Trumpalaikiai ir ilgalaikiai įmonės įsipareigojimai

1. ĮVADAS

Kreditoriniai įsiskolinimai, kaip daugelis kitų ekonominių reiškinių, išties nevienareikšmiai, jie – ir geri, ir blogi. Priklauso nuo to, kokios skolos ir kokiame kontekste ja vertinsime. Ne veltui didysis skolininkas H. de Balzakas yra pasakęs: “ Turėti skolų, vadinasi šį tą jau turėti”. Kuo didesnės įmonės skolos, tuo sudėtingiau jai gauti kreditus, tuo ji nepatrauklesnė investuotojams. Antra vertus, prekybos skolos, už kurias paprastai nemokamos palūkanos, teigiamai atsiliepia įmonių veiklai, nes atlieka beprocenčio kredito vaidmenį. Vadinasi, įmonė sugeba pritraukti tretiesiems asmenims priklausantį turtą savo pajamoms uždirbti. Antra vertus, LR civiliniame kodekse numatyta, kad tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, praleidę terminą įvykdyti piniginę prievolę, privalo mokėti 5 arba (atsižvelgiant į jų statusą) 6 dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas (jeigu įstatyme ar sutartyje nenumatyta kitaip). Nors šios palūkanos gerokai mažesnės už paprastai mokamas palūkanos bankui, vis dėlto naudojimasis kreditas – ne visuomet nemokamas. Bet kreditoriniai įsiskolinimai gali tapti gana pavojingi tuomet, kai visi ar dauguma kreditorių vienu ar beveik vienu pareikalauja grąžinti skolas. Ypač tai pavojinga sezoninės veiklos įmonėms. Todėl galime padaryti išvadą, kad įmonės įsiskolinimai bei įsipareigojimai – nevienareikšmiai, kaip ir daugelis kitų ekonomikos elementų. Kiekvienai įmonei labai svarbu laiku padengti skolas, įvykdyti kitus įsipareigojimus tretiems asmenims, su kuriais įmonę sieja įsipareigojimai sumokėti šiems asmenims tam tikrą pinigų sumą arba atlikti tam tikrus darbus ar patiekti prekes, už kurias tretieji asmenys sumokėjo iš anksto. Todėl jie reikalauja labai kruopštaus tyrimo ir nuolatinio apskaitos darbuotojų dėmesio.

2. TRUMPALAIKIO SKOLINIMOSI IR SKOLINMO FORMOS

2.1 Trumpalaikis skolinimas.

Banko finansavimas. Įmonės poreikiams finansuoti populiarus trumpalaikių lėšų šaltinis yra bankų teikiama kredito perviršio paslauga. Kredito perviršis suteikiamas, atsižvelgiant į tam tikro laikotarpio (paskutiniųjų metų) vidutinį lėšų likutį kliento sąskaitoje tame pačiame banke, kurio prašoma suteikti kredito perviršį. Kredito perviršis yra labai lanksti finansavimo priemonė, kurios sąlygos nustatomos derybomis. Jis suteikia įmonei galimybę laisvai naudotis lėšomis pagal suderintas sąlygas ir mokėti tik už nepadengtą pasyvųjį saldo. Dėl kredito perviršio susitariama gana greitai. Techniškai kredito perviršis apmokamas tik pareikalavus (retkarčiais bankas gali pareikalauti grąžinti kredito perviršį anksčiau numatyto termino, tai savo ruožtu gali sukelti kliento nemokumą); tačiau dažniausiai kredito perviršio sutartis, atsižvelgiant į kliento mokumą ir patikimumą gali būti pratęsiama pasibaigus periodui, taigi kredito perviršis gali būti naudojamas finansuoti “ilgalaikę” trumpalaikių poreikių dalį. Kredito perviršio suma gali būti padidinta, jeigu sezoniniai ar nenumatyti veiksniai sukelia papildomų lėšų poreikį atsižvelgiant į kliento lėšų judėjimą sąskaitoje, arba sumažintą, jei papildomų lėšų poreikiai tam tikru laikotarpiu sumažėja. Šios ir kitos sąlygos numatomos kredito perviršio sutartyje tarp banko ir įmonės.

Susitarimas tarp banko ir įmonės dėl kredito perviršio gali sukurti stiprius santykius, kai tarp šalių atsiranda abipusis pasitikėjimas. Viena vertus, kai įmonė teikia informaciją apie savo finansinę padėtį, siekdama periodiškai pratęsti sutartį, kita vertus, siekdamas išlikti versle bankas linkęs išlaikyti stiprius santykius su klientais. Kai kuriose šalyse (pvz., Japonijoje ir Vakarų Vokietijoje) tokių santykių stiprumas dažnai laikomas viena iš šalių ekonominės sėkmės priežasčių. Didėjant konkurencijai bankininkystėje, šie įmonės ir banko tarpusavio santykiai įgyja dar didesnę reikšmę. Pagrindiniu kredito perviršio trūkumu, nekalbant apie riziką, kad bankas padengtų jį nenumatytu laiku, yra tai, kad palūkanų normos, kurias sudaro banko bazinė norma ir premija už riziką, svyruoja sutarties galiojimo metu. Vadinasi, įmonė turi pasiimti ir palūkanų normų pasikeitimo riziką.

Nors kredito perviršis patogi ir lanksti finansavimo priemonė, bankas gali taip pat pasiūlyti ir trumpalaikį terminuotą finansavimą fiksuota ar svyruojančia palūkanų norma. Šis finansavimas paprastai susijęs su tam tikrais konkrečiai įsigijimais.

