filosofojos įvado egzamino klausimai ir atsakymai

1. F. kilmė ir esmė. Pagrindinių klausimų aptartis. Žmogaus esmės analizė. Filosofija – žm. santykio su transcendentine būtimi (pasauliu) ir pačiu savimi apmastymas. Filosofija atsiradoVIIa.p.m.e. Apmąstymas–išvidinė pastanga žvelgiant į pasaulio esinius. Filosofija atsirado kai žm ėmė nepakakti tradicinių mitologinių atsakymų į jį jaudinančius klausymus. Mokslas tiria gamtinį pasaulį, teologija–antgamtinį, tačiau tarp šių dviejų pažinimo sričių, į kurias krypsta žmogaus protas, neišvengiamai atsiranda vietos filosofijai. Formavimosi prielaidos: 1)fil. pradžia yra nuostaboje; noras išvengti nežinojimo; abejonių būsena; mirties bamė ir viltis. 2)mitai. 3)laisva, demokratiška visuomenė, kurioje nedraudžiama kitamintystė. Atsiranda sudėtingesni santykių su pasauliu forma. Žm esmė: 1)žmogus yra įmestinė būtybė. 2)didysis egoistas. 3)iš esmės yra baigtinė būtybė, bet skirtingai nuo kitų būtybių, jis suvokia savo baigtį. Žmogus stengiasi pabėgti nuo savo baigmės suvokimo. 4)stokojanti būtybė. 5)visada rūpestyje. Tik per rūpestį pasaulis darosi reikšmingas. 6)vaikštantis klausimas filosofiniu požiūriu. Klausiančioji būtis. Žmogus neaiškus pats sau. Apie save sužinome per kitus. Sociumas atveria žmogų. Pabėgti nuo klausimų-į kasdieninį rutininį daiktų pasaulį. Klausimų aptartis: 1)kasdienis klausimas-kasdienybėje mes esame įmesti. Įprastiniai klausimai. Rutinoje nesimato pasaulio. 2)pažintinis kl-bandymas atskleisti, pasinaudoti pažinimo rezultatais. Nukreiptas į rezultatą, praktinio vartojimo erdvę. 3)egzistenciniai kl-manoma, kad kažkuriame žm gyvenimo tarpsnyje kyla egzistencinių kl. Kl, kuris yra adresuotas pačiam sau. „kokia buvimo čia esmė?“. Žm bijo egzistencinio kl, bando pabėgti į muziką, meną, narkotikus ir pan. Noras pasimiršti. Marko Antonijaus “Pačiam sau“, Hesė, Kafka, Kamiu. 4)filosofinis kl-adresuotas pasauliui, būčiai. „o kodėl yra visa tai?, o kas yra niekis?“ Hegelis “Religijos filosofija“, Kantas. Atsakymai:į filosofiniu ir egzistencinius kl atsakymus filosofijoje nėra. Žm, nustojęs klausti gelmiškiau kažin ar belieka žm, nes žm-klausianti būtybė (filosofiniu požiūriu).

2. F. Ir kultūros santykio problema. F orientacija į dkt pirmapradiškumą. Panhominizmo samprata. Kultūra žm kažką reiškiančių simbolių visuma, kurios dėka žm. nuo svetimybės. Bėgame per simbolių sistemą (kultūrą) nuo niekio. Pozityvai: 1)žm santykis su gamta – siektinas, harmoningas(apriboti savo ego). 2)Gyvybė–aukščiausias tikslas. Žm. neturėtu būti priemonė. 3)Humanizuoti tarpusavio santykiai iki šiol ego. Filosofija taip pat yra kultūros dalis. Ji daro įtaką kultūros formoms ne tik per pasaulėžiūrą, bet ir tiesiogiai veikdama. Filosofijos idėjos persmelkia visą mūsų kultūrą ir visą mūsų gyvenimą, ką manome apie pasaulį ir mus pačius. Panhominizmas-žm vaizduojasi, kad jis svarbiausias, viską gali, viską valdo, jam priklauso viskas. Saikas-gr sakė, kad visur turi būti saikas kultūroje ir veikloje. Saiko nebuvimas griauna transcendentinę būtį. Chaosas-betvarkė-tamsa-neapibrėžtumas-pragarmė; kosmosas-tvarka, darna, harmonija. Kosmosas išsirutuliojo iš chaoso. O žm mano, kad kuria kultūrą(simbolių sistemą). Bet žm pats savęs nesukūrė, jis yra tik santykinis kultūros kūrėjas. Jis kuria tik tada, kai turi pagrindą. Dvasinė ir materialinė kultūra. Dvasinė kult atsiskleidžia per santykį su kuo nors. Dvasiniai ir materialiniai dalykai neatskiriami.3. F ir religijos specifika. Skirtumai ir panašumai. Religija-savanoriškas žm santykis su Dievu(su esybe, kuri visada tyli ir niekada nesirodo. Religijos specifikacija: religija-populiarioji filosofija, nes atsako į ontologinius klausimus, nukelia nuo žm pečių ontologinę naštą, nuima klausimus. Graikų religija ir filosofija nekonfliktavo labai stipriai. Pagrindinis konfliktas atsirado, kai filosofai V-IVa.pr.Kr. pradeda kitaip suvokti dievą-beformį, neapibrėžtą. 1)daiktai ir gyvūnai neturi savarankiško ontologinio pagrindo. 