psichologijos įvado egzamino klausimai ir atsakymai.

2503 0

1. Psichologijos samprata. Ps. mokslo tikslai. Psichologija – mokslas, tiriantis žm ir gyvūnų vidinį pasaulį, jo atsiradimo priežastis ir psichinės veiklos dėsningumus. Psichologijos tikslai: 1)aprašyti, paaiškinti, prognozuoti psichikos ir žm elgesio ypatybės. 2)tobulinti žm veiklą. 3)tobulinti žm-mašina veiklą. 4)nagrinėti žm elgesį ekstremaliose situacijose. 5)elgesio korekcija

2. Psichikos samprata. Psichikos struktūra. Įsisąmoninti ir neįsisąmoninti psichikos reiškiniai. Psichika – gyvo organizmo savybė atspindėti aplinką. Psichiką sudaro psichiniai procesai, savybės ir būsenos. Psichikos procesai – dinamiški, dažnai besikeičiantys reiškiniai, kurie prasideda veikiant išorinėms ar vidinėms paskatoms ir baigiasi joms nuutrūkus. (pažinimo, jausmų ir valios) Psichinės būsenos – tai reiškiniai pastovesni nei ps procesai. Jie susiję su psichosomatiniais pakitimais, palaikančiais sąlygiškai pastovų psichikos veiklos lygį.(darbinga nuotaika, depresija, įkvėpimas kūryboje) Psichinės savybės – tai sąlygiškai pastovūs reiškiniai, pasikartojantys atskiriems individams sąveikaujant su aplinka, ir nepriklausantys nuo konkrečių poveikių. Jų santykinį pastovumą lemia įgimtos anatominės ir fiziologinės individo ypatybės, taip pat per patirtį užfiksuoti pastovūs elgesio modeliai. (charakteris, temperamentas, sugebėjimai). Neįsisąmoninti reiškiniai – tai, kas mus veikia, bet to nesuprantame, negalime paaiškinti.

3. Psichologijos tyrimo metodai. 1) stebėjimas a)) introspekcija – savo paties vidinio gyvenimo stebėjimas b) eksterospekcija – išorinis, kitų žm gyvenimo stebėjimas. 2) eksperimentas: a) natūralusis – įprastinėje tiriamajam aplinkoje, nežino, kad yra stebimas. B) laboratorinis c)pokalbis – tiriant žm interesus, poreikius. Po eksperimento. D) anketa – raštu sužinoma informacija. e)testas-standartinės užduotys. F)

) veiklos produkto analizė g) biografija

4. Psichologijos mokslo šakos. Bendroji ps. – teoriškai ir empiriškai tiria bendruosius psichikos reiškimosi dėsnius, įtvirtina svarbiausius ps sąvokas, kuria jų sistemą, pagrindžia tyrimo principus ir metodus. Ji yra kitų ps šakų sąvokų metodologinis pamatas irn plečia savo turinį remdamasi jų duomenimis. Raidos ps – tiria Pedagoginė ps – tiria psichikos reiškinius ir dėsnius, kurie pasireiškia žm mokymosi ir auklėjimo procese, padeda nustatyti efektyvius asmenybės ugdymo metodų kriterijus. Amžiaus tarpsnių ps – tiria žm psichikos raidą nuo gimimo iki mirties. Ji apima vaiko, paauglio, jaunuolio, subrendusio žm ir senyvo žm psichikos bei elgesio kitimus ir dėsningumus. Diferencinė ps – individų ir jų grupių skirtumus, tų skirtumų priežastis ir padarinius. Darbo ps – dirbančio žm psichikos veiklos ypatumus. Organizacijų ps – personalo parinkimo, darbuotojų saantykių derinimo, žm veiklai optimalios darbo vietos įrengimo, nuovargio, darbo motyvacijos ir kt klausimus. Medicinos ps – žinias taiko medicinoje ligoms nustatyti, gydyti ir profilaktikai. Klinikinė ps – tiria žm elgesio sutrikimus, nesugebėjimo prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų, nenormalaus vystymosi atvejus ir priemones, taikytinas tų problemų prevencijai ir terapijai. Socialinė ps – tiria psichikos reiškinius, atsirandančius žm bendraujant, sąveikaujant įvairiuose neorganizuotose ir organizuotose grupėse. Juridinė ps – tiria tokios žm psichikos veiklos dėsningumus ir mechanizmus kuri reiškiasi teisės reguliuojamų santykių sferoje. Specialioji ps – tiria dėl įg
gimtų ar įgytų nervų arba kūno sistemos trūkumų sutrikusios raidos žm. Karo ps – įvairių karinės veiklos rūšių psichologinius ypatumus, kuriuos lemia visuomeninės istorinės sąlygos, karo technikos lygis, kareivio ir karių kolektyvo savybės, karinio rengimo metodai. Sporto ps – tiria ps sporto ir kūno kultūros problemas, jos objektas – sportinės veiklos ir sportininko asmenybės psichologiniai ypatumai.