2.1.1 Finansavimas panaudojant vekselius

Finansavimas vekseliais yra naudojamas standartiniam apyvartiniam kapitalui formuoti, taip pat prekybai finansuoti. Vekselių išpirkimo terminai gali svyruoti nuo 30 iki 180 dienų, bet paprastai terminas yra 90-91 dienos. Vekseliai yra dviejų rūšių – prekybiniai ir banko.Prekybos vekselis yra įmonės, parduodančios prekės, išrašytas vekselis, kurį akceptuoja pirkėjas taip pripažindamas skolą. Tuomet prekių tiekėjas, norėdamas greičiau gauti pinigus už parduotas prekes, gali parduoti akceptuotą vekselį jį diskontuodamas. Taigi prekių pirkėjas, kuris yra ir vekselio akceptuotojas, gauna prekybos kreditą.

Banko vekselis yra modifikuotas prekybos vekselis , kai bankas akceptuoja, arba užrašo, savo vardą ant vekselio. Taip bankas garantuoja apmokėjimą. Už tai jis gauna komisinį mokestį. Bankininko akceptavimas plačiai naudojamas užsienio prekybai finansuoti. Tokio vekselio savininkai turi dokumentą, kuriame įmonės kreditinę riziką perima bankas. Taigi vekselio turėtojams suteikiamas pakankamas saugumas. Dėl to banko vekselis turi mažesnę palūkanų normą, kai jis yra įmonės diskontuojamas. Iš tikrųjų norma dažniausiai žemesnė nei finansavimas panaudojant perviršį.

Vekselio privalumas, kad kartą diskontavusi vekselį įmonė žino tikslią finansavimo kainą; tuo tarpu kredito perviršis yra rizikingas dėl palūkanų normos pasikeitimo. Vekselio panaudojimas vietoj kredito perviršio išlaisvina pastarojo panaudojimą kitiems įmonės apyvartinio kapitalo tikslams.

2.1.2 Eurovekselių (NIF) išleidimas.

NIF yra vidutinio laikotarpio atnaujinamoji finansavimo priemonė, kai skolininkas savo vardu išleidžia trumpalaikį vertybinį popierių, vadinamą eurovekseliu. Bankai, garantuojantis šiuos VP, įsipareigoja juos įsigyti (jei jie nėra parduoti) arba suteikia finansavimą. Tai yra vidutinio laikotarpio finansinės priemonės, kurių galiojimo laikas 5 – 7 metai. Šiuo metu įprasta naudotis trumpesniu nei vienerių metų apmokėjimu terminu. Bankai ir kiti subjektai, garantavę eurovekselius viekia kaip NIF, kurių nominalioji vertė 500000 dolerių arba didesnė, platintojai.

2.1.3 Kitos trumpalaikio finansavimo formos

1. Lizingas. Nors ši finansavimo forma daugiau taikoma finansuojant vidutiniu ir ilgalaikiu laikotarpiu, ja taip pat galima naudotis finansuojant ir ilgesnio naudojimo trumpalaikį turtą, tokį kaip transporto priemonės ar biuro įranga.

2. Pirkimas išsimokėtinai siūlo kitą patogų pritraukti finansavimą tokiam turtui, kuris gali būti išperkamas. Įmonė reguliariai atlieka mokėjimus ir tokio finansavimo teikėjas, kurio (pvz., JAV) paprastai yra finansavimo namai, turi prekių nuosavybės teisę tol, kol už viską neatsiskaitoma.

2.1.4 Faktoringas ir sąskaitų diskontavimas

Banko finansavimas ir finansavimas vekseliais naudojami siekiant patenkinti įmonės poreikius tuomet , kai jai suteikiamas kreditas ir sukuriamas debitorinis įsiskolinimas įrangai įsigyti bei tam tikram atsargų lygiui išlaikyti. Jeigu įmonė gali sumažinti vidutinę debitorinių įsiskolinimų padengimo trukmę, ji gali sumažinti ir reikiamo finansavimo dydį. Tačiau yra ir kitų būdų gauti pinigus už parduotas prekes kartu suteikiant kreditą pirkėjams.

1. Įmonė gali perleisti debitorinius įsipareigojimus. Faktoringas nėra vienkartinė paslauga. Paprastai finansinis tarpininkas, kuriuo gali būti asmuo arba faktoringo namai, įsigyja debitorinius įsiskolinimus ir sumoka įmonei pardavėjai iki 80 sąskaitų vertės avansu. Likusią sąskaitų vertės dalį faktoringo kompanija sumoka įmonei pardavėjai, kai gauna iš pirkėjų pinigus ir išskaičiuoja mokestį pagal banko sumos perviršio normą. Klientas nėra įpareigotas pasinaudoti visu teikiamu finansavimu. Be to, faktoringo paslaugų teikėjas, įvertindamas tiek esamų, tiek potencialių įmonės klientų kreditinį pajėgumą, gali suteikti netgi iki 100 garantiją. Jam mokamas nuo 0,5 iki 2,5 apyvartos dydžio mokestis, atsižvelgiant į verslo sandorių rūšį.

Faktoringas ypač stiprus tose pramonės šakose, kur tiekiamos prekės ir paslaugos nėra techniškai sudėtingos ir dėl to nėra priežasčių ginčams. Nenuostabu, kad faktoringas tapo populiarus, tiekiant žaliavas ir sudėtines dalis pramonei bei parduodant vartotojiškas prekes didmeninėms ir mažmeninėms prekybos firmoms.

