Turinys
Įvadas 2I. Rizikos grupės vaikų samprata 3II. Rizikos grupės vaikams būdingi bruožai 4III. Rizikos grupių vaikų įvairovė 53.1. Gatvės (beglobiai) vaikai 63.2. Asocialių šeimų vaikai 73.3. Nedarnių (nepilnų) šeimų vaikai 93.4. Prievartą patyrę (patiriantys) vaikai 93.5. Agresyvūs vaikai 113.6. Bendraamžių atstumti vaikai 123.7. Delinkventai 123.8. Suicidai 143.9. Emigrantų tėvų vaikai 153.10. Jaunieji psichotropinių medžiagų vartotojai 16III. Rizikos grupių vaikų elgesį lemiantys veiksniai 17IV. Pagalbos būdai ir rekomendacijos 19Literatūros sąrašas 23ĮvadasVis dažniau visuomenėje girdimos sąvokos: socialinė rizikos grupė, rizikos grupės vaikai. Šie terminai dažniausiai asocijuojasi su socialinės atskirties grupėmis, asocialiais asmenimis, narkomanais, nusikaltėliais, alkoholikais. Tačiau iš tikro ši samprata nėra visiškai teisinga. Į rizikos vaikų grupę įtraukiami vaikai, kurie turi padidintą riziką tapti socialinės atskirties dalyviais ar asocialais, tačiau dar tokie nėra. Ši procesas siekia užkirsti tam kelią, todėl numato rizikos veiksnius, kurie gali sutrikdyti visuomenei priimtiną vaikų raidą.Todėl šio referato tikslas yra išsiaiškinti, remiantis moksline literatūra, kas yra tie rizikos grupės vaikai.Pagrindiniai uždaviniai:1. Apibrėžti rizikos grupės vaikų sampratą;2. Apibendrinti rizikos grupės vaikams būdingus bruožus;3. Išskirti pagrindines vaikų rizikos grupės;4. Numatyti veiksnius, nulemiančius vienos ar kitos rizikos grupės išskyrimo būtinumą;5. Apibendrinti, kokie yra rizikos vaikų elgesį lemiantys veiksniai;6. Pateikti išvadas ir rekomendacijas darbui su rizikos grupės vaikais.Referate atlikta literatūrinių šaltinių analizė, apibendrinti atlikti moksliniai tyrimai, perteikta asmeninė pozicija vienais ar kitais klausimais. Apimtis – 20 lapų, naudotos literatūros šaltinių skaičius – 24.I. Rizikos grupės vaikų samprataRizikos grupės vaikams priskiriami beglobiai (gatvės) vaikai, asocialiose, nedarniose arba nepilnose šeimose gyvenantys vaikai, kurie nuolatos patiria psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, taip pat agresyvūs ir bendraamžių atstumti vaikai, bei vaikai, kurie yra padarę smulkių prasižengimų ar nusikaltimų (Ignatavičienė, Žukauskienė, 1999).Į šią grupę taip pat įtraukiami vaikai, dėl įvairių priežasčių pažeidžiantys įstatymus, valkataujantys, elgetaujantys, nelankantys mokyklos, patyrę fizinį ar psichinį smurtą, turintys pedagoginių ar psichologinių problemų, gyvenantys ypač sunkiomis materialinėmis sąlygomis. Rizikos grupės vaikų aplinka, su kuria jie bendrauja, neretai taip pat yra turėjusi reikalų su policija. (Vileikienė, 2002). L. Taroza skiria socialines rizikos grupes, kurias sudaro vaikai, nelankantys mokyklos, bėgantys iš namų ir sunkiai auklėjami. Kitą rizikos grupę sudaro vaikai, visiškai „nusiteikę“ prieš suaugusiuosius, dažniausiai prieš artimuosius. Tai – „protestuojantys“ paaugliai. Šis protestas labai dažnai pereina į atvirą kovą prieš namiškius, tėvus. Atsiranda vaikai – bėgliai. Svarbiausia tokio elgesio priežastis – noras atkreipti artimųjų dėmesį į save, arba jį susigražinti (Taroza, 1998).Tačiau mano manymu, šią grupę jau dabar reikėtų gerokai praplėsti. Į rizikos grupę reikėtų įtraukti emigrantų tėvų vaikus, kurie išvažiuoja dirbti į užsienio šalis ir palieka vaikus senelių ar giminių priežiūroje, taip pat vaikus, linkusius į saviagresiją ar savižudybę, vaikus, turinčius valgymo sutrikimų ir t.t., nes kol kas vaikai daugiau įtraukiami į rizikos grupes dėl to, kaip gyvena jų šeima (asocialių šeimų vaikai, nepilnų šeimų vaikai ir pan.,), o jų asmenybei skiriamas menkas dėmesys, nebent jie būtų agresyvūs ar linkę nusikalsti.Vaikų, kuriems gresia didelė elgesio sutrikimų rizika ir kurie realūs pretendentai į rizikos gupių sąrašus, šeimoms būdingi tam tikri bruožai, kurie nulemia ir pačių vaikų psichosocialinę raidą: Girtaujantys tėvai, kurie nesugeba pasirūpinti savo vaikais, dažnai juos terorizuoja, muša (ypač tėvas, terorizuojantis ir motiną), namuose nuolat renkasi kompanijos, nuolat girtaujama. Visa tai vaikus stumia į gatvę. Šeimos, kurios neturi pastovaus pragyvenimo šaltinio (abu tėvai niekur nedirba), neturi kur gyventi, nuolat keliasi iš vienos vietos į kitą, gyvena netinkamuose gyventi būstuose, namuose trūksta maisto ir kitų būtiniausių dalykų. Vaikai tėvų verčiami arba patys išeina elgetauti, vėliau įtraukiami į nusikalstamų grupuočių veiklą, prostituciją. Vienišos motinos šeima, kurioje motina dažnai kaltina vaikus dėl nenusisekusio gyvenimo, įkyriai pamokslauja ir priekaištauja. Padėtis dar pablogėja, jeigu vieniša motina verčiasi prostitucija, girtauja, valkatauja. Šeimoje nuolatos trūksta pinigų, vaikas jaučiasi nemylimas, nuolat kuo nors kaltinamas, ypač tokiomis ydomis, kurias turėjo ir jo tėvas. Vienišo tėvo šeima (motina mirusi arba palikusi šeimą, patekusi į įkalinimo įstaigą ir pan.), kurioje tėvas nesugeba suteikti vaikams reikiamos priežiūros, garantuoti saugumo bei emocinio palaikymo, mažai dėmesio skiria bendravimui su vaikais. Netikęs tėvų pavyzdys vaikams. Šeimose, kuriose tėvai užsiima nusikalstama veikla arba yra nesąžiningi su kitais žmonėmis, vaikai mato nederamo elgesio pavyzdžius, dažnai yra tėvų paliekami likimo valiai. Tokių šeimų vaikai pradeda vagiliauti, norėdami atkeršyti tėvams (dažnai vagia iš namų), arba tiesiog pateisina savo elgesį tuo, kad ir jų tėvai elgiasi panašiai. Šiuo atveju šeimos narių elgesys nulemia vaiko polinkį nusikastamai veiklai. Nepakankamas dėmesys vaikui. Vaikai iš šeimų, kuriose tėvai jais visai nesidomi, neskiria jiems laiko, nesidomi jų interesais, veikla, nebendrauja su jais, gali susirasti draugų, kurie užsiima nusikalstama veikla, uosto klijus, vartoja narkotikus, ir taip pat įsitraukti į šią veiklą, norėdami prie jų pritapti.Dažniausiai visi šie socialinės aplinkos aspektai tarpusavyje yra susipynę: skurd…as, nedarbas vedą šeimą prie alkoholizmo ir narkotikų vartojimo, prie gyvenamosios vietos netekimo ir nesugebėjimo reikiamai pasirūpinti savo vaikais (Ignatavičienė, Žukauskienė, 1999).II. Rizikos grupės vaikams būdingi bruožai
