Depresija

SANTRAUKA

LENTELIŲ SĄRAŠAS

1. Pacientų amžius.

2. Pacientų lytis.

3. Pacientų rūkymo, alkoholio, maisto toleravimas.

4. Pacientų reakcija į aplinkos faktorius.

5. Pacientų požiūris į kitus.

6. Paciento emociniai išgyvenimai.

7. Pacientų nuotaikų kaita.

8. Pacientų santykiai su artimaisiais.

9. Slaugytojų bendravimas su pacientais.

SANTRAUKA (REZIUMĖ)

Depresija yra labai paplitusi liga, kuri gali ištikti kiekvieną.

Depresija yra ne tik bloga nuotaika ar nusiminimas. Tai daugiau negu būti liūdnam ar jausti širdgėlą (gal būt net po netekties). Tai liga, kuri diena po dienos veikia paciento mintis, jausmus, fizinę sveikatą ir elgseną.

Dirbdama psichosomatiniame skyriuje pastebėjau, kad tarp pacientų daugiausia yra sergančių depresija ir ja dažniau serga moterys nei vyrai.

Manau, kad norint užkirsti kelią šiai ligai nepakanka vien žinių apie ją. Reikia žinoti, koks žmogus buvo prieš susirgdamas, kokie jo santykiai su šeimos nariais, bendradarbiais. Ligos baigtis priklauso ne tik nuo gydytojo skiriamų vaistų, bet ir nuo viso medicinos personalo darbo.

Čia daug lemia paciento ir gydytojo bendradarbiavimas, slaugytojos edukacinė funkcija, paciento santykiai su artimaisiais bei pastarojo noras pasveikti.

ĮVADAS

Gyvenimas, mąstymas ir jausmai be svyravimų neįsivaizduojami. Džiaugsmas ir kančia, žavėjimasis ir liūdesys, pakilūs jausmai ir nusivylimai yra visiškai normalūs jutimai. Ir žinoma jiems nereikia jokio gydymo. Jausmai ir nuotaikos yra susiję su tam tikrų žmogaus smegenų struktūrų funkcionavimu. Pačiu palankiausiu atveju mes esame sveikai pakilios būsenos, daugiau ar mažiau pastovios nuotaikos ir priklausomai nuo situacijos, galime džiaugtis ar pykti, arba liūdėti. Trumpai tariant – normaliai reaguoti. Visi jutimai ir išgyvenimai tarsi įgauna tam tikrą jausminį atspalvį: jeigu už gerai atliktą darbą mus viršininkas giria, paprastai mūsų sąmonę užplūsta teigiami jausmai – pasididžiavimas ir džiaugsmas.

Į depresiją linkusiems žmonėms yra kitaip. Dėl skirtingų priežasčių nuotaikas reguliuojančios smegenų struktūros yra nesveikos. Pacientas tuomet gana ilgą laiką būna neįprastai nusiminęs ir išvargęs. Jis nebegali džiaugtis, mintys sukasi vien apie savo trūkumus ir tariamą nereikšmingumą. Tai jau išsivysčiusi depresija, kuri ne visada atpažįstama, kaip gydymo reikalaujanti liga.

Remiantis statistikos duomenimis net 17 procentų Žemės gyventojų kuriame nors savo gyvenimo etape kenčia nuo depresijos ir jiems yra reikalinga gydytojo arba psichoterapiauto pagalba. Taigi depresijos yra dažniausi psichikos sutrikimai, jais serga dvigubai daugiau moterų nei vyrų.

TYRIMO OBJEKTAS

Bendravimo ypatumai sergant depresija.

TYRIMO KONTINGENTAS

Netikimybiniu atsitiktiniu būdu pasirinkome 30 respondentų. Tai buvo vyriškos ir moteriškos lyties asmenys nuo 20 iki 70 metų, besigydantys psichosomatiniame skyriuje dėl depresijos.

TYRIMO TIKSLAS

Išanalizuoti bendravimo svarbą depresijos atveju.

UŽDAVINIAI:

Išsiaiškinti paciento gebėjimą bendrauti.

Slaugytojo edukacine funkcija bendraujant su pacientais.

HIPOTEZĖ

Pacientai besigydantys 7-ame psichosomatikos skyriuje noriai bendrauja tarpusavyje bei su medicinos personalu.

TYRIMO METODAS

Tyrimui atlikti buvo panaudotas stebėjimo tyrimo metodas. Taip pat bendraujant apklausti pacientai ir slaugytojos. Tam buvo panaudota anoniminė anketa pacientui, kuri buvo sudaryta iš 30 uždarų klausimų su iš anksto numatytais atsakymais. Anketa slaugytojoms buvo sudaryta iš 20 uždarų klausimų su iš anksto numatytais atsakymais. Sudarytose anketose buvo panaudoti kiekybiniai ir kokybiniai klausimai. Analizuota literatūra.

LITERATŪROS APŽVALGA

1. DEPRESIJA

Pastarąjį dešimtmetį pradėta daugiau kalbėti bei rašyti apie depresiją, vis daugiau žmonių kreipiasi pagalbos į specilistus. Tačiau statistika rodo, kad ne tik patys žmonės labai dažnai nepastebi depresijos pradžios, bet neretai – ir gydytojai. Depresijos simptomai gali būti labai įvairūs. Žmonės dažnai net nepagalvoja, kad bloga savijauta, nedarbingumas ar gyvenimo džiaugsmo praradimas – tai liga. Jie mano, kad blogą savijautą lemia pervargimas ar kitos konkrečios priežastys, ir tiesiog laukia, kada tie negalavimai savaime praeis. Taip tik užvilkina gydymosi pradžią, todėl gydytis gali tekti ilgiau. Deja, būna ir taip, kad žmonės aiškiai žino, jog serga depresija, bet į specialistus nesikreipia, nes varžosi ar gėdijasi. Milijonai žmonių visame pasaulyje serga depresija, milijonai žmonių gydosi ir pasveiksta. Depresija dažniausiai serga jauni, darbingo amžiaus žmonės (20 – 40 m.). Neretai tik depresija kalta, kad žmogus nepasiekė to, ko norėjo ir ką būtų tikrai galėjęs pasiekti, jei ne šios ligos sukeliamos kliūtys.

Depresija kasdien žaloja ligonio mintis, jausmus, fizinę sveikatą ir elgesį. Sergantiems šia liga nustatomi specialių medžiagų, dalyvaujančių nervinių impulsų perdavime (neurotransmiterių arba neuromediatorių), sutrikimai. Kartais psichologinis ir socialinis diskomfortas tampa toks nepakeliamas, kad ligonis bando nusižudyti. Manoma, kad iki 70 proc. savižudybių yra susiję su depresija.

1.1. PRIEŽASTYS

Tikimybė susirgti depresija yra: 20 proc. moterims ir 10 proc. vyrams.

Tikslios depresijos priežastys nėra žinomos. Viena iš labiausiai paplitusių teorijų aiškina, kad sutrikus tam tikrų medžiagų (serotonino) poveikio reguliacijai smegenyse, žmonės tampa labiau pažeidžiami depresijos.

Depresiją gali sukelti įvairūs stresai (artimojo mirtis, darbo praradimas, skyrybos ar išsiskyrimas su artimu žmogumi), didelė fizinė trauma ar sunkios ligos (pvz. vėžys, diabetas). Tačiau labai dažnai depresija nebūna susijusi su kokiu nors įvykiu žmogaus gyvenime ar kitomis konkrečiomis priežastimis. Kartais ji prasideda tiesiog savaime.

