IV. Mokytojų ir mokinių bendravimo problemos ugdymo tikrovėje (empirinio tyrimo rezultatai)
Santrauka
Nesunku suprasti, kad šilti mokytojo ir mokinių tarpusavio santykiai, pagrįsti abipuse meile, pagarba, išklausymu, įsijautimu, supratimu besąlygišku priėmimu yra mokymo ir mokymosi sėkmės pamatai. Šiame tyrime analizuosiu pradinių trečių klasių mokytojų ir mokinių bendravimo ypatumus.
Siekiama atskleisti bendravimo ypatumus tarp mokytojo ir mokinio. Mokytojų ir mokinių bendravimo įgūdžių raiška, kaip vaikai vertina savo mokytoją.
Pedagogų ir mokinių ryšiai yra reikšmingas asmenybės vertybės puoselėjimo, socialinio ugdymo veiksnys.
Pagrindinės sąvokos: ugdymas, bendravimas, pedagogas, mokinys, mokytojo- mokinio bendravimo ypatumai.
Įvadas
Viena pagrindinių ugdymo tikslų ir uždavinių realizavimo sąlygų yra mokytojų ir mokinių bendravimas ugdymo procese. Mokytojo profesiogramoje dažniausiai siekiama: bendravimo, organizavimo, kūrybiškumo, ekspresijos, sugestijos gebėjimai. Gebėjimas bendrauti daug kuo lemia mokytojo veiklos sėkmę. Pedagogams bendravimas yra lyg „įrankis‘, kurį naudodami jie daro poveikį ugdytiniams, įgyja jų pasitikėjimą. Mokytojo ir mokinio bendravimas yra vienas pagrindinių mechanizmų, keičiančių individo sąmonę. Geras pedagogas yra tas, kuris sugeba sukurti darnius, humaniškus ir partneriškus santykius su savo mokiniais, abipusiu pasitikėjimu grindžiamą klasės bendruomenės teigiamą psichologinį klimatą, palaikyti darbingą pamokos atmosferą.
Pedagoginio bendravimo dėsningumai ir turinys domina daugelį mokslininkų. J. Vabalas- Gudaitis iškėlė konstrukcines sąveikos svarbą ugdymo procese. Pastaruoju metu Lietuvoje pedagoginio bendravimo klausimus nagrinėja B. Bitinas (1987), V. Jakavičius (1998), L. Jovaiša (1995; 2001),
G. Butkienė (1993) ir kt. Šių autorių darbų analizė parodė, kad bendravimas tarp mokytojo- mokinio yra pagrindinė ugdymo dalis. Tačiau visi vieningai laikosi nuomonės, kad ugdytojo ir ugdytinio santykiai neįmanomi, jei nėra pedagoginio susitikimo ir bendravimo. Pripažįstamas bendravimo reikšmingumas ugdymo procese, netgi teigiant, kad ugdymas ir yra bendravimas.
Tyrimo tikslas: Mokytojų ir mokinių bendravimo problemos ugdymo tikrovėje.
Tyrimo uždaviniai:
• Atskleisti ką reiškia bendravimas vaiko gyvenime;
• Ištirti mokytojų ir mokinių bendravimo ypatumus.
• Išsiaiškinti bendravimo stilių poreikius.
• Nustatyti mokytojų bendravimo su mokiniais klaidas.
Tyrimo metodai: anketavimas, apklausa, tyrimo duomenų apdorojimas.
Tyrimo subjektai: 112 Klaipėdos miesto „Vitės pagrindinės“ ir „Aukuro“
vidurinių mokyklų trečių klasių moksleivių.
Rezultatai ir jų interpretacija
“Individo vystymasis sąlygojamas vystymusi kitų individų, su kuriais jis tiesiogiai ar netiesiogiai bendrauja“( K. Marksas).