Daugelis jaunimo auklėjimo uždavinių yra susiję su ekonominiais, socialiniais veiksniais, kurių tėvai negali kontroliuoti, tačiau jie savo rankose turi daug priemonių, kuriomis gali pakreipti didelę jaunimo dalį moralinio ir religinio jautrumo išugdymo linkme. Kodėl kai kurie pasirenka ne savęs ugdymo, bet nuodijimo, svaiginimo ir naikinimo kelius? Kodėl jaunimas taip veržiasi prie alkoholio, rūkymo ir net narkotikų, linksta į seksualinius nukrypimus? Kodėl taip daug jaunuolių bėga iš tėvų namų, kur, atrodo, jiems beveik nieko netrūksta? Atsakymą į šį klausimą ir daugelį kitų duoda tam tikri aplinkos veiksniai (Jenkins, 1997). Šie vaikai dažniausiai būna nedrausmingi, nemandagūs, įžūlūs su suaugusiais, nes namuose nėra išmokę deramai elgtis. Vaikams būdingas nepasitikėjimas savimi, dėl to jie labai greitai įsižeidžia, reaguoja į kiekvieną suaugusiųjų (tėvų, mokytojų) ar bendraamžių pastabą keiksmažodžiais, muštynėmis, įvairiais užgauliojimais arba tiesiog pabėgimu iš klasės. Šie vaikai dažniausiai jaučia baimę, nerimą, yra nervingi. Tai verčia juos ieškoti stiprių draugų, lyderių, kurie gali juos apginti nuo įvairių pavojų. Vaikų kalba dažniausiai primityvi, žodynas skurdus, kalboje jie vartoja daug keiksmažodžių, dažnai grasina savo bendraamžiams, erzina ir pravardžiuoja vieni kitus. Šie vaikai turi įvairų mokymosi sunkumų, sunkiai sukaupia dėmesį, nesugeba ilgesnį laiką intensyviai dirbti, greitai pavargsta ir išsenka, todėl suformuoja neigiamą mokymosi motyvaciją, jie praleidinėja pamokas arba visai nustoja lankyti mokyklą. Šie vaikai linkę meluoti, apgaudinėti, dažnai išsigalvoja nebūtų dalykų, kad išsisuktų nuo bausmės arba sukeltų gailestį ir užuojautą, gautų vienokios ar kitokios naudos. Jie gali meluoti , norėdami nuslėpti šeimos problemas, pateisinti savo tėvų netikusį elgesį, norėdami patys išsisukti nuo bausmės ir pan. Jie gana gerai orientuojasi įvairiose socialinėse situacijose, yra apsukrūs, aktyvūs, sugeba numatyti, kaip galima sukelti suaugusiųjų gailestį ir užuojautą, išprašyti pinigų ar gauti kokios nors naudos. Šiems vaikams būdingas interesų siaurumas. Pagrindinė vertybė gyvenime, jų požiūriu, yra pinigai, todėl visos jų pastangos ir mintys nukreiptos į tai, kaip ir iš kur jų gauti. Gatvės vaikai gerbia ir vertina vienas kitą tik pagal tai, kiek kuris gali elgetaudamas ar kokiais būdais įsigyti pinigų. Tai stumia vaikus į nusikalstamą veiklą. Jie nepasitiki suaugusiais, labai įtarūs, greitai pastebi tikrąsias suaugusiųjų nuostatas, negerbia ir niekina pedagogus, jaučiančius tik gailestį ar panieką tokiems vaikams. Vaikai yra nestabilios psichikos, nesugeba valdyti savo emocijų, greitai supyksta ir dėl to gali būti labai agresyvūs, visada pasiruošę pulti arba gintis nuo užpuolėjo Norint keisti netikusį vaiko elgesį, labai svarbu išsiaiškinti tokio elgesio priežastis. Kad darbas būtų efektyvus, reikia sukaupti kuo daugiau informacijos apie tokių vaikų gyvenimo sąlygas ir šeimos gyvenimo aplinkybes (Ignatavičienė, Žukauskienė, 1999). Rizikos grupės vaikai pasižymi maištingu elgesiu: net 8 iš 10 bėga iš pamokų, du trečdaliai rūko, pusė vartoja alkoholį, penktadalis lošia iš pinigų, dešimtadalis paslapčia ima iš tėvų pinigus, bėga iš namų (Vileikienė, 2002). Vaikai vartoja psichotropines medžiagas. Rūkančių ir vartojančių alkoholį rizikos vaikų dalis proporcingai auga su amžiumi: jei tarp 10-13 metų vaikų rūko ir vartoja alkoholį tik trečdalis, tai 17-19 metų amžiaus grupėje tokių yra septyni iš dešimties(Vileikienė, 2002).III. Rizikos grupių vaikų įvairovėNėra oficialaus rizikos grupių vaikų skirstymo – vienuose literatūros šaltiniuose jų išskiriama daugiau, kituose – mažiau, todėl šiame darbe bus aptartos pačios pagrindinės rizikos vaikų grupės.3.1. Gatvės (beglobiai) vaikaiGatvės vaikai gali būti laikomi tie, kurie praleidžia didžiąją savo laiko dalį gatvėje, įvairiai uždarbiaudami. Įvairiausiose pasaulio šalyse šiai vaikų grupei priskiriami gana skirtingi vaikai. Gatvės vaikams gali būti priskiriami tie vaikai, kurie neturi pastogės, apleisti vaikai, tie, kurie yra patyrę prievartą, arba tie, kurių ryšiai su šeima nėra tvirti (Ignatavičienė, Žukauskienė, 1999). Benamis jaunimas – jaunesni nei 18 metų individai, gyvenantys be tėvų, globėjų ar atitinkamos įstaigos globos. Paprastai jaunuoliai tampa benamiais dėl kelių priežasčių – šeimos problemų, ekonominių sunkumų bei gyvenamosios vietos nestabilumo. Didelė benamio jaunimo dalis paliko namus po metų metus trukusio fizinio ir emocinio smurto, įtemtų santykių, žalingų šeimos narių įpročių, tėvų nerūpestingumo. Dalis jaunimo netenka namų, kai jų šeimos patiria finansines krizes, kilusias dėl prieinamumo gyvenamojo ploto trūkumo, ribotų įsidarbinimo galimybių, mažų atlyginimų, sveikatos draudimo nebuvimo, nepakankamos socialinės rūpybos. Neretai benamiais tampa ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių vaikų prieglaudas palikę jauni žmonės. Gatvėje dėl jauno amžiaus šiems žmonėms sunku rasti legalių būdų užsidirbti pragyvenimui, todėl daugelis pradeda teikti seksualines paslaugas tam, kad uždirbtų maistui, drabužiams, pastogei. Jie dažnai kenčia nuo nerimo ir depresijos, prastos sveikatos ir mitybos, žemo savęs vertinimo. Neturėdami galimybių įgyti išsilavinimo, jie sunkiai gali keisti savo gyvenimo būdą. Bandymai juos įkurdinti prieglaudose dažniausiai baigiasi nesėkmingai, nes vaikams priprasti prie kokių taisyklių yra sunku (Čepulkauskaitė, 1998). Mes gatvės vaikais linkę laikyti 3 skirtingas vaikų grupes:1. “vaikai gatvėje” – tie vaikai, kurie gyvena gatvėje, bet palaiko pastovius ryšius su savo šeima; 2. “vaikai iš gatvės” – tie vaikai, kurie gyvena ir dirba gatvėje; Jei ryšiai su šeima egzistuoja, vaikai juos vertina negatyviai ir kontaktą su šeima paliko nereguliariai.3. apleisti ir patyrę prievartą, smurtą vaikai. Jie nepalaiko jokių ryšių su savo tėvais, gyvena visiškai savarankiškai (Ignatavičienė, Žukauskienė, 1999).Šie vaikai patiria negatyvių užterštos aplinkos poveikį, žiaurumą, dažnai serga infekcinėmis ligomis (Ignatavičienė, Žukauskienė, 1999). Jų galimybės gauti norimą išsilavinimą bei pakeisti savo gyvenimo būdą yra labai ribotos (Čepulkauskaitė, 1998).Daug nerimo kelia gatvės vaikai – ir jų daugėjimas, ir jų bėdos, kurios tuo sudėtingesnės, kuo miestas didesnis ar skurdesnis (Ignatavičienė, Žukauskienė, 1999). Sukaupta nemažai įrodymų, kad gatvės vaikai – tai ypač daug smurto patyrusi ir tebepatirianti socialinė grupė. Tokie vaikai piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, vartoja narkotikus, praktikuoja rizikingą lytinį elgesį ir yra vertinami kaip nusikalstamumo bei pavojingų ligų plitimo bendruomenėje židinys (Didžiokienė, Žemaitienė, 2005).3.2. Asocialių šeimų vaikaiAsocialiu laikomas toks vaikas, kurio elgesys neatitinka visuomenėje nusistojusių elgesio normų ir traktuojamas kaip baustina veikla, nusikaltimas. Pagrindiniai tokio elgesio bruožai yra agresyvumas, nesąžiningumas ir amoralumas. Vaikui būdingas nesugebėjimas savęs atskleisti ir panaudoti savo galimybių visuomenei priimtinais būdais, nepakankamas dalyvavimas socialiniame gyvenime, menkavertiškumo jausmas, menki socialiniai interesai, nesugebėjimas ir nenoras bendrauti su kitais žmonėmis. Vaikų pasižyminčių asocialiu elgesiu yra gana daug, apie 5-7 % pradinėje mokykloje ir apie 10-16 % vidurinėje mokykloje (Ignatavičienė, Žukauskienė, 1999).Beveik visi autoriai pažimi, kad asocialus elgesys glaudžiausiai susijęs su alkoholio vartojimu. Be jokios abejonės, yra daugybę vaikų, kurių gyvenimą veikia tėvai alkoholikai. Tuos vaikus sunku atpažinti dėl kelių priežasčių; jie varžosi, nesupranta, jog alkoholizmas yra liga, nemoka įvertinti nemalonios tikrovės nei apsisaugoti nuo jos (Woititz, 1999). Tačiau asocialumas, mano nuomone, yra ne tik svaiginimasis alkoholiu, tačiau ir amoralus gyvenimo būdas, į kurį įeina palaidas lytinis gyvenimas, prostitucija, visiška savęs nepriežiūra ir pan.Visi alkoholikų vaikai auga panašioje aplinkoje. Niekada neastlūgsta