KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS PEDAGOGIKOS FAKULTETAS EDUKOLOGIJOS KATEDRA
KRITINIS MĄSTYMAS IR JO UGDYMAS BENDROJO LAVINIMO MOKYKLOJE
Referatas
Darbą parengė
Gitana Stankienė I k. 9 gr. studentė
Darbo vadovė doc. dr. A.Zulumskytė
Klaipėda, 2003 TURINYS
ĮVADAS 3
1. KRITINIS MĄSTYMAS – KAS TAI? 31.1. VIETA TARP KITŲ MĄSTYMO ĮGŪDŽIŲ 31.2. KRITINIO MĄSTYMO POŽYMIAI 31.3. APIBRĖŽIMŲ ĮVAIROVĖ 42. KRITINIO MĄSTYMO UGDYMAS MOKYKLOJE 42.1. KRITINIO MĄSTYMO SVARBA ASMENS UGDYME 42.2. KRITINIO MĄSTYMO UGDYMO SCHEMA 52.3. PAMOKOS PLANAVIMAS IR MOKYMO METODŲ DERINIMAS 6IŠVADOS 8LITERATŪROS SĄRAŠAS 9
ĮVADAS
Visuose svarbiausiuose Lietuvos švietimo dokumentuose – Švietimokoncepcijoje, Bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuoseakcentuojamas kūrybiškas mokymo ir mokymosi efektyvinimas, taikant naujusmąstymo ir veiklos būdus, kurių pagrindinis bruožas – kritinio mąstymougdymas. Šalies mokyklos reformuojamos, dalyvauja kritinio mąstymo ugdymoprojektuose, taikomi įvairūs mokymosi bendradarbiaujant metodai. Šio darbo tikslas yra paanalizuoti pagrindinius kritinio mąstymoapibrėžimus ir panagrinėti kritinio mąstymo ugdymo metodus bendrojolavinimo mokykloje. Referate keliami tokie uždaviniai: a) atskleisti kritinio mąstymo vietą tarp kitų mąstymo įgūdžių; b) nurodyti tuos kritinio mąstymo požymius, kurie leidžia jį išskirti iš bendro pažintinės veiklos srauto; c) apibrėžti kritinio mąstymo svarbą asmens ugdyme; d) paanalizuoti kritinio mąstymo ugdymo teorines idėjas bei principus.
1. KRITINIS MĄSTYMAS – KAS TAI?
1. VIETA TARP KITŲ MĄSTYMO ĮGŪDŽIŲ
Kritinis mąstymas – tai naujas, Lietuvoje, sistemiškai mažai tyrinėtasedukologijos reiškinys. Nors žodis kritinis turi semantinį vertinimokomponentą, kritinis mąstymas nėra tapatus kritiškumui ar kritikavimui, jisnereiškia negatyvaus vertinimo ar kritikos. Pats terminas europinėjeedukologijoje vartojamas jau kelis dešimtmečius, Lietuvoje – daugiau nuo1997 m., kai buvo pradėta įgyvendinti Atviros Lietuvos fondo švietimoprograma Kritinio mąstymo ugdymas skaitant ir rašant (5, p. 126-131), bet
iki šiol vieningos sampratos, ką derėtų vadinti kritiniu mąstymu, nėra.Tiek lietuviškoje, tiek užsienio edukologų literatūroje egzistuoja nevienas kritinio mąstymo apibrėžimas, bet rasti jį universalų – tinkantį irvidurinių mokyklų mokytojams, ir aukštųjų mokyklų dėstytojams, painu. Priešmėginimą apibūdinti kritinio mąstymo sąvoką, neprošal paanalizuoti kaikurias kitas mąstymo rūšis, kurios nėra kritinis mąstymas. a) Faktų įsiminimas. Tai svarbus protinis gebėjimas, vienas iš tų, kurio reikia visiems mokiniams, bet visiškai kitoks įgūdis, negu kritinis mąstymas. Kartais mokiniai, nors ir turintys puikią atmintį, nesugeba mąstyti. b) Gebėjimas suprasti sąvokas. Suvokimas, ypač sunkių dalykų, yra sudėtingas protinis veiksmas ir šis gebėjimas mokiniams labai svarbus. Tačiau pirmosios mokinio pastangos suvokti dalyką dar nėra kritinis mąstymas. Teigiama, kad kritinis mąstymas prasideda tik tada, kai tos naujai suvoktos idėjos tikrinamos, vertinamos, plėtojamos ir pritaikomos (4). c) Kūrybinis, arba intuityvusis, mąstymas.Tai sudėtingi proto veiksmai, kurie nėra visiškai sąmoningi ir apgalvoti. Šis intuityvus mąstymas labai vertinamas, tačiau nėra kritinis.2. KRITINIO MĄSTYMO POŽYMIAI
