Santuoka ir šeima

TURINYS

ĮVADAS..............................3
1. ŠEIMOS SAMPRATA.............................4
1.1 Šeimos sąvoka..............................4
1.2. Asmenybė ir šeima..............................5
1.3 Šeima ir vaikai..............................5
1.4 Šeimos formos..............................6
2. SANTUOKA..............................8
2.1. Santuokos sąvoka..............................8
2.2. Santuokos motyvai..............................8
2.3. Sutuoktinių pareigos..............................9
IŠVADOS..............................11
LITERATŪRA..............................12
PRIEDAI..............................13ĮVADAS
Ši tema aktuali tuo, kad keičiantis laikams daugelis šeimą atskiriame nuo santuokos. Šiandien daugelio supratimu šeima, tai ne būtinai santuoka. Šeima yra viena svarbiausių civilizacijos institucijų. Ji kyla iš giliųjų žmogaus prigimties gelmių. Žmogaus prigimtis padalyta tarp dviejų būtybių: vyro ir moters. Kaip ir visuomenė, ši ląstelė tiek nepaprasta ir sudėtinga, jog vėliau šeimą derėtų vadinti mažute valstybėle. Nors ir mažytė žmonių valstybėlė turi didžiausios įtakos tautai ir valstybei. Šeimoje tėėvai pirmi tampa savo vaikų auklėtojais. Jie saugo ir gina savo atžalas, perduoda jiems šeimos ir tautos tradicijas, skiepija žmoniškąsias vertybes su kuriomis auga ir vaikai.

TIKSLAS:

Šeimos, kaip socialinės mikro grupės apibūdinimas.

UŽDAVINIAI:
1. Apibūdinti šeimos sampratą bei jos formas.
2. Išsiaiškinti santuokos sudarymo motyvus ir sutuoktinių pareigas.
3. Apžvelgti skirtumus tarp santuokos ir šeimos.1. ŠEIMOS SAMPRATA
1.1. Šeimos sąvoka

Civilizuotoje visuomenėje šis gamtinis biologinis būtinumas žmonių giminei išlaikyti yra visuomeniškai įforminamas atitinkamais vyro ir moters ryšiais vadinamais santuoka, kurioje bendrai įgyvendinamas ir natūralus pareigų bei darbo sričių pasiskirstymas tarp vyro ir mooters. Šį pareigų pasiskirstymą lemia ir biologinės, ir socialinės, ir kultūrinės aplinkybės. Biologiškai moters paskirtis – išnešioti, gimdyti, maitinti vaikus; vyro, kaip fiziškai stipresnio – moterį, vaikus aprūpinti materialai, apsaugoti fiziškai (J. Vaitkevičius, 1995).

Lietuviai turi šimtametes šeimos tradicijas. Šeima – tai pirmiausia galimybė mylintiems žm

monėms būti drauge, rūpintis vienas kitu, sukurti būtiną gyvenimo ritmą, turėti ir auklėti vaikus.

Norėdami tikslai apibrėžti šeimą galėtume prisiminti, kad šeimą tiria įvairūs mokslai: istorikai nagrinėja šeimos formų kaitą, juristai – šeimos įstatymus, ekonomistai – ūkinę veiklą, psichologai šeimos narių tarpusavio bendravimą ir t. t. Visi moksliškai siūlo apibrėžimus, kurie iš esmės yra teisingi. Ar mums svarbu įsigilinti į apibrėžimus? Ne, nes viena: apibrėžimas tarsi įrėmina, sukausto tiriamųjų reiškinių problematiką, antra: dažnai apibrėžimas nėra tikslus. Pavyzdžiui, dabarties šeimoje mažesnę reikšmę turi ūkinė veikla, nes nei bendras biudžetas, nei butas nelaikomi svarbiausiais jos požymiais. Šeimoje labiausiai dominuoja sutuoktinių dvasinis artumas, rūpinimasis vaikais ir šeimos vertybėmis. Taigi šeimą galėtume suvokti, kaip istoriškai konkrečią sutuoktinių, vaikų ir tėvų tarpusavio santykių visumą, kaip mažą socialinę grupę, kurios naarystę sieja santuokos ir giminystės ryšiai, bendras ūkis ir savitarpio dorovinė atsakomybė (J. Bikuličius, 1996).

