KLAIPĖDOS UNIVERSITETASPEDAGOGIKOS FAKULTETAS PSICHOLOGIJOS KATEDRA
RAIDOS PSICHOLOGIJOS TYRIMŲ ORGANIZAVIMAS
Referatas
Darbą parengė Gitana Stankienė I k. 9 gr. studentė
Darbo vadovė doc. dr. A.Liniauskaitė
Klaipėda, 2004TURINYS
Įvadas 3I. Duomenų rinkimo metodai 41. Imties tūrio parinkimo būdai 42. Natūralistinis stebėjimas (lauko metodas) 43. Apklausa, interviu 54. Atvejo analizė 6II. Bendrosios raidos tyrimų schemos 61. Koreliacinis tyrimas 62. Eksperimentas 72.1. Preliminariniai tyrimai 72.2. Tikrieji eksperimentiniai tyrimai 72.3. Kvazieksperimentiniai tyrimai 82.4. Eksperimentinio tyrimo patikimumas ir validumas 82.5. Eksperimento tyrimo etapai 92.6. Laboratorinis eksperimentas 102.7. Natūralus eksperimentas 10III. Raidos tyrimo schemos 101. Skersinio pjūvio tyrimai 102. Tęstiniai (longitudiniai) tyrimai 113. Laiko periodų tyrimai 114. Sekos tyrimai 11Išvados 12Literatūra 13
Įvadas
Gyvenimo raidos tyrimas – palyginti nauja disciplina. Tyrimais mėginamanustatyti, kiek ir kokiomis sąlygomis žmogaus raida gali kisti ir kas jągali riboti.
Atliekant raidos psichologijos tyrimus, kaupiama daug informacijos apieįprastą ir neįprastą elgesį, apie paveldėtas ir gyvenant įgytas ypatybes,apie aplinkos įtaką individo raidai ir kt.
Taigi, raidos psichologijos tyrimų tikslas – suprasti žmogaus augimą irkeitimąsi. Mėginama nustatyti, kokie įvykiai ir aplinkybės suformavo tąindividą, stengiamasi prognozuoti jo ateitį. Raidos psichologija, pasakRitos Žukauskienės, pagrįsta moksliniu žmogaus mąstymo, kalbos, emocijų,bendravimo ypatybių, fizinės žmogaus raidos tyrimu, rūpinimusi praktiniaisjo poreikiais ir kt. (3, 12).
Dalis psichologinių tyrimų yra nukreipti analizuoti žmogaus prigimtį,t.y. tiriami asmens sugebėjimai ir kitos įgimtos ypatybės, kituosetyrimuose pabrėžiama ugdymo svarba. Nuolatiniai klausimai: kuris iš procesų– brendimas ar išmokimas – yra svarbiausias individo raidai, žmogaus raida– vientisas ar netolydus procesas – yra konkrečių tyrimų ir teoriniųsvarstymų objektai.
Be abejonės, raidos psichologijos tyrimų objektais domisi ne vien tikraidos psichologai. Raidos tyrimas – įvairių mokslo disciplinų sritis.Norint tinkamai suprasti raidos sudėtingumą, turime įvertinti sociologijos,antropologijos, biologijos ir neurologijos indėlį.
Šiame darbe:
1. apžvelgsiu duomenų rinkimo metodus,
2. pristatysiu pagrindines mokslinių ir specifinių raidos psichologijos
tyrimų schemas,3. paanalizuosiu jų privalumus bei trūkumus.
I. Duomenų rinkimo metodai
1. Imties tūrio parinkimo būdai
Planuojant tyrimus, svarbu nustatyti reikalingą minimalų tyrimųskaičių, kad galima būtų padaryti statistiškai reikšmingas išvadas.Paprastai dominančių požymių pasiskirstymas generalinėje aibėje nėražinomas (generalinė aibė, arba populiacija, – tai tiriama visuma). Norinttai nustatyti, reikėtų ištirti visus generalinės aibės elementus. Taiaišku, pareikalautų daug laiko ir lėšų, o kartais toks tyrimas neįmanomas.
Empiriniuose tyrimuose beveik visada daroma išankstinė atranka, t.y.atsitiktinai parenkama generalinės aibės elementų dalis, ištiriamasnagrinėjamo požymio pasiskirstymas šioje dalyje ir iš jos sprendžiama apiešio požymio pasiskirstymą visoje generalinėje aibėje. Ši pasirinktoji dalisvadinama imtimi.
Atrankos metodai remiasi tikimybių teorija, tačiau darant atrankąvisiškai išvengti paklaidų negalima, nebent tirtume visą populiaciją.Paprastai pasitaiko dvi paklaidų rūšys: sisteminė ir atsitiktinė. Sisteminėpaklaida – kai tendencingai iškreipiamas imties dydis. Tai priklauso nuotyrėjo sąžiningumo, atrankos klaidų, o atsitiktinė paklaida, kuri galipadidinti arba sumažinti imties dydį visada egzistuoja.
Nustačius reikiamą tiriamųjų skaičių, nustatomas jų parinkimo būdas.Išskiriami du pagrindiniai tiriamųjų grupių parinkimo būdų atvejai: 1)tikimybinis, kai kiekvieno tiriamos populiacijos elemento tikimybė pakliūtiį imtį yra žinoma ir 2) netikimybinis, kai tiriamųjų pasiskirstymaspopuliacinėje grupėje nėra žinomas.
