psichologijos įvado egzamino klausimai ir atsakymai.

1. Psichologijos samprata. Ps. mokslo tikslai. Psichologija – mokslas, tiriantis žm ir gyvūnų vidinį pasaulį, jo atsiradimo priežastis ir psichinės veiklos dėsningumus. Psichologijos tikslai: 1)aprašyti, paaiškinti, prognozuoti psichikos ir žm elgesio ypatybės. 2)tobulinti žm veiklą. 3)tobulinti žm-mašina veiklą. 4)nagrinėti žm elgesį ekstremaliose situacijose. 5)elgesio korekcija
2. Psichikos samprata. Psichikos struktūra. Įsisąmoninti ir neįsisąmoninti psichikos reiškiniai. Psichika – gyvo organizmo savybė atspindėti aplinką. Psichiką sudaro psichiniai procesai, savybės ir būsenos. Psichikos procesai – dinamiški, dažnai besikeičiantys reiškiniai, kurie prasideda veikiant išorinėms ar vidinėms paskatoms ir baigiasi joms nuutrūkus. (pažinimo, jausmų ir valios) Psichinės būsenos – tai reiškiniai pastovesni nei ps procesai. Jie susiję su psichosomatiniais pakitimais, palaikančiais sąlygiškai pastovų psichikos veiklos lygį.(darbinga nuotaika, depresija, įkvėpimas kūryboje) Psichinės savybės – tai sąlygiškai pastovūs reiškiniai, pasikartojantys atskiriems individams sąveikaujant su aplinka, ir nepriklausantys nuo konkrečių poveikių. Jų santykinį pastovumą lemia įgimtos anatominės ir fiziologinės individo ypatybės, taip pat per patirtį užfiksuoti pastovūs elgesio modeliai. (charakteris, temperamentas, sugebėjimai). Neįsisąmoninti reiškiniai – tai, kas mus veikia, bet to nesuprantame, negalime paaiškinti.
3. Psichologijos tyrimo metodai. 1) stebėjimas a)) introspekcija – savo paties vidinio gyvenimo stebėjimas b) eksterospekcija – išorinis, kitų žm gyvenimo stebėjimas. 2) eksperimentas: a) natūralusis – įprastinėje tiriamajam aplinkoje, nežino, kad yra stebimas. B) laboratorinis c)pokalbis – tiriant žm interesus, poreikius. Po eksperimento. D) anketa – raštu sužinoma informacija. e)testas-standartinės užduotys. F)

) veiklos produkto analizė g) biografija
4. Psichologijos mokslo šakos. Bendroji ps. – teoriškai ir empiriškai tiria bendruosius psichikos reiškimosi dėsnius, įtvirtina svarbiausius ps sąvokas, kuria jų sistemą, pagrindžia tyrimo principus ir metodus. Ji yra kitų ps šakų sąvokų metodologinis pamatas irn plečia savo turinį remdamasi jų duomenimis. Raidos ps – tiria Pedagoginė ps – tiria psichikos reiškinius ir dėsnius, kurie pasireiškia žm mokymosi ir auklėjimo procese, padeda nustatyti efektyvius asmenybės ugdymo metodų kriterijus. Amžiaus tarpsnių ps – tiria žm psichikos raidą nuo gimimo iki mirties. Ji apima vaiko, paauglio, jaunuolio, subrendusio žm ir senyvo žm psichikos bei elgesio kitimus ir dėsningumus. Diferencinė ps – individų ir jų grupių skirtumus, tų skirtumų priežastis ir padarinius. Darbo ps – dirbančio žm psichikos veiklos ypatumus. Organizacijų ps – personalo parinkimo, darbuotojų saantykių derinimo, žm veiklai optimalios darbo vietos įrengimo, nuovargio, darbo motyvacijos ir kt klausimus. Medicinos ps – žinias taiko medicinoje ligoms nustatyti, gydyti ir profilaktikai. Klinikinė ps – tiria žm elgesio sutrikimus, nesugebėjimo prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų, nenormalaus vystymosi atvejus ir priemones, taikytinas tų problemų prevencijai ir terapijai. Socialinė ps – tiria psichikos reiškinius, atsirandančius žm bendraujant, sąveikaujant įvairiuose neorganizuotose ir organizuotose grupėse. Juridinė ps – tiria tokios žm psichikos veiklos dėsningumus ir mechanizmus kuri reiškiasi teisės reguliuojamų santykių sferoje. Specialioji ps – tiria dėl įg
gimtų ar įgytų nervų arba kūno sistemos trūkumų sutrikusios raidos žm. Karo ps – įvairių karinės veiklos rūšių psichologinius ypatumus, kuriuos lemia visuomeninės istorinės sąlygos, karo technikos lygis, kareivio ir karių kolektyvo savybės, karinio rengimo metodai. Sporto ps – tiria ps sporto ir kūno kultūros problemas, jos objektas – sportinės veiklos ir sportininko asmenybės psichologiniai ypatumai.