2)pasako kaip pasaulyje reikia gyventi 3)religija niekada negali būti vieno žmogaus-tai kolektyvinis produktas. 4)institucionalizuota. 5)negali apsieiti be apeigų ir ritualų. 6)žmogus bijo vienatvės, tik stiprūs gali būti vieniši. Ontologiniu požiūriu dievas yra tai, kam žm gali pasiguosti, nelikti vienišas. Muzika, sakrali kultūra-vienišumo įveika. Filosofijos specifikacija: 1) negali būti kolektyvinis produktas. Asmens laisvo mąstymo reiškinys. Neturi jokio absoliutaus autoriteto. Autoritetas-laisvas protas. 2)jei atimsi laisvą mąstymą ir asmenybę-filosofijos nėra. 3)neturi apeigų, šventyklų ir kt. turi tik protą ir kalbą (+kūnas). Filosofiniam dievui neįmanoma melstis, nes jis beveidis, transcendencija(paslaptis). 4)suteikia žm laisvo mąstymo galimybę. Filosofinis mąstymas uždeda žm ontologinę naštą. Filosofija negali nuimti atsakomybės už savo veiksmus. Religija ir filosofija turi savo vertybių aspektą. Filosofas iš esmės yra pakankamai vienišas žm, todėl kad jo laisvas mąstymas dažnai kertasi su visuomenės normomis. Fil ir relig susitinka. Mąstantis tikėjimas įveikia normas ir išeina į transcendencija, taigi fil ir relig susitinka ten. Negali būti gilios filosofijos, kuri būtų paneigusi tikėjimą, todėl kad atsiremia į nežinią-tikėjimo elementą. Fil ir relig yra iš to paties šaltinio-kultūros. Gr religija-daugiadievė, mitologinė, pilietinė-kišosi visur, tarp dievų ir žm nebuvo ryškaus skirtumo.
4. F ir meno santykio problema. Platoniškoji meno samprata. Meno kūrinio esmės samprata. Filosofija per mąstymą atsiveria į transcendenciją. Paslaptis atsiveria žiūrint į kūrinį. Susitinka transcendencijoje. Literatūra ir poezija. Poezija išreiškia filosofinę mintį giliau nei pati filosofija. Tai metafora-kada žodžiai veriasi nekasdienine prasme. Muzika. Platonas: „muzika yra pats tikriausias menas, nes ji arčiausiai dievų, dėlto, kad joje sunku įžvelgti ryšį su tikrove“. Garsus kuria talentas-kompozitorius. Graikų filosofija buvo estetinė. Jie įžvelgė grožį. „žmonės, daiktai yra netikri, tikra tik idėja“Platonas. Meno kūrinys yra visada arčiau žmonių juslių, skirtingai nuo filosofijos. Menas pagal Platoną yra netoli tikrovės-tikrovės šešėlis. Menas priklauso liaudžiai. Dailė. Žvelgdami į paveikslą, įžvelgiame į būties gabalėlį. Dailininkas gali pavaizduoti tai, kas tikrovėje yra atgrasu, bet kūrinyje tai atrodys gražu. Grožis ne vien išorinis, bet ir vidinis:didingumas, šlovė, neviltis. Žvilgsnis ilsisi žvelgdamas į grožį. Dailininkas daug ką gali, nes yra talentas. Jis-laisvas žmogus. Talentas-dieviškoji dovana. Jis sustabdo kūrinyje būties akimirka. Platonas kritikavo meną, ypač poetinę kūrybą, kai pamėgdžiojama daiktų, kurie patys tėra tik idėjų pamėgdžiojimai, taigi blankiausi ir apgaulingiausi jų atspindžiai. 5. Esminiai filosofo ir menininko būsenos panašumai ir skirtumai. Transcendencijos aptartis. Kurdamas menininkas kaip ir filosofas pasineria į transcendenciją(tai kas yra už supratimo ribų). Menininkas kuria meno kūrinius, kurie betarpiškai suvokiant, sukelia tam tikras emocijas, jausmus, o filosofas, kaip ir mokslininkas naudojasi sąvokomis. 6. F. ir mokslo santykio problema. F ir mokslas Antikoje. Takoskyros tarp f ir mokslo išryškėjimas. Matematikos vaidmuo moksliniame pažinime. Įprastinė tradicija tapatinti mokslą su filosofija sekė nuo Antikos (VI-Va.pr.Kr.). senovės Graikijoje filosofas=mokslininkas. Antikoje mokslininkų nebuvo. Filosofai save vadino fiziologais. Jau Antikoje Aristotelis pastebėjo, kad mokslas ir filosofija ne tas pats. „mokslas tai toks dalykas, kuris vienaip ar kitaip susijęs su žm praktiniais poreikiais. O filosofija-mokymas apie esmines priežastis“. Filo buvo tapatinama su mokslu iki XVII-XVIIIa., kai įvyksta lūžis. IIa atsirado matematinė-eksperimentinė gamtotyra. Mat vaidmuo moksle: filosofas regi juslinį daiktų(esinių) peizažą-juslinė patirtis. Matematikai svarbu grynieji santykiai, atitraukia daiktų savybes nuo pačio daikto(dydis, spalva, formulė). Dingsta juslinis daiktas.
