Raidos psichologijos tyrimų organizavimas

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

PEDAGOGIKOS FAKULTETAS

PSICHOLOGIJOS KATEDRA

RAIDOS PSICHOLOGIJOS TYRIMŲ ORGANIZAVIMAS

Referatas

Darbą parengė

Gitana Stankienė

Įvadas

Gyvenimo raidos tyrimas – palyginti nauja disciplina. Tyrimais mėginama nustatyti, kiek ir kokiomis sąlygomis žmogaus raida gali kisti ir kas ją gali riboti.

Atliekant raidos psichologijos tyrimus, kaupiama daug informacijos apie įprastą ir neįprastą elgesį, apie paveldėtas ir gyvenant įgytas ypatybes, apie aplinkos įtaką individo raidai ir kt.

Taigi, raidos psichologijos tyrimų tikslas – suprasti žmogaus augimą ir keitimąsi. Mėginama nustatyti, kokie įvykiai ir aplinkybės suformavo tą individą, stengiamasi prognozuoti jo ateitį. Raidos psichologija, pasak

Ritos Žukauskienės, pagrįsta moksliniu žmogaus mąstymo, kalbos, emocijų, bendravimo ypatybių, fizinės žmogaus raidos tyrimu, rūpinimusi praktiniais jo poreikiais ir kt. (3, 12).

Dalis psichologinių tyrimų yra nukreipti analizuoti žmogaus prigimtį, t.y. tiriami asmens sugebėjimai ir kitos įgimtos ypatybės, kituose tyrimuose pabrėžiama ugdymo svarba. Nuolatiniai klausimai: kuris iš procesų

– brendimas ar išmokimas – yra svarbiausias individo raidai, žmogaus raida

– vientisas ar netolydus procesas – yra konkrečių tyrimų ir teorinių svarstymų objektai.

Be abejonės, raidos psichologijos tyrimų objektais domisi ne vien tik raidos psichologai. Raidos tyrimas – įvairių mokslo disciplinų sritis.

Norint tinkamai suprasti raidos sudėtingumą, turime įvertinti sociologijos, antropologijos, biologijos ir neurologijos indėlį.

Šiame darbe:

1. apžvelgsiu duomenų rinkimo metodus,

2. pristatysiu pagrindines mokslinių ir specifinių raidos psichologijos tyrimų schemas,

3. paanalizuosiu jų privalumus bei trūkumus.

I. Duomenų rinkimo metodai

1. Imties tūrio parinkimo būdai

Planuojant tyrimus, svarbu nustatyti reikalingą minimalų tyrimų skaičių, kad galima būtų padaryti statistiškai reikšmingas išvadas.

Paprastai dominančių požymių pasiskirstymas generalinėje aibėje nėra žinomas (generalinė aibė, arba populiacija, – tai tiriama visuma). Norint tai nustatyti, reikėtų ištirti visus generalinės aibės elementus. Tai aišku, pareikalautų daug laiko ir lėšų, o kartais toks tyrimas neįmanomas.

Empiriniuose tyrimuose beveik visada daroma išankstinė atranka, t.y.

atsitiktinai parenkama generalinės aibės elementų dalis, ištiriamas nagrinėjamo požymio pasiskirstymas šioje dalyje ir iš jos sprendžiama apie šio požymio pasiskirstymą visoje generalinėje aibėje. Ši pasirinktoji dalis vadinama imtimi.

Atrankos metodai remiasi tikimybių teorija, tačiau darant atranką visiškai išvengti paklaidų negalima, nebent tirtume visą populiaciją.

Paprastai pasitaiko dvi paklaidų rūšys: sisteminė ir atsitiktinė. Sisteminė paklaida – kai tendencingai iškreipiamas imties dydis. Tai priklauso nuo tyrėjo sąžiningumo, atrankos klaidų, o atsitiktinė paklaida, kuri gali padidinti arba sumažinti imties dydį visada egzistuoja.

Nustačius reikiamą tiriamųjų skaičių, nustatomas jų parinkimo būdas.

Išskiriami du pagrindiniai tiriamųjų grupių parinkimo būdų atvejai: 1)

tikimybinis, kai kiekvieno tiriamos populiacijos elemento tikimybė pakliūti į imtį yra žinoma ir 2) netikimybinis, kai tiriamųjų pasiskirstymas populiacinėje grupėje nėra žinomas.

Tikimybiniai tiriamųjų grupių parinkimo būdai:

1. Paprastas atsitiktinis. Šio būdo esmė ta, kad iš populiacijos sąrašo atsitiktinai parenkamas reikiamas tiriamosios grupės narių skaičius, t.y. tiek, kiek buvo numatyta.

2. Sisteminis, arba mechaninis. Tai paprasto atsitiktinio būdo modifikacija. Čia iš populiacijos sąrašo tiriamieji parenkami ne atsitiktinai, bet pagal tam tikrą sistemą.

3. Sluoksniuotas, arba tipinis. Tiriant šiuo būdu, tiriamoji populiacija suskirstoma į atskiras grupes pagal tam tikras panašias savybes.

