Turinys
Įvadas 2Apie savižudybę 3Asmenybės suicidinį elgesį lemiantys veiksniai ir jų sąveika 4Vaikų savižudybės 6Savižudybės rizikos veiksniai ir prevencija 8Pagalba 10Kodėl verta gyventi? 11Išvados 13Literatūra 14ĮvadasSavižudybių skaičius mūsų šalyje yra vienas didžiausių pasaulyje. Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad 65% jaunų žmonių buvo patyrę sąlytį su savižudybe, t.y. pažinojo žmogų – šeimos narį, draugą, pažįstamą, – kuris nusižudė ar buvo mėginęs tai padaryti. Dažnai aplinkinių užuojauta nusižudžiusio žmogaus atžvilgiu yra “šaukštai po pietų”: įvykusios nelaimės pakeisti neįmanoma. Tačiau galima žmogui padėti, kai jis yra tik pakeliui tokio drastiško poelgio link. Didele dalimi šios pagalbos sėkmė priklauso nuo to, ką mes žinome apie savižudybės krizę (Trofimova, 1999). Taigi šio referato tikslas yra holistinio požiūrio į suicidinį elgesį lemiančių veiksnių sampratos ugdymas. Uždaviniai:1. išsiaiškinti, kas tai yra savižudybė;2. išnagrinėti asmenybės suicidinį elgesį lemiančius veiksnius ir jų sąveiką;3. atskirai apžvelgti vaikų ir jaunuolių savižudybės problemą bei jų suicidinio elgesio priežastis;4. numatyti savižudybės rizikos veiksnius ir galimos prevencijos būdus;5. apžvelgti, kokia pagalba gali būti teikiama asmeniui, turinčiam suicidinių ketinimų.Apie savižudybęSavižudybė, suicidas – tyčinis savo gyvybės nutraukimas. Dažniausi būdai – pasikorimas, nusinuodijimas (vaistais, dujomis), retesni – nusišovimas, pasiskandinimas, iššokimas iš aukštų pastatų ir kt. (Psichologijos žodynas, 1993). Metaforiškai kalbant, savižudybė yra vidinė žmogaus drama tarpasmeninių santykių kontekste (Trofimova, 1999). Kiekvieno žmogaus gyvenime būna sunkių momentų, kiekvienas juos savaip išgyvena ir bando išspręsti iškilusias problemas, tačiau ne kiekvienas pagalvoja apie savižudybę kaip įmanomą sprendimo būdą. Ar mes žinome, ką išgyvena žmogus, ketinantis nusižudyti? Kas pastūmėjo jį prie tokio sprendimo? Kaip jis bandė susidoroti su gyvenimo sunkumais? Ką jis jaučia ir ko jis nori? (Trofimova, 1999).
Edvinas Shneidmanas pateikia 10 visoms savižudybėms bendrų charakteristikų:1. bendras savižudybių tikslas – rasti problemos sprendimo būdą;2. bendra savižudybių užduotis – atimti sau sąmonę, kad galima būtų negalvoti;3. bendras savižudybes sukeliantis dirgiklis – tai dirgiklis, teikiantis nepakeliamą psichinį skausmą;4. bendras savižudybes sukeliantis stresorius – frustruoti psichiniai poreikiai;5. visoms savižudybėms bendra emocinė būklė – bejėgiškumo ir nevilties pojūtis;6. bendra vidinė pozicija – ambivalentiškumas gyvenimo atžvilgiu: potraukiai gyventi ir negyventi susilygina;7. bendra pažinimo sferos būklė – horizontų susiaurėjimas;8. bendra veiklos rūšis – pasitraukimas;9. bendra tarpasmeninio komunikavimo forma – savižudybės plano atskleidimas kam nors;10. bendra priežastis, dėl kurios atsiranda vidinis sutelktumas, yra ryšys tarp būdų, kuriais žmogus visą gyvenimą kovojo su sunkiomis situacijomis (Plužek, 1996). Klaidinga manyti, kad savižudybė yra kokio nors vieno išorinio streso ar įvykio padarinys arba kad tai tik skausmo, kurį žmogus išgyvena, išraiška. Savižudybė – tai ilgai trunkančio proceso rezultatas. Kokia nors konkreti priežastis dažnai būna tik paskutinis lašas, kuris priverčia žmogų galutinai apispręsti ir