Kritinis mąstymas ir jo ugdymas bendrojo lavinimo mokyklose

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

PEDAGOGIKOS FAKULTETAS

EDUKOLOGIJOS KATEDRA

KRITINIS MĄSTYMAS IR JO UGDYMAS

BENDROJO LAVINIMO MOKYKLOJE

Referatas

Darbą parengė

Gitana Stankienė

I k. 9 gr. studentė

Darbo vadovė

doc. dr. A.Zulumskytė

Klaipėda, 2003

TURINYS

ĮVADAS 3

1. KRITINIS MĄSTYMAS – KAS TAI? 3
1.1. VIETA TARP KITŲ MĄSTYMO ĮGŪDŽIŲ 3
1.2. KRITINIO MĄSTYMO POŽYMIAI 3
1.3. APIBRĖŽIMŲ ĮVAIROVĖ 4
2. KRITINIO MĄSTYMO UGDYMAS MOKYKLOJE 4
2.1. KRITINIO MĄSTYMO SVARBA ASMENS UGDYME 4
2.2. KRITINIO MĄSTYMO UGDYMO SCHEMA 5
2.3. PAMOKOS PLANAVIMAS IR MOKYMO METODŲ DERINIMAS 6
IŠVADOS 8
LITERATŪROS SĄRAŠAS 9

ĮVADAS

Visuose svarbiausiuose Lietuvos švietimo dokumentuose – Švietimo
koncepcijoje, Bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose
akcentuojamas kūrybiškas mokymo ir mokymosi efektyvinimas, taikant naujus
mąstymo ir veiklos būdus, kurių pagrindinis bruožas – kritinio mmąstymo
ugdymas. Šalies mokyklos reformuojamos, dalyvauja kritinio mąstymo ugdymo
projektuose, taikomi įvairūs mokymosi bendradarbiaujant metodai.

Šio darbo tikslas yra paanalizuoti pagrindinius kritinio mąstymo
apibrėžimus ir panagrinėti kritinio mąstymo ugdymo metodus bendrojo
lavinimo mokykloje.

Referate keliami tokie uždaviniai:

a) atskleisti kritinio mąstymo vietą tarp kitų mąstymo įgūdžių;

b) nurodyti tuos kritinio mąstymo požymius, kurie leidžia jį išskirti

iš bendro pažintinės veiklos srauto;

c) apibrėžti kritinio mąstymo svarbą asmens ugdyme;

d) paanalizuoti kritinio mąstymo ugdymo teorines idėjas bei principus.

1. KRITINIS MĄSTYMAS – KAS TAI?

1. VIETA TARP KITŲ MĄSTYMO ĮGŪDŽIŲ

Kritinis mąstymas – tai naujas, Lietuvoje, sistemiškai mažai tyrinėtas
edukologijos rreiškinys. Nors žodis kritinis turi semantinį vertinimo
komponentą, kritinis mąstymas nėra tapatus kritiškumui ar kritikavimui, jis
nereiškia negatyvaus vertinimo ar kritikos. Pats terminas europinėje
edukologijoje vartojamas jau kelis dešimtmečius, Lietuvoje – daugiau nuo
1997 m., kai buvo pradėta įgyvendinti Atviros Lietuvos fondo švietimo
programa Kritinio mąstymo ugdymas sk

kaitant ir rašant (5, p. 126-131), bet
iki šiol vieningos sampratos, ką derėtų vadinti kritiniu mąstymu, nėra.
Tiek lietuviškoje, tiek užsienio edukologų literatūroje egzistuoja ne
vienas kritinio mąstymo apibrėžimas, bet rasti jį universalų – tinkantį ir
vidurinių mokyklų mokytojams, ir aukštųjų mokyklų dėstytojams, painu. Prieš
mėginimą apibūdinti kritinio mąstymo sąvoką, neprošal paanalizuoti kai
kurias kitas mąstymo rūšis, kurios nėra kritinis mąstymas.

a) Faktų įsiminimas. Tai svarbus protinis gebėjimas, vienas iš tų, kurio

reikia visiems mokiniams, bet visiškai kitoks įgūdis, negu kritinis

mąstymas. Kartais mokiniai, nors ir turintys puikią atmintį, nesugeba

mąstyti.

b) Gebėjimas suprasti sąvokas. Suvokimas, ypač sunkių dalykų, yra

sudėtingas protinis veiksmas ir šis gebėjimas mokiniams labai svarbus.