4. „Puokštės“ principas, arba serijinis. Kai populiacija labai didelė, plačiai nusidriekusi, tai parinkti tiriamųjų grupes atsitiktinumo principu keblu. Tiriant šiuo metodu parenkamos kelios būdingiausios tiriamųjų grupės iš visos populiacijos.

Netikimybiniai tiriamųjų grupių parinkimo būdai:

1. Nedidelės apimties tyrimuose tiriamųjų grupės neretai formuojamos ne visai laikantis atsitiktinumo principo. Be abejo, taip suformuotos grupės ne visiškai atspindi populiaciją, tačiau, kita vertus, tai paprasčiau ir pigiau.

2. Atsitiktinis grupių parinkimo būdas. Tyrimui parenkami asmenys, kuriuos lengva rasti, esančius greta.

3. Grupių parinkimas kvotų principu. Šiuo principu grupės parenkamos panašiai kaip ir tipinio grupių formavimo atveju, norint pasiekti, kad grupėje būtų toks tiriamųjų požymių santykis, koks yra populiacijoje.

4. Tikslinis grupių formavimas. Čia tyrėjas į formuojamą grupę įtraukia asmenis, kurie, jo manymu, yra tipiškiausi tiriamojo požymio atžvilgiu.

5. „Gniūžties“ principas. Pirmiausia tyrėjas parenka nedaug asmenų, pasižyminčių tam tikromis tyrimą dominančiomis savybėmis. Po to šie asmenys nurodo kitus, turinčius analogiškų savybių ir t.t.

2. Natūralistinis stebėjimas (lauko metodas)

Natūralistinis stebėjimas skirtas aprašyti tiriamųjų elgesį realioje gyvenimo aplinkoje (lauke), pavyzdžiui, fabrike, bažnyčioje, susitikimuose ir pan. Tai aprašomasis tyrimas. Tyrėjas visiškai nesikiša į stebimą situaciją, tačiau siekia fiksuoti viską, kas joje vyksta. Natūralistinis stebėjimas dažnai naudojamas tiriant vaikus, kitų kultūrų atstovus ir gyvūnus.

Svarbiausias lauko metodo privalumas tai, kad jis aprašo elgesį realiame gyvenime, o ne nenatūralų elgesį laboratorijoje. Pasak B.H.Lemme, tai toks pats skirtumas, kaip stebėti šimpanzių elgesį jų natūralioje aplinkoje arba zoologijos sode (1).

Nepaisant privalumų, šis metodas turi ir trūkumų: 1) Tiriamo elgesio neįmanoma kontroliuoti. Gali tekti labai ilgai laukti, kol galima bes stebėti. 2) Natūrali aplinka visada yra gana sudėtinga.

Neįmanoma vienu metu fiksuoti pačių svarbiausių įvykių.3) Problemų kelia ir stebėtojo nuovargis bei poreikis retkarčiais nukreipti dėmesį, o todėl stebėjimas nėra nenutrūkstamas. 4) Rimčiausia problema yra tai, kad stebėtojo šališkumas, arba subjektyvumas, gali rimtai iškreipti stebimų reiškinių vertinimą, ypač jei stebintysis priklauso ne tai grupei arba net kultūrai, kaip stebimieji.

Kad duomenys būtų kuo objektyvesni, turi būti imamasi visų galimų priemonių.5) Visada įmanoma, kad stebimą elgesį keis stebėtojo buvimas.6) Lauko tyrimus itin sunku pakartoti, patikrinti, kadangi tyrimo sąlygos nuolat kinta. 7) Natūralistinis stebėjimas pateikia tik elgesio eigą, bet neaiškina jo priežasčių. Galima sužinoti, kas vyksta, bet ne kodėl.

3. Apklausa, interviu

Viena iš apklausos rūšių, integruotų į stebėjimo metodų grupę, yra interviu. Tikslai gali būti labai platūs, pavyzdžiui, įvertinti kai kuriais požiūriais asmenį, iškelti bei plėtoti hipotezes, rinkti informaciją eksperimentiniams tyrimams ir t.t. Nors konkretaus interviu stilius, jo strategija gali būti įvairi, tačiau bendra yra tai, kad interviu – tai abipusis sandėris tarp klausiančiojo į atsakančiojo.

Interviu kaip atskiras tyrimo metodas gali būti skirstomas daugelį įvairių variantų, pradedant nuo formalizuotų (standartizuotų) interviu, kur kausimai iš anksto numatyti, iki neformalių interviu, kur klausimų seka bei jų formalizavimas visiškai laisvi.

Tiriamasis interviu apibrėžiamas kaip tyrėjo inicijuotas dviejų asmenų pokalbis, kurio tikslas – gauti būtiną tyrimo uždaviniams informaciją.

Būdingas jo bruožas tas, kad visa informacija gaunama žodžiu. Tuo jis iš esmės skiriasi nuo anketinės apklausos. Yra ir daugiau skirtumų.

Pavyzdžiui, interviu platesnes galimybes nuodugniau pažinti tiriamąjį asmenį, tuo tarpu anketinėje apklausoje tokios galimybės labai ribotos.