vidinė įtampa ir nerimas. Vienur ar kitur gal nutinka skirtingų dalykų, bet juos neišvengiamai lydi sielvartas ir atgaila (Woititz, 1999). Jei alkoholikas yra tėvas, kartais jis gali būti mielas ir geras, bet dažniausia būna priešingai. Grįžęs tėvas pradeda baisius barnius su motina, netgi užsipuola vaiką nejuokais jį išgąsdindamas. Vaikas niekada nežino, kas dar gali nutikti, visuomet yra apimtas nevilties. Jeigu alkoholikė mama, galimas daiktas tėvas jau yra metęs šeimą arba labai ilgai nepareina iš darbo. Vaikas imasi visų tų darbų, kuriuos paprastai atlieka motina taip prarasdamas vaikystę. Jei abu tėvai alkoholikai, gyvenimas dar labiau nenuspėjamas. Namuose yra tikras pragaras. Įtampa tokia, atmosfera pritvinkusi pykčio ir nervingumo. Vaikas kuria planus, kaip palikti namus, pabėgti. Gyvena viltimi, nenorėdami tikėti tuo, kas dedasi. Visus išgyvenimus užgniaužia savyje. Vaikas atsiduria spąstuose – fiziniuose ir emociniuose (Woititz, 1999).Visiems alkoholikų vaikamsm kurie dėl savo tėvų kaltės patenka į rizikos vaikų grupę, būdingi tam tikri bruožai: Suaugę alkoholikų vaikai gerai nežino, kas yra “normalu”. Kadangi kitokios šeimyninės aplinkos nepažino, jiems įprasta tai, kas kitiems atrodytų beprotiška arba be galo keista. Suaugusiems alkoholikų vaikams sunku atlikti kokį nors darbą nuo pradžios iki galo. Tipinėse alkoholikų šeimose nestinga pažadų: “aš padarysiu tą. Aš padarysiu aną”. Bet nepadaroma nei tas, nei anas. Šitokioje aplinkoje užaugo vaikas. Suaugę alkoholikų vaikai meluoja netgi tada, kai būtų paprasčiau sakyti teisybę. Alkoholiko šeimoje melavimas yra pagrindas. Nealkoholikas šeimos narys dangsto alkoholiką. Suaugę alkoholikų vaikai yra sau negailestingi. Vaikystėje jiems buvo nuolatos priekaištaujama. Kad ir ką vaikai darydavo vaikystėje, vis vien nebuvo geri. Suaugę alkoholikų vaikai nemoka linksmintis. Jiems nelinksma, nes jie negirdėjo savo tėvų juokiantis, pokštaujant, kvailiojant. Gyvenimas buvo itin rimtas ir piktas. Suaugusių alkoholikų vaikų požiūris į save pernelyg rimtas. Jei sunku linksmintis, tikriausiai jie pernelyg rimtai į save žiūri. Suaugusiems alkoholikų vaikams sunku bendrauti. Jie labai trokšta sveikų artimų santykių, bet jiems sunku juos išlaikyti dėl to, kad jie neįsivaizduoja, kokie būna sveiki artimi santykiai, kadangi niekada tokių nepažino jie nepasitiki savimi ir netiki, kad kas nors gali juos mylėti. Suaugę alkoholikų vaikai perdėtai, jautriai reaguoja į permainas, kurioms neturi jokios įtakos. Suaugusių alkoholikų vaikai nuolat laukia pritarimo ir pripažinimo. Suaugusių alkoholikų vaikai jaučiasi kitokie negu visi žmonės. Suaugusių alkoholikų vaikai yra arba pernelyg pareigingi, arba perne…lyg nepareigingi. Suaugę alkoholikų vaikai nepaprastai atsidavę, net jei akivaizdu, kad kiti to prieraišumo neverti. Suaugę alkoholikų vaikai impulsyvūs. Įsikarščiavę jie nesusimąsto nei apie galimas pasekmes, nei apie kitokį elgesį. Tokį impulsyvumą lydi vidinė maišatis, baisėjimasis savimi ir bejėgiškumas prieš aplinkinius. Be to, jie išeikvoja daug jėgų, kol išsrėbia prisivertą košę (Woititz, 1999).Nors alkoholikų vaikų kančia pasireiškia įvairiu elgesiu, visiems alkoholikų vaikams vienodai būdingas savęs nuvertinimas ir amžius tam neturi reikšmės. Nesvarbu, ką kiti matė ar sakė, viena aišku – alkoholiko vaikas niekada nebuvo tikras vaikas (Woititz, 1999). Tačiau tokiems vaikams galima padėti. Nuo jų nereikia slėpti šeimos rūpesčių, meluoti, reikia priimti aplinkinių pagalbą, taip patr ir specialistų. Reikia laikytis vieno auklėjimo stiliaus, ir skirtis su vyru ar žmona, jei kitos išeities nėra. Tokį vaiką reikia mylėti ir rūpintis juo, paaiškinti, kad jis neklatas dėl to, kaip elgiasi jo tėvai ir bet kuriuo atveju pasiūlyti kvalifikuotą pagalbą. 3.3. Nedarnių (nepilnų) šeimų vaikai Skyrybos, šeimos iširimas turi gilias bei tolimą ateitį siekiančias psichologines ir socialines pasekmes visiems šeimos nariams ir visuomenei. Sutinkama, kad skyrybos yra vienas pagrindinių psichologinių stresorių, paveikiančių tiek besiskiriančius tėvus, tiek ir vaikus. Skyrybos gali sukelti eilę psichologinių ir psichinių sutrikimų (Maslauskaitė, 2004).Vieni mokslininkai yra linkę manyti, kad tarp iširusių namų ir nepilnamečių nusikalstamumo egzistuoja tiesioginis ryšys. Tyrimai rodo, kad 30 % nepilnamečių nusikaltėlių berniukų ir 50 % nusikaltėlių mergaičių buvo kilę iš iširusių šeimų; tuo tarpu tik 14 % visos populiacijos nepilnamečių buvo kilę iš nepilnų šeimų. Sheldon ir Glueck (1968) nustatė, kad nepilnamečių nusikaltėlių buvo žymiai mažiau pilnose šeimose, palyginti su iširusiomis, nepilnomis šeimomis. Reikia pažymėti, kad dauguma vaikų, kurie vėliau tapo nepilnamečiais nusikaltėliais, dar neturėjo 5-erių metų, kai iširo jų šeimos (Sniečkutė, 2000).Vaikai iš nepilnų šeimų netenka saugios ir harmoningos asmenybės vystymąsi užtikrinančios aplinkos, sutrinka socializacinių modelių perdavimas. Gausūs šios problematikos užsienio šalių tyrimai rodo, kad vaikai iš nepilnų šeimų linkę prasčiau mokosi, linkę anksčiau kurti santuokas ir gimdyti vaikus, susilaukti nesantuokinių vaikų, gyventi kartu nesusituokus. Nepilnų šeimų vaikai renkasi elgesio modelius, kurie neparemia poros abipusių intymių ryšių kūrimo . O visa tai turi savas pasekmes, primenančias “uždarą ratą”: kaip jau minėta, turintys gyvenimo nesusituokę patirtį vėlesnėse santuokose dažniau skiriasi (Maslauskaitė, 2004).Nepilnose šeimose augantys vaikai turi daugiau psichikos problemų, linkę piktnaudžiauti alkoholiu ir dažniau žudytis negu pilnų šeimų vaikai. (Vieno iš tėvų auginami vaikai dažniau linkę žudytis, 2003) Be to, išsiskyrusiose šeimose dažniau vyrauja skurdas, kuris sąlygoja socialinę nelygybę. Dėl skurdo vaikai iš nepilnų šeimų dažnai yra priversti ne įgyti išsimokslinimą aukštesniosiose ar aukštosiose mokyklose, bet įsijungti į nekvalifikuotą ar mažiau kvalifikuotą darbo rinką (Maslauskaitė, 2004). Be to, nepilnoje šeimoje augantiems vaikams gresia daugiau įvairių sveikatos sutrikimų. Jie dažniau linkę žudytis (Vieno iš tėvų auginami vaikai dažniau linkę žudytis, 2003)3.4. Prievartą patyrę (patiriantys) vaikaiGalima išskirti keturis smurto prieš vaikus kategorijas: vaiko neigimas, fizinis smurtas, emocinis smurtas ir seksualinė prievarta. (Sniečkutė, 2000).Nacionalinio vaiko prievartos ir apleistumo centro statistikos duomenimis, apie 23 iš 1000 vaikų iki 18 m. amžiaus JAV yra tapę prievartos aukomis. Lietuvoje turima medžiaga labai įvairi ir netiksli, nėra atliktų mokslinių tyrimų, kurie padėtų įvertinti prievartos prieš vaikus mąstą Lietuvoje. Emocinės prievartos paplitimas Lietuvoje iš viso nėra registruojamas (Sruoga, Jakubkaitė, 2002).Dažniausiai pirmieji, oficialiai susiduriantys su vaikais, patyrusiais smurtą, yra gydytojai. 