2. Sąskaitų diskontavimas panašus į faktoringą, tik faktoringas yra daugkartinis susitarimas. Kartais didelė kompanijos tam tikru metu parduoda dalį ar visus savo debitorinius įsipareigojimus. Šiame procese įmonė gauna pinigus iš anksto, tačiau ji išlieka atsakinga už mokėjimų surinkimą pagal sąskaitas. Todėl mokesčiai už tokį finansavimą mažesni nei už visas faktoringo paslaugas. Klientai taip pat gali pasinaudoti išankstine apsisaugojimo schema, kurią teikia faktoringo paslauga, ja siekiama įsitikinti kai kurių savo klientų kreditinių pajėgumu.

Nors naudojimasis tiek sąskaitų diskontavimu, tiek faktoringu pastaraisiais metais gerokai išaugo ir gali būti labai patrauklu firmoms, ypač mažoms, finansavimo lankstumui bei tiriant kreditus šios priemonės gali stabdyti bendrą galimybę didinti kredito perviršio finansavimą, kadangi bankas, negalėdamas prisiimti atsakomybės už kintančius debitorinius įsiskolinimus, praranda tolesnį bendradarbiavimą su įmonę

2.2 Trumpalaikis skolinimas

Kaip įmonė tvarko savo pinigų srautus, kuriuos tam tikru momentu sąlyginai galima pavadinti likvidžiais? Ji gali nuspręsti apriboti savo investicijas į tokį turtą, kuris greitai paverčiamas grynaisiais pinigais. Tai gali patenkinti įmonės likvidumo poreikį, kuris gali remtis, pavyzdžiui, tikimybe, jog įmonei greitai reikės grynųjų pinigų naujoms kapitalo investicijoms finansuoti. Tačiau aukštos palūkanų normos gali paskatinti pereiti prie uždirbamo turto investavimo į palūkanas.

2.2.1 Banko indėlis

Bankininkystės sektorius korporaciniams investuotojams gali pasiūlyti plačią investicinių priemonių pasirinkimą – nuo vienos nakties paskolos iki terminuoto skolinimo, depozitinių sertifikatų ir eurodolerių indėlių, įvertintų nacionaline ar užsienio valiutomis. Dauguma lėšų investuota kaip tik tokiu būdu valiutiniame sektoriuje. Iš tikrųjų banko indėliai labai patogi ir populiari investavimo forma, nes jie suteikia įmonėms lankstumą tenkinant lėšų, reikalingų verslui, poreikį kartu uždirbant iš palūkanų. Kai reikia lėšų užsienio valiuta depozitas gali būti denominuotas šia valiuta ir laikomas tiek šalies viduje, tiek užsienyje. Įmonės taip pat gali investuoti į vadinamąsias “artimas bankui” įmones (tokia kaip gyvenamųjų namų statybos bendrijos) ir daryti tai gana dažnai tuomet, kai palūkanų normos yra patrauklios.

2.2.2 Vietinės valdžios laikinoji skola ir komerciniai vertybiniai popieriai

Kita populiari investavimo forma yra vietinės valdžios laikinoji skola, kuri gali būti labai trumpa (iki fiksuotos palūkanų normos obligacijų išleidimo). Paprastai korporaciniai investuotojai teikia pirmenybę trumpalaikiams rinkos vertybiniams popieriams. Nors toks skolinimas rizikingesnis už skolinimą vyriausybei, iki šiol įsipareigojimų nevykdymo atvejų nebuvo.

Įmonė gali investuoti į kitų įmonių išleistus komercinius vertybinius popierius.

3. Einamieji įsipareigojimai

3.1 Kreditiniai įsiskolinimai bei mokėtinos sumos

Kreditiniai įsipareigojimai atspindi prekybinę skolą, gautą iš tiekėjų. Mokėtinos sumos – tai visi įmonės veiklos metu atsiradę ilgalaikiai ir trumpalaikiai įsipareigojimai įmonės darbuotojams, kitoms įmonėms, valdžios institucijoms ir visiems kitiems juridiniams bei fiziniams tretiesiems asmenims. Prekybinė skola atsiranda dėl to, kad tiekėjai paprastai numato tam tikrą laikotarpį tarp prekių gavimo ir apmokėjimo už jas. Žinoma, jei įmonė suteikia taip pat suteikia prekybines paskolas, mokėtinos sumos gali būti apytiksliai suderintos su debitoriniais įsiskolinimais, kurie yra balanso turto pusėje

3.1.1 Mokėtinos sumos

Sukauptų išlaidų susidaro dėl to, kad įmonė ne iš karto apmoka vyriausybei priskaičiuotus mokėjimus ir patys darbuotojai suteikia darbdaviams savotišką paskolą, dirbdami savaitę, dvi ar mėnesį prieš gaudami atlyginimą už atliktą darbą. Tai atspindi vadinamąjį “laisvą” įmonės finansavimą ir dažnai laikomi spontaniškais arba savireguliuojančiais finansavimo šaltiniais. Kai padidėja pardavimai, abi minėtos sukauptų išlaidų komponentės išauga, nes įmonė perka daugiau žaliavų, įdarbina daugiau darbuotojų arba naudoja daugiau viršvalandžių. Priešinga situacija susidarytų nepalankiais įmonei laikais (ji netgi dar daugiau apsunkintų įmonės padėtį). Įmonės politika sukauptų išlaidų požiūriu priklausys nuo įpročių ar susitarimų su profesine sąjunga dėl apmokėjimo ir algų ir nuo vyriausybinio mokesčių ir kt. reguliavimo.

