Psichologijos konspektas MRU

I PASKAITA
Psichologijos apibrėžimas, šakos, tyrimų sritys, tyrimų metodai.

Psichologija – mokslas apie žmogaus elgesį ir mentalinius procesus. Psichologija tiria psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Mokslas apie sielą.

Psichologija siekia atsakyti į aibę klausimų, susijusių su žmogumi. Kodėl žmogus taip elgiasi? Psichologija imasi sudarinėti sąvokų ir teorijų sistemą, kuri užfiksuotų ir apibūdintų žmogų. Aišku, ta sistema – nėra žmogus, o tik pastangos dėl jo gerovės (tipo geriau pažinti ir jam padėti), noras perprasti, numatyti, kontroliuoti, keisti.

Kritikai vertinant, psichologija – spėjimų mokslas, susidedantis iš hiipotezių, kurias nuolatos reikia tikrinti tikrovėje. Teorijos teisingomis gali būti laikomos tol, kol nepaneigiamos.

Psichologijos užuomazgos jau pirmųjų filosofų darbuose. Kad ir Aristotelio “Apie sielą”. Arba Hipokrato (4 a.pr.m.e.) sukurti 4 temperamento tipai. Dar anksčiau – kad ir Biblijoje (ST).

Terminas “psichologija” pirmąkart pavartotas 1732 metais K.Volfo “Empirinė psichologija” ir “Racionalistinė psichologija”. Psichologija kaip savarankiškas mokslas – nuo 1879, kai Leipcige (Vokietija) V.Vundtas įsteigė pirmąją psichologijos laboratoriją. Vundtas introspekcijos pagalba tikėjosi rasti pagrindinius žmogaus sąmonės elementus.

Psichologija kaip daugiau ar mažiau objektyvus mokslas vis labiau plėtėsi, apimdama vis daugiau įvvairių gyvenimo reiškinių. Taigi dabar – daugybė specialiosios psichologijos sričių arba šakų. Skirstoma paprastai pagal tai, kokiu aspektu tiriamas psichologijos objektas (psichiniai reiškiniai, siela). Taip pat – pagal tyrimo uždavinius, metodus ir rezultatų pritaikymo sritis.
Psichologijos sritys:
• Biologinė (fiziologinė) psichologija: nagrinėja elgesio ir biologinių pr

rocesų ryšį; pvz. kaip sekshormonai veikia elgesį, kuri smegenų žievės dalis už ką atsakinga, kaip narkotikų vartojimas veikia atmintį ir kt.
• Eksperimentinė psichologija (sąlyginis pavadinimas, nes eksperimentus daro ir kitų sričių atstovai): nagrinėja žmonių reagavimą į sensorinius stimulus, pasaulio suvokimą, išmokimą, atmintį, mąstymą ir kt.
• Raidos psichologija: nagrinėja žmogaus vystymąsi, kokie veiksniai įtakoja elgesį, aplinkos ir prigimties sąveika ir t.t. Pvz. kalbos raida, mąstymo raida, socialinio elgesio raida ir kt.
• Socialinė psichologija: nagrinėja žmonių tarpusavio santykius. Žmogus grupėje. Požiūriai, nuostatos, stereotipai, savęs vertinimas, bendravimas ir kt.
• Asmenybės psichologija: skirtumai tarp žmonių, individualios savybės, asmenybės teorijos, asmenybę aprašantys veiksniai ir kt. Pastaba: pastarosios trys sritys tarpusavyje labai susijusios.
• Klinikinė psichologija: emocinių ir elgesio problemų diagnozavimas ir gydymas. Psichiniai sutrikimai: jų pasireiškimo būdai, priežastys, eiga ir terapija. Psichologinis koonsultavimas.
• Mokyklų, pedagoginė psichologija: mokinių adaptacija mokykloje, mokymosi problemos; mokymas ir išmokimas; mokinių-mokytojų tarpusavio santykiai.
• Organizacinė psichologija: darbuotojų atranka, personalo tyrimai, efektyvus komandos darbas, derybos, konfliktai, vadovavimas ir t.t.
• Kitos sritys: industrinė (inžinierinė: darbo aplinka gamykloje, mygtukų išdėstymas ir kt.); teismo (ekspertizė, nusikalstamo elgesio priežastys, žmogaus elgesio pagal išorinius pasireiškimus pažinimas ir numatymas); reklamos, sporto ir kt. psichologija.

Kiekvienas reikinys, faktas interpretuojami tam tikru požiūriu. Kiekvienas psichologas teoretikas ar praktikas laikosi tam tikro požiūrio. Tas požiūris – iš atitinkamos psichologijos mokyklos, pakraipos, susiformavusios psichologijos, kaip mo
okslo, raidos eigoje. Apie psichologijos istoriją galima pasiskaityti M.Furst “Psichologija” (liet.kalba)

Psichologinių tyrimų tikslai ir metodai:

Numatymas: Kontrolė:
Hipotezės formavimas, Hipotezės formavimas,
koreliaciniai tyrimai Eksperimentiniai tyrimai
hipotezių tikrinimui hipotezių tikrinimui

Apraymas: Aikinimas:
Apklausos, apžvalgos, Teorijos kūrimas
atvejų analizės, stebėjimai

Metodai:
-eksperimentinis (nepriklausomas ir priklausomas kintamasis, eksper. ir kontr. grupės);
-koreliacinis (kai i anksto negalima sugrupuoti tiriamųjų pagal atitinkamas sąlygas, koreliacinis koeficientas; testai);
-stebėjimo (apklausos, anketos, tiesioginis stebėjimas, atvejų analizės, anamnezės).

II PASKAITA

Biologiniai psichologijos pagrindai. Nervų sistemos sandara. Genetika.

Neuronas – nervinė ląstelė. Kūnas ir dendritai gauna nervinius impulsus. Aksonas – siunčia nervinius impulsus. Mielinis apvalkalas – izoliacija. Aksonas baigiasi daugybe sinaptinių jungčių (sinapsių; ne visai prisijungia, lieka plyšelis). Jos perduoda signalus (sinaptiniai mediatoriai).
Nervinio impulso perdavimas – elektrocheminis procesas (Na jonai). Neurono viduje įelektrinimas neigiamas. Tam tikrų medžiagų poveikyje neuronas praranda savo neigiamumą, iš išorės į vidų prieina daug Na+. 1/1000 sekundės neuronas tampa įelektrintas teigiamai. Neurono impulsas – kaip šūvis iš pistoleto: viskas arba nieko. Kai nervinis impulsas nueina iki aksono galo, ten atpalaiduojamos cheminės medžiagos neurotransmiteriai, kurios toliau ir perduoda informaciją kitam neuronui.

Glijai – jungiamosios ir statybinės, maitinančios ląstelės (atlieka ūkio darbus). Žmogaus smegenyse – nuo 10 bilijonų iki 1 trilijono neuronų. Glijų 10 kartų daugiau. Priklausomai nuo aksono tipo, nervinio impulso greitis 2-200 mylių/h (palyginimui elektros greitis 186300 mylių/s).

Nervas – tūkstančių neuronų pluoštas.

3 neuronų rūšys:
– sensoriniai neuronai (i receptorių į CNS, įcentriniai);
– motoriniai neuronai (i CNS į veikimo organus:raumenis, liaukas; išcentriniai);
– tarpiniai neuronai (tik smegenyse, akyse ir stubure; im

mpulsų gavėjai ir paskirstytojai).

NERVŲ SISTEMA:

Centrinė: Galvos smegenys; nugaros smegenys.

Periferinė: Somatinė ir Autonominė: simpatinė, parasimpatinė

Labiausiai mus domina galvos smegenys. (paveikslėlis)

Smegenėlės (Cerebellum) – tiesiogiai susijęs su judesių koordinacija.

Kamienas (medulla) – reguliuoja kvėpavimą ir kai kuriuos refleksus. Kamiene persikryžiuoja iš stuburo smegenų ateinantys nervai (kairė valdo dešinę ir atv.).

Talamusas – viena sritis: regėjimo, klausos, skonio, lytos receptorių informacijos paskirstymas ir nukreipimas į žievės sritis; kita sritis dalyvauja miego-budrumo kontroliavime.

Hipotalamusas (lietuvikai – gumburas) – labai svarbi sritis. Ten yra valgymo, gėrimo, seksualinio elgesio valdymo centrai; jis reguliuoja endokrininę veiklą, palaiko homeostazę (kai šalta drebame, kai karšta – prakaituojame). Ši sritis labai susijusi su emocinėmis ir stresinėmis situacijomis (rastas streso centras; stimuliuojant atitinkamas sritis, juntamas malonumas arba skausmas).

Limbinė sistema – papildoma instinktyvaus ir refleksinio elgesio kontrolė.
Hipokampus – atmintis, naujų faktų įsiminimas. Pažeidus šią sritį, prisimenami seni draugai, įpročiai, įgūdžiai, tačiau neatsimenama, kas buvo ar imokta prie metus ar prie pat pažeidimą. Neįsimintų ir dabar vykstančių dalykų, sutinkamų žmonių. Limbinė sistema taip pat susijusi ir su emocijomis (pvz. beždžionės su pažeidimais limbinėj sistemoj nereaguoja į užpuoliką).

Galvos smegenys.
(paveikslėlis apie žievės sritis)
Motorinė sritis – valingi judesiai (paralyžius)
Somatosensorinė sritis – kūno judesių ir pojūčių jautimas
Regėjimo sritis (pav. apie akies nervų susikryžiavimą)
Klausos sritis -sudėtingų garsinių signalų analizė (kalbos supratimas)
Broko ir Vernikės sritys – kalbėjimas ir kalbos supratimas
Angular Gyrus – vizualinės ir girdimosios žodžio formų su

uderinimas.
Asociacijų sritys: priekinė -problemų sprendimas, strategijos pakeitimas;
užpakalinė (pakaušinė) – vizualinės asociacijos (žmogus mato formą, bet negali jos įvardinti ar atskirti nuo kitos).

Smegenų asimetrija (paveikslėlis)

Kairysis pusrutulis beveik visuomet didesnis už dešinįjį. Broko sritis (kalbos centrai) paprastai yra tik kairiajame pusrutulyje, tačiau kai kurių kairiarankių kalbos centrai yra dešiniajame pusrutulyje. Kairiajam pusrutulyje – kalbėjimo, kalbos supratimo, sugebėjimo rašyti ir suprasti rašytinius žodžius, skaičiavimo centrai. Deiniajame pusrutulyje neverbalinis supratimas, erdvinis mąstymas ir kt., šis pusrutulis labiau valdo emocines išraiškas.