1.2. KAS TURI POLINKĮ SIRGTI DEPRESIJA?

Depresija “neišranki”. Ja gali susirgti kiekvienas bet kurio amžiaus, rasės, religijos arba lyties žmogus. Tačiau vis dėlto kai kurie iš mūsų yra labiau linkę sirgti depresija nei kiti.

Tyrimai rodo, kad depresija serga žmonės, kurių šeimoje ar giminėje yra sergančių šia liga. Kaip minėjome, kartais depresiją gali sukelti kita liga. Nors depresija gali sirgti įvairaus amžiaus žmonės, bet dažniausiai serga 20, 30 ir 40 – mečiai.

Moterys depresija serga du ar tris kartus dažniau nei vyrai.

1.3. PAŽEIDŽIAMUMO FAKTORIAI

Pažeidžiamumo faktorius prie depresijos ypač dažnai sąlygoja gyvenimiški įvykiai. Pvz. Pasikeitusi veikla, užimtumas ir pasikeitęs gyvenimo vaidmuo, partnerio praradimas ar partnerio susiradimas, sveikatos problemos, persikėlimas iš vienos vietos į kitą, buvimas liudininku kokios sunkios nelaimės ar įvykio, sunkumai realizuojant savo planus. Tokie įvykiai dažniausiai pasitaiko depresiškiems asmenims nei kitiems.

Įprasta pažeidžiamumo priežastis yra artimų ir nuoširdžių santykių su vyru / žmona ar draugu trūkumas ar jų nebuvimas. Prie tokių faktorių priskiriamas net ir motinos netekimas per pirmuosius 10 metų, šeimoje augant 3 ir daugiau vaikų, kurių amžius nesiekia 14 metų ir jie gyvena su tėvais bei bedarbystė. Jei visi šie faktoriai pasitaiko, tikimybė susirgti depresija yra 75 proc. Depresijos sunkumo laipsnis nepriklauso nuo to, koks tipas ar kiekis provokuojančių įvykių iškyla. Tačiau labai didelė rizika yra tada, ar anksčiau žmogus yra praradęs sau artimą žmogų, ar anksčiau jis turėjo depresinių periodų bei ar įvyko kokių nors rimtų dalykų po depresijos priepuolių. Ankstyvi praradimai dėl mirties didina polinkį, riziką atsirasti psichotinei depresijai.

1.4. SIMPTOMAI

Šiai ligai būdingi įvairūs simptomai, kurie ligonį vargina kasdien (arba beveik kasdien). Sergantis depresija žmogus nustoja domėtis tuo, kas anksčiau jam teikė malonumą ir džiaugsmą, atsiranda liūdesys, sielvartas, prislėgta nuotaika ir t.t. Tokį žmogų gali apimti pastovus nuovargis, jėgų netekimas, beviltiškumo ir kaltės jausmas, labai padidėti arba sumažėti svoris nesilaikant dietos, atsirasti minčių apie mirtį ar savižudybę. Būna sunku susikaupti, mąstyti, sutrinka sugebėjimas daryti išvadas, pablogėja atmintis, miegas tampa neramus ar, atvirkščiai, padidėja mieguistumas. Kartais sergantys depresija skundžiasi galvos ar kitų kūno dalių skausmu, sutrikusiu virškinimu, seksualiniais sutrikimais, burnos sausumu, vidurių užkietėjimu, perdėtu pesimizmu, beviltiškumo jausmu, nerimu, baime.

Depresija yra labai klastinga ir dažnai pasireiškia paslėpta forma, t.y. be liūdesio, ašarų ir kitų aiškiai matomų simptomų. Maskuotosios depresijos simptomai dažnai atsiranda dėl sutrikusios vidaus organų nervinės reguliacijos: skausmai ir spaudimo jausmas širdies plote, pilve, gerklėje ir galvoje. Kartais pojūčiai būna labai stiprūs, pvz. pasireiškia tachikardija, ligonis vemia, sutrinka žarnyno veikla, atsiranda galvos svaigimas.

1.5. GYDYMAS

Specifinių tyrimų, galinčių parodyti depresiją, nėra. Diagnozei nustatyti užtenka kvalifikuotos ligonio apklausos ir psichologinio ištyrimo. Sergantys depresija gana retai kreipiasi tiesiai į psichiatrus, nes dažnai nesupranta, kas su jais atsitiko. Kaip vieną iš būdingų depresijai simptomų galima paminėti gydytojų vengimą, nes šis žmogus mano, kad jam niekas negalės padėti.

Siekiant efektyviausiai padėti asmenims, sergantiems depresija, skiriamas kompleksinis gydymas, apimantis ir ilgalaikį medikamentinį, ir psichoterapinį gydymą. Gydymas parenkamas individualiai, atsižvelgiant į ligos sunkumą, sergančio pageidavimus.

Antidepresantai didina neuromediatorių atsargas smegenyse ir normalizuoja cheminių medžiagų pusiausvyrą. Visiems vaistams būdingi šalutiniai poveikiai, tačiau jeigu kurio nors paskirto vaisto šalutiniai poveikiai labai stiprūs, galima koreguoti dozę arba paskirti kitą vaistą.

Kai kuriems žmonėms, sergantiems nesunkia depresijos forma, užtenka tik psichoterapijos. Jos metu kalbamasi apie ligoniui svarbius praeities ir dabarties potyrius, nagrinėjami jo gyvemui reikšmingi santykiai ir asmeniniai tikslai, aptariamos su tuo susijusios mintys, jausmai, elgesys. Yra keletas psichoterapijos būdų ir gydytojas gali pasirinkti tinkantį labiausiai.

PAGRINDINIAI GYDYMO BŪDAI

Psichoterapija – tai toks gydymo būdas, kai vartojami psichologiniai gydymo metodai ir specialus ligonio bei psichoterapiauto bendravimas.

Yra daug psichoterapijos rūšių, tačiau dažniausiai taikomos yra šios:

Psichoanalizė – tai intensyvi (kelis metus 4 – 5 kartus per savaitę)

programa, kurios metu psichoterapiautas stengiasi suvokti ir padėti ligoniui pakeisti pasąmonėje vykstančius konfliktus ir stereotipus, kurie sukelia asmenybės problemas. Lietuvoje šis metodas dėl savo brangumo ir specialistų stokos praktiškai netaikomas.

Individuali psichoterapija – tai serija psichoterapiauto ir ligonio pokalbių apie problemas, rūpesčius, emocijas ir kovos su gyvenimo sunkumais būdus.

Grupinė psichoterapija – tai pokalbių serija tarp grupės žmonių, kuriems padeda psichoterapiautas. Čia dalijamasi patirtimi, kritika, paskatinimais ir parama.

Šeimos psichoterapija – tai konsultacijos, kurių metu dalyvauja šeimos nariai ir psichoterapiautas. Stengiamasi rasti geresnius bendravimo šeimoje metodus.

Elgesio modifikacija – specialių technikų naudojimas, siekiant sulaužyti senus elgesio įpročius, kurie sukelia problemas ir išmokti naujų būdų, kaip elgtis diskomfortą sukeliančiose situacijose.

Relaksacija – tai mokymasis specialių atsipalaidavimo technikų, kurios padeda kontroliuoti organizme vykstančius procesus bei susilpnina simptomus. Pavyzdžiui, įtampos galvos skausmus ir aukštą kraujospūdį.

Elektrokonvulsinė terapija – ši terapijos rūšis dažniausiai taikoma labai sunkios depresijos gydymui. Prie ligonio galvos pridedami elektrodai ir per smegenis paleidžiami elektros impulsai. Modernių anestetikų vartojimas labai sumažina šio metodo riziką.