3.1.2 Kreditiniai įsiskolinimai

Kreditiniai įsiskolinimai yra pagrindinis finansavimo šaltinis ir suteikia įmonei didesnės kontrolės ir valdymo galimybes. Šios mokėtinos sumos apibrėžtos skirtingų paskolų sąlygų bei institucinės praktikos ir įmonė privalo tai vykdyti. Galime teigti, kad įmonė turėtų išnaudoti šias paskolas kiek įmanoma geriau, nepakenkdama savo kreditiniam reitingui ir nepraleisdama patrauklių nuolaidų galimybių.

Dauguma įmonių pirkimams šalies viduje naudoja atvirą sąskaitą su apmokėtinomis sąskaitomis, apibūdinančiomis paskolos sąlygas, kurios galėtų būti, tarkime, 30 dienų, t.y. mokėti po 30 dienų nuo pardavimo. Jeigu yra numatyta bauda už pavėlavimą, įmonė turėtų į tai atsižvelgti, nes tokiu atveju tai yra mokestis už finansavimą. Tačiau gali susidaryti tokia situacija, kad šis mokestis t.y. bauda gali būti mažesnis, nei naudojantis banko finansavimo! Jeigu nėra numatyta jokios baudos, tuomet įmonė turi puikią galimybę uždelsti mokėjimus ir pasipelnyti naudodamasi nieko nekainuojančiu finansavimu. Net tuo atveju, kai numatytos baudos, kai kurios įmonės jas ignoruoja. Kiek laiko tai gali trukti, priklauso nuo santykinio tiekėjo ir pirkėjo stiprumo. Jei pastarasis yra stipresnis ir turi daug kitų alternatyvių tiekimo šaltinių, tuomet tokia įmonė gali būti agresyvesnė, nebijodama susilaukti represijų už savo veiksmus ir pakenkti kreditiniai reputacijai. Tačiau jei pirkėjas yra maža įmonė arba jis turi tik vieną tiekėją, toks pasirinkimas ribotas.

Įmonei gali būti pasiūlyta piniginė nuolaida, iš esmės keičianti situaciją. Ši nuolaida yra efektyvus palūkanų mokestis ir įmonė turėtų apskaičiuoti sąnaudas ir pelną pasinaudojusi ar atmetusi nuolaidą. Štai tipiškas pavyzdys.(žiūrėti lentelę).

Įmonė turi 1000 Lt kreditinių įsiskolinimų, kurių trukmė 30 dienų. Pirmuoju atveju nėra jokios baudos už pavėluotą apmokėjimą. Antruoju atveju bauda už pavėluotą apmokėjimą – 1,75 nuo suteiktos paskolos. Jei tai fiksuotas mokestis, tuomet jo efektas mažės, kai bus delsiama apmokėti. Tai gali būti mėnesinis mokestis, tuo tarpu per metus 2 (b) atveju mokestis bus 21,29.

Trečiuoju atveju yra 2 piniginė nuolaida už apmokėjimą per 10 dienų. Tokiu atveju įmonė turi 980 Lt efektyvų kreditinį įsiskolinimą. Jeigu įmonė nuo skolos uždelsia 30 dienų ir nepasinaudoja nuolaida, papildomų 20 dienų finansavimo kaina sudarys 37,23 per metus. Jei delsiama apmokėti dar ilgiau tariant, kad nėra daugiau jokių papildomų baudų, tuomet nepasinaudojimo nuolaida kaina mažėja. Tai galima apskaičiuoti pagal tokią formulę:Nepasinaudojimo pinigine nuolaida sąnaudos = Nuolaida (20 Lt)/Įsigijimo kaina – Nuolaida 365/n

Čia n – dienų likutis (šiuo atveju 20).

Kitas svarbus dalykas, kurį reikėtų išnagrinėti yra laiko skirtumas tarp sąskaitų apmokėjimo ir pinigų gavimo, t.y. kai mokėtojas apmoka sąskaitas, o gavėjas pinigus gauna ne iš karto. Dar tam tikrą laiką pinigų pervedėjas gali naudotis lėšomis. Gali būti taikoma tokia politika, kai čekiai išsiunčiami, pasinaudojant antros klasės pristatymu, ir taip pailginimas laikas, kad čekiai būtų apmokėti (čekiai nebūtinai iš karto gali būti pateikti apmokėti). Taigi įmonėms nustatytas lėšų naudojimo limitas. Jį galima įvertinti, pasinaudojant turima patirtimi.

Tačiau tai gali būti rizikinga. Įmonė, gaudama lėšas, gali prašyti savo banko “specialaus išmokėjimo”, kuris reiškia, kad lėšos, kurios turėtų būti išmokėtos per tris dienas, gali būti išmokėtos per vieną dieną. Bankas nustatys tam tikrą fiksuotą mokestį už tokias paslaugas, tačiau jei čekio suma yra pakankamai didelė, tuomet per papildomas dvi dienas už turimas lėšas gali būti gautos didesnės palūkanos, nei banko nustatytas mokestis už minėtą paslaugą. Todėl įmonė, kuri “manipuliuoja” skirtumu tarp sąskaitų apmokėjimo ir pinigų gavimo, gali patekti į keblią situaciją, jei kreditorius naudojasi specialiomis apmokėjimo priemonėmis.