7. Esminis f ir mokslo skirtumas. F ir mokslo pranašumai. Filosofijoje nėra eksperimento. Žm norėdamas išgauti rezultatą, prievartauja daiktą. Eksperimentas yra vardan egoizmo(žm). Mat-grynieji santykiai(formulės simboliai) metafizikoje griežto metodo nėra. Moksle be metodo yra specializacija. Fil svarbu regėjimas, mąstymas. Mokslas atsveria niekį. Moksle kuriamas imanentinis pasaulis(vandens formulė-H2O). Žm viską paverčia niekiu. Nori pasiekti rezultatą. Filosofas žvelgia į natūrinį pasaulį, ragina pagarbiai elgtis su gamta. Jiems svarbiausias egzistencinis-prasminis klausimas. Žm yra pertvarkytojas. Filosofija pastebi, kad mokslas privalo turėti ribas. Jei mokslas viską gali apimti-naikinama transcendencija. Rūšių naikinimas, oro tarša-žm darbas. Mokslas pažįsta ir sukuria, bet negali sukurti natūralaus, gamtinio dalyko. Mokslas užtemdo metafizinę patirtį-žm nustoja grožėtis natūraliu daiktu. Panašumai:1)vartoja kategorijas; 2)filosofijoje yra pažintinių elementų. Haidegeris„pasaulis veriasi tarp būties ir niekio.“8. Filosofinė būsena ir viešasis f gyvenimas. F pastovumo ir kitimo priežastys Vakarų metafizikoje. Viešasis gyvenimas-gyvenimas su tam tikra kauke, kiekvienas žm gali vaidinti. Tikras žm yra slaptasis. Viešai-kultūrinė kaukė. 1)filosofinė individuali egzistencinė patirtis-slaptasis aspektas. Filosofinė būsena individuali ir nedemonstruojama. Brandžiausios mintys gimsta vienumoje. Egzistencinė patirtis užslaptinta. Sukrėtimais dalijamasi tik su artimiausiais draugais. Slaptąjį reikia patirti. Slaptasis-gilesnis. 2)filosofija gali išsiviešinti, gali mus pasiekti kai ji mus išviešina-išsikalbama(viešoji kalbos raiška). Filosofas gali įsirašyti-tada patirtis pereina prie slaptojo filosofinio gyvenimo. Kalba negali išreikšti pačių šelmiškiausių žmogiškosios egzistencijos klodų, išgyvenimų. Užrašyta netenka gelmiškumo. Egzistencinė-labiausiai nutolusi nuo viešumos. 9. Pagrindiniai Rytų ir Vakarų f bruožai. Palyginti Rytų ir Vakarų f. Vakarai-kultūrinė ir istorinė sąvoka. 3pagrindinės vakarų ašys:1)Jeruzalės faktorius-krikščionybės įtaka. 2)graikiškasis (antikinis)-žiūra į pasaulį graikiška. Svarbi estetika. 3)romėniškasis-teisė, ūkio organizavimas, praktika. 4epochos:1)senovės Graikijos fil.(Antika) 2)krikščioniškoji(viduramžių) 3)racionalistinė fil(naujieji amžiai) 4)modernioji fil. skirtingus vakarų filosofus jungia požiūrio į pasaulį, į save, į visuomene išraiška. Jie kėlė klausimą kas yra būtis?, susitikimo su pasauliu klausimais. Klasikinė filosofija pagauna pačias brandžiausias ir svarbiausias problemas, prie kurių grįžtama. Vakarų fil turi istorinį pobūdį. Yra istorinė dalis(istoriškumas)-vakarų fil vienaip ar kitaip teigia Būtį. Rytai. Skirtingai nuo vakarų yra konservatyvus-remiasi tradicija ir glaudžiai susijusi su religija. Budizmas-religija-filosofija, jų atskirti neįmanoma. Turi tradicines knygas. Kinijoje-„permainų knyga“, Indijoje-„Vedos“. Rytuose žm orientacija yra praktinė žm išsivaduoti iš kančių., nusiimti nuo visuomeninių turtinių menkniekių.
