socialinio darbuotojo profesiograma

Įvadas

„Socialinio darbo Lietuvoje šaknys glūdi humanizmo filosofijoje, tikėjimo, demokratijos idealuose. Artimo meilė, artumas, atlaidumas, gera kaimynystė, bendrumo jausmas, susivaldymas, teisingumas, išmintis, tikėjimas ir viltis, uolumas, darbštumas, atjauta nuo senų laikų yra įaugę daugelio Lietuvos gyventojų širdyse, tapę jų vertybinėmis orientacijomis. Šios ir kitos vertybės padėjo lietuvių tautai pakelti išmėginimus, įtvirtinti savąjį nacionalumą. Tęsdamas šias tradicijas, socialinis darbuotojas yra pasišventęs tarnauti Lietuvos žmonių saviraiškai ir gerovei. Jis nuolat tobulinasi dvasine ir profesine plotme, ugdosi poreikį naujovėms, siekia savąja veikla intensyvinti visuomenės raidą.“ – taip apibūdinamas socialinis darbuotojas projekte „Lietuvos socialinių darbuotojų etinis kodeksas“.Moksliniu požiūriu svarbiausia socialinio darbo kaip mokslo funkcija – teorinių žinių ir patirties apie socialinę sferą ir specifinę socialinę veiklą sisteminimas. Todėl socialinis darbas kaip mokslinė disciplina atlieka veiklos formų ir metodų analizę, tiria ir siūlo optimalius būdus, priemones, sąlygas įvairiausioms žmonių socialinėms problemoms spręsti. Savo struktūra , turiniu, tyrimo metodais ir priemonėmis socialinis darbas yra kompleksinė mokslo šaka, nes ją papildo ir įtakoja įvairūs mokslai.Socialinis darbas kaip mokslinė disciplina mūsų šalyje tik formuojasi. Besikuriantys šio mokslo centrai, katedros, skyriai organizuoja konferencijas ir pasitarimus įvairiomis teorinėmis ir praktinėmis socialinio darbo problemomis. Tačiau jo ištakų randama judaizme ir krikščionybėje. Idėjos kilmės laikas – devynioliktojo amžiaus pabaiga ir dvidešimtojo amžiaus pradžia, taigi ir visame pasaulyje tai yra palyginti nauja profesija. Visos profesijos turi keistis, kad patenkintų kintančio laikmečio poreikius. Socialinis darbas, kaip jauna profesija, plėtojosi ir kito priklausomai ne tik nuo problemų pobūdžio ir besikeičiančių laikų klimato, bet kartu besivystant žinioms, vertybėms ir įgūžiams.

Socialiniam darbui būdingi principai ir metodai

Principu laikomas ypač svarbus teiginys, kuriuo remiantis kas nors padaryta arba turi būti planuojama, daroma, vertinama. Dėl socialinio darbo kompleksiškumo šio mokslo teorijoje skiriami bendramoksliniai (pvz., determinizmas), bendrieji (istoriškumas, socialinis sąlygotumas, socialinis reikšmingumas) ir specifiniai (humanizmas). Socialinio darbo teorijai ir praktikai laikytume priimtina tokią jų specifikaciją:1. bendrieji principai: humanizmas, altruizmas, individų, grupių, visuomenės interesų harmonizavimas;2. psichologiniai ir pedagoginiai principai: modalumas (galimumas, netikrumas, būtinumas ir pan.), empatija, atrakcija (patrauklumas), pasitikėjimas;3. metodiniai principai: diferencijuotas vertinimas, perimamumas, nuoseklumas, nepertraukiamumas, kompetentingumas;4. organizaciniai principai: visybiškumas, kompleksiškumas, tarpininkavimas, solidarumas, subsidiškumas;5. socialinio teisingumo principai: žmogaus teisės, vienodos galimybės sulaukti pagalbos, socialinės pagalbos prieinamumas, konfidencialumas darbe, reabilitacijos ir adaptacijos galimybės ir t. t.