3.2.1 Trumpalaikės skolos

Trumpalaikės skolos yra pagrindinė įmonės balanso įsipareigojimų sudedamoji dalis. Per pastaruosius metus jos svarba ypač padidėjo. Tai galima būtų paaiškinti palūkanų normų nepastovumu ir didesniu palūkanų normų aplinkos neapibrėžtumu.

Pavyzdžiui, jei įmonė naudoja trumpalaikę paskolą ilgalaikiam turtui finansuoti, ji patiria didesnę finansinę riziką, susijusią su grynųjų pinigų gavimo neapibrėžtumu bei neatitikimu. Įmonė turės toliau skolintis, ir jeigu palūkanų normos pakils, ji turės didesnių skolinimosi išlaidų. Jei įmonė finansuos savo trumpalaikius ir ilgalaikius poreikius ilgalaikiu finansavimu, tuomet dėl įprastos pelno kreivės ( žiūrėti pav.). turės mokėti r2, vadinasi, įmonė mokės daugiau, nei iš tikrųjų reikėtų. Jei nors vieno mėnesio norma mažesnė nei trijų mėnesių, jos turi būti lyginamos remiantis metine norma. Jei vieno mėnesio norma yra daugiau kaip 10 bazinių punktų žemesnė nei lygiavertė trijų mėnesių norma, tokiu atveju ji atspindės mažesnes finansavimo išlaidas. Pelno kreivė ne visada kyla aukštyn.

Jeigu įmonė skolinasi ilgam laikotarpiui ir dalis pasiskolintų lėšų tam tikrą laikotarpį laikoma kaip pinigų perteklius, tuomet reinvesticijos į trumpalaikį turtą ( esant duotai pav.) pelno kreivei nepadengs skolinimosi išlaidų. Tačiau reinvesticijos būtų pelningos, jei pelno kreivė leistųsi žemyn. Šioje analizėje iš anksto daroma prielaida, kad t pelno kreivė nesikeis per ateinančius laikotarpius. Jei tikėtina, kad palūkanų normos ateinančiais laikotarpiais kils, kaip vaizduoja naujos kreivės t + 1 ir t + 2, tuomet turi būti rimtai nagrinėjama galimybė naudotis ilgalaikio finansavimo periodu t, galbūt net finansuojant trumpalaikius poreikius. Priešinga situacija būtų, jei pelno kreivė leistųsi žemyn, tuomet įmonė naudotų trumpalaikį finansavimą tiek trumpalaikiams, tiek ilgalaikiams poreikiams. Pereinamasis nuo žemyn prie aukštyn kylančios pelno kreivės laikotarpis įdomus tiek investuotojams, tiek besiskolinantiems. Normų lygis nebūtinai turi sugrįžti į buvusį “istorinį” lygį. Todėl laikotarpio nustatymas tampa esminiu dalyku, jei įmonė nori naudotis tam tikru finansavimo būdu.

4. Trumpalaikis turtas

Dauguma įmonių užsiima savo verslu, didindamos skolinimo ir skolinimosi būdų įvairovę, taip sukurdamos debitorinius įsiskolinimus balanso trumpalaikio turto dalyje. Įmonė įsigydama prekes ir paslaugas, gali pati naudotis paskolomis ir turėti kreditorinių įsiskolinimų. Iš principo galime teigti, kad įmonė turi surinkti debitorines skolas kiek įmanoma greičiau, tačiau toks požiūris yra supaprastintas.

Kai įmonė suteikia ir valdo prekybos paskolas, ji susiduria su dviem svarbiais momentais:

1.Prekybos paskolos skatina įmonės pardavimų ir pelno augimą;

2. Debitoriniai įsiskolinimai – tai turtas, kuris reikalauja kruopštaus valdymo, kadangi jis turi tiesioginę įtaką įmonės grynųjų pinigų pozicijai ir mokumui. Vartojama sąvoka klientų mokėjimo modelis kaip pagrindinis kriterijus valdant ir kontroliuojant debitorinius įsiskolinimus.

Jeigu įmonė gali sumažinti teikiamų paslaugų apimtį nesumažindama pardavimų, tuomet pelningumas gali padidėti, kadangi laisvi pinigai panaudojami grąžinti skolas, tokiu būdu sumažinant sąnaudas palūkanoms ir investuoti, tarkime, į trumpalaikį turtą ir taip gauti pajamas iš palūkanų. Kitas būdas – iš anksto stengtis nustatyti potencialiai pavojingas skolas ir užkirsti kelią tolesniam paskolų augimui, kartu spaudžiant įmonę apmokėti skolą potencialios finansinės krizės pradžioje

Be to, toks pavojingų skolų nustatymas gali leisti įmonei apsisaugoti nuo potencialiai rizikingų skolų. Tačiau įmonė paprastai neturi pakankamai didelės laisvės, vykdydama savo prekybos paskolų politiką, kadangi pramonės įmonių tradicijos ir normos diktuoja net paskolos suteikimo ir laikotarpio sąlygas. Todėl įmonė gali būti verčiama veikti priešinga kryptimi, t.y. padidinti paskolą prieš sąnaudas. Tačiau ji vis tiek gali stengtis modeliuoti debitorinius įsipareigojimus taip, kad būtų pagerinta jų kontrolė įmonės viduje ir patobulintas grynųjų pinigų srautų prognozių sudarymas.

