Atmintis ir motyvacija

ĮŽANGA.Motyvacija, veikdama visą žmogaus elgesį, taip pat gali daryti įtaką ir žmogaus atminčiai. Taigi šio referato tikslas yra išsiaiškinti ar tikrai ta įtaka egzistuoja ir kaip ji veikia žmogaus atmintį.

PAGRINDINĖS SĄVOKOS

Atmintis yra apibūdinama įvairiai:Britannica enciklopedija (n.d.) atmintį apibrėžia kaip procesą, kurio metu žmonės ar kiti gyvūnai užkoduoja, išlaiko ir atkuria inofrmaciją. Encata enciklopedija (n.d.) nuordo, jog atmintis – tai žmogaus patirties išlaikymas ir atkūrimas, vykstantis jo prote. Psichologijos žodynas (1993) pažymi, jog atmintis sieja individo praeitį su dabartimi ir ateitimi, labai padeda pažinimui, o tuo pačiu ir individo vystymuisi.

Nuo pat mąstymo pradžios žmonės stengėsi išsiaiškinti, kodėl mes prisimename matytus, girdėtus, jaustus ar net sapnuotus dalykus. Šis procesas yra esminis protavimui, mokymuisi, problemos suvokimui, sprendimo priėmimui bei tapatumo konstravimui.Atmintis jau senovės filosofams buvo įdomus tyrimų objektas. Antikoje buvo samprotaujama apie jausmų atmintyje paliekamus antspaudus, panašiai kaip paliekami įspaudai vaško lentelėje. Ši idėja nepajudinamai gyvavo iki 19 a. Ebbinghausas (1885) (cit pg. 4) tyrinėjo „grynąją atmintį”. Jo tyrimų rezultatai rodė, jog ryšys tarp medžiagos, kurią buvo bandoma išmokti, pakartojimų skaičiaus pirmą dieną ir pakartojimų antrą dieną yra tiesinis: kuo daugiau kartojama pirmą, tuo mažiau reiks kartoti antrą dieną. Taigi, atmintyje išlikusios medžiagos kiekis yra tiesiogiai proporcingas mokymosi laikui – dvigubai ilgiau mokykis ir dvigubai ilgiau atsiminsi. Ebbinghauso tyrimai tiap pat parodė, kad užmiršimas vyksta kitaip. Čia nėra tiesinės priklausomybės kaip tarp kartojimo ir atsiminimo. Užmiršimas iš pradžių vyksta greitai, po to procesas lėtėja. Apie pusė išmoktos medžiagos užmirštama per pirmą valandą, bet tarp 5 ir 31 dienos užmirštama tik 5% išmoktos medžiagos. Už tam tikros ribos užmiršimas jau nebevyksta – nėra taško, kur atsiminimas pasiektų nulį.

Davidoff (1987) išskiria tris atminčiai būdingus procesus: įsiminimas arba kodavimas. Tai procesas, kurio metu informacija yra parengiama saugojimui. Galime išskirti dviejų tipų kodamvimą:  Seklus. Koncentruojamasi ties paviršutiniškomis informacijos ypatybėmis pvz.: skambėjimas, vaizdas arba informacija yra daug kartojama. Gilus. Tai informacijos susteminimas ir intergavimas į jau turimas žinias. Tai kodavimas pagal prasmę.  saugojimas. Kai informacija užkoduojama, ji yra saugoma tam tikrą laiko periodą. Saugojimas yra automatinis procesas, tačiau jis nėra amžinas.  atsiminimas – atkūrimas to, kas įsiminta. Yra keli atsiminimo būdai. Tai atpažinimas ir atgaminimas.