5. Psichologijos mokyklos: biheviorizmas, froidizmas, humanistinė psichologija. Bihevioristai teigė, kad mokslas gali tirti tik tai, ką galima išmatuoti, užrašyti ir pakartoti eksperimentu. Ps gali tirti tik žm elgesį, o ne jų vidinius pergyvenimus. Šios teorijos šalininkai ieško metodų, tinkamų reguliuoti žm elgesiu. Pradininkas Votsonas teigė, kad įvairios emocijos atsiranda sąlyginių refleksų pagrindu. Skeneris-žm elgesį galima formuoti pastiprinant teigiamomis ir neigiamomis pasekmėmis. Ši teorija neapima asmenybės visumos. Jausmai, vidiniai pergyvenimai, gyvenimo tikslai, vertybės, prasmė, fantazijos, svajonės, sapnai-tai psichikos sferos, kurių biheviorizmas neaiškina. Froidizmas-žm psichinio gyvenimo vyraujančiu pradu laikė įgimtus potraukius, o jų svarbiausiuoju-seksualinį potraukį (libido). Kaip teigė austrų psichiatras Froidas, šis potraukis su įvairiomis savo atmainomis, sudarančiomis pasąmonės turinį, stengiasi prasiskverbti į sąmonę ir ją užvaldyti. Žm sąmonė galinti tuos potraukius kontroliuoti, o prieštaraujančius žm mąstysenai ir elgsenos normoms-vėl „išstumt“ į pasąmonę. Tačiau, negalėdami tiesiogiai prasiveržti į sąmonę, potraukiai stengiasi į ją patekti užmaskuota forma. Jie pasireiškia sapnų vaizdais, klaidingais veiksmais, kliniškais simptomais ir ki
itaip. Psichikos gelmėse glūdintys neįsisąmoninti potraukiai yra svarbiausias veiklos akstinas, jo kūrybos šaltinis ir motyvas. Froidizmas pradėjo plačiai tirti „giliuosius žm psichikos sluoksnius. Humanistinė-bene labiausiai paplitusi ps kryptis, siejama su A.Maslou, Rodžerso, Franklio. Pagrindinis tyrimo objektas-unikali žm asmenybė, atvira keitimuisi ir saviaktualizacijai. remiasi nuostata, kad žm turi galimybę pasirinkti savo likimą ir jį valdyti. Nors kiekvienas atstovas sukūrė savo teoriją, bet bendri bruožai: 1)žm turi būti suprantamas ir tiriamas kaip visuma; 2)kiekvienas žm yra unikalus, todėl atskiro atvejo analizė ne mažiau pateisinama, kaip ir statistiniai apibendrinimai; 3)žm yra atviras pasauliui; žmogaus išgyvenimas išoriniame ir vidiniame pasaulio ir savęs pasaulyje- pagrindinė psichinė realybė; 4)gyvenimas turi būti suprantamas kaip vientisas žmogaus brendimo ir būties procesas; 5)žm yra apdovanotas nepaliaujamo vystymosi ir savirealizacijos potencija; 6)žm turi tam tikrąą laisvės laipsnį, susijusį su prasme ir vertybėmis, kuriomis vadovaujasi pasirinkimas; 7)žm-aktyvi, intencionali ir kūrybiška esybė. Toks humanistinis požiūris nutolsta nuo mokslinės ps, nes pagrindinis vaidmuo čia tenka žmogiškajam patyrimui. Tai yra kritikos objektas, nes dažnai sunku nustatyti skirtumą tarp to, ką žm galvoja apie save, ir to, kas jis iš tikrųjų yra.
6. Jutimo samprata. Pojūčių rūšys. Pojūčių savybės. Jutimas-psichinis pažintinis procesas, kurio metu jutimo organai atspindi išorinio ar vidinio dirgiklio savybes. Pojūčiai skirstomi:1)eksteroreceptoriai a)kontaktiniai-jutimo(haptinis), skonio 2)interoreceptiniai-receptoriai iš
šsidėstę kūno viduje ir praneša apie vidines būsenas (alkis, troškulys, sotumas) 3)proprioreceptoriai pojūčiai (tarpiniai)-apie kūno padėti ir judėjimą, sausgyslėse ir sanariuose. Pagal receptorius:regos, klausos, uoslės, lietimo, skonio, temperatūros, vibracijos, pusiausvyros, skausmo. Pojūčių savybės: 1)kokybė-kuo skiriasi vienas nuo kito (aukštis, tembras) 2)intensyvumas-dirgiklio veikimo jėga ir receptoriaus funkcinė būsena. 3)trukmė 4)inercija-pojūtis neišnyksta iškart po dirginimo pabaigos. 5)erdvinė lokalizacija-analizatorius pajėgus nustatyti dirginimo vietą.
7. Jautrumas ir jo matavimas. Adaptacija ir sensibilizacija. Jautrumas-žm ir gyvūnų savybė turėti pojūčių. Kuo daugiau pojūčių-tuo žm jautresnis. Absoliutus apatinis (žemutinis) pojūčio slenkstis-minimalus dirgiklio intensyvumas sukeliantis minimalų pojūtį. Absoliutus viršutinis slenkstis-maksimali dirgiklio jėga, kuri dar sukelia tam tikrą pojūtį. Skyrimo slenkstis-minimalus dirgiklio pakitimas, kuris iššaukia minimalų pojūčio pakitimą. Ikislenkstiniai-nesukelia pojūčio ir charakterizuoja analizatoriaus absoliutų jautrumą. Adaptacija-jautrumo pakitimas, priklausantis nuo dirgiklio ir jo veikimo sąlygų pasikeitimo: 1)visiškas jautrumo išnykimas (nereaguoja į aplinką) 2)jautrumo susilpnėjimas. 3)jautrumo padidėjimas-sensibilizacija (iš šviesos į tamsą). Sensibilizacija-jautrumo padidėjimas veikiant vidinėms sąlygoms. Ji gali padidėti dėl bendrų fiziologinių pakitimų organizme.
8. Suvokimo samprata. Suvokimo savybės. Suvokimas – visuminis daiktų ir reiškinių atspindėjimas, tiems daiktams ir reišk veikiant mūsų jutimo organus. Kad atspindėtų kuo daugiau savybių visi analizatoriai turi būti aktyvūs. Suvokimo savybės: 1)aperceptiškumas (prieš suvokimą)-patirties įtaka. 2)įprasminimas (suvokiamus objektus įtraukiame į tam tikrą sistamą)-gebėjimas priskirti daiktus tam tikroms grupėms.3)visybiškumas-kiekvieno suvokimo pabaigoje gauname visybini daikto vaizdą, kuris susideda iš atskirais analizatoriais gautos informacijos. 4)struktūriškumas-suvokimas nėra [paprasta gautų pojūčių suma, tie pojūčiai yra apibendrinami ir struktūriniai. 5)konstantiškumas-būtina savybė, kai suvokimo sąlygos kinta. Kitomis sąlygomis daiktai atrodo taip pat.
9. Suvokimo rūšys. 1)regimasis 2)girdimasis 3)uodžiamasis 4)skonio 5)lietimo-haptinis 6)teksto suvokimo 7)erdvės suvokimo 8)muzikos suvok. 9)judėjimo suvok.