4.1 Paskolų politika

Suteikdama paskolą įmonė turi nuspręsti, kiek laiko ja bus naudojamasi, išskyrus tuos atvejus, kai pramonės įmonių tradicijos ir patirtis diktuoja paskolų politiką. Paskolos suteikimas turi būti laikomas tam tikra investicine politika (parduotų prekių sąnaudos), su kuria susijusios tam tikros sąnaudos ir pelnas. Taigi įmonė, nusprendusi sušvelninti ar sugriežtinti savo teikiamos paskolos perkant prekes išsimokėtinai sąlygas, turi įvertinti naudos efektą. Jei įmonė sušvelnins paskolos sąlygos, tuomet jos pardavimų tikimybė didesnė, kadangi žmonės, kurie anksčiau galbūt negalėjo nusipirkti tam tikros prekės, dabar gali tokia įmonės paslauga pasinaudoti. Didesnė pardavimų apimtis turi padidinti pelningumą, tačiau kartu ir vidutinį apmokėjimą surinkimą periodą, kadangi tikėtina, kad atsiras apmokėjimų surinkimo problemų. Debitorinių įsiskolinimų modeliai nustatytų padidėjimo pasidalijimą tarp pardavimų augimo ir apmokėjimų surinkimo patirties. Pastarasis veiksnys gali būti susijęs ne tik su paskolos sąlygų sušvelninimu, bet ir su sezoniniais ar cikliniais veiksniais. Čia turi būti įvertinamos lėtesnių apmokėjimų sąnaudos, įmonės laiko sąnaudos probleminiams įsipareigojimams valdyti, apmokėjimų surinkimo tarnybų išlaidos, teisminiai mokesčiai bei potencialiai pavojingų skolų nurašymas.

Paskolų politika reikalauja, kad įmonė nustatytų paskolos laikotarpį ( tarkime, 30 dienų). Ar bus suteikiamos nuolaidos už išankstinį apmokėjimą? Jei taip, tai toks bus išankstinio apmokėjimo laikotarpis bei baudos už mokėjimo delsimą. Šios sąlygos gali skirtis priklausomai nuo konkretaus produkto ir rinkos. Nustatydama konkrečias sąlygas, paskolą suteikianti įmonė turi įvertinti gautiną pelną/nuostolį.

4.2 Apmokėjimų surinkimas

Kai paskola suteikta, tiekėjas turi komtroliuoti debitorinius įsipareigojimus. Pasinaudodama tuo, kad dabartinės technologijos leidžia sujunkti turto valdymo ir apskaitos sistemas, įmonė gali rengti gana tikslias mokėjimų ciklų prognozes. Kreditorius turi garantuoti, kad laiku nesumokant turi būti vykdoma mokėjimų surinkimo politika, padedanti išsireikalauti mokėjimus. Tam galima naudoti įvairias priemones: laiškus, telefono skambučius, vizitus pas skolininkus, ir jei būtina teisines priemonės, nors tai brangu. Debitoriniai įsiskolinimai yra įmonės turtas, tačiau jie sukelia galimybių sąnaudas, kurias įmonė patiria dėl negautų lėšų. Siekdama padengti jas, įmonė gali pasiskolinti iš banko, naudodama debitorinius įsiskolinimus kaip papildomą garantiją arba tiesiog atlikti faktoringo operacijas.

5. Darbo apmokėjimo apskaita

5.1 Darbo apmokėjimo organizavimo principai rinkos ekonomikos sąlygomis

Apmokėjimas už darbą yra vienas iš svarbiausių visuomeninių darbo organizavimo elementų, t.y gamybinių santykių sistemos dalis. Jų atsiradimas gali būti tapatinamas su nuosavybės atsiradimu, nes esant nuosavybei galima samdyti darbuotojus tam tikram darbui už tam tikrą užmokestįDarbo apmokėjimas tiesiogine prasme reiškia santykius tarp darbdavio ir dirbančiojo. Plėtojantis rinkos ekonomikos santykiams, tarifiniai atlygiai ir algų kilimas nustatomas ir keičiamas savarankiškai. Svarbus apmokėjimo už darbą principas yra teisingas užmokestis už realius darbo rezultatus, kuris skatina kiekvieną darbuotoją panaudoti visus sugebėjimus geriau ir išradingiau dirbti. Geri rezultatai bus tada, kai dirbantysis darbe realizuos savo asmeninius gabumus ir kai jo atlyginimo dydis tiesiogiai priklausys nuo tų galutinių rezultatų, kurie atspindi darbo kiekį ir kokybę, darbo aktyvumą

Kitas svarbus darbo užmokščio organizavimo etapas yra išdirbio apskaita. Remiantis informacija apie išdirbį yra apskaičiuojamas darbuotojų darbo užmokestis, taip pat nustatomi premijų dydžiai. Išdirbio apskaitos dokumentuose turi atsispindėti tam tikri rekvizitai:

1. Darbo vieta2. Apskaitos laikotarpis3. Darbiniko vardas, pavardė, kategorija, įkainis.

Darbo ir darbo užmokeščio apskaita tvarkoma vadovaujantis patvirtintu Lietuvos Respublikos Darbo apmokėjimo įstatymu. Šis įstatymas reguliuoja darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis įmonėse, įstaigose ir organizacijose nepriklausomai nuo jų nuosavybės formų darbo apmokėjimą. Jame nurodyta, kad darbo užmokestis priklauso nuo darbo paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje, darbo kiekio ir kokybės bei įmonės veiklos rezultatų.

