Raidos psichologijos tyrimų organizavimas

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS
PEDAGOGIKOS FAKULTETAS

PSICHOLOGIJOS KATEDRA

RAIDOS PSICHOLOGIJOS TYRIMŲ ORGANIZAVIMAS

Referatas

Darbą parengė

Gitana Stankienė

I k. 9 gr. studentė

Darbo vadovė

doc. dr. A.Liniauskaitė

Klaipėda, 2004
TURINYS

Įvadas 3
I. Duomenų rinkimo metodai 4
1. Imties tūrio parinkimo būdai 4
2. Natūralistinis stebėjimas (lauko metodas) 4
3. Apklausa, interviu 5
4. Atvejo analizė 6
II. Bendrosios raidos tyrimų schemos 6
1. Koreliacinis tyrimas 6
2. Eksperimentas 7
2.1. Preliminariniai tyrimai 7
2.2. Tikrieji eksperimentiniai tyrimai 7
2.3. Kvazieksperimentiniai tyrimai 8
2.4. Eksperimentinio tyrimo patikimumas ir validumas 8
2.5. Eksperimento tyrimo etapai 9
2.6. Laboratorinis eksperimentas 10
2.7. Natūralus eksperimentas 10
III. Raidos tyrimo schemos 10
1. Skersinio pjūvio tyrimai 10
2. Tęstiniai (longitudiniai) tyrimai 11
3. Laiko periodų tyrimai 11
4. Sekos tyrimai 11
Išvados 12
Literatūra 13

Įvadas

Gyvenimo raidos tyrimas – palyginti naauja disciplina. Tyrimais mėginama
nustatyti, kiek ir kokiomis sąlygomis žmogaus raida gali kisti ir kas ją
gali riboti.

Atliekant raidos psichologijos tyrimus, kaupiama daug informacijos apie
įprastą ir neįprastą elgesį, apie paveldėtas ir gyvenant įgytas ypatybes,
apie aplinkos įtaką individo raidai ir kt.

Taigi, raidos psichologijos tyrimų tikslas – suprasti žmogaus augimą ir
keitimąsi. Mėginama nustatyti, kokie įvykiai ir aplinkybės suformavo tą
individą, stengiamasi prognozuoti jo ateitį. Raidos psichologija, pasak
Ritos Žukauskienės, pagrįsta moksliniu žmogaus mąstymo, kalbos, emocijų,
bendravimo ypatybių, fizinės žmogaus raidos tyrimu, rūpinimusi praktiniais
jo poreikiais ir kt. (3, 12).

Dalis psichologinių tyyrimų yra nukreipti analizuoti žmogaus prigimtį,
t.y. tiriami asmens sugebėjimai ir kitos įgimtos ypatybės, kituose
tyrimuose pabrėžiama ugdymo svarba. Nuolatiniai klausimai: kuris iš procesų
– brendimas ar išmokimas – yra svarbiausias individo raidai, žmogaus raida
– vientisas ar netolydus procesas – yra konkrečių tyrimų ir teorinių
svarstymų objektai.

Be abejonės, ra

aidos psichologijos tyrimų objektais domisi ne vien tik
raidos psichologai. Raidos tyrimas – įvairių mokslo disciplinų sritis.
Norint tinkamai suprasti raidos sudėtingumą, turime įvertinti sociologijos,
antropologijos, biologijos ir neurologijos indėlį.

Šiame darbe:

1. apžvelgsiu duomenų rinkimo metodus,

2. pristatysiu pagrindines mokslinių ir specifinių raidos psichologijos

tyrimų schemas,

3. paanalizuosiu jų privalumus bei trūkumus.

I. Duomenų rinkimo metodai

1. Imties tūrio parinkimo būdai

Planuojant tyrimus, svarbu nustatyti reikalingą minimalų tyrimų
skaičių, kad galima būtų padaryti statistiškai reikšmingas išvadas.
Paprastai dominančių požymių pasiskirstymas generalinėje aibėje nėra
žinomas (generalinė aibė, arba populiacija, – tai tiriama visuma). Norint
tai nustatyti, reikėtų ištirti visus generalinės aibės elementus. Tai
aišku, pareikalautų daug laiko ir lėšų, o kartais toks tyrimas neįmanomas.

Empiriniuose tyrimuose beveik visada daroma išankstinė atranka, t.y.
atsitiktinai parenkama generalinės aibės elementų dalis, ištiriamas
nagrinėjamo požymio pasiskirstymas šioje dalyje ir iš jos sprendžiama apie
šio požymio pasiskirstymą visoje generalinėje aibėje. Ši paasirinktoji dalis
vadinama imtimi.

Atrankos metodai remiasi tikimybių teorija, tačiau darant atranką
visiškai išvengti paklaidų negalima, nebent tirtume visą populiaciją.
Paprastai pasitaiko dvi paklaidų rūšys: sisteminė ir atsitiktinė. Sisteminė
paklaida – kai tendencingai iškreipiamas imties dydis. Tai priklauso nuo
tyrėjo sąžiningumo, atrankos klaidų, o atsitiktinė paklaida, kuri gali
padidinti arba sumažinti imties dydį visada egzistuoja.