įvykdyti savižudybę (Trofimova, 1999). Suicidinių idėjų žmogui gali kilti ūmaus krizės periodo metu arba šiek tiek jam atslūgus. Suicidinė elgsena, kai krizinės situacijos vystymosi paseka, turi savo vystymosi dinamiką, kurioje pirmiausia išryškėja vis sunkėjanti situacija, lydima minčių apie mirtį, galinčią išvaduoti nuo skausmo ir sunkumų. Jeigu situacija nepalengvėja, žmogus gali pereiti prie kito suicidinės elgsenos etapo – savižudybės planavimo, t.y. aplinkybių, būdo, priemonių numatymo, laiškų rašymo, darbų užbaigimo, pasiruošimo laidotuvėms ir kt. Nors šiame etape asmuo dar nėra galutinai apsisprendęs, bet jau išgyvena stiprų ambivalentiškumą. Jei laiku suteikiama pagalba ar bent iškyla menka viltis pozityviai išspręsti susidariusią situaciją, ketinimo žudytis atsisakoma. Priešingu atveju žmogus apsisprendžia ir įvyksta savižudybė. Pavykus išgelbėti gyvybę ir suteikus pagalbą, žmogus neretai (nors ne visada) jaučiasi dėkingas, jam sugrįžta nors gyventi (Gailienė, 1998).Asmenybės suicidinį elgesį lemiantys veiksniai ir jų sąveikaNiekas neapsaugotas nuo įvairių gyvenimo sukrėtimų. Išsiskyrimas su artimu žmogumi, mirtis, nesėkmės moksle ir darbe, išdavystė, sunki liga, kitokie nemalonūs ir netikėti gyvenimo pasikeitimai gali sukelti būseną, vadinamą psichologine krize. Krizę išgyvenantis žmogus jaučiasi nebegalįs įveikti iškilusių sunkumų, yra pasimetęs ir nežino, ką daryti. Įprasti būdai, kurie jam anksčiau padėdavo įveikti gyvenimo sunkumus, tampa nebeveiksmingi. Žmonėms, esantiems tokioje būsenoje, gali kilti minčių apie savižudybę. Negalėdami įveikti krizės ir nesulaukdami aplinkinių pagalbos, jie gali tapti priklausomi nuo alkoholio ar narkotikų, susirgti psichikos ligomis ar net nusižudyti (Draugo laiškai, 2004). Žmogaus gyvenimo prasmę ir jo egzistenciją apskritai lemia tam tikri sprendimai apie save. Tie sprendimai atspindi žmogaus santykį su aplinka ir yra jos nulemti. Sprendimai formuojasi kaip reakcija į aplinkos įtaką. Tai lemia žmogaus gyvenimo tikslo pasirinkimą – gyventi ar mirti (Milašiūnas, 1997). Savižudžiams ypač būdingi trys bruožai: • Ambivalentiškumas: daugumos jausmai savižudybės atžvilgiu prieštaringi. Noras gyventi ir noras mirti savižudžio dvasioje svyruoja kaip svarstyklių lėkštės ar sūpuoklių lenta: aukštyn-žemyn. Nekantraujama pabėgti nuo gyvenimo sopulių ir tuo pat metu trokštama gyventi. Dauguma savižudžių iš tikrųjų nenori mirti – jie tik neištveria gyvenimo. Suteikus paramą ir sustiprinus norą gyventi, savižudybės rizika sumažėja. • Impulsyvumas: savižudybė yra impulsyvus veiksmas. Kaip bet koks kitas impulsas, taip ir impulsas žudytis yra nepastovus ir trunka kelias minutes ar valandas. Paprastai jį įžiebia nemalonūs kasdieniniai dalykai. Gesindamas tokią kibirkštį ir išlošdamas laiko sveikatos priežiūros darbuotojas gali nuslopinti norą žudytis.