Kritinis mąstymas ir jo ugdymas bendrojo lavinimo mokyklose

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

PEDAGOGIKOS FAKULTETAS

EDUKOLOGIJOS KATEDRA

KRITINIS MĄSTYMAS IR JO UGDYMAS

BENDROJO LAVINIMO MOKYKLOJE

Referatas

Darbą parengė

Gitana Stankienė

I k. 9 gr. studentė

Darbo vadovė doc. dr. A.Zulumskytė

Klaipėda, 2003

Įvadas

Visuose svarbiausiuose Lietuvos švietimo dokumentuose – Švietimo koncepcijoje, Bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose akcentuojamas kūrybiškas mokymo ir mokymosi efektyvinimas, taikant naujus mąstymo ir veiklos būdus, kurių pagrindinis bruožas – kritinio mąstymo ugdymas. Šalies mokyklos reformuojamos, dalyvauja kritinio mąstymo ugdymo projektuose, taikomi įvairūs mokymosi bendradarbiaujant metodai.

Šio darbo tikslas yra paanalizuoti pagrindinius kritinio mąstymo apibrėžimus ir panagrinėti kritinio mąstymo ugdymo metodus bendrojo lavinimo mokykloje.

Referate keliami tokie uždaviniai:

a) atskleisti kritinio mąstymo vietą tarp kitų mąstymo įgūdžių;

b) nurodyti tuos kritinio mąstymo požymius, kurie leidžia jį išskirti iš bendro pažintinės veiklos srauto;

c) apibrėžti kritinio mąstymo svarbą asmens ugdyme;

d) paanalizuoti kritinio mąstymo ugdymo teorines idėjas bei principus.

1. Kritinis mąstymas – kas tai?

1. VIETA TARP KITŲ MĄSTYMO ĮGŪDŽIŲ

Kritinis mąstymas – tai naujas, Lietuvoje, sistemiškai mažai tyrinėtas edukologijos reiškinys. Nors žodis kritinis turi semantinį vertinimo komponentą, kritinis mąstymas nėra tapatus kritiškumui ar kritikavimui, jis nereiškia negatyvaus vertinimo ar kritikos. Pats terminas europinėje edukologijoje vartojamas jau kelis dešimtmečius, Lietuvoje – daugiau nuo

1997 m., kai buvo pradėta įgyvendinti Atviros Lietuvos fondo švietimo programa Kritinio mąstymo ugdymas skaitant ir rašant (5, p. 126-131), bet iki šiol vieningos sampratos, ką derėtų vadinti kritiniu mąstymu, nėra.

Tiek lietuviškoje, tiek užsienio edukologų literatūroje egzistuoja ne vienas kritinio mąstymo apibrėžimas, bet rasti jį universalų – tinkantį ir vidurinių mokyklų mokytojams, ir aukštųjų mokyklų dėstytojams, painu. Prieš mėginimą apibūdinti kritinio mąstymo sąvoką, neprošal paanalizuoti kai kurias kitas mąstymo rūšis, kurios nėra kritinis mąstymas.

a) Faktų įsiminimas. Tai svarbus protinis gebėjimas, vienas iš tų, kurio reikia visiems mokiniams, bet visiškai kitoks įgūdis, negu kritinis mąstymas. Kartais mokiniai, nors ir turintys puikią atmintį, nesugeba mąstyti.

b) Gebėjimas suprasti sąvokas. Suvokimas, ypač sunkių dalykų, yra sudėtingas protinis veiksmas ir šis gebėjimas mokiniams labai svarbus.

Tačiau pirmosios mokinio pastangos suvokti dalyką dar nėra kritinis mąstymas. Teigiama, kad kritinis mąstymas prasideda tik tada, kai tos naujai suvoktos idėjos tikrinamos, vertinamos, plėtojamos ir pritaikomos (4).

c) Kūrybinis, arba intuityvusis, mąstymas.Tai sudėtingi proto veiksmai, kurie nėra visiškai sąmoningi ir apgalvoti. Šis intuityvus mąstymas labai vertinamas, tačiau nėra kritinis.