Greitas informacijos perdavimas i pusrutulio į pusrutulį, nes juos jungia nerviniai pluoštai (corpus callosum). Epilepsijos atveju tai tik blogiau (didesni traukuliai, apima abi sritis).

Psichologijos chemija: kaip veikia narkotikai; pagrindiniai (7) neurotransmiteriai (g.b. seminaro tema).

Pasikeitimai smegenyse vyksta ne tik neurologinių ligų atveju. Tai vyksta ir normalaus gyvenimo eigoje. Smegenų žievės neuronų pasikeitimai vystymosi eigoje (paveikslėlis).

Genetika. Aikinantis biologinius psichologijos pagrindus, būtina išmanyti ir paveldimumo įtaką. Yra speciali sritis: elgesio genetika arba psichogenetika, kuri tyrinėja, kiek psichologinės ypatybės – intelekto sugebėjimai, temperamentas, emocinis stabilumas ir kt. – yra paveldimi.

Kai kurios ligos, susiję ir su psichologiniais pakitimais, yra aiškiai paveldimos arba perduodamos genetiškai. Dažniausiai – recesyviniu būdu.

Fenilketonurija (organizmas nevirkina ir neįsisavina fenilananino, kuris nuodija NS, kenkdamas smegenims).

Hantingtono liga – nulemia dominantinis genas. Tam tikrų smegenų sričių degeneracija (pasireiškia tik 30 – 40 metų amžiuje)

Chromosominiai sutrikimai: Ternerio sindromas (viena X chromosoma), Klainfelterio sindromas (XXY arba XYY). Dabartiniai tyrimai bando isiaikinti, ar papildoma Y susijusi su padidintu agresyvumu. Panau, kad ne.

Bandoma aikintis ir pvz. izofrenijos paveldimumą. Randama tam tikra predispozicija, tačiau daug lemia ir aplinkos faktoriai.
Psichogenetiniai tyrimai – su dvyniais.
Vėlgi – elgesys priklauso nuo paveldimumo ir aplinkos sąveikos; genai nubrėžia individo galimybių ribas, tačiau tai, kas atsitinka toms galimybėms, priklauso nuo aplinkos.

III PASKAITA

Sensoriniai procesai. Sensorinis kodavimas. Jutimo organai.

Jutimo organų paslaptis. Kaip smegenys atskiria garsą ir šviesą? Ar informacija koduojama skirtingai, ar tai priklauso nuo receptorių tipo. Nes viskas yra perduodama tais pačiais nerviniais impulsais.

Pavyzdžiui, Demokritas (4-5 amžiuje prieš Kristų) samprotavo, kad išorinį pasaulį jaučiame mažyčių silpnų (neryškių) objekto kopijų pagalba. Tos kopijos perduodamos nuo objekto mums. Kopijos įeina į mūsų jutimo organus ir tuščiaviduriais vamzdeliais keliauja į smegenų žieves, kur kažkokiu tai būdu iššaukia tų objektų suvokimą. Skirtingi pojūčiai keliauja skirtingais vamzdeliais.

Tik 1825 Johanas Miuleris pasiūlė kitą idėją. Stimulai, veikiantys mūsų jutimo organus, dirgina atitinkamus nervus, o skirtingi nervai sukelia skirtingų tipų jutimus. Skirtingų tipų energijos (šviesa, garsas) stimuliuoja skirtingus nervus.

Taigi visi jutimo organai turi aptikti stimulus, užkoduoti juos nerviniais impulsais ir perduoti šią užkoduotą informaciją smegenims.

Sensorinis kodavimas – tai stimulo fizinių savybių pavertimas nervinio aktyvumo tipu, specifiškai identifikuojančiu tas fizines savybes. Ir dabar tebesivadovaujama specifinės nervų energijos teorija. Tam tikro sensorinio nervo stimuliavimas (nesvarbu, kaip stimuliuojama), iššaukia to jutimo kodavimą.

Pvz. jeigu paspausime akį, bus pažadintas optinio nervo aktyvumas ir matysime mažas švieseles.

Miulerio specifinės pojūčių energijos dėsnis: pojūčių kokybė lemia ne dirgiklis, o dirginamų receptorių rūšis. Akis į spaudimą ir elektros srovė reaguoja kaip į šviesą.

Intensyvumas yra koduojamas nervinės skaidulos vibravimo dažniu (amplitude). Pvz.
silpnas paspaudimas
stiprus paspaudimas

Kokybė yra koduojama atitinkamų receptorių. Pvz. skonio receptoriai (paveikslėlis).

Žmogui svarbiausi yra regėjimas, klausa, lytėjimas. Skonis ir uoslė – ne taip. (Nors kūdikiui tikriausiai jie svarbūs).

Bendrai labai sunku atskirti jutimą nuo suvokimo. Vundtas tai mėgino padaryti introspekcijos pagalba.
Pvz. jutimas: garsus, burzgiantis, raudonas
suvokimas: ugnies variklis.

Tačiau tai abejotina. Kada – tik pojūtis, o kada – to pojūčio suvokimas. Suvokimas dažniau apibūdinamas kaip pojūčių integracija. Fiziologiškai jutiminiai procesai susiję su jutimo organais ir periferine NS, o suvokimas – su auktesniais NS lygiais.

Jutimo mechanizmas: dirginimas receptoriuose paverčiamas nerviniu impulsu, toliau elektrocheminiu būdu jis perduodamas atitinkamiems smegenų centrams. Čia jau prasideda suvokimas.

Egzistuoja vadinamieji jautrumo slenksčiai – absoliutus stimulo slenkstis – kada jau stimulas yra iskiriamas kaip toksai (mažiausias garsas, mažiausia šviesa ir t.t.). Dirgiklio stiprumas, sukeliantis mažiausią pojūtį. Psichometrinių tyrimų pagalba tai galima imatuoti.
Pav. (grafikas)

Žmogaus absoliučių slenksčių lentelė.
Jutimas Slenkstis
Regėjimas Žvakės liepsna matoma už 30 mylių tamsią aiškią naktį
Klausa Rankinio laikrodžio tiksėjimas už 20 pėdų tyloje
Skonis Vienas auktelis cukraus dviejuose galonuose vandens
Uoslė Vienas laas kvepalų pasiskirstęs trijuose kambariuose
Lytėjimas Musės sparnelio kritimas ant skruosto iš 1 cm aukščio

Taip pat yra matuojami ir nustatomi diferenciniai (skirtumų) slenksčiai: kada vienas stimulas jau skiriasi nuo kito. Veberio dėsnis: kuo stipresnis dirgiklis, tuo daugiau jo stiprumas turi pasikeisti, kad pokytis būtų pastebėtas. Pojūčio pasikeitimas atitinka logaritminę funkciją.

Fechnerio dėsnis: pojūtis stiprėja proporcingai dirgiklio intensyvumo logaritmui. Arba paprasčiau: tarp stimulo intensyvumo ir suvokiamo dydžio ne tiesinė, o funkcinė priklausomybė.

Adaptacijos laipsnis: du identiki dirgikliai skirtingu metu ir skirtingose vietose suvokiami skirtingai. Rankų mirkymas, iš tamsos į šviesą ir kt. Jautrumas nėra statiška būsena, priklauso nuo ankstesni; pojūčių, organizmo ir t.t. Atskaitos taškas – anksčiau buvęs dirgiklis.

IV PASKAITA
Suvokimas. Suvokimo organizavimas. Pastovumas. Dydžio, erdvės, judesio suvokimas.

Kas tai per daiktas? Kur jis yra? Atpažinimas ir lokalizacija.

– suvokimas priklauso nuo esamų žinių (schemų)

– suvokimas yra “numatantis” (dar ar net neturėdami pilnos informacijos hipotetiškai spėjame)

– suvokimas remiasi kategorijomis (“tai gyvūnas”, “tai žmogaus balsas”)

– suvokimas yra santykinis (jungiame ir lyginame bruožus)

– suvokimas turi adaptacinę reikšmę (padeda susiorientuoti, įvertinti situaciją).

Pasaulį suvokiame kaip tvarkingą, o ne chaotišką, atskirų objektų rinkinį. Net tada, kai matome ne visą daiktą. Ir matome, suvokiame ne viską iš karto. Į kažką atkreipiame dėmesį, kažkas tik sudaro kontekstą.
Mūsų suvokimas yra organizuojamas. 2 pagrindiniai organizavimo principai:

– figūra ir fonas (šių dviejų dalykų kaitomumas; selektyvumas)

– objektų grupavimas:
pagal artimumą
pagal uždarumą
pagal panaumą
pagal teisingą tęstinumą (sklandžią eigą)
pagal orientaciją (judesį)
pagal paprastumą

Net nepriklausomai nuo matomo objekto dydžio, formos, spalvos keitimosi, mes jį suvokiame kaip pastovų (nemanome, kad iš tikrųjų jis pasikeitė). Tai suvokimo pastovumas.

Dydžio pastovumas. Dydžio suvokimas visada derinamas ir su atstumo suvokimu. Tai dar kartą įrodo, kad suvokimas yra santykinis, tai yra šiuo atveju atsižvelgiama ir į kitus dalykus (tai smegenys daro automatiškai). Suvokiant dydį svarbu trys dalykai: dydžio suvokimas, atspindėtas dydis tinklainėje ir atstumo suvokimas. Objekto suvokiamas dydis yra lygus atvaizdui tinklainėje, padaugintam iš suvokiamo atstumo.

Pavyzdys: 30 sek žiūrėkite į lempą. Tinklainėje suformuojamas normalus atvaizdas. Nukreipus akis į toli esančią sieną, atvaizdas bus žymiai didesnis, nes jis “padauginamas” iš didesnio atstumo.

itoks suvokimo santykinumas gali turėti ir neigiamų pasekmių (pvz., kai nežinome realaus daikto dydžio, ir tik spėjame atstumą iki jo). Kaip tik dėl to mažosios mašinos patiria daugiau avarijų (atrodo, kad jos dar toli).

Mūsų smegenyse veikiantis automatinis derintuvas leidžia suvokti pasaulį pastovų. Pavyzdžiui, net ir visaip vartant daiktą, mes jį suvokiame kaip pastovios formos. Todėl kad suvokimas remiasi žiniomis ir santykinumu.