Su išvardintomis mąstymo rūšimis kritinis mąstymas, kaip tam tikrasmąstymo pobūdis, yra tampriai susijęs, tačiau kuo ypatingas pats kritinismąstymas? Viename iš apibrežimų (4) sakoma: 1. Svarbiausia kritinio mąstymo ypatybė yra nepriklausomas mąstymas – savos nuomonės formavimas. Tačiau nebūtinai kritinis mąstymas yra originalus: kartais žmogus, perimdamas iš kito asmens kokią idėją arba teiginį, gali jausti, lyg visa tai būtų jo paties. 2. Antra, informacija yra pradinis, o ne galutinis kritinio mąstymo taškas. Faktai, idėjos, kūriniai, teorijos, duomenys ir sąvokos – jų nepakanka vien tik įsiminti, tai tik žaliava minčių
plėtojimui. 3. Kritinis mąstymas prasideda nuo klausimų, nuo problemų, kurias reikia išspręsti. Geresnių mokymosi rezultatų mokiniai pasiekia tada, kai jų pačių įgyta patirtis leidžia atpažinti bendrąsias – ekonomikos, socialines, politinės valdžios – problemas ir spręsti jas pasitelkiant klasės bei mokyklos išteklius. 4. Kritiškai mąstant reikia pagrįstų argumentų. Argumentavimas susideda iš keturių pagrindinių punktų. Pirmasis – tvirtinimas. Kitaip – tezė, pagrindinė idėja, pozicija. Tai argumentavimo esmė. Tvirtinimą remia tam tikri faktai, o kiekvienas jų grindžiamas įrodymu (statistikos duomenys, teksto elementai, asmeninė patirtis ir kt.). Tvirtinimo, faktų ir įrodymo pagrindimas – ketvirtasis argumentavimo punktas. Tai svarbiausias įsitikinimas ar prielaida, su kuria kalbėtojas ar rašytojas nori supažindinti auditoriją, prielaida, paremianti visą argumentavimą. 5. Galiausiai, kritinis mąstymas yra socialinis mąstymas. Tik skaitant, diskutuojant, ginčijantis, mėgaujantis pateiktomis ir suvoktomis idėjomis įsitraukiama į savo pozicijos gryninimą ir tobulinimą. Šiame procese sprendžiamos platesnės, ne vien tik savikūros, užduotys.3. APIBRĖŽIMŲ ĮVAIROVĖ
Apibendrinant dažniausius užsienio ir Lietuvos edukologų kritiniomąstymo apibrėžimus, skiriamos trys pagrindinės jų grupės (5): 1. Kritinis mąstymas – tai aukštesnio lygmens mąstymas: a) pagal B.Bloom pažintinių galių taksonomijos (žinojimas – supratimas – taikymas – analizė – sintezė – vertinimas) aukštesnę pakopą kaip loginis mąstymas ieškant sprendimo išsamios ir pakankamai gilios analizės būdu; b) kaip „individo gebėjimas ieškoti ir svarstyti naujus įrodymus, remtis įrodymais, kurie pagrįsti teiginiais, atmetant nepagrįstą nuomonę; uždavinius, problemas, idėjas nagrinėti remiantis keliais požiūriais, siekant išbandyti viską, kas gali būti išbandyta“ (Šiugždinienė, 1997); c) kaip gebėjimas skirti pateiktus faktus ir nuomones, nustatyti informacijos šaltinio patikimumą, apibrėžimo tikslumą, pažiūrų ir sprendimų objektyvumą (Stulpinas, 1993); d) „tai gebėjimas įvairiapusiškai analizuoti ir įvertinti