Nustačius reikiamą tiriamųjų skaičių, nustatomas jų parinkimo būdas.
Išskiriami du pagrindiniai tiriamųjų grupių parinkimo būdų atvejai: 1)
tikimybinis, kai kiekvieno tiriamos populiacijos elemento tikimybė pakliūti
į imtį yra žinoma ir 2) netikimybinis, kai tiriamųjų pasiskirstymas
populiacinėje grupėje nėra žinomas.

Tikimybiniai tiriamųjų gr

rupių parinkimo būdai:

1. Paprastas atsitiktinis. Šio būdo esmė ta, kad iš populiacijos sąrašo

atsitiktinai parenkamas reikiamas tiriamosios grupės narių skaičius,

t.y. tiek, kiek buvo numatyta.

2. Sisteminis, arba mechaninis. Tai paprasto atsitiktinio būdo

modifikacija. Čia iš populiacijos sąrašo tiriamieji parenkami ne

atsitiktinai, bet pagal tam tikrą sistemą.

3. Sluoksniuotas, arba tipinis. Tiriant šiuo būdu, tiriamoji populiacija

suskirstoma į atskiras grupes pagal tam tikras panašias savybes.

4. „Puokštės“ principas, arba serijinis. Kai populiacija labai didelė,

plačiai nusidriekusi, tai parinkti tiriamųjų grupes atsitiktinumo

principu keblu. Tiriant šiuo metodu parenkamos kelios būdingiausios

tiriamųjų grupės iš visos populiacijos.

Netikimybiniai tiriamųjų grupių parinkimo būdai:

1. Nedidelės apimties tyrimuose tiriamųjų grupės neretai formuojamos ne

visai laikantis atsitiktinumo principo. Be abejo, taip suformuotos

grupės ne visiškai atspindi populiaciją, tačiau, kita vertus, tai

paprasčiau ir pigiau.

2. Atsitiktinis grupių parinkimo būdas. Tyrimui parenkami asmenys,

kuriuos lengva rasti, esančius greta.

3. Grupių parinkimas kvotų principu. Šiuo principu grupės parenkamos

panašiai kaip ir tipinio grupių formavimo atveju, norint pasiekti, kad

grupėje būtų toks tiriamųjų požymių santykis, koks yra populiacijoje.

4. Tikslinis grupių formavimas. Čia tyrėjas į formuojamą grupę įtraukia

asmenis, kurie, jo manymu, yra tipiškiausi tiriamojo požymio

atžvilgiu.

5. „Gniūžties“ principas. Pirmiausia tyrėjas parenka nedaug asmenų,

pasižyminčių tam tikromis tyrimą dominančiomis savybėmis. Po to šie

asmenys nurodo kitus, turinčius analogiškų savybių ir t.t.

2. Natūralistinis stebėjimas (lauko metodas)

Natūralistinis stebėjimas skirtas aprašyti tiriamųjų elgesį realioje
gyvenimo aplinkoje (lauke), pavyzdžiui, fabrike, bažnyčioje, susitikimuose
ir pan. Tai aprašomasis tyrimas. Tyrėjas visiškai nesikiša į stebimą
situaciją, tačiau siekia fi

iksuoti viską, kas joje vyksta. Natūralistinis
stebėjimas dažnai naudojamas tiriant vaikus, kitų kultūrų atstovus ir
gyvūnus.

Svarbiausias lauko metodo privalumas tai, kad jis aprašo elgesį
realiame gyvenime, o ne nenatūralų elgesį laboratorijoje. Pasak B.H.Lemme,
tai toks pats skirtumas, kaip stebėti šimpanzių elgesį jų natūralioje
aplinkoje arba zoologijos sode (1).

Nepaisant privalumų, šis metodas turi ir trūkumų: 1) Tiriamo elgesio
neįmanoma kontroliuoti. Gali tekti labai ilgai laukti, kol galima bes
stebėti. 2) Natūrali aplinka visada yra gana sudėtinga. Neįmanoma vienu
metu fiksuoti pačių svarbiausių įvykių.3) Problemų kelia ir stebėtojo
nuovargis bei poreikis retkarčiais nukreipti dėmesį, o todėl stebėjimas
nėra nenutrūkstamas. 4) Rimčiausia problema yra tai, kad stebėtojo
šališkumas, arba subjektyvumas, gali rimtai iškreipti stebimų reiškinių
vertinimą, ypač jei stebintysis priklauso ne tai grupei arba net kultūrai,
kaip stebimieji. Kad duomenys būtų kuo objektyvesni, turi būti imamasi visų
galimų priemonių.5) Visada įmanoma, kad stebimą elgesį keis stebėtojo
buvimas.6) Lauko tyrimus itin sunku pakartoti, patikrinti, kadangi tyrimo
sąlygos nuolat kinta. 7) Natūralistinis stebėjimas pateikia tik elgesio
eigą, bet neaiškina jo priežasčių. Galima sužinoti, kas vyksta, bet ne
kodėl.

3. Apklausa, interviu

Viena iš apklausos rūšių, integruotų į stebėjimo metodų grupę, yra
interviu. Tikslai gali būti labai platūs, pavyzdžiui, įvertinti kai kuriais
požiūriais asmenį, iškelti bei plėtoti hipotezes, rinkti informaciją
eksperimentiniams tyrimams ir t.t. Nors konkretaus interviu stilius, jo
strategija gali būti įvairi, tačiau bendra yra tai, kad interviu – tai
abipusis sandėris tarp klausiančiojo į atsakančiojo.

