Autizmas. Autistų ugdymo galimybės

0. Įvadas 3
1. Kas yra autizmas ir kaip jį atpažinti? 5
2. Autistų gydymas 7
3. Struktūrinis mokymas 9
3.1. Aplinkos paruošimas 9
3.2. Tvarkaraščiai 10
3.3. Mokymo metodai 11
4. Tėvų ir specialistų bendradarbiavimas ugdant sergančiuosius autizmu 13
Išvados.. 150. Įvadas
Daug tyrinėtojų domisi nesugebančiais bendrauti vaikais, kurie pasitraukia iš juos supančios aplinkos ir pasineria į save. Matydami tokiu vaikus, kurie vadinami autistais, dažnai susimąstome kodėl taip yra, kodėl vaikas taip užsisklendžia savyje nuo jį supančio pasaulio, kokios viso to priežastys? Tačiau iki šiol dar niekas nesugebėjo aiškiai ir tiksliai atsakyti į šį klausimą.
Autizmas yra sunkiausias iš vystymosi sutrikimų. Anksčiau buvo manoma, kad tai netinkamo motinos bendravimo suu vaiku sukeltas emocinis sutrikimas, tačiau dabar yra pripažinta, jog autizmas turi organinį pagrindą.
Vaikai, turintys įvairiapusių raidos sutrikimų, reikalauja ypatingos priežiūros. Teikiant šiems vaikams medicinines paslaugas būtina atsižvelgti į autizmo ypatumus. Vaiką gydančio ir slaugančio personalo užduotis – padėti sumažinti adaptacijos sunkumus, kylančius autistams vaikams medicininėse įstaigose, sugebėti tinkamai užmegzti ir palaikyti kontaktą su šiais vaikais, suprasti jų bendravimo bei elgesio ypatumus [7, p.5].
Autizmo sutrikimą turintys vaikai susiduria su daugybe adaptacijos sunkumų ir sveikatos priežiūros, ir ugdymo įstaigose [6, p.60].
Ilgą laiką buvo gaalvojama, jei žmogus nori būti vienas jis yra autistas. Tačiau tai netiesa. Yra daug autistų, kurie noriai bendrauja, bet jie tai pasirenka patys. Yra nemažai ligų, kai vaikas pasimeta, nerimauja, praranda indentitetą. Kartais tuomet kalbama apie ribinę psichozę, apie psichozišką el

lgesį arba psichozinius sutrikimus [4, p.56].
Autizmas yra labai sunkus sutrikimas, tačiau, vystant efektyvesnius terapijų metodus ir visuomenės paramą, galima pasiekti gana gerų rezultatų. Daugumos žmonių, sergančių autizmu, gyvenimo trukmė nėra mažesnė už normalią; norint, kad jie pilnai panaudotų savo galimybes, būtina kuo didesnė visuomenės parama ir pagalba.
Vaikų, turinčių autizmo sutrikimą, elgesio, bendravimo ypatumai, adaptacijos galimybės mūsų visuomenėje, Lietuvoje darnenagrinėti. Dėl autizmui būdingų elgesio ir bendravimo sutrikimų šių vaikų socialinė adaptacija yra sunki ir iki šiol neišspręsta, ir labai aktuali problema.

Šio darbo objektas: asmenys sergantys autizmu.
Darbo tikslas: apžvelgti sergančiųjų autizmu ugdymo galimybes.
Tikslo įgyvendinimui keliami šie uždaviniai:
1. Išsiaiškinti kas yra autizmas ir kaip jį atpažinti;
2. Nusakyti autistų gydymo formas;
3. Apžvelgti struktūrinio mokymo galimybes, dirbant su autistais;
4. Nusakyti tėvų ir specialistų bendradarbiavimo naudą, ugdant sergančiuosius autizmu.

Darbo metodai: mookslinės ir dalykinės literatūros analizė atlikta siekiant pateikti autizmu sergančiųjų asmenų sampratą bei siekiant ištirti autistų ugdymo galimybes

Šiame darbe atsispindi šios socialinio darbuotojo kompetencijos:
• Rinkti, sisteminti ir vertinti informaciją;
• Analizuoti priežastis, sukeliančias kliento socialines problemas;
• Bendrauti ir bendradarbiauti su klientu ir jo socialine aplinka;
• Analizuoti ir vertinti individualią probleminę situaciją;
• Bedradarbiauti su socialiniais partneriais1. Kas yra autizmas ir kaip jį atpažinti?
Autizmas – tai sunkus psichikos sutrikimas, kurį reikia ilgai ir intensyviai gydyti. Autizmu dažniausiai suserga maždaug 3 – 4 metų vaikai, todėl jis labai veikia jų bendrą brandą.
“Grynoji” autizmo fo