2. KRITINIO MĄSTYMO POŽYMIAI

Su išvardintomis mąstymo rūšimis kritinis mąstymas, kaip tam tikras mąstymo pobūdis, yra tampriai susijęs, tačiau kuo ypatingas pats kritinis mąstymas?

Viename iš apibrežimų (4) sakoma:

1. Svarbiausia kritinio mąstymo ypatybė yra nepriklausomas mąstymas

– savos nuomonės formavimas. Tačiau nebūtinai kritinis mąstymas yra originalus: kartais žmogus, perimdamas iš kito asmens kokią idėją arba teiginį, gali jausti, lyg visa tai būtų jo paties.

2. Antra, informacija yra pradinis, o ne galutinis kritinio mąstymo taškas. Faktai, idėjos, kūriniai, teorijos, duomenys ir sąvokos –

jų nepakanka vien tik įsiminti, tai tik žaliava minčių plėtojimui.

3. Kritinis mąstymas prasideda nuo klausimų, nuo problemų, kurias reikia išspręsti. Geresnių mokymosi rezultatų mokiniai pasiekia tada, kai jų pačių įgyta patirtis leidžia atpažinti bendrąsias –

ekonomikos, socialines, politinės valdžios – problemas ir spręsti jas pasitelkiant klasės bei mokyklos išteklius.

4. Kritiškai mąstant reikia pagrįstų argumentų. Argumentavimas susideda iš keturių pagrindinių punktų. Pirmasis – tvirtinimas.

Kitaip – tezė, pagrindinė idėja, pozicija. Tai argumentavimo esmė. Tvirtinimą remia tam tikri faktai, o kiekvienas jų grindžiamas įrodymu (statistikos duomenys, teksto elementai, asmeninė patirtis ir kt.). Tvirtinimo, faktų ir įrodymo pagrindimas – ketvirtasis argumentavimo punktas. Tai svarbiausias įsitikinimas ar prielaida, su kuria kalbėtojas ar rašytojas nori supažindinti auditoriją, prielaida, paremianti visą argumentavimą.

5. Galiausiai, kritinis mąstymas yra socialinis mąstymas. Tik skaitant, diskutuojant, ginčijantis, mėgaujantis pateiktomis ir suvoktomis idėjomis įsitraukiama į savo pozicijos gryninimą ir tobulinimą. Šiame procese sprendžiamos platesnės, ne vien tik savikūros, užduotys.

3. APIBRĖŽIMŲ ĮVAIROVĖ

Apibendrinant dažniausius užsienio ir Lietuvos edukologų kritinio mąstymo apibrėžimus, skiriamos trys pagrindinės jų grupės (5):

1. Kritinis mąstymas – tai aukštesnio lygmens mąstymas:

a) pagal B.Bloom pažintinių galių taksonomijos (žinojimas –

supratimas – taikymas – analizė – sintezė – vertinimas)

aukštesnę pakopą kaip loginis mąstymas ieškant sprendimo išsamios ir pakankamai gilios analizės būdu;

b) kaip „individo gebėjimas ieškoti ir svarstyti naujus įrodymus, remtis įrodymais, kurie pagrįsti teiginiais, atmetant nepagrįstą nuomonę; uždavinius, problemas, idėjas nagrinėti remiantis keliais požiūriais, siekant išbandyti viską, kas gali būti išbandyta“ (Šiugždinienė, 1997);

c) kaip gebėjimas skirti pateiktus faktus ir nuomones, nustatyti informacijos šaltinio patikimumą, apibrėžimo tikslumą, pažiūrų ir sprendimų objektyvumą (Stulpinas,

1993);

d) „tai gebėjimas įvairiapusiškai analizuoti ir įvertinti situaciją bei mintis, kad būtų pasirenkama protinga ir pagrįsta pozicija“ (1, p. 7);

e) arba tiesiog teigiama, jog kritiškai mąstyti „reiškia aktyviai stengtis suprasti, analizuoti ir įvertinti informaciją“ (Rasool, Banks, McCarthy, 1996, p. 6).

