens trūksta, pvz., stambių šiluminių ar atominių elektrinių statyba dažnai ribojama dėl gėlojo vandens trūkumo, todėl būtina įrengti stambius vandens tvenkinius ir patvenkti ežerus. Taigi vandens išteklių naudojimo problemos turi būti sprendžiamos kompleksiškai. Pavyzdys – Kauno Hidroelektrinė. Ji, be energetikos, susieta su laivybos, žuvų ūkio, kovos su potvyniais Kaune, rekreacijos klausimais. Vandens ūkio rajonavimas. Išskiriamos 5 upių baseinų kategorijos: Pirmosios kategorijos teritorijos. Jose vandens išteklių naudojimas natūralioje būklėje dabar ir perspektyvoje neribojamas, pramonės įmones ir žemės ūkį vandeniu galima aprūpinti be nuotėkio reguliavimo.Antrosios kategorijos teritorijos. Jose vandens išteklių pakanka tiek pramonei, tiek žemės ūkiui, tačiau norint paimti reikiamą vandens kiekį, reikia reguliuoti ir perskirstyti nuotėkį.Trečiosios kategorijos teritorijos. Jose galima didinti vandens vartojimą, perimant nuotėkį iš gretimų 1 ir 2 kategorijos baseinų, turtingų vandeningais ištekliais.Ketvirtosios kategorijos teritorijos. Jose vystyti pramonę netikslinga dėl ribotų vandens išteklių ir būtinumo pirmiausia tenkinti komunalinio ir žemės ūkio vandens poreikius.Penktosios kategorijos teritorijos. Jose nepageidautina ir draudžiama vystyti pramonę bei žemės ūkį. Tai nacionaliniai parkai, saugomos teritorijos, draustiniai ir pan. čia būtina nustatyti švaraus vandens rezervą besiplečiantiems miestams, rekreacijos, turizmo ir sporto teritorijoms organizuoti. Atskirų vandens ūkio šakų vystymas turi vykti ne izoliuotai, o kompleksiškai. Jeigu kiti gamtos ištekliai naudojami paprastai vienam kuriam tikslui, tai vandens ištekliai turi keletą skirtingų naudojimo krypčių (vandentiekis, hidroenergetika, žuvininkystė, rekreacija ir kt.). Bet kuri vandens ūkio statyba bet kurioje upės baseino dalyje įtakoja vandens režimą kitose baseino vietose, o kartais ir už baseino ribų, paliesdama kitų vandens vartotojų interesus. Tokiu būdu iškyla būtinybė naudoti vandens išteklius kompleksiškai, keliems tikslams. Tai reiškia, kad projektuojant, statant ir eksploatuojant vandens ūkio objektus, pavyzdžiui HE, reikia įvertinti visumą interesų, susietų su šiuo vandens objektu. Kompleksinis vandens išteklių naudojimas yra toks, kada vienu metu tikslingai ir su mažiausiomis išlaidomis patenkinti kelių vandens ūkio šakų interesai. Siekimas gauti iš vandens išteklių didžiausią ūkinį efektą turi būti grindžiamas kompleksinio vandens išteklių naudojimo ir apsaugos principu. Visas vandens ūkio šakas galima suskirstyti į tris kategorijas: vandens vartotojus, vandens naudotojus ir kovos priemones su žalingu vandens poveikiu. Pirmajai kate…gorijai priskiriama vandentiekis, apvandeninimas, drėkinimas. Šios kategorijos požymis – negrįžtamas vandens ėmimas iš vandens šaltinio. Dalis vandens grąžinama, tačiau jau pakitusi cheminiu, biologiniu ir šilumos atžvilgiu. Antrai kategorijai priskiriamos vandens ūkio šakos, nenaudojančios vandens negrįžtamai, o tik kaip aplinką, terpę, pavyzdžiui, hidroenergetika, vandens draustiniai. Trečiajai kategorijai priskiriama: nusausinimas, kova su potvyniais, kova su vandens erozija. Remiantis patyrimu, tyrimais yra nustatomos normatyvinės tikimybės reikšmės įvairiems vandens vartotojams ir naudotojams: gyventojų ir pramonės aprūpinimas vandeniu 95-99%, hidroelektrinės – 80-95%, žemės ūkio objektai 75-80% ir t.t.