Yra nepaprastai daug bandymų apibrėžti šeimą:

Šeima – yra daugiau negu vien teisinis, visuomeninis ir ekonominis vienetas, tai meilės ir solidarumo bendruomenė, unikaliai suderinta mokyti ir perduoti kultūrinėms, etinėms, visuomeninėms, dvasinėms bei religinėms vertybėms, kurios esminės jos narių ir vystymuisi ir gerovei.

Dažniausiai nurodoma, jog ji yra mažoji socialinė grupė; beveik visur pabrėžiama, kad ji egzistuoja kiekvienoje visuomenėje ir, kad jai būdinga savita gyvenimo organizacija, papročiai bei tradicijos. Kai ku
urie šeimos tyrinėtojai linkę akcentuoti gyvenimą kartu; ekonominę kooperaciją bei seksualinę reprodukciją.
(G. Matulienė, 1997).

Apibendrinant galima teigti, kad Šeima – tai pirmiausia galimybė mylintiems žmonėms būti drauge, rūpintis vienas kitu, sukurti būtiną gyvenimo ritmą, turėti ir auklėti vaikus.1.2. Asmenybė ir šeima
Žmogus asmenybe tampa gyvendamas tarp žmonių, perimdamas iš jų santykių aplinkos dvasines vertybes. Asmenybės savikūra šeimoje – sudėtingas procesas. Pirmiausia ji priklauso nuo įgimtų savybių. Dėl žmogaus genų sudėtingumo, kiekvieno kūdikio anatominė sistema savita, nepakartojama. Vėliau, augant, anatominės – fiziologinės kūdikio organizmo savybės lemia psichinių reiškinių formavimąsi, veikia asmenybės emocingumą, temperamentą ir charakterį. Naujagimis neatsineša jokios socialinės patirties, jis tėra tik asmenybės potencija. Jau pirmaisiais gyvenimo mėnesiais vaikas junta stiprų poreikį bendrauti su tėvais, aplinkiniais žmonėmis, todėl asmenybės įtaka vaiko asmenybei neginčytina. Vaikas kasdien regi aplink save realią tikrovę ir pats joje dalyvauja. Kasdien nuo ryto iki vakaro šeima – tėvų, vyresniųjų brolių ar seserų, senelio ar močiutės asmenyje prieš vaiko atskleidžia pačius įvairiausius elgesio pavyzdžius, savotišką žodžių, gestų, manierų puokštę. Jų poveikyje nejučia vaikas įtraukiamas į socialinius santykius, kurie vėliau sudarys asmenybės esmę. Besiformuojantį vaiko požiūrį į kitus žmones lems artimiausių žmonių (tėvų, seserų, senelių) pažiūra į jį patį kaip į vaiką. Šių pažiūrų įtakoje formuojasi vaiko savimonė. Iš mažumės bendraudamas su vyresniais, vaikas išsiugdo savyje dvasingumą ir do

orumą, sąžiningumą, gerumą, dvasingumą, taupumą.

Lietuvių šeimos praeitis rodo, kad vaikas dvasingumą ir dorumą perima iš kasdieninės aplinkos, santykių su kitais šeimos nariais. Namų aplinka tuo brangi, kad dvasines vertybes kiekvienas gimęs vaikas rasdavo kaip ilgaamžę, tradicijoje įkūnytą senolių išmintį.(J. Bikuličius,1996).

Gražus lietuvių šeimos bruožas – visiškas tėvų atsidavimas vaiko auginimui, jo laimei. Pasak V. Žemaičio (1994), suaugęs žmogus be šeimoje išugdyto dvasingumo negali būti pilnavertis. Jis nebus sukaupęs savyje gimtųjų namų šilumos, nebus prisirišęs prie motinos, jis bus menkavertis. Šeimos įtaka vaiko charakteriui ypač vertinga. Augdami neapykantos ir beširdiškumo atmosferoje, vaikai nemoka suprasti ir užjausti kitų. Vaiko kelias į gyvenimą prasideda tėvų namuose. Šiuo keliu jis jau suaugęs, susiformavęs, kaip asmenybė tarsi vėl sugrįžta atgal į tuos pačius namus. Tik jau ne tėvų, o savo paties pastatytus savo vaikams(J. Bikuličius,1996).