2. Kritinis mąstymas – tai holistinis (visybiškas) mąstymas:

a) tai specifinė intelektualinės veiklos rūšis, kuriai būdinga

,,intelektualinė integracija, intelektualinis kuklumas, sąžiningumas, intelektualinė empatija, intelektualinė drąsa ir naujas mąstymo lygis, t.y. intelektualinė laisvė“ (pagal Barnett, 1990; Siegel, 1980; Paul,

1993);

b) tai naujas jausminių ir pažintinių struktūrų rinkinys (pagal Paul,

1993);

c) terminas „kritinis mąstymas“ reiškia „daugiau nei esančios tvarkos paneigimas; jis parodo teigimą ir tvirtinimą, amžinas intelekto pastangas, skirtas atrasti tiesai, nesistengiant įpiršti vienos, absoliučios tiesos sąvokos“ (Loboczky, 2000, p. 40).

3. Kritinis mąstymas – tai kryptingas mąstymas:

a) tai procesas, „į kurį įtraukti moksleiviai aktyviai svarsto informaciją bei manipuliuoja ja, kad galėtų praktiškai pasinaudoti, kaupdami žinias ir sąvokas, kad jiems atsivertų naujos perspektyvos ir galimybės bei sprendžiami konfliktai“ (6, p. 11);

b) tai mąstymas, pasižymintis „tikslingumu, priežastingumu ir kryptingumu“, kurio imamasi „sprendžiant uždavinius, formuluojant išvadas, vertinant ir priimant sprendimus“

(Halpern, 1996, p. 5).

Kitaip tariant, nors ir vieningo atsakymo nėra, tačiau dėl pagrindinės nuostatos sutariama: kritinis mąstymas – tai įgūdis, būtina atviros, demokratinės visuomenės sąlyga.

2. Kritinio mąstymo ugdymas mokykloje

„Kritinio mąstymo ugdymas pranoksta paprastą žinių perteikimą, būdingą tradiciniam ugdymui, pranoksta net ir savarankišką mokymąsi arba mokymąsi veikiant, nes būtent kritinis mąstymas verčia mokinius kvestionuoti status quo“

(Joyce Herbeck, Clara Beier(3)).

1. KRITINIO MĄSTYMO SVARBA ASMENS UGDYME

Šiuo laikmečiu yra svarbu išmokti tokių mąstymo būdų, kurie padėtų lengviau prisitaikyti prie XXI amžiaus poreikių, nepasentų atsirandant naujoms specialybėms, naujai informacijai. Gebėjimas kritiškai mąstyti padeda suvokti sudėtingo besikeičiančio gyvenimo prasmę, skatina visuomenės atvirumą, tarpusavio supratimą, pagarbą, ryšius tarp žmonių, padeda suprasti įvairius požiūrius, suvokti neapibrėžtų situacijų prasmę, leidžia imtis naujos veiklos. Kritinis mąstymas, garantuodamas mokymosi integralumą ir saviraišką, skatina asmenybės augimą.

Šis gebėjimas gali sukelti ir sunkumų, verčiančių tikrinti ankstesnes prielaidas, tačiau jis padeda keistis; neleidžia atsiduoti likimui, tapti pasyviems ir išlaisvina.

Anot Howe’o ir Warreno (1989, cit. Aktyvaus mokymosi metodai) gebėjimas kritiškai mąstyti yra svarbus tam, kad žmonės aktyviai gyventų, veiksmingai dirbtų ir funkcionuotų[…] besikeičiančioje visuomenėje.

2. KRITINIO MĄSTYMO UGDYMO SCHEMA

Projekto Kritinio mąstymo ugdymas skaitant ir rašant tyrimų rodymais, geriausiai mokiniai mokosi tada, kai jie a) gauna galimybę pasinaudoti anksčiau įgytomis žiniomis ir susieti su jomis naują informaciją, b)

aktyviai dalyvauti mokymosi procese, ieškoti naujų ryšių ir sąvokų, c)

mokosi savarankiškai, apgalvoja naujas žinias bei informaciją ir prasmingai panaudoja tai savo kalboje. (6, p. 11). Buvo parengta mokymo sistema, pabrėžiant aktyvų mokymąsi, o ne pasyvų informacijos priėmimą.