Tačiau pirmosios mokinio pastangos suvokti dalyką dar nėra kritinis

mąstymas. Teigiama, kad kritinis mąstymas prasideda tik tada, kai tos

naujai suvoktos idėjos tikrinamos, vertinamos, plėtojamos ir

pritaikomos (4).

c) Kūrybinis, arba inntuityvusis, mąstymas.Tai sudėtingi proto veiksmai,

kurie nėra visiškai sąmoningi ir apgalvoti. Šis intuityvus mąstymas

labai vertinamas, tačiau nėra kritinis.

2. KRITINIO MĄSTYMO POŽYMIAI

Su išvardintomis mąstymo rūšimis kritinis mąstymas, kaip tam tikras
mąstymo pobūdis, yra tampriai susijęs, tačiau kuo ypatingas pats kritinis
mąstymas?

Viename iš apibrežimų (4) sakoma:

1. Svarbiausia kritinio mąstymo ypatybė yra nepriklausomas mąstymas

– savos nuomonės formavimas. Tačiau nebūtinai kritinis mąstymas

yra originalus: kartais žmogus, perimdamas iš kito asmens kokią

idėją arba teiginį, gali jausti, lyg visa tai būtų jo paties.

2. Antra, informacija yra pradinis, o ne galutinis kritinio mąstymo

taškas. Faktai, idėjos, kūriniai, te

eorijos, duomenys ir sąvokos –

jų nepakanka vien tik įsiminti, tai tik žaliava minčių

plėtojimui.

3. Kritinis mąstymas prasideda nuo klausimų, nuo problemų, kurias

reikia išspręsti. Geresnių mokymosi rezultatų mokiniai pasiekia

tada, kai jų pačių įgyta patirtis leidžia atpažinti bendrąsias –

ekonomikos, socialines, politinės valdžios – problemas ir spręsti

jas pasitelkiant klasės bei mokyklos išteklius.

4. Kritiškai mąstant reikia pagrįstų argumentų. Argumentavimas

susideda iš keturių pagrindinių punktų. Pirmasis – tvirtinimas.

Kitaip – tezė, pagrindinė idėja, pozicija. Tai argumentavimo

esmė. Tvirtinimą remia tam tikri faktai, o kiekvienas jų

grindžiamas įrodymu (statistikos duomenys, teksto elementai,

asmeninė patirtis ir kt.). Tvirtinimo, faktų ir įrodymo

pagrindimas – ketvirtasis argumentavimo punktas. Tai svarbiausias

įsitikinimas ar prielaida, su kuria kalbėtojas ar rašytojas nori

supažindinti auditoriją, prielaida, paremianti visą

argumentavimą.

5. Galiausiai, kritinis mąstymas yra socialinis mąstymas. Tik

skaitant, diskutuojant, ginčijantis, mėgaujantis pateiktomis ir

suvoktomis idėjomis įsitraukiama į savo pozicijos gryninimą ir

tobulinimą. Šiame procese sprendžiamos platesnės, ne vien tik

savikūros, užduotys.

3. APIBRĖŽIMŲ ĮVAIROVĖ

Apibendrinant dažniausius užsienio ir Lietuvos edukologų kritinio
mąstymo apibrėžimus, skiriamos trys pagrindinės jų grupės (5):

1. Kritinis mąstymas – tai aukštesnio lygmens mąstymas:

a) pagal B.Bloom pažintinių galių taksonomijos (žinojimas –

supratimas – taikymas – analizė – sintezė – vertinimas)

aukštesnę pakopą kaip loginis mąstymas ieškant sprendimo

išsamios ir pakankamai gilios analizės būdu;

b) kaip „individo gebėjimas ieškoti ir svarstyti naujus

įrodymus, remtis įrodymais, kurie pagrįsti teiginiais,

atmetant nepagrįstą nuomonę; uždavinius, problemas, idėjas

nagrinėti remiantis keliais požiūriais, siekant išbandyti

viską, kas gali būti išbandyta“ (Šiugždinienė, 1997);

c) kaip gebėjimas skirti pateiktus faktus ir

nuomones,

nustatyti informacijos šaltinio patikimumą, apibrėžimo

tikslumą, pažiūrų ir sprendimų objektyvumą (Stulpinas,

1993);

d) „tai gebėjimas įvairiapusiškai analizuoti ir įvertinti

situaciją bei mintis, kad būtų pasirenkama protinga ir

pagrįsta pozicija“ (1, p. 7);

e) arba tiesiog teigiama, jog kritiškai mąstyti „reiškia

aktyviai stengtis suprasti, analizuoti ir įvertinti

informaciją“ (Rasool, Banks, McCarthy, 1996, p. 6).