Mokytojo bendradarbiavimas su mokiniais – tai mokyklinio gyvenimo demokratizacija ir toks mokymo ir auklėjimo proceso organizavimas, kuriame mokytojas ir mokinys užsiima bendra kūrybine veikla, pagrįsta lygiateisės partnerystės santykiais.
Reliatyvus požiūris į ugdymą bei jo aprėpiamas sritis rodo šio proceso reikšmingumą šių dienų visuomenėje. Visi požiūriai iš esmės gali būti laikomi teisingais, nes atspindi ugdymo tikrovę, nors kartais tik vieną kurį jos aspektą. Tokiu atveju, matyt, tikslingiausia būtų ieškoti požiūrių sintezės. Pavyzdžiui, A.
Leontjevas, laikydamas veiklą pagrindiniu žmogaus būties pasireiškimo būdu, joje pastebi bendravimą kaip sudėtinę veiklos dalį. B. Lomovas pirmaujančią reikšmę teikia bendravimui kaip esminei žmogaus socialinės būties formai, prie jos priskirdamas veiklą, kurios neįmanoma organizuoti ir vykdyti be bendravimo. Kadangi ugdymas yra socialinė žmogaus būties funkcija, tikslinga esminiu jos požymiu laikyti bendravimą, inkorporuojantį veiklą. Jame glūdi žmogaus santykiai ir sąveika.
Ugdymo analizė leidžia pastebėti, kad jame dalyvauja žmonės – ugdymo dalyviai: mokiniai ir mokytojai, tėvai ir vaikai, kitaip tariant, ugdytojai ir ugdytiniai. Ugdymo nėra be kultūros vertybių, be valdymo ir vadovavimo, tam tikrų priemonių bei jų taikymo būdų. Apžvelgiant visus ugdymui būdingus minėtus požymius, galime teigti, kad ugdymas yra vadovaujamas žmonių bendravimas kultūros vertybių pagrindu. Vaiko gyvenime tokia ugdymo sampratos forma gali pasireikšti gana įvairiai.
Ugdymas kaip sąveika gali būti apibūdinamas kaip veikla vienas į kitą, skirta kažką keisti, tobulinti vienas kitame, atlikti bendrai koordinuojantį darbą, arba kaip sąveika, kaip veikimas vienas į kitą, sukeliant psichines reakcijas.
Pirmoji yra pedagoginė, antroji psichologinė, kurios pavyzdys galėtų būti toks: per pamoką mokytojas, klausydamas mokinio atsakinėjimo gauna grįžtamąją informaciją apie tai, ką mokinys sužinojo iš mokytojo aiškinimo. Ta informacija mokytojo sąmonėje perdirbama, sukelia tam tikras reakcijas, vertinamuosius sprendimus apie mokinio išmokimo kokybę. Tai psichologinė sąveika, nes mokinio veiklos (atsakinėjimo) tikslas nėra ugdyti mokytojo asmenybę. Tačiau mokytojas remdamasis gauta iš vaiko informacija, gali įvertinti tiek jo tiek savo kompetentingumo lygį.
Ugdymas kaip bendravimas žvelgiant per vaiko socialinės būties pasireiškimą per veiklą (pažintinę, praktinę) ir bendravimą (žodinį ir nežodinį), vyksta keičiantis informacija, patirtimi. Taip kaupiama patirtis, ji tobulinama, o tai – asmenybės socialinio vystymosi pagrindas.
Tai dar kartą akivaizdžiai patvirtina K. Markso žodžius:“ Individo vystymasis sąlygojamas vystymusi kitų individų, su kuriais jis tiesiogiai ar netiesiogiai bendrauja“.
Ugdomasis bendravimas gali pasireikšti ir santykiavimo forma.
Pedagoginiame susitikime ugdymo dalyvių kontaktai visada esti subjektyvūs.