Panagrinėsiu siūlomą kritinio mąstymo ugdymo schemą (6, p. 14-44). Joje mokytojas gali būti lyginamas su geru gidu – kartais vedančiu, kartais „atsiduriančiu eilės gale, kad įsitikintų, ar nėra atsilikėlių“.

Yra išskiriamos trys mokytojo darbo pakopos:

1. Pirmoji, parengiamoji pakopa yra žadinimas ir į(si)traukimas. Šioje pakopoje pateikiama užduotis ir padedama mokiniams pasitikrinti jau turimas žinias ir įsitikinimus būsimos temos atžvilgiu, skatinama kelti klausimus, orientuotus į žinių spragas arba tiesiog į naują informaciją. Tai išjudinimo ir susidomėjimo tema, ribojant subjektyvų požiūrį į naujas žinias, pakopa. Galimi veiklos variantai:

Išankstinis išdėstymas – trumpas pokalbis ar kitoks smalsumą žadinantis supažindinimas su tema.

Kryptingi klausimai, į kuriuos bus atsakyta supažindinant su tema arba skaitant.

„Proto šturmas“. Individualiai ar poromis sudaromas sąrašas tos temos dalykų, kurie mokiniams jau žinomi.

„Tinklo nėrimas“. „Proto šturmo“ metodu mokinių pasiūlytos idėjos grafiškai išdėstomos pagal vienos su kita sąsajas.

Kryptingas skaitymas ir mąstymas. Tekstas suskaidomas į dalis, ir mokinių prašoma nuspėti, kas kūrinyje nutiks toliau arba ko jie išmoks (jeigu tekstas informatyvus).

Iš anksto pateikiami terminai. Mokiniai gauna trumpą teksto terminų sąrašą ir pamėgina nuspėti, kaip tie terminai galėtų tarpusavyje sietis.

„Žinau ir noriu sužinoti…“. Mažos mokinių grupės ar visa klasė kartu išsako, ką jau žino kalbama tema, ir kelia klausimus, į kuriuos ieškos atsakymo nagrinėdami tekstą.

Laisvas rašymas. Prieš įsitraukdami į pamoką, mokiniai laisvai rašo, ką jau žino, jaučia ar norėtų sužinoti nagrinėsima tema.

Žadinimo ir į(si)traukimo pakopoje svarbios aplinkos kūrimo sąlygos:

– laikas suvokti, ką mokinys jau žino ar mano žinąs norima tema, laikas išreikšti mintis savais žodžiais ir išgirstų, kaip jos skamba, laikas pasidalyti mintimis;

– iniciatyvos skatinimas;

– laisvė ir tolerancija. Stengimasis apriboti jų nuomones, tolygus norui apriboti jų mąstymą.

2. Prasmės suvokimas. Šioje pakopoje svarbiausia yra tai, kaip mokytojas pateikia informaciją. Kritinį mąstymą vertinantis mokytojas papildys tradicinį mokymą metodais, kurie skatina vaikus aktyviau dalyvauti mokymosi procese. Kitas esminis pedagogo uždavinys – paremti mokinio pastangas kontroliuoti savo suvokimą. Mokytojo darbas – užtikrinti, kad mokiniai būtų supažindinti su įvairiais mokymosi būdais. Paminėsiu jų keletą:

a) Žymėtis tekstą ir veiksmingai juo naudotis.

b) Užrašyti prieš skaitant tekstą tai, ką ta tema jau žino, ir numatyti klausimus, kurie gali iškilti.

c) Draugiška diskusija prieš pradedant pokalbį.

d) Darbas poromis arba mažomis grupelėmis.

Svarbiausias kritiškai mąstančių žmonių bruožas yra tas, kad jiems pasaulis yra įdomus ir kad jie moka užduoti gerus klausimus. Mokytojai turėtų įvairiausiai skatinti smalsumą: patys keldami kritinius klausimus;

pagirdami tokius klausimus užduodančius mokinius; pažymėdami, kad geras klausimas yra ne tas, į kurį lengva atsakyti. Mokytojų rūpestis – pasiekti, kad klausimų kėlimas taptų įprasta mokymo dalimi.