orma vadinama infantiliuoju autizmu, nes jis prasideda jau kūdikystėje. Maždaug 10 % vaikų sergančių autizmu nesugeba valdytis. Tai paprastai išryškėja 3 – 4 metų vaikams, kurių ankstesnė branda palyginus buvo normali. Vaikas po truputį ima užsisklęsti savyje, tampa neramus bei irzlus, liaujasi normaliai žaisti ir kalbėti [4, p.56].
Ne visada autizmas gali būti toks ryškus. Kad vaikas serga autizmu gali išryškėti ir vėlesniame amžiaus tarpsnyje.
Autizmu sergantiems vaikams ir suaugusiems labai sunku suvokti ir suprasti socialinį bendravimą. Būna pablogėjusi komunikacija ir ribotas elgesys. Autizmas sukelia tokius socialinio bendravimo sunkumus, kaip pablogėjęs ar visiškai išnykęs sugebėjimas žaisti socialinius žaidimus, tendencija mieliau rinktis vienatvę negu bendravimą, nesugebėjimas rasti paguodos nuliūdus, abejingumas kitiems, socialinių taisyklių bei susitarimų nesupratimas. Autistai kitaip suvokia tikrovę negu kiti.
Autizmą labai sunku nustatyti, tačiau tai galima padaryti pagal tris pagrindinius bruožus:
1. Sutikęs, sunkus bendravimas; 2. Kitaip priima ir suvokia jį supantį pasaulį; 3. Ribotas elgesys
Viename žmoguje nebūtinai turi būti visi trys bruožai, tačiau jei žmogus yra autistas šie bruožai, kad ir nežymiai turi pasireikšti [2].
Svarbiausias autizmo bruožas – sunkus bendravimas. Maždaug 50 % žmonių su autizmu taip ir neišsivysto reikšminės kalbos, o dauguma jų turi problemų ir su kitomis komunikacijos formomis. Sugebantys kalbėti vaikai su autizmu dažnai turi echolaliją ir negali dalyvauti socialiniuose pokalbiuose. Jie dažnai kalba apie tą patį vėl ir vė
ėl, ir nesupranta, kad tai klausytis kitam žmogui jau atsibodo. Taip pat tie, kurie geba kalbėti, neretai taip sujungia žodžius, kad jų neįmanoma suprasti. Kartais jie pasako keletą žodžių, kurių vėliau niekada nebevartoja. Negalintys kalbėti sunkiai supranta kitus ir sunkiai yra suprantami patys. Tokie žmonės negali patys užmegzti kontakto arba jį priimti, o vietoj to jie pasineria į savų fantazijų pasaulį. Atrodo, jog jie nekreipia dėmesio į nieką [11, p.10].
Kalbėjimas būdingas tik žmogui ir yra viena iš svarbiausių psichinės veiklos funkcijų. Kalbinis bendravimas – tai žmonių tarpusavio kontaktų pagrindas, jo dėka formuojasi aukščiausios pažįstamosios veiklos formos. Išmokdamas kalbėti, vaikas įgyja galimybę suvokti ir atspindėti tikrovę, logiškai mąstyti, apibendrinti, planuoti ir reguliuoti savo ketinimus, sumanymus ir veiksmus [5, p.4]. Vaiko psichiką formuoja bendravimas su suaugusiais. Suaugusieji perduoda sukauptą patyrimą, o vaikai jį perima kalbos pagalba. Vaikas, palaipsniui mokydamasis kalbos, įgyja ne tik bendravimo, bet ir pažinimo įrankį. Gerai kalbantys vaikai lengviau reiškia savo mintis, laisviau bendrauja su kitais ir tuo pačiu pilniau pažįsta juos supančią tikrovę [9, p.3].
Žmogus negali bendrauti su aplinkiniu pasauliu suprantamu būdu. Autistai, kurie supranta kalbą, ją supranta kitaip – tiesmukiškai. Autistai nesupranta abstrakčių žodžių, gestų, mimikų, kuriuos mes dažnai naudojame kasdieninėje mūsų kalboje. Gali būti, kad vaiką barant jis šypsosi, tačiau ta
ai nereiškia, kad jis juokiasi. Jei šiandien toks žmogus kažką suprato, tai dar nereiškia, kad jis tą patį supras ir rytoj.
Sergantieji autizmu dažnai baiminasi kūniškojo kontakto. Tačiau tie, kurie noriai bendrauja turi savo saugumo lauką ir su jais galima normaliai bendrauti tam tikru atstumu, nepažeidžiant jų asmeninės erdvės. Autizmu sergantis žmogus dažnai tampa labai priklausomas nuo kokio specialaus daikto ar veiksmo, kuris suteikia jam saugumo jausmą dažnai jį gąsdinančiame aplinkiniame jį supančiame pasaulyje [2].
Autistų akių kontaktas taip pat yra kitoks. Jie vengia žiūrėti kitiems žmonėms į akis. Dažnai atrodo, jog jie nelabai pastebi kitus žmones, į juos reaguoja kaip į tuščią v.ietą. Iš tikro autistai sugeba žiūrėti žmogui į akis, tačiau tai daro visai kitaip ir kartais sunku suprasti į ką jie iš tikro žiūri. Logopedai dirbdami reikalauja, kad būtų žiūrima į juos, tačiau autistai greičiau įsimena žodžius kai nežiūri į žmogų. Autistai girdi, mato ir jaučia visai kitaip nei mes sveikieji. Jie gali girdėti tai ko negirdime mes, mato tai, ko nematome mes, taip pat ir skonio receptoriai yra kitokie negu mūsų [2].
Autistai vaikai nemoka žaisti kaip kiti. Jiems yra būdingas ribotas elgesys, užsiėmimai ir pomėgiai. Jie gali ištisas valandas sėdėti vienoje vietoje ir su žaislu daryti vieną ir tą patį veiksmą. Sunkesnę autizmo formą turintys žmonės dažnai atlikinėja tuos pačius besikartojančius kūno judesius, užsiima savistimuliacija.
Dažniausiai autizmas sutinkamas kartu su protiniu atsilikimu. Apie 70 % autizmo paveiktų žmonių papildomai diagnozuojamas protinis atsilikimas. Autizmas dažniau paliečia vyrus, negu moteris. Tačiau didesnis procentas autizmą turinčių moterų būna paveiktos sunkesnės jo formos. Kad žmogus bus paveiktas autizmo nepriklauso nuo socialinės klasės, rasės ar tautybės [3, p.9].
Sergantieji autizmu labai bijo permainų ir kiekvieną sykį labai jautriai reaguoja į mažiausius pakitimus dėl, kurių jie gali visiškai užsisklęsti savyje.
Darbo autorė pateikusi asmenų sergančių autizmu sampratą, nusakiusi pagrindinius autizmo bruožus, pagal kuriuos galima atpažinti šį vystymosi sutrikimą, sekančiame skyriuje plačiau panagrinės autistų gydymo galimybes.2. Autistų gydymas