Kita vertus, interviu yra mažesnės galimybės nei anketinėje apklausoje aprėpti daugiau tiriamųjų.

Tiriamojo interviu metodo paskirtis gali būti trejopa:

1. Tiesioginė ir pagrindinė priemonė reikiamai informacijai gauti.

Pavyzdžiui, sužinoti, ką mano respondentas, išsiaiškinti, ką asmuo žino (žinių informacija), ką jis mėgsta ir ko nemėgsta (vertybės), ką galvoja (požiūriai).

2. Priemonė iškeltai hipotezei patikrinti. Pavyzdžiui, nustatyti arba patikslinti kintamųjų ir tiriamojo įvykio ryšius.

3. Gali būti panaudotas kartu su kitais tyrimo metodais ir renkant informaciją, ir įvertinant kitus metodus, pavyzdžiui, anketinę apklausą.

Tyrimo praktikoje galimi keturių tipų interviu:

1) struktūrizuotas (klausimai ir visa procedūra numatomi iš anksto, ir interviu eigoje mažai kas keičiama; šiuo atveju situacija esti apibrėžta);

2) nestruktūrizuotas (be detalaus plano, klausinėjama laisva forma;

situacija atvira, galinti keistis);

3) neprimestinis (kilęs iš psichiatrijos, kada klausinėjantysis nesistengia išlaikyti numatytos pokalbio linijos, o pasiduoda ligonio primetamai pokalbio eigai);

4) kryptingas (klausinėjantysis ypatingą dėmesį kreipia į subjektyvius respondento atsakymus apie jam žinomą situaciją, su kuria jis susipažino prieš interviu; iš gautų atsakymų tyrėjas gali spręsti, ar pasitvirtino jo iškelta hipotezė, ar ne).

Dėl interviu metodo patikimumo yra įvairių prielaidų, teorijų, ir visos jos sąlygojamos tyrėjo ir respondento tarpusavio santykių:

1. Manoma, kad jeigu interviu gavėjas yra pakankamai kvalifikuotas, o respondentas – nuoširdus ir nusiteikęs atsakyti į jam duodamus klausimus, yra didesnė tikimybė gauti patikimus duomenis. Be abejo, melavimas arba sąmoningai parenkami socialiai pageidaujami atsakymai iš tyrimo turi būti eliminuojami.

2. Yra ir kita nuomonė – žiūrint į interviu kaip į sandorį, klaidos yra neišvengiamos, kadangi šiame procese kiekvienas interviu dalyvis turi savų sumetimų. Manoma, kad šiuo atveju reikalingos kontrolinės respondentų grupės, juolab kad abi interviu puses gali veikti emocinis nusiteikimas, asmeniniai santykiai ir kt.

3. Interviu gali būti traktuojamas kaip natūralus susitikimas, sąlygojamas daugelio gyvenimiškų situacijų, kuriomis ir reikia vadovautis, norint išvengti nepatikimų atsakymų. Šiuo požiūriu išskiriami keli interviu ypatumai, galintys sukelti problemų:

a) tarpusavio pasitikėjimo, „distancijos“ jautimo ir kiti panašūs veiksniai;

b) respondentas gali jaustis nepatogiai ir vengti „gilesnių“ klausimų;

c) įvairios prasmės, kurios aiškios tyrėjui, gali būti sunkiau suprantamos respondentui;

d) interviu, kaip ir kasdieniniame gyvenime, sunku įvertinti įvairius galimus ypatumus.

Taigi, kad ir kaip kruopščiai ir sąžiningai elgtųsi klausinėtojas, vargu ar galima visiškai išvengti asmeninių santykių, galinčių veikti atsakymus.

4. Atvejo analizė

Tai išsamus vieno žmogaus ištyrimas. Informacija renkama pokalbio metu, vertinant užrašus, pateikiant užduotis, stebint ir pan. Atvejo analizę dažnai naudoja klinikos specialistai, diagnozuodami ir gydydami sutrikimus.

Ji taip pat gali būti panaudojama pradiniame tyrimo etape. Šis metodas siejamas su Sigmundo Freudo darbais, kuris savo psichoanalizės teoriją pagrindė pacientų atvejų analize.

Svarbiausias privalumas – galimybė gauti labai daug informacijos, kuri gali praversti tiriant atvejį; ji leidžia kelti hipotezes, kurias vėliau galima patikrinti su kitais tiriamaisiais. Tarkime, tiriamas vienas labai kūrybiškas žmogus ir aptinkama kas nors, kas, tyrėjo nuomone, buvo labai svarbi šio žmogaus aukšto kūrybiškumo priežastis. Vėliau tyrimą galima pritaikyti didesnei žmonių grupei, aiškinantis, ar tas veiksnys tikrai reikšmingas.

Tačiau dauguma informacijos, gaunamos atvejo analizės būdu, yra retrospektyvi (tai yra, susijusi su praeities įvykiais) ir surenkama apklausiant tiriamąjį, jo giminaičius, draugus bei kitus žmones. Visi minėti sunkumai, susiję su subjektyviai gaunamais duomenimis, galioja ir čia. Tyrėjo gautų duomenų analizė arba jų interpretacija gali būti šališka ir netiksli.