Nekyla abejonių, kad klasėje turi vyrauti ypatinga atmosfera. Vaikas turi nebijoti reikšti savo minčių ir žinoti, kad nebus kritikuojamas, jeigu nuomonė skirtis nuo daugumos. Taip pat turi žinoti, kad kartais protinga ir netgi pageidautina savo požiūrį pakeisti.

Mokiniai skatinami išklausyti vieni kitus tokioje aplinkoje, kokia susidaro mokytojui pateikus klausimą, į kurį nelengva atsakyti, kai reikia remtis vieni kitų mintimis, kai pats mokytojas diskutuoja, paisydamas įvairių nuomonių.

Taigi, prasmės suvokimo pakopoje mokytojas kuria bei identifikuoja sunkumus ir problemas. Toks mokymas smarkiai skiriasi nuo tradicinio mokymo, kur manoma, kad mokiniai išmoko ir suprato, kai jie pakartoja, kas parašyta vadovėliuose ar pasakyta mokytojo, taip pat daug reikšmės teikiama apibrėžimams, teksto atpasakojimui. Tuo tarpu didaktikos nuostatos, paremtos kritinio mąstymo ugdymu, yra tokios, kai manoma, jog mokiniai tikrai išmoko ir supranta tik tada, kai jie paaiškina savais žodžiais, pateikia savų pavyzdžių, pabrėžia žinių reikšmę, spontaniškai jas prisimena; taip pat daug reikšmės teikiama įvairių nuomonių analizei, savarankiškam vertinimui.

3. Apmąstymas (refleksija) – tai sąvokų ieškojimas praeityje.

Kai kurie žmonės iš prigimties linkę reflektuoti. Kiti – visiškai nereflektuoja ir tiesiogiai priima tai, ką perskaitė, pamatė, išgirdo.

Tačiau apmąstymas – tai kritinio mąstymo šerdis, nes jis leidžia suprasti tradicinę išmintį ir ja abejoti. Todėl mokytojui reiktų ypatingą dėmesį skirti į refleksijos modeliavimą.

Siūloma, pavyzdžiui, į bendrą klasės žodyną įtraukti, suprasti ir vartoti tokius žodžius kaip „refleksija“, „metapažinimas“ taip, kaip mokiniai supranta ir vartoja „metaforą“, „hipotezę“, „lygybę“. Vaikai turi suprasti, kaip išmoko, kaip padarė išvadą, kaip nusprendė, kas yra svarbu ir kas ne, ką jie suvokė ir konesuvokė. Konstruktyvioji refleksija vaikams turi padėti susieti ankstesnes žinias su naujomis. Jie turėtų apibendrinti viską, ką dabar žino, arba sugalvoti klausimų pokalbiui su tos srities specialistu. Kritinė refleksija skatintų įvertinti aiškinimo adekvatumą, spręsti apie įrodymų atitikimą, svarstyti tyrimo rezultatus ir argumentus.

Kritinė refleksija gali ir patvirtinti ankstesnį mokinių požiūrį.

3. PAMOKOS PLANAVIMAS IR MOKYMO METODŲ DERINIMAS

Klasikinėje didaktikoje mokymo centras – mokymo dalykas. Šiuolaikinė didaktika mokymo proceso centru laiko mokinį. Todėl planuojant pamokas, reiktų numatyti tikslus, išaiškinti mokinių savybes (galima naudojant įvairias kūrybiškumo pažinimo metodikas – 7, p. 95-122), nustatyti, kokia išmokimo ir motyvacijos esmė, kaip remiamasi žinojimu (mokėjimu), pasirinkti mokymo metodus, nusistatyti pagrįstus vertinimo (6, p. 36-44)

tikslus, kriterijus ir tvarką.

Mokytojas, pasirinkęs kritinio mąstymo ugdymo kryptį, planuodamas pamoką, greta specifinių mokomojo dalyko klausimų turėtų kelti sau ir tokias užduotis:

• Kaip mokysiu mokleivius suvokti kiekvieną nagrinėsimą klausimą?

• Kaip mokysiu formuluoti atsakymą klasei suprantamu būdu?

• Kaip mokysiu atpažinti tai, kas tekste, ištraukoje ar pastraipoje yra svarbiausia?