Globos įstatymas suteikia visiems sergantiesiems autizmu – ir vaikams, ir jaunuoliams, ir suaugusiems, teisę į specialę globą. Šeimoms auginančioms tokius vaikus ypač reikalinga specialistų ir aplinkinių pagalba.
Neįgaliam vaikui būtina sudaryti galimybę naudotis medicinos darbuotojų paslaugomis, konstruktyviai padėti, kad jis kuo labiau įsitrauktų į visuomenės gyvenimą, galėtų ugdyti savo asmenybę ir dvasiškai tobulėti [10, p.12].
Iš šios Vaiko Teisių konvencijos ištraukos galime įžvelgti net kelias socialinio darbuotojo kompetencijas. Darbo autorės manymu pirmiausia, išskyrus vaiko šeimą, socialinis darbuotojas turi pasirūpinti, kad neįgalus vaikas kuo neskausmingiau integruotusi į mūsų visuomenę. Surinkus ir įvertinus informaciją apie priežastis sukeliančias kliento socialines problemas, išanalizavus ir įvertinus individualią probleminę kliento situaciją, socialinis darbuotojas gali ieškoti tinkamiausių būdų individualiai kliento situacijai spręsti.
Gydant žmones sergančius autizmu yra taikoma biologinė terapija. Ją sudaro gydymas medikamentais ir vitaminais. Nors daugumai vaikų sergančių autizmu medikamentai nėra efektyvūs. Tik daliai vaikų su autizmu farmakologinė terapija šiek tiek padeda.
Amfetaminai kartais sumažina autizmą lydintį hiperaktyvumą ir padidina dėmesio sukaupimo trukmę. Fenotiazidai gali būti veiksmingi mažinant nerimą, agresyvų elgesį ir autoagresiją. Tačiau yra nustatyta, kad fenotiazidai didina mokslumo problemas ir turi būti taikomi labai atsargiai dėl galimų šalutinių reiškinių. Ličio preparatai neseniai pradėti taikyti autizmą turinčių vaikų terapijoje, ypač esant epizodiškam agresyviam elgesiui ar neveiksmingoms kitoms medikamentinio gydymo formoms. Mažiau veiksmingi už kitus medikamentus, megavitaminai yra teigiamai vertinami. Megavitaminai terapiniu efektu prilygsta kitiems medikamentams, tačiau daro daug mažesnį šalutinį poveikį.
Bihevioristinė terapija yra efektyvi, gerinant žmonių su autizmu elgesį. Ši metodika turi didelę įtaką ruošiant lavinimo programas žmonėms su autizmu ir panašiais vystymosi sutrikimais. Šiandien yra kelios skirtingos bihevioristinių metodų sistemos: operantų, kognityvinė ir socialinio mokymo.
Operantų metodo pagrindas yra tiesioginis mokymo teorijos principų taikymas. Pagrindiniai paskatinimo ir bausmės principai yra griežtai apibrėžti. Tikslas yra skatinti ir vystyti teigiamą elgesį, tuo pačiu šalinant ar slopinant nepageidaujamą elgesį.
Operantų metodas yra efektyvus, vystant vaikų su autizmu ar panašiais vystymosi sutrikimais komunikacijos ir socialinius įgūdžius. Operantų metodas taip pat duoda gerų rezultatų mažinant sergančiųjų autizmu agresiją ir autoagresiją. Nors šis metodas yra gana veiksmingas, tačiau daugelis specialistų pereina prie pažangesnių metodų.
Kognityvinis metodas taip pat yra efektyvus, dirbant su autizmą turinčiais vaikais. Dirbant šiuo metodu didelis dėmesys skiriamas sergančiųjų mintims ir idėjoms – išoriškai nepastebimui elgesiui. Nagrinėjama, kiek žmogus su autizmu gali suprasti jį supančią aplinką bei jos reikalavimus, ir stengiamasi palengvinti jam tai padaryti. Čia yra svarbu tinkamos aplinkos sukūrimas, padedantis suprasti užduotis ir ribas, tvarkaraščių naudojimas, rūpestingas individualus įvertinimas.
Autistai dažnai būna įsitempę ir neramūs, todėl labai svarbu, kad jie išmoktų nusiraminti ir kontroliuoti save. Tai galima pasiekti atsipalaidavimo treniruočių metu, taikant gilaus kvėpavimo, raumenų atpalaidavimo ir vizualinės vaizduotės pratimus įtampai mažinti [3, p.15 – 18].
Socialinio mokymo metodas nagrinėja elgesį socialiniame kontekste, jo reikšmę ir pritaikymą asmenybės poreikiams. Socialinio mokymo metoduose svarbi socialinių įgūdžių reikšmė. Svarbu tinkamai parinkti tam tikrus įgūdžius ir jų mokyti bei praktikuoti natūralioje aplinkoje. Tinkamo socialinio elgesio paaiškinimui ir mokymui dažnai pasitelkiamas modeliavimas, inscenizavimas bei kartojimas [3, p.19].
Lavinimo metodai
Lavinimo strategijos, pabr.ėžiančios individualizuoto vertinimo ir tinkamos aiškios aplinkos sukūrimo reikšmę, yra ypač efektyvios. Taip pat svarbu, kad su specialistais glaudžiai bendradarbiautų ne tik tėvai, bet ir visa visuomenė.
Šiuo metu mokinius su autizmu stengiamasi mokyti įgūdžių, būtinų žmogaus gyvenime ne tik klasėje, bet – kiek tai įmanoma – ir natūralioje aplinkoje. Kadangi tikslas yra išmokyti autizmą turinčius vaikus gyvenimo visuomenėje įgūdžių ir, kiek tai įmanoma paruošti juos savarankiškam gyvenimui, mokymas natūralioje aplinkoje yra labai svarbus.
Taip pat reikėtų suteikti vaikams su autizmu galimybę dalį dienos praleisti su bendraamžiais be sutrikimų. Bendraudami su savo bendraamžiais, autizmo paveikti vaikai mato tinkamo elgesio pavyzdžius ir gali juos perimti. Taip galima autizmą turinčius vaikus išmokyti socialinių bei žaidybinių įgūdžių. Tačiau šios programos yra veiksmingos tik tuomet, kai jos yra rūpestingai suplanuotos ir gerai paruoštos.
Pastaruoju metu vis labiau pabrėžiama darbinių įgūdžių mokymo svarba, mažiau dėmesio skiriant tradicinėms akademinėms disciplinoms. Šie pokyčiai yra tiesioginis autizmą turinčių suaugusiųjų patirties rezultatas [3, p.20].