Apibendrinant galima teigti, kad žmogus asmenybe tampa gyvendamas tarp žmonių, perimdamas iš jų santykių aplinkos dvasines vertybes, o jo savikūra labiausiai pasireiškia ir tobulėja šeimoje.

1.3. Šeima ir vaikai
Žodį “šeima” neišvengiamai mintimis jungiame su vaikais. Šeima proto ir valios tvarinys. Pagrindinis šeimos bruožas yra dvasinė ir fizinė tėvų ir vaikų sąveika. Šeima pati pirmoji teikia vaikui pradinį aplinkos ir gyvenimo reiškinių sprendimą.

Viena svarbiausių sąlygų, padedanti pasiekti harmoningos būsenos šeimos vidiniame gyvenime ir išauklėti gerus ir dorus vaikus yra še

eimos mikroklimatas – tai toks gyvenimo būvis, kad kiekvienas jos narys jaučia savo reikšmingumą, yra reikalingas, tai šeimos dvasinė raida, taika ir tarpusavio supratimas.

Šeimos mikroklimatas – ne šiaip koks atskiras šeimos požymis, kaip materialinės, buitinės sąlygos, struktūra, kiekybinė sudėtis, tėvų išsilavinimas, profesinės savybės. Kaip vieno klimato sąlygomis augalai gali nuskursti ir nulūžti, o kitame vešliai sužaliuoti, taip ir žmogus šeimoje patiria žmogiškumą, laimę, kitoje – psichologinį diskomfortą, stresą. Žmogui svarbi gamtinė aplinka, taip pat ir socialinė, ypač pirminė šeima – šilta ji, ar šalta, švelni ar atšiauri. Kur tėvus lydi optimizmas, ten jis lydi ir vaikus, ir atvirkščiai tėvų nesėkmės yra išgyvenamų nemalonių emocijų šaltinis. Kur moters ir vyro duetas harmoningas, šeimos nariai jaučia savo vertę, yra reikalingi vienas kitam. Nestabilioje vyro ir moters santuokoje iškyla daugybė konfliktinių situacijų, abejingumas.

Nuo vyro ir moters suderinamumo priklauso ne tik šeimos darna, bet vieno ar kito dominavimas.

Kiekvienoje visu.omenėje egzistavo ir egzistuoja šeima ar jai atstovaujanti žmonių bendrijos forma su sava struktūra. Dabartinėje visuomenėje nėra šeiminė, o ir pačios šeimos narių tarpusavio ryšiai nėra griežtai apibrėžti. Tačiau šeimoje vyksta svarbiausi asmeninio, privataus gyvenimo įvykiai, žmogų jungiantys su socialine grupe, visuomene. Laikas, realios gyvenimo sąlygos daro didelę įtaką šeimai. Taigi ir mūsų laikotarpio industrinis visuomenės gyvenimas daro įtaką nūdienos šeimai, išryškina, kuo ji skiriasi nuo ankstesnės tradicinės šeimos. Tai laisvas partnerio pasirinkimas, šiuolaikinės šeimos dažniausiai kuriamos romantiškos meilės, susižavėjimo, todėl labai nukentėjo šeimos tvirtumas, padaugėjo skyrybų, kas tradicinėje šeimoje buvo retas dalykas.(J. Bikuličius, 1996).

Apibendrinant galima teigti, kad pagrindinis šeimos bruožas yra dvasinė ir fizinė tėvų ir vaikų sąveika. Šeima pati pirmoji teikia vaikui pradinį aplinkos ir gyvenimo reiškinių sprendimą.

1.4. Šeimos formos

Dabartinės santuokos formos yra kilusios iš grupinės santuokos, iš kurios vėliau atsirado porinė santuoka, o iš pastarosios monogamija.
Monogamoja – tai vieno vyro su viena moterim santuoka, ir tik jie gali tarpusavyje turėti seksualinius santykius. Monogamija – vyraujanti santuokos forma pasaulyje.