Socialinio darbo metodai yra veiklos būdų, veiksmų, operacijų visuma, kuriais siekiama šios veiklos tikslų, sprendžiami uždaviniai, situacijos ir pan. Kadangi socialinio darbo disciplina kompleksinė, tai jos metodai skiriami į ekonominius, juridinius, politinius, socialinius – psichologinius, psichologinius – pedagoginius, medicininius – socialinius, administracinius, vadybinius, ergonominius ir pan. Atsiranda ir specifiniai socialinio darbo metodai. Kokius metodus naudoja socialinis darbuotojas priklauso nuo jo specializacijos, socialinės tarnybos struktūros, veiklos pobūdžio ir objekto, konkrečios situacijos ir kt. Kompleksinių metodų naudojimas dažnai vadinamas socialinėmis technologijomis, kurių dėka sprendžiami iš karto keli socialinio darbo uždaviniai ir problemos.

Socialinis darbas – kūrybiškas žinių, vertybių ir įgūdžių derinimas

Socialinis darbas, kaip kūrybiškas žinių, vertybių ir įgūdžių derinimas, yra svarbi socialinio darbo praktikos kryptis. Ji susijusi su socialinio darbo praktikos „kaip“ klausimu. Esminis kiekvienos profesijos bruožas yra sisteminės žinios ir etikos kodeksai. Praktika grindžiama sistemine teorija, o praktikai naudojasi šiomis žiniomis priimdami savo darbo sprendimus. Ši praktika, be kita ko, remiasi ir etikos kodeksu, o tai sudaro praktikos vertybinį pagrindą. Vertybinis pagrindas – tai visuomeninės kliento ir darbuotojo vertybės.

Įkūrus Nacionalinę socialinių darbuotojų asociaciją (NSDA), iš karto tapo aišku, jog reikia tiksliai apibrėžti socialinio darbo praktiką, kad būtų galima susisteminti visus profesinius elementus. NSDA komisija per pakomitetį, kuriam vadovavo Harriet Bartlett, sukūrė „Socialinio darbo praktikos apibrėžimą“. Iš jo išsirutuliojo, kad profesionalus socialinis darbas turi būti grindžiamas tam tikru žinių bagažu (supratimo būdu) ir vertybių (nuostatų į žmogų) sistema, kurie vyrauja praktikoje ir pasireiškia per įgūdžių sistemą. Šis žinių , vertybių ir įgūdžių derinimas yra viena iš būdų apibudinti socialinio darbo praktiką. Juo remiantis nagrinėjamos penkios sąvokos: įvertinimas, santykiai, žmogus situacijoje, procesas ir intervencija. Visa tai – bendri socialinio darbo praktikos rėmai, neatsižvelgiant į problemos, sistemos ir darbuotojo vaidmenį. Tai yra profesinių santykių ir pagalbos proceso pagrindas ir suteikia turinį tokioms sąvokoms kaip rūpestis ir poreikis – socialinio funkcionavimo problemoms, su kuriomis susiduria socialiniai darbuotojai.Iš dalies žinios, vertybės ir įgūdžiai yra susiję su jausena, mąstymu ir sudaro vientisą schema. Žinios yra praktikos pažinimo ar mąstymo sudedamoji; vertybės yra jausminis ar praktikos dvasinis komponentas, nors iš dalies jos yra ir mąstymo sudedamosios. Įgūdžiai yra veiksmas, arba socialinio darbo atlikimas; jie yra sudedamoji elgesio dalis. Vis dėlto reikia pripažinti, kad įgūdžiai gali būti ir iš esmės ir pažintiniai. Gebėjimas mąstyti apie praktikos situaciją – teisingai naudoti žinias ir matyti visus situacijos aspektus, išskirti atitinkamas vertybes ir numatyti reikiamus veiksmus – ir yra įgūdis. Yra svarbu gerai išanalizuoti visų šių socialinio darbo praktikos komponentų esmę ir turinį. Deja, to nepakanka, norint suprasti šią socialinio darbo kryptį. Šių trijų elementų ryšys yra kūrybiško suderinimo rezultatas. Kalbant apie žinių, vertybių ir įgūdžių santykį, nagrinėtini tiek mokslo, tiek ir meno klausimai. Labai svarbu mokėti kūrybiškai sujungti tris komponentus į nuoseklų praktikos vertinimą ir planą.

