Įvadas
Kiekvienam žmogui tenka pergyventi daug įvairių jutimų. Jutimai yra skirstomi į du skyrius išorinį ir vidinį. Prie išorinių juslių priskiriami eterio bangų veikimas į regimąjį nervą kuris sukelia spalvos pojūtį; oro bangų veikimas į klausos nervą – sukelia garso pojūtį; medžiagos dalelių veikimas į uoslės nervą ir pan. Pagal šią akstinų rūšį turime penkis jutimus: regėjimo, girdėjimo, skonio, uoslės ir lytėjimo jutimus. Savo darbe aš aptarsiu regėjimo ir lytėjimo jusles.
Aplinkos daiktai veikia į mūsų akis, į jas lyg ir įsispausdami. Tokio įsispaudimo išvada yra įspūdis. Sugebėjimas tuos akių įspūdžius priimti vadinamas regėjimo jusle. Taigi regėjimo juslė yra psichofiziologinis sugebėjimas priimti šviesos bei spalvų įspūdžius. Akims tarpininkaujant, daiktai įsispaudžia į mūsų regėjimo juslę, kurios pagalba mes juntame šviesos bei spalvų įspūdžius.
Mūsų organai daugiau ar mažiau geba prisitaikyti prie išorinių akstinų. Dėl to jutimas priklauso ne tik nuo akstino rūšies, bet ir nuo to, kiek mūsų organizmas prisitaiko tą akstiną priimti. Kai pereiname iš šviesos į tamsą iš pradžių nieko nematome, bet greitai pradedame prisitaikyti: mūsų akies lėliukės pradeda didėti, kad tik daugiau šviesos patektų į akį. Iš pradžių lėliukė plečiasi lėtai, paskui greičiau: akys prisitaiko maždaug per 20 min., o prisitaikymas prie šviesos įvyksta maždaug per 3-4 sekundes.
Akies tinklelis ne visiems akstinams yra vienodai jautrus. Be to jautri yra ne tik geltonoji dėmelė, bet ir visas tinklelis.
Trijų tipų regėjimo receptoriuose rasti trys skirtingi šviesai jautrūs pigmentai, kurie reaguoja į mėlynąją, žaliąją ir raudonąją spektro dalis.
Šias spektro dalis atitinka mėlynai violetinė, žalia ir raudonai oranžinė spalvos, jos vadinamos pirminėmis ir sudaro trijų dalių kodą, kuris, virtęs elektriniu impulsu, nervų ataugomis pasiekia smegenis.
Kadangi nėra tokio ilgio bangų, kurios vienu metu veiktų mėlynai violetinę ir raudonai oranžinę spalvą fiksuojančios kolbelės, purpurinės (skaisčiai raudonos) spalvos spektre nėra.
Spalva nėra medžiagos savybė. Išorinis pasaulis – bespalvis, jį sudaro bespalvė materija ir energija. Bet jis gali sugerti elektromagnetines bangas. Kai šviesa patenka ant kokio nors kūno, dalis jos sugeriama, o dalis atsispindi arba, jei kūnas skaidrus, praleidžiama. Kiek šviesos sugeriama, priklauso nuo molekulinės kūno sandaros, t. y. iš šviesos spindulio, kurį paprastai sudaro skirtingų dažnių bangos. Kitos bangos atspindimos. Pasiekusios akies tinklainę regėjimo receptoriuose jos sukelia elektrinius impulsus, kurie nervų ataugomis patenka į regėjimo centrą. Taip matoma spalva. Tai, kas mums atrodo spalva, yra tik atspindima ar praleidžiama šviesa. Taigi spalva egzistuoja tik kaip ją matančiojo pojūtis.
Tinklainės ląstelės yra tokios jautrios, kad reaguoja net į spaudimą, o smegenyse jų sužadinimą interpretuoja kaip šviesą. Be to, jos išsiaiškina, kad šviesa ateina iš kairės, nes iš ten paprastai sklinda šviesa, aktyvinanti dešiniąją tinklainės pusę.
Ilgai buvo manoma, kad spalvas visi žmonės mato vienodai. Bet XVIII a.
Pabaigoje anglų mokslininkas Daltonas išskyrė, kad spalvų jutimo atžvilgiu ne visi žmonės lygūs: ne visi vienodai mato. Žmonės kurie negali skirti spalvų vadinami daltonikais.
Yra pastebėta, kad pojūtis atsiranda ne tuojau pat, pradėjus veikti akstinui – reikia tam tikro laiko.
Regėjimo ir girdėjimo juslės žmogaus dvasiai daug daugiau tarnauja negu kitos trys išviršinės juslės. Uoslės skonio ir lytėjimo juslių paskirtis yra iš vienos pusės apsaugoti organizmą nuo pavojų, ir iš antros pusės ,patarti organizmui tai kas yra sveika.