• Rigidiškumas – savižudžio mąstymas, jausmai ir veiksmai būna suvaržyti, riboti. Jis nuolat galvoja apie savižudybę ir nesugeba persijungti, surasti kokią nors kitą išeitį iš padėties. Jo mąstymas radikalus, ekstremiškas (www.vpsc.lt/suicidai_.htm+suicidinis+elgesys&hl=lt). Savižudybė pasirenkama dėl daugelio priežasčių: ji yra tiek vidinio, tiek tarpasmeninio pobūdžio problema. Norint suprasti savižudybės krizę išgyvenančio žmogaus ketinimus, pirmiausia reikia pažvelgti į patį žmogų. Žmogus nusižudo ne dėl skausmo ar streso, o dėl to, kad šis skausmas šiam konkrečiam žmogui yra nepakeliamas, ir jis tiesiog nesugeba susidoroti su sunkia gyvenimo situacija (Trofimova, 1999). Dažniausiai žudosi žmonės, kurių psichika yra sutrikusi, ypač sergantys endogenine depresija, alkoholizmu, narkomanija. Gali nusižudyti ir psichiškai sveiki žmonės, apimti nevilties dėl sunkios gyvenimo situacijos, dėl nepagydomos somatinės ligos. Demonstratyvios savižudybės būdingos isteriškiems asmenims, vaikams ir jaunuoliams. Šios savižudybės parengiamos taip, kad savižudį būtų galima išgelbėti. Dažniausiai tai pagalbos šauksmas, kreipimasis į aplinką, mėginimas atkreipti į save didesnį dėmesį (Psichologijos žodynas, 1993). Tyrimai tiek išsivysčiusiose, tiek ir besivystančiose šalyse išaiškino du dalykus. Pirma, dauguma savižudžių turi diagnozuojamą psichikos sutrikimą. Antra, savižudybė ir suicidinis elgesys dažnesni tarp psichiškai nesveikų asmenų. Štai tie sutrikimai, pradedant didžiausios rizikos grupe:• visų formų depresijos;• asmenybės sutrikimai (neprisitaikanti visuomenėje asmenybė, pasižyminti impulsyvumu, agresyvumu, dažnais nuotaikos pokyčiais);• alkoholizmas (paauglių atveju gali būti ir/arba kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimas);• šizofrenija;• psichikos sutrikimai dėl organinio galvos smegenų pakenkimo; • kiti psichikos sutrikimai (www.vpsc.lt/suicidai_.htm+suicidinis+elgesys&hl=lt).Skausmas yra gyvenimo priešas. Žmogus, išgyvenantis savižudybės krizę, yra labai nerimastingas, jis jaučia skausmą dėl savo skausmo. Jis jaučiasi ypač beviltiškai ir bejėgiškai, nes visų pirma nori atsikratyti skausmo, kurį patyrė traumos (skausmino įvykio, nelaimės) ar krizė…s metu; tačiau baimė, kad ši trauma ar krizė, kartu ir didelis skausmas, gali niekada nesibaigti, tampa amžina kančia. Žmogus gali jaustis atstumtas, nuskriaustas, vienišas ir liūdnas. Daugeliui žmonų, kurie ketina nusižudyti, ši beviltiškumo – bejėgiškumo būsena sukelia ypatingą skausmą. Pati susiklosčiusi gyvenimo situacija yra nepakeliama, ir žmogus desperatiškai nori surasti išeitį iš jos. Taigi besižudantieji nori ne mirti, o pirmiausia pabėgti nuo savo skausmo (Trofimova, 1999).
Į šią diena visi ateiname iš vaikystės – laikotarpio, kai mokomės pažinti pasaulį, o kartu – ir patį gyvenimą. Kaip mes išmokstame vertinti gyvenimą dar būdami vaikai, taip mes ir gyvename. Tačiau įvertinimas neateina savaime. Kai mes augame, šalia esantys žmonės formuoja mūsų sampratą apie viską, kas yra aplinkui. Kaip su mumis elgiamasi, taip mes elgiamės su kitais. Konkrečiau kalbant – tai, kaip tėvai ar juos pakeitę žmonės elgiasi su mumis vaikystėje, nulemia, ar mūsų gyvenimo tikslas bus gyvenimas, ar mes nuspręsime bėgti nuo jo kaip nuo vaikystės pasakų baubo. Taigi būtina gyvenimo sąlyga – globojantis tėvų elgesys su vaikais, kuris ir nulemia vaiko sprendimus apie save, kitus ir gyvenimą. Šie sprendimai veikia ir gyvenimo tikslo pasirinkimą – gyventi ar mirti. Taigi ir mirtis tam tikrais atvejais gali tapti gyvenimo tikslu (Milašiūnas, 1997). Savižudybės rizikos grupei priskiriami žmonės, turintys įvairiausių problemų. Manoma, kad depresija – tai vienas iš dažniausiai pasitaikančių savižudybės rizikos faktorių. Tačiau turime suprasti, kad ne