Tikimybiniai tiriamųjų grupių parinkimo būdai:
1. Paprastas atsitiktinis. Šio būdo esmė ta, kad iš populiacijos sąrašo atsitiktinai parenkamas reikiamas tiriamosios grupės narių skaičius, t.y. tiek, kiek buvo numatyta.
2. Sisteminis, arba mechaninis. Tai paprasto atsitiktinio būdo modifikacija. Čia iš populiacijos sąrašo tiriamieji parenkami ne atsitiktinai, bet pagal tam tikrą sistemą.
3. Sluoksniuotas, arba tipinis. Tiriant šiuo būdu, tiriamoji populiacija
suskirstoma į atskiras grupes pagal tam tikras panašias savybes.4. „Puokštės“ principas, arba serijinis. Kai populiacija labai didelė, plačiai nusidriekusi, tai parinkti tiriamųjų grupes atsitiktinumo principu keblu. Tiriant šiuo metodu parenkamos kelios būdingiausios tiriamųjų grupės iš visos populiacijos.
Netikimybiniai tiriamųjų grupių parinkimo būdai:
1. Nedidelės apimties tyrimuose tiriamųjų grupės neretai formuojamos ne visai laikantis atsitiktinumo principo. Be abejo, taip suformuotos grupės ne visiškai atspindi populiaciją, tačiau, kita vertus, tai paprasčiau ir pigiau.
2. Atsitiktinis grupių parinkimo būdas. Tyrimui parenkami asmenys, kuriuos lengva rasti, esančius greta.
3. Grupių parinkimas kvotų principu. Šiuo principu grupės parenkamos panašiai kaip ir tipinio grupių formavimo atveju, norint pasiekti, kad grupėje būtų toks tiriamųjų požymių santykis, koks yra populiacijoje.
4. Tikslinis grupių formavimas. Čia tyrėjas į formuojamą grupę įtraukia asmenis, kurie, jo manymu, yra tipiškiausi tiriamojo požymio atžvilgiu.
5. „Gniūžties“ principas. Pirmiausia tyrėjas parenka nedaug asmenų, pasižyminčių tam tikromis tyrimą dominančiomis savybėmis. Po to šie asmenys nurodo kitus, turinčius analogiškų savybių ir t.t.
2. Natūralistinis stebėjimas (lauko metodas)
Natūralistinis stebėjimas skirtas aprašyti tiriamųjų elgesį realiojegyvenimo aplinkoje (lauke), pavyzdžiui, fabrike, bažnyčioje, susitikimuoseir pan. Tai aprašomasis tyrimas. Tyrėjas visiškai nesikiša į stebimąsituaciją, tačiau siekia fiksuoti viską, kas joje vyksta. Natūralistinisstebėjimas dažnai naudojamas tiriant vaikus, kitų kultūrų atstovus irgyvūnus.
Svarbiausias lauko metodo privalumas tai, kad jis aprašo elgesįrealiame gyvenime, o ne nenatūralų elgesį laboratorijoje. Pasak B.H.Lemme,tai toks pats skirtumas, kaip stebėti šimpanzių elgesį jų natūraliojeaplinkoje arba zoologijos sode (1).
Nepaisant privalumų, šis metodas turi ir trūkumų: 1) Tiriamo elgesioneįmanoma kontroliuoti. Gali tekti labai ilgai laukti, kol galima bes
stebėti. 2) Natūrali aplinka visada yra gana sudėtinga. Neįmanoma vienumetu fiksuoti pačių svarbiausių įvykių.3) Problemų kelia ir stebėtojonuovargis bei poreikis retkarčiais nukreipti dėmesį, o todėl stebėjimasnėra nenutrūkstamas. 4) Rimčiausia problema yra tai, kad stebėtojošališkumas, arba subjektyvumas, gali rimtai iškreipti stebimų reiškiniųvertinimą, ypač jei stebintysis priklauso ne tai grupei arba net kultūrai,kaip stebimieji. Kad duomenys būtų kuo objektyvesni, turi būti imamasi visųgalimų priemonių.5) Visada įmanoma, kad stebimą elgesį keis stebėtojobuvimas.6) Lauko tyrimus itin sunku pakartoti, patikrinti, kadangi tyrimosąlygos nuolat kinta. 7) Natūralistinis stebėjimas pateikia tik elgesioeigą, bet neaiškina jo priežasčių. Galima sužinoti, kas vyksta, bet nekodėl.3. Apklausa, interviu
Viena iš apklausos rūšių, integruotų į stebėjimo metodų grupę, yrainterviu. Tikslai gali būti labai platūs, pavyzdžiui, įvertinti kai kuriaispožiūriais asmenį, iškelti bei plėtoti hipotezes, rinkti informacijąeksperimentiniams tyrimams ir t.t. Nors konkretaus interviu stilius, jostrategija gali būti įvairi, tačiau bendra yra tai, kad interviu – taiabipusis sandėris tarp klausiančiojo į atsakančiojo.