10. Suvokimo iliuzijos. Haliucinacijos. Ekstrasensorinis suvokimas. Suvokimo iliuzija-iškreiptas suvokimas, atspindėjimas. Reikalingas išorinis dirginimas. Iliuzijų priežastys: 1) fizinis (lazda vandeny) 2)fiziologinis (tinklainės veikla) 3)psichinis (mylimo žm įvaizdis, vadizmas). Haliucinacijos-suvokimo patologija, kai objektai neveikia jutimo organų ar tų objektų nėra(skonio, regos ir klausos, uoslės, haptilinės, visceralinės, negatyvinės). Ekstrasensorinis suvokimas-viršjutiminis pažinimas. 1)telepatija-kito minčių suvokimas. 2)telestezija-aiškiaregystė. 3)Proskopija-kito būsimų veiksmų numatymas.
11. Suvokimo sutrikimai. Sergant psichinėmis ligomis:1)akcentuojamas vienas neesminis dalykas. 2)neesminiai dalykai įgyja subjektyviai užkrečiamą reikšmę (rasizmas). 3)įsitikinimas savo svarbumu (sadizmas, žvaigždžių liga) 4) derealizacija-isitikinimas kad seka, linki bloga. 5) depersonalizacija-svetimas pats sau.
12. Atminties samprata. Atminties funkcijos. Atmintis-psichinis procesas, užtikrinantis individo patirties įsisavinimą, išsaugojimą ir nuoseklų atgaminimą. Tai žm psichinė veikla nesudaryta iš atskirų, vienas nuo kito izoliuotų elementų, viskas susiję sudėtingais ryšiais.
13. Atminties procesai (fazės). Užmiršimas. 1) įsiminimas-naujos medžiagos įtvirtinimas siejant ją su ankstesne medžiaga. Įsisavinimas turi selektyvinį(atrenkamąjį) pobūdį. Jis priklauso nuo apercepcijos(patirties suvokimo),motyvų, nuostatų, tikslų. Sutrikimai:*Korsokovo sindromas(neprisimena vakar, bet prieš daug metų)*senatvinė sklerozė. 2)Išsaugojimas-jos metu inf išlieka paslėptu pavidalu. Kai kada išsaugojimas trunka kelias sekundes, o kartais lieka visam gyvenimui. 3)Atgaminimas-aktualizuojasi anksčiau įgyta patirtis, iš psichikos gelmių ištraukiama tai, kas buvo įsiminta ir išsaugota. Būna automatinis atpažinimas ir sunkiai atgaminamas atgaminimo būdas. Atgaminimo rūšys: a) atpažinimas(objekto atgaminimas pakartotinio suvokimo metu). Yra įvairaus aiškumo laipsnių : atpažįstame žm, bet neprisimename kada susipažinome. b)valingas ir nevalingas atgaminimas-kai žm veiklos turinys nenukreiptas į atgaminimą-nevalingas atgaminimas, o kai žm sprendžia užduoti iš karto medž negali atgaminti ir ieško įvairių būdų kaip tai padaryti-valingas atgaminimas(prisiminimas). c)atsiminimas-tai atgamintų praeities objektų ir įvykių priskyrimas konkrečiam laikui. d)užmiršimas-įsimintos medž išblukimas iš atminties. (Ebinhauzo užmiršimo kreivė). Atkūrimas-kai inf atkuriama nelabai tiksliai. Atkurdami inf, rekonstruojame menkiau įsimintus elementus, papildome logiškais samprotavimais ir ankstesnio patyrimo faktais. Užmiršimas 1)dėl interferencijos blogai įsimenama medžiagos vidurinė dalis: ja užgožia pradinė inf. dalis (dėl naujumo ji dar idomi).
14. Atminties rūšys skirstomos pagal 1) įsimenamos medž turinį (vaizdinė, žodinė-loginė, emocinė, motorinė (judesių) 2) tikslus (valinga atmintis, nevalinga (atmaina-reminiscencija-staiga nevalingai iškyla) 3) kiek laiko išsaugoma įsisavinta medž (trumpalaikė-operatyvinė, ilgalaikė) 4) įsimenamos medž pobūdį (prasminė-ieškoma tam tikrų ryšių, mechaninė 5) įsimenamos medž sudėtingumą (provaizdžiai, aidėtinai vaizdai-išsaugomi ilgą laiką be pakitimų, atminties vaizdiniai- sudėtingesni už aidėtinus, nes yra polimodaliniai, jungiam savyje regos, klausos, uodimo elementus). Užmiršimas-mūsų atmintis pati atsisako pasenusios inf. Šiuo atveju užmiršimas atlieka adaptacijos funkciją.
15. Mneminės veiklos organizavimas.
16. Atminties sutrikimai. 1)hipoamnezija-atminties susilpnėjimas 2) amnezija-visiškas atminties išnykimas a)afektogradinė-po streso b)isterinė-nenori, negali c)intoksikacinė-trauminė. Amnezijos variantai: retrogradinė(neprisimena kas buvo prieš ligą); anterogradinė(po ligos); patamnezė(nei prieš, nei po) 3) hiperamnezija-pernelyg gera atmintis sergant maliarija, narkotikai, maniakine psichozė 4)paramnezė-atminties apgaulė a)psiaudoreminiscencija(faktą prisimena teisingai, bet klysta laike) b)konfobuliacijos(ko neprisimena, tą prikuria) c)kriptomnezija(pasisavina kitų įspūdžius)
17. Mąstymo samprata. Mąstymo rūšys. Mąstymas-tai socialiai sąlygotas, susijęs su kalba psichinis procesas, kurio metu simbolių ir ženklų pagalba žm pertvarko perimamas žinias, surasdamas nauja, esminga. Mąstymo rūšys: 1)veiksminis m.-daiktų savybes pažįstam atliekant praktinius veiksmus. Čia situaciją pertvarkome judesių pagalba (motorinė) 2)vaizdinis m.-daiktų, reiškinių ryšiai randami pertvarkant mintyse turimus vaizdinius. 3)sąvokinis m.-objektai ir reiškiniai pažįstami pertvarkant sąvokas. ARBA 1)teorinis –dėsnių, taisyklių pažinias. 2)praktinis-dažniausiai vykdomas trūkstant laiko. Tai plano, projekto sudarymas. 3)intuityviais-remiasi intuicija-nuspėjame tam tikro dalyko esmę. Remiasi tam tikra patirtimi. 4)analitinis-užima ilgesnį laiką nei praktinis, aiškūs mąstymo etapai, logika, o rezultatas tas pats. 5)realistinis-nukreiptas į išorinį pasaulį, reguliuojamas logikos dėsnių. 6)autistinis-subjektyvių norų realizavimas(geocentrinis).