visi žmonės, išgyvenantys savižudybės krizę, yra depresiški, be to, ne visi depresija sergantys gali galvoti apie savižudybę. Žmogus jaučia nepakeliamą psichologinį skausmą, bet nebūtinai išgyvena depresiją. Svarbiausia, kad žmogus suvokia save kaip nesugebantį prisitaikyti: jis mano, kad yra perdėm silpnas įveikti asmeninius sunkumus, todėl atmeta kitas galimybes, norėdamas išvengti skausmingo gyvenimo įvykių (Trofimova, 1999). Norintis nusižudyti žmogus siaurai suvokia savo gyvenimo situaciją ir nemato išeities, sutelkia dėmesį tik į savo emocinę būseną (liūdesį), galvoja tik liūdesį keliančiomis temomis (pvz.: nesėkmės darbe, politiniai skandalai, liga, artimo žmogaus mirtis, išsiskyrimas su sutuoktiniu ir pan.), prisimena tik “juodus” savo gyvenimo periodus. Žmogus tarsi apnuodijamas šio susiaurėjimo. Jis jau nebegali pakelti tam tikrų slegiančių sunkumų, skausmingos įtampos ir savižudybę mato kaip vienintelę išeitį iš susidariusios situacijos. Taigi žmogus išgyvena tokią būseną, kai galimas sprendimas tampa labai realus. Tačiau savižudybė nėra išeitis, o noras nusižudyti yra laikina būsena (Trofimova, 1999). Vaikų savižudybėsLietuva pirmauja pasaulyje ne tik pagal savižudybių skaičių, bet ir pagal nusižudžiusių vaikų skaičių (Ką mums pasakoja vaikai?, 2004). Suaugę dažnai mano, kad vaikai nesižudo. Atrodo neįtikėtina, kad vaikai gali būti apimti tokios nevilties ir taip kentėti, kad galėtų pasirinkti mirtį užuot gyvenę. Mes esame apakinti klaidingų vaikystės įsivaizdavimų. Įsivaizduojame, kad vaikystė yra nerūpestingas ir laimingas gyvenimo tarpsnis arba kad vaikams trūksta gudrumo nuslėpti savo ketinimus. Įsivaizduojame, jog vaikų asmenybės struktūra neturi autodestrukcijos elemento. Deja, realybė yra kitokia. Kasmet Lietuvoje nusižudo 5 – 7 dešimties – keturiolikos metų vaikai. Įvairūs tyrimai rodo, jog 10 – 17 % paauglių jau yra bandę žudytis (Markovienė, 1997). Vieni vaikai ir paaugliai galvoja apie savižudybę jau kurį laiką, nes jau kurį laiką jie blogai jaučiasi, kiti tik pradėjo galvoti apie gyvenimo nutraukimą, dar kiti jau anksčiau yra bandę nusižudyti. Nusivylimo, beviltiškumo ir vienišumo jausmai gali aplankyti bet kurį žmogų, bet kuriuo metu. Kai šie jausmai įsitvirtina ir užlieja žmogaus sielą, gali atrodyti, kad vienintelė išeitis – nusižudyti (Ką mums pasakoja vaikai?, 2004). Viena iš vaikų savižudybių priežasčių yra “neišsprendžiama problema”. Pagrindiniai jos bruožai:• vaikas negali pats jos išspręsti;• susiklosčiusi situacija apriboja vaiko pasirinkimą;• kiekvienas vaiko bandymas išspręsti problemas kelia vis naujų problemų;• vaiko problema slepia sudėtingą šeimyninį konfliktą (Markovienė, 1997). Kokios priežastys verčia vaikus i paauglius pajusti tokią neviltį, kad jie nori pasitraukti iš gyvenimo? Daugelis autorių, tyrinėjusių savižudybę, teigia, kad tas paskutinis įvykis, dažnai vertinamas kaip savižudybės priežastis, tėra tik paskutinis incidentas ilgoje nesėkmių grandinėje. Tyrimais buvo nustatyta, kad daugelis paauglių ir vaikų, nusižudžiusių ar mėginusių nusižudyti, paprastai būna iš nepilnų šeimų arba jaučiasi šeimoje nereikalingi, nemylimi vieno arba abiejų tėvų (Žukauskienė, 2001). Akivaizdu, kad ne kiekvienos skyrybos arba tėvų mirtis skatina autodestrukciją. Būtina vidinė dinamika, kuri suteikia šiems