Interviu kaip atskiras tyrimo metodas gali būti skirstomas daugelįįvairių variantų, pradedant nuo formalizuotų (standartizuotų) interviu, kurkausimai iš anksto numatyti, iki neformalių interviu, kur klausimų seka beijų formalizavimas visiškai laisvi.
Tiriamasis interviu apibrėžiamas kaip tyrėjo inicijuotas dviejų asmenųpokalbis, kurio tikslas – gauti būtiną tyrimo uždaviniams informaciją.Būdingas jo bruožas tas, kad visa informacija gaunama žodžiu. Tuo jis išesmės skiriasi nuo anketinės apklausos. Yra ir daugiau skirtumų.Pavyzdžiui, interviu platesnes galimybes nuodugniau pažinti tiriamąjįasmenį, tuo tarpu anketinėje apklausoje tokios galimybės labai ribotos.
Kita vertus, interviu yra mažesnės galimybės nei anketinėje apklausojeaprėpti daugiau tiriamųjų.Tiriamojo interviu metodo paskirtis gali būti trejopa:
1. Tiesioginė ir pagrindinė priemonė reikiamai informacijai gauti. Pavyzdžiui, sužinoti, ką mano respondentas, išsiaiškinti, ką asmuo žino (žinių informacija), ką jis mėgsta ir ko nemėgsta (vertybės), ką galvoja (požiūriai).
2. Priemonė iškeltai hipotezei patikrinti. Pavyzdžiui, nustatyti arba patikslinti kintamųjų ir tiriamojo įvykio ryšius.
3. Gali būti panaudotas kartu su kitais tyrimo metodais ir renkant informaciją, ir įvertinant kitus metodus, pavyzdžiui, anketinę apklausą.
Tyrimo praktikoje galimi keturių tipų interviu:
1) struktūrizuotas (klausimai ir visa procedūra numatomi iš anksto, ir interviu eigoje mažai kas keičiama; šiuo atveju situacija esti apibrėžta);
2) nestruktūrizuotas (be detalaus plano, klausinėjama laisva forma; situacija atvira, galinti keistis);
3) neprimestinis (kilęs iš psichiatrijos, kada klausinėjantysis nesistengia išlaikyti numatytos pokalbio linijos, o pasiduoda ligonio primetamai pokalbio eigai);
4) kryptingas (klausinėjantysis ypatingą dėmesį kreipia į subjektyvius respondento atsakymus apie jam žinomą situaciją, su kuria jis susipažino prieš interviu; iš gautų atsakymų tyrėjas gali spręsti, ar pasitvirtino jo iškelta hipotezė, ar ne).
Dėl interviu metodo patikimumo yra įvairių prielaidų, teorijų, ir visosjos sąlygojamos tyrėjo ir respondento tarpusavio santykių:
1. Manoma, kad jeigu interviu gavėjas yra pakankamai kvalifikuotas, o respondentas – nuoširdus ir nusiteikęs atsakyti į jam duodamus klausimus, yra didesnė tikimybė gauti patikimus duomenis. Be abejo, melavimas arba sąmoningai parenkami socialiai pageidaujami atsakymai iš tyrimo turi būti eliminuojami.
2. Yra ir kita nuomonė – žiūrint į interviu kaip į sandorį, klaidos yra neišvengiamos, kadangi šiame procese kiekvienas interviu dalyvis turi savų sumetimų. Manoma, kad šiuo atveju reikalingos kontrolinės respondentų grupės, juolab kad abi interviu puses gali veikti emocinis
nusiteikimas, asmeniniai santykiai ir kt.3. Interviu gali būti traktuojamas kaip natūralus susitikimas, sąlygojamas daugelio gyvenimiškų situacijų, kuriomis ir reikia vadovautis, norint išvengti nepatikimų atsakymų. Šiuo požiūriu išskiriami keli interviu ypatumai, galintys sukelti problemų:
a) tarpusavio pasitikėjimo, „distancijos“ jautimo ir kiti panašūsveiksniai;
b) respondentas gali jaustis nepatogiai ir vengti „gilesnių“ klausimų;
c) įvairios prasmės, kurios aiškios tyrėjui, gali būti sunkiausuprantamos respondentui;
d) interviu, kaip ir kasdieniniame gyvenime, sunku įvertinti įvairiusgalimus ypatumus.
Taigi, kad ir kaip kruopščiai ir sąžiningai elgtųsi klausinėtojas,vargu ar galima visiškai išvengti asmeninių santykių, galinčių veiktiatsakymus.
4. Atvejo analizė
Tai išsamus vieno žmogaus ištyrimas. Informacija renkama pokalbio metu,vertinant užrašus, pateikiant užduotis, stebint ir pan. Atvejo analizędažnai naudoja klinikos specialistai, diagnozuodami ir gydydami sutrikimus.Ji taip pat gali būti panaudojama pradiniame tyrimo etape. Šis metodassiejamas su Sigmundo Freudo darbais, kuris savo psichoanalizės teorijąpagrindė pacientų atvejų analize.