5. Psichologijos mokyklos: biheviorizmas, froidizmas, humanistinė psichologija. Bihevioristai teigė, kad mokslas gali tirti tik tai, ką galima išmatuoti, užrašyti ir pakartoti eksperimentu. Ps gali tirti tik žm elgesį, o ne jų vidinius pergyvenimus. Šios teorijos šalininkai ieško metodų, tinkamų reguliuoti žm elgesiu. Pradininkas Votsonas teigė, kad įvairios emocijos atsiranda sąlyginių refleksų pagrindu. Skeneris-žm elgesį galima formuoti pastiprinant teigiamomis ir neigiamomis pasekmėmis. Ši teorija neapima asmenybės visumos. Jausmai, vidiniai pergyvenimai, gyvenimo tikslai, vertybės, prasmė, fantazijos, svajonės, sapnai-tai psichikos sferos, kurių biheviorizmas neaiškina. Froidizmas-žm psichinio gyvenimo vyraujančiu pradu laikė įgimtus potraukius, o jų svarbiausiuoju-seksualinį potraukį (libido). Kaip teigė austrų psichiatras Froidas, šis potraukis su įvairiomis savo atmainomis, sudarančiomis pasąmonės turinį, stengiasi prasiskverbti į sąmonę ir ją užvaldyti. Žm sąmonė galinti tuos potraukius kontroliuoti, o prieštaraujančius žm mąstysenai ir elgsenos normoms-vėl „išstumt“ į pasąmonę. Tačiau, negalėdami tiesiogiai prasiveržti į sąmonę, potraukiai stengiasi į ją patekti užmaskuota forma. Jie pasireiškia sapnų vaizdais, klaidingais veiksmais, kliniškais simptomais ir ki
itaip. Psichikos gelmėse glūdintys neįsisąmoninti potraukiai yra svarbiausias veiklos akstinas, jo kūrybos šaltinis ir motyvas. Froidizmas pradėjo plačiai tirti „giliuosius žm psichikos sluoksnius. Humanistinė-bene labiausiai paplitusi ps kryptis, siejama su A.Maslou, Rodžerso, Franklio. Pagrindinis tyrimo objektas-unikali žm asmenybė, atvira keitimuisi ir saviaktualizacijai. remiasi nuostata, kad žm turi galimybę pasirinkti savo likimą ir jį valdyti. Nors kiekvienas atstovas sukūrė savo teoriją, bet bendri bruožai: 1)žm turi būti suprantamas ir tiriamas kaip visuma; 2)kiekvienas žm yra unikalus, todėl atskiro atvejo analizė ne mažiau pateisinama, kaip ir statistiniai apibendrinimai; 3)žm yra atviras pasauliui; žmogaus išgyvenimas išoriniame ir vidiniame pasaulio ir savęs pasaulyje- pagrindinė psichinė realybė; 4)gyvenimas turi būti suprantamas kaip vientisas žmogaus brendimo ir būties procesas; 5)žm yra apdovanotas nepaliaujamo vystymosi ir savirealizacijos potencija; 6)žm turi tam tikrąą laisvės laipsnį, susijusį su prasme ir vertybėmis, kuriomis vadovaujasi pasirinkimas; 7)žm-aktyvi, intencionali ir kūrybiška esybė. Toks humanistinis požiūris nutolsta nuo mokslinės ps, nes pagrindinis vaidmuo čia tenka žmogiškajam patyrimui. Tai yra kritikos objektas, nes dažnai sunku nustatyti skirtumą tarp to, ką žm galvoja apie save, ir to, kas jis iš tikrųjų yra.