Darbo autorė aprašiusi įvairias autistų gydymo formas gali teigti, jog tai yra labai individualu ir ne visiems autistams tinka. Nuspręsti kaip tokius žmones gydyti gali tik labai patyrę specialistai.3. Struktūrinis mokymas
Norėdamas efektyviau mokyti vaikus su autizmu, mokytojas privalo struktūruoti užsiėmimus.
Struktūrinis mokymas – mūsų pastangos sukurti mokymo strategijas padedančias suprasti jų autizmą. Pakeisdami mokymo aplinką, mes stengiamės, kad autistų pasaulistaptų prasmingas [2].
Neretai mokinys nesupranta kalbos, o mokytojas to nesuvokia, ir tai gali būti mokinio agresyvaus elgesio ar iniciatyvos stokos priežastimi. Mokinys su autizmu gali neturėti pakankamai išvystytų kalbinių įgūdžių ir tik agresyviai elgdamasis ar įniršio priepuoliais tesugeba pranešti aplinkiniams, kad jis pavargęs, alkanas, yra baigęs užduotį ar nuobodžiauja [1, p.25]. Jis gali turėti blogą uosekliąją atmintį ir nesugebėti prisiminti netgi žinomų įvykių tvarkos ar sutrikti, prasidėjus kažkam naujo. Dažnai jis gerai jaučiasi užsiimdamas jau žinoma ir įprasta veikla ir priešinasi, mokomas naujų užsiėmimų ar pratinamas prie neįprastos rutinos. Neretai jis nesugeba organizuoti ir riboti savo elgesio ir nesupranta ar nepripažįsta visuomenėje įprastų taisyklių. To paseka gali būti bandymai netinkamais būdais atkreipti į save dėmesį ar tendencija būti vienam. Sunku tikėtis, kad greitai išsiblaškantis, stokojantis laiko suvokimo bei organizavimo įgūdžių autizmo paveiktas vaikas tinkamai elgsis klasėje pamokų metu.
Tinkamas klasės ar kitos mokymo aplinkos įrengimas ir struktūravimas, atsižvelgiant į vaiko supratimo lygį, gali padėti sumažinti šias problemas ir pagerinti mokymą. Struktūravimas yra naudingas, dirbant su bet kurio amžiaus autizmą turičiais žmonėmis. Reikėtų tinkamai paruošti aplinką, kurioje žadama dirbti, sudaryti tvarkaraščius ir tinkamai pasirinkti mokymo metodus. Puikiausiai įrengta klasė ir tvarkaraščiai mokiniui nepadės, jei planuojant nebuvo atsižvelgta į jo individualius poreikius, stipriąsias puses [3, p.22].3.1. Aplinkos paruošimas
Fizinė klasės aplinka yra svarbus veiksnys, planuojant vaikų su autizmu mokymą. Netgi klasės baldų išdėstymas gali padidinti ar sumažinti mokinio sugebėjimus dirbti savarankiškai bei laikytis taisyklių ir ribų. Planuojant fizinę aplinką, reikia atsižvelgti į autizmo sukeliamus sunkumus. Dauguma vaikų su autizmu turi organizacinių problemų – nežino, kurioje vietoje jie turėtų būti ir kaip tiesiausiu keliu nusigauti iki tos vietos. Dėl vidinės kalbos sunkumų jie dažnai nesupranta nurodymų ar taisyklių. Struktūruotoje aplinkoje tokie žmonės daug greičiau ir paprasčiau gali susigaudyti. Kai kuriuos autizmą turinčių žmonių dėmesį labai blaško aplinkiniai daiktai. Mokytojas privalo taip struktūruoti aplinką, kad ji neblaškytų dėmesio [3, p.24].
Struktūruojant aplinką turi būti išskirtos keturios vietos:
1. vieta, kur sudėta darbotvarkė;
2. darbo vieta:
a) vieta, kur sėdi mokytojas ir mokinys
b) vieta, skirta individualiam darbui (autistamssunku dirbti, jei šalia sėdi kitas žmogus, mokytojas. Tuomet jis nedirbs savarankiškai).
3. vieta, skirta valgymui;
4. vieta, laisvalaikiui:
a) neapribota ant žemės
b) apibrėžta [2].
Specialios vietos skirtos mokytis ir atlikti specifines užduotis, aiškiai pažymėtos ribos, lengvai pasiekiamos medžiagos ir priemonės padeda mokiniams savarankiškai suprasti, kur jie turėtų būti tam tikru metu ir iš kur pasiimti priemones ar medžiagas darbui. Kiekvienoje klasėje ir kiekvienam mokiniui reikalingas skirtingas struktūros lygis.
Skirstant klasę į sritis reikia atsižvelgti į natūralią aplinką. Nereikėtų darbo vietų įrengti arti dėmesį blaškančių veidrodžių ar langų. Jei to negalima išvengti, padeda užuolaidos, žaliuzi ar ant lango užklijuota neskaidri danga. Daugelyje klasių reikia įrengti pašalinimo vietą, kur atskiri mokiniai gali nurimti įniršio priepolių ar konfliktų atveju, taip pat – pasišalinti nuo įvairių trikdančių veiksnių. Kiekvienoje klasėje turi būti vietos, kur mokiniai galėtų laikyti savo asmeninius daiktus. Mokytojo stalas ar vieta taippat turi būti aiškiai pažymėtas plotas.
Įrenginėjant klasės aplinką visada svarbu atsižvelgti į individualius mokinių poreikius. Kiekvieno mokinio struktūros poreikis turi būti individualiai įvertintas ir suplanuotas. Mokiniui išmokstant daugiau savarankiškumo, struktūra gali būti po truputį laisvinama [3, p.24 – 25].3.2. Tvarkaraščiai
Tvarkaraščiai yra mokiniams su autizmu reikalingos struktūros dalis. Daug mokinių turi problemų su sekvencine atmintimi ir laiko organizavimu. Tokiems vaikams gali būti sunku suprasti, ką jie turėtų daryti. Tvarkaraštis padeda mokiniui organizuoti ir numatyti dienos arsavaitės įvykius. Tai mažina nerimą, dėl nežinojimo kas įvyks toliau. Mokiniai, kurie neturi iniciatyvos, gali būti labiau motyvuoti atlikti sunkią ar nemalonią užduotį, jei savo tvarkaraštyje pamatys, kad po to seka malonesnė užduotis ar užsiėmimas.
Dažniausiai yra naudojami bendri visos klasės tvarkaraščiai ir individualūs mokinių tvarkaraščiai. Bendras klasės tvarkaraštis apibrėžia dienos įvykius. Jame nenurodytos kiekvieno mokinio užduotys, o tik bendras darbo, pertraukų laikas ir t.t. norint mokiniams padėti suprasti, ką konkrečiai daryti bendrame tvarkaraštyje numatytų užsiėmimų metu, naudojami individualūs mokinių tvarkaraščiai. Jie gali būti labai įvairūs, tačiau užduotys turi atitikti mokinio amžių, suvokimo lygį ir ištvermę. Turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp sunkesnių bei langvesnių užduočių.