Svarbiausias privalumas – galimybė gauti labai daug informacijos, kurigali praversti tiriant atvejį; ji leidžia kelti hipotezes, kurias vėliaugalima patikrinti su kitais tiriamaisiais. Tarkime, tiriamas vienas labaikūrybiškas žmogus ir aptinkama kas nors, kas, tyrėjo nuomone, buvo labaisvarbi šio žmogaus aukšto kūrybiškumo priežastis. Vėliau tyrimą galimapritaikyti didesnei žmonių grupei, aiškinantis, ar tas veiksnys tikraireikšmingas.
Tačiau dauguma informacijos, gaunamos atvejo analizės būdu, yraretrospektyvi (tai yra, susijusi su praeities įvykiais) ir surenkamaapklausiant tiriamąjį, jo giminaičius, draugus bei kitus žmones. Visiminėti sunkumai, susiję su subjektyviai gaunamais duomenimis, galioja irčia. Tyrėjo gautų duomenų analizė arba jų interpretacija gali būti šališkair netiksli.
II. Bendrosios raidos tyrimų schemos
Dažniausiai naudojamos dvi bendrosios tyrimo schemos: koreliacinistyrimas ir eksperimentas.
1. Koreliacinis tyrimas
Koreliaciniu tyrimu nustatoma, ar tarp dviejų ir daugiau kintamųjųegzistuoja ryšys; jei egzistuoja, – koks jo pobūdis ir lygis. Koreliacinistyrimas nekuria tokių tarpusavio ryšių, o tik juos aprašo.
Koreliacija gali būti dviejų rūšių. Teigiama koreliacija rodo, kad dumus dominantys veiksniai kinta ta pačia kryptimi, tai yra, didėjant (arbamažėjant) vienam iš jų, didėja (arba mažėja) ir kitas. Sakykim, kylantsaulei, oro temperatūra taip pat kyla; saulei leidžiantis, temperatūrakrinta. Neigiama koreliacija atspindi priešingą ryšį. Vienam kintamajamdidėjant, kitas mažėja. Kuo didesnis stresas, tuo mažesnis atsparumasinfekcijoms.
Daugelyje koreliacinių tyrimų naudojamas koreliacijos koeficientas.Dominantys kintamieji išmatuojami ir tam tikromis formulėmis įvertinamasryšio lygis, kuris išreiškiamas koreliacijos koeficientu. Koreliacijoskoeficientas kinta nuo nulio (kai nėra jokio tarpusavio ryšio) iki ±1,0(idealus ryšys). Kuo koreliacijos koeficientas arčiau ±1,0, tuo stipresnisryšys tarp dviejų vertinamų kintamųjų ir tuo daugiau galimybių jampasireikšti. Paprastai stipria laikoma tokia koreliacija, kurioskoeficientas siekia ±0,7 arba daugiau. Koreliacija taikoma numatantreiškinius. Pagrindinis koreliacinio tyrimo trūkumas yra tas, kad jisneatspindi priežastinių santykių tarp kintamųjų.
2. Eksperimentas
Tyrimuose yra skiriamos trys eksperimentinių tyrimu rūšys. Taipreliminariniai, tikrieji ir kvazieksperimentiniai tyrimai.
Eksperimentinių tyrimų simboliai tyrimų strategijai nustatyti:
• X – poveikio priemonės (nepriklausomi kintamieji), kurių efektą norime nustatyti. • O1 – stebimo objekto (priklausomų kintamųjų) įvertinimas prieš eksperimentą. • O2 – stebimo objekto įvertinimas po eksperimento. • X ir O, esantys vienoje eilėje, rodo, kad poveikis ir jo rezultatai – tų pačių objektų. • Kryptis iš kairės į dešinę žymi seką. • R rodo, kad tiriamųjų grupės sudarytos, remiantis tikimybių principais. • X ir O, esantys vertikaliai vieni virš kitų, nurodo tą patį
laikotarpį. • Lygiagrečios eilės, neatskirtos punktyrine linija, – tai tarpusavyje lyginamos grupės, sudarytos laikantis tikimybių principo, o grupės, atskirtos viena nuo kitos punktyrine linija – nehomogeniškos grupės.1. Preliminariniai tyrimaiTyrėjas įvertina tiriamuosius požymius (pre – test), o praėjus kieklaiko, kuriuo metu buvo taikomas eksperimentinis faktorius (test – factor),nustato tų požymių kitimus (O2), atlikdamas užbaigimo testą (post – test).
Tokį tyrimą grafiškai būtų galima pavaizduoti taip:
O1 X O2
Eksperimentuojant pagal tokią schemą, būtina kontroliuoti, kad bandymųneveiktų šalutiniai veiksniai, išskyrus tuos, kuriuos tyrėjas stebi.Priešingu atveju negalima įrodyti daromo poveikio veiksmingumo.
2. Tikrieji eksperimentiniai tyrimai
Tikrųjų eksperimentinių tyrimų pradinio ir galutinio testavimotiriamųjų grupės simbolinė schema būtų tokia:
Eksperimentinė grupė RO1 O2
X
Kontrolinė grupė RO3 O4
Šiuo atveju sudaromos dvi grupės, kurios tiriamojo požymio atžvilgiuyra vienodos. Jos suburiamos remiantis tikimybių principais.