Juos sąlygoja subjektyvus vienas kito suvokimas, vertinimas, darantis didelę, kartais ir lemiamą įtaką bendravimo pobūdžiui. Čia percepcija, t.
y. ankstesnė patirtis, subjekto nuostatos ir vertybinės orientacijos, taip pat asmenybės lūkesčiai, o kartais ir atsitiktinė informacija apie mokinį ar mokytoją, lemia santykių vertingumą, nuo kurių priklauso bendravimo nuoširdumas ir sąveikos glaudumas. Antra vertus, bendravimo stilius turi įtakos santykių klimatui, gali juos reguliuoti. Taigi ugdymą lydi tarpasmeniniai ir kolektyviniai santykiai. Jie būtinas, dėsningas ugdymo komponentas, tačiau reguliuojamas. Bendravimas – jų reguliavimo instrumentas.
Bendravimo kultūros ugdymas gali būti suprantamas ir kaip konkretus mokytojų ar auklėtojų darbas, turintis tikslą, atitinkamas priemones ir jų taikymo būdus. Visos rekomendacijos ugdymui tobulinti jiems ir skiriamos.
Tik humanizmo epochoje susidomėta mokinių veikla, mokiniu kaip veiklos subjektu. Šiuo metu daugelis autorių pabrėžia, kad ugdomoji bendravimo reikšmė – dvipusis procesas, kurio rezultatai – ugdytojų ir ugdytinių lygiagretumas, nors ir skirtingos veiklos suderinamumas.
Ugdomasis bendravimas šiuolaikinių pedagogų akimis gali būti traktuojamas kaip kibernetinis – įvairių sistemų valdymo procesų mokslas, jo pritaikymas ugdymo praktikai. Mokinio ir mokytojo bendravimas suprantamas kaip vieninga dinaminė atvira sistema, kur mokytojas –
valdančioji, mokinys – valdomoji sistema. Mokytojas ir mokinys perima vienas kito ar savo veiklos signalus (žinias, vertybes ir pan.), juos įvertina ir koreguoja. Vadinasi, sistemos tobulėjimą užtikrina grįžtamasis ryšys bei su juo gauta informacija tuo atveju, jei ta informacija teigiama.
Kai informacija yra negatyvaus pobūdžio, atliekami korekciniai veiksmai, kuriems nepadėjus, sistema griūva.
1. Ugdomoji bendravimo reikšmė vaiko gyvenime
| |„Vitės pagrindinė“ |„Aukuro“ vidurinė mokykla|
| |mokykla | |
|Labai patinka|49.1% |40.2% |
|Nepatinka |4.5% |6.2% |
1 pav. Mokinių atsakymai į klausimą „Ar patinka kalbėtis su savo mokytoja?“
Tyrimas parodė, kad 89.3% trečios klasės mokinių noriai bendrauja su savo mokytoja, nes pasak vaikų ji yra švelni, gera, miela, linksma bei draugiška. 10.7% parodė, jog mokiniams nepatinka bendrauti su savo mokytoja, nes pasak vaikų ji yra pikta, griežta, reikli.
Galima teigti, kad dauguma trečios klasės mokinių mielai bendrauja bei pasidalina įvairiausiais įspūdžiais su savo mokytoja.
Pastebėjau, kad dauguma trečios klasės mokiniai labai gerbia savo mokytoją už dėmesingumą, gerumą, nuoširdumą bei aktyvų dalyvavimą įvairioje veikloje. Svarbu tai, jog neigiamo mokytojo elgesio su vaikais nepastebėta.
Be to, nustatyta, kad savo auklėtiniams pedagogės yra dėmesingos (išklauso juos), taip dažniausiai ir gali suteikti jiems pagalbą.
Taip pat trečios klasės mokiniai pamokoje noriai bendrauja su savo mokytoja, pasak vaikų ji sugeba sudominti mokomąja medžiaga, o tai įpareigoja pedagogą dirbti kūrybiškai, vengti monotoniškumo, eiti nestandartizuoto mokymo keliu. Kaip žinome vaiką patrauks tik tokios pamokos, kuriose bus sudarytos sąlygos įdomesnei ir vežlesnei jo gyvenimo raidai.