Pagrindinės vandens išteklių kryptys arba vandens ūkio šakos yra: gyventojų aprūpinimas vandeniu; žmonių gydymui, kurortams, poilsiui ir sportui; žemės ūkiui; pramonei ir transportui; hidroenergetikai; žuvininkystei; priešgaisriniams ir kitiems valstybiniams reikalams; saugomų teritorijų reikalams; nuotekoms nuleisti; apsaugai nuo potvynių ir dirvos erozijų. Apskaičiuojant kiek vandens komunaliniams – buitiniams tikslams miestuose, paprastai remiamasi vieno gyventojo vandens vartojimo norma. Ši norma priklauso nuo civilizacijos lygio ir nuo miesto gyventojų skaičiaus. Juo didesnis miestas ir juo aukštesnis techninis – ekonominis išsivystymo lygis, tuo vandens suvartojimo norma didesnė. Vystantis ekonomikai vandens suvartojama vis daugiau. Respublikoje bendras vandens sunaudojimas 1985-1990 m. padidėjo 55% padidėjus gyventojų skaičiui 4% ir BVP 20%. Tokį ženklų vandens naudojimo padidėjimą nulėmė Ignalinos AE vandens naudojimas. Ignalinos AE aušinimo tikslais panaudojo 3,4 karto daugiau vandens, negu visos kitos ūkio šakos. Siekiant taupyti požeminio vandens išteklius, kuriantis stambioms pramonės įmonėms, kai kur atsirado ir gamybinių vandentiekių, kurių paskirtis – imti iš paviršinio vandens šaltinių ir tiekti jį pramonės įmonių gamybos tikslams.4.4. Baltijos jūros apsaugaAtkūrus Lietuvos nepriklausomybę, laisvės, demokratijos ir laisvosios rinkos sąlygomis iš esmės pakito Lietuvos, o kartu ir mūsų pajūrio tolesnės ūkinės – ekonominės rinkos perspektyvos. Beveik visi iki tol sudaryti Lietuvos pajūrio tolesnio ūkinio – gamybinio vystimo ir naudojimo planai bei projektai prarado konkretaus realizavimo pagrindus. Imta formuoti naujas prioritetines ūkio ir gamybos sritis bei kryptis. Pradeda kisti atskirų ūkinės veiklos šakų reikšmė ir vaidmuo. Tai anksčiau ar vėliau tiesiogiai įtakos ir Lietuvos pajūrio gamtosaugos bei racionalaus jos gamtinių išteklių naudojimo sferą. Ši įtaka labai neigiamai palies ne tik daugelį gamtosaugos ir gamtonaudos, bet taip pat jau susidariusią rekreacijos ir turizmo struktūrą, jos tolesnės plėtros tendencijas. Per pastaruosius metus išryškėjo Lietuvos pajūriui gresiančios žalingos problemos. Bet kokia paklausa, kaip žinia, nėra nepriklausomas dydis. Paklausos dydį lemia sąlyginė prekės kaina. Kitaip tariant, švaresnės vandens aplinkos paklausa skirtingose šalyse nėra vienoda. Galima pagrįstai argumentuoti, kad turtingesnės šalys gali sau leisti skirti daugiau lėšų gamtos ap-saugai, o santykinai turtingos visuomenės švaresnės vandens aplinkos paklausa yra didesnė nei nepasiturinčios. Kai kalbama apie tokius taršalus, kurie nelieka vienoje šalyje ir dėl natūralių priežasčių kerta valstybių sienas, turtingesnės valstybės linkusios sumokėti už taršos neturtingoje šalyje sumažinimą. Valstybių sienas kertantys taršalai yra pirmiausia į atmosferą išmetamos kenksmingos dujos, radioaktyvumas. Bet ir Baltijos jūros teršimas, perduodamas į ją įtekančių upių, lemia tai, jog apie jį taip pat galima kalbėti, kaip peržengiantį šios jūros regiono valstybių sienas. Baltijos jūrą pigiausia apsaugoti statant gamtosauginius objektus ten, kur gali būti pasiekiamas didžiausias gamtos apsaugos efektas. Būtent tuo ir yra paaiškinamas Danijos ir kitų išsivysčiusių Baltijos regiono šalių aktyvumas, skatinant gamtosauginių objektų statybą Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse. Nuo 1994 iki 1996 metų Danija Lietuvai yra suteikusi 126 mln. Danijos kronų negrąžinomų paskolų gamtos ir visų pirma Baltijos jūros apsaugai. Tai sudaro 43% bendros iš užsienio šalių gaunamos paramos. Baltijos regiono šalys Baltijos jūrai apsaugoti yra pasirašiusios Helsinkio konvenciją, kurios darbo organas – Helsinkio komisija HELKOM – koordinuoja bendras pastangas gamtosaugos srityje. Anksčiau minėtos Danijos subsidijos yra sudėtinė 