Motyvacija – tai egesio, veiksmų, veiklos skatinimo procesas, kurį sukelia įvairūs motyvai. Taip ją apibrėžia Psichologijos žodynas (1993).Tas pats Psichologijos žodynas (1993) nurodo, jog motyvai tai – veiklos stimulai, susiję su individo poreikių tenkinimu: tai gali būti tiek individo aktyvumą skatinantys tiek jo elgesio kryptį nustatantys aplinkos arba vidiniai veiksniai. Individo elgesiui gali daryti įtakos tiek materialistiniai tiek idealistiniai tikslai, kuriuos jis pats suvokia. Kitaip tariant motyvacija tai procesas, kurio metu yra sužadinamas ir palaikomas elgesys tenkinantis vieną ar kitą poreikį. Deci ir Ryan (1985) (cit. pg. http://changingminds.org/explanations/theories/intrinsic_motivation.htm) bei Petri (1991) (cit. pg. http://changingminds.org/explanations/theories/extrinsic_motivation.htm) skiria dviejų tipų motyvacija:• Išorinė motyvacija – tai motyvacija paremta išoriniais paskatinimais arba bausmėmis. Tokios motyvacijos pavyzdys būtų studentas arba moksleivis, kruis mokosi vien dėl pažymio. • Vidinė motyvacija – tai noras atlikti veiksmą dėl jo paties, dėl to, kad žmogus nori jį atlikti pats iš vidaus. Tokios motyvacijos pavyzdys būtų mokinys, kuris mokosi dėl to, kad jam tas dalykas įdomus arba jam tiesiog patinka mokytis.Yra manoma, kad vidinė motyvacija yra stipresė ir ilgiau trunkanti. Be to literatūroje išskiramas pervertinimo efektas (overjustification effect). Šį efektą galme stebėti tada, kai iš vidaus motyvuotas elgesys ilgainiui yra paskatinamas išoriškai. To pasekoje, motyvacija iš vidinės pasikeičia į įšorinę. Greene, Sternberg ir Lepper (1976) (cit. pg. http://changingminds.org/explanations/theories/overjustification.htm) atliko eksperimentą, kurio metu su vaikais buvo žaidžiama jiems patinkantys matematiniai žaidimai. Ilgauniui vaikams buvo pradėtas duoti paskatinimas už jų pasisekimą. Dar po kiek laiko nustojus duoti tą pastiprinimą, vaikai labai greitai nustojo žaisti matematinius žaidimus. Taigi šis tyrimas patvirtino hipotezę apie tokio efekto egzistavimą.

ATMINTIES IR MOTYVACIJOS SĄVEIKA

Buvo atlikta tyrimų, įrodančių, jog motyvacija visgi daro įtaką atminčiai. Visus šios tyrimus Weiner (n.d.) suskirstė į dvi grupes: • Pirmosios grupės tyrimai stengėsi parodyti, kad motyvacija gali pagerinti atmintį. Šios grupės tyrimai parodė, kad atsiminimas yra susijęs su sužadinimo lygiu, nusistatymais, hipnotine būsena, užduoties atlikimo lygiu ir be abejo stimulo atsiminimo paskatinamąja verte. • Antrosios grupės tyrimai stengėsi parodyti motyvacijos atminties slopinamąjį efektą. Ši grupė savo tyrimus grindė dviem pagrindiniais slopinimo mechanizmais: represija ir „supresija“ Taigi pagal šį tyrimų suskirstymą galime daryti išvadą apie dvejopą motyvacijos ir atminties sąveiką: skatinančią ir slopinančią.

MOTYVACIJA, SKATINANTI ATSIMINIMĄ

Paprastai tokio tipo motyvacija yra aktuali, kalbant apie klausimus susijusius su mokymosi problematika, nes mokymasis yra tiesioginė epizodinės atminties išraiška. Yra plačiai paplitusi nuomonė, kad žmonės, kurie yra motyvuoti mokytis, pasiekia daug geresnių rezultatų. Tačiau vertėtų atkreipti dėmesį į šio reiškinio priežastys. Kokie būtų rezultatai, jeigu ir motyvuoti studentai ir nemotyvuoti studnetai mokytųsi vienodą laiką? Galime manyti, kad motyvacija lemiai uolesnį ir stropesnį mokymąsi, kartojimą, o tai sąlygoja geresnius rezultatus, tačiau eksperimentiškai tai nebuvo įrodyta, nes tyrimų šioje srityje nėra gausu.Kad paaiškintumėm motyvaciją, lemiančią mokymosi rezultatus, galime pasitelkti įvairių motyvacijų teorijų pozicijas: Hull‘o draivo teorija, optimalaus sužadinimo lygio toerija, Lewino lauko teorija, Ryan ir Deci savideterminacijos teorija, Aš efektyvumo teorija. Be to, manoma, kad tokie faktoriai kaip tikslų nustatymas ir socialinė įtaka taip pat gali daryti įtaką mokymosi motyvacijai:Tačiau šios teorijos yra labiau nukreiptos į tai, kaip paaiškiti žmogaus pasirinkimą tarp vienos ar kitos veiklos. Mus labiau domina Ngaosuvan (2004) pastebėjimai, kad motyvacija veikia atmintį tokiais mechanizmais:1. Tikslingo aktyvavimo mechanizmas. Kadangi įvairi inofrmacija yra ne vienodai aktyvuojanti, tai galime daryti išvadą, kad informacija, susieta su motyvacija, yra greičiau pasiekiama lyginant su neutralia. Taigi motyvuoti individai nebūtinai įsimins daugiau, bet jų reakcijos latencija atliekant atpažinimo užduotį bus trumpesnė.