Veiksmai ir strategija

Viena iš socialinio darbo sampratų (krypčių) traktuoja socialinio darbo praktiką kaip atsaką į rūpestį ir poreikį. Rūpestis kyla iš nuojautos, kad ne viskas yra gerai. Socialiniai darbuotojai atsako į šį rūpestį , nustato nepatenkintus šioje situacijoje poreikius. Tam jie pasitelkia žinias apie žmogaus vystymąsi, žmonių skirtingumus ir socialines sistemas, nustato ne tik konkretaus asmens nepatenkintą poreikį, bet ir toje situacijoje svarbių asmenų ir sistemų nepatenkintus poreikius.Socialinio darbo pastangos prasideda rūpesčiu ir jį paverčia poreikiu. Šiuo požiūriu yra svarbu nustatyti ne tik kliento, bet ir kitų individų ir socialinių sistemų , susijusių su situacija, poreikį. Dėmesys skiriamas siekiant padėti individams susidoroti ir aplinkos veiksniams, trukdantiems socialiniam formavimuisi. Sprendimas, kokia turi būti paslauga susijęs, susijęs su tuo, kam pokytis reikalingas – klientui, situacijai ar abiem. Nustatydamas poreikius socialinis darbuotojas remiasi vystymosi, socialinių sistemų ir žmonių skirtybių teorijomis.Problemos sprendimo procesas yra priemonė atliepti į rūpesti ir poreikį, tai žinių, vertybių ir įgūdžių taikymas dirbant su klientais, vartojant sąvokas įvertinimas, žmogus situacijoje, santykiai, procesas, intervencija. Problemos, su kuriomis dirba socialinis darbuotojas, yra tai, kas trukdo socialiniam funkcionavimui, pats žmogus ar su ta situacija susiję žmonės, kurie kliūčių pašalinti negali patys. Problemos sprendimo procesas vyksta tam tikrą laiko tarpą, tam tikrais etapais, cikliškai. Socialinio darbo praktikoje klientas yra maksimaliai įtraukiamas į procesą. Per visą ši procesą darbuotojas dėmesį sutelkia į kliento sistemos stiprybes ir kompetencija bei įgimtas galimybes tobulėti ir keistis.Intervencija – tai tikslingas socialinio darbuotojo elgesys su žmonių sistemomis ar procesais, kurio tikslas – pokytis. Socialinio darbo intervencija dėmesį skiria šiems santykiams, siekdama pokyčio, kai socialinis funkcionavimas tampa problema tenkinant kiekvieno elemento poreikius. Socialinis darbuotojas savo įgūdžiais ir gebėjimais sukelia pokytį. Tai daug priklauso nuo darbuotojo žinių ir reputacijos bei kitų veiksnių.

Socialinis darbuotojas turi nustatyti socialinio funkcionavimo problema ir poreikius; tam jis turi pritaikyti žinias, profesine svertybes, sprendimo procesą ir kūrybiškumą. Jis daro įtaką santykiams, susijusiems su poreikiais ir problemomis, siekdamas pokyčio. Pokytis turi tenkinti visų šalių poreikius. To rezultatas – gali susiformuoti visai nauji santykiai ir pasikeisti esami. Norėdamas prisidėti prie pokyčio darbuotojas turi dalyvauti dvejopoje veikloje: 1. kuriant pagalbos santykius;2. teikiant pagalbą;Socialinių darbuotojų funkcijos ir vaidmenys

Socialinis darbuotojas, kaip socialinių paslaugų tiekėjas, dirbdamas konkretų darbą atlieka tam tikrus profesinius vaidmenis, kuriuos sudaro įvairios funkcijos. Apskritai socialinio darbuotojo profesinį vaidmenį teikiant socialines paslaugas galima apibūdinti kaip metodinį tarpininkavimą tarp kliento ir socialinių institucijų, sprendžiant problemas. (Profesinis vaidmuo yra vaidmuo, susijęs su profesija, su nuolatiniu tam tikros srities darbu arba – profesinis vaidmuo yra funkcija, pareigos, veiklos sritis, paskirtis). Šią metodinio tarpininkavimo veiklą socialinis darbuotojas atlieka dirbdamas skirtingo tipo institucijose ir su įvairiomis klientų grupėmis, todėl jos turinys yra skirtingas, tačiau pačios funkcijos (jų įvardijimas) yra toks pat. Klientas gali būti asmuo, grupė, bendruomenė. Funkcijų įvardijimas ir klasifikavimas labai įvairūs: nuo labai bendrų kompleksinių funkcijų grupių išsiskyrimo iki smulkaus konkrečios veiklos detalizavimo. Viena funkcijų klasifikacija remiasi individualaus socialinio darbo metodo struktūra, t.y. išskiriamos socialinių paslaugų teikimo funkcijos: socialinis tyrimas; paslaugų planavimas, administravimas; tiesioginis paslaugų organizavimas, teikimas; paslaugų teikimo efektyvumo ir rezultatyvumo įvertinimas; profesinės veiklos tobulinimas. Galimas ir kitas socialinio darbuotojo funkcijų grupavimas: diagnostinė, konsultavimo, informavimo, organizacinė, socialinių paslaugų planavimo, socialinių programų rengimo, pajamų testavimo, tarpininkavimo, prevencinė, šviečiamoji, tiesioginio paslaugų teikimo, vadybos, profesinės veiklos tobulinimo. Labai detalios socialinio darbuotojo funkcijos apimtų tokias veiklos sritis ir konkrečias veiklas: I. Poreiki nustatymas ir vertinimas1.1Surinkti informaciją apie klientą ir išsiaiškinti socialinę problemą:• Ištiria ir užfiksuoja apie kliento probleminę situaciją remdamiesi turima informacija.