535 mln. Danijos kronų vertės investicijos į gamtos apsaugą Lietuvoje dalis. Danija yra tiesiogiai prisidėjusi prie vandenvalos objektų statybos 12-oje Lietuvos miestų. Didžiausią potencialų pavojų Lietuvos jūros krantams kelia Klaipėdoje bei Būtingėje naftos vamzdynų terminalai, o ateityje numatoma naftos gavyba pačioje jūroje. Dabar Lietuvos pajūris yra tikroje naftos apsuptyje – jos žiede. Vienas stambus naftos išsiliejimas išsiliejimas iš tankerio gali apkloti visą Lietuvos jūros paplūdimį ir kopas “juodojo aukso” marška ne vienerius metus. Taigi, mūsų jūros krantų ir kopų tolesnis likimas turi tapti viena iš prioritetinių Lietuvos gamtos apsaugos problemų.5. Energetikos ūkis ir aplinkaŽmonės pirmiausia išmoko naudoti ugnį, vėliau – šiluminę energiją paversti mechaniniu judesiu, mechaninį judesį – elektra, surado naujų energijos šaltinių. Ypač ryškiai keitėsi naudojamos energijos rūšių santykis prasidėjus XIX a. viduryje pramonės revoliucijai. Kuo toliau, tuo daugiau buvo naudojama energijos materialiosioms gėrybėms gaminti ir buičiai. Žemės gelmėse sukaupti kuro ištekliai baigia išsekti, naudojant juos teršiamas oras, vanduo, gruntas, vis labiau juntamos neigiamos technogeninės taršos pasekmės, sukauptos branduolinių sprogmenų atsargos gresia civilizacijai. Mokslas ir technika ieško naujų civilizacijos naudojimo būdų. Energijos poreikiai pasaulyje auga ir nematyti, kad augimo tempai perspektyvoje sumažėtų. Vien tik susidariusiems skirtumams ekonominėje ir socialinėje sferoje tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių išlyginti reikės milžiniškų jos kiekių. Tai liudija ir Lietuvos pavyzdys. Respub-
likai perorentuoti iš agrarinės į industrinę gamybą reikėjo per 40 pokario metų vien tik elektros sunaudojimą padidinti 140 kartų. Energijos poreikiai didėja ne vien dėl to, kad auga pramoninė gamyba, reikia vis daugiau jos produkcijos, bet ir dėl to, kad plečiasi transporto, informacijos sistemos, daugiau naudojama mechanizmų kasdieniniame gyvenime. Žemės gelmėse sukauptos naudingųjų mineralinių turtų atsargos pamažu išsenka ir tenka juos pakeisti dirbtinėmis medžiagomis (plastmasėmis) iš nuolat atsinaujinančių organinių žaliavų arba iš kitokių mineralinių uolienų, kurių ištekliai neišsemiami. Tam reikia dau šiluminės ir elektros energijos. Vienas iš pavojų, kylančių dėl nuolat didėjančių energijos poreikių, yra poveikis aplinkai. Kol žmogus nepatiria neigiamų pasekmių jį supančioje aplinkoje, tol neiškyla klausimas, kaip pasiekti norimus tikslus nepažeidžiant pasaulio harmonijos. Tuose regionuose, kur energijos intensyvumas yra labai didelis ir į aplinką išmetamų nuodingųjų teršalų kiekis viršija leistinas ribas, ekologinės pasekmės ypač ryškios. Vis dažniau pasigirsta nerimas, kad pavojingai didėjantis aplinkos užterštumas ir mažėjantis ozono sluoksnis atmosferoje gali sukelti klimato kataklizmus. Dvidešimtajame amžiuje ir ypač antrojoje jo pusėje šalies fiziniame žemėlapyje įvyko daug pokyčių. Sparčiai vykusi krašto industrializacija, mechanizacija ir elektrifikacija, miestų augimas ir kaimo kolektyvizacija reikalavo vis daugiau ir daugiau kuro, elektros energijos bei šilumos. Ir tik atgimimo metais ryžtingi “žaliųjų” balsai skelbė pavojaus signalus dėl žemės, vandenų ir atmosferos užterštumo, dėl galimo didelio poveikio aplinkai, kurį kelia Ignalinos atominės elektrinės, naftos bei jos produktų importo – eksporto terminalo statyba, šių objektų eksploatavimas. Paanalizuokime kaip keitėsi energetinių išteklių struktūra per keletą dešimtmečių. Energetinių išteklių struktūra keitėsi labai ryškiai. 1960 m. pirminės energijos balanse per 46% sudarė vietiniai ištekliai: malkos, durpės ir jų briketai, įvairios atliekos bei hidroenergija. Vėliau vietinių išteklių dalis nuolat mažėjo ir 1990 m. sudarė tik 2,3%.