Taigi kai yra eksperimentinė ir kontrolinė grupės, tiriamasis poveikiskontrolinei grupei netaikomas, o tai leidžia įvertinti poveikio priemoniųefektyvumą: įvedus kontrolinę grupę, eliminuojamas išorinių kintamųjųpoveikis eksperimentinei grupei, kadangi daroma prielaida, jog išoriniainepriklausomi kintamieji, kuriuos eksperimentatoriui sunku suvaldyti,vienodai veikia kontrolinę ir eksperimentinę grupes, todėl jie atmetamikaip skirtumas tarp kontrolinės grupės pirminio ir baigiamojo testavimo.Tokia tyrimų schema neturi trūkumų, būdingų preliminariems tyrimams. Tačiauir čia gali atsirasti testavimo paklaidų, susijusių su tiriamųjų jautrumupradinio testavimo poveikiui.
Dėl šio pradinio testavimo eksperimentinė grupė gali reaguoti į Xpoveikį kitaip, negu tuo atveju, jeigu pradinio patikrinimo nebūtų. Norintšį testavimo poveikį neutralizuoti, rekomenduojama parinkti dar vienągrupę, kuriai pirmasis testavimas nebūtų taikomas. Tyrimas tada būtųatliekamas pagal tokią schemą:
Eksperimentinė grupė RO1 X O2
I kontrolinė grupė RO3 O4
II kontrolinė grupė X O5
3. Kvazieksperimentiniai tyrimai
Dažnai atliekami tyrimai su iš dalies suvienodintais parametrais arbaapskritai nesirūpinant jų suvienodinimu, iš anksto turint galvoje, kadparinktos tiriamųjų grupės yra panašios.
Kai grupės nevienalytiškos, t.y. kai jų parametrai nėra suvienodinti,labai tikslių duomenų neverta tikėtis, todėl jie ir vadinamikvazieksperimentiniais. Jų struktūrą galime išreikšti taip:
Eksperimentinė grupė O1 X O2
Kontrolinė grupė O3 O4
• Šiuo atveju, palyginti su preliminarinio eksperimento schema, eksperimentatorius gali siekti grupių ekvivalentiškumo. Tuo tikslu, norint sumažinti galimas paklaidas, tiriamųjų grupės parenkamos taip, kad jų parametrai būtų kuo panašesni, tačiau visa tai būtina argumentuoti.
4. Eksperimentinio tyrimo patikimumas ir validumas
Ir eksperimentiniuose tyrimuose, kaip ir kituose, galimos įvairiospaklaidos, dažniausiai atsirandančios dėl nepakankamo eksperimentinių irkontrolinių grupių suderinamumo. Šios paklaidos bus mažesnės tikruosiuoseeksperimentiniuose tyrimuose ir didesnės kvazieksperimentiniuose.
Eksperimentinių tyrimų paklaidas sąlygojantys veiksniai gali būtiskirstomi į vidinius ir išorinius. Vidiniai veiksniai:
1. Istoriniai. Neretai tarp pirminio testavimo ir testavimo, nustatant taikytų poveikio priemonių veiksmingumą, praeina nemažas laiko tarpas. Per šį laikotarpį gali pasikeisti socialinės, politinės ar kitos sąlygos, galinčios iškreipti tiriamojo veiksnio rezultatą. 2. Senėjimo. Natūraliai gali pakisti socialinės aplinkos sąlygos, galinčios turėti įtakos eksperimento rezultatams. Šiuo požiūriu trumpalaikiai laboratoriniai tyrimai yra pranašesni. 3. Statistinės regresijos. Tai paklaidos, atsirandančios dėl duomenų registravimo tikslumo prieš eksperimentą ir po jo arba dėl kitų šalutinių veiksnių, kurie gali turėti specifinės įtakos tiriamajam asmeniui ir visai tiriamajai grupei. 4. Testavimo. Jau pats pirminis tiriamųjų testavimas prieš eksperimentą grupės narius gali padaryti jautresnius arba pripratinti prie taikomojo poveikio. Tada po eksperimento rezultatai dažniausiai būna aukštesni. 5. Tyrimo instrumentarijus. Šio pobūdžio paklaidos gali atsirasti
taikant nepatikimus testus bei matavimo priemones, arba testavimo ir matavimo metodika, neatitinkančią esamųjų standartų. Gali atsirasti ir subjektyvaus pobūdžio paklaidų, susijusiu su žmonių nuomonėmis, ekspertų vertinimais. 6. Tiriamųjų grupių sudarymo. Šiuo atveju paklaidų gali atsirasti ne tinkamai atrenkant tiriamuosius į grupes, arba sudarant nehomogenizuotas kontrolines ir eksperimentinė grupes. Klaidos atrenkant tiriamuosius į grupes gali sąveikauti ir su kitais veiksniais, o tai dar labiau sumažina pirmojo ir antrojo testavimo patikimumą. 7. „Nykimo“. Ilgai trunkančiuose eksperimentiniuose tyrimuose dalis tiriamųjų dėl kurių nors priežasčių gali iš grupės išeiti ir tuo pažeisti juos vienalytiškumą. Tada paklaidos gali atsirasti, šiuos nuostoliu bandant išlygint, parenkant naujus, atsitiktinius narius.Išoriniai veiksniai, sąlygojantys eksperimentinių tyrimų paklaidas,mažina tyrimo išorinį validumą. Šie veiksniai gali būti skirstomi įketurias grupes. 1. Nesugebėjimas aiškiai apibrėžti nepriklausomus kintamuosius. Jeigu tyrėjas netiksliai parinko nepriklausomus kintamuosius, praktiškai neįmanoma pataisyti tyrimo rezultatų. Be to, neadekvačiai apibrėžti nepriklausomi kintamieji žymiai apsunkina eksperimentinių tyrimų pakartojimą. Paklaidos atsiranda ir dėl nesugebėjimo tiksliai ir teisingai nusakyti priežastinius veiksnius. 2. Grupės nariai nebūdingi tiriamajai populiacijai. Gali atsitikti taip, kad į tiriamąsias grupes pateks asmenys, nebūdingi tai populiacijai, kuriai ketiname taikyti tyrimo išvadas. 3. Gudobelės efektas. Yra žinoma, kad jau pats dalyvavimas, pavyzdžiui, medicinos tyrimuose, kur vartojami vaistai ir narkotinės medžiagos, gali sukelti įvairias tiriamųjų psichologines reakcijas ir dėl to iškreipti tyrimo rezultatus. Todėl kai kada tai daroma pacientui nežinant. 4. Jautrumas eksperimento sąlygoms. Įvairūs žmonės gali liguistai reaguoti į eksperimento procedūras, pavyzdžiui atliekant laboratorinius tyrimus.