5.2 Mokėjimo už darbą būdai ir sistemos

Yra du mokėjimo už darbą būdai:

1. Laikinė sistema.2. Vienetinė sistema.

Esant laikinei sistemai, darbo kiekis išreiškiamas atidirbtu laiku.

Esant vienetiniai formai, darbo kiekis išreiškiamas pagamintos produkcijos arba atlikto darbo vienetų skaičiumi.

Vienetinė mokėjimo už darbą sistema yra vyraujanti. Laikinė naudojama tada, kai negalima apskaičiuoti darbininko išdirbio, kai mokama darbininkams, aptarnaujantiems automatizuotus procesus, kuriuose išdirbis mažai priklauso arba visiškai nepriklauso nuo darbininko, taip pat mokant valdymo personalui ir kitiems darbuotojams.

Yra dvi laikinės mokėjimo už darbą sistemos:

1. Laikinė paprastoji2. Laikinė premijinė

Esant laikinei paprastajai sistemai, darbuotojams apmokama už atidirbtą laiką tiktai pagal tvirtai nustatytus atlygius.

Esant laikinei premijinei sistemai, be pagrindinio uždarbio darbuotojams dar mokamos premijos. Konkrečioje įmonėje gali būti taikomos ir kitos šios rūšies sistemos/

Vienetinės darbo mokėjimo formos yra šios:

1. Vienetinė paprastoji – darbininkui mokamas už kiekvieną pagamintos produkcijos arba atlikto darbo vienetą pagal nustatytus įkainius.

2. Vienetinė premijinė – be pagrindinio uždarbio darbinikui mokama dar ir premija.

3. Vienetinė progresyvinė – už išdirbį pagal normas mokama pagal nustatytą įkainį, o už išdirbį virš normos mokama taikant didesnį, vis didėjantį įkainį.

4. Akordinė – apmokama ne už atskirus darbus, o už visą atliktų darbų kompleksą pagal sustambintą įkainį

Darbininkų vienetinis darbo užmokestis nustatomas vadovaujantis tarifų sistema, kuri apima tarifinius kvalifikacinius žinynus ir tarifines lenteles. Tarifinėje lentelėje pateikiami tarifiniai atskyriai, tarifiniai koeficientai. Apskaičiuojant darbo vienetinius įkainius, vadovaujamasi tarifinėje lentelėje nurodytu vienetinikų valandiniu atlygiu ir normuotu laiku tam darbuo atlikti.

Darbo užmokestis yra dviejų rūšių:

1. Pagrindinis – tas, kuris mokamas už dirbtą laiką, įskaitant ne dėl darbuotijo kaltės prastovėtą laiką.

2. Papildomas – tas, kuris atitinkamai pagal galiojančius įstatymus, mokamas už nedirbtą laiką (pvz.: atostogas).

5.3 Darbo laiko apskaitaSiekiant kontroliuoti, kaip panaudojamas darbo laikas, teisingai pagal galiojančius įstaymus mokėti darbuotojui už atliktą darbą, būtina dokumentuose užfiksuoti, kada, kiek ir kokiomis sąlygomis darbuotojas dirbo.Dirbtas ir nedirbtas laikas apskaitomas darbo laiko apkaitos žiniaraštyje. Už darbo laiko apskaitą įmonėje atsako įmonės vadovasĮ apskaitos žiniaraštį surašomas visų įmonės sąrašuose esančių darbuotojų pavardės, nurodamos jų pareigos, kvalifikacinė kategorija ir nustatytas darbo valandų skaičius per mėnesį.Į darbo laiko apskaitos žiniaraštį kasdien įrašomas kiekvieno darbuotojo dirbtų valandų skaičius ir neatvykimai į darbą. Dirbtas laikas žymimas valandomis, o neatvykimai į darbą – sutartiniais žymėjimais. Darbo laikas išskiriamas į dvi pagrindines grupes:

1. Faktiškai dirbtas laikas – jį sudaro darbo laikas (nustatytas įmonėje kolektyvinių sutarčių ar įstatymų numatyta tvarka) ir viršvalandžiai

2. Neatvykimai į darbą.

Faktiškai dirbtas laikas per mėnesį (valandomis) skirstomas į tokias grupes:

1. Iš viso dirbtų valandų skaičius;2. Dirbtų valandų skaičius naktį;3. Dirbtų viršvalandžių skaičius;4. Dirbtų valandų skaičius kenksmingomis sąlygomis;5. Dirbtų valandų skaičius labai kenksmingomis sąlygomis;6. Dirbtų valandų skaičius pavojingomis sąlygomis7. Dirbtų valandų skaičius poilsio dienomis;8. dirbtų valandų skaičius švenčių dienomis;

Neatvykimus į darbą sudaro:

1. Nedirbtas, bet teisės aktų numatyta tvarka apmokėtas darbo laikas iš darbdavio lėšų;2. Nedirbtas, bet teisės aktų numatyta tvarka apmokėtas darbo laikas iš kitų lėšų (pvz.: iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų, iš sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų ir kt.)3. Nedirbtas ir neapmokėtas darbo laikas dėl tam tikrų priežasčių (pvz.: pravaikštos, prastovos dėl darbuotojo kaltės ir pan.)

Už darbo laiko apskaitą atsakingas įmonės vadovas ar jo įgaliotas asmuo.