Apibendrinant šalies energijos balanso pokyčius aplinkosaugos požiūriu galima pažymėti, kad pirminių išteklių struktūra palaipsniui gerėjo ir dabartiniu metu yra palyginti racionali. Apie 40% visų pirminių energetinių išteklių sudaro naftos produktai, daugiau kaip 20% – gamtinės dujos, apie 30% – branduolinis kuras, o kietojo kuro dalis yra mažesnė nei 10%. Energetikos sektoriaus kuro balansas dar palankesnis aplinkai, kadangi beveik 85% elektros energijos pagaminama Ignalinos AE, o stambiose katilinėse dominuoja naftos produktai ir gamtinės dujos. Žinoma šis balansas keisis, jei Lietuva įsipareigos iki 2009 m. uždaryti Ignalinos AE. Bendras teršalų lygis priklauso nuo suvartotų pirminių išteklių kiekio, jų degiosios masės sudėties, dėgimo rėžimų, kuro balanso struktūros ir taršos šaltinių charakteristikos.6. Atliekos ir aplinkaNors ekonomikos augimas užtikrina turtingesnio gyvenimo perspektyvą, tačiau jis turi savo kainą. Šią kainą sudaro: gamtiniai ištekliai, kurie turi būti sunaudojamigamyboje, ir atliekos, kurios lieka po gamybos proceso. Pastaraisiais metais nerimą kelia senkantys gamtiniai ištekliai ir didėjantis aplinkos užterštumas, besikaupiantys teršalai, iš jų atliekos (400 mln. t. pavojingų atliekų kiekvienais metais susidarančių pasaulyje). Apie 10% jų kerta nacionalines ribas (juda iš vienos šalies į kitą). Siekdami išvengti žmonijos ateities atliekų kalno papėdėje, turime imtis visų galimų, ekologinį ir ekonominį efektą duodančių priemonių atliekų kiekiui ir kenksmingam jų poveikiui žmonių sveikatai ir aplinkai mažinti. Atliekos gali būti klasifikuojamo įvairiai. Komunalinės – buitinės atliekos tai atliekos, kurios neturėtų būti maišomos su bet kuria grupe atliekų, nes jų sudėtyje yra toksinių arba specifinių medžiagų, galinčių savo užterštumu pakenkti aplinkai, žmonių sveikatai. Jos sudaro labai mažą kiekį, t.y. vidutiniškai 0,5-1,5% visų atliekų kiekio: baterijos, vaistai, dažai, lakai, toksinės medžiagos, termometrai. Buitinės – techninės. Tai yra pasenę arba sugedę prietaisai: šaldytuvai, skalbimo mašinos, elektrotechnikos bei elektronikos buitiniai prietaisai, tai ta atliekų sudėtinė dalis, kurios procentinis dydis kasmet didėja. Reikėtų dar pridėti automašinų ir jų dalių atliekas kurios dar neseniai Lietuvoje buvo minimalios, o šiandien jau ne tik pasiekė vidutinį Europos lygį, bet jau ir viršija. Dalis atliekų eksportuojamos į Lietuvą. Vakarų šalyse atsirado net terminas “šiukšlių turizmas”. Sodų – daržų atliekos. Šių atliekų grupė daugelyje šalių mažiausiai apibrėžta. Vienur jos atitinka pavadinimą, kitur į jas skaičiuojamos ir komunalinės atliekos, t.y. želdinių, medžių šakos, žolės ir pan. Kartais šiai atliekų grupei priskiriama ir sudėtingesnė žemės ūkio atliekų dalis. Statybinės atliekos. Tai vadinamasis statybinis laužas: griaunamų ar remontuojamų pastatų atliekos, gelžbetonis, plytos ir mediena, stiklas ir kt. Vienas iš paprasčiausių atliekų tvarkymo būdų – surinktų atliekų išvežimas į tam numatytą vietą – sąvartyną, kur jos sandeliuojamos. Kai atliekų balanse natūralūs produktai sudarė pagrindą, savartyno vertinimas kaip pavojingo objekto buvo gana trumpalaikis ir tai daugiausia biologinės taršos aspektu. Nustojus į savartyną vežti atliekas, jis per 4-5 metus praktiškai tapdavo nepavojingu.