Interviu kaip atskiras ty

yrimo metodas gali būti skirstomas daugelį
įvairių variantų, pradedant nuo formalizuotų (standartizuotų) interviu, kur
kausimai iš anksto numatyti, iki neformalių interviu, kur klausimų seka bei
jų formalizavimas visiškai laisvi.

Tiriamasis interviu apibrėžiamas kaip tyrėjo inicijuotas dviejų asmenų
pokalbis, kurio tikslas – gauti būtiną tyrimo uždaviniams informaciją.
Būdingas jo bruožas tas, kad visa informacija gaunama žodžiu. Tuo jis iš
esmės skiriasi nuo anketinės apklausos. Yra ir daugiau skirtumų.
Pavyzdžiui, interviu platesnes galimybes nuodugniau pažinti tiriamąjį
asmenį, tuo tarpu anketinėje apklausoje tokios galimybės labai ribotos.
Kita vertus, interviu yra mažesnės galimybės nei anketinėje apklausoje
aprėpti daugiau tiriamųjų.

Tiriamojo interviu metodo paskirtis gali būti trejopa:

1. Tiesioginė ir pagrindinė priemonė reikiamai informacijai gauti.

Pavyzdžiui, sužinoti, ką mano respondentas, išsiaiškinti, ką asmuo

žino (žinių informacija), ką jis mėgsta ir ko nemėgsta (vertybės), ką

galvoja (požiūriai).

2. Priemonė iškeltai hipotezei patikrinti. Pavyzdžiui, nustatyti arba

patikslinti kintamųjų ir tiriamojo įvykio ryšius.

3. Gali būti panaudotas kartu su kitais tyrimo metodais ir renkant

informaciją, ir įvertinant kitus metodus, pavyzdžiui, anketinę

apklausą.

Tyrimo praktikoje galimi keturių tipų interviu:

1) struktūrizuotas (klausimai ir visa procedūra numatomi iš anksto, ir

interviu eigoje mažai kas keičiama; šiuo atveju situacija esti

apibrėžta);

2) nestruktūrizuotas (be detalaus plano, klausinėjama laisva forma;

situacija atvira, galinti keistis);

3) neprimestinis (kilęs iš psichiatrijos, kada klausinėjantysis

nesistengia išlaikyti numatytos pokalbio linijos, o pasiduoda ligonio

primetamai pokalbio eigai);

4) kryptingas (klausinėjantysis ypatingą dėmesį kreipia į subjektyvius

respondento atsakymus apie jam žinomą situaciją, su kuria jis

susipažino prieš interviu; iš gautų atsakymų tyrėjas gali spręsti, ar

pasitvirtino jo iškelta hipotezė, ar ne).

Dėl interviu metodo patikimumo yra įvairių prielaidų, teorijų, ir visos
jos sąlygojamos tyrėjo ir respondento tarpusavio santykių:

1. Manoma, kad jeigu interviu gavėjas yra pakankamai kvalifikuotas, o

respondentas – nuoširdus ir nusiteikęs atsakyti į jam duodamus

klausimus, yra didesnė tikimybė gauti patikimus duomenis. Be abejo,

melavimas arba sąmoningai parenkami socialiai pageidaujami atsakymai

iš tyrimo turi būti eliminuojami.

2. Yra ir kita nuomonė – žiūrint į interviu kaip į sandorį, klaidos yra

neišvengiamos, kadangi šiame procese kiekvienas interviu dalyvis turi

savų sumetimų. Manoma, kad šiuo atveju reikalingos kontrolinės

respondentų grupės, juolab kad abi interviu puses gali veikti emocinis

nusiteikimas, asmeniniai santykiai ir kt.

3. Interviu gali būti traktuojamas kaip natūralus susitikimas,

sąlygojamas daugelio gyvenimiškų situacijų, kuriomis ir reikia

vadovautis, norint išvengti nepatikimų atsakymų. Šiuo požiūriu

išskiriami keli interviu ypatumai, galintys sukelti problemų:

a) tarpusavio pasitikėjimo, „distancijos“ jautimo ir kiti panašūs
veiksniai;

b) respondentas gali jaustis nepatogiai ir vengti „gilesnių“ klausimų;

c) įvairios prasmės, kurios aiškios tyrėjui, gali būti sunkiau
suprantamos respondentui;

d) interviu, kaip ir kasdieniniame gyvenime, sunku įvertinti įvairius
galimus ypatumus.

Taigi, kad ir kaip kruopščiai ir sąžiningai elgtųsi klausinėtojas,
vargu ar galima visiškai išvengti asmeninių santykių, galinčių veikti
atsakymus.

4. Atvejo analizė

Tai išsamus vieno žmogaus ištyrimas. Informacija renkama pokalbio metu,
vertinant užrašus, pateikiant užduotis, stebint ir pan. Atvejo analizę
dažnai naudoja klinikos specialistai, diagnozuodami ir gydydami sutrikimus.
Ji taip pat gali būti panaudojama pradiniame tyrimo etape. Šis metodas
siejamas su Sigmundo Freudo darbais, kuris savo psichoanalizės teoriją
pagrindė pacientų atvejų analize.