Vaikams labai svarbu, kai mokytojas juos išklauso, pataria ar net pagiria.
| |„Vitės pagrindinė“ |„Aukuro“ vidurinė mokykla|
| |mokykla | |
|Išklauso |50.9% |41.9% |
|Neišklauso |2.7% |4.5% |
2 pav. Ar mokytojas išklauso mokinį.
Rezultatai leidžia manyti, kad 92.8% trečių klasių mokinių nuomonė, kad pedagogas išklauso jų pasakojimus, o 7.2% mano, kad mokytoja neišklauso jų pasakojimų. Vaikai teigia, kad mokytojai yra neįdomu ką jie pasakoja, jaučia ar išgyvena. Tačiau didesnis procentas leidžia manyti, jog dauguma mokytojų išklauso mokinį, o tai skatina gerus santykius tarp mokytojo ir mokinio.
Pradinių klasių mokiniams mokytoja- vienintelis žmogus, pasižymintis išmintingumu ir teisingumu. Kiekvienas vaikas nori būti mokytojos mylimas, suprastas gerbiamas. Tačiau, mano nuomonė, mokytojas negali visai klasei skirti tam tikro dėmesio. Galbūt vieniems dėmesys šiek tiek didesnis nei kitiems.
Aptarkime, trečios klasės mokinių nuomonės, kaip su jais turi bendrauti mokytojas.
[pic]
Anketos duomenimis galima teigti, kad 100% mokinių nori, jog mokytoja patartų. Jokiu būdu ne nurodyti ar įsakyti. Kaip žinome, vaikams nepatinka, kai jiems kas nurodo ar įsako, tuomet pasak mokinių jie jaučiasi nepasitikintys savimi, praranda savarankiškumą ir pan. Mokytojas turi būti tarpininku tarp mokomojo dalyko ir mokinio. Manau pedagogas turi patarti mokiniui būtiniausiais klausimais, nukreipti jį teisinga linkme, kad vaikas pats orientuotųsi ko jam reikia ištiktųjų. Kadangi bendravimas apibūdinamas kaip pedagogo ir ugdytinių komunikacija, kai keičiamasi informacija ir kaip ugdymo dalyvių sąveika, t.y. vienas kito suvokimu, supratimu.
Tyrimo duomenimis dauguma vaikų noriai bendrauja su savo mokytoja, myli ir gerbia ją. Pastebėta, kad mokiniai būtų labai patenkinti, jei pedagogas dažniau ateitų į svečius. Pasak vaikų, tai jiems būtų malonu ir įdomu su savo mokytoja pabendrauti namuose, o ne klasėje. Galima konstatuoti, kad nuoširdus mokytojo elgesys lemia pačių mokinių elgesį bei puikius tarpusavio santykius.
2. Bendravimo stilių poreikis
Visas pedagoginis darbas prasideda ir baigiasi bendravimu:
– žvilgsnio ir šypsenos kontaktais,
– pasisveikinimu,
– lengvais – sunkiais ar maloniais – skaudžiais santykiais,
– betarpišku ar tarpiniu keitimusi žiniomis,
– skatinimu kaupti pažintinę ar praktinę patirtį,
– grįžtamąja informacija – kontrole,
– kontrolės padarinių bendru išgyvenimu,
– palaikymu nesėkmės atvejais ir kt.
Pedagogo pasirinktas bendravimo stilius veikia mokinį, jo asmenybės tapsmo procesą. Netaktiškumas, šiurkštumas, netinkamas elgesys žeidžia mokinio asmenybę, kelia priešiškumą. Jeigu mokytojas pedagoginiame procese daugiau vadovaujasi skatinimo metodais, o ne formaliai vykdomomis instrukcijomis ir žinių kontrole, tokio mokytojo pamokose vyrauja gera darbinė aplinka, nuoširdūs santykiai.
[pic]
Tyrimų duomenimis galima teigti, kad trečios klasės mokiniai nemėgsta, kai pedagogas su jais bendrauja griežtai, piktai ar grubiai.