II. Bendrosios raidos tyrimų schemos

Dažniausiai naudojamos dvi bendrosios tyrimo schemos: koreliacinis tyrimas ir

Eksperimentas

1. Koreliacinis tyrimas

Koreliaciniu tyrimu nustatoma, ar tarp dviejų ir daugiau kintamųjų egzistuoja ryšys; jei egzistuoja, – koks jo pobūdis ir lygis. Koreliacinis tyrimas nekuria tokių tarpusavio ryšių, o tik juos aprašo.

Koreliacija gali būti dviejų rūšių. Teigiama koreliacija rodo, kad du mus dominantys veiksniai kinta ta pačia kryptimi, tai yra, didėjant (arba mažėjant) vienam iš jų, didėja (arba mažėja) ir kitas. Sakykim, kylant saulei, oro temperatūra taip pat kyla; saulei leidžiantis, temperatūra krinta. Neigiama koreliacija atspindi priešingą ryšį. Vienam kintamajam didėjant, kitas mažėja. Kuo didesnis stresas, tuo mažesnis atsparumas infekcijoms.

Daugelyje koreliacinių tyrimų naudojamas koreliacijos koeficientas.

Dominantys kintamieji išmatuojami ir tam tikromis formulėmis įvertinamas ryšio lygis, kuris išreiškiamas koreliacijos koeficientu. Koreliacijos koeficientas kinta nuo nulio (kai nėra jokio tarpusavio ryšio) iki ±1,0

(idealus ryšys). Kuo koreliacijos koeficientas arčiau ±1,0, tuo stipresnis ryšys tarp dviejų vertinamų kintamųjų ir tuo daugiau galimybių jam pasireikšti. Paprastai stipria laikoma tokia koreliacija, kurios koeficientas siekia ±0,7 arba daugiau. Koreliacija taikoma numatant reiškinius. Pagrindinis koreliacinio tyrimo trūkumas yra tas, kad jis neatspindi priežastinių santykių tarp kintamųjų.

2. Eksperimentas

Tyrimuose yra skiriamos trys eksperimentinių tyrimu rūšys. Tai preliminariniai, tikrieji ir

Kvazieksperimentiniai tyrimai

Eksperimentinių tyrimų simboliai tyrimų strategijai nustatyti:

• X – poveikio priemonės (nepriklausomi kintamieji), kurių efektą norime nustatyti.

• O1 – stebimo objekto (priklausomų kintamųjų) įvertinimas prieš eksperimentą.

• O2 – stebimo objekto įvertinimas po eksperimento.

• X ir O, esantys vienoje eilėje, rodo, kad poveikis ir jo rezultatai –

tų pačių objektų.

• Kryptis iš kairės į dešinę žymi seką.

• R rodo, kad tiriamųjų grupės sudarytos, remiantis tikimybių principais.

• X ir O, esantys vertikaliai vieni virš kitų, nurodo tą patį laikotarpį.

• Lygiagrečios eilės, neatskirtos punktyrine linija, – tai tarpusavyje lyginamos grupės, sudarytos laikantis tikimybių principo, o grupės, atskirtos viena nuo kitos punktyrine linija – nehomogeniškos grupės.

1. Preliminariniai tyrimai

Tyrėjas įvertina tiriamuosius požymius (pre – test), o praėjus kiek laiko, kuriuo metu buvo taikomas eksperimentinis faktorius (test – factor), nustato tų požymių kitimus (O2), atlikdamas užbaigimo testą (post – test).

Tokį tyrimą grafiškai būtų galima pavaizduoti taip:

O1 X O2

Eksperimentuojant pagal tokią schemą, būtina kontroliuoti, kad bandymų neveiktų šalutiniai veiksniai, išskyrus tuos, kuriuos tyrėjas stebi.

Priešingu atveju negalima įrodyti daromo poveikio veiksmingumo.

2. Tikrieji eksperimentiniai tyrimai

Tikrųjų eksperimentinių tyrimų pradinio ir galutinio testavimo tiriamųjų grupės simbolinė schema būtų tokia:

Eksperimentinė grupė RO1 O2

X

Kontrolinė grupė RO3 O4

Šiuo atveju sudaromos dvi grupės, kurios tiriamojo požymio atžvilgiu yra vienodos. Jos suburiamos remiantis tikimybių principais.

Taigi kai yra eksperimentinė ir kontrolinė grupės, tiriamasis poveikis kontrolinei grupei netaikomas, o tai leidžia įvertinti poveikio priemonių efektyvumą: įvedus kontrolinę grupę, eliminuojamas išorinių kintamųjų poveikis eksperimentinei grupei, kadangi daroma prielaida, jog išoriniai nepriklausomi kintamieji, kuriuos eksperimentatoriui sunku suvaldyti, vienodai veikia kontrolinę ir eksperimentinę grupes, todėl jie atmetami kaip skirtumas tarp kontrolinės grupės pirminio ir baigiamojo testavimo.