įvykiams destruktyvią galią. Didelę reikšmę gali turėti vaiko asmeninės savybės ir šeimos procesai (Markovienė, 1997). Neretai vaikai ir paaugliai galvoja apie savižudybę ne dėl to, kad jie iš tikrųjų nori mirti, bet dėl to, kad tuo metu jie savęs nevertina, nes jaučiasi esą našta aplinkiniams, atrodo, kad jų šeima būtų daug laimingesnė, jei jų nebūtų šalia. Tokie vaikai neretai mini, kad neturi su kuo pasikalbėti, niekas neturi laiko juos išklausyti, pabandyti suprasti ir tiesiog pabūti su jais ( Ką mums pasakoja vaikai?, 2004). Nustatyta, kad daugelis mėginusių nusižudyti vaikų ir paauglių išgyveno ilgai trunkančią šeimos problemų istoriją. Daugelis jaunų savižudžių mažai bendravo arba visai nebendravo su savo tėvu arba išvis jo neturėjo, arba tėvas buvo tvarkdarys, o ne draugas savo vaikui. Nusivylęs, nevilties apimtas jaunas žmogus, mėgindamas žudytis, taip stengiasi išspręsti savo gyvenimo problemas. Tyrimai taip pat parodė, kad beveik visi mėginę žudytis jaunuoliai iš pradžių priešinosi, tapo nepaklusnūs, po to dažnai bėgdavo iš namų. Kai kurie veiksmai nepadėdavo išspręsti problemos, pasirinkdavo savižudybę kaip paskutinį, dramatiškiausią būdą atkreipti į save aplinkinių dėmesį (Žukauskienė, 2001). Kai kurie mano, kad vaikai ir paaugliai, kurie bando nusižudyti ar sakosi taip padarysią, tiesiog nori atkreipti į save dėmesį, Bet kokiu atveju tas, kuris kalba apie savižudybę ar bando nusižudyti, yra labai nelaimingas ir jam reikalinga pagalba (Ką mums pasakoja vaikai?, 2004). Iš esmės daugelį problemų, kurios jaunuoliui atrodo neįveikiamos, neišsprendžiamos, išgyvenamos tik jo, patiria daugybė žmonių. Tačiau, nebendraudamas su tėvais ir draugais, nepasakodamas jiems apie savo problemas, vaikas ar paauglys dėl savo egocentriško mąstymo negali to suprasti. Jam atrodo, kad jo ateitis visada …bus tokia pat sunki, beviltiška, kaip dabartinis jo gyvenimas, ir iš tos situacijos jis mato tik vieną išeitį – savižudybę. Todėl aplinkiniai, pastebėję bet kokius nerimą keliančius jaunuolio poelgius (užsidarymą, nutrūkusią draugystę, mėginimą žudytis, neįprastą atsisveikinimą, užuominas apie nenorą gyventi ir t.t.) turi atkreipti į tai dėmesį (Žukauskienė, 2001). Skiriamos didelės suicidinės rizikos grupės. Vaikų ir paauglių savižudybės rizikos faktoriai yra:• psichiniai sutrikimai;• šeimos psichinių sutrikimų istorija;• tėvų skyrybos;• mirtis arba vaikų žalojimas;• daugybinės stresinės situacijos;• demonstratyvūs suicidiniai bandymai;• somatinės ligos (Markovienė, 1997).Savižudybės rizikos veiksniai ir prevencijaRetai nusižudoma netikėtai. Dažniausiai žmonės vienaip ar kitaip įspėja aplinkinius dėl ketinimo žudytis. Svarbu neignoruoti šių prisipažinimų, neleisti žmogui pasijusti visiškai vienišam. Daug gali padėti nuoširdus kontaktas su kitais žmonėmis. Austrų suicidologas E. Ringelis aprašė priešsuicidinį sindromą (būseną prieš savižudybę) – žmogus psichologiškai užsisklendžia nuo pasaulio, padidėja jo agresyvumas sau, daugėja minčių apie savižudybę. Visuomenė turi rūpintis vadinamąja rizikos grupe, t.y. žmonėmis, kurie yra linkę į savižudybę – senais, vienišais, persekiojamais, sunkiai susirgusiais, paaugliais. Labai svarbu vaistais ir psichoterapija laiku pradėti gydyti sutrikusios psichikos žmones (Psichologijos žodynas, 1993). Kiekviena