Erdvės suvokimas (gilumo įspūdis). Tai, kas padeda suvokti erdviškumą, kaip tik yra naudojama mene erdvės atvaizdavimui plokštumoje. Atsižvelgiama į daugelį dalykų:
– santykinis dydis (toliau esantys mažesni)
– auktis regėjimo lauke (kuo aukščiau, tuo toliau)
– persidengimas (arčiau esantys daiktai uždengia tolimesnius)
– linijų konvergavimas (perspektyva)
– sumažėjęs aiškumas (tolimesni daiktai ne tokie ryškūs)
– viesos ir eėlių žaismas
– gradientai (struktūros)
– judėjimo paralaksas, judesio gradientai (arti esantys daiktai greitai lekia pro šalį, tolimesni beveik nejuda arba juda drauge su mumis).
– akies lęšiukų akomodacija (suplokštėjimas – toliaregystei)
– konvergencija (žiūrint į arčiau esantį daiktą, akys labiau įtempiamos, labiau žvairuoja) Paveikslėlis
– binokulinis nesuderinamumas (panaiai kaip ausys nustatinėja garsą: jei dešinėje pusėje, dešinei ausiai garsiau; skirtumas abiejų akių tinklainės atvaizdų; kuo didesnis atstumas, tuo skirtumas mažesnis)

Judesio suvokimas. Daiktą suvokiame kaip judantį, kai jis staigiai didėja ar mažėja; kai jį reikia sekti akimis, judinti galvą. Tačiau visą informaciją smegenys analizuoja ir sintetina. Nes kai vien tik judiname galvą ar akis, nemanome, kad visas pasaulis aplink juda.

Taigi suvokimas, kad jūs ar pasaulis juda, priklauso nuo sudėtinės informacijos iš: akių tinklainės, gradientų, galvos ir akių judesių, vestibiulinių ir taktilinių pojūčių (sėdi traukinyje, pajuda traukinys šalimais).

Pereinant prie iliuzijų: greitkelyje vairuotojai artėdami prie pavojingų kryžkelių, žiedų, nemažino greičio. Buvo nupietos skersinės linijos su progresuojančiai mažesniais intervalais. Tai buvo suvokiama kaip važiavimo pagreitėjimas ir vairuotojai numesdavo greitį. Avarijų sumažėjo nuo 14 iki 2 per metus.

Iliuzijos: stroboskopinis judėjimas (multikai); indukuotas judėjimas (su traukiniu arba ilgai sukantis ratu). Regėjimo pojūčių dominavimas.

Pavyzdžiai: Ebinghauso iliuzija

Ponzo iliuzija (konverguojančios linijos sudaro įspūdį, kad A tiesė yra toliau, taigi jos vaizdas dauginamas iš atstumo)

Miuller-Lyer iliuzija (taip pat, arba tai, kad matomo objekto “rėmai” didesni)

Iliuzijos sėkmingai naudojamas apstatant kambarius, parenkant drabužius, ir net socialiniame bendravime ar savęs vaizdo kūrime.

Suvokimui, daikto atpažinimui labai daug įtakos turi įvairūs žmogaus ypatumai: laukimas, motyvacija, kontekstas, sugebėjimas užpildyti spragas, Dėmesys. Dėmesio selektyvumas: praktikavimasis (įgūdžio sudarymas), stimulo pobūdis, užduoties sunkumas, streso poveikis (dėmesio susiaurėjimas).

Suvokimo vystymasis: įgyjama daugiau žinių, labai svarbu suvokimo-motorikos treniravimas (akies-rankos koordinacija; be šito – dažnai iškreiptas suvokimas); aktyvus veikimas su objektais ir savarankiškas judėjimas.

VII PASKAITA
Sąmonė ir jos būsenos.

Sąmonė – mažiausiai ginčų dėl jos apibrėžimo. Tai savo minčių, jausmų, suvokimo žinojimas. Pačios sąmonės tyrinėjimas ir nagrinėjimas pasimeta tarp suvokimo, atminties ir kitų mentalinių procesų tyrimo. Sąmonė tampa tarsi fonas, kontekstas.
Pvz. atmintis gali būti sąmoninga, bet sąmonė nėra atmintis.
Suvokimas gali būti sąmoningas, bet sąmonė nėra tik suvokimas.

Ankstyvoji psichologija tapatino “sąmonę” su “protu”. Introspekcija – pačiam nagrinėti savo sąmonę (tačiau tai jau savotikas sąmonės pasidalijimas). Biheviorizmas bandė išsiversti be sąmonės.

Sąmonė – tai ir pasyvus, ir aktyvus žinojimas:
– stebėjimas (savęs ir aplinkos) įsisąmoninat suvokimus, mintis, prisiminimus (selektyvus dėmesys);
– kontroliavimas (savęs ir aplinkos) elgesio ir kognityvinės veiklos inicijavimui, planavimui, veiksmų pradėjimui ir vykdymui.

Psichoanalizė įvedė pasąmonės terminą. Tai irgi tam tikri mentaliniai procesai (prisiminimai, suvokimai, jutimai), apie kuriuos nežinome, bet kurie gali būti įsisąmoninami ir kurie daro įtaką mūsų elgesiui, veiksmams, mintims.

itas, o ir kiti terminai (nesąmonė, ikisąmonė, pusiau sąmonė) naudojami ir dabar. “Kognityvinė pasąmonė”. Daug kas vyksta, mums net nespėjus įsisąmoninti, nežinant apie tai. Sąmonė ribota. Ji tuo momentu kažkuo užimta, tačiau ir kiti dalykai, į kuriuos šiuo metu nesame atkreipę dėmesio, daro įtaką sąmonei. Nesąmoningai nusprendžiame daugelį dalykų (kad vienas objektas didesnis už kitą ir artimesnis). Automatiniai įgūdžiai. Kai ką nors darome automatiškai, paprastai neatsimenam (ar išjungiau šviesą?). Vakarėlyje šnekamės su kuo nors, o kiti savo pokalbyje pamini mūsų vardą ir iškart atkreipiame dėmesį. Taigi tarsi sąmonės pasidalijimas, bet vienu metu galime žinoti , įsisąmoninti tik kažką viena. Pusiau sąmonė (subconscious)

Ne-sąmonė (nonconscious) – kas visiškai neprieinama sąmonei, žinojimui (pvz. kaip smegenys dalyvauja kraujo spaudimo reguliavime). Tai galima stebėti tik netiesiogiai (ir šitaip išmokti kontroliuoti sąmonei nepasiekiamus procesus). Arba atomų susidūrimas, molekulių formavimasis.

Ikisąmonėje (preconscious) – atsiminimai ir dalykai, įvykiai, kuriuos bet kada galime ištempti į dienos šviesą.

pasąmonė (unconscious) – įvykiai, prisiminimai, mintys, potraukiai, nepasiekiami sąmonei (apie juos nežinome), bet daro didelę įtaką elgesiui. Apsirikimai, klaidos.

Sąmonės būsenos. Normali budri sąmonės būsena.

Pakitusi sąmonės būsena: miglotas žinojimas, tikrovės iškraipymas. Hipnozė, meditacija, narkotikai, sapnai.

Užsisvajojimas (daydreaming) – irgi pakitusi sąmonės būsena, kai dėmesys nukreipiamas nuo išorinių stimulų į vidinius įvykius. Ši pakitusi sąmonės būsena yra arčiausiai normalios sąmonės būsenos. Tai gali būti kartais žalinga, bet kartais – naudinga: atsipalaiduoji, išvengi nemalonių ar nuobodžių situacijų, kartais sugeneruoji net kūrybinių idėjų. Pgl Froidą, svajonės, kaip ir sapnai – pasąmoninių jausmų, norų, impulsų išreiškimas. Galbūt svajojimas kaipo toksai yra visuomet, tiktai ne visada “prasimuša” pro sąmoningą veiklą.

Miegojimas – irgi sąmonės būsena. Išlieka tam tikras žinojimas (stebėjimas ir net kontroliavimas): sapnai, atsibudimas, vos sujuda vaikas, realių dirgiklių dalyvavimas sapne, atsibudimas tam tikru laiku.

Miego stadijos tiriamos elektroencefalogramos pagalba (EEG): smegenų elektrinis aktyvumas. Pagal EEG ir akių judesius, bei raumenų aktyvumą, miegas skirstomas į 6 stadijas:
0 stadija: atsipalaidavę, akys užmerktos, bet dar nemiega, akys juda normaliai, raumenyse dar yra gan auktas tonusas.
1 stadija: prasideda miegas, akys juda lėtai, vartosi;
2-4 stadijos: ramus miegas, kiekviena stadija trunka po keletą minučių, paskutinėje stadijoje miegas giliausias.
Vėl grįžtama per visas stadijas atvirkštine tvarka, tada:
REM stadija (rapid-eye-movement) – aktyvus miegas, viskas veikia kaip dieną, tačiau visikai sumažėjęs raumenų tonusas (kaip paralyžiaus metu); veido, rankų spazmos.
80 proc. tiriamųjų, pažadinti REM miego metu, sakė, kad sapnavo.
Pažadinti kitų stadijų metu, sapnavę sakėsi tik 7 proc. tiriamųjų.
Miegant naktį, pirmąsias 3-4 valandas yra giliausias miegas (pasiekiama 4 stadija), vėliau miegas paviršutiniškas – tik iki 2 stadijos, pailgėja REM miego epizodai. (Grafikai).

Miego sutrikimai. Beveik visi bent kada yra jų turėję. Tačiau yra labai smarkių, chroniškų, kankinančių.
Insomnija (1977 metų duomenimis, ją turėjo 25-30 mln. amerikiečių) – paprastai susijusi su nerimo sutrikimais, depresija, pervargimu, nesveiku gyvenimo būdu.
Narkolepsija – užmiegama aktyvios veiklos metu ( kai studentas klausydamasis paskaitos, tai dar nieko, bet jei dėstytojas, skaitydamas paskaitą, jau blogai). Pgl. EEG parodymus, iš karto “krentama” į REM miegą. Rastas tam tikras genetinis polinkis sirgti šia liga.
Miego apnėja – miegant nustojama kvėpuoti. Prabundama, kvėpavimas atstatomas ir miegama toliau. Tai gali vykti net iki 100 kartų per naktį. Ryte to neprisimenama, bet jaučiasi pavargę, neišsimiegoję. Tai greičiausiai susiję su kamieno srities defektais (ji kontroliuoja kvėpavimą – refleksinį). Gali būti, kad staigios kūdikių mirties sindromas yra panašios prigimties.
Naktiniai komaraisiaubai – vyksta ramaus miego metu, dažniausiai būdingi berniukams.
Blogi sapnai (komarai) – gali būti bet kam, vyksta REM miego metu.
Vaikčiojimas miegant – dažniausiai vaikai, ramaus miego metu (žmona išgydė vyrą švilpuku).
REM miego sutrikimas – būdingas vyresnio amžiaus vyrams, turintiems neurologinių sutrikimų; nėra būdingo raumenų atsipalaidavimo, todėl daro tai, ką sapnuoja (vyras smaugė žmoną).