6. Jutimo samprata. Pojūčių rūšys. Pojūčių savybės. Jutimas-psichinis pažintinis procesas, kurio metu jutimo organai atspindi išorinio ar vidinio dirgiklio savybes. Pojūčiai skirstomi:1)eksteroreceptoriai a)kontaktiniai-jutimo(haptinis), skonio 2)interoreceptiniai-receptoriai iš
šsidėstę kūno viduje ir praneša apie vidines būsenas (alkis, troškulys, sotumas) 3)proprioreceptoriai pojūčiai (tarpiniai)-apie kūno padėti ir judėjimą, sausgyslėse ir sanariuose. Pagal receptorius:regos, klausos, uoslės, lietimo, skonio, temperatūros, vibracijos, pusiausvyros, skausmo. Pojūčių savybės: 1)kokybė-kuo skiriasi vienas nuo kito (aukštis, tembras) 2)intensyvumas-dirgiklio veikimo jėga ir receptoriaus funkcinė būsena. 3)trukmė 4)inercija-pojūtis neišnyksta iškart po dirginimo pabaigos. 5)erdvinė lokalizacija-analizatorius pajėgus nustatyti dirginimo vietą.

7. Jautrumas ir jo matavimas. Adaptacija ir sensibilizacija. Jautrumas-žm ir gyvūnų savybė turėti pojūčių. Kuo daugiau pojūčių-tuo žm jautresnis. Absoliutus apatinis (žemutinis) pojūčio slenkstis-minimalus dirgiklio intensyvumas sukeliantis minimalų pojūtį. Absoliutus viršutinis slenkstis-maksimali dirgiklio jėga, kuri dar sukelia tam tikrą pojūtį. Skyrimo slenkstis-minimalus dirgiklio pakitimas, kuris iššaukia minimalų pojūčio pakitimą. Ikislenkstiniai-nesukelia pojūčio ir charakterizuoja analizatoriaus absoliutų jautrumą. Adaptacija-jautrumo pakitimas, priklausantis nuo dirgiklio ir jo veikimo sąlygų pasikeitimo: 1)visiškas jautrumo išnykimas (nereaguoja į aplinką) 2)jautrumo susilpnėjimas. 3)jautrumo padidėjimas-sensibilizacija (iš šviesos į tamsą). Sensibilizacija-jautrumo padidėjimas veikiant vidinėms sąlygoms. Ji gali padidėti dėl bendrų fiziologinių pakitimų organizme.

8. Suvokimo samprata. Suvokimo savybės. Suvokimas – visuminis daiktų ir reiškinių atspindėjimas, tiems daiktams ir reišk veikiant mūsų jutimo organus. Kad atspindėtų kuo daugiau savybių visi analizatoriai turi būti aktyvūs. Suvokimo savybės: 1)aperceptiškumas (prieš suvokimą)-patirties įtaka. 2)įprasminimas (suvokiamus objektus įtraukiame į tam tikrą sistamą)-gebėjimas priskirti daiktus tam tikroms grupėms.3)visybiškumas-kiekvieno suvokimo pabaigoje gauname visybini daikto vaizdą, kuris susideda iš atskirais analizatoriais gautos informacijos. 4)struktūriškumas-suvokimas nėra [paprasta gautų pojūčių suma, tie pojūčiai yra apibendrinami ir struktūriniai. 5)konstantiškumas-būtina savybė, kai suvokimo sąlygos kinta. Kitomis sąlygomis daiktai atrodo taip pat.

9. Suvokimo rūšys. 1)regimasis 2)girdimasis 3)uodžiamasis 4)skonio 5)lietimo-haptinis 6)teksto suvokimo 7)erdvės suvokimo 8)muzikos suvok. 9)judėjimo suvok.

10. Suvokimo iliuzijos. Haliucinacijos. Ekstrasensorinis suvokimas. Suvokimo iliuzija-iškreiptas suvokimas, atspindėjimas. Reikalingas išorinis dirginimas. Iliuzijų priežastys: 1) fizinis (lazda vandeny) 2)fiziologinis (tinklainės veikla) 3)psichinis (mylimo žm įvaizdis, vadizmas). Haliucinacijos-suvokimo patologija, kai objektai neveikia jutimo organų ar tų objektų nėra(skonio, regos ir klausos, uoslės, haptilinės, visceralinės, negatyvinės). Ekstrasensorinis suvokimas-viršjutiminis pažinimas. 1)telepatija-kito minčių suvokimas. 2)telestezija-aiškiaregystė. 3)Proskopija-kito būsimų veiksmų numatymas.