10. Metafizinio įvykio prasmė ir sandara. Metafizika-anapus gamtos, antgamtė. Norint išeiti į metafiziką reikia pažinti save. „pažink save, gal pamatysi daugiau“. Gamta neturi istorijos. Istorija prasideda nuo žm, jo savivokos. Kai suvokia save-„aš“, pradeda ieškoti kas yra „ne aš“. Įvyksta skilimas tarp „aš“ ir „ne aš“-metafizinis įvykis. Žm dvimatiškumas prasideda kai suvokiame „aš“-gamtiškas ir antgamtė(po savivokos, kai suvoki, kad esi gamta ir dar kažkas daugiau). Siela, dievas, nemirtingumas. Mes suskilę pradedam istoriją. Duodam istoriją beždžionei. Gamtinio žm kredo-gyventi, kad gyventum. Antgamtės kredo-gyventi, kad peržengtum gyvenimą. „aš“ produkuoja negamtą. Ir žm, ir gamta atsirado iš kažko, ko mes negalime įvardinti. Gr. viskas atsirado iš pragarmės. 1)mąstymas, tikėjimas, vaizduotė. 2)žm protas negali tiksliai įvardinti. „iš nieko atsirado kosmosas“. Žm protas nesuvokia niekio. Tai nereiškia kad niekio nėra, bet yra kažkas, ko protas nesuvokia. 3)vakarų kultūra ir žmogus priima individualizacijos principą.(priešstata-negali būti be „aš“ individo ir formos. „aš“-individas, tai, ką matau vadiname individu. Individų ar esinių pasaulis. 11. „Substancinio individo“ sąvokos aiškinimas. Vakarų f kaip metafizika. Individum-lot nedalomas, nekintantis absoliutus individas. Filosofija ieško absoliutaus individo, esmės. Substancija-filosofija ieško tokios medž, kuri būtų visų medžiagų pagrindas, neturėtų jokio pagrindo už savęs. Dar niekas neapčiuopia grynosios substancijos. Gamtoje-nuolatinis judėjimas, virpėjimas, kitimas. „niekio ir būties šokis“. Vakarų filosofija neradusi substancijos, pradeda ieškoti jo viršjutiminėje sferoje (antgamtėje, transcendencijoje). Platonas“pasaulis-šešėlių pasaulis“. Aristotelis“formų forma“. Filosofija sukuria antjuslinį substancinį individą ir jį sudaiktina. Kur besigilintume, prieisime prie substancijos. ***Vakarų žm yra ypatingoje kultūros padėty palyginus su Rytų. Jis save laiko netiki individu, bet ir asmeniu(suvokia save ir saugo nuo kitų invazijos). Gamtinis individas yra tik individas(esinys), o ne asmuo. *kalba įvardina esinius. Mito kalba-juslinė, vaizdinė, graži. Filosofinė kalba-pakyla virš individo. Kalba prasideda nuo daikto (atsispiria), pabėga nuo juslumo nuo dkt, darosi bendresnė. Biblija „išvarymas iš rojaus“-tai reiškia, jog žm tapo individu, asmeniu, ieškančiu antgamtės(vienės, rojaus).žm skilimas iš gamtos. Žm yra tiek žm kiek jis projektuoja į idealą(estetinį, etinį, religinį, filosofinį). Kristus-idealas. Būti žmogumi-ieškoti Kristaus. Dvasinė būtybė-būti ieškančiu.