Kodėl miegam? Stiprus biologinių ritmų poveikis. Išlieka, net kai nėra išorinių indikacijų. Hipotalamuse yra neuronų grupė, veikianti pagal 24-25 valandų ritmą, net pašalinta iš smegenų.
Todėl ritmai geriau prisiderina, kai laikas pasislenka į vėlesnę valandą, o ne ankstesnę.

Miego funkcija – kas būna, kai nepamiegam. Neurocheminiam lygyje – nuolat tam tikros medžiagos gaminimas, perdavimas, todėl tam tikras atbukimas.

Sapnai: “Karalikas kelias į pasąmonės pažinimą” (Froidas). Sapnuoja visi, tik nevisi atsimena. Tai priklauso nuo to, kaip miegi, kurios stadijos metu atsibundi, ar tau tai reikšminga. Froido, Adlerio ir Jungo sapnų analizė. Dabartinių analitikų ir psichoanalitikų požiūriai.
Depresikos isiskyrusios moterys dažniau sapnuoja praeitį.

Hipnozė (gr.hypnos – miegas). Kūnas miega, o protas budrus. Prievartos daryti tai, ką tau liepia nejauti, bet nematai priežasties atsisakyti. Geriausia sužinoti, tai patyrus. Įvyksta pasikeitimai visose sferose (suvokime, mąstyme, atmintyje). Sumažėja (išnyksta) iniciatyva, planavimas, pasirinkimas, tikrovės tikrinimas. Tikriausiai susiaurėja sąmonės laukas (selektyvus dėmesys). Posthipnotinės sugestijos: po kiek laiko budrioje būsenoje atlieka tai, kas buvo liepta hipnozės metu. Hipnozei pasiduoda nevisi. Normalinis pasiskirstymas. 10-15 proc. visai neužhipnotizuojami, 10-15 proc. – labai lengvai užhipnotizuojami. Įtakos turi žmogaus noras būti užhipnotizuotam (žr. “Psichologija Tau”).

Meditacija – dėmesio sutelkimas, susiaurinimas. Nieko nesistengti, viskam leisti, plaukti.

Psi fenomenas (parapsichologijos sritis): būrimai, telepatija, daiktų judinimas minties galiomis. Ekstrosensorinis suvokimas ir psichokinezė. Žr. “Psichologija Tau”. Tyrimai paneigia bet kokius ekstrasensų realius poveikius. Viskas priklauso _tik_ nuo žmogaus įsitikinimo, tikėjimo.

VI PASKAITA
Imokimas, imokimo apibrėžimas. Klasikinis sąlygojimas. Instrumentinis ir operantinis sąlygojimas. Stimulo generalizacija ir diskriminavimas. Sąlyginių reakcijų gesimas. Išmokimas ir mokymasis žmogaus vystymesi. Pastiprinimas ir bausmė. Socialinis išmokimas.

Instinktyvus elgesys, refleksai – įgimtos veiksmų grandinės neurologiniu pagrindu. Darvino natūrali atranka: išlieka adaptyvūs instinktai. Keičiantis aplinkai, įtvirtinamos naujos veiksmų grandinės, kurios vėliau irgi tampa įgimtomis..

Kas tai yra imokimas? Kiekvienas autorius apibrėžia šiek tiek skirtingai. Apibendrinus viską, galima išskirti tokius pagrindinius išmokimo aspektus:
Imokimas tai:
– sistemingas elgesio pasikeitimas, atsirandantis kartojantis tai pačiai stimulinei situacijai;
– elgesio pasikeitimas individualus (tai yra ne visai rūšiai būdingas pasikeitimas brendimo ar mutacijos pasėkoje);
– atminties įjungimas;
– tie elgesio pasikeitimai turi būti susiję asociatyviniais ryšiais su atitinkamomis sritimis CNS;
– elgesio pasikeitimas turi būti adaptyvus ir pasireikšti ne tik kiekybiniais, bet ir kokybiniais parametrais (nuovargis ir psichinių procesų pokyčiai tam tikrų medžiagų poveikyje nesiskaito).

Gyvūnų išmokimo tipai:
pripratimas (paprasčiausias imokimas, gabūs net pirmuonys);
sąlyginės reakcijos (klasikinis, instrumentinis ir operantinis sąlygojimas);
skyrimo reakcijos (keletas r-jų, išsidėsčiusių tam tikra hierarchine tvarka);
erdvinė orientacija (labirintai);
“protingas” imokimas (kai kurių autorių nuomone, tai nėra tikrasis išmokimas, tai jau intelekto pasireiškimas).

Bet kuriuo atveju imokimas – tai jau įgytas elgesys.

Viskas prasidėjo nuo I.Pavlovo bandymų su šunimis. Klasikinis sąlygojimas – neutralus stimulas (sąlyginis) poruojamas su stimulu, kuris iššaukia refleksinį atsaką (nesąlyginiu dirgikliu), kol neutralus stimulas sugeba pats iššaukti tą patį atsaką.
Vakarų ūkininkai maitina vilkus sugadinta aviena (nuo kurios vilkai vemia), kol jie “išmoksta” nebenorėti avienos.

Biologinis pasiruoimas sąlygojimui. Išmokimas žymiai greitesnis ar efektyvesnis, kai neutralus dirgiklis asocijuojasi su kažkuo svarbiu, žinomu. Tyrimas su žiurkėmis. Ryški švies, garsus burzgimas ir saldus vanduo buvo poruojami su: 1gr. elektrošoku, 2gr. pykinimu. 1gr. žiurkėms susidarė sąlyginis refleksas į šviesą ir garsą. 2gr. – sąlyginė reakcija į vandenį.
Neutralus dirgiklis dažniau susiejamas su tam tikra situacija, kai yra labai stipri numatanti vertė (predictive value), kai sąlyginis stimulas patikimai susijęs su nesąlyginiu stimulu. (ryški šviesa – elektrošokas, pykinimas – vanduo).
Dantisto kabinetas (sąlyginis , neutralus dirgiklis) reguliariai asocijuojasi su skausmu (nesąlyginis stimulas), reakcija – baimė. Ten iš tiesų dažnai patiriamas skausmas. Taigi yra stipri indikacija (numatanti vertė). Jau vien tik įėjus į kabinetą, jaučiama baimė.

Kitaip dar sakant, susidaro tokios sąlyginės reakcijos, kurios turi naudingą adaptyvinę reikšmę organizmui.

Sąlyginės reakcijos sudarymui reikalinga:
– kartojimas;
– sąlyginio ir nesąlyginio dirgiklių sutapimas laike;

Klasikinis sąlygojimas – tai tik išmokinimas reaguoti (jau seniai esančiu, įprastu ar refleksiniu būdu) į naują dirgiklį. Reakcija gali būti bet kokia organizmo reakcija (pvz, seilių išsiskyrimas).

Operantinis, arba instrumentinis, sąlygojimas – kai išmokstama visai naujo judesio (gali būti tik somatinė – kūno – reakcija). Tai “tikresnis” išmokimas. Apdovanojimas (pastiprinimas) už visiškai naujai įgytą elgesį (katė išmoksta nuspausti svertelį ir gauna maisto). Tai pastebėjo amerikiečių psichologas E.Thorndike (1898). Jis sakė, kad išmokimas yra sąlygojamas efekto dėsnio (vėl remiasi Darvino natūralia atranka). kai kažkokie veiksmai “apdovanojami” (yra efektyvūs) – jie išlieka. Šiek tiek vėliau instrumentinį sąlygojimą nagrinėjo ir Konarskis su Mileriu. Dar vėliau – amerikietis B.Skinner (1938) atrado operantinį sąlygojimą (yra operuojama aplinka), kuris iš esmės nesiskyrė nuo instrumentinio. Garsioji Skinerio dėžė (žiurkė spaudo svarelį). Spontaninė reakcija dėl savo efektyvumo (gauto pastiprinimo) virsta sąlygine reakcija.

Sąlyginių reakcijų funkcionavimo dėsniai. Gesimas arba nykimas: kai neutralus dirgiklis nebepasirodo, reakcija ima gesti. Arba kai nėra pastiprinimo. Gesimas nėra tikrasis reakcijos išnykimas, o greičiau tai naujos reakcijos susidarymas. Kuo reakcija buvo stipresnė (stiprus dirgiklis), tuo sunkiau nyksta. Kuo daugiau kartojimų reikėjo jos sudarymui, reikės daug kartoti ir gesinant. Kuo sąlyginė reakcija greičiau užgęsta, tuo sunkiau ją atstatyti iš naujo. Kuo daugiau reikėjo pastangų (ant svertelio – svoris), tuo greičiau reakcija užgęsta.
Savaiminis reakcijos atsistatymas ( po “atostogų”). Savaime atsistačiusi reakcija silpnesnė.
Tikimybinis imokimas (realiai gamtoje) yra stipresnis, sunkiau gęsta.

Stimulo generalizavimas – imokstama bijoti panaių dalykų. Tačiau neieinama i proto, nes yra ir stimulo skyrimas arba diferencijavimas. (Motina atsibunda tik tada, kai verkia jos kūdikis, o ne bet kokio triukšmo pasėkoje). Žmogui yra labai stipri semantinė generalizacija: vaikams sudaryta sąlyginė reakcija į metronomą. kai jis veikia, jie mirksi. Reakcija atsirado ir į patį žodį “metronomas”.

Auktesnio lygio sąlygojimas (antrinės sąlyginės reakcijos): kai įvedamas naujas neutralus stimulas ir poruojamas su ankstesniu neutraliu, o ne su nesąlyginiu stimulu.

Žmogaus išmokimas kur kas sudėtingesnis ir kažin ar galima lyginti su gyvūnų išmokimu, o taip pat taikyti žmogaus psichologijai bandymų su gyvūnais rezultatus. Sąlyginai žmogaus išmokimas skirstomas į percepcinį (patyręs šlifuotojas pastebi 1/1000 mm plyšį metale, o paprastas žmogus tik 1/10 mm plyšį); motorinį; verbalinį; “protingąjį” (adaptyvus elgesio pasikeitimas, atsirandantis iš karto).

Teigiamas arba neigiamas pastiprinimas (apdovanojimas arba bausmė) yra naudojami ir žmonių išmokime. Tačiau tokiu pastiprinimu gali būti net žvilgsnis ar šypsena. Pažymiai, baudos, socialinis ignoravimas ir kt.

Jau tyrimuose su beždžionėmis pasidaro daug kas neaišku, nes yra mąstymo užuomazgų, įžvalgų. Kognityvinio požiūrio šalininkai teigia, kad net gyvūnai turi galvose kognityvinius žemėlapius ir operuoja ne su realia aplinka, o su mentaline tos aplinkos reprezentacija.