situaciją bei mintis, kad būtų pasirenkama protinga ir pagrįsta pozicija“ (1, p. 7); e) arba tiesiog teigiama, jog kritiškai mąstyti „reiškia aktyviai stengtis suprasti, analizuoti ir įvertinti informaciją“ (Rasool, Banks, McCarthy, 1996, p. 6). 2. Kritinis mąstymas – tai holistinis (visybiškas) mąstymas: a) tai specifinė intelektualinės veiklos rūšis, kuriai būdinga ,,intelektualinė integracija, intelektualinis kuklumas, sąžiningumas, intelektualinė empatija, intelektualinė drąsa ir naujas mąstymo lygis, t.y. intelektualinė laisvė“ (pagal Barnett, 1990; Siegel, 1980; Paul, 1993); b) tai naujas jausminių ir pažintinių struktūrų rinkinys (pagal Paul, 1993); c) terminas „kritinis mąstymas“ reiškia „daugiau nei esančios tvarkos paneigimas; jis parodo teigimą ir tvirtinimą, amžinas intelekto pastangas, skirtas atrasti tiesai, nesistengiant įpiršti vienos, absoliučios tiesos sąvokos“ (Loboczky, 2000, p. 40). 3. Kritinis mąstymas – tai kryptingas mąstymas: a) tai procesas, „į kurį įtraukti moksleiviai aktyviai svarsto informaciją bei manipuliuoja ja, kad galėtų praktiškai pasinaudoti, kaupdami žinias ir sąvokas, kad jiems atsivertų naujos perspektyvos ir galimybės bei sprendžiami konfliktai“ (6, p. 11); b) tai mąstymas, pasižymintis „tikslingumu, priežastingumu ir kryptingumu“, kurio imamasi „sprendžiant uždavinius, formuluojant išvadas, vertinant ir priimant sprendimus“ (Halpern, 1996, p. 5). Kitaip tariant, nors ir vieningo atsakymo nėra, tačiau dėl pagrindinėsnuostatos sutariama: kritinis mąstymas – tai įgūdis, būtina atviros,demokratinės visuomenės sąlyga.2. KRITINIO MĄSTYMO UGDYMAS MOKYKLOJE
„Kritinio mąstymo ugdymas pranoksta paprastą žinių perteikimą, būdingątradiciniam ugdymui, pranoksta net ir savarankišką mokymąsi arba mokymąsiveikiant, nes būtent kritinis mąstymas verčia mokinius kvestionuoti statusquo“ (Joyce Herbeck, Clara Beier(3)).
1. KRITINIO MĄSTYMO SVARBA ASMENS UGDYME
Šiuo laikmečiu yra svarbu išmokti tokių mąstymo būdų, kurie padėtųlengviau prisitaikyti prie XXI amžiaus poreikių, nepasentų atsirandant
naujoms specialybėms, naujai informacijai. Gebėjimas kritiškai mąstytipadeda suvokti sudėtingo besikeičiančio gyvenimo prasmę, skatina visuomenėsatvirumą, tarpusavio supratimą, pagarbą, ryšius tarp žmonių, padedasuprasti įvairius požiūrius, suvokti neapibrėžtų situacijų prasmę, leidžiaimtis naujos veiklos. Kritinis mąstymas, garantuodamas mokymosi integralumąir saviraišką, skatina asmenybės augimą. Šis gebėjimas gali sukelti ir sunkumų, verčiančių tikrinti ankstesnesprielaidas, tačiau jis padeda keistis; neleidžia atsiduoti likimui, taptipasyviems ir išlaisvina. Anot Howe’o ir Warreno (1989, cit. Aktyvaus mokymosi metodai) gebėjimaskritiškai mąstyti yra svarbus tam, kad žmonės aktyviai gyventų, veiksmingaidirbtų ir funkcionuotų[…] besikeičiančioje visuomenėje.2. KRITINIO MĄSTYMO UGDYMO SCHEMA