Svarbiausias privalumas – galimybė gauti labai daug informacijos, kuri
gali praversti tiriant atvejį; ji leidžia kelti hipotezes, kurias vėliau
galima patikrinti su kitais tiriamaisiais. Tarkime, tiriamas vienas labai
kūrybiškas žmogus ir aptinkama kas nors, kas, tyrėjo nuomone, buvo labai
svarbi šio žmogaus aukšto kūrybiškumo priežastis. Vėliau tyrimą galima
pritaikyti didesnei žmonių grupei, aiškinantis, ar tas veiksnys tikrai
reikšmingas.

Tačiau dauguma informacijos, gaunamos atvejo analizės būdu, yra
retrospektyvi (tai yra, susijusi su praeities įvykiais) ir surenkama
apklausiant tiriamąjį, jo giminaičius, draugus bei kitus žmones. Visi
minėti sunkumai, susiję su subjektyviai gaunamais duomenimis, galioja ir
čia. Tyrėjo gautų duomenų analizė arba jų interpretacija gali būti šališka
ir netiksli.

II. Bendrosios raidos tyrimų schemos

Dažniausiai naudojamos dvi bendrosios tyrimo schemos: koreliacinis
tyrimas ir eksperimentas.

1. Koreliacinis tyrimas

Koreliaciniu tyrimu nustatoma, ar tarp dviejų ir daugiau kintamųjų
egzistuoja ryšys; jei egzistuoja, – koks jo pobūdis ir lygis. Koreliacinis
tyrimas nekuria tokių tarpusavio ryšių, o tik juos aprašo.

Koreliacija gali būti dviejų rūšių. Teigiama koreliacija rodo, kad du
mus dominantys veiksniai kinta ta pačia kryptimi, tai yra, didėjant (arba
mažėjant) vienam iš jų, didėja (arba mažėja) ir kitas. Sakykim, kylant
saulei, oro temperatūra taip pat kyla; saulei leidžiantis, temperatūra
krinta. Neigiama koreliacija atspindi priešingą ryšį. Vienam kintamajam
didėjant, kitas mažėja. Kuo didesnis stresas, tuo mažesnis atsparumas
infekcijoms.

Daugelyje koreliacinių tyrimų naudojamas koreliacijos koeficientas.
Dominantys kintamieji išmatuojami ir tam tikromis formulėmis įvertinamas
ryšio lygis, kuris išreiškiamas koreliacijos koeficientu. Koreliacijos
koeficientas kinta nuo nulio (kai nėra jokio tarpusavio ryšio) iki ±1,0
(idealus ryšys). Kuo koreliacijos koeficientas arčiau ±1,0, tuo stipresnis
ryšys tarp dviejų vertinamų kintamųjų ir tuo daugiau galimybių jam
pasireikšti. Paprastai stipria laikoma tokia koreliacija, kurios
koeficientas siekia ±0,7 arba daugiau. Koreliacija taikoma numatant
reiškinius. Pagrindinis koreliacinio tyrimo trūkumas yra tas, kad jis
neatspindi priežastinių santykių tarp kintamųjų.

2. Eksperimentas

Tyrimuose yra skiriamos trys eksperimentinių tyrimu rūšys. Tai
preliminariniai, tikrieji ir kvazieksperimentiniai tyrimai.

Eksperimentinių tyrimų simboliai tyrimų strategijai nustatyti:

• X – poveikio priemonės (nepriklausomi kintamieji), kurių efektą norime

nustatyti.

• O1 – stebimo objekto (priklausomų kintamųjų) įvertinimas prieš

eksperimentą.

• O2 – stebimo objekto įvertinimas po eksperimento.

• X ir O, esantys vienoje eilėje, rodo, kad poveikis ir jo rezultatai –

tų pačių objektų.

• Kryptis iš kairės į dešinę žymi seką.

• R rodo, kad tiriamųjų grupės sudarytos, remiantis tikimybių

principais.

• X ir O, esantys vertikaliai vieni virš kitų, nurodo tą patį

laikotarpį.

• Lygiagrečios eilės, neatskirtos punktyrine linija, – tai tarpusavyje

lyginamos grupės, sudarytos laikantis tikimybių principo, o grupės,

atskirtos viena nuo kitos punktyrine linija – nehomogeniškos grupės.
1. Preliminariniai tyrimai

Tyrėjas įvertina tiriamuosius požymius (pre – test), o praėjus kiek
laiko, kuriuo metu buvo taikomas eksperimentinis faktorius (test – factor),
nustato tų požymių kitimus (O2), atlikdamas užbaigimo testą (post – test).

Tokį tyrimą grafiškai būtų galima pavaizduoti taip:

O1 X O2

Eksperimentuojant pagal tokią schemą, būtina kontroliuoti, kad bandymų
neveiktų šalutiniai veiksniai, išskyrus tuos, kuriuos tyrėjas stebi.
Priešingu atveju negalima įrodyti daromo poveikio veiksmingumo.

2. Tikrieji eksperimentiniai tyrimai

Tikrųjų eksperimentinių tyrimų pradinio ir galutinio testavimo
tiriamųjų grupės simbolinė schema būtų tokia:

Eksperimentinė grupė RO1 O2

X

Kontrolinė grupė RO3 O4

Šiuo atveju sudaromos dvi grupės, kurios tiriamojo požymio atžvilgiu
yra vienodos. Jos suburiamos remiantis tikimybių principais.