Šiandien labai išaugus atliekų kiekiui ir kai dalis atliekų biologiškai neyra arba yra labai lėtai, kai sąvartyne atsiranda pavojingų cheminių medžiagų, sąvartynas aplinkosauginiu aspektu tampa labai pavojingu objektu. Sąvartyno įrengimas, kvalifikuotai apsaugant gruntinius vandenis ir atmosferą, yra labai brangus dalykas, todėl visada stengiamasi sumažinti atliekų kiekį, deponuojamą sąvartynuose, naudojant įvairius būdus, pirmiausia taikomas atliekų, kaip žaliavų panaudojimas, jas kvalifikuotai perdirbant, deginant arba kompostuojant.7. Kaip sumažinti ūkinės veiklos poveikį gamtai?Vienas pagrindinių prioritetų subalansuoto ūkio plėtojimo uždavinių yra sukurti teisinę ir ekonominė sistemą, kuri leistų išvengti konflikto tarp ūkio kokybinio augimo ir antropogeninės gamtinės aplinkos apkrovos. Būtina orientuoti veiksmus taip, kad išlaidos dėl skurdinamos bei teršiamos aplinkos atkūrimo, tektų ne visiems šalies piliečiams, o tiems, kurie gauna iš to naudos arba yra gamtos išteklių ir produkcijos vartotojai. Ūkinės veiklos aplinkosaugos prioritetas yra prevencinės priemonės, kurios įgalina ekonomiškai pigiau ir geriau plėtoti subalansuotą ūkį. Parengtos daugelio ūkio šakų programos (Nacionalinė energijos taupymo, Transporto ir aplinkos apsaugos ir kt.), kuriose numatytos ir aplinkosaugos priemonės. Toliau pateikiamos pagrindinės nuostatos, kurias reikia įgyvendinti norint užtikrinti subalansuotą šalies plėtrą išlaikant švarią ir sveiką gamtinę aplinką, išsaugant biologinę ir kraštovaizdžio įvairovę bei optimizuojant gamtonaudą. Energetikos srityje – skatinti energijos taupymą, atsikuriančių energijos šaltinių panaudojimą, mažinti elektros ir šiluminių jėgainių taršą racionalizuojant degimo procesus, pereinant prie mažiau taršių kuro rūšių taip pat skatinti kitas konkrečias taršos mažinimo priemones, kurios numatytos Nacionalinėje energetikos strategijoje, patvirtintoje LRV 1994 m., bei Energijos vartojimo efektyvumo didinimo nacionalinėje programoje, patvirtintoje LRV 1992 m. Naujų jėgainių statybą pradėti tik visapusiškai išnagrinėjus poreikius, juos atitinkančius pajėgumus, kuro rūšis ir apsirūpinimą bei ekologinį priimtinumą, patikimumą ir saugumą. Užtikrinti ekologinį saugumą visam likusiam RBMK tipo reaktorių darbo laikui Ignalinos AE. Pramonėje – orientuotis į mažaatliekę, mažiau taršią gamybą, gamtos ir energetinių išteklių taupymą bei ekologiškai švarios produkcijos gamybą. Skatinti daugkartinės taros ir daugkartinių medžiagų gamybą bei vartojimą, antrinių žaliavų perdirbimą bei atliekų (ypač pavojingų) saugų tvarkymą, aplinkosaugos technikos gamybą. Žemės ūkyje – gerinti žemėnaudą, saugoti dirvožemio derlingumą. Derinti intensyvią žemdirbystę su ekstensyvia, skatinti ekologiškai švarių žemės ūkio produktų gamybą, diegti tausojančią ir bioorganinę žemdirbystę pirmiausia karstiniame regione. Reikia peržiūrėti kai kurių žemės ūkio objektų, esančių ekologiškai pažeidžiamose vietose, tolesnio naudojimo galimybes. Užtikrinti augalų apsaugos priemonių, trąšų