Depresijai būdinga pasikartoti. Net ir lengvą depresiją reikia gydyti, nes negydoma liga sunkėja ir vėliau ją gydant prireiks dar daugiau kantrybės ir lėšų. Pastebėjus depresijos arba ketinimo nusižudyti simptomus, reikia kreiptis į gydytoją.

2. KAS YRA BENDRAVIMAS

Visi asmenybės bruožai ir charakterio ypatybės vienaip ar kitaip yra susiję su žmonių santykiais, jų tarpusavio bendravimu. Pavyzdžiui paimkime vieną ypatybę – gerumą. Ar įmanoma įsivaizduoti šį charakterio bruožą atskirai nuo žmonių santykių, nuo jų bendravimo? Žinoma, ne! Žmogaus gerumas yra ne kas kita, kaip tam tikro požiūrio į kitus pasireiškimas žmogaus veiksmuose ir poelgiuose. Taip pat, kaip ir žiaurumas… Visa, kas sudaro asmenybę, pasireiškia bendraujant su aplinkiniais žmonėmis. Ir kasdienę mūsų savijautą sąlygoja daugybė kontaktų su artimaisiais, draugais, mokytojais – su visais pažystamais ir nepažystamais žmonėmis, su kuriais mus suveda gyvenimas. Būti tarp žmonių, bendrauti su jais lygiai taip pat būtina ir natūralu, kaip ir kvėpuoti.

“Asmenybė” ir “bendravimas” yra pagrindinės socialinės psichologijos sąvokos. Bendrauti – reiškia kalbėtis vienam su kitu. Bendravimas – tai ne tik keitimasis informacija, ne tiktai pasidalijimas mintimis. Tai dar ir savitarpio supratimas, sugebėjimas užjausti kitą ir pergyventi dėl jo. Bendravimas vyksta visur ir visada, kai jis apima visą mūsų egzistavimą, jungia mus draugėn, visumon.

Taigi mes įsitikinome, kad bendravimas užpildo visą žmogaus gyvenimą, bet ir tuo, kad tai labai plati ir daugialypė sąvoka. Nagrinėjant smenų tarpusavio sąveiką naudojamos sąvokos “bendravimas” ir “žmonių tarpusavio santykiai”.

Pakanka mums žvilgterėti į kitą žmogų, ir mūsų sąmonėje prasideda sudėtingi procesai: formuojasi to žmogaus paveikslas, kyla kažkokios mintys ir jausmai jam. Kitais žodžiais tariant, susidaro ypatinga vidinė būsena – požiūris į naują pažystamą. Tačiau vidinė būsena turi pasireikšti išoriniais veiksmais. Tai gali būti šypsnys, atidus žvilgsnis, rankos paspaudimas, ištarti žodžiai. T.y. viena vertus, bet kokie veiksmai ir poelgiai, kuriuos skatina mūsų požiūris į kitą žmogų ir, kita vertus, – išreiškia tą požiūrį, perteikia jį (kad ir nesąmoningai).

2.1. PACIENTŲ IR PERSONALO BENDRAVIMO PROBLEMOS: PYKTIS

Pyktis yra normali emocija, kurią neišvengiamai patiria kiekvienas frustracijos situacijose (t.y. tuomet, kai negali pasiekti ar gauti tai, ko nori). Kuo reikšmingesnis tikslas, tuo didesnę įtampą ir pyktį jaučiame, negalėdami jo pasiekti.

Pykčio išraiška gali būti labai įvairi: nuo pasyvaus agresyvumo, kai vengiama tiesioginio pykčio parodymo, iki visiškai nekontroliuojamos agresijos prasiveržimo. Tai racionalus pyktis, kai jausmai reiškiami aiškiai ir tiesiogiai, priimtinu būdu. Toks pykčio išreiškimas padeda sumažinti įtampą.

Kad sugebėtų tiesiogiai ir racionaliai išreikšti pyktį, žmogus turi pakankamai pasitikėti savimi, nes taip jis rizikuoja būti atstumtas ir neįtikti kitiems.

Gydymo įstaigose pacientai dažnai patiria frustraciją, nes liga ir hospitalizacija sutrukdo pasiekti jų asmeninius tikslus. Frustracija ypač susijusi su bejėgiškumo jausmu, kurį sustiprina liga ir ribotos galimybės kontroliuoti situaciją. Dažnai pyktis kyla situacijose, kai žmogus suvokia, kad gresia pavojus jo gerbūviui.

Pykčio išraiška priklauso nuo to, kaip žmogus sugeba iškęsti ir valdyti nerimą, įtampą, neaiškumą, laukimą, nusivylimą. Gyvendamas kiekvienas išmokstame tam tikrų elgesio būdų, kurie vadinami adaptacijos mechanizmais.

PYKČIO REAKCIJA PRIKLAUSO NUO ŠIŲ FAKTORIŲ:

1. Kuo įvairesnių ir veiksmingesnių adaptacijos mechanizmų turi asmuo, tuo jis geriau gali iškęsti nemalonius jausmus, neaiškumą ar grėsmę. Ir priešingai, jeigu adaptacijos galimybės ribotos, nerimas greitai auga ir gali prasiveržti nevaldoma panika bei pykčiu. Kalbėjimas ir jausmų išsakymas yra geriausias būdas įtampai sumažinti ir nemalonioms kūno reakcijoms ar impulsyviam elgesiui išvengti.

2. Kuo labiau pažeisti adaptacijos rezervai – nuo skausmo, karščiavimo, dauginių stresų, ilgalaikės hospitalizacijos, nemigos – tuo labiau auga įtampa, laukiama grėsmė atrodo didesnė, ir save kontroliuoti dar sunkiau.

Nesugebėjimas tiesiogiai ir laiku išreikšti pyktį veda prie to, kad pikti jausmai kaupiasi ir pratrūksta netinkamai, t.y. išliejami ne ten, kur reikėtų.

Svarbu ne tik racionaliai išreikšti pyktį, bet ir mokėti jį priimti. Medicinos personalui pacientų reiškiamas pyktis dažnai sukelia nerimą, kaltės, bejėgiškumo jausmą, norą bet kokia kaina nuraminti pacientą ar tiesiog išvengti nemalonios situacijos.

Įprasta galvoti, kad pacientai visada turi pasitikėti medicinos personalu, jausti pagarbą ir dėkingumą. Tačiau reikia pripažinti, kad medicinos darbuotojai, kaip ir visi žmonės, nėra tobuli, jie daro klaidų, pasiduoda emocijoms, būna išvargę, blogos nuotaikos ar suirzę. Reikia daug drąsos pripažinti savo kaltę dėl padarytos klaidos, aplaidumo, užsimiršimo.

Tiek pacientai, tiek medicinos personalas dažnai patiria frustraciją dėl medicinos pagalbos organizacijos netobulumo, materialinių trūkumų, per didelių krūvių ir laiko stokos, t.y., priežasčių, kurios visiškai nepriklauso nei nuo paciento, nei nuo medicinos personalo.

Vis dėlto pacientai savo pyktį dažnai nukreipia į medicinos darbuotojus, su kuriais tiesiogiai bendrauja, nes jie lyg ir atstovauja visai medicinos sistemai. Personalas turėtų atpažinti tokias situacijas, pripažinti paciento teisę pykti ir skatinti natūralią, adekvačią pykčio reakciją, tačiau neprisiimti pykčio asmeniškai.

