Prieraišumo teorija – tai bendras Johno Bowlby ir Mary Salter Ainsworth, psichiatro ir psichoanalitiko iš Didžiosios Britanijos ir psichologės iš Kanados, ilgamečio darbo ir tyrimų rezultatas. Pagrindinė prieraišumo teorijos mintis: kūdikis turi patirti šiltą, nuolatinį ir artimą ryšį su mama ar ją pakeičiančiu asmeniu. Tas ryšys teikia abipusį pasitenkinimą, ir tai yra sėkmingos vaiko emocinės raidos prielaida. Vaikui svarbu ne tik išlaikyti tinkamą artumą su mama, bet jaustis saugiam ir patirti emocijų reguliavimą, kuris vėliau padėtų tvarkytis su jomis pačiam. Šioje situacijoje mama norėjo būti šalia berniuko, manydama, jog jam tai bus kaip parama, palaikymas ir jis jausis saugus naujoje ir nerimą keliančioje aplinkoje. Alfred Adler, sukūręs individualiosios psichologijos pagrindus, teigė, kad gyvenimo bėgyje kiekvienam iš mūsų būdingas judėjimas iš minuso į pliusą. Žmogus nuolat siekia subjektyvaus pranašumo. A.Adleris aiškino, kad vaikui būdingas nuvertinimo, menkavertiškumo jausmas jau vien todėl, kad buvo vaikas. Jis šį jausmą augdamas bando kompensuoti tam tikrais, individualiais, būdais, kurie leidžia išvengti pažeminimo, nuvertinimo ir įgalina jaustis reikšmingam ir visaverčiam. Kiekvienas asmuo renkasi jam tinkamus būdus šiam tikslui pasiekti. Kadangi motina berniukui pasakojo, kas jo laukia, galimai turėjo intenciją ir pažiūrėti, kai jai sekėsi nuraminti vaiką, ar pavyko sukontroliuoti „baimės situaciją“.
Tačiau technologė norėjo, kad mama lauktų procedūros pabaigos už durų, atskirai nuo sunerimusio berniuko. Moteris nujautė, jog išsigandęs ir prie mamos prisirišęs vaikas pats nebus atsakingas už savo emocijas, nes žino – kai sunku, mama viską sutvarkys. Todėl technologė netiesiogiai užsiminė apie galimą vaiko verkimą, taip darydama didesnį spaudimą mamai, nusprendusiai pasilikti procedūrų kabinete. Taip moteris padarė socialinio suvokimo klaidą – išankstinės nuomonės pritaikymą, su kuriuo siejama dar viena klaida – save išpildanti pranašystė. Taigi, vadovaujantis ankstesnėmis darbo patirtimis, savo elgesiu išprovokuojame primestinį kito elgesį.
Mama po pasyviai priešiško susipažinimo su technologės pozicija savo darbe, jautėsi nemaloniai sutikta, įsitempusi, pradėjo abejoti savo gebėjimu teigiamai paveikti vaiką. Berniukas kaip ir prieš tai jautė baimę, sąstingį, kurie kabinete padidėjo, technologei paminėjus, kad jis didelis ir verkti neturėtų. Pati technologė buvo nepasitenkinusi motinos sprendimu pasilikti, nes tai tarsi prieštaravimas jos darbo patirčiai ir surinktoms žinioms, kaip vaikai linkę elgtis prie tėvų. JAV darbo sekretorius Robert Reich sako: „Darbas visada buvo daugiau nei vien ekonominė operacija. Darbas mums padeda suprasti, kas mes esame. Jis patvirtina mūsų naudą. Atliekamas darbas <…>suteikia prasmę ir orumą mūsų gyvenimams. Orumas darbe nėra vien tik statuso ir galios reikalas. Manau, kad orumas pirmiausia priklauso nuo to, ar asmuo jaučiasi vertinamas. Įvertinimo jausmas darbe atsiranda aplinkiniams parodžius dėkingumą ir pačiam didžiuojantis savo darbu, kad ir koks nereikšmingas jis būtų.“. Taigi, akivaizdu, kad uždavinių realizavimas veikia žmogaus vertumo jausmą. Jei žmogus sėkmingai yra realizavęs du uždavinius, jis gali jaustis gyvenąs visavertį gyvenimą.