Pastovūs ir aiškūs tvarkaraščiai palengvina darbą klasėje ir sutaupo daugiau laiko tikram mokymui vietoje nuolatinio perorganizavimo ir planavimo pamokų metu. Mokiniams išmokus suprasti ir sekti tvarkaraštį, jie išvysto gerus savarankiško funkcionavimo ir nurodymų vykdymo įgūdžius, kurie yra labai svarbūs sėkmingam funkcionavimui ateityje – tiek darbe, tiek gyvenamojoje vietoje [3, p.29].3.3. Mokymo metodai
Norėdamas efektyviai mokyti vaikus su autizmu, mokytojas privalo sugebėti tinkamai parinkti mokymo užduotis. Kalbos problemos trukdo mokiniams su autizmu suprasti, ko iš jų tikimasi. Norint, kad mokiniai sukauptų teigiamą patirtį, nurodymai ir sufleravimo bei pastrinimo taikymas turi būti organizuotas ir sistemingas. Tai padaro mokymosi situacijas labiau numatomas ir padeda nugalėti išsiblaškymą, pasipriešinimą pasikeitimams ir motyvacijos trūkumą.
Nurodymus galima duoti verbaliai ir neverbaliai, tačiau tai turi atitikti mokinio supratimo lygį. Verbaliniams nurodymams reikėtų vartoti kuo mažiau žodžių. Juos turėtų lydėti gestai padedantys mokiniui suprasti. Svarbiausias nurodymų davimo aspektas yra tai, kad prieš ką nors nurodydamas mokytojas turi užsitikrinti mokinio dėmesį. Duodamas nurodymus mokytojas turi pasiekti, kad mokiniui būtų aišku, ko iš jo norima, ir kokios bus pasekmės.
Neverbaliniai nurodymai gali būti duodami ir vartojant kontekstines bei vizualines užuominas, kaip tam tikrų medžiagų ar priemonių padėjimas ant stalų, tam tikras jų išdėstymas arba šablonų ir rašytinių instrukcijų naudojimas.
Principo “iš kairės į dešinę” taikymas padeda mokiniui atlikti užduotį savarankiškiau, mokytojui duodant mažiau verbalinių nurodymų. Mokinys geriau orientuosis, jei ant stalo bus tik šiuo metu atliekamai užduočiai būtinos priemonės ir medžiagos. Daiktų išdėstymas aplinkoje, kur jie bus naudojami, taip pat padeda mokiniui sekti nurodymus ir sėkmingiau atlikti užduotis [2].
Šablonai ir rašytinės instrukcijos taip pat padeda mokiniams pradėti darbą ir nepasimesti jo metu. Mokytojas gali naudoti darbo rezultatų pavyzdžius ar jų nuotraukas, aiškindamas mokiniams, ką reikia atlikti. Nuotraukos, piešiniai ir paprastos rašytinės instrukcijos padeda mokiniams atlikti užduoties etapus teisinga tvarka.
Mokydami naujų užduočių, mokytojai sufleruoja, padėdami mokiniams. Gali būti naudojami skirtingi sufleravimo būdai. Fizinio sufleravimo pavyzdys – mokytojas paima mokinio rankas, padėdamas jam užsimauti kelnes, pasinaudojus tualetu. Kai mokytojas mokiniui pasako ką jis turėtų padaryti, tai bus verbalinis sufleravimas. Sufleruoti galima ir gestais. Modeliavimas ir demonstravimas taip pat gali būti sufleravimas.
Norėdamas, kad sufleravimas būtų efektyvus, mokytojas privalo būti sistemingas. Tai reiškia, kad sufleravimas privalo būti aiškus, nuoseklus ir taikomas dar prieš mokiniui atliekant neteisingą veiksmą.
Mokytojai privalo vengti duoti užuominų ar sufleruoti, kai jie nėra to numatę.
Mokiniai su autizmu dažnai nereaguoja į pagyras, nejaučia vidinio pasitenkinimo atlikus užduotį, todėl mokytojai privalo atrasti kas motyvuoja mokinius, ir išmokyti juos suprasti paskatinimo ir atlygio sistemos veikimą.
Įvairūs daiktai ar veiklos rūšys gali būti naudojama kaip pastiprinimas. Greta kitų pastiprinimų, kiekvieną mokinį reikia pagirti ir suteikti jam socialinį pastiprinimą (šypsena, apkabinimas ar pan.). kai kuriems mokiniams suaugusiojo ar autoritetingo asmens pagyrimas gali būti pakankamas motyvas susikaupus dirbti ir mokytis. Kiti gali jausti pasitenkinimą, baigę darbą, ir jiems nebereikia kitokio pastiprinimo.
Norėdamas, kad pastiprinimas būtų veiksminga mokymui padedanti priemonė, mokytojas privalo jį taikyti sistemingai. Pastiprinimo rūšis ir dažnumas kiekvienam mokiniui turi būti planuojama iš anksto, prieš pradedant darbą. Pastiprinimo rūšis ir forma turi atitikti veiklą, už kurią stiprinimą ir mokinio suvokimo lygį [3, p.36].4. Tėvų ir specialistų bendradarbiavimas ugdant sergančiuosius autizmu
Vaiko įvertinimas ir mokymas turi būti atliekamas bendromis mokytojo ir šeimos pastangomis. Tėvai yra geriausi potencialūs vaiko mokytojai. Todėl yra labai svarbu, kad tėvai ir specialistai galėtų drauge sudarinėti ir vykdyti gydymo bei lavinimo programas. Juk tėvai daug geriau negu kas kitas žino savo vaiko stipriąsias ir silpnąsias puses. Vaiką mokant komunikavimo neužtenka vien informacijos gautos vaiką stebint klasėje; svarbią vietą užima tėvų suteikta informacija apie vaiko elgesį namie. Todėl čia yra labai svarbi sugebėjimo bendrauti ir bendradarbiauti su klientu ir jo socialine aplinka, socialinio darbuotojo kompetencija. Tik tinkamai bendraujant ir bendradarbiaujant su neįgalaus vaiko tėvais galima iš jų sulaukti daug vertingos informacijos apie jų vaiką.
Gali būti, jog mokytojo ir šeimos nuomonės apie vaiko komunikacijos mokymo tikslus gali skirtis. Tėvai ir mokytojai turi išsiaiškinti kokius tikslus ir kodėl jie laiko tinkamais konkrečiam vaikui. Koordinacija tarp namų ir mokyklos yra esminis veiksnys, norint pasiekti, kad vaikas išmoktų perkelti savo išmoktus įgūdžius mokykloje, į kitas situacijas gyvenime. Tai priklauso nuo tėvų ir specialistų glaudaus bendradarbiavimo nustatant mokymo tikslus ir jų siekiant [2].