1994 m. Lietuvos gydymo įstaigose gydytas 141 vaikas, patyręs smurtą. Iš jų – 111 patyrę fizinį smurtą, 11 – seksualinę prievartą ir 14 – psichologinę prievartą; 15 vaikų mirė. Tačiau šie skaičiai neabejotinai yra žymiai mažesni už realią situaciją. Artimieji tokio pobūdžio informaciją slepia, tai yra sunkiai įrodoma. (Sniečkutė, 2000).Manoma, kad vaikai dažniausiai patiria smurtą ir prievartą šeimoje ar jiems artimoje aplinkoje, ir tik vienu atveju iš dešimties jie smurtautojo nepažįsta (Sruoga, Jakubkaitė, 2002).Nedarniose šeimose augantiems vaikams kiekvienoje visuomenėje reikia didelio dėmesio bei rūpesčio.Skirtingose šalyse atlikti tyrimai rodo, kad smurtą patiriantys vaikai pasižymi didesne psichologinių ir elgesio sunkumų rizika (Didžiokienė, Žemaitienė, 2005). Depresija, nerimo sutrikimai, piktnaudžiavimas priklausomybę sukeliančiomis medžiagomis, nesaugi lytinė elgsena smurtą patiriantiems vaikams nustatoma dažniau negu kitiems jų bendraamžiams. Be to, šių vaikų pažintinė branda taip pat dažniau atsilieka nuo bendraamžių. Jie sunkiau suvokia kitų žmonių emocinius išgyvenimus, agresyviai elgiasi su bendraamžiais, jiems būdinga silpna savikontrolė bei neigiami emociniai išgyvenimai (Valickas, 1997). Nuolat emociškai terorizuojamas vaikas netenka pasitikėjimo savimi, ryžtingumą, tampa bailus, pasyvus, laukiantis kitų nurodymų ir pritarimo. Lengvai pasijunta kaltas ir menkavertis. Jį lydi įtampa, nepasitikėjimas savimi, vengimas bendrauti, nesaugumo, bejėgiškumo, pasimetimo, vienišumo ir apleistumo jausmai, uždarumas, nesugebėjimas rasti ir ieškoti pagalbos, prislėgta nuotaika ir save žalojantis elgesys. Prievartą vaikystėje patyrę žmonės nesugeba tinkamai patenkinti savo globos ir artumo poreikio. Jie menkai suokia savo vertę, turi iškreiptą vertybių sistemą, o neretai ir patys naudoja prievartą kaip santykių palaikymo būdą (Sruoga, Jakubkaitė, 2002).Būtina pabrėžti, kad nėra kokios nors vienos universalios prievartą šeimoje lemiančios priežasties. Tai tragedija, kurią lemia įvairių veiksnių rinkinys: tėvų patirtis ir asmenybė, socialinės ir kultūrinės aplinkos įtaka, menkos pajamos, išsilavinimas, alkoholio ir narkotikų vartojimas. Kuo daugiau tokių rizikos faktorių galima rasti kokioje nors konkrečioje šeimoje, tuo didesnė tikimybė, kad toje šeimoje gyvenantis vaikas patirs fizinę arba emocinę prievartą (Trečiokaitė, 2000). Tačiau tuo pačiu man kyla klausimas – kur ta riba, kur vaiko auklėjimas perauga į smurtą prieš vaikus? Juk beveik nei vienas neužaugome be rykštės ar diržo, tačiau dabar nesiskundžiame, kad tėvai buvo smurtautojai. O pagal naujausius mokslininkų pasisakymus, fizinės bausmės yra neigiamas ir vengtinas dalykas. Ši mintis buvo labai populiaru, tačiau pamažu ima rastis oponentų, kurie teigia, kad nedidelės fizinės bausmės, ypač mažiems vaikams, kurie dar nesuvokia žodžių prasmės, tai yra gera auklėjimo priemonė. Žinoma, pritariu, kad smurtas, ypač emocinis, seksualinis ir vaikų nepriežiūra yra visuomenės yda, tačiau dėl fizinio smurto galima būtų ginčytis. Todėl labai svarbu nustatyti ribas, kur jis prasideda.3.5. Agresyvūs vaikai Žodis „agresija“ kilęs iš lotyniško aggredere, ir reiškia prie ko nors artėti, žingsniuoti, taigi, aktyviai veikti. Kasdienėje kalboje agresija dažniausiai siejama su prievarta, griovimu, brutalumu bei sužalojimu, todėl kelia baimę (Herm, 2004).Pasak Winnicott (2000), agresija turi dvi prasmes – ji reiškia tiesioginę arba netiesioginę reakciją į frustraciją arba yra vienas iš dviejų pagrindinių individo energijos šaltinių (Winnicott, 2000). Agresyvios reakcijos dažniau kyla tokiomis situacijomis, kai patirtis mus yra išmokiusi, kad agresyviai elgtis yra naudinga. Agresyvūs vaikai, kuriems pasiseka įbauginti kitus vaikus, gali tapti dar agresyvesni. Jei smurtaudamas žmogus užsitarnauja trokštamą dėmesį, smurtas gali kartotis (Myers, 2000).Agresyvaus elgesio galima išmokyti tiesiogiai jį pastiprinant. Vaikai, kurie augdami stebi agresyvius pavyzdžius, dažnai imituoja tą elgesį, kurį mato. Neretai nusikaltimą padariusius jaunuolius tėvai auklėjo diržu ir antausiais. Taip modeliuojamas agresijos, kaip būdo įveikti problemą, panaudojimas. Kartą įtvirtintą agresyvaus elgesio modelį sunku pakeisti (Myers, 2000).Dauguma nusikalsti linkusių vaikų dažniausiai yra iš tų šeimų, kurios patiria stiprų stresą ir yra nestabilios. Skurdas, tėvų psichopatologija ar kriminalinis elgesys, skyrybos, tarpusavio konfliktai – visa tai yra šeimos veiksniai, susiję su vaikų elgesio sutrikimais. Nestabiliose, stresą patiriančiose šeimose pasireiškus tokiai vaiko savybei kaip impulsyvumas, sutrinka vaiko ir tėvų bendravimas (Ignatavičienė, Žukauskienė, 1999).Truputis agresijos yra sveika, ir tai gali būti vienas iš varomųjų jėgų gyvenime. Tereikia tik išmokyti, kur ir kaip ją nukreipti, kad ji pasireikštu socialiai priimtinu būdu. Žinoma, šiandieniniame pasaulyje agresijos yra aiškiai per daug, nes ji skatinama žiniasklaidoje, namuose ir kitur, o mažas vaikas dar nesugeba atsirinkti, kas yra gerai ir kas blogai. Todėl pirmiausia agresyvaus vaiko elgesio priežasčių reikėtų ieškoti jo ugdyme.Ir man labai patiko mintis, kurią išsakė S. Herm (2004): „reikėtų atidžiau stebėti tuos vaikus, kurie palankiai vertinami kaip paklusnūs, ramūs, neišpuikę, nuolankūs kaip avinėliai, ir patyrinėti jų gyvenimus, nes toks elgesys taip pat neatitinka normų ir yra išskirtinis“.3.6. Bendraamžių atstumti vaikaiDienraštyje „Klaipėda“ rašoma, kad santykiai su bendraamžiais yra svarbūs vaikų vystymuisi, tačiau apie dešimt procentų mokyklinio amžiaus vaikų savo klasėje neturi draugų ir jų nemėgsta didžioji bendraklasių dalis. Bendraamžių atstūmimas vaikystėje dažnai sukelia rimtus emocinius sunkumus ir lemia vėlesnio gyvenimo problemas: mokyklos metimą, paauglių nusikalstamumą ir psichinės sveikatos problemas.Psichologiniai tyrimai parodė, kad svarbiausi bruožai, skiriantys populiarius vaikus nuo nepopuliarių, yra ne intelektas ir kūrybiniai sugebėjimai, ne komunikabilumas ir netgi ne organizatoriaus talentas, o pirmiausiai tos savybės, kurias priimta vadinti moralinėmis: gerumas, jautrumas, noras padėti, sugebėjimas nusileisti, geranoriškumas (Vaikų nepopuliarumo priežastys, 2006).Atstumti vaikai dažnai yra nepatenkinti savimi ir savo santykiais su kitais vaikais. Daugelis šių vaikų išgyvena stiprius vienatvės ir socialinio nepasitenkinimo jausmus. Atstumti vaikai taip pat turi mažiau savigarbos ir gali būti labiau prislėgti nei kiti vaikai. Jeigu bendraamžių atstūmimas tęsiasi keletą metų, padėtis dar labiau blogėja, nes bendraamžiai ima žiūrėti į tokius vaikus kaip į turinčius atstumtųjų statusą. Savo ruožtu rizikos grupės vaikai ima vis labiau nepasitikėti savo bendraamžiais ir reaguoti į juos dar agresyviau. Šie vaikai gauna mažiau paramos iš savo mokytojo, negu kiti tos klasės vaikai (Ignatavičienė, Žukauskienė, 1999).Vaikų atstūmimo priežastimi gali būti ir agresyvus bei destruktyvus vaikų elgesys. Bendraamžių atstumti vaikai jų atžvilgiu jaučiasi atitolę. Jiems svarbiausia – arba įrodyti savo pranašumą, arba izoliuoti savąjį Aš nuo aplinkinių. Tokia gynyba gali pasireikšti įvairiomis formomis: nuo ryškaus agresyvumo ir priešiškumo iki visiško nugrimzdimo į save (Vaikų nepopuliarumo priežastys, 2006).Kai rizikos grupės vaikai pereina į pagrindinę mokyklą, jie dažniausiai