Projekto Kritinio mąstymo ugdymas skaitant ir rašant tyrimų rodymais,geriausiai mokiniai mokosi tada, kai jie a) gauna galimybę pasinaudotianksčiau įgytomis žiniomis ir susieti su jomis naują informaciją, b)aktyviai dalyvauti mokymosi procese, ieškoti naujų ryšių ir sąvokų, c)mokosi savarankiškai, apgalvoja naujas žinias bei informaciją ir prasmingaipanaudoja tai savo kalboje. (6, p. 11). Buvo parengta mokymo sistema,pabrėžiant aktyvų mokymąsi, o ne pasyvų informacijos priėmimą. Panagrinėsiu siūlomą kritinio mąstymo ugdymo schemą (6, p. 14-44). Jojemokytojas gali būti lyginamas su geru gidu – kartais vedančiu, kartais„atsiduriančiu eilės gale, kad įsitikintų, ar nėra atsilikėlių“. Yra išskiriamos trys mokytojo darbo pakopos: 1. Pirmoji, parengiamoji pakopa yra žadinimas ir į(si)traukimas. Šioje pakopoje pateikiama užduotis ir padedama mokiniams pasitikrinti jau turimas žinias ir įsitikinimus būsimos temos atžvilgiu, skatinama kelti klausimus, orientuotus į žinių spragas arba tiesiog į naują informaciją. Tai išjudinimo ir susidomėjimo tema, ribojant subjektyvų požiūrį į naujas žinias, pakopa. Galimi veiklos variantai: Išankstinis išdėstymas – trumpas pokalbis ar kitoks smalsumą žadinantis
supažindinimas su tema. Kryptingi klausimai, į kuriuos bus atsakyta supažindinant su tema arbaskaitant. „Proto šturmas“. Individualiai ar poromis sudaromas sąrašas tos temosdalykų, kurie mokiniams jau žinomi. „Tinklo nėrimas“. „Proto šturmo“ metodu mokinių pasiūlytos idėjosgrafiškai išdėstomos pagal vienos su kita sąsajas. Kryptingas skaitymas ir mąstymas. Tekstas suskaidomas į dalis, irmokinių prašoma nuspėti, kas kūrinyje nutiks toliau arba ko jie išmoks(jeigu tekstas informatyvus). Iš anksto pateikiami terminai. Mokiniai gauna trumpą teksto terminųsąrašą ir pamėgina nuspėti, kaip tie terminai galėtų tarpusavyje sietis. „Žinau ir noriu sužinoti…“. Mažos mokinių grupės ar visa klasė kartuišsako, ką jau žino kalbama tema, ir kelia klausimus, į kuriuos ieškosatsakymo nagrinėdami tekstą. Laisvas rašymas. Prieš įsitraukdami į pamoką, mokiniai laisvai rašo, kąjau žino, jaučia ar norėtų sužinoti nagrinėsima tema. Žadinimo ir į(si)traukimo pakopoje svarbios aplinkos kūrimo sąlygos: – laikas suvokti, ką mokinys jau žino ar mano žinąs norima tema, laikasišreikšti mintis savais žodžiais ir išgirstų, kaip jos skamba, laikaspasidalyti mintimis; – iniciatyvos skatinimas; – laisvė ir tolerancija. Stengimasis apriboti jų nuomones, tolygusnorui apriboti jų mąstymą. 2. Prasmės suvokimas. Šioje pakopoje svarbiausia yra tai, kaip mokytojas pateikia informaciją. Kritinį mąstymą vertinantis mokytojas papildys tradicinį mokymą metodais, kurie skatina vaikus aktyviau dalyvauti mokymosi procese. Kitas esminis pedagogo uždavinys – paremti mokinio pastangas kontroliuoti savo suvokimą. Mokytojo darbas – užtikrinti, kad mokiniai būtų supažindinti su įvairiais mokymosi būdais. Paminėsiu jų keletą: a) Žymėtis tekstą ir veiksmingai juo naudotis. b) Užrašyti prieš skaitant tekstą tai, ką ta tema jau žino, ir numatyti klausimus, kurie gali iškilti. c) Draugiška diskusija prieš pradedant pokalbį. d) Darbas poromis arba mažomis grupelėmis. Svarbiausias kritiškai mąstančių žmonių bruožas yra tas, kad jiemspasaulis yra įdomus ir kad jie moka užduoti gerus klausimus. Mokytojaiturėtų įvairiausiai skatinti smalsumą: patys keldami kritinius klausimus;pagirdami tokius klausimus užduodančius mokinius; pažymėdami, kad gerasklausimas yra ne tas, į kurį lengva atsakyti. Mokytojų rūpestis – pasiekti,kad klausimų kėlimas taptų įprasta mokymo dalimi. Nekyla abejonių, kad