Šitoks mokytojos bendravimas skatina vaikus neigiamai žiūrėti į pedagogę bei jos mokamus dalykus.
Esant nuoširdžiam bendravimui tarp mokytojo ir mokinio, tuomet galima tikėtis abipusio pasitikėjimo ir pagarbos vienas kitam. O tai teigiamai veikia mokinius mokytojo asmenybė: jo vertybės orientacijos, kurias mokiniai greitai perpranta, išmintis ir elgesys. Tokiu atveju ir visa gaunama iš mokytojo informacija mokiniai dažniausiai laiko reikšminga ir būtina, nes pasitiki mokytoju.
Mokymas- dvipusis procesas, todėl auklėja ir pats bendravimas, mokytojo ir mokinių sąveika mokymo procese. Kadangi tais santykiais siekiama pedagoginių tikslų, svarbu plėsti teigiamus kontaktus, kuo daugiau pasitikėti vienas kitu. Todėl, mokytojai norint kuo geriau panaudoti mokymo galimybes auklėjimui, būtina atsisakyti, bet kokio diktato autoritariškumo, prievartos, komandavimo. Sakoma, kad prievarta mielas nebūsi.
Mano manymu vaikui būtina jausti psichologinį komfortą ne tik bendraujant su mokytoja, bet ir santykiuose su klase, todėl pedagogas privalo padėti vaikui spręsti įvairias iškilusias problemas, kartais atlikti psichologo- konsultanto funkcijas.
Mokių galimybės dalyvauti bendravime su mokytojais padėjo išsiaiškinti jų atsakymai į klausimą: „Ar norėtum patarti savo mokytojai?“
Pažvelkime į (5 lentelę), kurioje yra pateikta tyrimo rezultatai.
[pic]
Tyrinėta mokinių bendradarbiavimo su mokytoju patirtis, teikiant mokytojui patarimus nustatyta, jog 90.1% trečios klasės mokinių norėtų patarti savo mokytojai, 3.6% mokinių nežino ką norėtų patarti savo pedagogei ir 6.3% teigia, kad visai nenorėtų patarti savo mokytojai.
Patarimų dėl mokytojo asmenybės bruožų: mokiniams itin reikšmingos mokytojo dorovinės savybės:
• geras,
• draugiškas,
• švelnus,
• nuoširdus,
• suprantantis mokinius,
• linksmas.
Mokinių patarimai dėl žinių vertinimo:
• kuo objektyvesnis mokinių vertinimas;
• vertinti pradėti jau nuo trečios klasės;
• mokinių žinių vertinimas 10 balų sistema.
Patarimai dėl užklasinės veiklos: mokiniai dažniausiai mokytojams siūlo organizuoti daugiau išvykų į gamtą, ekskursijų į kitus miestus.
Mokiniai pageidauja, kad mokytoja vengtų kuo neigiamos savo emocinės būsenos: nebūtu pikta, grubi, griežta, liūdna, be nuotaikos. Kad bendraujant su mokiniais nepažeistų etiketo: kalbėdama su mokiniu nešauktų ant jo, neįžeidinėtų prie kitų vaikų.
Mokinių patarimai apie mokymo(si) tobulinimą turinys:
• įvairesnės veiklos pamokose organizavimas;
• žaidybinių elementų pamokose naudojimas;
• mokymo turinio papildymas naujomis temomis;
• namų darbų apimties mažinimas;
• pamokų trukmės sumažinimas;
• tam tikrų mokomųjų dalykų skaičius sumažinimas.
Taigi platus mokinių patarimų spektras leidžia teigti, kad trečios klasės mokiniai yra nusiteikę įsijungti į mokymo proceso tobulinimą savo patarimais ir norėtų jaustis esantys mokytojo bendradarbiais galintys išreikšti savo nuomonę ugdymo proceso organizavime, jaustis mylimi ir gerbiami pedagogo. 90.1% mokinių mano, jeigu būtų galimybė su mielu noru patartų savo mokytojai, įvairiausiais klausimais, bet bijo būti nesuprasti, o tai jiems trukdytų siekti geresnių rezultatų.