Poligamija – tai daugiapatystė, kelių žmonų turėjimas tuo pat metu. Poligamija turi dvi savo formas:
a) poliginija – kai vyras turi keletą žmonų;
b) poliandrija – kai viena moteris turi keletą vyrų (G. Matulienė, 1997).
L. Rupšienė (2001) papildomai išskiria šias šeimos formas pagal jos sandarą:
· nepilna šeima – vienas tėvas (mama) augina vaiką (vaikus);
· matrifokalinė – nepilnos šeimos rūšis, kai vieniša mama augina vaiką (vaikus);
· konvencionali šeima (sudaryta tėvų sprendimu);
· senolių vadovaujama šeima (šeimos galva – vyriausias jos narys);
· šeima, kurioje partneriai pasikeitę vaidmenimis (vyras prižiūri vaikus, o moteris rūpinasi namų ūkiu)
· patėvio arba pamotės šeima (su patėviu arba pamote sieja ne kraujo ryšiai, bet pakartotina santuoka su vienu iš tėvų);
· kibucai (drauge gyvenantys vienoje komunoje ir pasiskirstę pareigomis viengungiai ir susituokę asmenys);
· sudėtinė, arba išplėstinė (kartu gyvena kraujo giminaičiai, jų sutuoktiniai, gimdytojai ir vaikai).

Apibendrinant galima teigti, kad kiek yra šeimų, tiek gali būti ir jos formų.2. SANTUOKA
2.1. Santuokos sąvoka
Santuoka – tai įvykis kai du suaugę priešingos lyties žmonės susijungia emociniu požymiu ir įgyja abu lygias teises pagal įstatymą. Ką reiškia pasakymas emocinis ryšys? Jis atspindi dviejų žmonių motyvaciją ir visų akivaizdoje duotą priesaiką rūpintis vienas kitu, drauge džiaugtis ir liūdėti, dalintis visu savo gyvenimu. Artėjimas santuokos link turėtų atsispindėti tarpasmeninių ryšių rimtumą.

Santuoka – tai visuomenės nustatyta tvarka sudaryta vyro ir moters sąjunga, iš kurios kyla jų teisė ir pareigos vienas kito ir vaikų atžvilgiu.

Santuoka – tai teisinis šeimos pagrindas (G. Matulienė, 1997).

Pirmas rūpestis sudarant santuoką – partnerio pasirinkimas. Savo mylimąjį jaunuoliai turi pamatyti skirtingose gyvenimo situacijose, kad galėtų įsižiūrėti į jo gerąsias savybes ir trūkumus (J. Bikuličius, 1996).

Apibendrinant galima teigti, kad santuoka – tai įvykis kai du suaugę priešingos lyties žmonės susijungia emociniu požymiu ir įgyja abu lygias teises pagal įstatymą. Santuoka yra neatsiejama nuo šeimos.2.2. Santuokos motyvai
Kodėl kuriamos šeimos? Poreikiai, skatinantys žmogų kurti šeimą, labai įvairūs. Taip esti todėl, kad žmogus visada savitai pertvarko visuomenės diktuojamus santykius su kitais žmonėmis.

Šeima visuomenės vertybių skalėje yra pati didžiausia vertybė. Kiekvienas gimėme šeimoje, ir jaunas, ir senas su ypatinga pagarba mini gimtąją šeimą. Šeima yra tas mažas ir gražus židinys, kuriame ateina gyventi žmogus ir kur patiria gražiausius išgyvenimus.

Kiekvienas rimtas ir išmintingas žmogus prieš kiekvieną svarbesnį savo gyvenimo įvykį tarsi susikaupia, gerai apmąsto ir pasiruošia. Šeimos kūrimas yra rimtas įvykis žmogaus gyvenime.

Šeimą sukuria du žmonės, kurių kiekvienas turi savąjį “aš” išreiškiantį tik jo individualybę, nepakartojamą asmenybę. Šeima sujungia skirtingus “aš” į vieną “mes”. Žinome šeimyninės laimės trapumą, bendro gyvenimo pavojus bei sunkumus, pasirengimas eiti kartu negali būti skubotas ir lengvabūdiškas.

Dabar besituokiantieji tvirtina, kad svarbiausi jų šeimos kūrimo motyvai: dvasinis bendravimas, meilė, artimo interesai. Lietuvos mokslininkų nuomone sutuoktinio pasirinkimas nėra stichiškas procesas, kaip yra manoma. Pasirenkant sutuoktinį atsižvelgiama į išsilavinimą, profesiją, sugebėjimą rūpintis kitais. Pastebėta, kad žmonės kelia didesnius reikalavimus sutuoktiniui vertindami savo pačių asmenybę, kuri, jų nuomone, jau pati savaime yra vertybė.