Bausmės naudojimas efektyvus, tačiau reikia labai mokėti ją naudoti. Taip pat ir su apdovanojimais – jie gali “išmokyti” visai ko nors kito. 1969 metais elektrošoko pagalba buvo išgydytas berniukas, kuris išvemdavo bet kokį maistą. Per porą savaičių jis atsistatė.
Bausmių taikymo taisyklės.

Bene svarbiausias žmogui yra išmokimas stebint, mėgdžiojant. Būtinos sąlygos išmokimui stebint:
-dėmesys;
– sugebėjimas atsiminti;
– galimybės (fizinės) atlikti elgesį;
– motyvacija.

Imoktas bejėgiškumas (M.Seligman): išmoktas įsitikinimas, jog esi nepajėgus kontroliuoti aplinkos, gali tik prisitaikyti ir iškėsti. Bandymai su šunimis, kurie negalėjo išvengti elektros šoko (skaudaus, bet nekenksmingo). Kai šunys jau turėjo galimybę išvengti šoko, jie to nebedarydavo, tiesiog pralaukdavo. Panašūs bandymai su studentais (stiprus garsas).
Imokimas ir sąlygojimo dėsningumai taikomi mokymo ir gydymo procese. Atsikratant blogų įpročių, auklėjant, siekiant kuo daugiau ar kuo greičiau imokti, mokinant neįgalius vaikus. Taip pat išmokimas ir sąlygojimo dėsningumai taikomi elgesio modifikacijai. Pvz. sutuoktiniai, kurie kivirčijosi dėl niekų; mokėjo baudą vienas kitam. Elgesio keitimo programa.

VI PASKAITA
Atmintis. Atminties tipai. Sensorinė, trumpalaikė ir ilgalaikė atmintis. Atminties stadijos: įsiminimas, laikymas, atgaminimas. Atminties treniravimas.

Bet koks imokimas remiasi atmintimi. Be atminties gyvenimas būtų panašus į akimirką trunkančių epizodų rinkinį. Negalėtume suregzti net paprasčiausio pokalbio.

Kalbant apie atmintį, yra dalykų, su kuriais sutinka visi psichologai. Pirmiausia, tai atminties stadijos. Aš pasakiau savo vardą. Jeigu klausėtės – įsiminėte. Iki to momento, kai vėl jo prireiks, laikėte atmintyje. Kai prireikė (kas nors paklausė, koks mano vardas) – prisiminėte. Taigi:
1. Įsiminimas (užkodavimas, įvedimas į atmintį)
2. Laikymas atmintyje.
3. Atgaminimas (atsiminimas, itraukimas i atminties).

Jeigu mano vardo neprisimenate, gali būti, kad turite atminties problemų bet kurioje iš šių trijų stadijų.

Skirtingi atminties tipai: faktų įsiminimas, įgūdžių įsiminimas, asmeninė patirtis, bendri faktai ir t.t. Asmeninei patirčiai – epizodinė atmintis; bendroms žinioms apie pasaulį – semantinė atmintis; įgūdžiams – procedūrinė atmintis.

Trumpalaikė ir ilgalaikė atmintis. Trumpalaikė – aktyvioji, trunka keletą sekundžių; ilgalaikė – pasyvioji, trunka nuo kelių minučių iki ištisų metų. Kai kuriuose vadovėliuose dar nurodoma, kad yra ir sensorinė atmintis – momentinė atmintis, išsauganti patį pojūtį (kol jį suvokiame). Kartais ši sensorinė atmintis tapatinama su dėmesiu, selektyviu dėmesiu.

Nors trumpalaikė atmintis trunka tik keletą sekundžių, ji irgi apima visas tas tris stadijas. Įsiminimas (užkodavimas) gali būti akustinis arba vizualinis. Kai kurie žmonės, dažniausiai vaikai, turi “fotografinę” atmintį (eidetic). Vaizdas fotografiškai užfiksuojamas atmintyje ir išlieka toksai keletą minučių. Paauglystėje tokia atmintis paprastai išnyksta. Laikymas trumpalaikėje atmintyje yra ribotas. Vidutiniškai trumpalaikėje atmintyje vienu metu galima laikyti apie 7 dalykus (žodžius ar skaičius). Universali trumpalaikės atminties apimties formulė – 7+- 2. Tai atrado jau 1885 metais H.Ebbinghaus’ as (vienas didžiausių atminties tyrinėtojų). Tačiau trumpalaikės atminties turinį mes galime išlaikyti trumpai. Vėliau tas turinys pakeičiamas kitu turiniu, naujais faktais; arba tiesiog inyksta, jei mums nereikalingas, nėra kartojamas. Kuo didesnis trumpalaikės atminties turinys, tuo ilgiau trunka atsiminimas. Manoma, kad vyksta paieška. Tyrimais yra netgi matuojama, kiek laiko trunka tokia paieška (kai atsakymas neigiamas, paieška ilgesnė).

Trumpalaikė atmintis labai svarbi sąmoningame mąstyme, problemų sprendime. Trumpalaikė atmintis svarbi ir suprantant kalbą, tačiau is vaidmuo laibai komplikuotas ir dar neaikus. Čia matyt įsijungia papildomi mechanizmai. Nes, pvz., pacientai su pažeistomis smegenimis: vieno iš jų atminties apimtis tik 1 objektas, bet jis gali atsiminti ir pakartoti visą sakinį; kito iš jų atminties apimtis normali, bet jis negali pakartoti viso sakinio. Tikriausiai yra kalbinė atmintis, atskira nuo trumpalaikės.

Realiai, trumpalaikė ir ilgalaikė atmintys nuolat sąveikauja. Viena iš tokių akivaizdžiausių sąveikų – informacijos skirstymas prasmingais gabalais. (chunking). Tai daroma su ilgalaikės atminties pagalba.

Kaip vyksta informacijos perėjimas iš trumpalaikės į ilgalaikę atmintį? Viena iš teorijų – dvigubos atminties teorija. (paveikslėlis)

Įsimenami dalykai visuomet “įeina” per trumpalaikę atmintį. Čia jis pakartojamas ir tuoj pat keliauja į ilgalaikę atmintį. Tai patvirtina ir tyrimai: pateikiama 40 žodžių. Prašoma juos atsiminti laisvai, bet kokia tvarka. Geriausiai atsimenami paskutiniai žodžiai (kurie dar buvo trumpalaikėje atmintyje) ir pirmieji žodžiai, kuriuos buvo lengva kartoti. Vėliau kartojimas sunkėjo, nes trumpalaikės atminties apimtis užsipildė. (grafikėlis)

Tačiau i teorija irgi ne viską paaiškina. Pvz. psichologas Sandfordas 25 metus kas rytą skaito 5 rytines maldas, bet jų mintinai taip ir neatsimena. Sunkiai paaiškinamas ir naujumo efektas (net tada, kai informacija jau nebe trumpalaikėje atmintyje).

Ilgalaikė atmintis – ir tai, ką sakiau prieš keletą minučių, ir tai, kas įvyko prieš keletą metų. Įsiminimas ilgalaikėje atmintyje nei vizualinis, nei akustinis, o prasminis. Pvz. atsimename sakinio prasmę. Atsimename žodžius, panašius pagal prasmę. Yra, kita vertus, ir kitoks kodavimas. Akustinis – atpažįstame žmogaus balsą, vizualinis, kvapų, skonio ir kt.

Kai reikia prisiminti kokią nors be ryšio informaciją, papildomai pridedami prasmingi ryšiai (AIO – Alio). Taip pat labai svarbus yra patikslinimas, išvystymas (pvz. prasmės, bendros minties pastraipoje radimas; priežasties – pasekmės susiejimas). Teksto įsiminimą lengvina ir papildomų klausimų nagrinėjimas.

Atsiminimas: daugelis užmiršimo atvejų – ne todėl, kad prarandama informacija, o todėl, kad nerandama priėjimo prie tos informacijos. Taigi ne laikymo atmintyje problemos, o atsiminimo problemos.

Tam tikro dalyko atsiminimas panaus į knygos ieškojimą didelėje bibliotekoje!

Ant liežuvio galo, tam tikrų įvykių atsiminimas tik hipnozės metu. Užuominos atsiminimui. Dėl tokių užuominų atpažinimo testus paprastai lengviau atlikti, nei prisiminimo reikalaujančius (bet kažin, yra ir anuo atveju visokių kabliukų).

Interferencija – informacijos persidengimas, susimaiymas, ypač kai naudojamasi ta pačia užuomina (pvz. draugo, persikėlusio gyventi į kitą vietą, telefono numeris). Kuo tam tikra užuomina daugiau “apkrauta”, tuo sunkiau, ja naudojantis, atsiminti. Be to, kuo silpnesni ryšiai tarp informacijos ir didesnė interferencija – tuo sunkiau atsiminti.

Kai kada užmiršimas būna iš tiesų dėl informacijos laikymo problemų. Tai yra, informacija išnyksta, jos nebėra atminties saugykloje. Tai dažniausiai atsitinka įvairių smegenų pažeidimų atveju.

Įsiminimo – atsiminimo sąveikavimas. Kai palengvinamas įsiminimas, lengvesnis ir atsiminimas. Informacijos organizavimas, suskirstymas pagal kategorijas, hierarchinis išdėstymas. Konteksto reikšmė. Kai tas pats kontekstas, lengviau atsiminti. Tai nebūtinai išoriniai dalykai, aplinka, gali būti ir vidinė būsena.

Pagaliau, atmintis neatsiejama nuo įvairiausių kitokių psichinių procesų. Turi įtakos nuostatos, motyvacija, kiti ypatumai. Didelę reikšmę turi emociniai veiksniai. Pvz. kai įvyksta kas nors emociškai jaudinančio ar svarbaus, atsimename, kur tada buvom, ką veikėm. Atsimename pačius įvykius, emociškai nuspalvintus. Neigiamos emocijos paprastai apsunkina atsiminimą (studentas laiko egzaminą).

Froido teorija apie prisiminimus ir atsiminimą (negalėjimą atsiminti) – per seminarą.

Atminties sutrikimai: amnezija – dalinis ar visikas atminties praradimas. Tokių žmonių studijavimas daug informacijos suteikė apie pačią atmintį. Anterogradinė amnezija – neatsimena dabartinių įvykių, neįsimena. Retrogradinė amnezija – neatsimena įvykių prieš pažeidimą. Amnezijos atvejų nagrinėjimas patvirtina ir jau anksčiau minėtų skirtingų atminties tipų egzistavimą. Pvz. kai kurie amnezijos ištikti žmonės neprisimena faktų, bet prisimena įgūdžius. Motoriniai, percepciniai ir net kognityviniai įgūdžiai yra (arba labai greitai atstatomi), o faktų neatsimenama. Skirtingose atminties srityse talpinami ir asmeniniai bei bendri faktai. Žmogus atsimena bendrus faktus (kiek mėnuo turi dienų) bet neatsimena asmeninių faktų (kas yra mano vyras).