Kiekvienas sergantysis turi būti apsaugotas nuo žalos, įskaitant neteisingą gydymą, prievartą, patiriamą iš kitų sergančiųjų, personalo ar kitų asmenų pusės, ar kitų veiksnių, sukeliančių psichikos distresą ar fizinį diskomfortą [8, p.82].
Daugumai vaikų, o vėliau ir suaugusiųjų, sergančiųjų autizmu, reikia asmeninio padėjėjo, kuris padėtų pažinti ir suprasti aplinką. Šios pagalbos gali reikėti ilgai, o gal net ir visą gyvenimą. Dabar daugelyje vietovių tokiems žmonėms planuojami specialūs darželiai, klasės mokyklose. Daugeliui tokių žmonių, kad jie galėtų gerai jaustis, būtina speciali aplinka, kur turi būti nedaug pašalinių žmonių ir nustatyta tvarka.
Šiandien daugeliui tokių vaikų, specialią pagalbą teikia konsultantai, kurie gali patarti šeimos nariams, kaip geriausiai galima padėti tokiems vaikams įgyti naujų įgūdžių, išmokti komunikuoti ir suprasti juos supantį aplinkinį pasaulį.
Su žmonėmis sergančiais autizmu reikia išmokti bendrauti jiems priimtinais būdais. Tam ir tėvams, ir personalui būtina pagalba. Kiekvieną sykį reikia atsižvelgti kas tinka žmogui sergančiam autizmu, jo tėvams ar personalui. Todėl ir tėvams, ir specialistams būtina vieniems su kitais glaudžiai bendradarbiauti. Tik bendradarbiaujant galima pasiekti aukščiausių rezultatų.
Lietuvoje kol kas atskiros tėvų, auginančių autizmo sutrikimą turinčius vaikus, organizacijos nėra, jie dalyvauja 1989 metais įsikūrusios Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos “Viltis” veikloje. Ši bendrija skatina humanišką požiūrį į proto negalę turinčius žmones ir aktyviai dalyvauja tinkamos kompleksinės psichosocialinės pagalbos organizavimo procese, skatina jų integraciją į visuomenę [7, p.17]. Būtent todėl yra labai svarbu, kad socialiniai darbuotojai dirbantys su asmenimis sergančiais autizmu ir jų šeimomis, bendradarbiautų su įvairiausiomis institucijomis, kurios taip pat dirba su tokiais žmonėmis. Bendradarbiavimas su įvairiomis institucijomis, kurios dirba su autistais asmenimis, yra svarbi socialinio darbuotojo kompetencija.
Darbo autorė įvertinusi socialinio darbuotojo veiklos galimybes, teikiant pagalbą ugdant asmenis sergančius autizmu gali teigti, jog socialinis darbuotojas turi dirbti atsakingai; tai daug žinių bei profesinių sugebėjimų reikalaujantis darbas, kuriame taip pat būtinas atskirų žmonių, organizacijų, valdžios institucijų bendradarbiavimas.
Išvados:
Autizmas – vienas sunkiausių vystymosi sutrikimų vaikystėje. Tai ne liga, o visą gyvenimą besitęsiantis raidos sutrikimas. Simptomai pasireiškia per pirmuosius trejus gyvenimo metus ir sąlygoja invalidumo lygio raidos atsilikimą ir nukrypimus, apimančius daugelį vaiko psichikos funkcionavimo sričių. Autistams vaikams būdingi visą gyvenimą trunkantys k.okybiniai socialinio bendravimo, komunikacijos ir elgesio sutrikimai.
1. Autizmas yra sunkiausias iš vystymosi sutrikimų, kurio metu sergančiąjam labai sunku suvokti jį supantį pasaulį ir jame pilnavertiškai gyventi. Autistai dažniausiai gyvena savame susikurtame fantazijų pasaulyje. Autizmą nustatyti yra labai sunku. Jį galima atpažinti pagal tris pagrindinius požymius: sunkumai bendraujant, sunku suvokti supančią aplinką, ribotas elgesys.
2. Autistus galima gydyti medikamentais ir vitaminais. Taip pat juos galima gydyti ir įvairiomis terapijomis bei metodais. Tačiau kiekvieną iš šių būdų, pagal sergančiojo lygį ir galimybes, parenka su autizmu sergančiuoju žmogumi dirbantys specialistai.
3. Norėdami efektyviai mokyti vaikus su autizmu, mokytojai privalo struktūruoti užsiėmimus. Tai bus tinkamai paruošta aplinka, tvarkaraščiai ir mokymo metodai. Struktūra padeda autistui aiškiau viską suprasti: kur, kada ir ko iš jo norima. Struktūruoti užsiėmimai padeda nustatyti pastovią mokymosi tvarką ir taip pagerinti mokymą.
4. Tėvų ir specialistų bedradarbiavimas labai svarbus ugdant sergančiuosius autizmu. Tėvai geriausiai pažįsta savo vaiko stipriąsias ir silpnąsias puses. Gautos informacijos vaiką stebint klasėje nepakanka; tėvų suteikta informacija apie vaiko elgesį namuose yra labai svarbi. Tuomet, pasitarus kartu su vaiką ugdančiais specialistais galima išsiaiškinti labiausiai vaikui tinkančius ir padedančius mokymo metodus. Iki šiol mūsų šalyje autistai negauna jiems reikalingos medicininės ir psichosocialinės pagalbos.
Cituota ir naudota literatūra:
1. Ambrukaitienė A. J., Ivoškuvienė R. Vaikų autizmas. Šiauliai, 1997.
2. APPLE kursai. Maira Gudman, Christine J. Richardson. Giruliai, 2000.07.24.
3. Autizmas: teorija ir praktika . Red. Pūras D., parengė Ščiuka D. // Informacinis biuletenis. Vilnius, 1994, Nr.4.
4. Bakk A., Grunewald K. Goba. Knyga apie žmones su intelekto negalia. Vilnius, 1997.
5. Garšvienė A. ir Ivoškuvienė R. Logopedija. Kaunas, 1993.
6. Lesinskienė S. Vaikystės autizmo diagnostikos ir gydymo principai // Metodinės rekomendacijos. Vilnius, 2000.
7. Lesinskienė S., Pūras D., Kajokienė A., Šenina J.. Autistų vaikų slaugos ypatumai. Vilnius, 2001.
8. Pūras D. Negalės žmonės sugrįžta į visuomenę. Vilnius, 1997.
9. Unčiurys J. Vaikų kalbos trūkumai ir jų šalinimas. Kaunas, 1988.
10. Vaiko Teisių konvencija // Vaiko teisių informacijos centras. Vilnius, 1999.
11. Vyčinienė D. Autizmo sutrikimas // Informacinis biuletenis. Vilnius, 1993.