• Aiškinasi priežastis, sukeliančias kliento socialines problemas.• Suvokia problemos esmę (kas yra socialinė problema)• Identifikuoja problemą socialinio darbo reikalingumo požiūriu• Pildo reikiamus dokumentus• Aiškinasi galimybę spręsti kliento problemas• Suvokia realias kliento problemos sprendimo galimybes• Aiškinasi situacijos pranašumus ir trūkumus• Nustato skubios pagalbos poreikį• Aptaria su kolegomis pagalbos galimybes• Aiškinasi kliento aplinkos įtraukimo į pagalbos procesą galimybes• Renka informacija apie galimus pagalbos šaltinius• Jei reikia, organizuoja probleminės situacijos mokslinį tyrimą 1.2 Užmegzti kontaktus su klientu:• Tikslina problema su paramos reikalingu klientu• Aiškinasi kliento aplinkos įtraukimo į pagalbos procesą galimybes• Motyvuoja klientą ieškoti pagalbos• Motyvuoja klientą efektyviai pagalbai• Aiškinasi kliento vidaus išteklius paramai• Lankosi kliento namuose• Klientui aiškina paramos galimybes• Siūlo problemos sprendimo būdus

II. Paramos planavimas 2.1 . Analizuoti ir vertinti situaciją:• Identifikuoja probleminę situaciją• Susistemina ir nustato socialinės problemos atsiradimo priežastis• Susistemina ir nustato asmens problemų kilmę• Pateikia ir argumentuoja asmens problemų sprendimų variantus• Reziumuoja pagalbos reikalingumą asmeniui• Nustato problemos spendimo prioritetus• Tikslindamas problemos kilmę tariasi su kitais socialiniais darbuotojais• Pateikia profesionaliai argumentuota nuomonę 2.2. Sudaryti ir suderinti paramos planą:• Planuoja įvairių rūšių socialines paslaugas• Pateikia problemos sprendimų ir veiklos būdų alternatyvas• Įvertina kliento vidinius išteklius problemai spręsti• Konsultuojasi su klientu dėl atskirų variantų įtraukimo į paramos planą tikslingumo• Iškelia sau realius paramos tikslus• Nustato būdus, kurias kliento sistema bus įtraukiama į paramos procesą• Pasirenka konkrečius paramos teikimo ir jos koordinavimo subjektus bei specialistus• Parenka paramos teikimo modelį• Apibrėžia paramos teikimo reikalavimus ir situacijos ribas• Numato konkrečius darbuotojus, kurie vykdys paramos planą• Apsvarsto paramos vertinimo procedūrą• Numato paramos sutarties ar paslaugos teikimo nutraukimo procedūrą• Sudaro paramos teikimo sutartį• Parengia reikalingą informaciją apie klientą kitai institucijai• Suderina paramos teikimo planą su paramos gavėju• Sudaro paramos teikimo planą su institucijos administracija