18. Mąstymo tipai.-tam tikra mąstymo forma, būdinga tam tikram individui. Priklauso nuo to, kaip asmenyje yra susijusios mąstymo rūšys. Gali dominuoti viena ir kita mąstymo rūšis.
19. Mąstymo operacijos. Sąvokos formuojamos ir keičiamos atliekant mąstymo operacijas. 2 bendriausios:1)analizė-objekto skaidymas į dalis. 2)sintezė-dalių jungimas į visumą. Jos būtinos bet kokiai mąstymo veiklai, yra tarpusavyje glaudžiai susiję, stebimas jų ryšys konkrečiame procese, palyginime. Lyginant nustatomas objekto panašumas arba skirtumas. Lyginami tik panašūs objektai(kriaušės-obuoliai) 3)skyrimas-mąstymo operacija, padedanti surasti esminį objektų skirtumą. 4)abstrahavimas-išskyrimas mintimis reikšmingo objekto požymio arba savybės. Kuo labiau abstrahuojame, tuo mąstymas gilesnis. Apibendrinimas-mintimis daiktų ir reiškinių sujungimas į tam tikrą klasę. Išskiriama kažko bendro (paukščiai). Bet koks apibendrinimas prasideda palyginimu.
20. Mąstymo uždavinių sprendimas. Būtinumas mąstyti atsiranda tada, kai žm seni būdai ir priemonės yra nebeveiksmingi. Tada būna probleminė situacija. Probleminė situacija-mąstymo uždavinys. Sprendimo dalys: 1)problemos iškėlimas-„kas yra“. Svarbu teisingai iškelti problemą, suvokti tolesnę mąstymo kryptį. 2)sprendimo ieškojimas a)mėginimo ir klaidų metodas b)algoritminis metodas-mėginimų nereikia, vadovaujamasi iš anksto sudaryta schema-algoritmu. Dažnai būna teisingas. (el.skaičiavimo mašina) c)euristinis-šis būdas dažnai neteisingas. Dažniausiai pasirenkamas optimaliausiai atrodantis metodas. Jei jis pasirodo neteisingas, grįžtama prie kito. 3)sprendimo sudarymas a)hipotezė-moksliškai pagrįstas uždavinio sprendimo modelis(mėnulis-žemės palydovas). Patvirtintos hipotezės tampa mokslinėmis tiesomis. b)įžvelgimas(insaitas). Po ilgų apmąstymų atsiranda sprendimas-lyg nušvinta galvoje. Atsipalaidavus ateina pats. 4)sprendimo patikrinimas-geriausia patikrinti naujų uždavinių sprendime. (mat-atvirkštinis metodas)
21. Mąstymo patologija. Sutrinka sugebėjimas apibendrinti, abstrahuotis. Sumažėja apibendrinimo lygis, fiksuojami tik konkretūs, akivaizdūs ryšiai. Žm negali pakilti nuo konkretybės. Mąstantis žm. nukrypsta į šoną nuo problemos-išryškina šalutinius požymius. Klasifikavimas-būdas tirti mąstymą(ligonis apjungia dkt, gyvūnus 1grupę (katė ir šuo vienoje grupėje, nes gyvūnai. 1)valios sutrikimas-nesirūpina savo išvaizda. 2)emocijų sutrikimas-abejingas savo ir kitų nuotaikoms. 3)mąstymo sutrikimas.
22. Kalbos ir kalbėjimo apibūdinimas. Kalba-žodinių ženklų sistema, kurių pagalba žmogus perduoda inf. Kalbėjimas-bendravimas tų žodinių ženklų sistema. Ženklai skirstomi:1) kalbos ženklai 2)kopijos(pirštų atspaudai, nuotraukos) 3)natūros ženklai (dūmai, šlapia gatvė) 4)signalai (skambutis) 5)simboliai (vėliava, emblemos). Semiotika-mokslo šaka, nagrinėja bendruosius ženklų požymius. Kalbos ženklo savybės: 1)žodžio reikšmė (kiekvienas žodis turi savyje daug inf.) 2) žodžio prasmė-subjektyvus žodžio turinio perpratimas(mirtis-reikšmė visiems vienoda, o prasmė-individuali) Kalbinė veikla(verbalinė) yra bendravimas kalbos pagalba.