klasėje turi vyrauti ypatinga atmosfera. Vaikasturi nebijoti reikšti savo minčių ir žinoti, kad nebus kritikuojamas, jeigunuomonė skirtis nuo daugumos. Taip pat turi žinoti, kad kartais protinga irnetgi pageidautina savo požiūrį pakeisti. Mokiniai skatinami išklausyti vieni kitus tokioje aplinkoje, kokiasusidaro mokytojui pateikus klausimą, į kurį nelengva atsakyti, kai reikiaremtis vieni kitų mintimis, kai pats mokytojas diskutuoja, paisydamasįvairių nuomonių. Taigi, prasmės suvokimo pakopoje mokytojas kuria bei identifikuojasunkumus ir problemas. Toks mokymas smarkiai skiriasi nuo tradiciniomokymo, kur manoma, kad mokiniai išmoko ir suprato, kai jie pakartoja, kasparašyta vadovėliuose ar pasakyta mokytojo, taip pat daug reikšmės teikiamaapibrėžimams, teksto atpasakojimui. Tuo tarpu didaktikos nuostatos,paremtos kritinio mąstymo ugdymu, yra tokios, kai manoma, jog mokiniaitikrai išmoko ir supranta tik tada, kai jie paaiškina savais žodžiais,pateikia savų pavyzdžių, pabrėžia žinių reikšmę, spontaniškai jasprisimena; taip pat daug reikšmės teikiama įvairių nuomonių analizei,savarankiškam vertinimui. 3. Apmąstymas (refleksija) – tai sąvokų ieškojimas praeityje. Kai kurie žmonės iš prigimties linkę reflektuoti. Kiti – visiškainereflektuoja ir tiesiogiai priima tai, ką perskaitė, pamatė, išgirdo.Tačiau apmąstymas – tai kritinio mąstymo šerdis, nes jis leidžia suprastitradicinę išmintį ir ja abejoti. Todėl mokytojui reiktų ypatingą dėmesįskirti į refleksijos modeliavimą. Siūloma, pavyzdžiui, į bendrą klasės žodyną įtraukti, suprasti irvartoti tokius žodžius kaip „refleksija“, „metapažinimas“ taip, kaipmokiniai supranta ir vartoja „metaforą“, „hipotezę“, „lygybę“. Vaikai turisuprasti, kaip išmoko, kaip padarė išvadą, kaip nusprendė, kas yra svarbuir kas ne, ką jie suvokė ir konesuvokė. Konstruktyvioji refleksija vaikamsturi padėti susieti ankstesnes žinias su naujomis. Jie turėtų apibendrintiviską, ką dabar žino, arba sugalvoti klausimų pokalbiui su tos sritiesspecialistu. Kritinė refleksija skatintų įvertinti aiškinimo adekvatumą,spręsti apie įrodymų atitikimą, svarstyti tyrimo rezultatus ir argumentus.Kritinė refleksija gali ir patvirtinti ankstesnį mokinių požiūrį.3. PAMOKOS PLANAVIMAS IR MOKYMO METODŲ DERINIMAS
Klasikinėje didaktikoje mokymo centras – mokymo dalykas. Šiuolaikinėdidaktika mokymo proceso centru laiko mokinį. Todėl planuojant pamokas,reiktų numatyti tikslus, išaiškinti mokinių savybes (galima naudojantįvairias kūrybiškumo pažinimo metodikas – 7, p. 95-122), nustatyti, kokiaišmokimo ir motyvacijos esmė, kaip remiamasi žinojimu (mokėjimu),pasirinkti mokymo metodus, nusistatyti pagrįstus vertinimo (6, p. 36-44)tikslus, kriterijus ir tvarką. Mokytojas, pasirinkęs kritinio mąstymo ugdymo kryptį, planuodamaspamoką, greta specifinių mokomojo dalyko klausimų turėtų kelti sau irtokias užduotis: • Kaip mokysiu mokleivius suvokti kiekvieną nagrinėsimą klausimą? • Kaip mokysiu formuluoti atsakymą klasei suprantamu būdu? • Kaip mokysiu atpažinti tai, kas tekste, ištraukoje ar pastraipoje yra svarbiausia? • Kokių naujų terminų šioje mano dalyko pamokoje