Peter Lauster knyga ,, Gyvenk lengvai ir laisvai“

Refleksija

Neretai mūsų gyvenimas priklauso nuo aplinkos, todėl dažnai žmogus gali jaustis tarsi įkalintas belaisvis. Yra nemažai atvejų, kurie žmogų priverčia pajusti psichologinę prievartą, tai tėvų poelgiai prieš vaikus, skyrybos, kurios dažnai apkartina vaikų gyvenimus. Apie tėvų ir vaikų bendravimo problemas mane privertė susimąstyti Peter Lauster knyga ,, Gyvenk lengvai ir laisvai“. Šioje knygoje pateikiami aplinkybių veiksniai, kurie įtakoją mūsų gyvenimą. Tarp visų aprašomų aplinkybių labiausiai privertė susimąstyti tėvų bendravimas ir įtaka vaiko gyvenime. Šiais laikais yra sunku palydėti vaikus į šį pasaulį, juos užžauginti. Neretai auklėjimas sužlunga. Tėvai tai suvokia, tačiau šia tema retai kalbama. Tai nujaučia ir vaikai, kurie ima priešintis tėvams vėliausiai sulaukę paauglystės ir užsimanę gyventi priešingai, nei iš jų reikalaujama. Pasipriešinimas yra iš anksto nulemtas. Šiandien kas antra santuoka iširusi ir, jeigu yra vaikų, teisė juos auklėti dažniausiai suteikiama motinai. Pasekmė: tėvui paskiriamas tam tikras lankymo laikas, per kurį vaikas dažnai patiria, kaip abu tėvai be jokios meilės bendrauja vienas su kitu. Kaip ankščiau taip ir dabar, per skyrybas vaaikas tampa tėvo ir motinos intrigų liudytojų, tėvo prieš motiną, motinos prieš tėvą, o jų vaikas įpainiojamas į šį intrigų ratą. Kiekvienam vaikui ši patirtis nemaloni ir jis atsižvegdamas į tai susidaro savas išvadas. Yra tokių santuokų, kuriuose šeima lieka gyventi kartu, tačiau jo

os nėra sėkmingos. Nors tėvai ir neišsituokę, kartu gyvena ne iš meilės, o iš ekonominių, profesinių arba visuomenės lemiamų priežasčių. Prie kokių išvadų prieina vaikas tokioje šeimoje, ką jis mano, ko tikisi iš savęs ir ateities? Tokiais atvejais vaikui trūksta galimybės atkreipti į save dėmesį. Knygos autoriui neretai parašo tėvai ir klausia kodėl taip atsitinka, kad jų vaikas juos šantažuoja. Pavyzdžiui vienas tėvas rašo: ,,Esu išsituokęs jau dešimt metų. Dukterį auklėjo mano buvusi žmona. Dabar jai devyniolika. Mokytis jai niekada nepatiko ir baigusi vidurinę, spjovė į bet kokius mokslus. Jau dveji metai duktė gyvena savo bute, pati neišsiversdama. O dabar ji ėmė mane šantažuoti: pagrasino, kad apskųs mane policijai, nes tada, kai jai buvo keturiolika metų, aš ją išprievartavau- žinoma, tai grynas meelas. Jeigu duosiu jai 5000 markių, kad galėtų apsimokėti skolas, manęs neskųs.. mane šantažuoja mano paties duktė, tai pasibaisėtina. aš netgi bijau , kad savo melu ji galėtų įtikinti teismą. Taigi, daviau jai pinigų. Tačiau, dabar man atrodo, lyg būčiau prisipažinęs kaltas, dėl to ko niekuomet nepadariau“. Mano manymu vaikų elgesys tolimesniame gyvenime priklauso nuo tėvų auklėjimo, jų suteikiamo pavyzdžio jiems. Vaikai augdami nepilnavertiškoje šeimoje, patiria psichologinį spaudimą, mato šeimoje tokius įvykius, kurie vėliau paveikia paauglio gyvenimą. Neretai vaikai užaugę elgiasi taip ka
aip matė vaikystėje, paauglystėje elgusius savo tėvus. Tačiau tokių vaikų tikrai nereikia kaltinti, nes jie taip išmokyti gyventi nuo vaikystės, jie nepripažįsta jokių moralės principų, nes to ir nepripažino jų tėvai. Manyčiau tėvams reikia auklėti savo vaikus taip, kad jie pasiimtų kuo daugiau teigiamu vertybių, praleisti su jais kuo daugiau laisvo laiko, atsižvelgti į jų norus ir poreikiu, padėti kilus sunkumams.

 

Leave a Comment