savižudybė – labai sudėtingas procesas, neretai prasidedantis vaikystėje ar paauglystėje. Vienos žudymosi priežasties nėra. Dėl tam tikrų tradicinių visuomenėje vyraujančių nuostatų savižudybės faktas dažnai vertinamas kaip gėdingas įvykis. Ši nuostata klaidinga ir keistina (Polukordienė, 2002). Z. Plužek (1996) plačiau aprašo presuicidinį sindromą – kompleksą emocijų ir elgsenų, kurios yra reakcija į patiriamą stresą ar krizę, sudarančią sąlygas kilti savižudybės tendencijoms ar savižudybės aktui. Jo bruožai:• ambivalencija – būti ar nebūti, noras gyventi ir mirti;• asmuo jaučiasi bejėgis ir niekaip neįstengiąs įveikti savo problemų;• fizinio ir psichinio išsekimo pojūtis;• sustiprėja įtampa, baimė, pyktis, įtūžis, kaltės jausmas;• chaoso pojūtis; asmuo jaučia vidinio pasaulio pakrikimą, kurio neįmanoma sutvarkyti;• nuotaikų kaita – nuo žvalumo iki apatijos;• požiūrio į problemas susiaurėjimas, nesugebėjimas rasti alternatyvių sprendimų;• nublanksta domėjimasis viskuo, apleidžiama įprastinė, kasdienė veikla – darbas, hobis, “niekas nebeteikia malonumo”;• nėra vilčių įveikti sunkumus ir problemas;• miego ir kiti psichosomatiniai sutrikimai;• depresijos stiprėjimo fliuktuacija;• gyvenimo prasmės praradimas arba abejojimas ja;• vertybių krizė ir motyvacijos gyventi pagal turėtą vertybių skalę susilpnėjimas;• religinių vertybių krizė;• neigiamas savęs paties ir savo galimybių vertinimas;• nepasitikėjimas kitais žmonėmis ir pojūtis, kad esu apviltas, kai susvyruoja teigiamas požiūris į subjektyviai svarbų asmenį (Plužek, 1996). Žmogus, išgyvenantis savižudybės krizę, gali painiai kalbėti, vienu metu išreikšti prieštaringus jausmus, kandžias pastabas kitų žmonių ar gyvenimo atžvilgiu. Tai ne tik tuo pat metu jaučiamos meilės ir neapykantos išraiška, bet ir konfliktas tarp nepakeliamo skausmo ir noro gyventi: žmogus ir nori, ir nebenori gyventi. Žmogaus agresija yra nukreipta į save patį: jis save nuvertina, būna perdėtai nuolankus, linkęs į savęs kaltinimą ir net mazochizmą (Trofimova, 1999). Reikia atkreipti ypatingą dėmesį, jei žmogus:• užsimena, kad “niekas nebeturi reikšmės”, “noriu viską užbaigti”, “norėčiau užmigti ir niekada nebepabusti”, “nebeturiu daugiau jėgų”;• dažniau nei įprastai kalba apie mirtį;• išgyvena beviltiškumą ir bejėgiškumą;• kalba tarsi norėdamas atsisveikinti;• jo nebedomina užsiėmimai, pomėgiai, kurie anksčiau buvo svarbūs;• netikėtai pradeda vartoti narkotikus arba daug alkoholio; Tai gali reikšti, kad jis nori nusižudyti (Polukordienė, 2002). Tai, ką žmogus žino apie save, yra labai fragmentiška. Tikėtina, kad priežasčių, verčiančių žmogų galvoti apie savižudybę, yra daug daugiau nei žmogus sąmoningai suvokia. Tai vadinama pasąmoniniais procesais, kurie gali būti daug stipresnė jėga, priimant vienokius ar kitokius sprendimus, nei mes galime įsivaizduoti. Todėl profesionalų pagalba savižudybės krizę išgyvenančiam žmogui yra būtina. Psichologas ar psichoterapeutas gali padėti žmogui išsiaiškinti jo vidinių procesų dinamiką, ir jų įtaką dabartinei jo būsenai bei gyvenimo situacijai. Be to, gilesnis savęs (savo emocijų, reakcijų, elgesio) pažinimas suteikia žmogui įvairesnių pasirinkimo galimybių. Įveikus krizę, žmogus vė…l įgauna jėgų susidoroti su gyvenimo sunkumais (Trofimova, 1999). Savižudybių prevencijos kryptys