Prieraišumo teorija – tai bendras Johno Bowlby ir Mary Salter Ainsworth, psichiatro ir psichoanalitiko iš Didžiosios Britanijos ir psichologės iš Kanados, ilgamečio darbo ir tyrimų rezultatas. Pagrindinė prieraišumo teorijos mintis: kūdikis turi patirti šiltą, nuolatinį ir artimą ryšį su mama ar ją pakeičiančiu asmeniu. Tas ryšys teikia abipusį pasitenkinimą, ir tai yra sėkmingos vaiko emocinės raidos prielaida. Vaikui svarbu ne tik išlaikyti tinkamą artumą su mama, bet jaustis saugiam ir patirti emocijų reguliavimą, kuris vėliau padėtų tvarkytis su jomis pačiam. Šioje siituacijoje mama norėjo būti šalia berniuko, manydama, jog jam tai bus kaip parama, palaikymas ir jis jausis saugus naujoje ir nerimą keliančioje aplinkoje. Alfred Adler, sukūręs individualiosios psichologijos pagrindus, teigė, kad gyvenimo bėgyje kiekvienam iš mūsų būdingas judėjimas iš minuso į pliusą. Žmogus nuolat siekia subjektyvaus pranašumo. A.Adleris aiškino, kad vaikui būdingas nuvertinimo, menkavertiškumo jausmas jau vien todėl, kad buvo vaikas. Jis šį jausmą augdamas bando kompensuoti tam tikrais, individualiais, būdais, kurie leidžia išvengti pažeminimo, nuvertinimo ir įgalina jaustis reikšmingam ir visaverčiam. Kiiekvienas asmuo renkasi jam tinkamus būdus šiam tikslui pasiekti. Kadangi motina berniukui pasakojo, kas jo laukia, galimai turėjo intenciją ir pažiūrėti, kai jai sekėsi nuraminti vaiką, ar pavyko sukontroliuoti „baimės situaciją“.
Tačiau technologė norėjo, kad mama lauktų procedūros pabaigos už durų, at
Mama po pasyviai priešiško susipažinimo su technologės pozicija savo darbe, jautėsi nemaloniai sutikta, įsitempusi, pradėjo abejoti savo gebėjimu teigiamai paveikti vaiką. Berniukas kaip ir prieš tai jautė baimę, sąstingį, kurie kabinete padidėjo, technologei paminėjus, kad jis didelis ir verkti neturėtų. Pati technologė buvo nepasitenkinusi motinos sprendimu pasilikti, nes tai taarsi prieštaravimas jos darbo patirčiai ir surinktoms žinioms, kaip vaikai linkę elgtis prie tėvų. JAV darbo sekretorius Robert Reich sako: „Darbas visada buvo daugiau nei vien ekonominė operacija. Darbas mums padeda suprasti, kas mes esame. Jis patvirtina mūsų naudą. Atliekamas darbas <.>suteikia prasmę ir orumą mūsų gyvenimams. Orumas darbe nėra vien tik statuso ir galios reikalas. Manau, kad orumas pirmiausia priklauso nuo to, ar asmuo jaučiasi vertinamas. Įvertinimo jausmas darbe atsiranda aplinkiniams parodžius dėkingumą ir pačiam didžiuojantis savo darbu, kad ir
Mamos bendravime buvo teigiamas verbalinis bendravimas, kuomet ji pasakė jam tiesą, iš anksto paruošė jį tam, kas laukia ir tikrai nėra malonu, o – skausminga. O klaidingai pasirinko neverbalinio bendravimo būdą, pasilikdama stovėti atokiau nuo berniuko kabinete ir stebėti, kaip jis elgsis. Pagal V. Džeims teoriją „Kūno padėtis“, motinos kūno padėtis buvo atšiauri, nes pasitraukimas ir atstumo laikymas yra savaime negatyvus socialinis reiškinys. Mandagus ir kito pasirinkimo teisę gerbiantis požiūris – technologės teigiamo bendravimo aspektas. Taip pat ji pasitikslino, kokia yra situacija dėl vaiko prieraišumo ir baimės, paklausdama, ar berniukas bijo ir ar mamai nederėtų išeiti. Tačiau paskutiniai žodžiai jau po procedūros, sukėlę konfliktinę situaciją, kuri pagal psichologą D. Dema sukuria „blogo žmogaus” iliuziją. Žmogus, gindamas savo interesus, jaučiasi teisus ir yra įsitikinęs, kad oponentas nieko neišmano. Ir susiklosčius tokiai situacijai, kuomet vaikas tikrai yra išsigandęs ir net susigraudinęs, mama yra įtraukiama į konfliktą, tačiau negalėtų jo vystyti, nes pati viską matė, kaip vyko procedūra – vaikas verkė ne dėl bl
Jeigu tektų atsidurti panašioje situacijoje, technologės vietoje, aš mandagiai paprašyčiau motinos palaukti už durų ir į kabinetą vesčiausi tik berniuką, duočiau daugiau laiko jam apsiprasti kabinete, mėgindama užmegzti verbalinį ryšį neminėčiau ašarų, laukiančios procedūros, o kol būtų imamas kraujas, stengčiausi „užkalbėti dantį“. Tik po to, kai procedūrą baigčiau, pagirčiau berniuką, kad viską iškentėjo ir tada pasakyčiau mamai, kaip viskas praėjo.
M.Rosenberg bendravimas be pykčio susideda iš dviejų dalių: nuoširdaus savęs išreiškimo ir nuoširdaus kito supratimo. Abiem atvejais būtina prisiminti suvokimo, jausmų, poreikių ir reikalavimų svarbą santykiuose. Prieš reaguojant į atitinkamą situaciją, svarbu neskubėti ir apgalvoti tai, kas suvokta ir kaip pasakyti dalykai paveikia jausmus. Dėl šių teorinių psichologijos principų bei praktika paremtų struktūrų, tikrai naudočiau tokį metodą darbo aplinkoje, kaip ir dabar naudoju socialinėje kasdienėje aplinkoje. Kadangi, supratus jausmus, atsiradusius, sustiprėjusius vykstančio konflikto metu, galima suvokti, kodėl kyla būtent tokie jausmai. O tai gali padėti suprasti, kaip kitas žmogus tave paveikia bendravimu ir kaip reaguoti į jį, kad būtumei išgirstas ir suprastas konfliktinėje situacijoje, taip ją išsprendžiant. Taigi, pagal šį modelį mamos atsakymas galėtų skambėti taip: „Atleiskite, suprantu, kad tai apsunkino situaciją, dabar suprantu, kad geriau tokias procedūras leisti prižiūrėti profesionalams.“
Literatūra:
- Rosenberg M. Bendravimas be pyykčio. Kaunas, Šviesa, 2000. ISBN:5430030554
- Zubienė E. Prieraišumas, menkavertiškumo jausmo kompensavimas ir potraukis lošti psichoterapinio atvejo kontekste. 2012. ISSN 1392-6373
- Adler A. Žmogaus pažinimas. Vaga, 2003
- Kūgytė A. Metodinė paskaitų medžiaga. 2017