5. Eksperimento tyrimo etapai
Nėra lengva nustatyti tikslias eksperimento atlikimo taisykles, tačiaugalima bandyti nustatyti eksperimento tyrimo etapus: 1. Tyrėjas turi aiškiai apsibrėžti tyrimo problemą, nes nuo to priklauso
kokie bus parenkami tyrimo metodai. 2. Suformuluojama tyrimo hipotezė, t.y. apmąstomi įvairūs galimi ryšiai, tarp specifinių kintamųjų, suskirstant juos pagal reikšmingumą. 3. Pasirenkamas poveikio būdas ir jo trukmė. 4. Atsižvelgiama į populiaciją, kuriai norime apibendrinti eksperimento rezultatus, nes nuo to priklauso imties tūris, atrankos būdai, bei materialinės sąlygos. 5. Iš anksto apgalvojama, kas gali iškreipti tyrimo rezultatus ir stengiamasi visą tai neutralizuoti. 6. Prieš pradedant tikruosius arba kvazieksperimentinius tyrimus, siekiant išvengti galimų pašalinių įtakų, svarbu atlikti keletą preliminarių tyrimų, gerai išanalizuoti jų rezultatus, bei patikrinti eksperimento metodiką. 7. Eksperimentą atliekant, būtina laikytis griežtai numatytų eksperimento procedūrų. Instrukcijų standartizavimas, tikslus eksperimento laiko fiksavimas, skrupulingas stebimų duomenų registravimas ir jų kontroliavimas – kompetentingo tyrėjo skiriamasis bruožas. Tačiau svarbiausiai yra tinkamai išanalizuoti, įvertinti ir apibendrinti eksperimento duomenis, todėl tam turi būti skirta ne maža laiko dalis. Jeigu eksperimente dalyvauja eksperimentinio poveikio veiksnio požiūriutapačios grupės, tada toks eksperimentas vadinamas linijiniu eksperimentu,o jei eksperimentinio poveikio veiksnio požiūriu tyrime dalyvaujaskirtingos grupės, tada bus lygiagretus eksperimentas. Kitaip tariant,linijinis eksperimentas bus ne kas kita, kaip jau aprašytas preliminariniseksperimentas, o lygiagretus atitinka tikrojo arba kvazieksperimentosąvokas.Mokslinėje literatūroje dar aptinkama sąvoka „eksperimentinė sistema“,kurią sudaro šie elementai: 1. Eksperimentatorius; 2. Eksperimentinis veiksnys – tai sąlygos ar jų sistema, kurios, atsižvelgiant į tyrimo hipotezę, tikslingai įvedamos į eksperimentą, o jomis manipuliuoja eksperimentatorius. Eksperimentinis veiksnys gali būti taikomas dalimis, įvairiu intensyvumu, apimtimi ir t.t. 3. Eksperimentinė situacija – tai su eksperimentu susijusios aplinkos sąlygos, išskyrus eksperimentinį veiksnį. Šios sąlygos – tai nepriklausomi kintamieji dydžiai, galintys turėti įtakos eksperimento rezultatams 4. Eksperimentinio tyrimo objektas – tai, kas eksperimentu tiriama – įvairios asmenybės charakteristikos arba apibrėžti požymiai, pagal
kurių kitimus įvertinamas eksperimento efektyvumas. 5. Dar gali pasitaikyti ir tokia eksperimento tyrimo sąvoka, kaip eksperimento operacija, nusakanti visus eksperimentą lemiančius veiksnius. Kitaip – sąmoninga eksperimento korekcija, intervencija arba eksperimentine manipuliacija.6. Laboratorinis eksperimentasTai toks eksperimentas, kuriame nėra išorinio poveikio, ir situacijanėra adekvati realioms gyvenimo sąlygoms. Laboratoriniai eksperimentaiatliekami ypatingomis, specialiai paruoštomis sąlygomis, naudojantspecialius registravimo ir matavimo prietaisus, dažniausiai – uždarosepatalpose, tiriamųjų nedaug. Jų privalumas yra tas, kad: • Padeda išvengti atsitiktinių veiksnių įtakos, todėl eksperimentinė situacija yra labiau valdoma; • Galima izoliuoti eksperimentinį veiksnį, juo manipuliuoti; • Galima geriau kontroliuoti tiriamuosius asmenis, lengviau fiksuoti tiriamųjų charakteristikų požymius; tiksliau parinkti eksperimentines ir kontrolines grupes.