12. Pagrindiniai antikinės f bruožai. Absoliučios transcendencijos samprata. 1)atiduodamas prioritetas būčiai prieš nebūtį. Parmenidas“nebūties nėra-jei galvoji apie nebūtį-tai jau būtis.“ Gr atrado transcendenciją-mąstymo paradigmą. 3)fil-kosmocentrinė(nesigilino į žm gelmes. 4) yra mikrokosmoso ir mokrokosmoso vienovė-žm įtraukiamas į makrokosmosą. Tai yra jis ne priešinamas kosmosui. (sielos ir kūno vienovė). 5)fil pagrįsta racionalizmu-prioritetas atiduodamas protui. 6)turi aiškiai išreikštą estetinį pobūdį. Visada kvietė gyventi. 8)gr fil nėra, kad absoliučią kūrimo galią turėtų dievas (yra kažkas, iš ko kuriama). 9)deterministinė(priežastinė-pasėkminė grandinė). Paskui atsiranda deus, kaip išgalvota. *** Senovės graikai atrado absoliučiąją transcendenciją (metafiziką). Žm yra „krūva“ ląstelių, kartu ir asmuo. Asmuo yra kultūra. Metafizika-transcendencija. Atrasti transcendenciją reikia rasti „niekį“. Kai yra mitai ir dievai-pirmas žingsnis į metafiziką. Absoliuti transcendencija-tai įvykis, kuris davė tam tikrą kultūros užuomazgą. Graikai unikalūs tuo, kad vieninteliai sugebėjo maksimaliai atsiriboti žvelgiant į pasaulį (instrumentinės-techninės veiklos). Į esinį žvelgia kaip į savaime esantį ir išgyvena nuostabą. Nuostaba-autentiškas susitikimas su pasauliu. Absoliutus-gr atrišti, laisvas pats nuo savęs. 13. Jonijos f (Mileto mokykla) ir jos problematika. Esminiai bruožai. Graikų filosofijos užuomazgos prasideda būtent nuo Jonijos kolonijos VII-VI prieš Kr. Talis-(VII-VI a.pr.Kr.)-pirmasis atstovas Mileto mokyklos. Iškėlė klausimą „kas yra visko pradas (archė)“. Ieškojo, kas yra iš ko padaryta. Išvada-pradas-vanduo. Vanduo egzistuoja mituose, krikšte kaip sterilus, viską sutvarkantis. Jis-gyvybės šaltinis. Talio išsiskyrė iš mitų, nes atmetė visas dievybes ir paima tik vandenį. Pirmą kartą pasaulį aiškina pačiu pasauliu. Vandens įvaizdis išliko svarbus iki šiol. Anaksimenas-kelia „kas yra pradas?“. Bet atsako, kad tai yra oras. Anaksimandras-tas pats atsakymas, bet pasuko į filosofiškesnį aiškinimą. Jis pabėgo iš jusliškojo pasaulio. Visko pradas-apeiron (neapibrėžtis), bet daiktas tai apibrėžtas. Prasideda tikra filosofija. Pirmas žingsnis į metafiziką. (kas yra čia, bet kartu ir išnyksta). Neapibrėžtis-tai nuo) rodo į žm proto ribotumą. Heraklitas iš Efeso-(VI) Jį vadina tamsiuoju. Įnešė sumaištį į fil. svarstė, kas yra pasaulis. Iškėlė 2 dalykus pažinime: 1)netikras pažinimas, vedantis į klystkelius. 2)tikrasis, vedantis iš klystkelių yra protas. Protas gali distancijuotis nuo objekto. Jis teigia, kad kosmosas ir visa, kas jame yra nuolatiniame kitime. Kinta viskas, kas egzistuoja. Pasaulio(kosmoso) įvaizdis-ugnis. Nes yra priešybių susidūrimai. „į tą pačią upę neįbrisi 2kartus“. Kas kinta, fiksuojame ir juslėmis, ir protu. Būtis atsiveria per esinius.
14. Sokrato f ir jos problematikos išskirtinumas Antikinės kultūros kontekste. Sokratas (469-399)- išskirtinis pagal savo filosofiją. Jis nieko nerašė. Vaikštantis filosofas. Gyveno Atėnuose ir rimtai laikėsi savo filosofijos. Mirė už „normų nesilaikymą, jaunimo tvirkinimą“. Sokratas sakė, kad jo nedomina gamta, nes medžiai jo nieko negali išmokyti. Jį domino žm, nes iš jo gali mokytis. Posūkis nuo gamtos prie žmogaus. „žm privalo gyventi žmogiškai“. Jis-dvimatė būtybė, privalo įveikti savo gyvuliškumą, nes turi valią ir protą. Kelia aspektą, kad žm pats yra transcendencija, todėl visi asmenys yra nepakartojami, „pasaulis pasaulyje“, saugotinas, centrinė figūra. Žm turi ieškoti laimės, naudos, gėrio. „kas yra gėris?