Taigi kai yra eksperimentinė ir kontrolinė grupės, tiriamasis poveikis
kontrolinei grupei netaikomas, o tai leidžia įvertinti poveikio priemonių
efektyvumą: įvedus kontrolinę grupę, eliminuojamas išorinių kintamųjų
poveikis eksperimentinei grupei, kadangi daroma prielaida, jog išoriniai
nepriklausomi kintamieji, kuriuos eksperimentatoriui sunku suvaldyti,
vienodai veikia kontrolinę ir eksperimentinę grupes, todėl jie atmetami
kaip skirtumas tarp kontrolinės grupės pirminio ir baigiamojo testavimo.
Tokia tyrimų schema neturi trūkumų, būdingų preliminariems tyrimams. Tačiau
ir čia gali atsirasti testavimo paklaidų, susijusių su tiriamųjų jautrumu
pradinio testavimo poveikiui.

Dėl šio pradinio testavimo eksperimentinė grupė gali reaguoti į X
poveikį kitaip, negu tuo atveju, jeigu pradinio patikrinimo nebūtų. Norint
šį testavimo poveikį neutralizuoti, rekomenduojama parinkti dar vieną
grupę, kuriai pirmasis testavimas nebūtų taikomas. Tyrimas tada būtų
atliekamas pagal tokią schemą:

Eksperimentinė grupė RO1 X O2

I kontrolinė grupė RO3 O4

II kontrolinė grupė X O5

3. Kvazieksperimentiniai tyrimai

Dažnai atliekami tyrimai su iš dalies suvienodintais parametrais arba
apskritai nesirūpinant jų suvienodinimu, iš anksto turint galvoje, kad
parinktos tiriamųjų grupės yra panašios.

Kai grupės nevienalytiškos, t.y. kai jų parametrai nėra suvienodinti,
labai tikslių duomenų neverta tikėtis, todėl jie ir vadinami
kvazieksperimentiniais. Jų struktūrą galime išreikšti taip:

Eksperimentinė grupė O1 X O2

Kontrolinė grupė O3 O4

• Šiuo atveju, palyginti su preliminarinio eksperimento schema,

eksperimentatorius gali siekti grupių ekvivalentiškumo. Tuo tikslu,

norint sumažinti galimas paklaidas, tiriamųjų grupės parenkamos taip,

kad jų parametrai būtų kuo panašesni, tačiau visa tai būtina

argumentuoti.

4. Eksperimentinio tyrimo patikimumas ir validumas

Ir eksperimentiniuose tyrimuose, kaip ir kituose, galimos įvairios
paklaidos, dažniausiai atsirandančios dėl nepakankamo eksperimentinių ir
kontrolinių grupių suderinamumo. Šios paklaidos bus mažesnės tikruosiuose
eksperimentiniuose tyrimuose ir didesnės kvazieksperimentiniuose.

Eksperimentinių tyrimų paklaidas sąlygojantys veiksniai gali būti
skirstomi į vidinius ir išorinius. Vidiniai veiksniai:

1. Istoriniai. Neretai tarp pirminio testavimo ir testavimo,

nustatant taikytų poveikio priemonių veiksmingumą, praeina

nemažas laiko tarpas. Per šį laikotarpį gali pasikeisti

socialinės, politinės ar kitos sąlygos, galinčios iškreipti

tiriamojo veiksnio rezultatą.

2. Senėjimo. Natūraliai gali pakisti socialinės aplinkos sąlygos,

galinčios turėti įtakos eksperimento rezultatams. Šiuo požiūriu

trumpalaikiai laboratoriniai tyrimai yra pranašesni.

3. Statistinės regresijos. Tai paklaidos, atsirandančios dėl

duomenų registravimo tikslumo prieš eksperimentą ir po jo arba

dėl kitų šalutinių veiksnių, kurie gali turėti specifinės įtakos

tiriamajam asmeniui ir visai tiriamajai grupei.

4. Testavimo. Jau pats pirminis tiriamųjų testavimas prieš

eksperimentą grupės narius gali padaryti jautresnius arba

pripratinti prie taikomojo poveikio. Tada po eksperimento

rezultatai dažniausiai būna aukštesni.

5. Tyrimo instrumentarijus. Šio pobūdžio paklaidos gali atsirasti

taikant nepatikimus testus bei matavimo priemones, arba

testavimo ir matavimo metodika, neatitinkančią esamųjų

standartų. Gali atsirasti ir subjektyvaus pobūdžio paklaidų,

susijusiu su žmonių nuomonėmis, ekspertų vertinimais.

6. Tiriamųjų grupių sudarymo. Šiuo atveju paklaidų gali atsirasti

ne tinkamai atrenkant tiriamuosius į grupes, arba sudarant

nehomogenizuotas kontrolines ir eksperimentinė grupes. Klaidos

atrenkant tiriamuosius į grupes gali sąveikauti ir su kitais

veiksniais, o tai dar labiau sumažina pirmojo ir antrojo

testavimo patikimumą.

7. „Nykimo“. Ilgai trunkančiuose eksperimentiniuose tyrimuose dalis

tiriamųjų dėl kurių nors priežasčių gali iš grupės išeiti ir tuo

pažeisti juos vienalytiškumą. Tada paklaidos gali atsirasti,

šiuos nuostoliu bandant išlygint, parenkant naujus,

atsitiktinius narius.