bei kitų cheminių medžiagų saugų vartojimą. Miškų ūkyje – užtikrinti racionalų medienos naudojimą. Orientuojantis į medienos gaminių eksportą, palaipsniui atsisakyti žaliavos eksporto. Skatinti malkinės medienos (kaip vietinio atsikuriamojo biokuro) platesnį naudojimą. Didinti bendrą šalies teritorijos miškingumą, įveisiant miško želdinius žemės ūkiui netinkamuose plotuose, pirmiausia pažeisto agrokraštovaizdžio ir gamtinio karkaso teritorijose. Transporto srityje – palaipsniui pereiti prie ES reikalavimus atitinkančių degalų naudojimo, sukurti šalyje nepriklausomą degalų kokybės kontrolės sistemą, diegti išmetamųjų dujų neutralizavimo sistemas, visiškai atsisakyti etiliuoto benzino, skatinti alternatyvaus kuro naudojimą, visuomeninio transporto plėtotę, racionaliai išdėstyti kelius ir gatves, kartu įgyvendinant aplinkosaugos priemones, didžiuosiuose miestuose diegti racionalaus eismo organizavimo ir kontrolės sistemas bei kitas priemones numatytas valstybinėje programoje “Transportas ir aplinkos apsauga”. Komunaliniame ūkyje – nedelsiant parengti naują komunalinio ūkio modelį, pagrįstą principu “teršėjas (vartotojas)” moka, konkurencija, veiklos ekonominiu skatinimu, komunalinių bei atitinkamų pramonės įmonių suinteresuotumu aukšta ekologine kultūra. Pirmiausia reikia: · pagerinti gatvių bei bendrojo naudojimo želdynų priežiūrą ir apsaugą miestuose ir miesteliuose, · užtikrinti buitinių atliekų apskaitą, surinkimą, rūšiavimą bei antrinį panaudojimą · tobulinti sąvartynų projektavimą, įrengimą ir eksploatavimą.

IŠVADOS Apibe…ndrinant tai, kas buvo pasakyta anksčiau reikia pabrėžti, kad žmogus per ištisus šimtmečius vienokiu ar kitokiu būdu veikė gamtą. Teršė vandenį, orą, dirvožemį. Jau pirmykštės bendruomenės žmogus pradėjo neigiamai veikti aplinką dėl medžioklės, ugnies naudojimo. O su agrokultūrine revoliucija prasidėjo pastovus, ilgalaikis akumuliacinis procesas, ardantis žmogaus ir gamtos hormoniją. Šis procesas dar tęsiasi ir šiandien. Didžiulis šuolis gamtos ir žmogaus santykių raidoje įvyko XIX a. pradžioje su vadinamąja technine revoliucija. Rankinį darbą tada pradėjo keisti mašinos, teko ieškoti lengvai prieinamų ir pigių energijos šaltinių. Iškasenų pramonei buvo atvertas platus kelias, dygo akmens anglies ir geležies rūdos šachtos, rūko fabrikų kaminai pramonės rajonuose, susikūrusiuose prie natūralių žaliavų šaltinių ir patogių prekybiniams mainams vietų. Pramonės gamybos augimą sekė demografiniai pakitimai – keitėsi kaimo ir miesto gyventojų kiekybiniai santykiai. Žmonės siekė didesnės ekonominės gerovės. Todėl mažiau pelningas darbas žemės ūkyje buvo keičiamas didesnes pajamas duodančia veikla pramonėje. Dirbantieji pradėjo koncentruotis miestuose. Todėl išaugo milijoniniai miestai – didžiausi vandens, oro ir dirvos taršos židiniai. Nežiūrėta į pasekmes tol, kol nekontroliuojamos antropogeninės veiklos neigiamybės tapo jau per daug aiškios ir neapdairūs veiksmai pradėjo trukdyti civilizacijos progresui bei grėsti ekologine katastrofa.