III. Pagalbos teikimas 3.1. Vykdyti prevencinį darbą:• Ugdo žmonių socialinius įgūdžius, reikalingus socialinės problemos prevencijai• Informuoja visuomenę ir privačius klientus apie gresiančias problemas• Teikia klientui informacija, reikalingą problemų prevencijai tam tikroje socialinėje grupėje• Remia savipagalbos iniciatyvas, grupes, padedančias spręsti klientų socialines problemas• Socialinėmis grupėmis, turinčiomis rizikos faktorių, organizuoja diskusijas• Derina prevencinę veiklą su kitomis pagalbos formomis• Skatina klientą įsitraukti į savipagalbos grupes ar iniciatyvas• Inicijuoja savipagalbos judėjimą• Inicijuoja teigiamų socialinių pokyčių įgyvendinimo dokumentų rengimą 3.2. Teikti informaciją:• Parengia informacinę medžiagą, reikalingą klientui• Sukuria ir plėtoja komunikacijos su klientu sistemą• Teikia vienkartinę informaciją• Pateikia klientui reikalingas idėjas, faktus, vertybes 3.3. Konsultuoti:• Konsultuoja, kaip klientas gali geriausiai pasinaudoti turima informacija, žiniomis• Teikia patarimus, kaip elgtis probleminėje situacijoje• Paramos eigoje teikia informaciją klientui apie paramos galimybes• Pasiūlo alternatyvius paramos būdus• Teikia informacija ir pataria klientui, kaip paramos procese pasinaudoti normatyviniais dokumentais• Teikia tikslinę metodinę konsultaciją, siekdamas pagerinti asmens situaciją• Kaupia informaciją apie paramos poreikį• Koreguoja paramą, atsižvelgdamas į sukauptą informaciją• Baigia ryšį su klientu 3.4. Daryti įtaką pokyčiams:• Vykdo intervenciją į kliento situaciją ir jo santykius su jam svarbias asmenimis• Pateikia klientui platesnį problemos matymo vaizdą• Stimuliuoja kliento savipagalbos stiprumą• Skatina kliento iniciatyvą• Skatina kliento socialinės aplinkos keitimą• Instaliuoja asmens keitimąsi• Užtikrina klientui sveiką psichologinę aplinką 3.5. Teikti operatyvią paramą:• Formuoja komandą ir organizuoja jos darbą teikiant paramą• Suteikia skubią paramą• Įtraukia klientą į paramos teikimą• Įtraukia šeimos narius ir aplinkinius į problemos sprendimą• Įtraukia savanorius į paslaugos teikimą 3.6. Teikti konkrečią paramą:• Teikia arba užtikrina paslaugų gavimą kliento aplinkoje• Teikia socialines paslaugas institucijose• Vykdo reabilitacinį darbą• Organizuoja materialinės paramos teikimą• Vadovauja kitiems darbuotojams, kurie tiesiogiai teikia paslaugas• Mobilizuoja reikiamus išteklius spręsti problemą 3.7. Tarpininkauti, atstovauti, koordinuoti:• Yra kliento ir socialinės aplinkos tarpininkas• Kliento ir kitų paramos institucijų trapininkas

• Organizacijų, teikiančių paramą, tarpininkas• Gina kliento interesus bendraujant su kitomis institucijomis• Kliento pageidavimui teikia informaciją apie kliento problemas kitoms institucijoms• Atstovauja kliento interesams kitose įstaigose ir organizacijose• Koordinuoja suinteresuotojų darbą sprendžiant socialines problemas 3.8. Vykdyti tiriamąjį paramos teikimo darbą:• Atlieka tiriamąjį darbą• Prognozuoja socialinių problemų ir konfliktų atsiradimą• Prognozuoja paramos poreikį

IV. Paramos vertinimas 4.1. Apibendrinti ir įvertinti pokyti:• Vertina kliento jausmus, požiūrius, asmenybės bruožus• Kontroliuoja paslaugų kokybę• Nustato, ar įvyko pokytis• Išsiaiškina, ar klientas atskiria situaciją, kuri buvo iki pokyčio ir po jo• Analizuoja, lygina ir vertina paramos teikimą ir naujas galimybes• Tikslina paramos teikimo tikslus, metodus• Teikia veiklos gerinimo pasiūlymus• Renka, analizuoja ir įvertina paramos rezultatus• Aiškinasi ir vertina kliento priklausomumą nuo socialinio darbuotojo• Aptaria paramos teikimo procesą su klientu ir kitais suinteresuotais asmenimis ir institucijomis• Įtraukia pačius klientus į pagalbos vertinimą ir koregavimą• Įtraukia klientus į tiriamąjį darbą• Teikia apskaitas trečiosioms šalims apie savo darbo rezultatus• Koreguoja paramos teikimo planą• Stebi paramos teikimo eigą ir rezultatus 4.2. Aptarti ir įvertinti paramos modelį (galutinius rezultatus):• Aptaria paramos rezultatus su klientu ir kolegomis• Sutvarko paramos atvejo užbaigimo dokumentaciją• Įvertina teigiamus ir neigiamus paramos teikimo aspektus• Paruošia paramos eigos ataskaitą• Įvertina paramos planą• Analizuoja grįžtamąjį ryšį