Kai kuriais momentais sunkiai sergantys pacientai gali būti irzlūs, pikti, viskuo nepatenkinti. Svarbu, kad personalas ir artimieji suprastų sergančiojo jausmus, nesistengtų jo nuraminti ar gėdinti dėl reiškiamo pykčio. Reikėtų leisti išreikšti neigiamus jausmus ir tuo pačiu neprisiimti to pykčio sau asmeniškai, neatstumti žmogaus ir nepalikti jo vieno. Kadangi pyktis kyla dėl bejėgiškumo jausmo, naudinga kiek įmanoma leisti pacientui pačiam kontroliuoti savo gydymą ir slaugą, dažniau klausti jo nuomonės, aiškinti ligos, tyrimų ir gydymo eigą, nedaryti už jį to, ką jis pats gali padaryti. Taip elgiantis, pyktis pamažu nurimsta, į jo vietą ateina liūdesys, vėliau susitaikymas ir ramybė. Jeigu pacientui neleidžiama išreikšti pykčio arba jis pats sau to neleidžia, galvodamas, kad tai negražu arba kad dėl pykčio gydytojai ir slaugytojos jį atstums ir nesuteiks reikiamos pagalbos, žmogus gali tą pyktį nukreipti į save. O nukreipus pyktį į save, padidėja depresijos ir savižudybės rizika.

PASYVI AGRESIJA

Pasyvi agresija – tai elgesys, kuriam būdingas priešiškumas ir pyktis, tačiau išreiškiami netiesiogiai, paslėptais būdais. Toks elgesys būdingas žmonėms, kurie bijo, kad jeigu neįtiks kitiems, tai jiems gali blogai baigtis.

Kad pykti negražu arba pavojinga, išmokstama vaikystėje. Dažnai taip atsitinka šeimose, kur netoleruojami jokie konfliktai arba už menkiausią prieštaravimą baudžiama. Kraštutiniu atveju pyktis visiškai išstumiamas ir nesuvokiamas. Tokie žmonės niekada nepyksta, visada ir su visais malonūs, viską pateisina. Neišreikštas pyktis sukelia vegetacinės nervų sistemos pokyčius, todėl ilgainiui pasireiškia įvairios psichosomatinės ligos: hipertoninė liga, opaligė, neurodermitai, imuninės sistemos ligos.

Kai pyktis ne taip giliai išstumtas į pasąmonę, jis, nors ir nėra iki galo suvokiamas ir nusakomas žodžiais, kaip racionaliai reiškiamo pykčio atveju, yra išreiškiamas veiksmais. Pasyvus agresyvumas dažniausiai pasireiškia vengimu. Tylėjimas arba verkimas taip pat dažnai yra pykčio išraiškos būdas. Kitais atvejais pyktis pakeičiamas priešingu elgesiu, t.y. pataikavimu, malonybiniais žodžiais, nedidelėmis dovanėlėmis, įteikiant jas pabrėžtinai pataikaujant.

Personalui daug sunkiau suprasti pasyviai agresyvius pacientus, kadangi jie neparodo tikrųjų savo jausmų (dažnai ir patys jų gerai nesuvokia). Tai, ką žmogus sako ir daro – nesutampa, ir bendravimas su juo būna nenuoširdus bei sekinantis. Dažnai pacientai kenkia patys sau, ignoruodami personalo pastangas jiems padėti. Pasyviai agresyvus elgesys būdingas manipuliuojantiems žmonėms ir yra viena iš manipuliacijos formų.

Personalo tikslas dirbant su pasyviai agresyviais pacientais – atpažinti tokio elgesio pasireiškimus ir skatinti pacientą išreikšti savo jausmus žodžiais. Sunkesniais atvejais tokiems pacientams gali būti reikalinga psichoterapinė pagalba.

2.2. SLAUGYTOJŲ VAIDMUO SLAUGANT DEPRESIJA SERGANTĮ PACIENTĄ

Medicinos personalas bendrauja su įvairiais pacientais, kurie dėl streso, ligos ir hospitalizacijos atskleidžia tiek teigiamas, tiek neigiamas savo savybes. Kartais pacientai turi išankstinę neigiamą nuostatą medikų atžvilgiu, atsiradusią dėl ankstesnės neigiamos patirties ar neigiamos informacijos spaudoje, televizijos laidose. Kai kurių pacientų elgesys, juos gydant ir slaugant personalui sukelia nemažai rūpesčių. Dažnai tokie pacientai vadinami “sunkiais” ne dėl ligos sunkumo, o dėl bendravimo problemų.

Personalo ir paciento santykiai yra svarbūs pačiam gydymui, todėl slaugos specialistai yra atsakingi už optimalų santykių sukūrimą ir palaikymą. Profesinis personalo paruošimas turi padėti suprasti pacientų elgesį, jo prigimtį, slaptą reikšmę ir pastangas įveikti stresą. Kartais nemalonų, varginantį paciento elgesį reikia traktuoti kaip psichologinius simptomus, kuriems reikia specifinio dėmesio ir pagalbos. Be to, medikai turėtų išsiaiškinti savo pačių nuostatas ir reakcijas, kurios prieš jų valią gali skatinti ir palaikyti nepageidaujamą paciento elgesį.

Dažnai vienintelis būdas keisti paciento elgesį yra keisti personalo reakciją. Gydymo įstaigose tradiciškai susiklostė labai aiškus skirtumas tarp pacientų ir personalo. Psichologijoje šis procesas aprašomas kaip gynybos mechanizmas, vadinamas skilimu.

Skilimas sukelia sunkumų abiems pusėms. Pacientams bejėgiškumo, priklausomybės jausmas skatina pasyvumą, nerimą, nusivylimą dėl nepakankamos globos, pyktį ir nepagrįstus kaltinimus medikų atžvilgiu. Personalui užkraunama didelė atsakomybės našta, kuri dažnai nereali, nes neatitinka jų galimybių.

Naudinga suprasti, kaip pacientas jaučiasi sergančiojo vaidmenyje. Reikia turėti galvoje, kad medikai patys pasirenka savo profesiją, bet pacientai dažniausiai nepasirenka savanoriškai ligonio vaidmens. Kai kuriems iš jų labai sunku būti priklausomiems, bejėgiams, o kiti gal tiesiog neturi charakterio bruožų, kurių tikimasi iš paciento. Paprastai iš “gero” paciento tikimasi, kad jis sutiks su medikų instrukcijomis, režimu ir ligoninės ar poliklinikos taisyklėmis, bus malonus, mandagus, pasitikintis ir sveiks, patvirtindamas gydymo efektyvumą. Toks optimalus paciento elgesys pateisintų personalo lūkesčius.

“Sunkūs” pacientai sukelia priešingus jausmus – medikai jaučiasi nepajėgūs, nekompetetingi, sutrikę, jiems kyla nerimas ir pyktis. Sumažėja profesinis savęs vertinimas, sunkiau kontroliuoti situaciją ir savo jausmus.

Išmokus pažinti, priimti ir toleruoti savo jausmus, atsiranda daugiau tolerancijos ir paciento rodomiems jausmams.

2.3. PROBLEMOS, KURIOS PRIKLAUSO NUO PACIENTŲ ELGESIO

Slaptas ryšys.

Kartais pacientai savo norus ir poreikius išreiškia netiesiogiai. Tai gali vykti sąmoningai, kai pacientai suvokia savo norus kaip nepriimtinus ir nesitiki, kad jie gali būti patenkinti. Pvz. Pacientas jaučiasi vienišas, nori su kuo nors pasikalbėti, tačiau nedrįsta tiesiai pasakyti apie savo vienišumą, liūdesį, norą bendrauti. Vietoj to pradeda skūstis įvairiais netipiškais skausmais ar diskomfortu ir tokiu būdu stengiasi kuo ilgiau išlaikyti prie savo lovos slaugytoją ar gydytoją. Jei jie pradeda vien tik trinti kūną, malšinti skausmą, pacientas jaučiasi nesuprastas ir nusivylęs, jam nepalengvėja. Tik pažinus paslėptus norus galima į juos reaguoti. Pasėdėdami prie tokio paciento lovos 10 – 15 min. ir leisdami jam išsakyti savo liūdesį, vienatvę, medikai iš karto pasiekia du tikslus: pacientas jaučia palengvėjimą, jis mokosi tikėti, kad jo poreikis gali būti patenkintas, ir galbūt kitą kartą jis išdrįs savo poreikius išreikšti tiesiogiai. Sunkiau atrasti ryšį su pacientais, kurie patys nesuvokia savo tikrųjų norų ir elgesio motyvų. Jie patys aktyviai neigia tikruosius poreikius, laikydami juos nepriimtinais.