XX amžiuje plėtojant pramonę, energetiką, augant miestams, sparčiai didėjant transporto srautui aplinkosauga tapo visuotiniu reiškiniu. Pamatėme, kad reikia rūpintis aplinka, kadangi žmogaus ūkinė veikla daro neigiamą įtaką pačio žmogaus aplinkai. Didėjant vandens poreikiams pramonėje, žemės ūkyje, miestuose ir gyvenvietėse, padidėjo ir vandens teršimas nutekamaisiais vandenimis; pramonė, energetika, o ypač transportas išmeta į atmosferą nemažai teršalų, mažiau ar daugiau pavojingų aplinkai ir žmogui; didėjant gamybai, didėja aplinkos teršimas atliekomis ir tai tik kruopelytė visų aplinkosaugos problemų. O kur dar dirvos teršimas, miškų kirtimas, didėjantys energetikos poreikiai. Tačiau XX amžiaus pabaigoje XXI amžiaus pradžioje į visuomenės ir žmogaus santykius pradedama žiūrėti visai iš kito taško. Aplinkosauginės problemos sprendžiamos trimis lygiais: globaliniu, regioniniu ir lokaliniu. Lietuva šiais klausimais turi gerą vardą tarptautiniu mastu. Mūsų atstovai kaip lygūs su lygiais gali kalbėtis su visų Vakarų Europos valstybių aplinkosaugininkais. Tačiau bėdų nestinga. Aplinkos kokybės būklė Lietuvoje nuolat kinta. Kitimams įtakos turi daugelis veiksnių: bendros gamybos apimtys, naudojamų žaliavų ir kuro charakteristikų pasikeitimas, restruktūrizacija pramonėje ir žemės ūkyje. Negalima atskirti tų veiksnių veikimo pasekmių nuo aplinkos apsaugos priemonių įgyvendinimo. Nors aplinkos būklė, palyginti su ankstesnių metų rezultatais, pagerėjo, negalima teigti, kad aplinkos apsaugos valdymo ir kontrolės srityje viskas nuveikta. Aplinkosaugos trūkumus mes įveiksime nuolat gerindami aplinkosauginį švietimą, stiprindami sąveiką bei bendradarbiavimą tarp valstybinių žinybų, atsakingų už aplinkosaugą, ir visuomeninių gamtosauginės krypties organizacijų.

LITERATŪRA1) Baltrėnas P., Lygis D., Mierauskas P. ir kt. Aplinkos apsaugos enciklopėdija, V., 19962) Čepulis M., Oro užterštumą sumažins konvencijos \ Žalioji Lietuva.- 2000.-Nr. 18 (134). P. 73) Gailiušis B., Pareigis R., Šiaudytis V. Efektyvios aplinkosaugos klausimai \ Lietuvos ūkis.- 1995.-Nr. 3-4. P. 28-294) Gavėnienė I. Atliekų tvarkymas. Įstatiminė bazė, ES reikalavimai \ Statyba ir architektūra.- 1999.-Nr. 9. P.145) Jakutis A., Petraškevičius V., Stepanovas A. Ekonomikos teorijos pagrindai, K., 19996) Jankevičius K., Stasinas J. Lietuvos aplinkos apsauga, V., 20007) Koženevskis R. Automobilių transportas ir aplinkosauga Lietuvoje \ Lietuvos ūkis.- 2000.- Nr. 4-5. P…. 358) Marcinkėnaitė H., Dujovny E. Aplinkosauginiai judėjimai Vidurio ir Rytų Europoje \ Žalioji Lietuva.- 1998.- Nr. 11-12. P. 6-79) Puplesytė D. Civilizacija ir gamta \ Žalioji Lietuva.- 2000.- Nr.8-9. P.710) Riaubaitė N. Ką europiečiai galvoja apie aplinkosaugą \ Tėviškės gamta.- 2000.-Nr. 5. P. 99 11) Šešelgis K. Aplinkos apsauga, V., Mokslas, 1991 12) Švenčionis A. Vandenvalos įrenginiai: pareiga ateities kartoms \ Statyba ir architektūra.- 1999.- Nr. 9. P.44