yra šios: • informacijos teikimas ir visuomenės nuostatų keitimas. Tikslas – visuomenės ir jos grupių socialinės dezintegracijos ir bejėgiškumo problemų šalinimas, teigiamų nuostatų – vienos iš savižudybių prevencijos priemonių ugdymas;• pagalba rizikos grupėms ir asmenims. Tikslas – rizikos grupių ir asmenų nustatymas ir veiksminga pagalba jiems. Prie šios veiklos tarpusavyje bendradarbiaudamos turi kuo daugiau prisidėti bendruomenės sveikatos priežiūros, švietimo, religinių grupių, socialinės apsaugos, teisėtvarkos, krašto apsaugos ir vidaus reikalų struktūros. Daugiausia dėmesio turi būti skiriama visuomenės grupėms, kurioms ypač reikia pagalbos: kaimo žmonėms, vaikams ir paaugliams;• moksliniai tyrimai ir analizė. Tikslas – nustatyti prevencinių priemonių poreikį ir veiksmingumą, pagrįsti jų pasirinkimą, ieškoti naujų prevencijos būdų; remiantis oficialiosios pirminės demografinės statistikos ir specialių tyrimų duomenimis, nustatyti sociodemografines savižudybių rizikos grupes Lietuvoje, parengti išvadas ir rekomendacijas, kaip vykdyti veiksmingesnę savižudybių prevenciją ir rengti specialias tikslines savižudybių mažinimo programas (www.daniela.lt/vidinis.asp%3FDL% 3DL%26TopicID%3D28+savi%C5%BEudyb%C4%97s+veiksniai&hl=lt). PagalbaKaip galima padėti žmogui, galvojančiam apie savižudybę? Socialinio darbo teoretikai siekia užbėgti nepageidaujamiems įvykiams už akių ir pateikia krizės intervencijos modelį, kuris susideda iš kelių nuoseklių etapų:1. būtina įvertinti situaciją, privertusią klientą ieškoti pagalbos, išsiaiškinti pirminį traumuojantį įvykį ir emocinį disbalansą2. reikia padėti žmogui įsisąmoninti ankstesnius, neadekvačius elgesio modelius ir pasiūlyti išmėginti naujus3. progreso, pokyčių aptarimas ir apibendrinimas, elgesio, gyvenimo vertybių ir tikslų pasikeitimų įtvirtinimas (Vitkauskaitė, 2001). Jeigu žmogus užsimena apie savižudybę, Tu privalai:• paklausti, ar jis galvoja apie savižudybę;• palaikyti norą gyventi. Žmonių, ketinančių nusižudyti, jausmai labai prieštaringi. Kadangi gyvenimas tuo metu atrodo beviltiškai sunkus, atsiranda noras pabėgti nuo visų negandų – nusižudyti, tačiau tuo pat metu išlieka ir troškimas gyventi;• bandykite kartu ieškoti išeičių iš sunkios situacijos;• jei įmanoma, pašalinti savižudybės priemonę (tabletes, virvę, ginklą ir t.t.);• būtinai pasitark su žmonėmis, kuriais pasitiki, kaip Tau toliau elgtis (Draugo laiškai), 2004 Keletas patarimų, kaip elgtis susidūrus su žmogumi, kuris galvoja apie savižudybę:• nepalik žmogaus vieno, padėti kurti socialinį tinklą;• parodyk nuoširdų savo susirūpinimą jo išgyvenimais, tai, kad suprantame jo jausmus;• paskatink jį išsikalbėti, išreikšti savo jausmus;• kuo atidžiau jį išklausyk, nepertraukinėk ir nekritikuok. Krizę išgyvenančiam žmogui labai svarbu suteikti galimybę kuo daugiau kalbėti apie skausmą, kurį jis išgyvena, apie slegiančius jausmus;• prisimink, kaip jauteisi, kai Tau pačiam buvo sunku? Kas tada Tau padėjo? Ko norėjosi iš kitų žmonių?• Jeigu reikia, padėk rasti reikiamus specialistus• Neteisti, nevertinti žmogaus elgesio, neapibendrinti ir neskubėti duoti patarimų• Neprisiimti atsakomybės už žmogaus sprendimus, nesistengti “gyventi” už jį jo gyvenimo, nekurti priklausomybės tarp jo ir savęs (Gailienė, 1998, Savižudybės prevencija, 2000).Ko negalima daryti?