Išoriniai veiksniai, sąlygojantys eksperimentinių tyrimų paklaidas,
mažina tyrimo išorinį validumą. Šie veiksniai gali būti skirstomi į
keturias grupes.

1. Nesugebėjimas aiškiai apibrėžti nepriklausomus

kintamuosius. Jeigu tyrėjas netiksliai parinko

nepriklausomus kintamuosius, praktiškai neįmanoma

pataisyti tyrimo rezultatų. Be to, neadekvačiai

apibrėžti nepriklausomi kintamieji žymiai apsunkina

eksperimentinių tyrimų pakartojimą. Paklaidos

atsiranda ir dėl nesugebėjimo tiksliai ir teisingai

nusakyti priežastinius veiksnius.

2. Grupės nariai nebūdingi tiriamajai populiacijai. Gali

atsitikti taip, kad į tiriamąsias grupes pateks

asmenys, nebūdingi tai populiacijai, kuriai ketiname

taikyti tyrimo išvadas.

3. Gudobelės efektas. Yra žinoma, kad jau pats

dalyvavimas, pavyzdžiui, medicinos tyrimuose, kur

vartojami vaistai ir narkotinės medžiagos, gali

sukelti įvairias tiriamųjų psichologines reakcijas ir

dėl to iškreipti tyrimo rezultatus. Todėl kai kada

tai daroma pacientui nežinant.

4. Jautrumas eksperimento sąlygoms. Įvairūs žmonės gali

liguistai reaguoti į eksperimento procedūras,

pavyzdžiui atliekant laboratorinius tyrimus.

5. Eksperimento tyrimo etapai

Nėra lengva nustatyti tikslias eksperimento atlikimo taisykles, tačiau
galima bandyti nustatyti eksperimento tyrimo etapus:

1. Tyrėjas turi aiškiai apsibrėžti tyrimo problemą, nes nuo to priklauso

kokie bus parenkami tyrimo metodai.

2. Suformuluojama tyrimo hipotezė, t.y. apmąstomi įvairūs galimi ryšiai,

tarp specifinių kintamųjų, suskirstant juos pagal reikšmingumą.

3. Pasirenkamas poveikio būdas ir jo trukmė.

4. Atsižvelgiama į populiaciją, kuriai norime apibendrinti eksperimento

rezultatus, nes nuo to priklauso imties tūris, atrankos būdai, bei

materialinės sąlygos.

5. Iš anksto apgalvojama, kas gali iškreipti tyrimo rezultatus ir

stengiamasi visą tai neutralizuoti.

6. Prieš pradedant tikruosius arba kvazieksperimentinius tyrimus,

siekiant išvengti galimų pašalinių įtakų, svarbu atlikti keletą

preliminarių tyrimų, gerai išanalizuoti jų rezultatus, bei patikrinti

eksperimento metodiką.

7. Eksperimentą atliekant, būtina laikytis griežtai numatytų eksperimento

procedūrų. Instrukcijų standartizavimas, tikslus eksperimento laiko

fiksavimas, skrupulingas stebimų duomenų registravimas ir jų

kontroliavimas – kompetentingo tyrėjo skiriamasis bruožas. Tačiau

svarbiausiai yra tinkamai išanalizuoti, įvertinti ir apibendrinti

eksperimento duomenis, todėl tam turi būti skirta ne maža laiko dalis.

Jeigu eksperimente dalyvauja eksperimentinio poveikio veiksnio požiūriu
tapačios grupės, tada toks eksperimentas vadinamas linijiniu eksperimentu,
o jei eksperimentinio poveikio veiksnio požiūriu tyrime dalyvauja
skirtingos grupės, tada bus lygiagretus eksperimentas. Kitaip tariant,
linijinis eksperimentas bus ne kas kita, kaip jau aprašytas preliminarinis
eksperimentas, o lygiagretus atitinka tikrojo arba kvazieksperimento
sąvokas.

Mokslinėje literatūroje dar aptinkama sąvoka „eksperimentinė sistema“,
kurią sudaro šie elementai:

1. Eksperimentatorius;

2. Eksperimentinis veiksnys – tai sąlygos ar jų sistema, kurios,

atsižvelgiant į tyrimo hipotezę, tikslingai įvedamos į eksperimentą, o

jomis manipuliuoja eksperimentatorius. Eksperimentinis veiksnys gali

būti taikomas dalimis, įvairiu intensyvumu, apimtimi ir t.t.

3. Eksperimentinė situacija – tai su eksperimentu susijusios aplinkos

sąlygos, išskyrus eksperimentinį veiksnį. Šios sąlygos – tai

nepriklausomi kintamieji dydžiai, galintys turėti įtakos eksperimento

rezultatams

4. Eksperimentinio tyrimo objektas – tai, kas eksperimentu tiriama –

įvairios asmenybės charakteristikos arba apibrėžti požymiai, pagal

kurių kitimus įvertinamas eksperimento efektyvumas.