PRIEDAI

Autistų ugdymo galimybės
1 priedas
Tėvų, auginančių vaikus turinčius autizmo sutrikimą, poreikio tyrimas
Mieli tėveliai,
Maloniai prašytume užpildyti šią anketą. Prašome atsakyti į žemiau pateiktus klausimus, nes padėsite daugiau sužinoti apie tėvų, auginančių vaikus turinčius autizmo sutrikimą, išgyvenimus, problemas, rūpesčius bei poreikius. Geriau pažindami neįgalių vaikų tėvų gyvenimo ypatumus bei patiriamus sunkumus, galėsime išsiaiškinti, kaip tokiems tėvams galėtumėme padėti ir kokios pagalbos jiems reikia.
Gauti tyrimo duomenys bus panaudoti tyrėjos kursiniame darbe. Ši anketa yra anoniminė. Jums nereikės rašyti savo vardo, pavardės, todėl Jūsų pateiktos asmeninės informacijos niekas nesužinos. Atidžiai perskaitykite po vieną klausimą ir kiek galite tiksliau atsakykite. Atsakymus įrašykite į taškeliais pažymėtas vietas arba kryželiu ٱ pažymėkite Jums labiausiai tinkantį vieną atsakymo variantą.
Labai prašome į klausimus atsakynėti atvirai ir nuoširdžiai.
Anketą sudarė: Utenos kolegijos, Sveikatos priežiūros ir socialinės rūpybos fakulteto III kurso, socialinių darbuotojų specialybės, neakivaizdinio skyriaus studentė Rita Bražiūnaitė
ANKETA
1. Anketos pildymo data: 2004...... mėn. ...d.
2. Anketą pildė (Jums tinkantį atsakymo variantą pažymėkite kryželiu): motinaٱ; tėvasٱ
3. Šeimyninė padėtis (Jums tinkantį atsakymo va.riantą pažymėkite kryželiu):
ištekėjusi (vedęs)ٱ; išsiskyrusi (-ęs)ٱ; našlė (-ys)ٱ; vieniša motina (tėvas)ٱ
4. Jūsų šeimoje gyvenantys asmenys: vaiko dėdėsٱ; tetosٱ; seneliaiٱ; patėvis; pamotė; kita (nurodykite)......
5. Kaip vertinate savo šeimos finansinę padėtį ? (Jums tinkantį atsakymo variantą pažymėkite kryželiu):
gyvename skurdžiaiٱ; gyvename vidutiniškaiٱ; gyvename pasiturinčiaiٱ
6. Ar priklausote kokiai nors bendruomenei vienijančiai neįgalius asmenis ar jų šeimas? (Jums tinkantį atsakymo variantą pažymėkite kryželiu). Jei taip, kokiai (nurodykite)
neٱ; taipٱ...........
7. Jūsų neįgalaus vaiko lytis: berniukasٱ; mergaitėٱ
8. Neįgalaus vaiko amžius (nurodykite): ......
9. Vaiko sutrikimo diagnozė (nurodykite):.....
10. Kada buvo pastebėtas vaiko neįgalumas ? (nurodykite)......
11. Kokią ugdymo įstaigą lanko Jūsų neįgalus vaikas ? (Jums tinkantį atsakymo variantą pažymėkite kryželiu):
vaikų darželįٱ; mokykląٱ; ugdymo centrąٱ; nelanko jokios įstaigosٱ; kita (nurodykite).........
12. Jei lanko darželį, adaptacijos ypatumai (Jums tinkančius atsakymo variantus pažymėkite kryželiu):
būdinga nebūdinga
Nežaidžia su vaikais ٱ ٱ
Žaidžia vienas ٱ ٱ
Iš viso nežaidžia ٱ ٱ
Muša vaikus ٱ ٱ