Jeigu reikėtų atsisakyti kurio nors pojūčio, kurio jūs atsisakytumėte?
Jeigu galėtumėte pasilikti tik vieną pojūtį, kurį pasiliktumėte?
Lytėjimas būtų vienas iš reikalingiausių jutimų. Nuo pat gyvenimo pradžios lyta yra nepaprastai svarbi mūsų raidai. Pavyzdžiui, neišnešioti kūdikiai masažuojami rankomis greičiau priauga svorio ir greičiau išleidžiami namo. Žiurkių jauniklių, atskirtų nuo savo motinų ir neliečiamų, organizme išsiskiria mažiau augimo hormonų ir sulėtėja medžiagų apykaita. Tai yra neblogas būdas palaikyti gyvybę tol, kol grįš motina, tačiau, jeigu tokia būsena užtrunka, jauniklis nustoja augti.
Beždžioniukai, kurie gali matyti, girdėti, užuosti motinas, bet negali prie jų prisilieti, yra beviltiškai nelaimingi. Daug laimingesni tie, kurie nuo motinų yra atskirti sienele su skylėmis ir gali prie jų prisiliesti.
Įsimylėjėliai irgi trokšta prisilietimų – bučinių, glostymų, glamonių.
Lytos pojūtis yra mažiausiai keturių skirtingų odos jutimų – spaudimo, šilumos, šalčio ir skausmo – derinys. Palietę įvairius odos taškus švelniu plauku, šilta ar šalta viela, smeigtuko galu, pajusime, kad kai kurie iš jų yra ypač jautrūs skausmui, kiti – šilumai, treti – šalčiui, dar kiti –
skausmui. Odoje yra kelių skirtingų rūšių specialių nervų galūnėlių. Ar tai rodo, kad kiekviena rūšis yra kurio nors vieno pagrindinio odos pojūčio receptorius, panašiai kaip akies kūgelių rūšys derinasi su pagrindinėmis šviesos spalvomis? kad ir kaip būtų keista, bet nėra paprasto ryšio tarp to, ką mes juntame tam tikrame taške ir specialių nervų galūnėlių rūšies.
Išskyrus spaudimo pojūtį, kurio receptoriai žinomi, šilumos, šalčio bei skausmo pojūčių ryšys su receptoriais dar neišaiškintas. Kiti odos jutimai yra įvairios pagrindinių pojūčių atmainos.
Glostant gretimus jautrius taškus, kyla kutenimo pojūtis. Pakartotinas švelnus skausmui jautraus taško glostymas sukelia niežėjimą. Liečiant gretimus šalčiui ir spaudimui jautrius taškus, kils drėgmės pojūtis, toks, kokį patiriate liesdami sausą, šaltą metalą. Dirginant greta esančius šalčio ir šilumos taškus, juntame “karštį”. Šalčiui jautrūs taškai reaguoja į labai žemas arba aukštos temperatūros dirgiklius. Mes juntame karštį tada, kai aukšta temperatūra kartu suaktyvina ir šilumai, ir šalčiui jautrius taškus.
Williamas Molyneuxas, rašydamas Johnui Locke (1690), domėjosi, ar “iš prigimties aklas žmogus, išmokytas lyta atskirti kubą nuo rutulio”, praregėjęs galėtų atskirti juos rega. Locke atsakymas buvo “ne”, nes šis žmogus niekada nesimokė matyti.
Molyneuxo hipotezinis atvejis buvo patikrintas ištyrus dešimtis aklagimių, tačiau vėliau praregėjusių žmonių (Gregory 1978; Senden, 1932).
Tai daugiausia buvo žmonės, turėję kataraktą – akies lęšiuko drumstį, todėl regintys tik išsklaidytąją šviesą; tokią, kurią mes matytume, žiūrėdami pro pusiau padalintą stalo teniso kamuoliuką. Žmonėms, kuriems chirurgiškai buvo pašalinta katarakta, galėjo išskirti figūrą iš fono ir justi spalvas,
– tai patvirtina, kad šie suvokimo aspektai yra įgimti. Tačiau, kaip ir manė Locke, jie dažnai nesugebėdavo regėdami atpažinti objektų, kurie buvo pažįstami liečiant.
Darbo uždaviniai:
o Patyrinėti psichologinę literatūrą.
o Atlikti tyrimą regėjimo ir lytėjimo santykis suvokime.
1. Atlikto tyrimo “regėjimo ir lytėjimo santykio suvokime” aprašymas
1.1 Tyrimo metodika
Tyrimo uždaviniai: nustatyti regėjimo ir lytėjimo reikšmę daikto formos suvokimui:
1) nustatyti, kaip vaikai sugeba regėjimo pagrindu susidariusį suvokimą perkelti ir panaudoti formuojantis suvokimui lytėjimo pagrindu;
2) nustatyti regimojo ir taktilinio suvokimo ypatybes.