yra nepažangūs, blogai sutaria su bendraamžiais, negauna socialinės paramos nei iš tėvų, nei iš mokytojų. Jie paprastai elgiasi agresyviai su savo klasės vaikais, stengiasi, kad bendraamžiai jų bijotų. Mokytojų, tėvų ir bendraamžių atstumti agresyvūs paaugliai gali nepriimti visuomenės normų ir vertybių, o yra linkę perimti tokių pat kaip jie paauglių vertybes. Tokios agresyvių bendraamžių grupės gali prisidėti prie paauglių nusikaltimo didėjimo (Ignatavičienė, Žukauskienė, 1999).3.7. DelinkventaiNepilnamečių nusikalstamumas yra viena svarbiausių problemų Lietuvoje. Vis dažniau įstatymus pažeidžia jaunesni nei 14 metų vaikai. Be to, sunkėja nepilnamečių padarytų nusikaltimų pobūdis. (Sniečkutė, 2000).Jaunimas gana jautriai reaguoja į įvairius sociokultūrinius, ekonominius ir politinius pokyčius, vykstančius visuomenėje. Jauno žmogaus socializacija, vykstanti šeimoje, mokykloje bei aplinkoje, kurioje jis praleidžia nemažai laiko, įtakoja jo elgesį bei vertybines orientacijas, o taip pat ir nusikaltėlišką elgesį (Jenkins, 1997). Vaikų nusikaltimai Lietuvoje yra panašūs kaip ir suaugusiųjų. Jie dalyvauja grupiniuose nusikaltimuose bei suaugusių nusikaltėlių grupėse. Gyvenvietėse ir konkrečioje vaikų gyvenamojoje teritorijoje, daugiabučių namų kiemuose susikuria įvairios grupės, kurios mėgdžioja nusikaltėlių grupių struktūras (Taroza, 1998). Vis dažniau nepilnamečiai padaro smurtinius nusikaltimus. Tiriant faktorius, įtakojančius nusikaltimų recidyvą, buvo pastebėta, jog kuo jaunesnis asmuo padaro nusikaltimą, tuo didesnė tikimybė, jog ateityje jis įvykdys pakartotiną nusikaltimą. Ši tikimybė dar labiau sustiprėja, analizuojant nepilnamečių nusikaltimų recidyvų atvejus, kuomet jaunam žmogui buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė. Šiuo metu kai kuriose Lietuvos griežto rėžimo kolonijose pastebima jaunėjimo tendencija. Asmuo anksti pradėjęs nusikaltėlišką karjerą neturi pradinio socialinio kapitalo, o įgyti jį kalėjimo vietose yra praktiškai neįmanoma (Piliponytė, 1998). Skiriama keletas svarbiausių jaunimo nusikalstamo elgesio priežasčių:• Neigiama kiemo, gatvės įtaka• Neužimtas laisvalaikis • Blogas auklėjimas šeimoje • Nepilnamečio asmeninės savybės • Sunki šalies socialinė bei ekonominė padėtis • Nepakankama mokyklos, kitų auklėjimo įstaigų kontrolė • Blogas teisėsaugos įstaigų darbas • Neigiama žiniasklaidos įtaka (Vileikienė, 2002).Rusų mokslininkai (F.Fedorec, G.Fiodorova, D.Radina, F.Semionova ir kt.) teigė, jog didžiausią įtaką vaiko brandai turi šeima. Šie mokslininkai pagal nepilnamečių reikalų inspekcijos duomenis išskyrė šeimoje keletą vaiko pozicijų, kurios turi įtakos vaikų nusikalstamumui:• „užmirštas vaikas“ – tai įvyksta tada, kai tėvai gyvena padriką gyvenimą, ginčijasi, girtuokliauja, nusikalsta ir pan.;• „prieštaraujantis vaikas“ – ai vaikai iš šeimų, kuriose nesuderinti šeimos narių pedagoginiai reikalavimai bei vyrauja dažni konfliktai;• „slopinama vaiko veikla“ – ji sutinkama šeimose, kur vaiko elgesys pernelyg griežtai kontroliuojamas bei naudojamos fizinės bausmės;• „perdėta meilė“, kai tėvai leidžia vaikui daryti viską ir laiko jį dievaičiu;• „atitolimas nuo vaiko“, kai tėvai pernelyg rūpinasi savo problemomis ir nesidomi vaiko gyvenimu (Taroza, 1998).Taigi, peršasi išvada, kad delinkventinį vaikų ir paauglių elgesį daugiausia nulemia jo auklėjimas, ir tik po to jam įtakos turi socialinė aplinka.3.8. SuicidaiSavižudybė, suicidas (iš lot. sui-savęs, caedere-žudyti), tyčinis susižalojimas – tai savanoriškas valingas žalojimasis ar nuodijimasis siekiant pasitraukti iš gyvenimo arba mirties priežastis (Dilingas, 2000). Savižudybę iš esmės lemia psichologinis skausmas. Pirminis skausmo šaltinis yra nepatenkinti poreikiai (Shneidman, 2002). Savižudybės tikslas – rasti sprendimą ar išeitį iš suvokiamos krizės-neįveikiamo, nepakeliamo skausmo, kuris verčia žmogų smarkiai kentėti (E. Schneidman, 1993) (Gailienė, 2001). Baisiausia, kai žudosi vaikai. Vaikas susiduria su problemų kalnu. Tas paskutinis įvykis, kuris dažniausiai vertinamas kaip pasitraukimo iš gyvenimo priežastis, iš tikro yra tik paskutinis narelis nesėkmių grandinėje (Pivorienė, 2002).Moksleiviško amžiaus jaunuolių savižudybių Lietuvoje nepaprastai padaugėjo. Kasmet nusižudo 50-60 vaikų ir paauglių nuo 10 iki 19 metų. Vidutiniškai 6-7 iš jų būna vaikai iki 10 metų. Beveik 40% vienuolikos, trylikos ir penkiolikos metų paauglių galvoja apie savižudybę, yra kūrę konkrečius savižudybės planus ar net bandę žudytis. Ypač dažna suicidinė rizika tarp vienuolikmečių berniukų ir penkiolikmečių mergaičių. Lietuvoje atliktų tyrimų duomenys rodo, kad jau penktoje klasėje suicidines rizikos požiūriu vaikai yra labai pažeidžiami. Lietuvos savižudybių suvestinėse pateikiami nerimą keliantys duomenys apie jaunėjantį savižudžių amžių. Jauniausias savižudis buvo vos septynerių metų (Gailienė, 2001)).E. Shneidmanas nustatė, kad dažniausia savižudybės priežastis būna ne tik išorinis įvykis, kiek gyvenant vaiko ar jaunuolio išsiugdyti problemų sprendimo būdai. Besižudantys vaikai ir paaugliai dažniausiai būna patyrę nuolatinę grėsmę, stresą, nesėkmę ar netektį, kurie pamažu sugriovė jų prisitaikymo būdus (Gailienė, 1998). Tiek mėginusiems nusižudyti, ir nusižudžiusiems vaikams būdingos emocinės būsenos – liūdesys, bejėgiškumas, neviltis (Gailienė, 2001). Vaikų savižudybių tradicinės priežastys – nesėkmės mokykloje, egzaminų baimė, problemos su tėvais, tėvų skyrybos, artimo žmogaus mirtis, konfliktai su bendraamžiais, pavydas, draugo ar kito artimo žmogaus savižudybė, nelaiminga meilė, nemokėjimas rasti būdų, kaip pašalinti iškilusius sunkumus, nesugebėjimas jų įvertinti. Dažnai paaiškėja, kad tokiam žingsniui vaiką paskatina visiškai menka smulkmena, net pasakyta frazė. Tokiai rizikos grupei priskiriami vaikai linkę į depresiją, asocialių tėvų, patyrę seksualinę, fizinę, emocinę prievartą vaikai, nėščios paauglės (Sprindienė, 2003).Rizikos grupės, kurioms priklausantys vaikai gali dažniau išgyventi savižudybės krizę: • Lytis (dažniau nusižudo berniukai, mergaitės dažniau bando žudytis). • Psichiniai sutrikimai. Šeimos psichinių sutrikimų istorija. • Nepilna šeima. • Nedarni šeima. • Labai griežti tėvai. • Vaikas šeimoje jaučiasi nemylimas, nereikalingas abiem ar vienam tėvų. • Tėvų dėmesio stoka. • Vaikas patyrė daug stresinių situacijų. • Anksčiau buvę bandymai nusižudyti (taip pat ir demonstratyvūs). • Somatinės ligos.• Išgyvenama depresija.