2. Strategijų pasirinkimo mechanizmas. Teigiama, kad motyvacija daro įtaką informacijos užkodavimui ir jos atkūrimui. Tai reiškia, kad motyvuoti žmonės gali pasirinkti sudėtingesnį bet efektyvesnį kodavimo būdą. Be to jie gali atkakliau siekti atkurti inofmaciją atlikdami atpažinimo užduotį 3. Vidinio konflikto mechanizmas. Jis paaiškina, kodėl motyvaicja gali tam tikrais atvejais neveikti atminties. Esmė yra ta, kad daugelis skatinamųjų faktorių skatina didesnes pastangas, bet taip pat ir ir blaško individą, nukreipdami jo dėmesį į daugybę kitų dalykų. Taip yra todėl, kad motyvatoriai dažnai perduoda įvairiapusišką inofrmaciją, taigi veikia ir skatinančiai ir slopinančiai. Tyrimų, susijusių su mokymosi rezultatais ir motyvacija, yra atlikta nedaug, todėl reikėtų paskatinti tolimesnius tyrinėjimus šioje srityje.

MOTYVACIJA SLOPINANTI ATSIMINIMĄ

Kaip jau minėta anksčiau, motyvaciją atmintį gali veikti ne tik skatinančiai, bet ir slopinančiai. Atminties slopinimas paprastai yra siejamas su psichoanalize, Freud‘o teorijomis ir ego gynybos mechanizmais. Yra manoma, jog egzisutoja dviejų rūšių slopinimo būdai:

„Supresija“. Tai terminas reiškiantis sąmoningą atsiminimų pašalinimą dėl jų nepriimtinumo arba atsakomybės už juos vengimo. /11/Pavyzdžiui garsus dainininkas gali nenorėti prisiminti ir stengtis pamiršti koncertą, kuriame jis nusidainavo arba dėstytojas gali stengtis pamiršti paskaitą, į kurią jis atėjo nepasiruošęs. Tai galime pavadinti „aš nenoriu apie tai kalbėti“ arba kitaip tarinat motyvuotu užmiršimu.Kokios tokio elgesio priežastys? Tokiu būdu žmogus, vengdmas nemalonių mechanizmų ir nerimo, sumažina jų keliamą diskomfortą. Tačiau tai nereiškia, kad tie prisiminimai nelieka. Jie visgi tūno pasąmonėje ir ten auga ir klesti, o tai sukelia pastovų ir varginantį nerimą. Šią situaciją gali ištaisyti įvairūs stimulai, išlaisvinatys tuos prisiminimus.

Represija arba kitaip išstūminas – tai nesąmoningas atsiminimų slopinimas.

Šis terminas žymi procesą, kurio metu informacija arba žinios nugramzdinamos į pasąmonę dėl galimybės pakenkti individo psichologinei pusiausvyrai. Tie kenksmingi prisiminimai neišnyksta, bet kaupiasi ir pasireiškia nepaaiškinamu nerimu arba sutrikusiu elgesiu. Užmiršimo lygis gali kisti nuo trumpalaikio nemalonios informacijos išnykimo iki labai rimtos amnezijos formos. Išstumti prisiminimai gali „praslysti“ per sapnus, suklydimus kalbant ir t.t. /10/ Tai – vienas iš pagrindinių ego gynybos mechanizmų, padedančių sumažinti kaltę. Psichologijos žodyne (1993) išskirta dviejų tipų represija: pirminė – iš sąmonės yra šalinami instinktai kurie gali sukelti nerimą arba kaltę. Jiems nėra leidžiama sugrįžti. Antrinė – iš sąmonės yra šalinama tai, kas primena pirminės represijos turinį.