Priemonės: 12 figūrų rinkinys, sudarytas iš keturių geometrinių formų (kvadratas, trikampis, stačiakampis, trapecija). Kiekviena forma varijuoja trijuose pavidaluose (keičiant dydį, kampus, kontūrus). Figūros kartoninės.
Užduoties atlikimas: tyrimą sudaro keturios serijos:
1) Regimasis formos suvokimas: kiekvienam tiriamajam atskirai 10 sek. buvo rodomos vienos formos figūra. Paskui daviau visas šios formos figūras (kurios skiriasi dydžiu, kampais kontūrais) ir paprašiau surasti pažįstamą figūrą. Taip padaroma su visomis figūromis (kvadratu, trikampiu, stačiakampiu, trapecija). Rankomis figūrą lieti nebuvo galima. Protokole fiksavau užduoties atlikimo laiką ir atsakymo tikslumą.
2) Taktilinis formos suvokimas: tiriamajam užrištos akys ir jis su figūra susipažįsta lytėdamas ją, po to išdėliojau kitas šios formos figūras ir vaikas matydamas turėjo surasti jau pažįstamą figūrą. Taip padariau su visomis figūromis. Protokole fiksavau vaiko rankos judesius apčiupinėjant daiktą ir akių judesius apžiūrint daiktus.
3) Regimasis ir taktilinis atpažinimas: vaikui buvo parodyta figūra, o ją atpažinti reikėjo ją lytint, kai akys užrištos. Protokole fiksavau akių judesius stebint figūrą ir rankų judesius atpažįstant figūrą.
4) Taktilinis formos suvokimas ir regimasis atpažinimas: tiriamasis su figūra susipažino lytėdamas, o atpažinti turėjo regėdamas. (pakeičiant figūrų pateikimo tiriamajam eigą). Protokole fiksavau vaikų judesius.
Tiriamieji: Tyrime dalyvavo 11 vaikų, kurie buvo 6-7 metų amžiaus, iš jų 7 berniukai ir 4 mergaitės. tiriamieji buvo atrinkti atsitiktine tvarka.
Tyrimo laikas ir vieta: Tyrimas buvo atliktas gegužės mėnesį “Vitės”
pagrindinėje mokykloje. Su tiriamaisiais kalbėjau individualiai – klasėje.
1.3 Rezultatų analizė
Kiekvienam tiriamajam atskirai buvo paaiškinta užduotis ir skaičiuojamas užduoties atlikimo laikas ir teisingų atsakymų skaičius. Visi duomenys surašyti Lentelėje Nr. 1 (žiūrėti priede). Lentelėje matyti, kad atskirti daiktą regimuoju suvokimu tiriamiesiems sekėsi lengviau nei lytėjimo suvokimu. Nors kiekvienam žmogui yra išsivystę abu šie suvokimai, tačiau lytėjimo suvokimas be regos lėtėja ir sunkėja, todėl vien tik lytėjimu atskirti daiktą sekasi sunkiau. . Tai atsitinka todėl, kad matome iš karto visus daiktus, o lytėjimu visų daiktų iš karto matyti negalima, iš pradžių reikia juos paliesti tai yra “pamatyti” rankomis.
Remiantis lentelės Nr. 1 duomenimis galima suskaičiuoti teisingų atsakymų vidurkius ir atlikimo laiko vidurkį.
Pav. Nr.1 Teisingų atsakymų vidurkis [pic]
Paveiksle Nr.1 pavaizduoti teisingų atsakymų vidurkiai atlikus visas keturias užduotis. Remiantis 1 pav. ir psichologine literatūra galima teigti, kad regimuoju suvokimu daiktus sekasi atpažinti lengviau nei taktiliniu. Nes regimojo formos suvokimo teisingų atsakymų vidurkis yra 4.
Truputį sunkiau daiktus atpažinti taktiliniu formos suvokimu ir regimuoju atpažinimu, šią užduotį teisingų atsakymų vidurkis yra 3,5.
Šį nevienodą teisingų atsakymų vidurkį galima paaiškinti tuo, kad regimuoju suvokimu daiktus atpažinti yra lengviau, nes yra matomai visi daiktai ir galima juos palyginti, todėl taip lengviau atpažinti. Lytėjimo suvokimu daiktus atpažinti sunkiau, nes vienu metu galima paliesti tik vieną daiktą, tokiu būdu reikia lyginti lytėjimu, todėl reikia įsivaizduoti daikto formą vien lytėjimu ir jį atpažinti.