Jaunikių nuomone intelektas mažiau reikalingas žmonai negu vyrui. Nuotakos vertina vyro intelektą iš savo tėvų šeimos ir asmeninės patirties žinodamos jo reikšmę sėkmingam šeimyniniam gyvenimui.

Pastebėta, kad jauni žmonės kurdami šeimas, jau turi susidarę gero vyro ir idealios žmonos stereotipus.

Santuokos sudarymo motyvai, darantys pastebimą įtaką jaunos šeimos stabilumui:
Pirmas motyvas: noras mylėti ir būti mylimu.
Antras motyvas: noras pratęsti save vaikuose.
Trečias motyvas: noras pratęsti savo ūkį ir savarankiškai tvarkytis jame.

Šie trys motyvai patys svarbiausi ir lemiami, sudarant santuoką. Kiti santuokos sudarymo motyvai mažiau tradiciški nors ne menkesni:
a) įkyri vienatvės baimė;
b) noras pakeisti pavardę;
c) draugai ir pažystami patenkinti santuoka, jaučia savo reikšmingumą;
d) nuomonė, kad netekėjusios merginos ir nevedę vaikinai mažiau visuomenės vertinami (moralinis santuokos prestižas);
e) noras kuo greičiau įteisinti seksualinius santykius.

Ypatingą vietą ypač paskubomis sudarant santuoką užima iki santuokinis nėštumas. Iki santuokinis nuotakos nėštumas gali būti lengvabūdiško intymaus gyvenimo pasekmė. O neretai ir vienintelė galimybė sukurti šeimą su pasirinktu žmogumi.

Daugumos susituokusių vertinimu šeima – aukštesnė suaugusiojo žmogaus gyvenimo pakopa, kurioje galima tapti pilnaverčiu žmogumi, realizuoti savo poreikius. Žmonės sukūrę šeimą nuolat mokosi vertinti save, partnerį, suvokia visus jo laukiančius sunkumus ir noriai sutinka vargus ir nepriteklius (J. Bikuličius, 1996).

Apibendrinant galima teigti, kad sudarant santuoką yra labai svarbūs pagrindinai jos sudarymo motyvai.

2. 3 Sutuoktinių pareigos

Gyvenimas šeimoje nėra vien begaliniai džiaugsmai, nėra nesibaigianti šventė. Tai sunkus darbas suteikiąs sutuoktiniams daug sunkumų ir rūpesčių. Neretai atsitinka, kad vienas vedusiųjų turi kęsti kito netvarką, šeimos biudžete nuolat trūksta lėšų, vaikai reikalauja begalinio pasiaukojimo. Ir taip be atvangos.

Sutuoktinių pareigos:
1) vedusieji turi būti ištikimi vienas kitam ir globoti kits kitą;
2) šeimoje būtina nuolatos pagelbėti vienas kitam;
3) sutuoktinių lygiateisiškumas valdant šeimą;
4) auginti vaikus, perduoti jiems socialinę patirtį;
5) dorovingumo pareiga.

Vyro ir moters sąjunga santuokoje nėra mažareikšmė, bet remiasi ne tik skirtingom lyčių, bet ir charakterio savybėm, šeimoje susitinka dvi pusės.

Pirma pusė – gili intuicija, sugebanti viską greit suprasti, jausmų turtingumas ir švelnumas, pasiryžimas padėti .kiekvienam, kuris yra reikalingas globos ir užuojautos.

Antra pusė – šaltas intelektualumas ir realizmas, savivalda, drąsa, aktyvumas.

Šios skirtingos savybės padaro tai, kad susitikę du žmonės ir susituokusieji suvokia esą vienas kitam sukurti tam, kad galėtų vienas kitą papildyti, patobulinti, padaryti laimingu. Galėjimas padovanoti visą savo asmenybę kitam brangiam asmeniui ir gauti ją atgal patvirtintą ir patobulintą tomis savybėmis, kurių trūksta pačiam, padaro šeimos ryšį tokį glaudų, pastovų, nesuardomą. Pirmiesiems tėvams buvo pasakyti žodžiai, jog žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos ir du taps vienu kūnu (J. Bikuličius, 1996).