2. Kritinis mąstymas – tai holistinis (visybiškas) mąstymas:

a) tai specifinė intelektualinės veiklos rūšis, kuriai būdinga

,,intelektualinė integracija, intelektualinis kuklumas, sąžiningumas,

intelektualinė empatija, intelektualinė drąsa ir naujas mąstymo lygis,

t.y. intelektualinė laisvė“ (pagal Barnett, 1990; Siegel, 1980; Paul,

1993);

b) tai naujas jausminių ir pažintinių struktūrų rinkinys (pagal Paul,

1993);

c) terminas „kritinis mąstymas“ reiškia „daugiau nei esančios tvarkos

paneigimas; jis parodo teigimą ir tvirtinimą, amžinas intelekto

pastangas, skirtas atrasti tiesai, nesistengiant įpiršti vienos,

absoliučios tiesos sąvokos“ (Loboczky, 2000, p. 40).

3. Kritinis mąstymas – tai kryptingas mąstymas:

a) tai procesas, „į kurį įtraukti moksleiviai aktyviai svarsto

informaciją bei manipuliuoja ja, kad galėtų praktiškai

pasinaudoti, kaupdami žinias ir sąvokas, kad jiems atsivertų

naujos perspektyvos ir galimybės bei sprendžiami konfliktai“ (6,

p. 11);

b) tai mąstymas, pasižymintis „tikslingumu, priežastingumu ir

kryptingumu“, kurio imamasi „sprendžiant uždavinius,

formuluojant išvadas, vertinant ir priimant sprendimus“

(Halpern, 1996, p. 5).

Kitaip tariant, nors ir vieningo atsakymo nėra, tačiau dėl pagrindinės
nuostatos sutariama: kritinis mąstymas – tai įgūdis, būtina atviros,
demokratinės visuomenės sąlyga.

2. KRITINIO MĄSTYMO UGDYMAS MOKYKLOJE

„Kritinio mąstymo ugdymas pranoksta paprastą žinių perteikimą, būdingą
tradiciniam ugdymui, pranoksta net ir savarankišką mokymąsi arba mokymąsi
veikiant, nes būtent kritinis mąstymas verčia mokinius kvestionuoti status
quo“

(Joyce Herbeck, Cl

lara Beier(3)).

1. KRITINIO MĄSTYMO SVARBA ASMENS UGDYME

Šiuo laikmečiu yra svarbu išmokti tokių mąstymo būdų, kurie padėtų
lengviau prisitaikyti prie XXI amžiaus poreikių, nepasentų atsirandant
naujoms specialybėms, naujai informacijai. Gebėjimas kritiškai mąstyti
padeda suvokti sudėtingo besikeičiančio gyvenimo prasmę, skatina visuomenės
atvirumą, tarpusavio supratimą, pagarbą, ryšius tarp žmonių, padeda
suprasti įvairius požiūrius, suvokti neapibrėžtų situacijų prasmę, leidžia
imtis naujos veiklos. Kritinis mąstymas, garantuodamas mokymosi integralumą
ir saviraišką, skatina asmenybės augimą.

Šis gebėjimas gali sukelti ir sunkumų, verčiančių tikrinti ankstesnes
prielaidas, tačiau jis padeda keistis; neleidžia atsiduoti likimui, tapti
pasyviems ir išlaisvina.

Anot Howe’o ir Warreno (1989, cit. Aktyvaus mokymosi metodai) gebėjimas
kritiškai mąstyti yra svarbus tam, kad žmonės aktyviai gyventų, veiksmingai
dirbtų ir funkcionuotų[.] besikeičiančioje visuomenėje.