5.4 Vidutinio darbo užmokeščio apskaičiavimas

Vidutinio darbo užmokeščio apskaičiavimo tvarka, patvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. sausio 17 d. Nutarimu Nr. 100 “ Dėl darbuotojo vidutinio darbo užmokeščio apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo.

Į darbuotojo darbo užmokestį įskaitoma:

1. Užmokestis už atliktą darbą arba dirbtą laiką, apskaičiuotas pagal įmonėje taikomas darbo mokėjimo formas ir sistemas – vienetinius jų įkainius; valandinius (dienos) tarifinius atlygius, mėnėsines algas.2. Natūrininių išmokų vertė pinigine išraiška įmonės realizuojamomis kainomis, jeigu toks mokėjimas už darbą numatytas įmonės kolektyvinėje sutartyje.3. Padidintas mokėjimas už darbą kenksmingomis bei pavojingomis sąlygomis, už darbą poilsio ir švenčių dienomis, viršvalandžius, darbą nakties metu, kitais teisės aktuose ir įmonės kolektyvinėje bei darbo sutartyse numatytais atvejais.4. Priedai ir priemokos prie valandinės (dienos) tarifinių atlygių, vienetinių įkainių bei mėnesinių algų, taip pat kitos išmokos, tiesiogiai sisijusios su darbu, numatytos teisės aktuose ir įmonės kolektyvinėje bei darbo sutartyse.5. Premijos (mėnesio, ketvirčio, už šešių, devynių ar metų darbo rezultatus) bei vienkartinės tarp jų ir premijos iš pelno bei tantjemos (pagal įmonės darbo apmokėjimo ir skatinimo sistemą).

Į darbuotojo vidutinį darbo užmokestį neįskaitoma:

1. Mokėjimas už laiką, kai darbuotojas dėl pateisinamų priežasčių teisės aktų, įmonės kolektyvinės ir darbo sutarčių numatytais atvejais nedirbo įmonėje (darbo užmokestis už kasmetines atostogas, prastovas ne dėl darbuotojo kaltės, taip pat darbo užmokestis gautas iš kitos įmonės, kurios įsipareigojimus vykdė darbuotojas ir kitos numatytos išmokos).

2. Išeitinė pašalpa bei kompencacija (atleidžiant iš darbo), bedarbio pašalpa ir kitos3. Atlyginimas už žalą, padarytą darbuotojams dėl jų suluošinimo ar kitokio sveikatos sužalojimo, susijusiu su jų darbu.4. Dienpinigiai ir kitos išmokos, susijusios su komandiruotės išlaidomis. Jei nemokami dienpinigiai bei kitos panašios išmokos, mokami priedai ir priemokos prie darbo užmokesčio.

Darbuotojam taip pat priklauso ir atostogos, kurios gali būti kasmetinės ir tikslinės bei užmokestis už jas. Užmokesčio dydis nustatomas pagal tam tikras nuostatas patvirtintas įstatymų.

6.IŠVADOS IR PASIŪLYMAI

Kiekviena įmonė turbūt nenoriai kalba apie savo įsipareigojimus. Visiems įmonių savininkams nuolat tenka galvoti kaip tuos įsipareigojimus įvykdyti, tei be abejo didelė atsakomybė. Įmonė egzistuos tada, kai su visais laiku atsiskaitys, bus moki ir kruopščiai vykdys įsipareigojimus. Jų nevykdymas arba delsimas juos vykdyti neigiamai atsiliepia verslui. Įmonė prarandą gerą reputaciją, įvaizdį, o vėliau ir klientus, o tada verslui lemta žlugti.

Įsiparegojimų vykdymas darbuotojam taip pat labai svarbus, nes įmonėje kuri vengia tai daryti nenorės dirbti aukštos kvalifikacijos personalas. Šiuo metu vis didesnio dėmesio susilaukia klientų aptarnavimo, darbo, gamybos kokybė. Iš darbuotijų reikalaujama, kad jie būtų ne vien savo specialybės žinovai, be t turėtų puikią orientaciją, supratimą ir kitose šakose. Taigi įmonė norėdama išlaikyti gerą personalą turi nuolat jį skatinti: mokėti premijas, suteikti geras darbo bei kvalifikacijos kėlimo sąlygas.

Svarbus ir įsipareigojimų vykdymas kreditinėms insitucijoms. Nes nežinia kada prireiks papildomų lėšų ar bus palankios sąlygos plėsti gamybą. O bankai stebi įmonių veiklą ir griežtai atsirenka kam teikti paskolas.

Reikia paminėti ir mokeščius valstybei, kurie gan dideli ir labai spaudžia įmonių savininkus ir jiems sunku išlaikyti verslą tuo labiau kad dažnai būna ir stipri konkurencija.

Verslininkas prieš steigdamas įmonę turi būti gerai susipažinęs su mokesčių sistema, įsipareigojimais bei gerai pagalvoti ar įmonės veikla bus pelninga, išsikelti tikslus ir uždavinius, ištirti rinką. Ir, aišku, nepamiršti norint ar nenorint, o įsipareigojimus teks vykdyti.

7. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Appley R. C. Šiuolaikinio verslo administravimas. – 2003, Kaunas.2. Bagdonas E., Kazlauskienė E. Verslo pradmenys. – 2002, Kaunas.3. UAB “Tulpė” Saugaus darbo instrukcijos. – 2003, Klaipėda.