Apibendrinant galima teigti, kad gyvenimas šeimoje nėra vien begalinis džiaugsmas, tai nėra nesibaigianti šventė. Tai sunkus darbas suteikiąs sutuoktiniams daug sunkumų ir rūpesčių.IŠVADOS
1. Šeimą galėtume suvokti, kaip istoriškai konkrečią sutuoktinių, vaikų ir tėvų tarpusavio santykių visumą, kaip mažą socialinę grupę, kurios narystę sieja santuokos ir giminystės ryšiai, bendras ūkis ir savitarpio dorovinė atsakomybė. Šeimos formos yra skiriamos pagal sutuoktinių skaičių šeimoje ir pagal šeimoje sandarą.
2. Santuoka, tai įvykis, kai du suaugę priešingos lyties žmonės susijungia emociniu požiūriu ir abu įgyja lygias teises pagal įstatymą. Motyvai skatinantys individą sudaryti santuoką – labai įvairūs: tai noras mylėti, turėti vaikų, būti savarankiškais ir t.t. Du žmonės sudarydami santuoką Dievo ir žmonių akivaizdoje duoda priesaiką rūpintis vienas kitu, drauge džiaugtis ir liūdėti, dalintis visu savo gyvenimu.
3. Santuoka ir šeima giminingos, bet netapačios sąvokos. Santuoka – yra teisinis šeimos pagrindas. Santuoka, priešingai nei šeima, prasideda oficialia ceremonija; šeimoje gali gyventi kelių kartų atstovai, o santuoka – tik dviejų žmonių sąjunga. Santuokoje tikimasi seksualinių ryšių ir jiems pritariama (tai, net vienas iš santuokos sudarymo motyvų), o tarp šeimos narių tokie ryšiai draudžiami, smerkiami. Sutuoktiniai vienas kitu domisi, o šeimoje pagrindinis dėmesys yra nukreipiamas į vaikus.LITERATŪRA
1. Bikuličius J. Šeimyninio gyvenimo darna ir išsaugojimo paslaptys. – Kaunas: Technologija, 1996.
2. Matulienė G. Šeimos psichologija. Kaunas – Technologija, 1997.
3. Navaitis G. “Lietuvos šeima:psichologinis aspektas” 1999.
4. Rupšienė L. Šeimotyros įvadas. Klaipėda – Klaipėdos universiteto leidykla, 2001.
5. Vaitkevičius J. Socialinė pedagogika Vilnius.1995.
6. Žemaitis V., Pagalba žmogui. Vilnius. 1994.PRIEDAI
Priedas nr. 1
Santuokos formos

Dabartinės santuokos formos yra kilusios iš grupinės santuokos, iš kurios vėliau atsirado porinė santuoka, o iš pastarosios monogamija.
Monogamoja – tai vieno vyro su viena moterim santuoka, ir tik jie gali tarpusavyje turėti seksualinius santykius. Monogamija – vyraujanti santuokos forma pasaulyje.

Poligamija – tai daugiapatystė, kelių žmonų turėjimas tuo pat metu. Poligamija turi dvi savo formas:
7. poliginija – kai vyras turi keletą žmonų;
8. poliandrija – kai viena moteris turi keletą vyrų (G. Matulienė, 1997).
L. Rupšienė (2001) papildomai išskiria šias šeimos formas pagal jos sandarą:
a. nepilna šeima – vienas tėvas (mama) augina vaiką (vaikus);
b. matrifokalinė – nepilnos šeimos rūšis, kai vieniša mama augina vaiką (vaikus);
c. konvencionali šeima (sudaryta tėvų sprendimu);
d. senolių vadovaujama šeima (šeimos galva – vyriausias jos narys);
e. šeima, kurioje partneriai pasikeitę vaidmenimis (vyras prižiūri vaikus, o moteris rūpinasi namų ūkiu)
f. patėvio arba pamotės šeima (su patėviu arba pamote sieja ne kraujo ryšiai, bet pakartotina santuoka su vienu iš tėvų);
g. kibucai (drauge gyvenantys vienoje komunoje ir pasiskirstę pareigomis viengungiai ir susituokę asmenys);
h. sudėtinė, arba išplėstinė (kartu gyvena kraujo giminaičiai, jų sutuoktiniai, gimdytojai ir vaikai).

Leave a Comment