Tokia tyrimų schema neturi trūkumų, būdingų preliminariems tyrimams. Tačiau ir čia gali atsirasti testavimo paklaidų, susijusių su tiriamųjų jautrumu pradinio testavimo poveikiui.

Dėl šio pradinio testavimo eksperimentinė grupė gali reaguoti į X

poveikį kitaip, negu tuo atveju, jeigu pradinio patikrinimo nebūtų. Norint šį testavimo poveikį neutralizuoti, rekomenduojama parinkti dar vieną grupę, kuriai pirmasis testavimas nebūtų taikomas. Tyrimas tada būtų atliekamas pagal tokią schemą:

Eksperimentinė grupė RO1 X O2

I kontrolinė grupė RO3 O4

II kontrolinė grupė X O5

3. Kvazieksperimentiniai tyrimai

Dažnai atliekami tyrimai su iš dalies suvienodintais parametrais arba apskritai nesirūpinant jų suvienodinimu, iš anksto turint galvoje, kad parinktos tiriamųjų grupės yra panašios.

Kai grupės nevienalytiškos, t.y. kai jų parametrai nėra suvienodinti, labai tikslių duomenų neverta tikėtis, todėl jie ir vadinami kvazieksperimentiniais. Jų struktūrą galime išreikšti taip:

Eksperimentinė grupė O1 X O2

Kontrolinė grupė O3 O4

• Šiuo atveju, palyginti su preliminarinio eksperimento schema, eksperimentatorius gali siekti grupių ekvivalentiškumo. Tuo tikslu, norint sumažinti galimas paklaidas, tiriamųjų grupės parenkamos taip, kad jų parametrai būtų kuo panašesni, tačiau visa tai būtina argumentuoti.

4. Eksperimentinio tyrimo patikimumas ir validumas

Ir eksperimentiniuose tyrimuose, kaip ir kituose, galimos įvairios paklaidos, dažniausiai atsirandančios dėl nepakankamo eksperimentinių ir kontrolinių grupių suderinamumo. Šios paklaidos bus mažesnės tikruosiuose eksperimentiniuose tyrimuose ir didesnės kvazieksperimentiniuose.

Eksperimentinių tyrimų paklaidas sąlygojantys veiksniai gali būti skirstomi į vidinius ir išorinius. Vidiniai veiksniai:

1. Istoriniai. Neretai tarp pirminio testavimo ir testavimo, nustatant taikytų poveikio priemonių veiksmingumą, praeina nemažas laiko tarpas. Per šį laikotarpį gali pasikeisti socialinės, politinės ar kitos sąlygos, galinčios iškreipti tiriamojo veiksnio rezultatą.

2. Senėjimo. Natūraliai gali pakisti socialinės aplinkos sąlygos, galinčios turėti įtakos eksperimento rezultatams. Šiuo požiūriu trumpalaikiai laboratoriniai tyrimai yra pranašesni.

3. Statistinės regresijos. Tai paklaidos, atsirandančios dėl duomenų registravimo tikslumo prieš eksperimentą ir po jo arba dėl kitų šalutinių veiksnių, kurie gali turėti specifinės įtakos tiriamajam asmeniui ir visai tiriamajai grupei.

4. Testavimo. Jau pats pirminis tiriamųjų testavimas prieš eksperimentą grupės narius gali padaryti jautresnius arba pripratinti prie taikomojo poveikio. Tada po eksperimento rezultatai dažniausiai būna aukštesni.

5. Tyrimo instrumentarijus. Šio pobūdžio paklaidos gali atsirasti taikant nepatikimus testus bei matavimo priemones, arba testavimo ir matavimo metodika, neatitinkančią esamųjų standartų. Gali atsirasti ir subjektyvaus pobūdžio paklaidų, susijusiu su žmonių nuomonėmis, ekspertų vertinimais.

6. Tiriamųjų grupių sudarymo. Šiuo atveju paklaidų gali atsirasti ne tinkamai atrenkant tiriamuosius į grupes, arba sudarant nehomogenizuotas kontrolines ir eksperimentinė grupes. Klaidos atrenkant tiriamuosius į grupes gali sąveikauti ir su kitais veiksniais, o tai dar labiau sumažina pirmojo ir antrojo testavimo patikimumą.

7. „Nykimo“. Ilgai trunkančiuose eksperimentiniuose tyrimuose dalis tiriamųjų dėl kurių nors priežasčių gali iš grupės išeiti ir tuo pažeisti juos vienalytiškumą. Tada paklaidos gali atsirasti, šiuos nuostoliu bandant išlygint, parenkant naujus, atsitiktinius narius.

Išoriniai veiksniai, sąlygojantys eksperimentinių tyrimų paklaidas, mažina tyrimo išorinį validumą. Šie veiksniai gali būti skirstomi į keturias grupes.

1. Nesugebėjimas aiškiai apibrėžti nepriklausomus kintamuosius. Jeigu tyrėjas netiksliai parinko nepriklausomus kintamuosius, praktiškai neįmanoma pataisyti tyrimo rezultatų. Be to, neadekvačiai apibrėžti nepriklausomi kintamieji žymiai apsunkina eksperimentinių tyrimų pakartojimą. Paklaidos atsiranda ir dėl nesugebėjimo tiksliai ir teisingai nusakyti priežastinius veiksnius.