• NEnutraukinėti per dažnai • NEsibaisėti ir nesikarščiuoti • NEparodyti, kad esi užsiėmęs • NEsidėti globėju; • NEsakyti įkyrių ar neaiškių pastabų; • NEužduoti sunkių klausimų (www.vpsc.lt/suicidai_.htm+suicidinis+elgesys&hl=lt). Kodėl verta gyventi?• Gyvenimas yra galimybė – pasinaudok ja.• Gyvenimas yra grožis – žavėkis juo.• Gyvenimas yra palaiminimas – mėgaukis juo.• Gyvenimas yra svajonė – įgyvendink ją.• Gyvenimas yra iššūkis – priimk jį.• Gyvenimas yra pareiga – laikykis jos.• Gyvenimas yra žaidimas – žaisk jį.• Gyvenimas yra turtas – saugok jį. • Gyvenimas yra meilė – mylėk jį.• Gyvenimas yra slėpinys – skverbkis į jį.• Gyvenimas yra pažadas – pildyk jį. • Gyvenimas yra liūdesys – pranok jį.• Gyvenimas yra kova – kovok jį.• Gyvenimas yra tragedija – įveik jį.• Gyvenimas yra nuotykis – leiskis į jį.• Gyvenimas yra laimė – įvertink ją.• Gyvenimas yra himnas – giedok jį.• Gyvenimas yra gyvenimas – apgink jį Motina Teresė (paimta iš Kuorienės, 2002).Išvados1. Suicidas – tai tyčinis savo gyvybės nutraukimas. Jam būdingos tam tikros bendras tikslas, dirgikliai, stresoriai, emocinė būklė ir kitos charakteristikos;2. Savižudybė nėra kokio nors vieno išorinio streso ar įvykio padarinys arba tik skausmo, kurį žmogus išgyvena, išraiška – tai ilgai trunkančio proceso rezultatas;3. Suicidinį elgesį gali lemti tiek asmeninio, tiek tarpasmeninio pobūdžio problemos, kurios gali būti susijusios su socialiniais, ekonominiais, psichologiniais asmenybę veikiančiais faktoriais;4. Vaikai ir jaunuoliai taip pat gali būti linkę į suicidinį elgesį, kurio priežastys yra netinkamas tėvų auklėjimas ar bloga situacija šeimoje, asmeninės vaiko savybės, amžiaus tarpsnių sąlygojamos problemos ir t.t.5. Kaip vieną iš pagrindinių ir svarbiausių galimo suicidinio elgesio požymių reikia išskirti presuicidinį sindromą, kurį pastebėti nėra sunku. Geriausias prevencijos būdas ) pastebėjus bent menkiausius savižudybės rizikos veiksnius iš anksto suteikti individui reikiamą pagalbą, kad būtų išvengta tragedijos;6. Pagrindiniai pagalbos būdai, kurią galime suteikti žmogui, yra supratimas, palaikymas ir socialinio tinklo kūrimas.Literatūra1. Draugo laiškai, 2004, Vilnius2. Gailienė D., Jie neturėjo mirti: savižudybės Lietuvoje, 1998, Vilnius3. Ką mums pasakoja vaikai? Vaikų telefono linijos patirtis, 2004, Vilnius4. Kuorienė O., Narkomanija, alkoholizmas ir kitos priklausomybės – bėgimas nuo gyvenimo, 2002, Vilnius5. Markovienė M., Vaikai, kurie nenori gyventi… // Psichologija Tau, 1997, Nr.26. Milašiūnas R., Gyventi arba mirti – žmogaus gyvenimo tikslo dilema // Psichologija Tau, 1997, Nr.67. Plužek Z., Pastoracinė psichologija, 1996, Vilnius8. Polukordienė, K. O., Ką reikia žinoti ir daryti, įvykus savižudybei mokykloje? // Psichologija Tau, 2002, Nr.29. Psichologijos žodynas, 1993, Vilnius10. Savižudybės prevencija. Atmintinė pirminės sveikatos priežiūros darbuotojams, 2000, Vilnius 11. Trofimova J., Savižudybės krizė: kas tai ir kaip galima padėti? // Psichologija Tau, 1999, Nr.5 12. Vitkauskaitė D., Teoriniai socialinio darbo metodai, 2001, Šiauliai13. Žukauskienė R., Raidos psichologija, 2001, Vilnius14. www.vpsc.lt/suicidai_.htm+suicidinis+elgesys&hl=lt)15. www.daniela.lt/vidinis.asp%3FDL%3DL%26TopicID%3D28+savi%C5%BEudyb%C4%97s+veiksniai&hl=lt).