23. Kalbėjimo funkcijos ir rūšys. Daugiakalbystė. Kalbėjimo funkcijos: 1)signifikatyvinė-ką nors žymi. 2)apibendrinančioji-jei žodis neapibendrintų, būtų neįmanoma suprasti kalbos nei bendrauti. 3)Komunikatyvinė-bendravimo: a)informacinis-svarbu tiksliai parinkti žodžius. b)išraiškos-atspindi kalbančiojo jausmus, nusako santykį su klausiančiuoju. c)poveikio-klausančiojo veiksmų pajungimas kalbančiojo sumanymu. 4)intelektinės veiklos funkcija-žm nuolat sprendžia probleminės užduotis ir naudoja ir kitų patirtį. Čia privalo planuoti. Planavimas neįmanomas be kalbos padargų. 5)visuomeninio istorinio patyrimo perdavimo priemonė(mitai, folkloras). Rūšys: 1)išorinis-šnekamoji kalba a)dialogas-tiesioginis dviejų ar daugiau žm pokalbis. Paprasčiausia kalbėjimo forma. Pokalbio dalyviai veikiai vienas kitą ir nekalbinėmis priemonėmis:mimika, gestais. b)monologas-ilga vieno žm kalba. Pasakojimas, dėstymas. Išsivystė istoriškai iš dialogo. Čia nėra abipusio bendravimo. Monologas turi būti nuoseklus, argumentuotas, logiškas. Seniausia monologo forma-pasakojimas, vėliau-oratorinė kalba. c)rašomoji kalba-ženklais, kurias užrašomi žodžiai. Seniausias-piktogramos, hieroglifai, fonetinis raštas. Egocentrinė kalba-ką daro, tą kalba. 2)vidinis-Vygotskij. Kalbėjimas pats sau.ypatingas vidinis mąstymas žodžiais. Prasideda tada kai pradedama galvoti. Grindžiamas išoriniu. Interiorizacija-išorinio kalbėjimo perėjimas į vidinį. Eksteriorizacija-atvirkščiai. Daugiakalbystė-žm gebėjimas kalbėti daugiau nei viena kalba. Atsirado siekiant susikalbėti su kitų tautų žm. daugiausia mažų tautų tarpe. Ar nekenkia mąstymui, nes mąstoma kalba. Daugiakalbystė daro žalą, bet didelė ir nauda. Mokytis kitos kalbos, kai padėti pagrindai gimtajai.
24. Individualūs kalbėjimo skirtumai. Svarbi asmenybės savybė-komunikabilumas. Skirstomi į komunikabilūs ir uždari. 1)plepumas-tuščiažodžiauja, todėl nemaišyti su komunikabilumu. 2)uždarumas-žm nelinkęs bendrauti, dalintis savo išgyvenimais ir mintimis. Tai sąlygoja įprotis ir sąlygos. 3)iškalbingumas-minties ir žodžio vienybė. Randa tikslius, gražius žodžius išreikšti mintims. Skirti nuo gražbylystės,nes paviršutinišką mintį slepia graži kalba. Moralinės ir valios savybės atsispindi kalboje. Emociškumas.
25. Kalbinės veiklos sutrikimai. Afazija-kalbos sutrikimas. 1)dinaminė afazija-praranda gebėjimas sakinius reikšti frazėmis. Sutrikę dinaminiai centrai. 2)motorinė eferentinė afazija-iširusi žodžių motorika. Nesugeba sujungti garsų tam tikra tvarka. 3)motorinė aferentinė-sutrinka garsų artikuliacija. Nesugeba parinkti atitinkamą garsą ir paima panašų. 4)semantinė afazija-nesugeba nustatyti ryšio tarp žodžių. 5)sensorinė afazija-neskiria garsų, žodžių reikšmės. Nemoka kalbos. 6)akustinė neminė afazija-pasireiškia kai reikia įsiminti didelį kiekį akustinės medž. Pamiršta dkt pavadinimus. 7)amnestinė afazija-priminus pirmą žodžio garsą, prisimena daikto pavadinimą.
26. Vaizduotės apibūdinimas. Vaizduotės funkcijos. Vaizduotė-psichinis pažintinis procesas, kurio metu žm vaizdinės patirties pagrindu sukuriami nauji vaizdiniai padedantys numatyti veiklos rezultatą dar prieš veiklos pradžią. Vaizduotės funkcijos:1)pažintinė-gali įsivaizduoti tai, ko niekad nematė. 2)anticipacinė-numato, kas bus ateityje, jei jis veiks vienu ar kitu būdu. 3)reguliuojanti-vienas veiksnys leidžia numatyti, kaip elgtis toliau(prie jūros nešamės akinius nuo saulės).
27. Vaizduotės rūšys. Fantazijos. Tyrinėjo japonų m Meisas 1)vaizduotė, tarnaujanti materialiųjų ir dvasinių vertybių sukūrimui(architektai, poetai). 2)kalbinė(lingvistinė)-vaizdiniai kuriami kalbos pagalba(kunigai, skaitovai). 3)reprezentacinė-terminas, kai žm kuria objektą, kuris neveikia jo jutimo organų. arba regimoji, girdimoji, skonio, uodžiamoji arba tradiciškai valinga, nevalinga, kūrybinė(būdingi ir nevalingi elementai).
28. Vaizdinių kūrimo būdai ir operacijos. 1)asociacija-praeities vaizdiniai susiejami su naujais ir sukuriamas dar kiti. 2)disociacija-turima patirtis tarsi išskaidoma į dalis, atmetama kas smulku ir lieka tik esmė. Abu labai susipynę praktikoje ir išskiriami tik teorijoje. Susideda iš daugelio operacijų: 1)agliutinacija-naujas vaizdinys sukuriamas iš daugelio atskirų dalių. 2)akcentavimas-paimamas pats ryškiausias bruožas (karikatūra). 3)schematizavimas-objektų grupėms būdingų bruožų išryškinimas atmetant individualias ypatybes. (modeliai, komp schemos). 4)hiperbolizavimas-fantazijos vaizdinys, tai vaizduojamojo objekto arba atskirų jo dalių padidinimas ar sumažinimas. 5)Tipizavimas-imamas tipinis personažas ir padaromas simbolis.6)įterpimas-dkt ar reiškinio atskirų savybių perkėlimas į naują kontekstą, kuriame įgyja naują prasmę.
29. Individualūs vaizduotės skirtumai. 1)humoro jausmo neturėjimas-nesugeba pertvarkyti vaizdinių. Nesupranta Ezopo humoro-perkeltinės prasmės. 2)turi gerai išvystytą regimąją vaizduotę. 3)žm su labai galinga nevalinga vaizduote (Mocartas) 4)religingi žm, linkę į religinę egzaltaciją, pergyvena Kristaus kalimą prie kryžiaus-stigmatikai. Isterinės asmenybės. 5)labai imlūs įspūdžiams, tai, ką įsivaizduoja, pergyvena (Volteras susirgdavo kiekvieną Valpurgijos naktį) 6)turi fenomenaliai ryškius vaizduotės vaizdinius-įsivaizduoja, kad bėga ir pulsas pagreitėja.