11. Suvokimo sutrikimai. Sergant psichinėmis ligomis:1)akcentuojamas vienas neesminis dalykas. 2)neesminiai dalykai įgyja subjektyviai užkrečiamą reikšmę (rasizmas). 3)įsitikinimas savo svarbumu (sadizmas, žvaigždžių liga) 4) derealizacija-isitikinimas kad seka, linki bloga. 5) depersonalizacija-svetimas pats sau.

12. Atminties samprata. Atminties funkcijos. Atmintis-psichinis procesas, užtikrinantis individo patirties įsisavinimą, išsaugojimą ir nuoseklų atgaminimą. Tai žm psichinė veikla nesudaryta iš atskirų, vienas nuo kito izoliuotų elementų, viskas susiję sudėtingais ryšiais.

13. Atminties procesai (fazės). Užmiršimas. 1) įsiminimas-naujos medžiagos įtvirtinimas siejant ją su ankstesne medžiaga. Įsisavinimas turi selektyvinį(atrenkamąjį) pobūdį. Jis priklauso nuo apercepcijos(patirties suvokimo),motyvų, nuostatų, tikslų. Sutrikimai:*Korsokovo sindromas(neprisimena vakar, bet prieš daug metų)*senatvinė sklerozė. 2)Išsaugojimas-jos metu inf išlieka paslėptu pavidalu. Kai kada išsaugojimas trunka kelias sekundes, o kartais lieka visam gyvenimui. 3)Atgaminimas-aktualizuojasi anksčiau įgyta patirtis, iš psichikos gelmių ištraukiama tai, kas buvo įsiminta ir išsaugota. Būna automatinis atpažinimas ir sunkiai atgaminamas atgaminimo būdas. Atgaminimo rūšys: a) atpažinimas(objekto atgaminimas pakartotinio suvokimo metu). Yra įvairaus aiškumo laipsnių : atpažįstame žm, bet neprisimename kada susipažinome. b)valingas ir nevalingas atgaminimas-kai žm veiklos turinys nenukreiptas į atgaminimą-nevalingas atgaminimas, o kai žm sprendžia užduoti iš karto medž negali atgaminti ir ieško įvairių būdų kaip tai padaryti-valingas atgaminimas(prisiminimas). c)atsiminimas-tai atgamintų praeities objektų ir įvykių priskyrimas konkrečiam laikui. d)užmiršimas-įsimintos medž išblukimas iš atminties. (Ebinhauzo užmiršimo kreivė). Atkūrimas-kai inf atkuriama nelabai tiksliai. Atkurdami inf, rekonstruojame menkiau įsimintus elementus, papildome logiškais samprotavimais ir ankstesnio patyrimo faktais. Užmiršimas 1)dėl interferencijos blogai įsimenama medžiagos vidurinė dalis: ja užgožia pradinė inf. dalis (dėl naujumo ji dar idomi).

14. Atminties rūšys skirstomos pagal 1) įsimenamos medž turinį (vaizdinė, žodinė-loginė, emocinė, motorinė (judesių) 2) tikslus (valinga atmintis, nevalinga (atmaina-reminiscencija-staiga nevalingai iškyla) 3) kiek laiko išsaugoma įsisavinta medž (trumpalaikė-operatyvinė, ilgalaikė) 4) įsimenamos medž pobūdį (prasminė-ieškoma tam tikrų ryšių, mechaninė 5) įsimenamos medž sudėtingumą (provaizdžiai, aidėtinai vaizdai-išsaugomi ilgą laiką be pakitimų, atminties vaizdiniai- sudėtingesni už aidėtinus, nes yra polimodaliniai, jungiam savyje regos, klausos, uodimo elementus). Užmiršimas-mūsų atmintis pati atsisako pasenusios inf. Šiuo atveju užmiršimas atlieka adaptacijos funkciją.