moksleiviai išmoks? • Kaip mokysiu moksleivius žodžiu ir raštu savaip formuluoti bei apibendrinti nagrinėjamas idėjas ir problemas? • Kaip šioje pamokoje mokysiu naudotis anksčiau išmoktais dalykais ir idėjomis, kurias iš jų iškelsiu kaip svarbiausias? • Kokius metodus ir kaip taikysiu skatindamas moksleivius bendradarbiauti? • Kaip patikrinsiu, ar moksleiviai viską suprato ir kaip vertina savo mokėjimą? • Kaip moksleiviai galės gyvenime naudotis šioje pamokoje išmoktais
dalykais?Įvertinę mokinių pasirengimo lygį, mokytojai turi parinktitinkamiausius mokymo metodus ir suskirstyti mokinius į grupeles, jei mokymometodas to reikalauja. Mokiniai grupuojami homogeniškai (mokomi tuo pačiulygiu) ir heterogeniškai (mokomasi iš geriau pasirengusiųjų mokinių). Skiriami trys klasės pasirengimo lygiai: puikiai pasirengusios,vidutiniškai ir nepakankamai pasirengusios klasės. Kai klasė yranepakankamai pasirengusi, darbo metodai turi būti griežtai apibrėžti,mokiniams tiksliai nurodant ką daryti, nesudarant galimybės nukrypti nuotaisyklių. Vidutinišlkai pasirengusiose grupėse naudojami nelabai griežtosstruktūros metodai. Mokiniai laikosi nurodytų taisyklių, bet turi tam tikrąveiksmų laisvę ir gali priimti sprendimus. Kai grupės puikiaipasirengusios, mokiniai gali būti savarankiškesni. Keičiantis pasirengimui,atitinkamai turi keistis ir mokymo metodai. Tačiau jei mokytojas abejojadėl klasės pasirengimo lygio, griežtos struktūros metodai turi būtinaudojami tol, kol bus galima nustatyti pasirengimo lygį. Dirbant pagal griežtą struktūrą, tinka šie aktyvaus mokymosi metodai(1): 1. Įtraukianti paskaita. Mokytojas perteikia informaciją taip, kad mokiniai apmąstytų temą įvairiais aspektais ir prieitų prie savo išvadų apir šios informacijos tinkamumą. Mąstymas stimuliuojamas duodant klausimus ir parodant įvairius požiūrius į dalyką. Pavyzdžiui, matematikos formulės ne tik pateikiamos, bet ir paaiškinamas jų išvedimas arba, mokant literatūros, pateikiamos kelios galimos kūrinio interpretacijos. 2. Klausimų pateikimas. Klausimai turi būti formuluojami taip, kad stimuliuotų mokinių mąstymą ir padrąsintų diskutuoti. 3. Klasės diskusija. Mokinių prašoma atsakinėti į mokytojo pateiktus klausimus ir patiems duoti klausimus mokytojui bei kitiems mokiniams. 4. Diskusija mažose grupėse. Mokytojas pateikia klausimus mokinių grupėms ir nurodo, per kiek laiko reikia tai atlikti. Dirbama homogeninėse ir heterogeninėse grupėse. 5. Svarbus įvykis. Mokytojas paaiškina, kokią konkrečią situaciją reiktų prisiminti, o mokinių prašoma parašyti vieną ar dvi
pastraipas, atsakant į mokytojo nurodytus klausimus apie tą situaciją. 6. Atvejo analizė. Situacija turi būti aprašyta ypač detaliai, išdėstant numatytus ar girdėtus faktus, jų nevertinant. Ji gali būti paslaptinga, neturėti galutinio sprendimo. Analizė gali būti atliekama bent trim būdais: raštu, nidividualiai, grupėje. 7. Skaitymas. Iš mokinių reikalaujama atsakyti į klausimus, kurie pateikiami visų pažintinių galių lygmenyse. Vidutiniškai pasirengusiose grupėse mokytojai gali naudotiišvardintuosius metodus ir jau yra galimybė rinktis kitokius: 8. Minčių lietus. Mokiniai aktyviai skatinami kurį laiką pateikti kuo daugiau idėjų, laikinai susilaikant nuo vertinimų. Po to mokiniams skiriama 15 minušių idėjoms sugrupuoti, apsvarstyti jų tinkamumą ir galimumą. 