2. KRITINIO MĄSTYMO UGDYMO SCHEMA

Projekto Kritinio mąstymo ugdymas skaitant ir rašant tyrimų rodymais,
geriausiai mokiniai mokosi tada, kai jie a) gauna galimybę pasinaudoti
anksčiau įgytomis žiniomis ir susieti su jomis naują informaciją, b)
aktyviai dalyvauti mokymosi procese, ieškoti naujų ryšių ir sąvokų, c)
mokosi savarankiškai, apgalvoja naujas žinias bei informaciją ir prasmingai
panaudoja tai savo kalboje. (6, p. 11). Buvo parengta mokymo sistema,
pabrėžiant aktyvų mokymąsi, o ne pasyvų informacijos priėmimą.

Panagrinėsiu siūlomą kritinio mąstymo ugdymo schemą (6, p. 14-44). Joje
mokytojas gali būti lyginamas su geru gidu – kartais vedančiu, kartais
„atsiduriančiu eilės gale, kad įsitikintų, ar nėra atsilikėlių“.

Yra išskiriamos trys mokytojo darbo pakopos:

1. Pirmoji, parengiamoji pakopa yra žadinimas ir

į(si)traukimas. Šioje pakopoje pateikiama užduotis

ir padedama mokiniams pasitikrinti jau turimas

žinias ir įsitikinimus būsimos temos atžvilgiu,

skatinama kelti klausimus, orientuotus į žinių

spragas arba tiesiog į naują informaciją. Tai

išjudinimo ir susidomėjimo tema, ribojant subjektyvų

požiūrį į naujas žinias, pakopa. Galimi veiklos

variantai:

Išankstinis išdėstymas – trumpas pokalbis ar kitoks smalsumą žadinantis
supažindinimas su tema.

Kryptingi klausimai, į kuriuos bus atsakyta supažindinant su tema arba
skaitant.

„Proto šturmas“. Individualiai ar poromis sudaromas sąrašas tos temos
dalykų, kurie mokiniams jau žinomi.

„Tinklo nėrimas“. „Proto šturmo“ metodu mokinių pasiūlytos idėjos
grafiškai išdėstomos pagal vienos su kita sąsajas.

Kryptingas skaitymas ir mąstymas. Tekstas suskaidomas į dalis, ir
mokinių prašoma nuspėti, kas kūrinyje nutiks toliau arba ko jie išmoks
(jeigu tekstas informatyvus).

Iš anksto pateikiami terminai. Mokiniai gauna trumpą teksto terminų
sąrašą ir pamėgina nuspėti, kaip tie terminai galėtų tarpusavyje sietis.

„Žinau ir noriu sužinoti.“. Mažos mokinių grupės ar visa klasė kartu
išsako, ką jau žino kalbama tema, ir kelia klausimus, į kuriuos ieškos
atsakymo nagrinėdami tekstą.

Laisvas rašymas. Prieš įsitraukdami į pamoką, mokiniai laisvai rašo, ką
jau žino, jaučia ar norėtų sužinoti nagrinėsima tema.

Žadinimo ir į(si)traukimo pakopoje svarbios aplinkos kūrimo sąlygos:

– laikas suvokti, ką mokinys jau žino ar mano žinąs norima tema, laikas
išreikšti mintis savais žodžiais ir išgirstų, kaip jos skamba, laikas
pasidalyti mintimis;

– iniciatyvos skatinimas;

– laisvė ir tolerancija. Stengimasis apriboti jų nuomones, tolygus
norui apriboti jų mąstymą.

2. Prasmės suvokimas. Šioje pakopoje svarbiausia yra

tai, kaip mokytojas pateikia informaciją. Kritinį

mąstymą vertinantis mokytojas papildys tradicinį

mokymą metodais, kurie skatina vaikus aktyviau

dalyvauti mokymosi procese. Kitas esminis pedagogo

uždavinys – paremti mokinio pastangas kontroliuoti

savo suvokimą. Mokytojo darbas – užtikrinti, kad

mokiniai būtų supažindinti su įvairiais mokymosi

būdais. Paminėsiu jų keletą:

a) Žymėtis tekstą ir veiksmingai juo naudotis.

b) Užrašyti prieš skaitant tekstą tai, ką ta tema jau žino,

ir numatyti klausimus, kurie gali iškilti.

c) Draugiška diskusija prieš pradedant pokalbį.

d) Darbas poromis arba mažomis grupelėmis.

Svarbiausias kritiškai mąstančių žmonių bruožas yra tas, kad jiems
pasaulis yra įdomus ir kad jie moka užduoti gerus klausimus. Mokytojai
turėtų įvairiausiai skatinti smalsumą: patys keldami kritinius klausimus;
pagirdami tokius klausimus užduodančius mokinius; pažymėdami, kad geras
klausimas yra ne tas, į kurį lengva atsakyti. Mokytojų rūpestis – pasiekti,
kad klausimų kėlimas taptų įprasta mokymo dalimi.