• Kokių naujų terminų šioje mano dalyko pamokoje moksleiviai išmoks?

• Kaip mokysiu moksleivius žodžiu ir raštu savaip formuluoti bei apibendrinti nagrinėjamas idėjas ir problemas?

• Kaip šioje pamokoje mokysiu naudotis anksčiau išmoktais dalykais ir idėjomis, kurias iš jų iškelsiu kaip svarbiausias?

• Kokius metodus ir kaip taikysiu skatindamas moksleivius bendradarbiauti?

• Kaip patikrinsiu, ar moksleiviai viską suprato ir kaip vertina savo mokėjimą?

• Kaip moksleiviai galės gyvenime naudotis šioje pamokoje išmoktais dalykais?

Įvertinę mokinių pasirengimo lygį, mokytojai turi parinkti tinkamiausius mokymo metodus ir suskirstyti mokinius į grupeles, jei mokymo metodas to reikalauja. Mokiniai grupuojami homogeniškai (mokomi tuo pačiu lygiu) ir heterogeniškai (mokomasi iš geriau pasirengusiųjų mokinių).

Skiriami trys klasės pasirengimo lygiai: puikiai pasirengusios, vidutiniškai ir nepakankamai pasirengusios klasės. Kai klasė yra nepakankamai pasirengusi, darbo metodai turi būti griežtai apibrėžti, mokiniams tiksliai nurodant ką daryti, nesudarant galimybės nukrypti nuo taisyklių. Vidutinišlkai pasirengusiose grupėse naudojami nelabai griežtos struktūros metodai. Mokiniai laikosi nurodytų taisyklių, bet turi tam tikrą veiksmų laisvę ir gali priimti sprendimus. Kai grupės puikiai pasirengusios, mokiniai gali būti savarankiškesni. Keičiantis pasirengimui, atitinkamai turi keistis ir mokymo metodai. Tačiau jei mokytojas abejoja dėl klasės pasirengimo lygio, griežtos struktūros metodai turi būti naudojami tol, kol bus galima nustatyti pasirengimo lygį.

Dirbant pagal griežtą struktūrą, tinka šie aktyvaus mokymosi metodai

(1):

1. Įtraukianti paskaita. Mokytojas perteikia informaciją taip, kad mokiniai apmąstytų temą įvairiais aspektais ir prieitų prie savo išvadų apir šios informacijos tinkamumą. Mąstymas stimuliuojamas duodant klausimus ir parodant įvairius požiūrius į dalyką.

Pavyzdžiui, matematikos formulės ne tik pateikiamos, bet ir paaiškinamas jų išvedimas arba, mokant literatūros, pateikiamos kelios galimos kūrinio interpretacijos.

2. Klausimų pateikimas. Klausimai turi būti formuluojami taip, kad stimuliuotų mokinių mąstymą ir padrąsintų diskutuoti.

3. Klasės diskusija. Mokinių prašoma atsakinėti į mokytojo pateiktus klausimus ir patiems duoti klausimus mokytojui bei kitiems mokiniams.

4. Diskusija mažose grupėse. Mokytojas pateikia klausimus mokinių grupėms ir nurodo, per kiek laiko reikia tai atlikti. Dirbama homogeninėse ir heterogeninėse grupėse.

5. Svarbus įvykis. Mokytojas paaiškina, kokią konkrečią situaciją reiktų prisiminti, o mokinių prašoma parašyti vieną ar dvi pastraipas, atsakant į mokytojo nurodytus klausimus apie tą situaciją.

6. Atvejo analizė. Situacija turi būti aprašyta ypač detaliai, išdėstant numatytus ar girdėtus faktus, jų nevertinant. Ji gali būti paslaptinga, neturėti galutinio sprendimo. Analizė gali būti atliekama bent trim būdais: raštu, nidividualiai, grupėje.

7. Skaitymas. Iš mokinių reikalaujama atsakyti į klausimus, kurie pateikiami visų pažintinių galių lygmenyse.

Vidutiniškai pasirengusiose grupėse mokytojai gali naudoti išvardintuosius metodus ir jau yra galimybė rinktis kitokius:

8. Minčių lietus. Mokiniai aktyviai skatinami kurį laiką pateikti kuo daugiau idėjų, laikinai susilaikant nuo vertinimų. Po to mokiniams skiriama 15 minušių idėjoms sugrupuoti, apsvarstyti jų tinkamumą ir galimumą.