Diplomatiškai leisdami tokiam pacientui aktyviai dalyvauti savo gydymo ir slaugos procese, skatindami prisiimti atsakomybę, suteikdami pasirinkimo laisvę, gerinsime jo savikontrolę ir pasitikėjimą. Ilgainiui pastebėsime, kad prieštaravimų ir reikalavimų jo elgesyje mažės.

“Perkėlimo reakcijos”.

Tai dažna priežastis, dėl kurios “sunkių” pacientų elgesys personalui atrodo nesuprantamas ir nepriimtinas. Perkėlimo reakcijos – tai yra jausmai, nuostatos, elgesio modelis, kurie susiformavo vaikystėje santykiuose su artimaisiais, tačiau medicininėje situacijoje jais nesąmoningai vadovaujamasi bendraujant su personalu.

Pacientų ir personalo santykiuose gali pasireikšti įvairiausios perkėlimo reakcijos –nuo teigiamų (meilės, pagarbos, pasitikėjimo) iki neigiamų (priešiškumo, pykčio, neapykantos). Šios reakcijos nepriklauso nuo pacientų amžiaus, jos mažai priklauso nuo personalo amžiaus, asmenybės bruožų ar elgesio. Daugiausia jos priklauso nuo paciento vaikystėje buvusių santykių.

Paciento elgesys tokiu atveju personalui gali pasirodyti visiškai nepagrįstas ir nesuprantamas, netinkamas esamai situacijai. Tik išmokę pažinti perkėlimo reakcijas, medikai gali tinkamai reaguoti: nepriimti paciento reiškiamų jausmų sau asmeniškai.

Tik atpažindami paciento reakcijas ir savo polinkį panašiai reaguoti, šiuo atveju – imtis globėjo vaidmens, galime keisti ydingą elgesio modelį.

2.4. PROBLEMOS, KURIOS PRIKLAUSO NUO PERSONALO

Nuo slaugos specialisto asmenybės, jų gyvenimo patirties, charakterio, vidinių konfliktų, bendravimo stiliaus, kultūros ir vertybių sistemos taip pat priklauso, kaip jis ar ji reaguos į paciento elgesį.

SUNKUMŲ SUKELIA TOKIOS KLAIDINGOS ELGESIO REAKCIJOS:

Identifikacija.

Tai susitapatinimas su pacientu ar įsivaizdavimas savęs jo vietoje. Gali būti, kad pacientas sutapatinamas su sau reikšmingu žmogumi – savo motina, tėvu ar vaiku.

Personalas tokiais atvejais reaguoja į pacientą kaip į save ir daro ne tai, ko reikia pacientui, o tai, ko norėtų sau panašioje situacijoje. Deja, ne visada tai suprantama.

Kontrperkėlimas.

Tai atvejai, kai gydytojas ar slaugos specialistas su pacientu bendrauja, vadovaudamasis savo jausmais, nuostatomis, santykiu, susiformavusiu vaikystėje bendraujant su reikšmingais žmonėmis. Tai gali būti tiek teigiami, tiek neigiami jausmai.

Kontrperkėlimo jausmų išvengti neįmanoma, tačiau jie žalingi tik tuomet, kai lieka neatpažinti ir išreiškiami neadekvačiu elgesiu. Savęs pažinimas ir savo elgesio analizė gali padėti tuos jausmus atpažinti ir lengviau kontroliuoti savo elgesį. Kontrperkėlimo ir perkėlimo jausmams būdinga tai, kad pagal savo stiprumą jie neatitinka realios situacijos.

Moralinės nuostatos ir vertinimai.

Jei personalas vertina pacientą pagal savo moralines nuostatas, iš karto išskiria pacientą. Šis pasijus nesaugus, vengs atvirumo, galbūt stengsis labiau kontroliuoti personalą, gali greičiau pasireikšti agresyvus elgesys.

Gelbėtojo jausmas.

Tai įsitikinimas, kad “tik aš vienintelis ar vienintelė galiu padėti pacientui”. Dažniausiai tai yra vidinis mediko poreikis, kurį pacientas paskatina. Kadangi šiuo atveju personalas imasi atsakomybės už pacientą, šiam nebereikia būti atsakingam už savo veiklą.

Tikslumo trūkumas.

Yra skirtumas, ar pasakyti pacientui, kad viskas bus gerai, ar sakyti, kad 85 proc. atvejų nebūna jokių komplikacijų. Tiesos nesakymas griauna pasitikėjimą.

Pagarbos trūkumas.

Pacientų skirstymas pagal kokį nors požymį ar priklausomybę žemina paciento vertę. Pacientams reikia, kad su jais būtų elgiamasi pagarbiai.

3. PROFILAKTIKA

Psichinės ligos, jų vystymasis priklauso nuo daugelio veiksnių, tiek biologinių, tiek socialinių-psichologinių. Skirtingas ligas jie nevienodai veikia. Biologinis organizmo polinkis liguistai į viską reaguoti dažnai nepasireiškia be atitinkamų sąlygų, skatinančių ligą. Todėl, kovojant su psichinėmis ligomis, reikia šalinti žmagaus psichiką traumuojančius neigiamus veiksnius, stengtis stip­rinti nervų sistemą. Ypač svarbu tinkamai sureguliuoti dar­bo ir poilsio režimą. Dirbant bet kokį darbą (ypač protinį), būtina laikytis taisyklių: į darbą įsijungti laips­niškai, atlikti jį įprastu ritmu, laikytis darbo nuoseklu­mo, sistemingumo, susidaryti tinkamą dienotvarkę ir ra­cionaliai derinti darbą bei poilsį. Ypač vengtinas dažnas pervargimas. Kiek pavargus svarbu, kad nakties poilsis atstatytų žmogaus darbingumą. Kartais pervargimą gali sukelti netinkama dienotvarkė. Todėl būtina nustatyti darbo valandas ir jų laikytis. Priimta 8 valandas dirbti, 8 mie­goti, o likusias 8 valandas skirti šeimai, kultūros įstaigoms lankyti, lavinimuisi. Taip pat svarbu, kad įtemto darbo valandomis būtų daromos trumpos pertraukėlės.

Būtina paminėti tai, kad kiekvienas žmogus, atsižvelgiant į jo amžių ir profesiją, tu­ri miegoti nustatytą valandų skaičių, gultis ir keltis tuo, pa­čiu laiku. Ikimokyklinio amžiaus vaikai turi miegoti ne ma­žiau kaip 12 val. per parą. Suaugu­sieji – 7-8 val. Po ligos, nusilpus reikia miegoti 1 val. ilgiau ar prigulti popietinio pogulio. Atminkime, kad miego negalima pakeisti jokiais vaistais ar kitomis poilsio for­momis. Kadangi miego sutrikimas, yra vienas iš daugelio nervų bei psichinių ligų simptomų, svarbu stengtis nor­malizuoti miegą, ypač jei jis pradeda trikti. Patartina prieš miegą pasivaikščioti gryname ore ar apsitrinti šiltu van­deniu, kartais pravartu pasiklausyti ir tylios, monotoniškos muzikos.