5. Dar gali pasitaikyti ir tokia eksperimento tyrimo sąvoka, kaip

eksperimento operacija, nusakanti visus eksperimentą lemiančius

veiksnius. Kitaip – sąmoninga eksperimento korekcija, intervencija

arba eksperimentine manipuliacija.
6. Laboratorinis eksperimentas

Tai toks eksperimentas, kuriame nėra išorinio poveikio, ir situacija
nėra adekvati realioms gyvenimo sąlygoms. Laboratoriniai eksperimentai
atliekami ypatingomis, specialiai paruoštomis sąlygomis, naudojant
specialius registravimo ir matavimo prietaisus, dažniausiai – uždarose
patalpose, tiriamųjų nedaug. Jų privalumas yra tas, kad:

• Padeda išvengti atsitiktinių veiksnių įtakos, todėl eksperimentinė

situacija yra labiau valdoma;

• Galima izoliuoti eksperimentinį veiksnį, juo manipuliuoti;

• Galima geriau kontroliuoti tiriamuosius asmenis, lengviau fiksuoti

tiriamųjų charakteristikų požymius; tiksliau parinkti eksperimentines

ir kontrolines grupes.

Tačiau jie turi ir trūkumų:

• Atliekami nenatūraliomis sąlygomis, todėl neaišku, kaip tiriamasis

elgtųsi realioje situacijoje;

• Eksperimentinis veiksnys gali veikti kitaip, negu natūraliomis

sąlygomis, didelę įtaką daro pats eksperimentatorius;

• Tyrimo rezultatams įtakos gali turėti tiriamųjų nuostata į

eksperimento sąlygas, nes jie neretai įvairiai paskatinami;

• Tiriamųjų grupės gali būti pasirinktos nesilaikant homogenezijos

principų.

7. Natūralus eksperimentas

Šio eksperimento metu tyrimo objektas neišskiriamas iš natūralios
aplinkos, o eksperimentinė situacija iš esmės nesiskiria nuo realių sąlygų,
todėl galima pašalinti trūkumus, būdingus laboratoriniam eksperimentui.
Tačiau, kitą vertus, laboratorinio eksperimento privalumai natūraliame
eksperimente traktuojami kaip trūkumai. Pavyzdžiui:

• Atsitiktiniai veiksniai, turintys arba galintys turėti įtakos, ne

visai pilnai pašalinami, o dėl to nepakankamai kontroliuojama

eksperimentinė situacija, ypač jei eksperimentas vyksta ilgesnį laiką;

• Sunku izoliuoti eksperimentinį veiksnį, todėl tenka taikytis su

šalutinių veiksnių poveikiu.

• Sunku kontroliuoti tiriamųjų elgesį, ypač jei eksperimentas trunka

ilgiau.

III. Raidos tyrimo schemos

1. Skersinio pjūvio tyrimai

Tiriant raidą dažniausiai taikomas skerspjūvio modelis: tuo pačiu metu
viena su kita lyginamos skirtingo amžiaus (tuo pačiu ir skirtingų kohortų)
tiriamųjų grupės. Vertinimo laikas yra tas pats, tiriami su amžiumi susiję
skirtumai. Skersinio pjūvio tyrimai naudojami dažnai, nes jie sąlyginai
nebrangūs, nesudėtingi ir nereikalauja tiek laiko, kiek kiti raidos
tyrimai. Be to, juose išvengiama nuostolių, atsirandančių iš tyrimo
pasitraukus tiriamajam, ir išmokimo poveikio, atsirandančio tiriant
pakartotinai, kurie apsunkina tęstinius tyrimus.

Pasak B.H.Lemme, problemų sukelia amžiaus ir kohortų skirtumų
painiojimas. Tai yra, grupių duomenų skirtumus gali lemti skirtinga
istorinė patirtis, o ne raida arba amžius. Taigi rezultatus falsifikuoja
kartų skirtumai. Pavyzdžiui, buvo lyginami 18-mečių ir 78-mečių grupių
intelekto testo rezultatai. Pastebėta, kad jaunesnės grupės rezultatai
aukštesni negu vyresnių žmonių. (Ar tai reiškia, kad intelektas su amžiumi
silpsta?)

Kad kohorta lemia skirtumus, buvo pastebėta pakartojus jaunesnių ir
vyresnių žmonių atminties tyrimą, nes iš pradžių prastesni vyresnių žmonių
rezultatai buvo aiškinami kaip senėjimo išdava. Palyginus to paties amžiaus
tiriamuosius, lankiusius aukštąją mokyklą ir jos nelankiusius, gautieji
skirtumai pasitvirtino. Vadinasi, skirtumus tarp jaunesnių ir vyresnių
tiriamųjų gali lemti ne jų amžius, o didesnė jaunesnių žmonių, kurie mokėsi
universitete, patirtis atliekant tokio pobūdžio atminties užduotis (pagal
Lemme, 2003; Ratner, 1987).

Dėl tokio kohortos poveikio skersinio pjūvio tyrimo duomenimis
grindžiamos išvados apie įvairias amžiaus grupes gali būti klaidingos.
Skersinio pjūvio tyrimai labiau tinka aprašant, o ne aiškinant skirtumus
tarp amžiaus arba kohortų grupių (1). Geriausia juos taikyti, kai amžiaus
skirtumas tarp grupių gana mažas. Kitas skersinio pjūvio tyrimų trūkumas
yra tas, kad jie neparodo, kaip keičiasi tie patys žmonės. (.) Taip pat
šie tyrimai neatskleidžia individualių raidos požymių. Skersinio pjūvio
tyrimai išryškina amžiaus skirtumus, tačiau neapibūdina ir nepaaiškina
vykstančių amžiaus pokyčių.