• Menkas savęs vertinimas. • Mokymosi negalė ir mokymosi sunkumai (Pivorienė, 2002)• Kai kurie mokslininkai teigia, kad suicidinis elgesys yra išmokstamas (Moksleivių savižudybės, 2001).Taigi, nors ši rizikos grupė rizikos grupės vaikų apibrėžime neegzistuoja, tačiau mano manymu ją būtina įtraukti į sąrašą.3.9. Emigrantų tėvų vaikaiKadangi ši vaikų grupė visai neseniai įvardinta kaip rizikos, todėl apie ją mokslinių šaltinių kol kas nėra. Ši tema dar mažai tyrinėta ir daugiausia ja pasisako žurnalistai, nesiremdami moksliniais tyrimais. Tačiau Visgi pasistengsiu, pasiremdama I Kumpikevičiūtės (2006) straipsniu „Emigrantų vaikų tragedija“ išskirti pagrindines šių vaikų patiriamas problemas.Tėvai į užsienį be vaikų vyksta dėl įvairių priežasčių: vieni nori kuo greičiau užsidirbti ir grįžti, kiti nori, kad jų vaikas baigtų mokyklą Lietuvoje, dar kiti nori iš pradžių įsitvirtinti svečioje šalyje patys, o tada pasiimti vaiką. Tačiau vaikai čia lieka vieni ir dažniausiai atiduodami glo9boti seneliams ar artimiems giminaičiams. Jie kenčia ne tik nuo emocinio bado – jų teisių neužtikrina ir įstatymai. Palikti vaikai mažiau prižiūrimi, jie blogiau arba visiškai nekontroliuojami ir tik labai retai močiutės, atsakingos už vaikaičius, būna griežtesnės nei tėvai. Vaikai, gyvenantys be tėvų, taip pat pasikeičia. Jie pradeda atsainiai žiūrėti į mokslą, praleidžia pamokas. Jiems trūksta mamos dėmesio, todėl dažnai yra išsiblaškę, užsidarę. Patirdami bendravimo su tėvais trūkumą, vaikai susikuria nepalankų šeimos santykių vaizdą. Jie pradeda manyti, kad šeimoje svarbiausia materialinė gerovė ir pinigai, jog jais turi būti matuojami tarpusavio santykiai. Būtent todėl jie jaučiasi vieniši ir ilgainiui tampa socialinės atskirties dalimi.Vaikai kenčia ne tik psichologiškai: nesant oficialaus globėjo, jie negali gauti medicininių paslaugų, nes tam būtinas tėvų sutikimas. Taigi ši problema yra įvairiapusė ir reikalauja išsamesnių tyrimų.3.10. Jaunieji psichotropinių medžiagų vartotojaiGraikų kalba narkotiko reikšmė yra – „stingdantis, apsvaiginantis“. Tai medžiagos, slopinančios centrinę nervų sistemą ir sukeliančios narkozę arba euforiją. Pagal tarptautinę klasifikaciją, narkotikams priskiriamas ir alkoholis bei tabakas (Kuorienė, 2002).Tikro alkoholio ir kvaišalų vartojimo masto šiuo metu pateikti neįmanoma, nes pastaruoju metu neatliekami girtavimo problemų tyrimai. Statistikos departamentas neturi galimybės pateikti realių duomenų, kurie padėtų apibrėžti girtavimą kaip rimtą socialinę problemą (Pavlovskienė, 1998).Narkotikus vartojančioms žmonių grupėms būdingas tam tikras juos jungiantis gyvenimo stilius, laisvalaikio praleidimo būdai, apranga, bendravimo būdas, vertybinės orientacijos. Tačiau toli gražu negalima teigti, kad visiems narkotines medžiagas vartojantiems žmonėms būdingas vienodas gyvenimo stilius. Jis iš dalies priklauso nuo to, kokiai narkomanų kategorijai priklauso konkretus asmuo (Aleknavičiūtė, Tamošiūnaitė, 2000).Kodėl jauni žmonės vartoja narkotikus? Priežasčių gali būti labai daug: jie neturi rimto užsiėmimo, jiems nuobodu; jų draugai vartoja narkotikus; jie mėgsta riziką; jie nori šokiruoti tėvus ir draugus; tai yra madinga; jie nori pabėgti nuo šiandieninio gyvenimo ir asmeninių problemų. Šiandien narkotikų nesunku gauti, tai kodėl gi neišbandžius jų poveikio? Jiems patinka „ta“ savijauta. Gana dažnai jauni žmonės narkotikų vartojimą supranta kaip protestą prieš suaugusiųjų pasaulį, prieš tėvus. Ne be reikalo „eksperimentuojančio“ jaunimo dauguma priklauso 14-17 m. amžiaus grupei, nes būtent paauglystėje būdingas noras tapti savarankišku, nebepriklausomu nuo tėvų, turėti „savo“ požiūrius, vertybes, o narkotikų vartojimas tampa vienu iš būdų tai įrodyti. Neretai pagrindiniu narkotikų vartojimo motyvu tampa smalsumas. Paaugliams būdingas nekritiškas požiūris į reiškinius, siekis patirti malonumą „čia ir dabar“, autoritetų neigimas, smalsumas, noras tapti nepriklausomais, galų gale – nesugebėjimas realiai numatyti narkotikų vartojimo pasekmių. Paauglių socializacijos ypatybė – sekti mada, bendraamžiais, jiems būdinga didelė tarpusavio priklausomybė. Labai svarbi, ypač pradedant vartoti narkotikus, draugų įtaka. Daugumai žmonių pirmą kartą narkotikų pasiūlo draugai arba draugų draugai. Pirmąjį bandymą dažniausiai lemia aplinkiniai. Narkotikų vartojimas – „tai pagalba sau“, mat paaugliai dažniausiai susiduria su konfliktais mokykloje, šeimoje ir pan. Vartojant narkotikus tikimasi panaikinti psichosomatinį diskomfortą. Pastebėta, kad ankstyvą narkotikų vartojimo pradžią lemia ne tiek pačių paauglių, kiek jų tėvų socialinė destabilizacija (Aleknavičiūtė, Tamošiūnaitė, 2000).Kasmet fiksuojamas didėjantis nusikalstamumas dažnai siejamas su augančiu alkoholio vartojimu visuomenėje. Ir didėjantis savižudybių skaičius, ypač Lietuvos kaimuose, kuriuose labai paplitę įvairūs surogatiniai alkoholiniai gėrimai, taip pat siejamas su alkoholio vartojimu (Pavlovskienė, 1998).Kad galėtume padėti paaugliui, turinčiam priklausomybę, labai svarbu kuo anksčiau tai pastebėti. Tada gali padėti nuoširdus ir tolesnis šiltų tarpusavio ryšių palaikymas. Patyręs tėvų rūpestį ir šilumą, vaikas nesunkiai nutrauks ryšius su kvaišalais. O jei vaikas giliau įklimpęs į narkotikų priklausomybę, tada būtina specialisto pagalba. Tėvai gali išlikti nuoširdžiais padėjėjais, ieškančiais reikiamos pagalbos. Patiems tėvams aiškinti vaikui, kaip turėtų būti, nepatartina, nes jis ir pats tai žino. Jis bėga nuo deklaracijų neatitikimo realybei (Kuorienė, 2002).III. Rizikos grupių vaikų elgesį lemiantys veiksniaiNepilnamečių nusikaltimai – svarbi visuomenės problema. Tokių nusikaltimų skaičius yra išaugęs, apie tai daug kalbama ir rašoma. Tačiau diskusijose dažniausiai akcentuojamas tik pats faktas ir jo mastai, pamirštant, kad yra ir kita pusė – šį reiškinį lemiantys veiksniai, kurie veikia ne po vieną, o kaip visuma, tik konkrečiu atveju skiriasi jų svarba (Motiejūnas, 2000).Taigi galime išskirti pagrindinius rizikos grupės vaikų elgesį lemiančius veiksnius, ir čia remsiuosi V. Motiejūno (2000) mintimis :• Šeima – prie nusikalstamo elgesio modelio gali atvesti šeimoje vykstantys procesai: grubumas, žiaurumas, piktnaudžiavimas alkoholiu, auklėjimo klaidos, blogos materialinės sąlygos ir pan. Kartais net pati šeima gali įtraukti vaiką į nusikalstamą veiklą. Didesni pavojai gresia vaikams iš nedarnių ar sunkios ekonominės padėties šeimų, šeimų, kuriose silpna kontrolė bei apsauga, skirtingi auklėjimo stiliai, vyrauja dėmesio stoka, smurtinis ir asocialus elgesys;• Mokykla – nusikalstamumo rizika padidėja, kai tiek mokykla, tiek ir šeima nesugeba suteikti nepilnamečiams žinių, įgūdžių, nesuformuoja įsitikinimų, kurie pakreiptų vaiką visuomenei priimtina kryptimi. Svarbus darbo organizavimas, mokytojų požiūris į mokinius. Jei mokinys patiria pažeminimą, pedagogų priekaištus, jis ir pats save gali pradėti blogiau vertinti. Maža to, gali susiformuoti priešiškumas mokyklai ir jos aplinkai, antivisuomeniško elgesio pakraipos. Problema iškyla ir tada, kai mokinys yra pašalinamas iš mokyklos už nusižengimus, ir jis paprasčiausiai neturi kur dėtis;• Kriminalinės justicijos institucijos:: pereinamuoju laikotarpiu Lietuvos teisinėje sistemoje atsirado spragų: kūrėsi naujos institucijos, natūraliai neturėjusios darbo su nusikaltusiais nepilnamečiais patirties arba įgaliojimų imtis atitinkamų veiksmų. Nepilnamečiai nebuvo baudžiami, ir tokia padėtimi pasinaudojo. Be to, dabar jiems dažnai taikomos griežtos bausmės (laisvės atėmimo bausmė), kurios problemos neišsprendžia. Atlikus bausmę, nepilnamečiui sunku pritapti visuomenėje ir