Kovojant su psichinių ligų vystymusi, kreipiamasdėme­sys į kovą su triukšmu, ypač nakti, taip pat su gamybiniu triukšmu cechuose. Svarbu kovoti ir su užgauliojimais, nepagrįstais kaltinimais, nepagarba vienas kitam darbovie­tėje, šeimoje. Ypač svarbu žmogiš­kumo, pagarbos jausmus ugdyti šeimoje, kurioje suaugu­siųjų konfliktai turėtų būti išsiaiškinami kuo ramiausiai, ne_dalyvaujant vaikams.

Vaikų psichinių ligų profilaktikai reikia stengtis, kad jie kuo mažiau sirgtų įvairiomis somatinėmis ligomis, ku­rios paprastai išsekina jautrią vaiko nervų sistemą, tuo pačiu sudarydamos sąlygas nerviniam lūžiui. Užsiėmimai mokykloje, užklasinė mokinio veikla turi būti paskirstyta taip kad liktų laiko ir poilsiui. Svarbu, kad jis būtų užsiėmęs, bet reikia atsižvelgti ir į jo norus, pageidavimus, pagaliau sugebėji­mus. Dažnai linkę sirgti neurozėmis vienturčiai vaikai. Jokiu būdu negalima tenkinti kiekvieną vaikų užgaidą, jų norą; nes jie labai viskam imlūs, ir ilgainiui visa tai fiksuojasi. Paskui jau prireiks didelių tėvų ir gydytojo pa­stangų, norint pašąlinti polinkį reikalauti visko verksmu, šauksmu, riksmu.

Laikantis darbo bei , poilsio režimo svarbu, kad poilsis būtų aktyvus. .PaiIsima ir tada, kai vienos rūšies darbas pakeičiamas kitu: protinis fizmiu, fizinis – protiniu. Reikia skirti didelį dėmesį ir tinkamam laisvalaikio praleidimui nes jis tai apsaugo nervų sistemą nuo išsekimo, praplečia žmogaus akiratį, atitraukia nuo kasdieninių rūpesčių.

Profilaktika yra ne tik priemonių kompleksas ligai iš­vengti, bet ir būdai, kad išgydyta psichinė liga nepasikartotų.

II. TYRIMŲ REZULTATŲ VERTINIMAS

Į anketą atsakinėjo 20 pacientų.

Daugumos šiame tyrime dalyvavusių amžius buvo 40 – 59 metų. Jų buvo 12/20. Mažiausiai buvo 60 – 69 metų amžiaus respondentų. Tik 2/20. Kita amžiaus grupė – 20 – 39 metų respondentai. Jų buvo 6/20. Vyresnių, nei 70 metų respondentų nebuvo.

Tarp pacientų daugiau moterų – 16/20. Bet svyravimas tarp grupių gali keistis ir tirian kitu metu santykis pasikeistų.

5/20 pacientų mano, kad jie turi viršsvorį arba, kad svoris per mažas. Mano manymu tai dėl psichologinių problemų, su kuriomis jie susidūrė. Pusė pacientų t.y. 10/20 mano, kad jų kūno masė normali. 1/2 pacientų linkę daugiau valgyti, kai nervinasi, nevalgo 12/20, kartais 4/20.

Dauguma respondentų nerūkantys, nevartojantys alkoholio t.y. 13/20 – nerūko, 12/20 nevartoja alkoholio. 3/20 pacientų rūkymą išprovokavo nervinė įtampa, stresai, barniai šeimoje. 6/20 vartoja alkoholį, kai sunervina ir 2/20 kai panikuoja.

13/20 respondentų piktina kitų žmonių nuomonė, 17/20 dažnai išgyvena dėl buitinių nesėkmių. 18/20 respondentų neramu dėl permainų darbe ar asmeniniame gyvenime. Dėl to jie skundžiasi sunkiai užmingantys, o 15/20 kamuoja nemiga.

Pacientai, sergantys depresija, vengia didelių susibūrimų. Tai patvirtino 19/20 pacientų. Tik 1/20 to nevengia.

16/20 respondentų atrodo, kad iš jų šaiposi, todėl net 15/20 pakeitė požiūrį į aplinkinius.

Pyktį aplinkiniams jaučia tik 3/20, kartais – 6/20, aiškindami tuo, kad juos erzina kitų išvaizda, poelgiai, intonacija su kuria jie kalba.

4/20 respondentų mano, kad jų sugebėjimai darbe nėra tinkamai įvertinti, nors jų nuomonė apie save yra geresnė.

Su nepažįstamais sunkiai bendrą kalbą randa 14/20 apklaustųjų. Dėl to jie vengia naujų pažinčių. 16/20 respondentų visada ir 4/20 kartais jaučia baimę naujoje vietoje.

Dažnai 16/20 ar kartais 4/20 pacientų liūdi. Ir tuo metu 18/20 vengia bendravimo, nenori išsipasakoti.

18/20 respondentų tvirtina, kad juos supranta artimieji, kurie yra linkę jiems padėti sunkiu metu. Be to 8/20 respondentų turi gerą draugą, kuris jiems padėtų bet kokioje situacijoje.

Į anketą atsakinėjo 18 slaugytojų.

Slaugytojų tarpe buvo 10/18 nuo 40 iki 49 metų amžiaus asmenų, nuo 30 iki 39 – 3/18, 20 – 29 – 5/18. Vyresnių nei 50 metų nebuvo.

Dauguma t.y. 12/18 tvirtino, kad greitai randa bendrą kalbą su nepažystamais ir noriai su jais bendrauja. 3/18 slaugytojų pasitaikė atvejų, kai jos jautė neapykantą mažai pažystamiems asmenims. Taip būdavo dėl bjauraus pastarųjų elgesio. 16/18 mano, kad pacientams nėra problematiška bendrauti su jomis.

Šį darbą jau 5 metai dirba 3/18, 10 m. – 8/18, 15 m. – 5/18, 20m. – 2/18 darbuotojų. Pasirenkant darbo vietą neturėjusios galimybės pasirinkti sakė 6/18, pasirinkusios dėl kolektyvo – 2/18, dėl įdomaus darbo – 8/18. Neatsakė 2 respondentės. Visi kolektyvo nariai tvirtino, kad jų tarpusavio santykiai geri ir jiems patinka dirbti kartu.

15/18 respondenčių skyriuje jaučiasi saugiai, o pavojus dėl agresyvaus paciento elgesio buvo iškilęs 3/18 respondenčių.

pacientus visada išklausyti gali 13/18 respondenčių, o to negali dėl: laiko stokos – 1/18, asmeninių problemų – 2/18, išankstinio nusistatymo – 2/18 respondenčių.

Nuotaikų kaita trukdo santykiams su aplinkiniais 5/18 respondenčių. Grubumu įkyriam pacientui atsakyti gali 2/18 respondenčių.

Į klausimą, ar moka klausytis, teigiamai atsakė visos respondentės.

Šeimyninės problemos sunkina gebėjimą susikaupti darbe 6/18 apklaustųjų. Bet 16/20 jų tai nekenkia dabui su pacientais. 2/18 respondenčių taip nutinka kartais.

Visos apklaustos slaugytojos teigė, kad kartu analizuoja nesėkmes darbe ie teigiamai priima kritiką. O sudarant slaugos planą konkrečiam pacientui didžiausias dėmesys kreipiamas į atvykimo priežastį, paciento iškeltas problemas, jo savirūpą, gebėjimą bendrauti ir artimųjjų vaidmenį paciento gyvenime.