Galima teigti, kad tai sudaro sąlygas mokiniui labiau suvokti savo funkcijas tik kaip mokytojo spendimų vykdytojo, o ne kaip partnerio, galinčio dalyvauti mokytojo pedagoginiuose sumanymuose.
Kaip jau minėjau kiekvienas mokinys nori būti mylimas bei gerbiamas savo mokytojos, tuomet ir pedagogo dėstomi dalykai vaikui yra labiau priimtinesni, mielesni ir įdomesni. Pastebėta, kad 6.3%
trečiokų nenori nieko patarti savo mokytojai. Tuomet galima teigti, kad mokiniai mokymosi mokykloje metais nepakankamai bendradarbiavę su savo mokytoja.
3. Mokytojų bendravimo su mokiniais klaidos
Pedagogo netaktiškumas, šiurkštumas, netinkamas elgesys žeidžia mokinio asmenybę, kelia priešiškumą. Mokytojo įžeidimus vaikas labai sunkiai išgyvena, tuomet jis jaučiasi nemylimas, atstumtas. Kiekvienas pedagogas turi siekti, kad jo auklėtiniai gyventų turiningą, dorą ir grąžų gyvenimą. Aptarkime (6 lentelės) tyrimo duomenis ar dažnai pedagogas įžeidinėja savo auklėtinius.
[pic]
Tyrimas atskleidė, jog 88% mokinių nėra įžeisti savo mokytojų, tai parodo puikius rezultatus pedagogų darbe. 12% trečiokų teigia, kad mokytojas yra įžeidęs juos. Galima teigti, kad pedagogas nėra suinteresuotas sudaryti darnius santykius tarp mokinių. Įžeistas mokinys praranda norą lankyti mokyklą, vengia tiesioginio kontakto su mokytoja, prastėja mokymosi rezultatai. Labai svarbu klasėje sukurti darnų mokytojų ir mokinių kolektyvą, iš kurio mokiniai galėtų semtis draugiško bendravimo, tikėtis tarpusavio pagalbos, paramos ir reikalavimų normas. Matydami tokį pavyzdį, mokiniai mokosi bendrauti, siekti bendrų tikslų.
Tyrimo rezultatai atskleidė, kad 88% trečiokų nėra įžeisti savo mokytojų. Tai reiškia, kad mokytojas vertina mokinio jausmus, jo nuostatas, jo asmenybę, juo rūpinasi, laiko jį atskiru asmeniu, tiki, kad jis iš esmės vertas pasitikėjimo. Toks mokytojas neatmeta ir tų mokinio jausmų ir nuostatų, kurios ne tik padeda, bet ir trukdo išmokti.
Kiekvienam mokiniui labai svarbu, kad mokytojas būtų švelnus, geras, supratingas. Pedagogas turi parodyti mokiniams, kad supranta, ką jie sako, įsiterpti, kai mokiniai neaiškiai reiškia savo mintis. Tuomet bus lengviau bendrauti, kai mokytojas moka klausyti, pakartoti, patikslinti, klausinėti ir ieškoti pavyzdžių.
Besimokant bendrauti su kitais ir išreikšti save padaroma daug klaidų.
Į šias vaikų savybes mokytojai turėtų reaguoti su humoru ir lengvu priminimu, ką reikia daryti, o ne drausmės priemonėmis, kurios dažnai parodo, kad mokytojai nesupranta vaikų motyvacijos. Mokytojų ir mokinių bendravimo eiga turėtų nesukelti psichinės įtampos ar baimės jausmo. Jeigu mokytojas priims kiekvieno mokinio elgesį tokį, koks jis yra, leis jam individualiai reikšti savo požiūrius ir jausmus, parodys, kad supranta jo poreikius, tada ir mokiniai jį gerbs. Mokytojas kaip auklėtojas, turi žadinti ir skatinti vaikų norą mokytis ir geriau pažinti save, aplinką.