30. Vaizduotės patologija. 1)Jatrogenija – labai jautriai reaguoja į autoritetingo žmogaus žodžių. (dažnai nekaip supranta). 2)Didaktogenija-traumuojamas mokytojų, nesugeba atlikti paprastų uždavinių tam tikromis sąlygomis. 3)stigimatizmas-likusiems save laikyti pasaulio bamba. Isterinėms asmenybėms.
31. Emocijų ir jausmų apibūdinimas. Emocijų funkcijos. Emocija-psichinis reiškinys, atspindintis žm ir aplinkos santykį. Jausmai-tai emocijos, per kurias atspindimas santykis su sociumu. Funkcijos: 1)Organizmo aktyvumo palaikymas-daro org aktyvų. 2)teigiamos emocijos veikia žm raminančiai, bet negali būti labai aktyvios. 3)komunikatyvinė. 4)veikia asmenybės formavimąsi. Emocijos suteikia gyvenimo skonį, bet tik tada, kai kaitaliojasi.
32. Emocijų teorijos. 1)motyvacinės teorijos-esmė-instingtyvūs poreikiai (Froidas). Jei instinktyviai energijai nėra kaip pasireikšti, tai ji randa kitus kanalus kaip pasireikšti(paauglys-marginalinis žm ant ribos). 2)kognityvinės-susijusios su pažinimu, kuo daugiau pažinimas susijęs so ego, tuo daugiau įsijungia emocijų. M Ardnold: kuo daugiau peikiamas-tuo daugiua neigiamų emocijų ir atvirkščiai. 3)biologinės-emocijos kaip prisitaikymo (adaptacijos) priemonės, leidžiančios individui išlikti. Pluček: emocijos-atsakymas į išorinius dirgiklius. Skiria8pirmines emocijas:baimė, sielvartas, džiaugsmas, smalsumas, priėmimas, bjaurėjimasis, įniršis, siaubas. Informacinės-P.Simonovas. emocijos priklauso nuo 2 veiksnių:a)motyvo ir poreikio. b)nuo skirtumo tarp informacijos IB, skirtos(būtinos)poreikio patenkinimui ir inf prieinamos subjektui IP. E= IB – IP >teigiamos emocijos; < neigiamos; =jokių emocijų. 5)fiziologinės-Džeims-Lange, Davlov: vidiniai-išoriniai dirgikliai veikia fiziologiją-gimdo emocijas. Emocijos lydimos fiziologinių pakitimų.
33. Emociogeninės situacijos-situacijos, sukeliančios emocijas. 3)netikėtumas(nustebimas)-iškart nesugeba prisitaikyti prie dirgiklio, adaptuotis. Todėl reikia pasiruošti iš anksto. II tipo situacijos: per didelė motyvacija-subjekto galimybės siekiant tikslo: 1)per didelė motyvacija neardanti motyvacijos(prieš egzus, varžybas). 2)per didelė motyvacija socialiniame elgesyje(nesunku vienam, bet sunku esant daugiau asmenų-spausdinti) 3)per didelė motyvacija frustracijos atveju(psichinė būsena susidūrus su kliūtimi). Iššaukia naują motyvaciją-atsirandanauja emocija, reakcija į frustraciją: a)agresija b)pasitraukimas(fiksacija)-demonstratyviai atsisako. c)regresija-grįžimas į ankstesnes elgesio formas. Per didelė motyvacija konflikto atveju. K.Leviu: „artėjimo-artėjimo“konfliktas-iš dviejų malonių išsirinkti vieną. „artėjimo-vengimo“-kelionė į šiaurės ašigalį. „vengimo-vengimo“
34. Emocinės būsenos, jų formos. Stresas. Stresas – tai ilgai trunkantis stipraus nerimo ir įtampos būsena. Streso priežastimi gali būti įvairūs ekstremalūs poveikiai. Ekstremaliose situacijose kiekvienas organizmas turi savybę sutelkti savo vidines jėgas tam, kad prisitaikytų prie sunkių sąlygų. Būna teigiamas – natūralus gyvenimo reiškinys, skatinantis veikluma, išradingumą, kūrybiškumą ir tobulėjimą. Kai stresoriai veikia pastoviai, ilgai ir intensyviai, stresas gali peraugti į distresą – pradeda neigiamai veikti mūsų psichinę būseną, emocinę savijautą, gali paskatinti įvairių ligų atsiradimą ir dezorganizuoti visą veiklą
35. Motyvų samprata. Motyvai ir poreikiai. Motyvas-vaizdinys ar dkt, į kurį koncentruojasi žm ar gyv aktyvumas ir kuris gali patenkinti poreikį.
36. Biologiniai ir socialiniai poreikiai
37. Motyvų hierarchija.
38. Motyvų ir emocijų sąsajos.
39. Emocinės – motyvacinės sferos sutrikimai.
40. Dėmesio samprata. Dėmesio funkcijos. Dėmesys-psichikos sutelktumas į reikšmingus asmeniui objektus. Dėmesio funkcijos: 1)atrenkamumas-objektai ir įvykiai retai būna atskirti vienas nuo kito. Atrenkamumas leidžia atsirinkti kas šiuo metu reikšmingiausia.(Lindsei ir Norman grindžia dėmesiu visą savo teoriją) 2)išsaugojimas-dėmesys išlaiko tą veiksmą psichikoje iki to momento kai veiksmas pasibaigia. 3)reguliuojamoji-dėmesys tarsi reguliuoja psichiką, koncentruoja ją į reikšmingus šiuo momentu objektus. 4) kontroliuojamoji-žmonės turi karts nuo karto grįžti prie tam tikrų veiksmų, pergroti juos.