III. REZULTATŲ APIBENDRINIMAS – LENTELĖS

1 lentelė. Pacientų amžius

Amžius Pacientų skaičius
20 – 29 3
30 – 39 3
40 – 49 6
50 –59 6
60 -69 2
70 – 79 0

2 lentelė. Pacientų lytis

Lytis Pacientų skaičius
Vyras 4
Moteris 16

 

3 lentelė. Pacientų rūkymo, alkoholio, maisto toleravimas

Taip Ne Kartais
Rūko 4 13 3
Vartoja alkoholį 0 12 8
Daugiau valgo susinervinę 10 6 4
Mažiau valgo susinervinę 8 10 2

 

4 lentelė. Pacientų reakcija į aplinkos faktorius

Taip Ne Kartais
Piktina kitų nuomonė 7 7 6
Tūžta dėl nesėkmių 17 1 2
Pyksta kai artimieji nepritaria 15 3 2
Neramu dėl permainų darbe 18 2 0
Mano, kad sugebėjimai darbe neįvertinti pakankamai 2 10 8

 

5 lentelė. Pacientų požiūris į kitus žmones

Taip Ne Kartais
Vengia susibūrimų 14 1 5
Atrodo, kad iš jūsų šaiposi 16 2 2
Greitai randa bendrą kalbą su nepažystamais 6 8 6

 

6 lentelė. Pacientų emociniai išgyvenimai

Taip Ne Kartais
Pasikeitė požiūris į aplinkinis 15 5 0
Pirmiausia galvoja apie nelaimę 12 2 6
Dažnai jaučia pyktį aplinkiniams 3 11 6
Nerimauja nepažystamoje vietoje 16 0 4

7 lentelė. Pacientų nuotaikų kaita

Taip Ne Kartais
Dažnai liūdi 16 0 4
Tada vengia bendravimo 14 2 4

8 lentelė. Pacientų santykiai suartimaisiais

Taip Ne Kartais
Mano, kad supranta juos 10 2 8
Turi gerą draugą 16 4 0
Nori rasti gerą draugą 10 10 0

 

9 lentelė. Slaugytojų bendravimas su pacientais

Slaugytojos edukacinė funkcija Taip Ne
Noriai bendrauja su negalią turinčiais pacientais 12 6
Pacientams lengva su jomis bendrauti 16 2
Visada sugeba išklausyti 13 5
Kai kuriais atvejais nesugeba padėti 3 15
Nuotaikų kaita trukdo bendrauti 5 13
Blogos nuotaikos atsako grubumu 2 16
Asmeninės problemos kenkia darbui 2 16
Analizuoja nesėkmes darbe 18 0

IŠVADOS

1.Tyrimo metu paaiškėjo, kad pacientai vengia bendrauti su nepažįstamais ar mažai pažįstamais žmonėmis. Jie vengia žmonių susibūrimo vietų. Jiems svarbūs jų santykiai su artimaisiais, bendradarbiais, medicinos personalu, labai jautriai reaguoja, kai juos atstumia, kai jų nesupranta aplinkiniai.

Jiems reikalingas artimas žmogus, galintis paguosti, padėti bet kurią minutę. Šie žmonės nesupranta ironijos, pratrūksta pykti, o priežasties paaiškinti negali. Juos dažnai apima liūdesys, nenoras bendrauti ar aplamai reaguoti į aplinką.

2.Slaugytojų edukacinė funkcija bendraujant su sergančiais depresija būtų: palaikyti optimaliai nuoširdžius santykius, neatstumti, kai pacientui reikalinga pagalba, mokėti išklausyti, skatinti pacientų savirūpą.

Sudarant slaugos planą numatyti pacientų problemas ir būdus, kaip jas spręsti. Reikalui esant, sumažinti lankytojų skaičių, kad pacientui būtų suteikta visiška ramybė. Sekti pacientų nuotaikų kaitą. Su pacientu bendrauti švelniu tyliu tonu.

HIPOTEZĖ: respondentai noriai bendrauja tarpusavyje ir su medicinos personalu

PASITVIRTINO DALINAI.

REKOMENDACIJOS

PASIŪLYMAI, NORINTIEMS IŠMOKTI TINKAMAI KLAUSYTIS PAŠNEKOVO. Reikia atminti, kad:

Klausydamiesi visuomet būkite atidūs ir susikaupę, niekas neturi jūsų atitraukti.

Klausydamiesi pirmiausia pamirškite savo neigiamą išankstinę nuomonę apie pašnekovą.

Klausydamiesi niekada neskubėkite daryti išvadų, visada jas svariai argumentuokite.

Klausydamiesi sumaniai ir subtiliai atskirkite faktą nuo nuomonės apie jį.

Klausydamiesi žinokite ne tik tai, ką žmogus gali pasakyti, bet ir tai, ko jis negali ar nenori pasakyti.

PASIŪLYMAI, PADEDANTYS IŠVENGTI NEIGIAMO BENDRAVIMO TARP PERSONALO IR PACIENTŲ:

Išklausyti, ko iš tikrųjų pacientas prašo. Daugeliui žmonių reikia, kad juos girdėtų. Gali klaidingai atrodyti, kad reikia ką nors daryti ar bent jau duoti patarimą. Jeigu pacientas to neprašo, jis pasijus nesuprastas. Dažnai svarbiausia būti išgirstam.

Sąžiningai pripažinti savo asmeninius jausmus pacientui.

Prieš parodant pacientui savo jausmus, įvertinti gydymo bei slaugos tikslus ir paciento sugebėjimą tuos jausmus priimti. Kartais naudinga pacientui parodyti net ir neigiamus jausmus. Tačiau tai turi būti padaryta ramiai, konstatuojančiu faktą tonu, be kaltinimo. Dirbant su labai provokuojančiu pacientu galima jam pasakyti, kad toks elgesys sukelia pyktį ir atstumia žmones.

Jeigu dažnai kartojasi konfliktinės situacijos su pacientais arba bendravimas vargina, išsekina, naudinga pasitarti su psichologu ar psichoterapiautu.

NAUDOTA LITERATŪRA:

Avižonienė I. Nervų ligos. Vilnius: Avicena, 1998. – 480p.

Jecikevičius A. Siela, mokslas, gyvensena. Vilnius: Žodynas, 1996. – 230p.

Kolominsis J. Pažink save. Kaunas: Šviesa, 1987. – 148p.

Trenckmann U., Heinz T. Alkoholis ir depresija: kaip nugalėti. Vilnius: Vaga, 1999. – 103p.

Mačiulis V., Davidonienė O., Utkuvienė J. Vilniaus psichiatrinė klinika. Vilnius: Presvika, 1998. – 42p.

Exel E., Exel W. Sveiki sulaukę brandaus amžiaus. Vilnius: Avicena, 1998. – 192p.

Klimova – Fiugnerova M. Mokėk nesenti. Vilnius: Mintis, 1975. – 192p.

Kriščiūnas A. Psichikos ligos ir mes. Vilnius: Mintis, 1991. – 192p.

Jurganovas O. Žmogus – žmogaus veidrodis. Vilnius: Mintis, 1981. – 165p.

Nervų sistemos bei psichikos ligos. Kaunas: sveikatingumo ir medicinos reklamos centras, 1999. – 88p.

Gydymo menas Nr.12., 1999. – 54p.

Internet: http://medicine.vdu.lt/medicina

IŠTIRTI PACIENTO GEBĖJIMĄ BENDRAUTI BEI BENDRAVIMO SVARBĄ DEPRESIJOS ATVEJU

ANKETA

Gerbiamas paciente, slaugos specialybės 4 kurso I grupės studentė atlieka tyrimą, kurio tikslas – įvertinti gebėjimą bendrauti bei išsiaiškinti bendravimo svarbą depresijos atveju. Jūs galite prisidėti prie šio tikslo įgyvendinimo. Tam reikia tik užpildyti anketą, kurią laikote rankose. Jūsų dalyvavimas apklausoje yra labai svarbus.