Tačiau jie turi ir trūkumų: • Atliekami nenatūraliomis sąlygomis, todėl neaišku, kaip tiriamasis elgtųsi realioje situacijoje; • Eksperimentinis veiksnys gali veikti kitaip, negu natūraliomis sąlygomis, didelę įtaką daro pats eksperimentatorius; • Tyrimo rezultatams įtakos gali turėti tiriamųjų nuostata į eksperimento sąlygas, nes jie neretai įvairiai paskatinami; • Tiriamųjų grupės gali būti pasirinktos nesilaikant homogenezijos principų.
7. Natūralus eksperimentas
Šio eksperimento metu tyrimo objektas neišskiriamas iš natūraliosaplinkos, o eksperimentinė situacija iš esmės nesiskiria nuo realių sąlygų,todėl galima pašalinti trūkumus, būdingus laboratoriniam eksperimentui.Tačiau, kitą vertus, laboratorinio eksperimento privalumai natūraliameeksperimente traktuojami kaip trūkumai. Pavyzdžiui: • Atsitiktiniai veiksniai, turintys arba galintys turėti įtakos, ne visai pilnai pašalinami, o dėl to nepakankamai kontroliuojama eksperimentinė situacija, ypač jei eksperimentas vyksta ilgesnį laiką;
• Sunku izoliuoti eksperimentinį veiksnį, todėl tenka taikytis su šalutinių veiksnių poveikiu. • Sunku kontroliuoti tiriamųjų elgesį, ypač jei eksperimentas trunka ilgiau.
III. Raidos tyrimo schemos
1. Skersinio pjūvio tyrimai
Tiriant raidą dažniausiai taikomas skerspjūvio modelis: tuo pačiu metu
viena su kita lyginamos skirtingo amžiaus (tuo pačiu ir skirtingų kohortų)tiriamųjų grupės. Vertinimo laikas yra tas pats, tiriami su amžiumi susijęskirtumai. Skersinio pjūvio tyrimai naudojami dažnai, nes jie sąlyginainebrangūs, nesudėtingi ir nereikalauja tiek laiko, kiek kiti raidostyrimai. Be to, juose išvengiama nuostolių, atsirandančių iš tyrimopasitraukus tiriamajam, ir išmokimo poveikio, atsirandančio tiriantpakartotinai, kurie apsunkina tęstinius tyrimus.Pasak B.H.Lemme, problemų sukelia amžiaus ir kohortų skirtumųpainiojimas. Tai yra, grupių duomenų skirtumus gali lemti skirtingaistorinė patirtis, o ne raida arba amžius. Taigi rezultatus falsifikuojakartų skirtumai. Pavyzdžiui, buvo lyginami 18-mečių ir 78-mečių grupiųintelekto testo rezultatai. Pastebėta, kad jaunesnės grupės rezultataiaukštesni negu vyresnių žmonių. (Ar tai reiškia, kad intelektas su amžiumisilpsta?)
Kad kohorta lemia skirtumus, buvo pastebėta pakartojus jaunesnių irvyresnių žmonių atminties tyrimą, nes iš pradžių prastesni vyresnių žmoniųrezultatai buvo aiškinami kaip senėjimo išdava. Palyginus to paties amžiaustiriamuosius, lankiusius aukštąją mokyklą ir jos nelankiusius, gautiejiskirtumai pasitvirtino. Vadinasi, skirtumus tarp jaunesnių ir vyresniųtiriamųjų gali lemti ne jų amžius, o didesnė jaunesnių žmonių, kurie mokėsiuniversitete, patirtis atliekant tokio pobūdžio atminties užduotis (pagalLemme, 2003; Ratner, 1987).
Dėl tokio kohortos poveikio skersinio pjūvio tyrimo duomenimisgrindžiamos išvados apie įvairias amžiaus grupes gali būti klaidingos.Skersinio pjūvio tyrimai labiau tinka aprašant, o ne aiškinant skirtumustarp amžiaus arba kohortų grupių (1). Geriausia juos taikyti, kai amžiausskirtumas tarp grupių gana mažas. Kitas skersinio pjūvio tyrimų trūkumasyra tas, kad jie neparodo, kaip keičiasi tie patys žmonės. (…) Taip pat
šie tyrimai neatskleidžia individualių raidos požymių. Skersinio pjūviotyrimai išryškina amžiaus skirtumus, tačiau neapibūdina ir nepaaiškinavykstančių amžiaus pokyčių.2. Tęstiniai (longitudiniai) tyrimai
Tęstinis tyrimas – tai duomenų rinkimas ilgą laiką tiriant to patiesamžiaus grupę (kohortą)
Galima išskirti du ilgalaikių tyrimų variantus. Vienas jų – kai ta patipopuliacija arba grupė žmonių tiriama ilgą laiką. Kitas variantas – kai tapati populiacija (grupė) arba kiti asmenys tiriami praėjus kuriam norslaiko tarpui.