Vaikystės amnezija. Šis terminas priklauso Froidui. Jis pirmasis pastebėjo, kad jo pacientai visiškai neprisimena to, kas buvo iki 3 ar net 5 metų amžiaus. Daugybė tyrimų (dabartinių) tai patvirtina. Froidas šią amneziją aiškino tuo, kad vaikas išstumia visus seksualinius ir agresyvius impulsus, kuriuos jautė tėvams. Tačiau i amnezija apima visas atminties sritis. Priimtinesnis aikinimas: yra didžiulis (kokybiškas?) skirtumas tarp to, kaip vaikai įsimena (vyksta informacijos kodavimas) ir kaip tai daro suaugusieji. Suaugusieji tai daro, iš karto priskirdami kažkokioms tai kategorijoms, schemoms, o vaikai – be jokių asociacijų ( kažkaip panašiai į eidetinę atmintį).

Atminties gerinimas. Atsižvelgiant į tai, kas jau buvo kalbėta apie įsiminimo ir atsiminimo palengvinimą. Medžiagos dalinimas prasminiais gabalais, vaizduotės pasitelkimas, medžiagos nagrinėjimas, aiškinimasis, tikslinimas, konteksto reikšmė, medžiagos organizavimas, praktikavimasis (atsiminimo), PQRST metodas (medžiagos peržiūrėjimas, klausimai, skaitymas, pakartojimas sau, testas). Metaatmintis – savo paties atminties sistemos žinojimas. Ji lemia, kokia strategija naudojamės, kad atsimintume naują informaciją. Skirtumai tarp vaikų ir suaugusiųjų ar norm.besivystančių ir atsilikusiųjų atminties veikimo yra dėl skirtingų strategijų naudojimo, o ne dėl sugebėjimų. Mokant, treniruojant, kai kurie iš šių skirtumų gali būti panaikinami.

Konstruktyvi atmintis – konstruktyvus, kūrybiškas prisiminimų atgaminimas. Prisiminimai konstruojami, užpildant informacijos trūkumus, atsiradusius įsimenant ar atsimenant. “Kaip paklausei, taip ir atsakiau” – paprastų išvadų įtaka atsiminimui. Klausimo suformulavimas palengvina tam tikros medžiagos atsiminimą. Kita vertus, klausimo suformulavimas įtakoja ir pačią medžiagą, atsiminimo tikslumą. Pvz. vienų žmonių klausė, kokiu greičiu važiavo mašinos, kai jos trenkėsi viena į kitą; kitų žmonių klausė, kokiu greičiu jos važiavo, kai susidūrė. Žodis “trenkėsi” lėmė kur kas tragiškesnį ir baisesnį avarijos atsiminimą. Taip pat prisiminimus veikia ir stereotipai (pvz. Betė niekad neturėjo pastovaus vaikino, bet kartais eidavo į pasimatymus; vėliau buvo pasakyta vienai grupei, kad ji ištekėjo, kitai grupei – kad ji tapo lesbiete; pirmoji grupė atsiminė tai, kad ji kartais eidavo į pasimatymus, o antroji – kad ji niekad neturėjo vaikino).Įtakos prisiminimams turi ir ištisos schemos (mentalinės žmonių, objektų, situacijų rūšių, tipų reprezentacijos).

Atsiminimas yra ne tikslus tikrovės atspindėjimas (representation), o jos interpretacija, aiškinimas (construction).

VII PASKAITA
Kalba ir mąstymas. Informacijos perdirbimo modelis. Sąvokos, jų išsidėstymas, hierarchija, sudarymas. Induktyvusis ir deduktyvusis mąstymas. Vaizdinis mąstymas ir kūrybiškumas. Problemų sprendimas. Kalba ir komunikavimas. Kalbos lygiai. Kalbos vystymasis.

Mąstymas – tai problemų sprendimas, apibendrinimai, išvadų darymas, filosofavimas ir kt. Kognityvistai – kognityvinės psichologijos specialistai daugiausiai nagrinėja šį psichinį procesą, kurdami įvairius informacinius veikimo modelius. Tokių tyrimų pagalba bandoma sukurti ir dirbtinį intelektą, gerinti kompiuterių problemų sprendimo galimybes.

Žmogaus informacijos perdirbimo modelis vaizduojamas maždaug taip:

Tai, kad is informacijos perdirbimas nėra toksai paprastas, rodo daugybė klaidų. Vienos klaidos įvyksta suvokiant ir interpretuojant informaciją. Kitos klaidos – parenkant ir vykdant atsakymą. Pastarosios klaidos dažniausiai įvyksta tada, kai veikiame beveik automatiškai ar mažai kreipdami į tai dėmesio.

Eksperimentikai dažniausiai (ir geriausiai) yra matuojamas reakcijų laikas – t.y. kiek laiko praeina nuo užduoties pateikimo iki jos įvykdymo. Tai priklauso nuo užduoties sudėtingumo ir nuo kai kurių išorinių ypatybių (kaip reikia atlikti užduotį, kurį mygtuką nuspausti). Praktinis tokių tyrimų pritaikymas gamyboje, buityje ir t.t.

Kas vyksta tame tarpe tarp užduoties pateikimo ir jos įvykdymo – sunkiausia išmatuoti. Tai ir yra mąstymas – manipuliavimas mentaliniais vaizdiniais (reprezentacijomis). Kitaip dar mąstymas apibrėžiamas kaip individo pažintinės veiklos procesas – apibendrintas ir netiesioginis tikrovės atspindėjimas.

Svarbiausios mąstymo formos – sąvokos, sprendimai ir samprotavimai.

Užtenka tik pagalvoti apie ką nors – šunį, saulę, filmą, valgį – ir mes jau manipuliuojame sąvokomis. Sąvokos – objektų, įvykių ar idėjų, turinčių panašių savybių, kategorijos. Sąvokos gali būti konkrečios (matomos) – pauktis, raudonas, apvalus. O gali būti ir abstrakčios – teisingumas, meilė. Turėti sąvoką – reiškia atpažinti savybes ar santykius, kuriuos turi atskiri tai kategorijai priklausantys nariai. Pvz. sąvoka “paukštis”. Jeigu turim sąvoką zylė ir paukštis, tai galim nuspręsti (sumąstyti), ar zylė yra paukštis, net dabar jos nematydami.

Kai kurios sąvokos yra dirbtinės – turinčios aikų apibrėžimą (kvadratas). Kitos – natūralios, neturinčios aikiai apibrėžiamų savybių, o tik būdingų savybių rinkinį. Natūralių sąvokų nariai, turintys beveik visus būdingus bruožus, yra prototipai. Prototipai dažniausiai apjungiami į schemas – informacijos pluoštus. Gali būti tam tikri hierarchiniai sąvokų išsidėstymai: vaisiai, obuolys: alyvinis ir t.t.
Sąvokos, vaikui augant, yra išmokstamos. Sąvokos svarbios mąstymo procesui, kita vertus, sąvokos sudaromos, pasitelkiant tam tikras mąstymo operacijas – analizė, sintezė, apibendrinimas, lyginimas, konkretizavimas, abstrahavimas.

Kiti mąstymo elementai. Teiginiai – sąvokos sudaro teiginius. Teiginys – tai mažiausias žinių vienetas. Jis atspindi sąvokos santykį su tą sąvoką atitinkančia savybe (pauktis turi sparnus) arba dviejų sąvokų sąryšį (šunys nemėgsta kačių). Mentaliniai modeliai – grupė teiginių, atspindinčių žmogaus supratimą apie tai, kaip tam tikras daiktas veikia. (pvz. kaip veikia kompiuteris ar tam tikra operacija) Kartais tokie mentaliniai modeliai neteisingi (kai trūksta žinių apie kai kuriuos dėsningumus).
Scenarijai – tam tikros veiklos, aktyvumo modelio reprezentacija. Pvz. ėjimo į restoraną scenarijus. Tokie scenarijai kartais net trukdo teisingai įvertinti situaciją. Pvz. galim ramiai praeiti pro infarkto ištiktą žmogų, nes mūsų scenarijus sako, kad paprastai šitaip pakelėse guli girtuokliai. Tai paaiškina ir faktą, kad į laukiamus įvykius žmogus reaguoja greičiau, nei į netikėtus.
Žodžiai – paprastai visos sąvokos, teiginiai, net scenarijai ir modeliai yra “išverčiami” į žodinę kalbą. Pvz. atlikdami kokią nors užduotį, mes sau pakartojame ją, sprendimo eigą ir kt. Įprastai visas žmogaus mąstymas atrodo kalbinis. Tačiau kaip yra, kai žmogus negali kalbėti. Ar tuomet vis tiek yra įtraukiamos kokios nors kognityvinė kalbos struktūros? H.Furth (1964) teigė, kad ne. Jis studijavo kurčnebylius vaikus, nemokytus gestų kalbos. Kruopščiai juos ityręs, autorius teigė, kad tų vaikų kognityvinis vystymasis trūkumų neturi. Taigi jis daro išvadas, kad mąstymas visiškai gali būti be jokios kalbos ir kad mąstymas nėra sutrikdomas kalbos netekimo. Kol kas ryšys tarp kalbos ir mąstymo nėra visiškai ištirtas, manoma, kad jis labai sudėtingas ir nevienareikšmis. Šitai parodo, beje, kad yra ir kitoks – nekalbinis mąstymas.

Naudojimasis vaizdiniais mąstyme. Kai esame klausinėjami apie kokį nors objektą, kurio čia nėra, mintyse turime jo vaizdą. Ir tarsi “žiūrinėjame” tą vaizdą. Manipuliavimas vaizdiniais (apvertimas, žiūrėjimas iš kitos pusės). Taip pat – kognityviniai žemėlapiai, erdvinis mąstymas.