Pav. Nr. 2 Užduočių atlikimo laiko vidurkis [pic]
Paveiksle Nr. 2 pateikti užduočių atlikimo laiko vidurkiai. Paveiksle matyti, kad taktiliniu suvokimu daiktą atpažinti sekasi ilgiausiai nes vidutinis atpažinimo laikas yra 98,18 sek. Šiek tiek greičiau tiriamiesiems sekėsi daiktus suvokti taktiliniu suvokimu, o atpažinti regimuoju suvokimu. Geriausiai daiktus atpažinti sekėsi regimuoju formos suvokimu ir regimuoju suvokimu bei taktiliniu atpažinimu.
Šitoks didžiulis užduoties atlikimo laiko vidurkio skirtumas yra todėl, kad regimajam formos atpažinimui laiko reikia mažiau nei taktiliniam atpažinimui. Nes kai daiktus regime visumoje galime juos palyginti ir taip greičiau sekasi juo atskirti, o taktiliniu suvokimu reikia kiekvieną daiktą reikia paliesti, todėl užtrunkama ilgiau.
Remiantis tyrimų duomenimis galima sakyti, kad regėjimo pojūtis ir lytėjimo pojūtis yra tarpusavyje susiję ir jei vieno kurių netektume, tai būtų sunku prie to priprasti. Tačiau žinome, kad regėjimą praradusiems žmonėms pagerėja lytėjimo suvokimas. Tada, kai žmogus turintis lytėjimo ir regėjimo suvokimus praranda regėjimą jam sunku adaptuotis.
Išvados
Atlikus tyrimą galima daryti išvadas:
✓ Regėjimo ir lytėjimo reikšmė žmogui yra didelė. Tai galima įrodyti remiantis tyrimo ir psichologinės literatūros duomenimis. Vien tik regėjimu daiktus atpažinti nesunku ir tai atlikti galima greitai, tačiau vien tik lytėjimo suvokimu daiktus atpažinti sunkiau.
✓ Vaikams, regėjimo pagrindu susidariusį suvokimą jį perkelti į lytėjimo suvokimą sekėsi sunkiai. Manau taip yra todėl, kad vaikams sunku matytą vaizdą sujunkti su vaizdu “matytu”
lytint daiktą.
✓ Regėjimo suvokimu daiktus atpažinti yra lengviausia, nes daiktus matome visus iš karto ir galime visus kartu lyginti, ko negalima iš karto padaryti lytėjimu, nes kiekvieną daiktą reikia paliesti, susidaryti jo vaizdinį, palyginti ir tik tada atpažinti. Šitoks būdas užduočiai atlikti yra ilgesnis, nes reikalauja daugiau pastangų ir vaizduotės.
Priedai
Priedas Nr.1 Tyrimo duomenys
|Tir| | |Regimasis |Taktilinis |
|iam|Regimasis formos |Taktilinis |formos |formos |
|iej|suvokimas |formos suvokimas|suvokimas ir |suvokimas ir |
|i | | |taktilinis |regimasis |
| | | |atpažinimas |atpažinimas |
|2 |21 sek. |4 |96sek. |3 |17 sek. |2 |70 sek. |4 |
|3 |23 sek. |3 |98sek. |3 |19 sek. |3 |79 sek. |3 |
|4 |20 sek. |3 |96 sek. |3 |21 sek. |4 |89 sek. |4 |
|5 |19 sek. |4 |99 sek. |2 |20 sek. |4 |69 sek. |4 |
|6 |26 sek. |3 |99 sek. |4 |16 sek. |3 |79 sek. |3 |
|7 |20 sek. |4 |98 sek. |3 |18 sek. |3 |78 sek. |4 |
|8 |22 sek. |4 |102 sek. |4 |21 sek. |3 |86 sek. |3 |
|9 |18 sek. |4 |95 sek. |3 |24 sek. |2 |76 sek. |4 |
|10 |21 sek. |4 |98 sek. |4 |23 sek. |4 |89 sek. |3 |
|11 |20 sek. |4 |101 sek. |3 |25 sek. |2 |72 sek. |4 |
Literatūra
1. Gonobolinas F., Psichologija. Vilnius, “Mintis”, 1976.
2. Jacikevičius A. Siela. Mokslas. Gyvensena. Vilnius, 1995
3. Jacikevičius A., Gučas A., Rimkutė E. Bendroji psichologija.
Vilnius,1986
4. Furst. M.Psichologija. Vilnius, 1998
5. Kralikauskas J. Psichologijos įvadas. Kaunas, 1993
6. Lapė J., Navikas G. Psichologijos įvadas. Vilnius, 2003, psl. 165-178
7. Legkauskas V., Psichologijos įvadas. Kaunas, 2001.
8. Levitovas N. Psichologija. Vilnius, 1970
9. Myers D. Psichologija. Vilnius, 2000
10. Rimkutė E. Eksperimentinės psichologijos įvadas. Vilnius, 1983