2. Grupės nariai nebūdingi tiriamajai populiacijai. Gali atsitikti taip, kad į tiriamąsias grupes pateks asmenys, nebūdingi tai populiacijai, kuriai ketiname taikyti tyrimo išvadas.

3. Gudobelės efektas. Yra žinoma, kad jau pats dalyvavimas, pavyzdžiui, medicinos tyrimuose, kur vartojami vaistai ir narkotinės medžiagos, gali sukelti įvairias tiriamųjų psichologines reakcijas ir dėl to iškreipti tyrimo rezultatus. Todėl kai kada tai daroma pacientui nežinant.

4. Jautrumas eksperimento sąlygoms. Įvairūs žmonės gali liguistai reaguoti į eksperimento procedūras, pavyzdžiui atliekant laboratorinius tyrimus.

5. Eksperimento tyrimo etapai

Nėra lengva nustatyti tikslias eksperimento atlikimo taisykles, tačiau galima bandyti nustatyti eksperimento tyrimo etapus:

1. Tyrėjas turi aiškiai apsibrėžti tyrimo problemą, nes nuo to priklauso kokie bus parenkami tyrimo metodai.

2. Suformuluojama tyrimo hipotezė, t.y. apmąstomi įvairūs galimi ryšiai, tarp specifinių kintamųjų, suskirstant juos pagal reikšmingumą.

3. Pasirenkamas poveikio būdas ir jo trukmė.

4. Atsižvelgiama į populiaciją, kuriai norime apibendrinti eksperimento rezultatus, nes nuo to priklauso imties tūris, atrankos būdai, bei materialinės sąlygos.

5. Iš anksto apgalvojama, kas gali iškreipti tyrimo rezultatus ir stengiamasi visą tai neutralizuoti.

6. Prieš pradedant tikruosius arba kvazieksperimentinius tyrimus, siekiant išvengti galimų pašalinių įtakų, svarbu atlikti keletą preliminarių tyrimų, gerai išanalizuoti jų rezultatus, bei patikrinti eksperimento metodiką.

7. Eksperimentą atliekant, būtina laikytis griežtai numatytų eksperimento procedūrų. Instrukcijų standartizavimas, tikslus eksperimento laiko fiksavimas, skrupulingas stebimų duomenų registravimas ir jų kontroliavimas – kompetentingo tyrėjo skiriamasis bruožas. Tačiau svarbiausiai yra tinkamai išanalizuoti, įvertinti ir apibendrinti eksperimento duomenis, todėl tam turi būti skirta ne maža laiko dalis.

Jeigu eksperimente dalyvauja eksperimentinio poveikio veiksnio požiūriu tapačios grupės, tada toks eksperimentas vadinamas linijiniu eksperimentu, o jei eksperimentinio poveikio veiksnio požiūriu tyrime dalyvauja skirtingos grupės, tada bus lygiagretus eksperimentas. Kitaip tariant, linijinis eksperimentas bus ne kas kita, kaip jau aprašytas preliminarinis eksperimentas, o lygiagretus atitinka tikrojo arba kvazieksperimento sąvokas.

Mokslinėje literatūroje dar aptinkama sąvoka „eksperimentinė sistema“, kurią sudaro šie elementai:

1. Eksperimentatorius;

2. Eksperimentinis veiksnys – tai sąlygos ar jų sistema, kurios, atsižvelgiant į tyrimo hipotezę, tikslingai įvedamos į eksperimentą, o jomis manipuliuoja eksperimentatorius. Eksperimentinis veiksnys gali būti taikomas dalimis, įvairiu intensyvumu, apimtimi ir t.t.

3. Eksperimentinė situacija – tai su eksperimentu susijusios aplinkos sąlygos, išskyrus eksperimentinį veiksnį. Šios sąlygos – tai nepriklausomi kintamieji dydžiai, galintys turėti įtakos eksperimento rezultatams

4. Eksperimentinio tyrimo objektas – tai, kas eksperimentu tiriama –

įvairios asmenybės charakteristikos arba apibrėžti požymiai, pagal kurių kitimus įvertinamas eksperimento efektyvumas.

5. Dar gali pasitaikyti ir tokia eksperimento tyrimo sąvoka, kaip eksperimento operacija, nusakanti visus eksperimentą lemiančius veiksnius. Kitaip – sąmoninga eksperimento korekcija, intervencija arba eksperimentine manipuliacija.

6. Laboratorinis eksperimentas

Tai toks eksperimentas, kuriame nėra išorinio poveikio, ir situacija nėra adekvati realioms gyvenimo sąlygoms. Laboratoriniai eksperimentai atliekami ypatingomis, specialiai paruoštomis sąlygomis, naudojant specialius registravimo ir matavimo prietaisus, dažniausiai – uždarose patalpose, tiriamųjų nedaug. Jų privalumas yra tas, kad:

• Padeda išvengti atsitiktinių veiksnių įtakos, todėl eksperimentinė situacija yra labiau valdoma;

• Galima izoliuoti eksperimentinį veiksnį, juo manipuliuoti;

• Galima geriau kontroliuoti tiriamuosius asmenis, lengviau fiksuoti tiriamųjų charakteristikų požymius; tiksliau parinkti eksperimentines ir kontrolines grupes.