15. Mneminės veiklos organizavimas.

16. Atminties sutrikimai. 1)hipoamnezija-atminties susilpnėjimas 2) amnezija-visiškas atminties išnykimas a)afektogradinė-po streso b)isterinė-nenori, negali c)intoksikacinė-trauminė. Amnezijos variantai: retrogradinė(neprisimena kas buvo prieš ligą); anterogradinė(po ligos); patamnezė(nei prieš, nei po) 3) hiperamnezija-pernelyg gera atmintis sergant maliarija, narkotikai, maniakine psichozė 4)paramnezė-atminties apgaulė a)psiaudoreminiscencija(faktą prisimena teisingai, bet klysta laike) b)konfobuliacijos(ko neprisimena, tą prikuria) c)kriptomnezija(pasisavina kitų įspūdžius)

17. Mąstymo samprata. Mąstymo rūšys. Mąstymas-tai socialiai sąlygotas, susijęs su kalba psichinis procesas, kurio metu simbolių ir ženklų pagalba žm pertvarko perimamas žinias, surasdamas nauja, esminga. Mąstymo rūšys: 1)veiksminis m.-daiktų savybes pažįstam atliekant praktinius veiksmus. Čia situaciją pertvarkome judesių pagalba (motorinė) 2)vaizdinis m.-daiktų, reiškinių ryšiai randami pertvarkant mintyse turimus vaizdinius. 3)sąvokinis m.-objektai ir reiškiniai pažįstami pertvarkant sąvokas. ARBA 1)teorinis –dėsnių, taisyklių pažinias. 2)praktinis-dažniausiai vykdomas trūkstant laiko. Tai plano, projekto sudarymas. 3)intuityviais-remiasi intuicija-nuspėjame tam tikro dalyko esmę. Remiasi tam tikra patirtimi. 4)analitinis-užima ilgesnį laiką nei praktinis, aiškūs mąstymo etapai, logika, o rezultatas tas pats. 5)realistinis-nukreiptas į išorinį pasaulį, reguliuojamas logikos dėsnių. 6)autistinis-subjektyvių norų realizavimas(geocentrinis).

18. Mąstymo tipai.-tam tikra mąstymo forma, būdinga tam tikram individui. Priklauso nuo to, kaip asmenyje yra susijusios mąstymo rūšys. Gali dominuoti viena ir kita mąstymo rūšis.

19. Mąstymo operacijos. Sąvokos formuojamos ir keičiamos atliekant mąstymo operacijas. 2 bendriausios:1)analizė-objekto skaidymas į dalis. 2)sintezė-dalių jungimas į visumą. Jos būtinos bet kokiai mąstymo veiklai, yra tarpusavyje glaudžiai susiję, stebimas jų ryšys konkrečiame procese, palyginime. Lyginant nustatomas objekto panašumas arba skirtumas. Lyginami tik panašūs objektai(kriaušės-obuoliai) 3)skyrimas-mąstymo operacija, padedanti surasti esminį objektų skirtumą. 4)abstrahavimas-išskyrimas mintimis reikšmingo objekto požymio arba savybės. Kuo labiau abstrahuojame, tuo mąstymas gilesnis. Apibendrinimas-mintimis daiktų ir reiškinių sujungimas į tam tikrą klasę. Išskiriama kažko bendro (paukščiai). Bet koks apibendrinimas prasideda palyginimu.

20. Mąstymo uždavinių sprendimas. Būtinumas mąstyti atsiranda tada, kai žm seni būdai ir priemonės yra nebeveiksmingi. Tada būna probleminė situacija. Probleminė situacija-mąstymo uždavinys. Sprendimo dalys: 1)problemos iškėlimas-„kas yra“. Svarbu teisingai iškelti problemą, suvokti tolesnę mąstymo kryptį. 2)sprendimo ieškojimas a)mėginimo ir klaidų metodas b)algoritminis metodas-mėginimų nereikia, vadovaujamasi iš anksto sudaryta schema-algoritmu. Dažnai būna teisingas. (el.skaičiavimo mašina) c)euristinis-šis būdas dažnai neteisingas. Dažniausiai pasirenkamas optimaliausiai atrodantis metodas. Jei jis pasirodo neteisingas, grįžtama prie kito. 3)sprendimo sudarymas a)hipotezė-moksliškai pagrįstas uždavinio sprendimo modelis(mėnulis-žemės palydovas). Patvirtintos hipotezės tampa mokslinėmis tiesomis. b)įžvelgimas(insaitas). Po ilgų apmąstymų atsiranda sprendimas-lyg nušvinta galvoje. Atsipalaidavus ateina pats. 4)sprendimo patikrinimas-geriausia patikrinti naujų uždavinių sprendime. (mat-atvirkštinis metodas)