2. Tęstiniai (longitudiniai) tyrimai

Tęstinis tyrimas – tai duomenų rinkimas ilgą laiką tiriant to paties
amžiaus grupę (kohortą)

Galima išskirti du ilgalaikių tyrimų variantus. Vienas jų – kai ta pati
populiacija arba grupė žmonių tiriama ilgą laiką. Kitas variantas – kai ta
pati populiacija (grupė) arba kiti asmenys tiriami praėjus kuriam nors
laiko tarpui.

Ilgalaikių tyrimų privalumai:

• Ilgalaikiai tyrimai įgalina nagrinėti raidos procesus,

stebėti, kaip kinta tiriamojo objekto būsenos, požymiai,

atrasti naujų, anksčiau nepastebėtų dėsningumų.

• Šie tyrimai leidžia nustatyti ryšius tarp priklausomų ir

nepriklausomų kintamųjų dydžių.

Ilgalaikiai tyrimų trūkumai:

• Jie ilgai trunka, todėl yra brangesni, nes reikia laukti, kol

susikaups pakankamai duomenų.

• Egzistuoja tiriamos grupės ,,nykimo“ problema, nes, vykstant

ilgalaikiams tyrimams, dalis tiriamųjų iš grupės išeina, ir jos

homogeniškumas kinta.

• Galimi vadinamieji ,,kontrolės poveikio“ trūkumai. Tai susiję su tuo,

kad daugkartinis tiriamųjų tyrimas ta ar kita metodika gali sukelti

nepageidaujamų psichologinių padarinių, kai tiriamieji tampa jautrūs

tiems dalykams, į kuriuos iki tol jie nekreipė dėmesio.

• Ketvirta, sunkiau parinkti tas pačias sąlygas, dėl ko gali atsirasti

interpretavimo klaidų.

3. Laiko periodų tyrimai

Laiko periodų tyrimo metodu skirtingu metu tiriamos to paties amžiaus
grupės. Pastovus lieka amžius, o kohortos ir vertinimo laiko įtaka kinta.
Laiko periodų tyrimas atskleidžia visuomeninių istorinių įvykių poveikį tam
tikru raidos laikotarpiu. Jis leidžia išsiaiškinti, kaip to paties amžiaus
žmonės elgėsi skirtingais istoriniais laikotarpiais ir skirtingose
situacijose.

Tvirtai teigti, ar konkrečius skirtumus nulėmė priklausymas kohortai,
ar bendra visuomeninė istorinė situacija tyrimo metu. Be to, šie tyrimai
brangūs ir reikalauja daug laiko. Pagaliau, tiriamas tik vienas amžiaus
tarpsnis; taigi šis tyrimas daugiau atspindi kultūrinius pokyčius, o ne
žmogaus raidą.

4. Sekos tyrimai

Sekos schemos siekia suderinti įvairius minėtus raidos tyrimus:
skersinio pjūvio, tęstines ir laiko periodų schemas. Tai gali būti ir
nuoseklūs kohortų tyrimai (kai dvi ar daugiau skirtingų kohortų tiriamos
tam tikrą laiko tarpą), ir nuoseklūs skersinio pjūvio tyrimai (skirtingu
istoriniu metu atliekami skersinio pjūvio tyrimai ir lyginami tarpusavyje).
Duomenys, skirtingu metu gauti tiriant įvairaus amžiaus skirtingų kohortų
žmones, suteikia galimybę su amžiumi susijusius pokyčius atskirti nuo tam
tikrai kohortai ar istoriniam laikotarpiui būdingų savybių.

Sekos schemos sujungia stipriąsias skersinio pjūvio ir tęstinio tyrimų
puses ir kiek galima sumažina amžiaus, kohortos ir vertinimo laiko poveikių
painiavą. Taigi jų vidinis validumas yra žymiai didesnis negu tuo pačiu
metu atliekamo tradicinio vienos kohortos tęstinio tyrimo arba skersinio
pjūvio tyrimo validumas. Tačiau nors šios schemos iš dalies išplečia
tęstinių, skersinio pjūvio ir laiko periodų tyrimų ribas, jos nėra plačiai
taikomos dėl sudėtingos struktūros.

Išvados

Kiekviena tyrimo schema turi trūkumų ir kiekvienoje iš jų kažkiek
supainiojami amžiaus, kohortos bei vertinimo laiko poveikiai. Metodo
efektyvumas ir validumas priklauso nuo to, kaip jis naudojamas, todėl
negalima pasakyti, kuris yra geriausias.

Konkreti schema pasirenkama atsižvelgiant į tiriamos problemos pobūdį,
tyrimų trukmę ir kaštus.
Nė viena iš aprašytų schemų nėra tobula. Jas galima derinti, siekiant gauti
tikslesnius ir reikšmingesnius rezultatus. Jei, remiantis skirtingais
požiūriais, ne vienu metu atlikti skirtingi tyrimai duoda tuos pačius
rezultatus, jais galima tvirtai pasitikėti. Kaip sako Botwinickas, „vienas
tyrimas dar nepatvirtina fakto” (pagal Lemme, 2003; 1984, 406).

_________________________

Literatūra

1. Lemme Barbara Hansen, Suaugusiojo raida, K., 2003

2. Žukauskienė Rita, Raidos psichologija, V., 2002

3. Kardelis Kęstutis, Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai, Kaunas:

Technologija, 1997.

Leave a Comment