V. Bendri veiklos organizavimo klausimai 5.1. Bendrauti su socialiniais partneriais: • Koordinuoja savanorišką ir profesinę paramą klientams• Organizuoja reikalingą pagalbą sureikiant įvairias organizacijas ir socialinius darbuotojus• Remdamiesi kliento nuomone vertina suteiktą paramą• Vadovauja darbo grupės kolegoms, savanoriams ir praktikantams• Dalyvauja darbo priežiūroje ir sudarytų darbo grupių konsultacijose• Įtraukia naujus darbuotojus į darbą• Rengia ir veda diskusija aktualias veiklos klausymais• Supažindina potencialius savanorius ar praktikantus su darbu institucijoje• Teikia informacija potencialiems savanoriams ir praktikantams• Palaiko ryšius su praktikantų mokyklomis• Vadovauja praktikai• Dalyvauja tarpžinybinėse konsultacijose• Tarpininkauja bendradarbiaujant skirtingų institucijų specialistams, sprendžiant bendrus paramos klausymus

5.2. Įtraukti savanorius:• Pasirenka ir įtraukia savanorius į paramos procesą• Spendžia, kokias duoti užduotis savanoriams• Pristato savanorius klientams• Skirsto užduotis klientams• Prižiūri savanorių darbą• Moko savanorius atlikti užduotis ir juos konsultuoja• Moko savanorius bendradarbiavimo įgūdžių• Prisiima atsakomybę už savanorių atliekamą darbą 5.3. Plėtoti institucijos veiklą:• Formuoja institucijos veiklos politiką• Numato institucijos veiklos problemas, trūkumus, galimybes• Rengia ir skelbia institucijos veiklos tarpines ar galutines ataskaitas• Tikslina institucijos veiklos strategiją ir taktiką, atsižvelgdamas į kritines pastabas ir neigiamus reiškinius• Kartu su kolegomis rengia institucijos darbo planus• Viešai skelbia institucijos tikslus, uždavinius• Rūpinasi medžiagos apie institucijos veiklą sudarymu ir skelbimu• Rūpinasi institucijos įvaizdžio skleidimu tarp kitų institucijų ir asmenų• Rūpinasi institucijai reikalingos duomenų bazės kūrimu ir tobulinimu• Tvarko korespondenciją• Dalyvauja formuojant institucijos biudžetą• Dalyvauja valdant biudžetą• Dalyvauja valdant instituciją• konsultuoja ir formuoja apie paskirtų fondų naudojimą

VI. Profesinės veiklos tobulinimas 6.1. Analizuoti socialinės aplinkos sistemas:• Renka sistemina duomenis apie socialine problemas• Seka ir nagrinėja bendruomenės gyvenimo ypatumus• Palaiko nuolatinius ryšius su kitais socialiniais darbuotojais, kaupiant informaciją apie socialines problemas• Atkreipia valdžios, vykdomųjų ir socialinių paslaugų institucijų dėmesį į galimas rizikos grupes ir aplinkybes rastis socialinėms problemoms• Tiria ir vertina klientų gyvavimo sąlygas ir kitų duomenų bazę• Atranda visuomenės gyvenimo trūkumus• Analizuoja įstatymus ir normatyvinius dokumentus, teikia jų tobulinimo pasiūlymus• Informuoja visuomenę apie normatyvinių dokumentų negatyvų poveikį• Teikia informacinės sistemos klientams gerinimo pasiūlymus 6.2. Daryti teigiamą įtaką socialinėms sistemoms:• Prisideda prie naujų socialinių paslaugų plėtojimo • Inicijuoja socialinės infrastruktūros kūrimą• Aktyviai dalyvauja išsiaiškinant klientų galimus poreikius ir interesus naujų įstetymų bei normatyvų kontekste• Pasirenka socialinių paslaugų klientui teikimo partnerius, siekiant jų geresnės kiekybės ir kokybės