Samprotavimas antroji (loginio) mąstymo forma. Samprotavimas – kai iš kelių prielaidų gaunama išvada. Samprotavimai remiasi logika. Silogizmai – iš dviejų teiginių (prielaidų) daroma išvada. Logikos taisyklės (iš klaidingo gali sekti teisingas?). Arba jeigu visi A yra C ir visi B yra C, tai nereiškia, kad visi A yra B. Taigi vien tik logika pasikliauti negalime, reikia žinoti ir apie pasaulį. Žinoti, ar prielaida yra teisinga ar klaidinga. Netgi tada, kai samprotavimai yra neteisingi, nelogiški, žmonės linkę juos priimti, jeigu tai atitinka jų įsitikinimus ar troškimus.
Dedukciniai samprotavimai: perėjimas nuo bendresnių žinių prie mažiau bendrų.
Indukciniai samprotavimai: nuo konkrečių žinių prie apibendrinimų. Žmonės bendrai linkę nuolat apibendrinti, daryti indukcines išvadas.
Euristika – alternatyva loginiam mąstymui (vietoj to, kad veiktume algoritmiškai, dažniausiai veikiame euristiškai: taip sutaupome laiko). Euristika – tai skaičiavimas i akies, apytikris skaičiavimas arba ėjimas trumpiausiu keliu. Trys euristinių samprotavimų būdai:
– patvirtinanti euristika: žmogus jau iš anksto susidaro nuomonę, išmeta inkarą ir prisitvirtina prie vienos hipotezės. Tada labai sunku pakeisti tokį samprotavimą, nutolti nuo tos pirminės hipotezės.
– reprezentatyvioji euristika: turime tam tikras kategorijas, schemas, įsitikinimus. Hipotezės, kad tam tikras pvz. priklauso atitinkamai kategorijai, klasei, tikimybė tikrinama lyginant tą pvz. su tos klasės būdingiausiais bruožais. Ar liesas, mažas, drovus ir su akinukais žmogus yra fermeris ar bibliotekininkas?
– tinkamumo euristika: sprendžiama pagal tai, kad yra prieinamiausia, lengviausiai pasiekiama (panašiai kaip šiandien apsivilkome megztinį, kuris buvo lengviausiai pasiekiamas – ant viršaus). Iš esmės toks trumpiausias kelias mūsų dažniausiai nepaveda, nes lengviausiai prieinamos protui, prisiminimui yra dažni įvykiai ar hipotezės. Tačiau kartais mus tai paveda, nes gana retas įvykis gali būti labai įsirėžęs mums atmintin, o mes sprendžiame pagal jį.

Sprendimai – trečioji mąstymo forma. Problemų sprendimą aprašo keturi dalykai (būdingi ypatumai):
– tai, ką jūs turite (problema) nėra tai, ko norėtume turėti (sprendimas);
– kelias tarp problemos ir sprendimo nėra žinomas;
– dažniausiai reikia įdėti nemažai pastangų suprantant ar diagnozuojant problemą;
– problemos diagnozavimui arba paalinimui reikia suformuluoti keletą hipotezių apie tai, kuriuo keliu eiti, ir tikrinti tas hipotezes.

Problemų sprendimų etapai:
– problemos supratimas (diagnozavimas)
– plano problemos sprendimui sudarymas
– plano įvykdymas
– rezultatų įvertinimas.

Nustatinėjant problemą, dažniausiai ir remiamės samprotavimais (loginiais arba euristiniais). Kaip tik čia ir ikyla daugiausiai sunkumų. Dėl trumpalaikės atminties ribotumo, negalime vienu metu svarstyti keleto hipotezių. Tikrinam po vieną. Jei priimam neteisingą hipotezę (ypač džn. pagal tinkamumo, prieinamumo principą) – pastangos išspręsti nueina perniek.
Dažnai esame konservatyviai, nelanksčiai prisitvirtinę prie vieno (reprezentatyviausio, tinkamiausio, įprasto ir t.t.) problemos sprendimo būdo. Tai riboja kūrybiškumą ir išradingumą, galimybes manipuliuoti ir eksperimentuoti.
Labai dažnai žmones “apgauna” ir trikdo tai, kas vadinama lenkimu link patvirtinimo, kognityviniu tingumu arba kognityvine didybe. Žmogus niekaip nenori atsisakyti savo hipotezes ir ieško ją patvirtinančių dalykų, užuot pergalvojęs viską iš naujo ir suformulavęs visiškai naują hipotezę.
Be to, dažniausiai remiamės kokių tai simptomų pasirodymu ir visai pamirštame įvertinti atitinkamų simptomų nebuvimą (negatyvaus akivaizdumo ignoravimas).

Problemų sprendimo įgūdžius galime gerinti, išvengdami visų tokių vilkduobių ir aklaviečių. Pirmiausiai, nedaryti klaidų silogistiniuose samprotavimuose (Venn diagramos):
1. Kai kurie A nėra B. Kai kurie B nėra A. Vadinasi, kai kurie A yra B.

2. Kai kurie A nėra B. Nei vienas B nėra A. Vadinasi B yra A.

3. Kai kurie A nėra B. Visi B nėra A. Vadinasi nei vienas nėra B.

Toliau: neprisiriti prie vieno modelio (polinkio spręsti tik taip). vien jau žinojimas apie tai, kad žmonės linkę prisitvirtinti prie tam tikros hipotezės padidino jų atvirumą įvairioms alternatyvoms.
Geresnių strategijų ieškojimas. Inkubacinis periodas. Problemos išskaidymas.
Eksperto, profesionalo mėgdžiojimas. Pasikliovimas eksperto išvadomis, vienok, ne visuomet teisinga, nes ekspertas, kad ir disponuodamas dideliu žinių bagažu, gali padaryti klaidingų išvadų.

Kompiuterių problemų sprendimas irgi remiasi algoritmais ir euristika. Tačiau algoritminis būdas kartais tiesiog neįmanomas (dėl milijoninių galimų žingsnių tikrinimo). Daugelis tyrinėtojų mano, kad efektyviausios procedūros kompiuterizuotame problemų sprendime – tai žmogiškoji euristika.

Diagnozavus problemą, reikia priimti sprendimą. Kai pasekmės nežinomos – rizikingas sprendimas. Nuspręsdami atsižvelgiame į daugybę už ir prieš. Sprendžiam pagal naudingumą ir vertę, pagal laukiamą vertę. Tačiau vertinimai visada subjektyvūs (pervertinimas arba nepakankamas įvertinimas).

Kalba. Kalba turi du pagrindinius elementus:
-simboliai (žodžiai)
– gramatika (taisyklių, kaip tie simboliai kombinuojami, rinkinys).
Tipikas studento žodžių bagažas – 50000-100000 žodžių.
Fonema – mažiausias garso vienetas, galintis keisti kalbos prasmę (šnekos).
Fonema – nebūtinai raidė (anglų kalboje 26 raidės ir 40 fonemų). Tačiau pačios savaime fonemos nėra prasmingos.
Morfema – mažiausias prasmingas kalbos vienetas. Morfemos – tai ir priešdėliai, priesagos.
Žodžiai – sudaromi iš vienos ar daugiau morfemų. Žodžiai jungiami į sakinius pagal sintaksės taisykles. Taip pat reikia atsižvelgti ir į semantiką (tai yra, koks žodis su kokiu gali būti derinami pagal prasmę, ne tik pagal gramatikos taisykles).
Chomskis N. (Chomsky 1957) – lingvistikos, kalbos nagrinėjimo pradininkas. Jei nagrinėsime tiktai žmogaus kalbą, niekuomet nesuprasime daugelio dalykų. Turi būti abstraktesnis kalbos analizės būdas. Taigi paviršutiniška struktūra (išsakomi žodžių deriniai) ir gilioji struktūra (abstraktus sakinyje reiškiamų santykių atvaizdavimas). Tai paskatino ištisus žmogaus verbalinio elgesio tyrinėjimus.

Žodžių ir sakinių supratimas. (paveikslėlis)

Idėja (teiginys)

Frazė (-ės)

“Jo smūgis buvo baisus”

Morfemos

Fonemos

Nesąmoningą ilgesnį sakinį, kuriame įvedamos tam tikros gramatinės taisyklės ir sintaksė, žmonės įsimena lengviau nei trumpesnį ir visai nesąmoningą sakinį. Tai reiškia, kad sintaksės įvedimas leidžia žmogui dalinti informaciją gabalais ir ją taip lengviau įsiminti.
Pokalbio metu kalbos supratimui didelę įtaką turi daugybė kitų veiksnių – tai, kaip abu pašnekovai supranta tą dalyką, kontekstas, apie ką kalbama, intonacija, etc. Pagaliau, jumoro, žargono, etc. supratimas.
Kalbos vystymasis. Gugavimas, skiemenys, jau žymintys tam tikrus dalykus, atskiri žodžiai (savitos sąvokos), pirmieji sakiniai (telegrafinė kalba), klausimai, santykių, apibendrinimų ir kt. įjungimas.
Kalbos mokomasi per imitavimą ir sąlygojimą (išmokimas). Vaikas mėgdžioja garsus, skiemenis, žodžius. Pradeda kalbėti negramatiškai. Gramatikos išmokstama. Būtina turėti įgimtas galimybes kalbėti. Kurčnebylių vaikų kalbos mokymasis praeina panaias stadijas.
Ar beždžionės gali kalbėti? Požiūris atsargus ir gan skeptiškas. Gali tik išmokti naudotis ribotu skaičiumi simbolių.
Mentalinių sugebėjimų įvertinimas. Intelekto koeficientas. Normalinis pasiskirstymas. Atsilikimo įvertinimas ir atsilikimo lygiai. Prigimtis ir intelektas. Koreliacija tarp vaikų porų tuo didesnė, kuo didesnis panašumas tarp jų prigimties (genotipai) arba aplinkos (tos pačios auginimo sąlygos). Kūrybiškumas. Žema koleriacija tarp kūrybiškumo ir intelekto testo rezultato.
Kūrybiškumas reikalauja divergentinio mąstymo (sugebėjimo vienu metu matyti ir generuoti keletą galimų variantų).

VIII PASKAITA
Motyvai ir emocijos. Motyvacijos teorijos. Alkis, seksualinis elgesys, socialiniai ir pasiekimo motyvai. Emocijų apibrėžimas. Emocijų teorijos. Emocinės išraiškos.

Motyvacija – tai, kas “judina” mus, lemia mūsų aktyvumą. Motyvacija nurodo veiksnius (motyvus), kurie inicijuoja mūsų elgesį, suteikia jam kryptį, intensyvumą ir palaiko tą elgesį. Sužinoję motyvus, mes galime suprasti absurdiškiausią elgesį. Žmogaus motyvaciją veikia biologiniai, kognityviniai, emociniai ir socialiniai faktoriai.