Nekyla abejonių, kad klasėje turi vyrauti ypatinga atmosfera. Vaikas
turi nebijoti reikšti savo minčių ir žinoti, kad nebus kritikuojamas, jeigu
nuomonė skirtis nuo daugumos. Taip pat turi žinoti, kad kartais protinga ir
netgi pageidautina savo požiūrį pakeisti.

Mokiniai skatinami išklausyti vieni kitus tokioje aplinkoje, kokia
susidaro mokytojui pateikus klausimą, į kurį nelengva atsakyti, kai reikia
remtis vieni kitų mintimis, kai pats mokytojas diskutuoja, paisydamas
įvairių nuomonių.

Taigi, prasmės suvokimo pakopoje mokytojas kuria bei identifikuoja
sunkumus ir problemas. Toks mokymas smarkiai skiriasi nuo tradicinio
mokymo, kur manoma, kad mokiniai išmoko ir suprato, kai jie pakartoja, kas
parašyta vadovėliuose ar pasakyta mokytojo, taip pat daug reikšmės teikiama
apibrėžimams, teksto atpasakojimui. Tuo tarpu didaktikos nuostatos,
paremtos kritinio mąstymo ugdymu, yra tokios, kai manoma, jog mokiniai
tikrai išmoko ir supranta tik tada, kai jie paaiškina savais žodžiais,
pateikia savų pavyzdžių, pabrėžia žinių reikšmę, spontaniškai jas
prisimena; taip pat daug reikšmės teikiama įvairių nuomonių analizei,
savarankiškam vertinimui.

3. Apmąstymas (refleksija) – tai sąvokų ieškojimas

praeityje.

Kai kurie žmonės iš prigimties linkę reflektuoti. Kiti – visiškai
nereflektuoja ir tiesiogiai priima tai, ką perskaitė, pamatė, išgirdo.
Tačiau apmąstymas – tai kritinio mąstymo šerdis, nes jis leidžia suprasti
tradicinę išmintį ir ja abejoti. Todėl mokytojui reiktų ypatingą dėmesį
skirti į refleksijos modeliavimą.

Siūloma, pavyzdžiui, į bendrą klasės žodyną įtraukti, suprasti ir
vartoti tokius žodžius kaip „refleksija“, „metapažinimas“ taip, kaip
mokiniai supranta ir vartoja „metaforą“, „hipotezę“, „lygybę“. Vaikai turi
suprasti, kaip išmoko, kaip padarė išvadą, kaip nusprendė, kas yra svarbu
ir kas ne, ką jie suvokė ir konesuvokė. Konstruktyvioji refleksija vaikams
turi padėti susieti ankstesnes žinias su naujomis. Jie turėtų apibendrinti
viską, ką dabar žino, arba sugalvoti klausimų pokalbiui su tos srities
specialistu. Kritinė refleksija skatintų įvertinti aiškinimo adekvatumą,
spręsti apie įrodymų atitikimą, svarstyti tyrimo rezultatus ir argumentus.
Kritinė refleksija gali ir patvirtinti ankstesnį mokinių požiūrį.

3. PAMOKOS PLANAVIMAS IR MOKYMO METODŲ DERINIMAS

Klasikinėje didaktikoje mokymo centras – mokymo dalykas. Šiuolaikinė
didaktika mokymo proceso centru laiko mokinį. Todėl planuojant pamokas,
reiktų numatyti tikslus, išaiškinti mokinių savybes (galima naudojant
įvairias kūrybiškumo pažinimo metodikas – 7, p. 95-122), nustatyti, kokia
išmokimo ir motyvacijos esmė, kaip remiamasi žinojimu (mokėjimu),
pasirinkti mokymo metodus, nusistatyti pagrįstus vertinimo (6, p. 36-44)
tikslus, kriterijus ir tvarką.

Mokytojas, pasirinkęs kritinio mąstymo ugdymo kryptį, planuodamas
pamoką, greta specifinių mokomojo dalyko klausimų turėtų kelti sau ir
tokias užduotis:

• Kaip mokysiu mokleivius suvokti kiekvieną nagrinėsimą klausimą?