taip gali susidaryti užburtas ratas, kai vėl imamasi neteisėtų priemonių ir vėl nusikalstama. Principas paprastas: kaip elgiamasi su nepilnamečiu, taip ir jis elgiasi su aplinkiniais • Neformalios grupės: tai nepilnamečių, kartais ir vienmečių, kompanijos, kurios gali nepilnamečiui turėti didelę reikšmę, ypač kai jis turi problemų namuose ar mokykloje. Ar bus daromi nusikaltimai ar ne, priklauso nuo grupės kryptingumo. Tokios grupės gali būti orientuotos į nusikaltimus, tačiau nepilnametis čia randa šeimos, mokyklos „pakaitalą“, todėl jis čia ir pasilieka. Kai nusikaltimas yra įvykdomas, tokią grupę sujungia ne tik bendri interesai, bet ir bendra paslaptis. Grupė gali ir nebūti tiesiogiai orientuota į nusikalstamą elgesį, tačiau jos nariai nusikalsta, pavyzdžiui, neturėdami ką veikti;• Neužimtumas – tai ir įdarbinimo, ir laisvo laiko organizavimo problema. Yra manoma, kad nusikaltimai padaromi tada, kai turima laiko ir priklauso nuo to, kur, su kuo, kokioje aplinkoje yra praleidžiamas laikas. • Žiniasklaida – ji moko visuomenę. Tačiau labai svarbu, kaip žiniasklaida pateikia informaciją apie nusikaltimus, juos įvykdžiusius asmenis, nes pasiekdama plačią auditorija, ji formuoja nuomonę apie tuos žmones. Šie veiksniai, anot V. Motiejūno, nėra galutiniai. nes socialinis gyvenimas yra ganėtinai įvairus ir sparčiai kintantis. Apibendrinant tai, kas buvo išdėstyta, galima teigti, jog nepilnamečiai jautrūs socialinei aplinkai, jos pokyčiams ir jiems dažnai sunku orientuotis joje, priimti teisingus sprendimus, ypač kai atsiduriama dviprasmiškoje situacijoje: pavyzdžiui, kai šeima reikalauja elgtis vienaip, o neformali grupė – kitaip. Tokie prieštaravimai gali skatinti nusikalsti, vartoti narkotikus ir pan. Todėl labai svarbu, kad nepilnametis būtų teisingai orientuotas gyvenime ir kiek galima mažiau patirtų veiksnių, galinčių lemti apsisprendimą imtis neteisėtų priemonių, įtaką. (Motiejūnas, 2000).Dažna viena d…ažna paauglių netinkamo elgesio priežastis, kurios nepaminėjo V. Motiejūnas, yra depresija, kuri išsivysto per ilgą laiką. Specifiniai paauglio depresijos bruožai yra šie:• Nesugebėjimas sukaupti dėmesio. Kuo labiau stengiasi, tuo sunkiau jam sekasi. Paauglys kaltina save, mano esant kvailiu, bukapročiu;• Svajoja, o tai paprastai tapatinama su tingėjimu;• Blogi pažymiai;• Nuobodulys. Noras vis ilgiau likti namuose. Niekuo nesidomi;• Galvos ar krūtinės skausmai;• Užsidarymas. Suartėjimas su nesveikais bendraamžiais, kurie vartoja narkotikus ir dažnai būna apimti nerimo (Kuorienė, 2002).Mergaitės iš depresijos dažnai vaduojasi seksualiniu palaidumu. Fizinis artumas jų skausmą lyg ir sumažina. Tačiau po to jos pasijunta dar blogiau, nes jaučiasi pažemintos (Kuorienė, 2002). Taip pat kaip rizikos veiksnius pirmiausia reikėtų paminėti žemą socialinį – ekonominį statusą, motinos netektį, nuolat besikeičiančius artimuosius, seksualinę prievartą ar agresyvumą, nepageidaujamą vaiko gimimą, tai, kad vaiką auklėja tik vienas iš tėvų, menką tėvų išsilavinimą, tai, kad pirmaisiais vaiko gimimo metais motina dirbo, prastas gyvenamąsias sąlygas, didelę šeimą, vieno iš tėvų nusikalstamumą ar asocialumą, nuolatinius šeimos nesutarimus, genetinius polinkius. Tačiau kartais ir panašiomis sunkiomis aplinkybėmis vaikai auga nevienodai. Vieniems sunkus gyvenimas turi didesnį poveikį nei kitiems (Herm, 2004).IV. Pagalbos būdai ir rekomendacijosNorint keisti netikusį vaiko elgesį, labai svarbu išsiaiškinti tokio elgesio priežastis. Kad darbas būtų efektyvus, reikia sukaupti kuo daugiau informacijos apie tokių vaikų gyvenimo sąlygas ir šeimos gyvenimo aplinkybes (Ignatavičienė, Žukauskienė, 1999).Tačiau net ir rizikos grupės vaikams galima padėti. Aš pritariu Ignatavičienės ir Žukauskienės (1999) mintims, kuriose jos išdėsto galimus pagalbos būdus , kurie apima ne tik tėvų ir vaikų bendravimą, bet ir platesnę terpę: stenkitės skirti daugiau laiko pokalbiams su šiais vaikais, ypač tada, kai vaikas nusiteikęs pasikalbėti ir nori išsipasakoti. Pokalbio metu nesistenkite “išpešti” daugiau informacijos, kurios vaikai nenori pasakyti, nes tai pastebėję, jie gali visiškai užsisklęsti. Nepraraskite vaikų pasitikėjimo, pasakodami atsitiktiniams asmenims tai, ką sužinojote apie juos. Tai gali sukelti didelį vaikų nusivylimą. Kalbantis su šiais vaikais, negalima būti labai patikliam, nes jie linkę meluoti, išsigalvoti bei išsisukinėti. Reikia labai atsargiai vertinti informaciją, kurią pateikia vaikai apie save ir savo šeimą, ypač tada, kai apie tai klausinėjama. Apie realią padėtį šeimoje, vaiko “nuotykius” ir pan. galima daugiau sužinoti iš užuominų, kalbantis kitomis temomis, t.y. netiesiogiai. Kuo dažniau bendraukite su vaikų šeimomis. Bendraudami su tėvais, stenkitės juos išklausyti, neskubėkite priekaištauti bei pabrėžti blogą jų vaikų elgesį. Dažniau iškelkite teigiamas vaikų elgesio ypatybes, gerus jų gebėjimus bei talentus, nes priešingu atveju tėvai vengs jūsų, nenorės dalyvauti pokalbiuose. Taip pat būtina tėvams pabrėžti, kad privalo gerbti vaikų teises, kad prievarta ir agresija, vartojama prieš vaikus, yra baudžiama. Stenkitės palaikyti ryšius ne tik su tėvais, bet ir su kitais vaiko artimaisiais, besidominčius šiuo vaiku ir galinčiais paveikti jo elgesį bei garantuoti socialinį saugumą. Pastebėję, kad vaikas šeimoje yra skriaudžiamas ir terorizuojamas, reikėtų kreiptis jei tai mokykla į mokyklos psichologą ar socialinį darbuotoją, Vaiko teisių apsaugos tarnybą ar policiją. Dažnai šie vaikai jaučia kaltę ne tik dėl savo nederamo elgesio ar nesugebėjimo gerai atlikti jiems pavestas užduotis, bet ir dėl savo tėvų bei kitų šeimos narių asocialaus elgesio. Todėl nekritikuokite ir nesmerkite tėvų gyvenimo būdo girdint jų vaikams, nesiekite vaiko poelgių su padėtimi šeimoje. Būtina kuo aiškiau atskleisti vaikams nederamo jų elgesio padarinius, išaiškinti, kaip toks elgesys gali paveikti kitus, kaip jaučiasi jų aukos bei aplinkiniai žmonės, kai jie elgiasi agresyviai, terorizuoja mažesniuosius ar apvagia ką nors. Venkite nuobodžių ir pamokslaujančių pokalbių, nes tokius “pamokslus” vaikai tiesiog atmeta, visiškai neįsiklausydami į tai, kas buvo pasakyta. Nekelkite balso ir nerodykite pykčio bei susierzinimo. Kalbėkite ramiu bei įtaigiu tonu. Vaikas turi labai aiškiai žinoti, kaip jams bus atlyginta už gerą elgesį ir kaip jis bus nubaustas, jeigu jis elgsis nederamai, nepriimtinai. Geriau, kad bausmės būtų skiriamos iš karto vaikui nusikaltus, nes priešingu atveju jis gali nesusieti bausmės ir elgesio, už kurį yra baudžiamas. Taip pat nereikėtų, kad vaiką ilgą laiką slėgtų kaltės jausmas, nes tai jį vargina, sukelia psichinę įtampą. Vaikai labai jautrūs neteisingiems vertinimams, todėl svarbu, kad reikalavimai būtų visiems vaikams. Nurodymai, kuriuos duodate vaikams, turi būti aiškūs ir trumpi, visiškai suprantami vaikui, jūsų tonas tvirtas verčiantis paklusti. Vaikai turi jausti, kad esate visiškai tikras tuo, ką sakote, ir neabejojate, kad nurodymai bus įvykdyti. Nesitikėkite, kad vaikas paklus nedelsdamas. Kartais vaikams