Tyrimo duomenys bus skelbiami tik statistinėje informacijoje.

Žvaigždute pažymėkite Jums tinkamą atsakymo variantą (-us) arba parašykite savo atsakymą tam tikroje vietoje.

Žymėjimo pavyzdys X.

Anketa yra anoniminė. Rašyti vardą ir pavardę nereikia.

 

Jūsų amžius:

20 – 29

30 – 39

40 – 49

50 – 59

60 – 69

70 – 79

 

Jūsų lytis:

Vyras

Moteris

 

Jūsų svoris:

Manau per mažas

Normalus (atitinka ūgį)

Viršsvoris

Kita …

 

Ar Jūs rūkote?

Taip

Ne

Kartais (parašykite kas išprovokavo)

 

Ar vartojate alkoholį?

Taip

Ne

Dažnai

Kartais

Kai susinervinu

Kita…

 

Ar Jūs linkę daugiau pavalgyti, kai susinervinate?

Taip

Ne

Kartais

Kita…

 

Ar Jūs mažai valgote, ar visai atsisakote maisto, kai nervinatės?

Taip

Ne

Kartais

Kita…

 

Ar Jus vis dažniau piktina kitų žmonių nuomonė?

Taip

Ne

Dažnai

Kartais

 

Ar dažnai tūžtate dėl menkų buitinių nesėkmių?

Taip

Ne

Dažnai

Kartais

 

Ar smarkiai reaguojate, jei Jūsų antroji pusė Jums dėl ko nors nepritaria?

Taip

Ne

Dažnai

Kartais

 

Ar permainos darbe arba asmeniniame gyvenime gali taip sudrumsti Jūsų ramybę, kad vakare neužmigtumėte?

Taip

Ne

Dažnai

Kartais

 

Ar dažnai kamuoja nemiga?

Taip

Ne

Dažnai

Kartais

 

Ar dažnai jaučiatės skriaudžiamas?

Taip

Ne

Dažnai

Kartais

 

Ar vis dar laikote namie senus drabužius ir kt. daiktus, nors jie niekam nebetinka?

Taip

Ne

Dažnai

Kartais

 

Ar Jums labai sunku išleisti nors ir mažą pinigų sumą be būtino reikalo?

Taip

Ne

Dažnai

Kartais

 

Ar Jums labai sunku prisiversti nueiti į tam tikrą vietą, kur daug žmonių?

Taip

Ne

Dažnai

Kartais

 

Ar pastaruoju metu Jums dažnai atrodo, kad iš Jūsų šaiposi arba už jūsų nugaros Jus apkalba, nors konkrečių įrodymų neturite?

Taip

Ne

Dažnai

Kartais

 

Ar iš pagrindų pasikeitė Jūsų požiūris į aplinkinius?

Taip

Ne

 

Jei Jūsų šeimos narys arba draugas vėluoja pareiti ar primiausia galvojate, kad ištiko nelaimė?

Taip

Ne

Dažnai

Kartais

 

Ar dažnai pastaruoju metu jaučiate pyktį aplinkiniams?

Taip

Ne

Dažnai

Kartais

 

Ar manote, kad darbe Jūsų sugebėjimai neįvertinami tinkamai?

Taip

Ne

Dažnai

Kartais

 

Ar greitai randate bendrą kalbą su nepažystamais?

Taip

Ne

Kartais

 

 

Ar dažnai Jus lydi liūdna nuotaika?

Taip

Ne

Dažnai

Kartais

 

Ar apėmus liūdesiui norite išsipasakoti, ar vengiate bendravimo?

Taip

Ne

Dažnai

Kartais

 

Atėjus į nepažystamą vietą, ar jaučiate nerimą, baimę?

Taip

Ne

Dažnai

Kartais

 

Ar Jūsų artimieji supranta Jus, ar išklauso Jus ir padeda sunkiu momentu?

Taip

Ne

Dažnai

Kartais

 

Ar Jūs norėtumėte gyventi vienas pats saloje?

Taip

Ne

 

Ar mokate klausytis?

Taip

Ne

 

Ar turite gerą draugą ar žmogų, kuris niekada neatsisakytų Jums padėti?

Taip

Ne

Kita…

 

Jei neturite, ar norite tokį rasti?

Taip

Ne

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

IŠTIRTI GEBĖJIMĄ BENDRAUTI BEI BENDRAVIMO SVARBĄ DEPRESIJOS ATVEJU

 

ANKETA SLAUGYTOJOMS

 

Slaugos specialybės 4 kurso I grupės studentė atlieka tyrimą, kurio tikslas – įvertinti gebėjimą bendrauti bei išsiaiškinti bendravimo svarbą depresijos atveju. Jūs galite prisidėti prie šio tikslo įgyvendinimo. Tam reikia tik užpildyti anketą, kurią laikote rankose. Jūsų dalyvavimas apklausoje yra labai svarbus. Tyrimo duomenys bus skelbiami tik statistinėje informacijoje. Žvaigždute pažymėkite Jums tinkamą atsakymo variantą (-us) arba parašykite savo atsakymą tam tikroje vietoje. Anketa yra anoniminė. Rašyti vardą ir pavardę nereikia.

 

Jūsų amžius:

20 – 29

30 – 39

40 – 49

50 – 59

 

2. Ar greitai randate bendrą kalbą su nepažystamais?

Taip

Ne

Kartais

 

Ar noriai bendraujate su psichinę negalią turinčiais pacientais?

Taip

Ne

 

Ar buvo atvejų, kada jautėte neapykantą mažai pažystamam žmogui?

Taip

Ne

 

Ar manote, kad Jūs uždaro būdo žmogus?

Taip

Ne

 

Ar manote, kad pacientams yra lengva su Jumis bendrauti?

Taip

Ne

Kartais

 

Kiek metų dirbate slaugytojos darbą?

 

Kaip vertinate savo sugebėjimus dirbti šį darbą?

Gerai

Pakankamai gerai

Vidutiniškai

Negaliu įvertinti

 

 

Kodėl pasirinkote psichosomatinį skyrių?

Nebuvo pasirinkimo

Patiko kolektyvas

Įdomus darbas

Nežinau

Kita

 

Ar dirbant šiame skyriuje jaučiatės pakankamai saugiai?

Taip

Ne (kodėl)

 

Jei pacientas prašo išklausyti, ar visada sugebate tai padaryti?

Taip

Ne (kodėl)

 

Ar manote, kad Jūsų kolektyvo santykiai geri?

Taip

Ne

 

Ar būna atvejų, kada nesugebate padėti pacientui?

Taip

Ne

Kartais

 

Ar labai pavargstate darbe?

Taip

Ne

Kartais

 

Ar Jūsų nuotaiką gali pakeisti santykiai su kitais žmonėmis?

Taip

Ne

 

Ar būnant blogos nuotaikos neatsakote grubumu įkyriam pacientui?

Taip

Ne

Kartais

 

Ar mokate klausytis?

Taip

Ne

 

Ar būna, kad Jūsų šeimyniniai ginčai neduoda susikaupti darbe?

Taip

Ne

 

Ar Jūsų asmeninės problemos kartais nekenkia darbui su pacientais?

Taip

Ne

Kartais

 

Ar analizuojate savo nesekmes darbe, išklausote kolegų patarimus?

Taip

Ne

 

Sudarant slaugos plana konkrečiam pacientui į ką daugiausia kreipiate dėmesį? Parašykite savo variantą.