Plėtoti mokinių iniciatyvą ir saviauklą geriausiai skatina tie mokytojai, kurie yra tikri auklėtojai, gerbiantys vaikus ir branginantys jų individualumo pasireiškimus.
Aptarkime (6 lentelės) tyrimo rezultatus, trečiokų nuomonės kokia yra jų mokytoja.
[pic]
Lentelėje pateikti duomenys atskleidė, kad 92% trečios klasės mokytojai yra draugiški, 35% švelnūs, 85% geri, 76% griežti ir 21% pikti Galima teigti, kad mokytojos ir mokinio bendravimas yra paremtas draugiškumu, tai parodo puikius santykius tarp mokytojo ir mokinio.
Aptardamas pozityvų mokytojų ir mokinių bendravimą, A. Šerkšnas pažymi mokytojo sugebėjimą įsijausti į mokinio išgyvenimus, kas jo nuomone padeda su mokiniu užmegzti dvasinį ryšį. Jo nuomone, mokytojas turi sugebėti savyje suderinti dvi pajėgumo rūšis: „pajėgumą toje specialybėje, kurią jis dėsto“ ir pedagoginį pajėgumą. Nesuderinus šių dviejų veiksnių, neįmanoma pasiekti optimalių rezultatų bendravimo su mokiniais procese.
Pedagogai taip pat labai yra susidomėję bendravimu. Pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai plėtojantis informacijos laimėjimams ir socialinei pedagogikai, jaučiama jų įtaka ir pedagogikos mokslui. Ch. Lyimetsas paskelbė darbų apie keitimąsi dvasinėmis vertybėmis bendraujant, J.
Azarovas sukūrė pedagoginio meistriškumo sistemą, pagrįstą bendravimo kultūra, A. Murikas parengė bendravimo kaip auklėjimo veiksnio metodiką.
Vis dėlto pedagoginiai tyrimai ir gausi patirtis rodo, kad bendravimas suprantamas kaip izoliuotas nuo ugdymo esmės, savarankiškas fenomenas, veiksnys, sąlygojantis lavinimo ir auklėjimo sėkmę. Tuo tarpu bendravimas turėtų būti mąstomas kaip ugdymo pamatas, jo vyksmo esminis komponentas, ne tik kaip ugdymo sėkmę gerinanti priemonė. Iki šiol pedagogai teoretikai ir praktikai daugiau domėjosi mokytojų ir mokinių santykių kultūra, vaikų gražiu elgesiu.
Nė viena pamoka nevyksta be bendravimo. Gerą pamoką daro tiktai geras bendravimas. Jis reikalauja rūpintis ne vien asmeniniais ryšiais.
Svarbiausia taip tvarkyti ugdymo vyksmą, kad jis užtikrintų lengvą ir pilnavertį keitimąsi programiniais kultūros lobiais: žiniomis, mokėjimais, įgūdžiais, pažiūromis, vertinimais, kad užtikrintų bendravimą.
Nors nebūna pamokų be vienokio ar kitokio bendravimo, bet nemažai laiko prabėga nebendraujant – mokiniai sprendžia uždavinius, rašo kontrolinius darbus, vyksta nesuvokiamas, nesuprantamas monologas.
Keitimasis mokslo pagrindų informacija galimas tik tuo atveju, jeigu ji prieinama, suprantama abiem pusėms (mokytojui ir mokiniui): kitaip mokslinis (dalykinis) bendravimas sutrinka, ir to priežasčių reikia ieškoti dalyko suvokime, ryšių ir santykių supratime, t.y. bendravimo klaidose.
Visa tai rodo, kad pedagoginis vyksmas iš esmės skleidžiasi prasmingo bendravimo pamatu, tiksliau sakant, ugdymo vyksmo šerdis ir yra bendravimas.