Tačiau jie turi ir trūkumų:

• Atliekami nenatūraliomis sąlygomis, todėl neaišku, kaip tiriamasis elgtųsi realioje situacijoje;

• Eksperimentinis veiksnys gali veikti kitaip, negu natūraliomis sąlygomis, didelę įtaką daro pats eksperimentatorius;

• Tyrimo rezultatams įtakos gali turėti tiriamųjų nuostata į eksperimento sąlygas, nes jie neretai įvairiai paskatinami;

• Tiriamųjų grupės gali būti pasirinktos nesilaikant homogenezijos principų.

7. Natūralus eksperimentas

Šio eksperimento metu tyrimo objektas neišskiriamas iš natūralios aplinkos, o eksperimentinė situacija iš esmės nesiskiria nuo realių sąlygų, todėl galima pašalinti trūkumus, būdingus laboratoriniam eksperimentui.

Tačiau, kitą vertus, laboratorinio eksperimento privalumai natūraliame eksperimente traktuojami kaip trūkumai. Pavyzdžiui:

• Atsitiktiniai veiksniai, turintys arba galintys turėti įtakos, ne visai pilnai pašalinami, o dėl to nepakankamai kontroliuojama eksperimentinė situacija, ypač jei eksperimentas vyksta ilgesnį laiką;

• Sunku izoliuoti eksperimentinį veiksnį, todėl tenka taikytis su šalutinių veiksnių poveikiu.

• Sunku kontroliuoti tiriamųjų elgesį, ypač jei eksperimentas trunka ilgiau.

III. Raidos tyrimo schemos

1. Skersinio pjūvio tyrimai

Tiriant raidą dažniausiai taikomas skerspjūvio modelis: tuo pačiu metu viena su kita lyginamos skirtingo amžiaus (tuo pačiu ir skirtingų kohortų)

tiriamųjų grupės. Vertinimo laikas yra tas pats, tiriami su amžiumi susiję skirtumai. Skersinio pjūvio tyrimai naudojami dažnai, nes jie sąlyginai nebrangūs, nesudėtingi ir nereikalauja tiek laiko, kiek kiti raidos tyrimai. Be to, juose išvengiama nuostolių, atsirandančių iš tyrimo pasitraukus tiriamajam, ir išmokimo poveikio, atsirandančio tiriant pakartotinai, kurie apsunkina tęstinius tyrimus.

Pasak B.H.Lemme, problemų sukelia amžiaus ir kohortų skirtumų painiojimas. Tai yra, grupių duomenų skirtumus gali lemti skirtinga istorinė patirtis, o ne raida arba amžius. Taigi rezultatus falsifikuoja kartų skirtumai. Pavyzdžiui, buvo lyginami 18-mečių ir 78-mečių grupių intelekto testo rezultatai. Pastebėta, kad jaunesnės grupės rezultatai aukštesni negu vyresnių žmonių. (Ar tai reiškia, kad intelektas su amžiumi silpsta?)

Kad kohorta lemia skirtumus, buvo pastebėta pakartojus jaunesnių ir vyresnių žmonių atminties tyrimą, nes iš pradžių prastesni vyresnių žmonių rezultatai buvo aiškinami kaip senėjimo išdava. Palyginus to paties amžiaus tiriamuosius, lankiusius aukštąją mokyklą ir jos nelankiusius, gautieji skirtumai pasitvirtino. Vadinasi, skirtumus tarp jaunesnių ir vyresnių tiriamųjų gali lemti ne jų amžius, o didesnė jaunesnių žmonių, kurie mokėsi universitete, patirtis atliekant tokio pobūdžio atminties užduotis (pagal

Lemme, 2003; Ratner, 1987).

Dėl tokio kohortos poveikio skersinio pjūvio tyrimo duomenimis grindžiamos išvados apie įvairias amžiaus grupes gali būti klaidingos.

Skersinio pjūvio tyrimai labiau tinka aprašant, o ne aiškinant skirtumus tarp amžiaus arba kohortų grupių (1). Geriausia juos taikyti, kai amžiaus skirtumas tarp grupių gana mažas. Kitas skersinio pjūvio tyrimų trūkumas yra tas, kad jie neparodo, kaip keičiasi tie patys žmonės. (…) Taip pat šie tyrimai neatskleidžia individualių raidos požymių. Skersinio pjūvio tyrimai išryškina amžiaus skirtumus, tačiau neapibūdina ir nepaaiškina vykstančių amžiaus pokyčių.