9. Jėgos lauko analizė. Mokytojas veda klasėje diskusiją (arba diskutuojama grupelėse), kurios metu kiekvienas problemos sprendimas įvertinamas pagal tai, kiek jis realus. Tai naudinga daryti po minčių lietaus metodo.

10. Mokinių interviu. Mokiniai pateikia iš anksto parengtus klausimus kitiems mokiniams, svečiams ar kt. Mokiniai gauna užduotį pasinaudoti šiais klausimais, kad išsiaiškintų konkrečią informaciją ar nuomonę. Vėliau jie atsiskaito apie interviu rezultatus.

11. Grupės pranešimas. Mokinių prašoma patyrinėti ir pranešti apie savo atradimus nurodyta programos tema.

12. Debatai arba pranešimas nurodytu klausimu. Pasirenkamas klausimas ar problema, į kurią yra du galimi, bet prieštaraujantys vienas kitam požiūriai. Prašoma analizuoti kiekvieną poziciją ir parašyti pranešimą, pagrindžiantį faktais vieną požiūrį ir atmetantį kitą.

13. Vaidmenų atlikimas. Vaidmenų atlikimas, sutekltas į svarbiausią kritinio mąstymo elementą – gebėjimą įsijausti į kitų žmonių požiūrius.

Greta jau paminėtų metodų puikiai pasirengusiose grupėse gali būti naudojamasdar vienas:

14. Mokymosi kontraktas. Mokinys pasirenka mokymosi tikslus ir projektą, susijusį su tuo, ko jis nori išmokti iš mokomojo dalyko temos. Tai kontraktas tarp mokinio ir mokytojo. Mokytojas sutinka peržiūrėti ir patvirtinti kontraktą bei projektą ir padeda mokiniui nuspręsti, kaip atlikti šį darbą.

Išvados

1. Kritinio mąstymo ugdymo procese mokytojas tampa ne informacijos turėtoju ir perteikėju, o mokinių bendradarbiu, formuojančiu jų mąstymą, įtraukiančiu mokinius į aktyvų mokymąsi ir padedančiu jiems kritiškai mąstyti. Kad galėtų atlikti šias užduotis, mokytojas turi turėti ir kritinio mąstymo, ir kritinio mąstymo ugdymo mokėjimų bei įgūdžių. (5).

2. Kritinio mąstymo ir jo ugdymo galimybių pažinimas leidžia tobulinti ugdymo procesą, jau nuo pradinių klasių skatinant mokinius ne tik gauti žinias, bet efektyviai, kūrybiškai, prasmingai jas interpretuoti ir taikyti naujomis sąlygomis.

3. Ugdydamiesi kritiškumą, mokiniai mąsto, kelia klausimus ir imasi veiksmų; užuot skundęsi, mokiniai supranta, kad patys yra pajėgūs keisti juos supantį pasaulį.

Literatūros sąrašas

1. Aktyvaus mokymosi metodai. – V., Garnelis, 1999

2. Beresnevičienė D. Kūrybinis mąstymas // Mokykla, 1995, Nr. 1-2.

3. Herbeck J., Beier C. Kritinį mąstymą ugdanti mokomoji programa:

skaitymas ir rašymas išlaisvina žmogų. Kaip padėti būsimiesiems mokytojams tai suvokti? // Permainos, 2003, Nr. 14

4. Klooster D. Kritinis mąstymas – kas tai? // Permainos, 2001, Nr. 4

5. Nauckūnaitė Z. Mokytojų rengimas ir infromacinės visuomenės kūrimas //

Permainos, 2002, Nr. 7

6. Penkauskienė D. (sud.). Kritinio mąstymo ugdymas. – V., 2001.

7. Petrulytė A. Kūrybiškumo ugdymas mokant. – V., 2001.

8. Zulumskytė A. Edukologijos pagrindinių studijų mokslinių darbų rengimo metodinės rekomendacijos. – Klaipėda, 2003.