“-gėris yra dora. Geris nėra įgimtas. Jis įgytas kultūroje. Antikai svarbus protas, o Sokratui-žinojimas. Jei žm nežino kas yra gėris, jis gali elgtis blogai ir pats to nesuprasti. Sokrato uždavinys-mokyti žm žinojimo. Iš to į gėrį, naudą, laimę.***Sokratas vienas iš iškiliausių mokytojų. Diskusijų virtuozas. Vartojo 2 diskusijų metodus: 1) teigiamas-per ginčą priveda pašnekovą prie tiesos(pats pašnekovas pradeda sau prieštarauti). 2) majeutika-„pribuvėjos metodas-neparodo absurdo. Padeda paaiškina teisingą sąvoką. 15. Platono idėjų teorija. Transcendencijos samprata. Platonas- Sokrato mokinys, kuris labai daug rašė. „Valstybė“, „Dialogai“ Buvo Sokrato įtakoje, vėliau nutolo ir sukūrė savo filosofiją. 3 periodai: 1)ankstyvasis (Sokrato įtakoje) 2) Platonas ieško savitos filosofijos. Pats brandžiausias laikotarpis. 3)vėlyvasis, kai kritiškai žiūri į savo ankstesnę filosofiją. Platonas sukūrė „idėjų (formų) teoriją“. Pagal Platoną, visa tai, kas egzistuoja daiktiškuoju pavidalu yra netikra. Tikra tik tai kas amžina. Tikra yra tik daiktų idėjos. Čia tik“šešėlių paveikslai“ 1) idėja-proto kūrinys, transcendentali, ontologiška. Žm siela yra nemirtinga. Žm žino kas yra gėris, blogis, grožis, nes yra jų idėjos anapus, kur ir žm siela. ——transcendencijos lygiai yra 2: kada žiūrėdami į juslinį fenomeną(medį) transcenduojame idėjas. Žiūrima į pasaulį. 2)kai pats žm viduje atlieka trancendavimo aktą. Visą laiką žm turi siekti įveikti savo jusliškumą, kiautiškumą, tai kas mus spaudžia prie kūno. Transcenduoti-pakilti į pažinimą. Žm turi siekti aukščiau. Trancendavimo aktas-savikūra. Būti žm-kurti save. Platoniška meilė-žvelgimas į grožį. Platono idėjų teorijai būdinga hierarchija (pakopiškumas). Jei labai daug juslinių daiktų, tai daug ir idėjų. Pačios aukščiausios idėjos-gėrio, grožio ir tiesos. Žm žino, kas yra grožis, nes jo siela transcendencijose, kaip ir grožio idėja.
16. Aristoteliškoji būties samprata. Aristotelis nesutinka su Platonu, kuris sakė, kad daiktas yra tik idėjos atspindys. Negali būti, kad idėja atskirta nuo daikto. Sako, kad būtis reiškiasi per daiktą. Būtis-substancionali. Tai fiksuoja netik protas, bet ir juslės. 1)daikto savybės-akcidencijos-antrinis dalykas. 2) Aristotelis kuria sąvokinės formos sampratą. Kas esminga-tai daiktų rūšiai-tai forma. Forma tai esmė. Esmė slypi definicijoje. Tai ne erdvinė forma. 3) materija-tai, kas dar nėra įforminta, neturi apibrėžties. Substancija-įforminta materija. Materija gali būti traktuojama kaip galimybė. Daiktus galima pažinti tik suvedant juos į sąvokas, o materija yra nepažini. Svarbiausia pagal Aristotelį forma-esminė sudedamoji daikto dalis. Būtyje išsiskiria priežastis ir tikslas. Priežastis glūdi ne daikte (mintis, skulptorius ir figūra). Tikslas mintyje, ne skulptūroje. Tikslas-pasiekti aukščiausią lygį-entelechiją. Visai tai daiktų klasei turi būti ištobulintos esminės daiktų savybės. Potencija ir aktas. Actus-energija. Potentia-galimybė. Veiksmas vyksta per potenciją ir aktą. Žm-aktualizuota potencija. Kas aktualizuojasi-tas realu. Kai jo nebuvo-jis buvo potencijoje. Galutinis tikslas ir priežastis yra formų forma-visiškai kitokia būtis: 1) nejudama, nekintama būtis. 2)nemateriali, nes materialūs dalykai yra pasikeitimų šaltinis. 3)dvasinė esybė 4)yra protinga. Šiuo atveju mąstymas yra tik protas, nematerialus. 5)Yra tik vienas, nes kitaip nebūtų vienovės pasaulyje. 6)jis yra būtinas, nes susijęs su materija. Kurioje glūdi įvairios galimybės. 7)tobulas. Tobuliausia forma protas ir energija-tai absoliuti būtis. Priežasčių priežastis ir tikslas-forma(deus). Laikas glūdi daiktuose. 17. Sielos struktūra Platono f. Platonas apie pažinimą. Siela-protingoji, impulsyvioji. 