Motyvacijos teorijos:
– Instinktų teorija. Mūsų elgesį valdo įgimti biologiniai instinktai. McDougall (1908) vienas pirmųjų ėmė vardinti ir įrodinėti žmonių elgesį paaiškinančius instinktus. Jis rado 18, bet jų “pritrūko” žmogaus elgesio paaiškinimui, todėl vėliau rasta net iki 10000 instinktų (jumoras: instinktas ieškoti instinktų). Ir vis tiek tai nepaaiškino viso žmogaus elgesio, ypač to fakto, kad vis tiek egzistuoja imokimas. Kai kurių instinktų buvimą, žinoma, irgi sunku paneigti.
– Potraukių mažinimo teorija. Homeostazė – gyvų būtybių tendencija palaikyti fiziologines sistemas pastoviame pusiausvyros lygyje. Motyvai kyla iš homeostazės sutrikdymo. Atsiranda kokia nors reikmė (poreikis) – biologinis poreikis gerbūvio atstatymui. Būdai, kaip sumažinti potraukį, yra paprastai išmokti. Ši teorija nepaaiškina smalsumo ir kitokio elgesio, kuris kaip tik griauna homeostazę (motyvacijos ardyti homeostazę).
– Sužadinimo teorija. Kiekvienas žmogus turi optimalų fiziologinio sujaudinimo lygį., kurį nori palaikyti. Sujaudinimo būsena būdinga visai žmogaus veiklai. Per mažas sujaudinimas – apatija, per didelis – šokas, stresas. Sujaudinimo lygis didinamas arba mažinamas. Ši teorija nurodo motyvacijos ir emocijų sąryšį.
– Paskatų teorija. Tos trys teorijos nurodo tik vidinius elgesio “variklius”, o paskatų teorija pabrėžia išorinius veiksnius, kurie motyvuoja elgesį. Veiksmai nukreipiami teigiamų paskatų gavimui, neigiamų vengimui. Didelę reikšmę turi laukiama vertė. K.Levino lauko teorija. Siekimo-siekimo, siekimo-vengimo, vengimo-vengimo motyvų konfliktai.
– Prieingo proceso teorija. Dviejų pastarųjų teorijų kombinacija. Kiekviena reakcija į stimulą automatiškai sąlygoja ir priešingos reakcijos (krūptelėję nuo didelio garso, tuoj pat atsipalaiduojame). Po keleto to paties stimulo pakartojimų pirminė reakcija susilpnėja ir priešingas procesas sustiprėja. Ši teorija iš dalies paaiškina emocinius pasikeitimus, priklausomai nuo aktyvumo rūšies. Vartojant narkotikus, pirminė reakcija- malonumas, priešingas procesas – nemalonumas, blogumas. Vėliau sustiprėja tik priešinga reakcija. Šokant parašiutu – atvirkščiai.
Taigi elgesys valdomas fizinių, psichologinių ir emocinių malonumo ir diskomforto modelių.

Alkis – galingas motyvatorius. I esmės atrodo grynai biologinis. Kaip vis dėlto sužinom, kad norim valgyti?

– Receptoriai i skrandžio (kai skrandis pilnas, nors ir nevalgomų daiktų). Bet žmonės su pašalintu skrandžiu vis tiek jaučia alkį.

– Skonis turi įtakos (kai keli patiekalai, ir gyv. ir žmonės valgo žymiai daugiau, negu nori ar negu kai vienas patiekalas).

– hipotalamuse yra specialūs centrai, reguliuojantys alkį ir sotumą (kai jie pažeisti, persivalgo ir storėja arba nevalgo).

– Įtakos turi kraujas (gliukozės kiekis kraujyje ir dar kažkas nenustatyto).

– nebiologiniai faktoriai (gražiai atrodantis maistas, mandagumo etiketas, pripratimas ir kt.)

Valgymo sutrikimai:
-Nutukimas: suvartojama daugiau kalorijų, nei organizmas pajėgia metabolizuoti, arba sudeginti. Išrankus valgymas: mėgstamo maisto suvalgoma žymiai daugiau, nemėgstamo – mažiau. Priežasčių daug.
– Nervinė anoreksija ir bulimija (Psichologija Tau 1995 Nr. 1). Bulimija – valgomi milžiniški kiekiai maisto, po to išvemiama.

Seksualinio elgesio motyvacija. Hormonų vaidmuo: moteriškieji – estrogenas, progestinas, estradiolas ir progesteronas; vyriškieji – androgenai, testosteronas. Visuose žmonėse yra abiejų hormonų, bet atitinkamos rūšies daugiau (pas vyrus androgenų, pas moteris – estrogenų ir progestino). Tyrimai rodo, kad androgenas gali aktyvuoti susidomėjimą abiejų lyčių asmenimis, estrogenas irgi gali aktyvuoti seksualinį susidomėjimą moterimis. Hormoninis gydymas, kai hormonų sekrecija sutrikusi ar neįmanoma. Socialiniai faktoriai: seksualinio elgesio išmokimas, nuostatos, įsitikinimai, kultūrinės normos ir kt.
Kaip atsiranda homoseksualumas? eimos, socialinių, seksualinių ir biologinių faktorių sąveika. Vieno modelio nėra.

Socialiniai motyvai. Prisiriimas ir socialinė izoliacija. Pastarasis reiškinys psichologiškai žudantis pačius ir skatinantis žudyti ar ignoruoti palikuonis. Motinystė – kas skatina rūpintis vaikais. Kai kurie autoriai įsitikinę, kad instinktas. Tačiau yra ir psichologiniai dalykai (pvz. tai, kaip pats buvai auginamas vaikystėje). Narystė (priklausymas socialinei grupei) – daug ko negali atlikti pats vienas, be niekieno pagalbos. Socialinis sulyginimas, įvertinimas ir kt.

Pasiekimo motyvai. Auktus pasiekimo motyvus turintys žmonės numato sau sunkius, pastangų ir užsispyrimo reikalaujančius, bet realistinius tikslus. Jie dažnai patiria sėkmę ir moka ja džiaugtis. Tačiau nesėkmės, jeigu buvo daroma visa, kas įmanoma, nepriimamos skaudžiai. Žemų pasiekimų motyvaciją turintys žmonėms sėkmė atneša ne džiaugsmą, bet atodūsį, kad buvo išvengta nesėkmės. Į nesėkmę reaguoja skaudžiai.

Manoma, kad pasiekimo motyvacijos imokstama vaikystėje. Pvz. berniukų su aukšta pasiekimų motyvacija mamos skatindavo savarankišką mąstymą, o kiekvieną sėkmę apdovanodavo bučiniu, apkabinimu ar kitokiu iltu elgesiu. Berniukų su žemais pasiekimo motyvais tėvai, vaikui atliekant sunkias užduotis, buvo susierzinę, niekindavo vaikų pasekmes, neskatindami pamėginti, kišdavosi į vaikų darbą ir galiausiai patys už juos padarydavo. Kultūriniai skirtumai. Pasiekimų motyvacijos gali būti vystoma ir studentavimo laikais.
Lyčių skirtumai. Moterys nesėkmes labiau priskiria sau, vyrai – aplinkai.

Maslow motyvų hierarchija. (paveikslėlis).

Saviaktualizavimo poreikis
Estetiniai, kognityviniai poreikiai
Savigarbos poreikis
Meilės, prisirišimo poreikis
Saugumo poreikis
Baziniai biologiniai poreikiai
Saviaktualizacijos motyvus realizuoja tik nedaugelis, pavyzdžiai: motina Teresė ar Liuteris Kingas.

Emocijos. Tai praeinanti būsena, apibūdinama 6 bruožais.
– tai nei akivaizdus elgesys, nei tam tikros mintys; emocijos – patyrimas, igyvenimas.
– emocijos turi valentingumą: jos neigiamos arba teigiamos; jas norisi pratęsti arba pašalinti, taigi jos keičia ir motyvaciją;
– tai tik užsidegimas, išsiliejimas (tipo energijos judėjimas), bet ne veiksmas.
– emocijos yra ir a, ir mano; jos ir mus “itinka”, ir jas mes suvokiame; ne tik pati situacija, bet ir galvojimas apie situaciją sukelia emocijas.
– emocijas lydi kūno pokyčiai;
– emocijų intensyvumas skirtingas.
Emocijų funkcijos:
1. Paruoia mus veiksmui;
2. Modeliuoja elgesį ateityje;
3. Padeda reguliuoti socialinį sąveikavimą.

Emocijos susiję su autonomine nervų sistema, įtakoja visus pagrindinius organus ir liaukas. Bėgti ar kovoti sindromas – paruošia organizmą kovoti arba bėgti nuo grasinančių situacijų. Autonominės NS sujaudinimu paremtas ir melo detektorius, todėl juo tikėti beveik neverta (apie juos “Psichologija Tau”).`
Emocinio patyrimo komponentai:

Kognityvinis Emocinis

įvertinimas įsitikinimas

Stimulinis Patiriama
įvykis emocija

Autonominis Suvokiamas

sujaudinimas sujaudinimas

Emocinis vystymasis – tai kognityvinio įverčio keitimasis, tobulėjimas. Taip pat ir emocinės problemos – kognityvinio įvertinimo keitimas (kognityvinė terapija). Kuo labiau žmogus atrodo išsilavinęs, tuo jo emocijos “aukštesnio lygio”.

Emocijų teorijos – ar verkiame todėl, kad liūdna, ar liūdna todėl, kad verkiame? James-Lange teorija sako, kad verkiam, todėl liūdna. Emocijų šaltinis yra periferinės reakcijos ir jų suvokimas. Išoriškai galime sukelti kai kurias pagrindines emocijas. Cannon-Bard teorija – emocijų patyrimas tiesiogiai remiasi CNS (pvz. malonumo ar skausmo centrai talamuse). Taigi pirmiausiai pasidaro liūdna, tada verkiame. Žmonės su stuburo pažeidimais patiria įvairiausias emocijas, nors ir negauna atsako iš periferinių reakcijų. Schachter-Singer teorija: periferinės reakcijos yra pirminis emocijų šaltinis, bet emocijos pavadinimui (įvardinimui) reikalingas kognityvinis situacijos interpretavimas (priskyrimas, atribucija). CNS generuoja nespecifines fizines reakcijas, o jų interpretavimas sukuria emociją. Fizinio aktyvumo sukurtas sujaudinimas gali būti transformuojamas ir padidinti tam tikros emocijos intensyvumą.

Emocijų išraiškos. Ir išraiškos, ir jų supratimas įgimti (kūdikių stebėjimas). Vėliau prisideda socialinis išmokimas – valdyti, pateikti ir įvertinti emociją.

Valingus veido judesius ir nevalingas iraikas valdo skirtingos smegenų dalys. Dešinioji priekinė sritis aktyvuoja neigiamas emocijas. Kairioji priekinė dalis – teigiamas emocijas. Visgi dešinioji pusė dominuoja, todėl kairioji veido pusė yra išraiškingesnė (pas suaugusius žmones).

Leave a Comment