2. Tęstiniai (longitudiniai) tyrimai

Tęstinis tyrimas – tai duomenų rinkimas ilgą laiką tiriant to paties amžiaus grupę (kohortą)

Galima išskirti du ilgalaikių tyrimų variantus. Vienas jų – kai ta pati populiacija arba grupė žmonių tiriama ilgą laiką. Kitas variantas – kai ta pati populiacija (grupė) arba kiti asmenys tiriami praėjus kuriam nors laiko tarpui.

Ilgalaikių tyrimų privalumai:

• Ilgalaikiai tyrimai įgalina nagrinėti raidos procesus, stebėti, kaip kinta tiriamojo objekto būsenos, požymiai, atrasti naujų, anksčiau nepastebėtų dėsningumų.

• Šie tyrimai leidžia nustatyti ryšius tarp priklausomų ir nepriklausomų kintamųjų dydžių.

Ilgalaikiai tyrimų trūkumai:

• Jie ilgai trunka, todėl yra brangesni, nes reikia laukti, kol susikaups pakankamai duomenų.

• Egzistuoja tiriamos grupės ,,nykimo“ problema, nes, vykstant ilgalaikiams tyrimams, dalis tiriamųjų iš grupės išeina, ir jos homogeniškumas kinta.

• Galimi vadinamieji ,,kontrolės poveikio“ trūkumai. Tai susiję su tuo, kad daugkartinis tiriamųjų tyrimas ta ar kita metodika gali sukelti nepageidaujamų psichologinių padarinių, kai tiriamieji tampa jautrūs tiems dalykams, į kuriuos iki tol jie nekreipė dėmesio.

• Ketvirta, sunkiau parinkti tas pačias sąlygas, dėl ko gali atsirasti interpretavimo klaidų.

3. Laiko periodų tyrimai

Laiko periodų tyrimo metodu skirtingu metu tiriamos to paties amžiaus grupės. Pastovus lieka amžius, o kohortos ir vertinimo laiko įtaka kinta.

Laiko periodų tyrimas atskleidžia visuomeninių istorinių įvykių poveikį tam tikru raidos laikotarpiu. Jis leidžia išsiaiškinti, kaip to paties amžiaus žmonės elgėsi skirtingais istoriniais laikotarpiais ir skirtingose situacijose.

Tvirtai teigti, ar konkrečius skirtumus nulėmė priklausymas kohortai, ar bendra visuomeninė istorinė situacija tyrimo metu. Be to, šie tyrimai brangūs ir reikalauja daug laiko. Pagaliau, tiriamas tik vienas amžiaus tarpsnis; taigi šis tyrimas daugiau atspindi kultūrinius pokyčius, o ne žmogaus raidą.

4. Sekos tyrimai

Sekos schemos siekia suderinti įvairius minėtus raidos tyrimus:

skersinio pjūvio, tęstines ir laiko periodų schemas. Tai gali būti ir nuoseklūs kohortų tyrimai (kai dvi ar daugiau skirtingų kohortų tiriamos tam tikrą laiko tarpą), ir nuoseklūs skersinio pjūvio tyrimai (skirtingu istoriniu metu atliekami skersinio pjūvio tyrimai ir lyginami tarpusavyje).

Duomenys, skirtingu metu gauti tiriant įvairaus amžiaus skirtingų kohortų žmones, suteikia galimybę su amžiumi susijusius pokyčius atskirti nuo tam tikrai kohortai ar istoriniam laikotarpiui būdingų savybių.

Sekos schemos sujungia stipriąsias skersinio pjūvio ir tęstinio tyrimų puses ir kiek galima sumažina amžiaus, kohortos ir vertinimo laiko poveikių painiavą. Taigi jų vidinis validumas yra žymiai didesnis negu tuo pačiu metu atliekamo tradicinio vienos kohortos tęstinio tyrimo arba skersinio pjūvio tyrimo validumas. Tačiau nors šios schemos iš dalies išplečia tęstinių, skersinio pjūvio ir laiko periodų tyrimų ribas, jos nėra plačiai taikomos dėl sudėtingos struktūros.

Išvados

Kiekviena tyrimo schema turi trūkumų ir kiekvienoje iš jų kažkiek supainiojami amžiaus, kohortos bei vertinimo laiko poveikiai. Metodo efektyvumas ir validumas priklauso nuo to, kaip jis naudojamas, todėl negalima pasakyti, kuris yra geriausias.

Konkreti schema pasirenkama atsižvelgiant į tiriamos problemos pobūdį, tyrimų trukmę ir kaštus.

Nė viena iš aprašytų schemų nėra tobula. Jas galima derinti, siekiant gauti tikslesnius ir reikšmingesnius rezultatus. Jei, remiantis skirtingais požiūriais, ne vienu metu atlikti skirtingi tyrimai duoda tuos pačius rezultatus, jais galima tvirtai pasitikėti. Kaip sako Botwinickas, „vienas tyrimas dar nepatvirtina fakto” (pagal Lemme, 2003; 1984, 406).

Literatūra

1. Lemme Barbara Hansen, Suaugusiojo raida, K., 2003

2. Žukauskienė Rita, Raidos psichologija, V., 2002

3. Kardelis Kęstutis, Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai, Kaunas:

Technologija, 1997.