3dalys: jos nėra neatskiriamos:siela-dvikinkė. Du žirgai. Vežimas. Sedi vadeliotojas-logikon(protingasis pradas). Siela-judantis vežimas-jei žirgų nėra-sielos nėra. 1žirgas-pakilus, gražiai sudėtas, nori srovės, versmės. 2prasto stoto, trumpo kaklo, gašlusis, geidžiantysis. Žirgai-iracionalūs pradai, nesuvokiami protu. Sielos judesiai, siela gyva, kai veikia protui nepavaldžios jėgos. Logikon filosofija-neprotingas žingsnis patraukia, nukreipia kitur. Grynojo proto niekada nebūna. ***tai, kas beribiška įstato saiko ribas. Joks apibrėžtumas neįmanomas be apibrėžties. Pažinimo procesas vyksta. Pasaulis pagal platoną yra gyva siela. Žm siela irgi yra gyva, amžina. Šių sielų sandūra-pažinimas. Kai vyksta pažinimas-žm siela irgi yra apribota saiko. Norint ką nors pažinti, prijaukinti-tai pirmiausia reikia pirmiausia įsaikinti. Yra subjektyvus mūsų saikas. Ir objektyvus(pasaulio) saikas. Saikas-tam tikras apribotas skaičius. Kai mūsų siela sueina į kontaktą su esiniu. , įvyksta sielos baigtinio skaičiaus ir esinio baigtinio skaičiaus susitikimas-įvyksta pažinimas. Nepažįstama yra motiniškas pradas. Kas neįsaikinta-nepažįstama. Visada yra gelmė, kuri neįsaikinta. Pagal Platoną mūsų siela tarsi ganykloje tarp esinių. Mes žiūrime į pasaulį tarsi vaikai. Mokslai tyrinėjo esinius, bet tik tuos kurie patenka į akiratį. Mokslo tiesos yra santykinės. Fil tiesos-gelmiškesnės. Pažiniamas-ontologinis, išėjęs iš būties, žm prisitaikymas yra pažintinis.
18. Palyginti Aristotelio būties sampratą su Platono . Esminiai skirtumai ir panašumai.19. Krikščioniškosios f esminiai bruožai. Krikščionybė ir pagonybė, žmogus ir Dievas. Krikščionybė kaip religija kilo iš žydų. Ją įtakojo senovės gr filosofai. Pagoniška fil-graikiškoji. Krikščionybė-kultūros reiškinys, kuris viską apima. (ypač pirmaisiais gyvavimo metais). Krikščionys imperatoriai draudė gladiatorių kovas, kaip jėgos ir žiaurumo kultą. Krikščionybės bruožai: 1) Gyventi reikėtu žmogiškai. Krikšt. Perkainavo žmogaus esmę. Žm. turi daryti gėrį kitiems, o pagonis daro blogį. Norint gyventi žmogiškai reiktu: a) įveikti save. Pakelia maištą prieš pagonišką žm. esmę – naikintojas. Nustoti naikinti kitus. Žm. prigimties – animales. Krikščionybė yra maištas prieš žm. prigimtį. Atsiranda nuodėmės problema. Nuodėmė – jeigu tu jau esi, tai iš esmės tu jau esi nusidėjimas. Dėl to kad, naikini, bet kitaip negali. Krikštas – mažasis tvanas. b) jei yra nuodėmė, tai yra ir atgaila. Tai svarbiausia, kad būtum žmogumi. Užuojauta, kančia ir pan-išryškėja dvasingumas. Pirmą kartą Europos kultūroje išryškėja dualizmas-tarp dvasios ir kūno. Absoliuti yra dvasia( mene kūnas dengiamas klostėmis). Kiekviena būtybė yra vertybė. Iš čia atsiranda vienuolynai, badavimas, askezė (prioritetas atiduodamas dvasios dalykams). Būtina valia. Etalonas –motina Terezė. Krikščionybės siekis-idealas, toks dalykas kuris yra siekiamas, bet neįgyjamas. 20. Kristaus misijos f-etiniai aspektai. Krikščionybę kaip kultūrą naikina senieji impulsai. Naujas ir sennas testamentai. Kristologija, platoniškoji filosofija-nemirtinga siela. Kristologija. Kristus atėjo pas žmones. Ji nevien tik žm bet ir dievas. Jis prisikelia ir išeina anapus. Žm yra raginamas prisikelti, apvalyti savo sielą per atgailą, todėl kad nė vienas žm neapsaugotas nuo nupuolimo. Kristus įsiveržia į istoriją ir laiką, kad jie turėtų prasmę. Prasmė reiškia turėti idealą, kuris reiškiasi įvairiomis formomis. Tai aukščiau kasdienybės. Jei žm laukia tai jis turi prasmę. Taigi laukimas ir viltis duoda prasmę laikui ir istorijai. Krikščionybėje labai svarbus paslapties fenomenas, nes jei viskas išaiškinama tai nebėra prasmės. Prasideda nuobodulys.