41. Dėmesio rūšys. 1) nevalingas dėmesys-išimtinai priklauso nuo išorinių sąlygų, nereikalauja vidinių pastangų. Priklauso nuo: a)dirgiklių intensyvumo, kontrastingumo, naujumas, netikėtumas, dirgiklio veiksmo pakitimas. b)išorinių dirgiklių atitikimo žm būsenai. Jausmai. Apersepcija. Laukimas. Interesai. 2)valingas dėmesys-būdinga tik žm. atsiranda kai žm kelia sau tam tikrus tikslus. Čia dėmesio kryptis ir koncentracija priklauso nuo ne nuo išorinių dirgiklių, o nuo žm tikslų, valios ir uždavinių, kuriuos jis sau kelia. Nėra įgimtas, formuojasi socializacijos procese, mokantis, dirbant. 3) povalinis dėmesys-jam pradžioj reikia valios pastangų nukreipti dėmesį į tam tikrą objektą, bet vėliau įvyksta perėjimas į kitą dėmesio rūšį, kur nereikia valios pastangų. Ir tuo pat metu nėra ir nevalingas, nes yra susietas su sąmoningais tikslais ir uždaviniais.
42. Dėmesio savybės. 1)koncentracija-kiek ilgai išlaikomas prie to paties objekto. Susijęs su interesais, geriau dėmesys išlaikomas į judančius objektus nei statiškus. 2)svyravimas-dinaminė savybė. Tai periodiški, trumpalaikiai ir nevalingi dėmesio intensyvumo pakitimai. Fiziologas Lange nustatė kad svyravimų periodas 2-12 sek. 3)perjungimas-kaip greitai ir tiksliai dėmesys perkeliamas nuo vieno objekto prie kito(klausom ir rašom). Vyksta nuolat. Būna dalinis ir pilnas. Genijai-pilnai. 4)paskirstymas-užtikrina dviejų ra kelių veiksmų vienalaikį atlikimą. 5)apimtis-kiek objektų vienu metu apima psichika.
43. Dėmesio sutrikimai. 1) išsiblaškymas-a)tariamas-kai žm įsigilina į vieną veiklą taip, kad nebekreipia dėmesio į kitką. b)tikrasis-nuovargio įtakoje atsiradęs išsiblaškymas. Kuo labiau pavargęs, tuo labiau išsiblaškęs. 2)sąmonės susiaurėjimas(dėmesio lauko susiaurėjimas)-žm sunkiai paskirsto ir perkelia dėmesį, todėl jis veikai tik su artimiausiais objektais turinčiais situacinę reikšmę. Po streso. 3)negebėjimas koncentruoti dėmesio-žm šokinėja nuo vieno objekto prie kito neužkliūdamas. Sergant maniakine depresija. 4)inertiškumas-dėmesį į šoną nuveda ne pagrindinis dalykas. Pervargus, vartojant psichotropines medž. Šizofrenija. 5)patologinė fiksacija-negali nekreipti dėmesio nuo tam tikros veiklos.
44. Sugebėjimų samprata. Sugebėjimai ir gabumai. Sugebėjimai-individualūs psichologiniai asmenybės ypatumai, sudarantys sąlygas veiklai kurioje nors srityje ir pasireiškiantys žinių ir įgūdžių įsisavinimo dinamika. Gabumai-įgimtas gebėjimas veikti. Tik galimybė arba užuomazgų visuma.
45. Sugebėjimų struktūra. Turi įgimtą ir įgytą dalis.
46. Sugebėjimų rūšys. Pagal atitinkamas veiklas:matematiniai, muzikiniai, motoriniai, techniniai, sportiniai, globos, literatūriniai, socialiniai, vadovavimo, aptarnavimo. Bendrieji, specialieji ir specifiniai. arba Bendrieji-tipiškų ir netipiškų požymių pastebėjimas, išskyrimas, klasifikavimas. Specialieji-būdingi kokiai vienai sričiai. Specifiniai-garantuoja didelį pajėgumą vienoje siauroje srityje. arba Talentingumas-kai sugebėjimai maksimaliai atitinka laikmečio reikalavimus. Genialumas-kai žm sugebėjimai pranoksta laikmetį. Jie įtakoja progresą, nes koncentruoja savyje naujų idėjų gausą.
47. Sugebėjimų matavimo problema.
48. Individualūs sugebėjimų skirtumai. Talentingumas ir genialumas. Talentingumas-kai sugebėjimai maksimaliai atitinka laikmečio reikalavimus. Genialumas-kai žm sugebėjimai pranoksta laikmetį. Jie įtakoja progresą, nes koncentruoja savyje naujų idėjų gausą.
49. Charakterio samprata. Charakterio struktūra. Charakteris-žm individualių psichinių savybių, nuolat pasireiškiančių tipiškais, savitais jo elgesio būdais, visuma. Charakterio struktūra-atskiri charakterio bruožai nėra atsitiktiniai-jie priklauso vienas nuo kito, yra tarpusavyje susiję ir vienas kitą lemia.
50. Charakterio bruožai ir simptomokompleksai. Charakterio bruožai sudaro struktūrą. Įgyjami. Žinodami vieno žm charakterio bruožus galima nustatyti jį turint ir kai kurios kitus, kurie jo elgesyje dar nebuvo pastebėti. Simptomokompleksai-tarpusavyje susiję ch bruožai.
51. Charakterio savybės.
52. Charakterio patologija.
53. Temperamento samprata-individualios psichinės savybės, nulemiančios žm psichinių procesų dinamiką ir įvairiose situacijose pasireiškiančios nevienodai priklausomai nuo tikslų, motyvų ir veiklos turinio.
54. Temperamento pagrindai.
55. Temperamento tipų charakteristika-tai visuma psichinių savybių, dėsningai tarpusavyje susijusių ir bendrų tam tikrai žm grupei. Kiekvienas temp tipas jungia savyje tam tikras šias 9 sąv: 1)senzityvumas-koks mažiausias dirgiklis sukelia psichinę reakciją.2)aktyvumas-jėga, kuria žm veikia išorinį pasaulį. 3)reakcijų tempas-rodo kalbos greitis, minčių gausumas. 4)reaktyvumas-reakcijos greitumas. 5)plastiškumas-kaip greitai prisitaiko prie naujų sąlygų. 6)rigidiškumas-sunkiai prisitaiko prie aplinkos. 7)ekstroversija-priklauso nuo išorinių sąlygų. 8)Introversija-priklauso nuo vidinių savybių. 9)emocinis sujaudinamumas-kokio stiprumo dirgiklis, kurio reikia emocinei reakcijai sukelti.