• Kaip mokysiu formuluoti atsakymą klasei suprantamu būdu?

• Kaip mokysiu atpažinti tai, kas tekste, ištraukoje ar pastraipoje yra

svarbiausia?

• Kokių naujų terminų šioje mano dalyko pamokoje moksleiviai išmoks?

• Kaip mokysiu moksleivius žodžiu ir raštu savaip formuluoti bei

apibendrinti nagrinėjamas idėjas ir problemas?

• Kaip šioje pamokoje mokysiu naudotis anksčiau išmoktais dalykais ir

idėjomis, kurias iš jų iškelsiu kaip svarbiausias?

• Kokius metodus ir kaip taikysiu skatindamas moksleivius

bendradarbiauti?

• Kaip patikrinsiu, ar moksleiviai viską suprato ir kaip vertina savo

mokėjimą?

• Kaip moksleiviai galės gyvenime naudotis šioje pamokoje išmoktais

dalykais?

Įvertinę mokinių pasirengimo lygį, mokytojai turi parinkti
tinkamiausius mokymo metodus ir suskirstyti mokinius į grupeles, jei mokymo
metodas to reikalauja. Mokiniai grupuojami homogeniškai (mokomi tuo pačiu
lygiu) ir heterogeniškai (mokomasi iš geriau pasirengusiųjų mokinių).

Skiriami trys klasės pasirengimo lygiai: puikiai pasirengusios,
vidutiniškai ir nepakankamai pasirengusios klasės. Kai klasė yra
nepakankamai pasirengusi, darbo metodai turi būti griežtai apibrėžti,
mokiniams tiksliai nurodant ką daryti, nesudarant galimybės nukrypti nuo
taisyklių. Vidutinišlkai pasirengusiose grupėse naudojami nelabai griežtos
struktūros metodai. Mokiniai laikosi nurodytų taisyklių, bet turi tam tikrą
veiksmų laisvę ir gali priimti sprendimus. Kai grupės puikiai
pasirengusios, mokiniai gali būti savarankiškesni. Keičiantis pasirengimui,
atitinkamai turi keistis ir mokymo metodai. Tačiau jei mokytojas abejoja
dėl klasės pasirengimo lygio, griežtos struktūros metodai turi būti
naudojami tol, kol bus galima nustatyti pasirengimo lygį.

Dirbant pagal griežtą struktūrą, tinka šie aktyvaus mokymosi metodai
(1):

1. Įtraukianti paskaita. Mokytojas perteikia informaciją taip, kad

mokiniai apmąstytų temą įvairiais aspektais ir prieitų prie savo

išvadų apir šios informacijos tinkamumą. Mąstymas stimuliuojamas

duodant klausimus ir parodant įvairius požiūrius į dalyką.

Pavyzdžiui, matematikos formulės ne tik pateikiamos, bet ir

paaiškinamas jų išvedimas arba, mokant literatūros, pateikiamos

kelios galimos kūrinio interpretacijos.

2. Klausimų pateikimas. Klausimai turi būti formuluojami taip, kad

stimuliuotų mokinių mąstymą ir padrąsintų diskutuoti.

3. Klasės diskusija. Mokinių prašoma atsakinėti į mokytojo pateiktus

klausimus ir patiems duoti klausimus mokytojui bei kitiems

mokiniams.

4. Diskusija mažose grupėse. Mokytojas pateikia klausimus mokinių

grupėms ir nurodo, per kiek laiko reikia tai atlikti. Dirbama

homogeninėse ir heterogeninėse grupėse.

5. Svarbus įvykis. Mokytojas paaiškina, kokią konkrečią situaciją

reiktų prisiminti, o mokinių prašoma parašyti vieną ar dvi

pastraipas, atsakant į mokytojo nurodytus klausimus apie tą

situaciją.

6. Atvejo analizė. Situacija turi būti aprašyta ypač detaliai,

išdėstant numatytus ar girdėtus faktus, jų nevertinant. Ji gali

būti paslaptinga, neturėti galutinio sprendimo. Analizė gali būti

atliekama bent trim būdais: raštu, nidividualiai, grupėje.

7. Skaitymas. Iš mokinių reikalaujama atsakyti į klausimus, kurie

pateikiami visų pažintinių galių lygmenyse.