Išstūmimo terminas pirmiausia siejamas su Freudo psichoanalizės teorijoja.Zigmundas Freudas buvo turbūt vienas iš pirmųjų pradėjęs aiškintis atminties represijos mechanizmą. Klinikinių atvejų studijavimas įkvėpė jį sukurti teoriją apie pasąmonės procesus. Kaip vieną iš tokių procesų S.Freudas įvardino represiją. Ją jis apibūdino kaip procesą, kurio metu tam tikra informacija yra „išvaroma ir laikoma nuošalyje nuo sąmonės“ (Freud 1915)(cit pg. 6). Šis procesas yra visiškai automatinis. Jo esmė – psichologinė gynyba nuo emocinių traumų. Gynyba nėra susijusi su sąmone. Štai kaip tai vyksta: Freudas išskira tris psichikos lygmenis: sąmonę, pasąmonė ir ikisąmonė, kurios esminė funkcija cenzūruoti informaciją einančia iš pasąmonės (pirminė cenzūra) ir sąmonės (antrinė cenzūra). Informacija, psiekusi į individo sąmonę, yra išstumiama į pasąmonę iš kur jai išeiti neleidžia cenzorius. Pro jį ta informacija gali praeiti tik sapnų arba fantazijų pavidalu.Viską įsivaizduoti bus daug paprasčiau pateikus pavyzdį. Įsivaizduokime tokią situaciją: mažas vaikas vieną vasaros dieną žaidė prie baseino. Staiga netikėtai iš kažkur atsirado piktas šuo. Vaikas labai išsigando, nes šuo jį norėjo užpulti (svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pati situacija turėtų turėti didelį emocinį krūvį). Po kiek laiko, vaikas pamiršta šį nemalonų incidentą, tačiau pradeda siaubingai bijoti vandens, pats negalėdamas paaiškinti kodėl. Praėjus daug metų, vieną dieną jis žaidžia krepšinį su savo sūnum ir, netyčia gavęs su kamuolių per galvą, atsimena tą įvykį prie baseino. Anot Freud‘o nuo tos dienos šis žmogus turėtų nustoti bijoti vandens.

Freudo psichoanalizės tikslas buvo iškelti tuos išstumtus prisiminimus vėl į sąmonę, nes tai padėdavo pacientams pagyti. Atsiminimus apie užmirštąjį įvykį gali iššaukti emocinė, fiziologinė būsena arba bet kokia smulkmena.Pagrindinis dalykas dėl ko ši teorija yra kritikuojama yra klausimas apie tokių atsiminimų validumą. Skausmingi vaikystės prisiminimai (dažniausiai apie seksualinę prievartą) vis dažniau tampa teismų priežastimi, todėl šis klausimas vis dažniau tampa opus. Iš kur atsiranda didelė klaidingų prisiminimų tikimybę galime suprasti atkreipę dėmesį į tai, kad: 1. įvykis, kurį mes klaidingai prisimename, psichologiškai gali būti prilygintas įvykiui, kuris įvyko. 2. įvykis, kurio mes negalime prisiminti ekvivalentus įvykiui kurio niekada nebuvo;Dar ši teorija susilaukia daug kritikos, nes jos neįmanoma pagrįsti eksperimentiškai nes pirmiausiai tokie eksperimentai būtų neetiški.