• Informuoja kitas su socialinių paslaugų teikimu susijusias institucijas ir socialinius darbuotojus apie galiojančius įstatymus bei jų įtaką veiklos plėtrai• Informuoja kitas su socialinių paslaugų teikimu susijusias institucijas ir socialinius darbuotojus apie pasiektus rezultatus, kurie gali būti reikšmingi socialinio darbo efektyvumui• Remdamiesi naujais savo darbo laimėjimais konsultuoja socialinius darbuotojus 6.3. Plėtoti socialinio darbo profesijos koncepciją:• Nustato savo paties statusą ir teisinę padėtį darbo vietoje• Rūpinasi savo vaidmeniu ir uždavinių sistemos kūrimu teikiant socialinę paramą• Tobulina savo santykių „darbuotojas – klientas“ poziciją• Jaučia atsakomybę už savo veiklą ir konkretaus darbo funkcijas visuomenėje 6.4. Tobulinti socialinio darbo profesiją:• Vertina savo tiesioginį darbą teikiant socialines paslaugas• Domisi naujais laimėjimais darbo srityje, siekiant tobulinti savo darbo metodus ir veiklos formas• Prisideda prie naujų ar kuriamų darbo metodų, bendradarbiauja su kolegomis ir mokslininkais• Sistemina naujas žinias ir siūlo naujus darbo metodus• Nustato ir koreguoja klaidingas ir neadekvačias administravimo, valdymo formas ir metodus• Dalyvauja profesinio tobulinimo renginiuose• Dalyvauja atestuojant darbuotojus• Savarankiškai palaiko ir tobulina profesinę kvalifikaciją• Taiko savikontrolės principą savo profesinėje veikloje 6.5. Plėtoti socialinio darbo profesiją su išorinių kontaktų pagalba:• Palaiko ryšį ir konsultuojasi su kitais socialiniais darbuotojais ir institucijomis savo profesinės kvalifikacijos tobulinimo sumetimais• Palaiko ryšį savipagalbos grupėmis ar atskirų interesų atstovavimo organizacijomis• Konsultuojasi ir palaiko ryšius su vykdomosiomis institucijomis vietiniu ir valstybiniu lygiu• Palaiko ryšius ir konsultuojasi su kitomis paramos organizacijomis, svarbiomis socialiniam darbui tobulinti• Visuomenėje reprezentuoja savo darbo instituciją iš socialinio darbuotojo pozicijų• Prisideda prie socialinio darbuotojo profesijos įsitvirtinimo kuo platesnėse veiklos sferose• Dalyvauja profesinių sąjungų veikloje.

Išvados

1. Socialinis darbas kaip mokslinė disciplina mūsų šalyje tik formuojasi. Besikuriantys šio mokslo centrai, katedros, skyriai organizuoja konferencijas ir pasitarimus įvairiomis teorinėmis ir praktinėmis socialinio darbo problemomis.2. Socialinis darbas turi jam budingus principus, kurie skirstomi: bendrieji, psichologiniai ir pedagoginiai, metodiniai, organizaciniai, organizaciniai ir socialinio teisingumo principai.

3. Kūrybiškas žinių, vertybių ir įgūdžių derinimas, yra svarbi socialinio darbo praktikos kryptis, padedanti padėti klientui prieiti prie teigiamo pokyčio.4. Problemos sprendimo procesas yra priemonė atliepti į rūpesti ir poreikį, tai žinių, vertybių ir įgūdžių taikymas dirbant su klientais, vartojant sąvokas įvertinimas, žmogus situacijoje, santykiai, procesas, intervencija.5. Socialinio darbuotojo funkcijų grupavimas: diagnostinė, konsultavimo, informavimo, organizacinė, socialinių paslaugų planavimo, socialinių programų rengimo, pajamų testavimo, tarpininkavimo, prevencinė, šviečiamoji, tiesioginio paslaugų teikimo, vadybos, profesinės veiklos tobulinimo.

Literatūros sąrašas:

1. Louise C. Johnson „Socialinio darbo praktika“ Vilnius, 20032. L. Žalimienė „Socialinės paslaugos“ Vilnius, 20033. V. Kučinskas, R. Kučinskienė „Socialinis darbas švietimo sistemoje“ Klaipėda, 2000