Vidutiniškai pasirengusiose grupėse mokytojai gali naudoti
išvardintuosius metodus ir jau yra galimybė rinktis kitokius:

8. Minčių lietus. Mokiniai aktyviai skatinami kurį laiką pateikti

kuo daugiau idėjų, laikinai susilaikant nuo vertinimų. Po to

mokiniams skiriama 15 minušių idėjoms sugrupuoti, apsvarstyti jų

tinkamumą ir galimumą.

9. Jėgos lauko analizė. Mokytojas veda klasėje diskusiją (arba

diskutuojama grupelėse), kurios metu kiekvienas problemos

sprendimas įvertinamas pagal tai, kiek jis realus. Tai naudinga

daryti po minčių lietaus metodo.

10. Mokinių interviu. Mokiniai pateikia iš anksto parengtus klausimus

kitiems mokiniams, svečiams ar kt. Mokiniai gauna užduotį

pasinaudoti šiais klausimais, kad išsiaiškintų konkrečią

informaciją ar nuomonę. Vėliau jie atsiskaito apie interviu

rezultatus.

11. Grupės pranešimas. Mokinių prašoma patyrinėti ir pranešti apie

savo atradimus nurodyta programos tema.

12. Debatai arba pranešimas nurodytu klausimu. Pasirenkamas klausimas

ar problema, į kurią yra du galimi, bet prieštaraujantys vienas

kitam požiūriai. Prašoma analizuoti kiekvieną poziciją ir

parašyti pranešimą, pagrindžiantį faktais vieną požiūrį ir

atmetantį kitą.

13. Vaidmenų atlikimas. Vaidmenų atlikimas, sutekltas į svarbiausią

kritinio mąstymo elementą – gebėjimą įsijausti į kitų žmonių

požiūrius.

Greta jau paminėtų metodų puikiai pasirengusiose grupėse gali būti
naudojamasdar vienas:

14. Mokymosi kontraktas. Mokinys pasirenka mokymosi tikslus ir

projektą, susijusį su tuo, ko jis nori išmokti iš mokomojo dalyko

temos. Tai kontraktas tarp mokinio ir mokytojo. Mokytojas sutinka

peržiūrėti ir patvirtinti kontraktą bei projektą ir padeda

mokiniui nuspręsti, kaip atlikti šį darbą.

IŠVADOS

1. Kritinio mąstymo ugdymo procese mokytojas tampa ne informacijos

turėtoju ir perteikėju, o mokinių bendradarbiu, formuojančiu jų

mąstymą, įtraukiančiu mokinius į aktyvų mokymąsi ir padedančiu

jiems kritiškai mąstyti. Kad galėtų atlikti šias užduotis,

mokytojas turi turėti ir kritinio mąstymo, ir kritinio mąstymo

ugdymo mokėjimų bei įgūdžių. (5).

2. Kritinio mąstymo ir jo ugdymo galimybių pažinimas leidžia

tobulinti ugdymo procesą, jau nuo pradinių klasių skatinant

mokinius ne tik gauti žinias, bet efektyviai, kūrybiškai,

prasmingai jas interpretuoti ir taikyti naujomis sąlygomis.

3. Ugdydamiesi kritiškumą, mokiniai mąsto, kelia klausimus ir imasi

veiksmų; užuot skundęsi, mokiniai supranta, kad patys yra pajėgūs

keisti juos supantį pasaulį.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Aktyvaus mokymosi metodai. – V., Garnelis, 1999

2. Beresnevičienė D. Kūrybinis mąstymas // Mokykla, 1995, Nr. 1-2.

3. Herbeck J., Beier C. Kritinį mąstymą ugdanti mokomoji programa:

skaitymas ir rašymas išlaisvina žmogų. Kaip padėti būsimiesiems

mokytojams tai suvokti? // Permainos, 2003, Nr. 14

4. Klooster D. Kritinis mąstymas – kas tai? // Permainos, 2001, Nr. 4

5. Nauckūnaitė Z. Mokytojų rengimas ir infromacinės visuomenės kūrimas //

Permainos, 2002, Nr. 7

6. Penkauskienė D. (sud.). Kritinio mąstymo ugdymas. – V., 2001.

7. Petrulytė A. Kūrybiškumo ugdymas mokant. – V., 2001.

8. Zulumskytė A. Edukologijos pagrindinių studijų mokslinių darbų rengimo

metodinės rekomendacijos. – Klaipėda, 2003.

Leave a Comment