21. Žmogiškosios būties esmingoji transformacija krikščionybėje. Žmogaus kasdienės laikysenos Dievo akivaizdoje tipai. Pagoniškasis žm orientuojasi į malonumų principą. Lūžis įvyksta, nes kr skelbia, kad žm privalo jaustis kaltas, taigi negali savimi džiaugtis. Kreipia į susirūpinimą(kaltas, naikina būtį). Jei jaučia kaltę, tai jis transformuotas, paveiktas krikščioniškosios kultūros. Kiekvienas žm viduje jaučia, kad kažką peržengia. Kr šie dalykai vadinami išdavyste. Jaučia kaltę, diskomfortą. Transformacija-įvairių dalykų suvokimas kaip kaltę. Ieškojimas išsipasakojimo, atleidimo. Kr sukyla prieš kūną. Žm gyvena pagal kultūros programą, kuri apriboja žm prigimtį. Krikščioniškojo žm elgesio tipai: 1)malda 2) kančia 3)meilė 1) kiekviena religija turi savo maldos formą. Ja garbinamas garbinamas dievas. Pasaulis neturi savo ontologiškojo pagrindo. Juo tapo visagalis. Maldoj atsispindi:garbinimas ir prašymas. Kr kultūra turi savo maldos vietą. Tada malda įgauna didesnį sakralumą. Kr melstis gali visur.maldoj svarbiausias refleksyvinis rysys su anapus. Kancia. Krikscioniskoji kultura pakele kancia i ontologines vertybes lygi. Jei zm masiruoses kanciai jis labai vertinamas. Laikas uzgydo kancios motyva, pasireiskia zmogiskasis pradas. Meile. Meiles savoka nepaaiskinama, o bazinis meiles pradas-lyciu potraukis. Meile turi ontologini prada, o tai reiskia, kad gyvybe veikia trauka, butiskasis principas. Jo niekas negali iveikti. Meile yra ir ambivalentiska-greit pereina i priesinga jausma-neapykanta. Kuo greiciau taip atsitinka, tuo zemesne zmogaus dvasine kultura. Krikscioniska meile neturi nieko bendro su kuniskaja meile. Tai idealas,is nesiejamas su kuniskaisiais parametrais. Tai meile apskritai zm. Mulek kita kaip pats save. Kritika psichologai mano, kad negali buti jokios meiles vienaip ar kitaip nesusijusios su lyciu potraukiu. 22. Augustino f pagrindiniai bruožai. Dievas ir pasaulis. Dievas ir žmogus. Laikas ir amžinybė. Augustinas 354-430 vienas iskiliausiu krikscioniu filosofu. Jis sako kad pazinti reikia ne isorinius daiktus o siela ir dieva. Tai kitoks nei Antikos pazinimas. Ieik i savo vidu, ten gyvena tiesa. Jei nukreipsiu visa pazintine energija i dkt, tai smalsus, bet netikras. Dkt is mūsų pažinimo ribų. O viduje jei jaučiu ką nors, tai ir yra tiesą. Juslinis pažinimas klysta, o mintis turi savarankišką pažinimo kelią. Tvirtink, kad dkt taip atrodo ir nesuklysi. Asmeninė mintis pats svarbiausias ir tikriausias faktas. Fenomenologija-reiškiniai yra įvedami į pajautą. Fenomenologiniu požiūriu tikėjimo tiesos kiekviename individe yra skirtingos. Krikščionybė pakankamai abejinga išoriniams, kūniškiesiems, daiktiškiesiems dalykams. Tos tiesos susijusios su dievu. Nemirtinga siela gali prisiliesti prie amžinųjų dieviškųjų tiesų. O tas pažinimas glūdi žm prigimtyje, siekimas pažinti amžinąsias dieviškąsias. Apšvietimas illuminatio-dievas apšviečia žm sielą ir jis suvokia dieviškąsias tiesas. Teocentrinė metafizika-visko atskaitos taškas-dievas. Jei antikoje buvo dievai, bet nevisagaliai, nes buvo pirmapradė medž, iš kurios kuriama. Augustinas kūrimas iš nieko. Dievas nuolatos tęsia šio pasaulio kūrimą. Dievas dalyvauja visur. Jei jis apleistų-prapultume. Dievas kuria pagal savo dieviškas idėjas, kurios yra jo prote, todėl mes negalim suvokti visko, nes esame žemiau už dievą. Visa tai, kas yra kūniško ar daiktiško neturi jokios didelės pozityvios reikšmės, kad visa tai yra paženklinta nieko ženklu. Kadangi materija sukurta iš nieko, todėl ir vėl virsta į nieką. Materialu-niekinga-Aristotelis. Žm tikslas veržimasis prie Dievo. Sielos funkcijos mintis, atmintis, valinga. Laikas ir amžinybė