9. Jėgos lauko analizė. Mokytojas veda klasėje diskusiją (arba diskutuojama grupelėse), kurios metu kiekvienas problemos sprendimas įvertinamas pagal tai, kiek jis realus. Tai naudinga daryti po minčių lietaus metodo. 10. Mokinių interviu. Mokiniai pateikia iš anksto parengtus klausimus kitiems mokiniams, svečiams ar kt. Mokiniai gauna užduotį pasinaudoti šiais klausimais, kad išsiaiškintų konkrečią informaciją ar nuomonę. Vėliau jie atsiskaito apie interviu rezultatus. 11. Grupės pranešimas. Mokinių prašoma patyrinėti ir pranešti apie savo atradimus nurodyta programos tema. 12. Debatai arba pranešimas nurodytu klausimu. Pasirenkamas klausimas ar problema, į kurią yra du galimi, bet prieštaraujantys vienas kitam požiūriai. Prašoma analizuoti kiekvieną poziciją ir parašyti pranešimą, pagrindžiantį faktais vieną požiūrį ir atmetantį kitą. 13. Vaidmenų atlikimas. Vaidmenų atlikimas, sutekltas į svarbiausią kritinio mąstymo elementą – gebėjimą įsijausti į kitų žmonių požiūrius. Greta jau paminėtų metodų puikiai pasirengusiose grupėse gali būtinaudojamasdar vienas: 14. Mokymosi kontraktas. Mokinys pasirenka mokymosi tikslus ir projektą, susijusį su tuo, ko jis nori išmokti iš mokomojo dalyko temos. Tai kontraktas tarp mokinio ir mokytojo. Mokytojas sutinka peržiūrėti ir patvirtinti kontraktą bei projektą ir padeda mokiniui nuspręsti, kaip atlikti šį darbą.IŠVADOS
1. Kritinio mąstymo ugdymo procese mokytojas tampa ne informacijos turėtoju ir perteikėju, o mokinių bendradarbiu, formuojančiu jų mąstymą, įtraukiančiu mokinius į aktyvų mokymąsi ir padedančiu jiems kritiškai mąstyti. Kad galėtų atlikti šias užduotis, mokytojas turi turėti ir kritinio mąstymo, ir kritinio mąstymo ugdymo mokėjimų bei įgūdžių. (5). 2. Kritinio mąstymo ir jo ugdymo galimybių pažinimas leidžia tobulinti ugdymo procesą, jau nuo pradinių klasių skatinant mokinius ne tik gauti žinias, bet efektyviai, kūrybiškai, prasmingai jas interpretuoti ir taikyti naujomis sąlygomis. 3. Ugdydamiesi kritiškumą, mokiniai mąsto, kelia klausimus ir imasi veiksmų; užuot skundęsi, mokiniai supranta, kad patys yra pajėgūs keisti juos supantį pasaulį.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Aktyvaus mokymosi metodai. – V., Garnelis, 1999 2. Beresnevičienė D. Kūrybinis mąstymas // Mokykla, 1995, Nr. 1-2. 3. Herbeck J., Beier C. Kritinį mąstymą ugdanti mokomoji programa: skaitymas ir rašymas išlaisvina žmogų. Kaip padėti būsimiesiems mokytojams tai suvokti? // Permainos, 2003, Nr. 14 4. Klooster D. Kritinis mąstymas – kas tai? // Permainos, 2001, Nr. 4 5. Nauckūnaitė Z. Mokytojų rengimas ir infromacinės visuomenės kūrimas // Permainos, 2002, Nr. 7 6. Penkauskienė D. (sud.). Kritinio mąstymo ugdymas. – V., 2001. 7. Petrulytė A. Kūrybiškumo ugdymas mokant. – V., 2001. 8. Zulumskytė A. Edukologijos pagrindinių studijų mokslinių darbų rengimo metodinės rekomendacijos. – Klaipėda, 2003.