21. Mąstymo patologija. Sutrinka sugebėjimas apibendrinti, abstrahuotis. Sumažėja apibendrinimo lygis, fiksuojami tik konkretūs, akivaizdūs ryšiai. Žm negali pakilti nuo konkretybės. Mąstantis žm. nukrypsta į šoną nuo problemos-išryškina šalutinius požymius. Klasifikavimas-būdas tirti mąstymą(ligonis apjungia dkt, gyvūnus 1grupę (katė ir šuo vienoje grupėje, nes gyvūnai. 1)valios sutrikimas-nesirūpina savo išvaizda. 2)emocijų sutrikimas-abejingas savo ir kitų nuotaikoms. 3)mąstymo sutrikimas.

22. Kalbos ir kalbėjimo apibūdinimas. Kalba-žodinių ženklų sistema, kurių pagalba žmogus perduoda inf. Kalbėjimas-bendravimas tų žodinių ženklų sistema. Ženklai skirstomi:1) kalbos ženklai 2)kopijos(pirštų atspaudai, nuotraukos) 3)natūros ženklai (dūmai, šlapia gatvė) 4)signalai (skambutis) 5)simboliai (vėliava, emblemos). Semiotika-mokslo šaka, nagrinėja bendruosius ženklų požymius. Kalbos ženklo savybės: 1)žodžio reikšmė (kiekvienas žodis turi savyje daug inf.) 2) žodžio prasmė-subjektyvus žodžio turinio perpratimas(mirtis-reikšmė visiems vienoda, o prasmė-individuali) Kalbinė veikla(verbalinė) yra bendravimas kalbos pagalba.

23. Kalbėjimo funkcijos ir rūšys. Daugiakalbystė. Kalbėjimo funkcijos: 1)signifikatyvinė-ką nors žymi. 2)apibendrinančioji-jei žodis neapibendrintų, būtų neįmanoma suprasti kalbos nei bendrauti. 3)Komunikatyvinė-bendravimo: a)informacinis-svarbu tiksliai parinkti žodžius. b)išraiškos-atspindi kalbančiojo jausmus, nusako santykį su klausiančiuoju. c)poveikio-klausančiojo veiksmų pajungimas kalbančiojo sumanymu. 4)intelektinės veiklos funkcija-žm nuolat sprendžia probleminės užduotis ir naudoja ir kitų patirtį. Čia privalo planuoti. Planavimas neįmanomas be kalbos padargų. 5)visuomeninio istorinio patyrimo perdavimo priemonė(mitai, folkloras). Rūšys: 1)išorinis-šnekamoji kalba a)dialogas-tiesioginis dviejų ar daugiau žm pokalbis. Paprasčiausia kalbėjimo forma. Pokalbio dalyviai veikiai vienas kitą ir nekalbinėmis priemonėmis:mimika, gestais. b)monologas-ilga vieno žm kalba. Pasakojimas, dėstymas. Išsivystė istoriškai iš dialogo. Čia nėra abipusio bendravimo. Monologas turi būti nuoseklus, argumentuotas, logiškas. Seniausia monologo forma-pasakojimas, vėliau-oratorinė kalba. c)rašomoji kalba-ženklais, kurias užrašomi žodžiai. Seniausias-piktogramos, hieroglifai, fonetinis raštas. Egocentrinė kalba-ką daro, tą kalba. 2)vidinis-Vygotskij. Kalbėjimas pats sau.ypatingas vidinis mąstymas žodžiais. Prasideda tada kai pradedama galvoti. Grindžiamas išoriniu. Interiorizacija-išorinio kalbėjimo perėjimas į vidinį. Eksteriorizacija-atvirkščiai. Daugiakalbystė-žm gebėjimas kalbėti daugiau nei viena kalba. Atsirado siekiant susikalbėti su kitų tautų žm. daugiausia mažų tautų tarpe. Ar nekenkia mąstymui, nes mąstoma kalba. Daugiakalbystė daro žalą, bet didelė ir nauda. Mokytis kitos kalbos, kai padėti pagrindai gimtajai.