Tęsinys kitame puslapyje

Žaloja save ٱ ٱ
Kita (nurodykite)........
13. Per kiek laiko vaikas apsiprato darželyje? (nurodykite)......; (ar pažymėkite kryželiu) visai neapsipratoٱ
14. Jei lanko mokyklą (ugdymo centrą), adaptacijos ypatumai: būdinga nebūdinga
Apsiprato gerai ٱ ٱ
Visai neapsiprato ٱ ٱ

Nebendrauja su vaikais ٱ ٱ
Nedirba per pamokas ٱ ٱ
Kita (nurodykite)...........
15. Per kiek laiko vaikas apsiprato mokykloje? (nurodykite)......; (ar pažymėkite kryželiu) visai neapsipratoٱ
16. Kaip Jūsų vaikas kalba (Jums tinkantį atsakymo variantą pažymėkite kryželiu): tik garsaisٱ; skiemenimisٱ; pavieniais žodžiaisٱ; sakiniaisٱ; iš viso nekalbaٱ
17. Jūsų nuomone, iš ko Jūsų vaikas Jus geriausiai supranta ? (Jums tinkantį atsakymo variantą pažymėkite kryželiu):
iš veido išraiškosٱ; iš elgesioٱ; iš žodžiųٱ; parodžius judesiaisٱ
18. Prie Jums tinkančio atsakymo varianto pažymėkite kryželį
Ar Jūsų vaikas moka savarankiškai Taip Ne
Apsirengti
Apsiauti batus
Nusiprausti
Pavalgyti
Higienos priežiūros

19. Kaip Jūsų vaikas dažniausiai išreikia savo norus ? (Jums tinkantį atsakymo variantą pažymėkite kryželiu):
Pasako ko noriٱ; parodo ko noriٱ; viską daro patsٱ; savo norų neparodoٱ
20. Kaip Jūs manote ar aplinkiniai supranta Jūsų vaiką ? (Jums tinkantį atsakymo variantą pažymėkite kryželiu):.
suprantaٱ; nesuprantaٱ; supranta labai mažaiٱ
21. Su kuo iš šeimos narių, aplinkinių Jūsų vaikas turi glaudesnį ryšį ? (Parašykite tris Jūsų vaikui artimiausius asmenis).
1).............
2).............
3).............
22. Ar turite žmogų, kurioje globoje galėtumėte palikti savo neįgalų vaiką? Jei taip (į taškeliais pažymėtas vietas) nurodykite kas jis?
Neٱ; taipٱ.........
23. Jūs einate su savo vaiku į svečius ? (Jums tinkantį atsakymo variantą pažymėkite kryželiu): taipٱ; neٱ
24. Jei einate su savo vaiku į svečius, tai kur ? (Jums tinkantį atsakymo variantą pažymėkite kryželiu):
tęsinys kitame puslapyje
pas šeimos draugusٱ; į miestą pasivaikščiotiٱ; į gamtą pasivaikščiotiٱ; į kavinęٱ; į kinąٱ; į teatrąٱ; kita (nurodykite)........
25. Kokių kyla sunkumų išėjus iš namų ? (nurodykite).............................
..............................
26. Kokios pramogos patinka Jūsų vaikui ? (nurodykite)............................
..............................
27. Jūsų vaikui būdingas pavojaus ir skausmo nejautimas ? (Jums tinkantį atsakymo variantą pažymėkite kryželiu):
taipٱ; neٱ
28. Jei taip, tai kaip tai pasireiškia ? (nurodykite)..............................
..............................
29. Ar Jūsų vaikui būdingas noras išlaikyti pastovumą? (Jums tinkantį atsakymo variantą pažymėkite kryželiu):
taipٱ; neٱ
30. Jei taip, tai kokių keblumų kyla, kai kas nors Jūsų vaiko gyvenime pasikeičia ? (nurodykite).............
..............................
31. Kokią paramą gaunate, augindami neįgalų vaiką ? (nurodykite)
...........................
32. Kokios pagalbos Jums labiausiai trūksta? (nurodykite)
............................
32. Ar dažnai bendraujate su kitais tėvais, auginančiais neįgalius vaikus ? (Jums tinkantį atsakymo variantą pažymėkite kryželiu) dažnaiٱ; kartaisٱ; niekadaٱ
33. Kaip neįgalaus vaiko gimimas pakeitė Jūsų šeimos narių tarpusavio santykius ? (Jums tinkantį atsakymo variantą pažymėkite kryželiu): tapome artimesniٱ; santykiai nepakitoٱ; padaugėjo nesutarimųٱ; dėl to iširo šeimaٱ; kita (nurodykite).................
34. Kaip jaučiatės, galvodami apie savo dabartinį gyvenimą ? (Jums tinkantį atsakymo variantą pažymėkite kryželiu):
jaučiuosi labai laiminga (-as)ٱ; jaučiuosi gana laiminga (-as)ٱ; jaučiuosi nei laiminga (-as), nei nelaiminga (-as)ٱ; jaučiuosi gana nelaiminga (-as)ٱ; jaučiuosi visiškai nelaiminga (-as)ٱ
Nuoširdžiai dėkoju Jums už informaciją ir vertingą pagalbą.
– AČIŪ –

2004-02-02

Tyrėjos kontaktiniai duomenys: tel. 8 677 84812; E – mail: brazrita@one.lt.

Leave a Comment