NEUROFIZIOLOGINIS IŠSTŪMIMO PAGRINDAS

Visgi buvo bandyta atlikti keletą eksperimentų, kurie patvirtintų Freudo hiptezes. Vienas iš plačiai aprašomų eksperimentų buvo atliktas Stenfordo universiteto mokslininkų, Anderson ir Gabrieli (2004), kurie pabandė įrodyti, kad egzistuoja atitinkamos smegenų struktūros, atsakingos už prisiminimų slopinimą. EKSPERIMENTO ESMĖ: 19-31 metų tiriamieji buvo prašomi įsiminti žodžių poras tokias kaip pavyzdžiui „garas-traukinys“, „kramtyti-guma“. Tai buvo daroma tol, kol tiraimieji įsiminė ¾ porų. Antrame etape dalyviai buvo tikrinami fMRI. Visi dalyviai suskirstyti į atsitiktines tris grupes. Pirmoji grupė gaudavo pirmąjį poros žodį ir turėjo prisiminti antrąjį. Antrojį grupė, gavusi pirmąjį poros žodį, turėjo stengtis negalvoti ir neprisiminti antrojo, o trečioji grupė buvo kontrolinė. Trečiame tyrime dalyviai buvo vėl ištirti kiek jie atsiminė žodžių porų. EKSPERIMENTO REZULTATAI: trečioje eksperimento dalyje tiriamieji prisiminė daug mažiau tų žodžių porų negu kontrolinė grupė.Čia reikėtų stabtelėti ir pažymėti, kad šie rezultatai kelia daug abejonių. Tarkim: įsivaizduokime situacija, kai jūs sugalvojate tris skaičius. Tarkim 5-3-1 ir paprašote draugo daryti viską, kad jis tų trijų skaičių neprisimintų ir po kokių 15 minučių paprašykite jo, kad jis papasakotų kaip jam sekėsi. Žinoma, turbūt jam nepavysk jų užmiršti ir ko gero kuo inirtingiau jis stengsis tai daryti, tuo labiau jis juos prisimins.

Tai kaip jau ir supratote realybė rodo truputėlį ką kita, tačiau tai nebuvo svarbiausias dalykas. Esmė yra ta, kad šiame tyrime atlikti smegenų žievės tyrinėjimai parodė, kad nepageidaujamų prisiminimų kontrolė yra siejama su padidėjusiu žievės aktyvumu priekinėje dešinėje ir kairėje smegenų žievės dalyje, kuri sumažino hipokampo (jūrų arkliukas) aktyvumą (1 paveiksliukas). Tyrimai parodė, kad kuo aktyviau veikė smegenų žievė, tuo daugiau porų buvo pamiršta. Taigi šie tyrimai padeda aiškintis represijos neurofiziologinius procesus.

APIBENDRINIMAS IR IŠVADOS:• Tyrimai, patvirtinantys, jog motyvacija daro įtaką atminčiai rodo, jog tokia sąvieka yra dvejopa: skatinanti ir slopinanti.• Skatinanti motyvacija yra glaudžiai susijusi su mokymosi problema. Mokymosi motyvacijos subtilybes galime bandyti aiškinti per tradicinių motyvacijos teorijų prizme. Ngaosuvan (2004) išskyrė tris mechanizmus: tikslingo aktyvavimo, strategijų pasirinkimo ir vidinio konflikto mechanizmai.• Slopinanti motyvacija yra siejama su „supresijos“ ir represijos mechanizmais.• Buvo atliktas tyrimas, leidžiantis manyti, jog represijos mechanizmai visgi turi neurofiziologinį pagrindą.• Apskritai eksperimentų ir teorinės medžiagos šioje srityje nėra gausu, todėl reikėtų paskatinti tolimesnius tyrimus.

REFERENCIJŲ SĄRAŠAS:

1. Davidoff L.L. (1987) Introduction to Psychology (3rd ed). Novarese: Better Graphics. ( pp.184 – 215).2. Extrinsic motivation. (n.d.) Retrieved November 20, 2004, from 3. Intrinsic Motivation. (n.d.) Retrieved November 20, 2004, from 4. Memory Encyclopædia Encata. (n.d.) Retrieved November 20, 2004, from Microsoft® Encarta® Online Encyclopedia 5. Memory Encyclopædia Britannica. (n.d.) Retrieved November 20, 2004, from Encyclopædia Britannica Premium Service. 6. Ngaosuvan (2004) „Motivation and episodic memory performance“ Umea, 7. Overjustification. (n.d.) Retrieved November 20, 2004, from 8. Psichologijos žodynas (1993) (pp. 31-32, 127, 176-177).. Vilnius: mokslo ir enciklopedijų leidykla. 9. Psychologists offer proof of brain’s ability to suppress memories (2004) Retrieved November 20, 2004, from http://news-service.stanford.edu/news/2004/january14/memory-114.html10. Repression. (n.d.) Retrieved November 20, 2004, from 11. Suppression. (n.d.) Retrieved November 20, 2004, from 12. Weiner (n.d.) “ Motivated forgetting and the study of repression”, Los Angeles, University of California