24. Individualūs kalbėjimo skirtumai. Svarbi asmenybės savybė-komunikabilumas. Skirstomi į komunikabilūs ir uždari. 1)plepumas-tuščiažodžiauja, todėl nemaišyti su komunikabilumu. 2)uždarumas-žm nelinkęs bendrauti, dalintis savo išgyvenimais ir mintimis. Tai sąlygoja įprotis ir sąlygos. 3)iškalbingumas-minties ir žodžio vienybė. Randa tikslius, gražius žodžius išreikšti mintims. Skirti nuo gražbylystės,nes paviršutinišką mintį slepia graži kalba. Moralinės ir valios savybės atsispindi kalboje. Emociškumas.

25. Kalbinės veiklos sutrikimai. Afazija-kalbos sutrikimas. 1)dinaminė afazija-praranda gebėjimas sakinius reikšti frazėmis. Sutrikę dinaminiai centrai. 2)motorinė eferentinė afazija-iširusi žodžių motorika. Nesugeba sujungti garsų tam tikra tvarka. 3)motorinė aferentinė-sutrinka garsų artikuliacija. Nesugeba parinkti atitinkamą garsą ir paima panašų. 4)semantinė afazija-nesugeba nustatyti ryšio tarp žodžių. 5)sensorinė afazija-neskiria garsų, žodžių reikšmės. Nemoka kalbos. 6)akustinė neminė afazija-pasireiškia kai reikia įsiminti didelį kiekį akustinės medž. Pamiršta dkt pavadinimus. 7)amnestinė afazija-priminus pirmą žodžio garsą, prisimena daikto pavadinimą.

26. Vaizduotės apibūdinimas. Vaizduotės funkcijos. Vaizduotė-psichinis pažintinis procesas, kurio metu žm vaizdinės patirties pagrindu sukuriami nauji vaizdiniai padedantys numatyti veiklos rezultatą dar prieš veiklos pradžią. Vaizduotės funkcijos:1)pažintinė-gali įsivaizduoti tai, ko niekad nematė. 2)anticipacinė-numato, kas bus ateityje, jei jis veiks vienu ar kitu būdu. 3)reguliuojanti-vienas veiksnys leidžia numatyti, kaip elgtis toliau(prie jūros nešamės akinius nuo saulės).

27. Vaizduotės rūšys. Fantazijos. Tyrinėjo japonų m Meisas 1)vaizduotė, tarnaujanti materialiųjų ir dvasinių vertybių sukūrimui(architektai, poetai). 2)kalbinė(lingvistinė)-vaizdiniai kuriami kalbos pagalba(kunigai, skaitovai). 3)reprezentacinė-terminas, kai žm kuria objektą, kuris neveikia jo jutimo organų. arba regimoji, girdimoji, skonio, uodžiamoji arba tradiciškai valinga, nevalinga, kūrybinė(būdingi ir nevalingi elementai).

28. Vaizdinių kūrimo būdai ir operacijos. 1)asociacija-praeities vaizdiniai susiejami su naujais ir sukuriamas dar kiti. 2)disociacija-turima patirtis tarsi išskaidoma į dalis, atmetama kas smulku ir lieka tik esmė. Abu labai susipynę praktikoje ir išskiriami tik teorijoje. Susideda iš daugelio operacijų: 1)agliutinacija-naujas vaizdinys sukuriamas iš daugelio atskirų dalių. 2)akcentavimas-paimamas pats ryškiausias bruožas (karikatūra). 3)schematizavimas-objektų grupėms būdingų bruožų išryškinimas atmetant individualias ypatybes. (modeliai, komp schemos). 4)hiperbolizavimas-fantazijos vaizdinys, tai vaizduojamojo objekto arba atskirų jo dalių padidinimas ar sumažinimas. 5)Tipizavimas-imamas tipinis personažas ir padaromas simbolis.6)įterpimas-dkt ar reiškinio atskirų savybių perkėlimas į naują kontekstą, kuriame įgyja naują prasmę.

29. Individualūs vaizduotės skirtumai. 1)humoro jausmo neturėjimas-nesugeba pertvarkyti vaizdinių. Nesupranta Ezopo humoro-perkeltinės prasmės. 2)turi gerai išvystytą regimąją vaizduotę. 3)žm su labai galinga nevalinga vaizduote (Mocartas) 4)religingi žm, linkę į religinę egzaltaciją, pergyvena Kristaus kalimą prie kryžiaus-stigmatikai. Isterinės asmenybės. 5)labai imlūs įspūdžiams, tai, ką į

. . .

Join the Conversation

×
×