reikia šiek tiek laiko, tad nurodymus tenka pakartoti. Nerodykite vaikams savo simpatijų ar antipatijų, nesmerkite ir nemenkinkite vaiko, o pasistenkite jį suprasti, dažniau pabrėžkite, kad pasitikite juo, kad jis gali visiškai pakeisti savo elgesį ir jūs juo tikite. Gerbkite vaiko asmenybę, stenkitės neįžeidinėti… jo, visada įvykdykite tai, ką pažadėjote, laikykitės duoto žodžio, nes praradę šių vaikų pasitikėjimą ir pagarbą,nebegalėsite daryti jiems poveikio. Šie vaikai sunkiai sukoncentruoja dėmesį, todėl gana sunku juos įtraukti į akademinę ar kitokią veiklą., kuriai reikia daug didesnių pastangų. Todėl stenkitės, kad užduotys būtų kuo įvairesnės, nuolat keiskite veiklos pobūdį, darykite pertraukas, venkite monotonijos ir nuobodulio. Svarbu formuoti mokymosi motyvaciją, nes dauguma šių vaikų turi mokymosi sunkumų, yra labai atsilikę nuo savo bendraamžių. Šie vaikai labai nori turėti kišenpinigių, kurių jų tėvai dažniausiai nesugeba jiems duoti. Sudarydami šiems vaikams galimybę užsidirbti, suteiksite jiems galimybę geriau įsisąmoninti pinigų vertę, mokytis planuoti savo išlaidas. Šie vaikai pasižymi nepakankamais socialiniais įgūdžiais, dėl to yra atstumiami savo bendraamžių. Svarbu mokyti vaikus užmegsti ir palaikyti draugiškus santykius su kitais vaikais, skatinti juos išklausyti kitus. Tai padėtų vaikams užmegsti tarpusavio ryšius su kitais klasės vaikais, ir jiems nereikėtų ieškoti draugų už klasės ribų, asocialiose grupuotėse (Ignatavičienė, Žukauskienė, 1999).Išvados
1. Rizikos grupės vaikams priskiriami beglobiai (gatvės) vaikai, asocialiose, nedarniose arba nepilnose šeimose gyvenantys vaikai, kurie nuolatos patiria psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, taip pat agresyvūs ir bendraamžių atstumti vaikai, valkataujantys ir elgetaujantys vaikai, vaikai, gyvenantys ypač sunkiomis materialinėmis sąlygomis, turintys pedagoginių ir psichologinių problemų., linkę į suicidinį elgesį, emigrantų tėvų vaikai bei vaikai, kurie yra padarę smulkių prasižengimų ar nusikaltimų.2. Rizikos grupės vaikai dažniausiai nedrausmingi, nepasitiki savimi ir kitais, yra nervingi, jaučia nerimą ir įtampą, turi skurdų žodyną, patiria mokymosi sunkumų, linkę meluoti ir apgaudinėti, turi siaurą interesų ratą, kartais yra nestabilios psichikos, pasižymi maištingu elgesiu bei įvairiomis priklausomybėmis.3. Skirtinguose šaltiniuose skiriama keletas rizikos grupių vaikų: beglobiai vaikai, vaikai iš asocialių ar nedarnių šeimų, taip pat emigrantų tėvų vaikai, agresyvūs, bendraamžių atstumti, smurtaujantys ar smurtą patiriantys, linkę į suicidinį ar nusikalstamą elgesį.4. Visos šios rizikos vaikų grupės yra tarpusavyje susijusios, todėl negalima jų atsieti viena nuo kitos. Vienas rizikingas elgesys įtakoja kitą, ir tai yra procesas, kuriame neaišku, kur yra priežastis, o kur padarinys, todėl šios grupės yra tik pačios pagrindinės, ir jų būtų galima išskirti dar daugiau.5. Nors neigiamą vaikų elgesį lemiančių veiksnių yra daug, tačiau beveik visi mokslininkai sutaria, kad pats svarbiausias veiksnys yra vaiko šeima ir gyvenimas joje, ten įgyti gebėjimai ir jausmai. Kiti veiksniai yra artimiausia individo aplinka (mokykla, draugai), taip pat masinės informavimo priemonės bei neužimtumas.6. Geriausi pagalbos būdai vaikui yra protingas auklėjimas šeimoje, išklausymas ir supratimas, taip pat vaiko užimtumas, buvimas šalia vaiko įvairiausiose situacijose ir šiltas tarpusavio kontaktas.Literatūros sąrašas1. Aleknavičiūtė G., Tamošiūnaitė R., Narkotikai: priežastys, pasekmės, vartotojai // Sociumas: internetinis žurnalas [interaktyvus] 2000, (žiūrėta 2006 06 17), prieiga per: http://www.sociumas.lt/Lit/nr15/narkotikai.asp2. Čepulkauskaitė I., „Gatvės žmonės“: gyvenimas be namų // Sociumas: internetinis žurnalas [interaktyvus] 1998, (žiūrėta 2006 06 17), prieiga per: http://www.sociumas.lt/ Lit/nr14/benamiai.asp3. Dilingas H., Reimer Ch. (2000) Psichiatrija ir psichoterapija, Vilnius: Avicena4. Gailienė D. (1998) Jie neturėjo mirti, Vilnius: Tyto Alba5. Gailienė D. (2001) Savižudybių prevencijos idėjos.-Vilnius „Tyto Alba“6. Herm S. (2004). „Sunkūs“ vaikai. Praktiniai patarimai auklėtojams ir tėvams, Vilnius: Alma littera7. Ignatavičienė S., Žukauskienė R. (1999). Rizikos grupės vaikai. Vilnius: Leidybos centras8. Jenkins J. (1997). Šių laikų dorovinės problemos. Vilnius: Alma Littera9. Kumpikevičiūtė I., Emegrantų vaikų tragedija // Atgimimas [interaktyvus], 2006-05-02, žiūrėta 2006 06 17), prieiga per: www.etazinios.lt/article/zinios_p/13963/1/49/10. Kuorienė O. (2002). Narkomanija, alkoholizmas ir kitos priklausomybės – bėgimas nuo gyvenimo. Vilnius: Mokslo aidai11. Maslauskaitė A. (2004). Šeimos deinstitucionalizacija: raida, priežastys ir iššūkiai šeimos politikai // Šeimos politika ES ir Lietuvoje [interaktyvus], (žiūrėta 2006 06 17), prieiga per: http://www.gay.lt/family/maslauskaite.asp12. Myers D.G. (2000). Psichologija, Kaunas: UAB „Piligrafija ir informatika“13. Moksleivių savižudybės: rizikos veiksniai ir pagalbos principai (2001). Kaunas: Lututė14. Motiejūnas V., Nepilnamečių nusikaltimų socialiniai veiksniai // Sociumas: internetinis žurnalas [interaktyvus] 2000, (žiūrėta 2006 06 17), prieiga per: http://www.sociumas.lt/ Lit/nr22/nepilnameciai.asp
15. Piliponytė J., Nepilnametis: žmogus, kuriam reikalinga kryptis // Sociumas: internetinis žurnalas [interaktyvus] 1998, (žiūrėta 2006 06 17), prieiga per http://www.sociumas.lt /Lit/Nr3/nepilnameciai.asp16. Pivorienė R. V. Vaikų savižudybės [interaktyvus] 2002 04 16 (žiūrėta 2006 06 17), prieiga per: http://media.search.lt/GetFile.php?OID=92987&FID=27012917. Rizikos grupės vaikai. Žinios // Lietuvos AIDS centro informacinis biuletenis [interaktyvus], 2004 m. gegužė, Nr. 2 (20) (žiūrėta 2006 06 17), prieiga per: www.aids.lt/download/Biuletenis42.doc18. Shneidman E.S. (2002) Savižudžio sąmonė, Vilnius: ALK19. Sniečkutė M., Nepilnamečių nusikalstamumas ir šeima // Sociumas: internetinis žurnalas [interaktyvus] 2000, (žiūrėta 2006 06 17), prieiga per: http://www.sociumas.lt/ Lit/Nr16/nepilnameciai.asp20. Taroza L. (1998). Vaikų nusikalstamumo reiškinys nūdienos Lietuvoje: mokytojų ir policininkų nuomonė // Socialinės grupės: raiška ir ypatumai, Vilnius: Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas21. Trečiokaitė J., Smurtas prieš vaikus šeimoje // Sociumas: internetinis žurnalas [interaktyvus] 2000, (žiūrėta 2006 06 17), prieiga per: http://www.sociumas.lt/ Lit/Nr6/smurtas.asp22. Vaikų nepopuliarumo priežastys // Vakarų ekspresas [interaktyvus], 2006-05-13, (žiūrėta 2006 06 17), prieiga per: http://www.info.lt/index.php?page=naujienos&view=naujiena &id=72619≠=123. Vieno iš tėvų auginami vaikai dažniau linkę žudytis // XXI amžius [interaktyvus], 2003 m. vasario 21 d., Nr.2 (27), (žiūrėta 2006 06 17), prieiga per: http://www.xxiamzius.lt/ archyvas/priedai/provita/20030221/16.html24. Vileikienė E., Rizikos grupės vaikų tyrimo rezultatų analizė, [interaktyvus] 2002, (žiūrėta 2006 06 17), prieiga per: http://www.vrm.lt/uploads/media/Tyrimo_ rezultatai.ppt