56. Temperamento įtaka žm veiklai. Nuo temp nepriklauso moralė, pasaulėžiūra, poreikiai, įsitikinimai, todėl nėra gerų ir blogų temperamentų. 1)stipriai veikia žm darbinę veiklą. Sangvinikai-masinėms profesijoms, gerai prisitaiko prie monotoniško darbo.2)nulemia individualios veiklos stilių-tai tam tikra veiklos būdų sistema, garantuojanti veiklos sėkmę. Todėl žm renkasi veiklos stilių, kuris atitinka jo temperamentą.
57. Asmenybės samprata-tai žm, pasiekęs pakankamai aukštą fizinio, psichinio ir socialinio išsivystymo lygį, kuris leidžia jam elgtis neatsižvelgiant į tiesioginius poveikius ir situacijas, vadovaujantis esminiais gyvenimo principais ir įsitikinimais. Asmenybe negimstama.
58. Asmenybės struktūra. 1)endopsichinės postruktūrės susidarymą lemia vidiniai veiksniai. Ji asmenybės raidą ir elgesį sieja su nervų bei kitais vidaus procesų mechanizmais. Aprėpia pažinimo procesus: suvokimą, mąstymą, atminties savybes, vaizduotę, valios pastangas, impulsyvumą. 2)egzopsichinės-susidarymą-santykiai su aplinka. Apima asmenybės santykių ir jos patirties sistemą:interesus, polinkius, idealus, vyraujančius jausmus ir t. t.
59. Asmenybės tikslai, perspektyvos, aspiracijos.
60. Asmenybės tipai.
61. „Aš“ vaizdas–tai vaizdinių ir sprendinių apie save (savo bruožus ir sugebėjimus, išgyvenimus ir motyvus, savo vietą tarp žmonių ir t. t.)sistema. Išskiriami du aspektai; 1)žinios apie save-tai netik žinojimas kas mums būdinga, bet ir kiek išreikšti mumyse vieni ar kiti bruožai. 2)savosios vertės jausmas-nusiteikimas savo paties atžvilgiu, savo vertingumo išgyvenimą, kuris tarsi persmelkia visą savęs supratimą ir Aš vaizdą.“Aš“ ir veikla bei aktyvumas yra tarpusavyje susiję, vienas nuo kito priklauso. Aš-vaizdo įsisavinimo lygiai:aiškiai įsisąmoninta, neaiškiai suvokta, visiškai neįsisąmoninta dalis. „Aš“pastovumas priklauso ir nuo to, kaip priimam inf: labilus(kintantis) ir rigidiškas(sustingęs). Aš-vaizdo formos-realusis aš(įsisąmonintas vaizdinys apie save šiuo momentu); idealusis aš(koks norėčiau tapti); ateities aš(kokia asmenybe norėčiau tapti); idealizuotasis aš(koks norėčiau būti, orientuodamasis į moralės normas, atskiras idealiojo aš variantas); reprezentacinis aš(kaukės, kurių tikslas paslėpti neigiamus, skaudžius ar intymius savojo aš bruožus ar polinkius)
62. Asmenybė ir grupė. Grupė sudaro atskiros asmenybės, tačiau pati grupė nėra paprasta asmenybių visuma. Norint pažinti asmenybę, jos elgesį, reikia pasidomėti kokiai grupei ji priklauso. Grupė šiek tiek suniveliuoja asmenybes:grupės nariams sunku elgtis kitaip nei tikisi grupė. Individai grupėje užima tam tikrą poziciją:lyderio, vidutinio statuso nariai ir atstumtieji. Statusas –asmenybės vertė grupėje. Už savavališka elgesį gresia grupės sankcijos. Asmenybė grupėje dažniausiai realizuoja socialino pripažinimo poreikį, o tai suteikia emocinį komfortą ir saugumą. Jei kiekvienas grupės narys sugebės realizuoti 2 pagrindines bendravimo vertybes-pajusti bendrumo jausmą ir asmenybės autonomiją-asmenybės tobulės ne kitų sąskaita, o bendri tikslai bus pasiekiami, neužgožiant individualybės. Konformizmas-nesugebėjimas apginti savo nuomonės grupės akivaizdoje. Labiau reiškiasi ten, kur grupės nariai mažiau pažįstami.
63. Grupių rūšys. Formali-kurių narių padėtį ir elgesį reglamentuoja organizacijos taisyklės. Neformali-neturi aiškiai apibrėžtų tikslų ir nepasižymi ryškiais emociniais tarpusavio santykiais; vadovaujamasi nerašytomis taisyklėmis. Neformali grupė gali egzistuoti formalios grupės viduje ir nulemti jos kryptingumą. Laisvoji-įstojama savo noru(sporto klubai). Privalomoji-nariais tampama nepriklausomai nuo norų(nepasirinksi šeimos, tautos, rasės). Pirminė-pagrindinė žm. būdingi tamprūs santykiai ir tai, jog ji būna nedidelė(šeima, sporto komanda). Antrinės-didesnes, santykiai formalesni(krepšinio klubas į kurį įeina komandos). Referentinė-kurios normos, tikslai, elgesio standartai yra tos asmenybės kriterijus, renkantis tą ar kitą elgsenos būdą. Nebūtina būti faktišku nariu.
64. Grupės normos. Lyderis. Normos-grupės elgesio taisyklės. Jo ne visada sutampa su visuomenėje priimtomis etikos normomis. Gr normos skiriasi įsisąmoninimu: kai kurios elgesio taisyklės gali būti dažnai deklaruojamos ir pabrėžiamos, o kitos, tik numatomos, nors grupei jos gali būti ir labai reikšmingos. Grupės lyderiu tampa individas, nuosekliausiai besilaikantis grupės normų ir vertybių. Lyderystė-tai grupės vidinės raidos rezultatas. Lyderiui reikia ir įgimto savybių rinkinio(ekstravertiškumo, empatijos, intelekto, sugebėjimų, nervinių procesų stiprumo, paslankumo ir pan.)

Leave a Comment