Ilgalaikių tyrimų privalumai:
• Ilgalaikiai tyrimai įgalina nagrinėti raidos procesus, stebėti, kaip kinta tiriamojo objekto būsenos, požymiai, atrasti naujų, anksčiau nepastebėtų dėsningumų.
• Šie tyrimai leidžia nustatyti ryšius tarp priklausomų ir nepriklausomų kintamųjų dydžių.
Ilgalaikiai tyrimų trūkumai:
• Jie ilgai trunka, todėl yra brangesni, nes reikia laukti, kol susikaups pakankamai duomenų.
• Egzistuoja tiriamos grupės ,,nykimo“ problema, nes, vykstant ilgalaikiams tyrimams, dalis tiriamųjų iš grupės išeina, ir jos homogeniškumas kinta.
• Galimi vadinamieji ,,kontrolės poveikio“ trūkumai. Tai susiję su tuo, kad daugkartinis tiriamųjų tyrimas ta ar kita metodika gali sukelti nepageidaujamų psichologinių padarinių, kai tiriamieji tampa jautrūs tiems dalykams, į kuriuos iki tol jie nekreipė dėmesio.
• Ketvirta, sunkiau parinkti tas pačias sąlygas, dėl ko gali atsirasti interpretavimo klaidų.
3. Laiko periodų tyrimai
Laiko periodų tyrimo metodu skirtingu metu tiriamos to paties amžiausgrupės. Pastovus lieka amžius, o kohortos ir vertinimo laiko įtaka kinta.Laiko periodų tyrimas atskleidžia visuomeninių istorinių įvykių poveikį tamtikru raidos laikotarpiu. Jis leidžia išsiaiškinti, kaip to paties amžiausžmonės elgėsi skirtingais istoriniais laikotarpiais ir skirtingosesituacijose.
Tvirtai teigti, ar konkrečius skirtumus nulėmė priklausymas kohortai,ar bendra visuomeninė istorinė situacija tyrimo metu. Be to, šie tyrimai
brangūs ir reikalauja daug laiko. Pagaliau, tiriamas tik vienas amžiaustarpsnis; taigi šis tyrimas daugiau atspindi kultūrinius pokyčius, o nežmogaus raidą.4. Sekos tyrimai
Sekos schemos siekia suderinti įvairius minėtus raidos tyrimus:skersinio pjūvio, tęstines ir laiko periodų schemas. Tai gali būti irnuoseklūs kohortų tyrimai (kai dvi ar daugiau skirtingų kohortų tiriamostam tikrą laiko tarpą), ir nuoseklūs skersinio pjūvio tyrimai (skirtinguistoriniu metu atliekami skersinio pjūvio tyrimai ir lyginami tarpusavyje).Duomenys, skirtingu metu gauti tiriant įvairaus amžiaus skirtingų kohortųžmones, suteikia galimybę su amžiumi susijusius pokyčius atskirti nuo tamtikrai kohortai ar istoriniam laikotarpiui būdingų savybių.
Sekos schemos sujungia stipriąsias skersinio pjūvio ir tęstinio tyrimųpuses ir kiek galima sumažina amžiaus, kohortos ir vertinimo laiko poveikiųpainiavą. Taigi jų vidinis validumas yra žymiai didesnis negu tuo pačiumetu atliekamo tradicinio vienos kohortos tęstinio tyrimo arba skersiniopjūvio tyrimo validumas. Tačiau nors šios schemos iš dalies išplečiatęstinių, skersinio pjūvio ir laiko periodų tyrimų ribas, jos nėra plačiaitaikomos dėl sudėtingos struktūros.
Išvados
Kiekviena tyrimo schema turi trūkumų ir kiekvienoje iš jų kažkieksupainiojami amžiaus, kohortos bei vertinimo laiko poveikiai. Metodoefektyvumas ir validumas priklauso nuo to, kaip jis naudojamas, todėlnegalima pasakyti, kuris yra geriausias.
Konkreti schema pasirenkama atsižvelgiant į tiriamos problemos pobūdį,tyrimų trukmę ir kaštus.Nė viena iš aprašytų schemų nėra tobula. Jas galima derinti, siekiant gautitikslesnius ir reikšmingesnius rezultatus. Jei, remiantis skirtingaispožiūriais, ne vienu metu atlikti skirtingi tyrimai duoda tuos pačiusrezultatus, jais galima tvirtai pasitikėti. Kaip sako Botwinickas, „vienastyrimas dar nepatvirtina fakto” (pagal Lemme, 2003; 1984, 406).
_________________________
Literatūra
1. Lemme Barbara Hansen, Suaugusiojo raida, K., 2003
2. Žukauskienė Rita, Raidos psichologija, V., 2002
3. Kardelis Kęstutis, Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai, Kaunas: Technologija, 1997.